Rusijai pademonstravus savo informacinio karo gebėjimus Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, nuaidėjo raginimai kurti bendrą objektyvią informaciją pateikiančią televiziją. O gal imkimės socialinės žiniasklaidos?

Evaldas Labanauskas

Jungtinės Amerikos Valstijos

Rusijos propagandinė galia visu grožiu išryškėjo prasidėjus neramumams Ukrainoje. Nacių propagandos ministras Josephas Goebbelsas, dabar, tikėtina, besišildantis pragaro dervos katile, tikriausiai sprogo iš pavydo stebėdamas Rusijos propagandos išmonę, profesionalumą ir efektyvumą, kuris net Lietuvoje tapo ne vieno užstalės ar net šeimos konflikto priežastimi. Vienintelis dalykas, ką sugebėjo Lietuva, tai šiek tiek riboti pagrindinius Rusijos propagandos šaltinius – televizijas. Ir tai šiek tiek, nes, pavyzdžiui, verslo skaidrumo tradicijų puoselėtojai, bet kartu pelningos Rusijos rinkos nenorintys prarasti skandinavai spjovė į Lietuvos institucijų sprendimus ir atsisakė blokuoti rusiškus kanalus.

Kita idėja, kurią suskubo kelti daugelis, buvo televizijos kanalas, skirtas rusakalbiams. Mintis įdomi, bet ji netruko pasiklysti Baltijos valstybių tarpusavio ginčuose, o ir dosnieji eurobiurokratai atsisakė šiai kilniai idėjai skirti finansavimą. Mat apskaičiavo ar net paprasčiausiai pasižiūrėjo, kiek Rusija skiria savo propagandos mašinai (vien televizijos „Russia Today“ biudžetas siekia apie 300 mln. dolerių per metus). Be to, juk jau yra Europos Komisijos remiamas „Euronews“ kanalas, transliuojamas ir rusų kalba.

Taigi dar vienas pralaimėjimas, arba vėl galime raudoti, kad buvome palikti „vienui vieni“. Tačiau gal pati idėja buvo nuo pat pradžių pasmerkta? Visų pirma televizija – tai didelės išlaidos, o kokybiška televizija – tai milžiniškos išlaidos.

Antra, rusakalbiams skirta televizija turėjo būti atsvara Rusijos propagandai, tai yra gynybinė priemonė. Ar tikrai informaciniame kare gynyba yra efektyvi priemonė? Manyčiau, kad posakis „geriausia gynyba yra puolimas“ – tinkamiausias kalbant apie informacinį karą. Be to, ar kiekiu, kokybe ir profesionalumu šis kanalas sugebėtų „būti atsvara“ Rusijos televizijų srautui? Gruzija taip pat kūrė televiziją rusų kalba, kurią bandė transliuoti Kaukaze ir Rusijoje, bet… ar kas girdėjo apie rezultatą? Ar atsimena kas tokią televiziją?

Trečia, ar tikrai televizija yra ta priemonė, kuri paveiks? Taip, televizija paveikia vis dar daug žmonių, bet dauguma jų, pagal amžiaus kategoriją, yra gimę Sovietų Sąjungoje. Ar įmanoma pakeisti tos kartos pasaulėžiūrą arba priversti juos, kad neplyšautų „Я рождён / В Советском Союзе, / Сделан я в СССР!“ („Aš gimiau Sovietų Sąjungoje, pagamintas aš SSRS“)?

Tad gal geriau palikti juos ramybėje, susikoncentruoti į naująją kartą ir parodyti jai, kas iš tiesų yra ta šalis, kurią jų tėvai atsimena su nostalgija ar romantizuoja ją atkurti bandantį Kremliaus valdovą.

Kalbu apie socialinės žiniasklaidos barą – tinklus „Facebook“, „Twitter“, „Odnoklasniki“ ar „Vkontakte“. Pastarasis laikomas populiariausiu tinklu posovietinėje rusakalbių erdvėje ir turi 270 mln. vartotojų, tarp kurių nemaža dalis rusakalbių Baltijos valstybėse.

Vienas pagrindinių argumentų – aktyvus dalyvavimas socialiniuose tinkluose kainuoja palyginti nedaug. Žinoma, tam reikalingi ištekliai, bet jie nepalyginami su televizijos kainomis.

Be to, socialinė medija įtraukia, o tai reiškia, kad anksčiau ar vėliau į turinio kūrybą ir platinimą įsitrauks vis daugiau žmonių.

Šioje vietoje susiduriame su antru pagrindiniu socialinės žiniasklaidos pranašumu informaciniame kare: socialinė žiniasklaida panaikina tradicinės žiniasklaidos monopolį – vartotojai tampa ne tik naujienų gavėjais (objektais), bet ir kūrėjais (subjektais).

Nereikia manyti, kad visi rusai pasmerkti tikėti propaganda, kurią jie girdi per rusiškus televizijos kanalus. Socialinė žiniasklaida yra rimtas ginklas prieš oficialią, Kremliaus kontroliuojamą televiziją, ypač jei jaunoji karta nėra pratusi žiūrėti į televizoriaus ekraną tarsi į altorių.

Negana to, socialinę žiniasklaidą režimui sunku kontroliuoti. Pavyzdžiui, prasidėjus protestams Honkonge, kur ir taip labai griežta interneto cenzūra, Pekinas blokavo keletą socialinių tinklų, tarp kurių ir „Instagram“ ar „Twitter“, tačiau studentai komunikacijai ir mobilizacijai suskubo naudoti kitas programines priemones. Vykstant revoliucijai Egipte autoritarinis Hosni Mubarako režimas atjungė ne tik internetą, bet ir mobilųjį ryšį, tačiau socialinė medija sugebėjo gyvuoti net ir tokiomis sąlygomis.

Taip, būtent Arabų pavasaris, kurio metu buvo nuversti autoritariniai režimai Egipte ir Tunise, o kitose arabų šalyse prasidėjo šiokios tokios permainos, gali būti tam tikras modelis Lietuvai, kuri bando vadintis išmaniąja šalimi. Įvykiai arabų šalyse vadinami „Facebook“ ar „Twitter“ revoliucijomis.

Pasak JAV akademinės bendruomenės, kuri labai rimtai analizuoja bei nagrinėja „Facebook“, „Twitter“, „YouTube“ ir pan. vaidmenį dabartinėje visuomenėje, socialinė žiniasklaida suvaidino lemiamą vaidmenį Arabų pavasario metu. Pripažįstama, kad tiek Egipte, tiek Tunise socialinės medijos ar net interneto vartotojų dalis sudarė palyginti nedidelį procentą, tačiau jie buvo aktyviausia visuomenės dalis. Jei pasiturinčios šeimos, išsilavinęs, miestų elitas nuspręs, kad reikia keisti režimą, šis bus nuverstas.

Būtent todėl Rusijos opozicionieriai, tokie kaip Aleksejus Navalnas, aktyviai persiorientavo į socialinę žiniasklaidą.

Bet Kremlius nesnaudžia ir jau perėmė „Vkontakte“ kontrolę, o viena priežasčių, kodėl vienas turtingiausių Rusijos žmonių Vladimiras Jevtušenkovas atsidūrė už grotų, gali būti ir ta, kad jis kontroliavo didžiausią mobiliojo ryšio operatorių MTS. Be to, artimiausiu laiku bus blokuojami „Facebook“, „Twitter“ ir „Google“ – įstatymo pataisos, kurios tai įgalins, jau priimtos, liko tik techninis procesas.

Vladimiro Putino režimas puikiai suvokia, kas yra jo Achilo kulnas. Ar jam pasiseks visiškai izoliuoti Rusiją nuo socialinės žiniasklaidos – abejotina, nes, pavyzdžiui, Kinijoje „Facebook“ tinklas irgi blokuojamas, bet kartu egzistuoja daug galimybių juo naudotis ir ten. Protestuotojai Honkonge pademonstravo, kad yra gausybė būtų apeiti draudimus.

Pavyzdžiui, JAV į kovą su „Islamo valstybe“ jau įsitraukė ir per socialinius tinklus bei kitą elektroninę mediją. Specialus Valstybės departamento skyrius „Twitter“, „Tumblr“, „YouTube“ ir „Facebook“ tinkluose paneigia islamistų teiginius, viešina jų žiaurumus, nusikaltimus, įsitraukia į diskusijas.

„Gebėjimas bent vienam jaunuoliui sutrukdyti prisidėti prie „Islamo valstybės“ ir nužudyti tūkstančius žmonių turi vertę. Bet kaip tai įvertinti? To neįmanoma suskaičiuoti pinigais. To neįmanoma pervertinti“, – „The New York Times“ apie savo darbo prasmę sakė minimo projekto vadovas, valstybės sekretoriaus pavaduotojas Richardas A.Stengelis, kuris anksčiau buvo „Time“ žurnalo redaktorius.

Šis pastebėjimas puikiai pritaikomas ir Lietuvoje ar kitose Baltijos valstybėse, kai kalbama apie prevenciją prieš penktosios kolonos susiformavimą.

Jei Lietuva nori, kad būtų girdimas jos nerimas dėl Rusijos agresijos Ukrainoje ir būtų imtasi rimtesnių prevencinių veiksmų regiono saugumui užtikrinti, tuomet ji turėtų pamąstyti apie prisijungimą prie JAV buriamos koalicijos kovai su Irake ir Sirijoje įsiviešpatavusia „Islamo valstybe“ (ISIS).
Redaktorius prašo parašyti straipsnį apie JAV politikos virtuvėje verdančius ginčus, intrigas dėl konflikto Ukrainoje. Galbūt iš Lietuvos varpinės atrodo, kad nieko svarbesnio už Rusijos agresiją prieš Ukrainą pasaulyje nėra, tačiau čia, Amerikoje, Ukrainos tema strigo naujienų paraštėse.

Kitaip nei Lietuva,  Amerika visa galva pasinėrusi į karą su „Islamo valstybe“, kurios kovotojai neįtikėtinai greitai ir efektyviai užėmė dideles Sirijos bei Irako teritorijas ir grasina viso Artimųjų Rytų regiono stabilumui. O kur dar nesibaigiantis policininkų ir juodaodžių santykių aiškinimasis, prasidėjęs Fergusone ir tebesitęsiantis iki šiol.

Net įspūdinga Ukrainos prezidento Petro Porošenkos kalba JAV Kongrese netapo daugiau nei nedidele žinute pagrindinėse Amerikos žiniasklaidos priemonėse. JAV susitelkusios į du dalykus – į „Islamo valstybę“ ir, tradiciškai, į save.

Kaip teigia britų (europiečių, nors ir nelabai norinčių jais būti) dienraštis „The Telegraph“, net Baltųjų rūmų administracija nusivylusi JAV žiniasklaidos noru pamiršti Ukrainą. Kita vertus, kyla pagrįstas klausimas, ar pats oficialusis Vašingtonas nenorėtų pamiršti Ukrainos, nes ši tema dar labiau komplikuota nei padėtis Irake ir Sirijoje, kur priešas aiškus: amerikiečių žurnalistams galvas pjaustantys ir kalašnikovais, o ne atominėmis galvutėmis ginkluoti islamistai.

Tiesa, Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitė interviu „The Washington Post“ sulaukė šiek tiek dėmesio, tačiau, atrodo, daugiau juo domėjosi patys Rytų europiečiai ir šiaip besidomintys šiuo regionu.

„Džiugu, kad Barackas Obama pagaliau ėmėsi lyderio vaidmens Irake ir Sirijoje. Tikiuosi, kad tai leis jam imtis lyderystės Ukrainoje“, – interviu pareiškė D.Grybauskaitė, kiek anksčiau paminėjusi, jog „lyderio nebuvimas šiandienos pasaulyje – Europoje ir JAV – yra viena priežasčių, kodėl teroristų gretos auga“. Tarp eilučių aiškiai galima perskaityti priekaištą JAV prezidentui B.Obamai.

Žinoma, galima kelti cinišką prielaidą, kad jei separatistų numuštame Malaizijos lėktuve būtų buvę kelios dešimtys amerikiečių ar koks kazokas nukirsdintų JAV pilietį Rytų Ukrainoje, visa situacija pasisuktų kita linkme.

Vis dėlto reikia pagalvoti, kaip pasaulį mato pati Amerika. „Mūsų noras išlaikyti galią – ambicingas, mūsų priešas („Islamo valstybė“ – red. past.) – barbariškas, mūsų regioniniai partneriai – apgaulingi, mūsų europiniai sąjungininkai – bejėgiai, o Irakas ir Sirija, kurioms mes bandome padėti, – susiskaldžiusios“, – rašo „The New York Times“ apžvalgininkas Thomas L.Friedmanas apie karą su „Islamo valstybe“, bet panašiai ir dar sudėtingiau yra dėl Ukrainos.

Kitas aspektas, kurį būtina pabrėžti, – Amerika pavargo nuo daugiau kaip dešimtmetį trunkančių karų, ir Nobelio taikos premijos laureatas B.Obama darys viską, kad jų išvengtų.

„Jei abi pusės pasiruošusios kariauti, karo niekada nebus. Jei Rusija nori kariauti, o Vakarai stengiasi to išvengti, Rusija eis tiek toli, kiek norės…“ – tame pačiame interviu pastebėjo D.Grybauskaitė.

Bet ar visa ši susiklosčiusi situacija reiškia, kad JAV atsisako pasaulio policininko vaidmens ir neketina tramdyti agresorių? Tikrai ne.

„Kai pasauliui iškyla pavojus, kai pasauliui reikia pagalbos, jis šaukiasi Amerikos. Ir mes šaukiame savo karius“, – prieš kelias savaites Tampos karinių oro pajėgų bazėje, Floridoje, pareiškė B.Obama, savo kalboje pabrėždamas, kad Amerika neketina atsisakyti lyderio iššūkių.

Tik ši lyderystė skirsis nuo iki šiol buvusios. B.Obamos doktrinos esmė – JAV daugiau vienašališkai nedalyvaus kariniuose veiksmuose, tačiau visokeriopai palaikys demokratijos siekiančiuosius ir kovojančiuosius su terorizmu.

Kalbant paprasčiau, pasaulio policininkas žada likti policininku, tik jis daugiau nesišvaistys ginklu, o tik vadovaus ir pagelbės vietiniams suformuoti savo regiono draugovininkų būrius, kurie ir turėtų palaikyti tvarką bei tarptautinės teisės viršenybę.

Kokią vietą šioje doktrinoje galėtų užimti Lietuva? Galima ir toliau plyšauti, kad Vakarai ir JAV nesupranta padėties rimtumo mūsų regione, bauginti ir patiems baugintis ar kaltinti Vašingtoną neveiklumu. Kitas variantas – atsipalaiduoti ir nekreipti dėmesio į jokias B.Obamos doktrinas: juk mes NATO nariai, o JAV prezidentai ateina ir išeina, bet Vašingtono įsipareigojimai NATO sąjungininkams lieka.

Mano požiūriu, nė vienas iš šių kraštutinumų Lietuvai netinka. Visų pirma B.Obamos doktrina pabrėžia, jog kiekviena šalis turi pati kažką daryti, kad užsitikrintų saugumą, o ne vien tikėtis, jog viską išspręs JAV jūrų pėstininkai. Vašingtonas neišsižada

įsipareigojimų ir toliau padės savo sąjungininkams, bet Lietuvos gynyba yra ir Lietuvos reikalas, tad visų pirma privalo būti užtikrintas kariuomenės finansavimas, bent jau atitinkantis įsipareigojimus NATO.

Antra, jei norime būti labiau girdimi, reikia jungtis prie JAV iniciatyvų, ir ne tik mūsų regione. Suprantama, kad „Islamo valstybė“ lietuviams rūpi nedaug, bet amerikiečiams dabar taip pat per daug nerūpi Rytų Europa.

Kol kas Vašingtonas bando apsiriboti tik tiksliniais smūgiais iš oro kare su „Islamo valstybe“, ir mūsų oro pajėgos (vienas mokomasis naikintuvas) nelabai kuo galėtų padėti. Vis dėlto Vašingtone netyla kalbos, kad į Iraką bei Siriją būtina siųsti ir sausumos pajėgas. Dar prieš pradedant operaciją prieš „Islamo valstybę“ kariuomenės vadai įspėjo B.Obamą, kad reikia mažiausiai 20 tūkst. karių, nes korupcijos ir bevaldystės nualinta Irako armija nepajėgi pasipriešinti kovose užgrūdintiems islamistų radikalams. Abejonių, kad Vašingtonas bandys suburti plačią koaliciją, jei bus nuspręsta pradėti sausumos operaciją, nekyla.

Tad gal ir Lietuva galėtų pasiūlyti Afganistane pasižymėjusių ir JAV karo vadų teigiamai įvertintų savo specialiųjų pajėgų pagalbą? Be to, Lietuvos kariškiai jau turi patirties Irake. Galbūt tai tebūtų vien simbolinis indėlis į JAV iniciatyvą, bet suteiktų didelių politinių dividendų ir daugiau galimybių būti išgirstiems dėl mums rūpimų grėsmių.

Skirtumai tarp Jungtinių Valstijų ir Lietuvos aukštojo mokslo – milžiniški, bet amerikiečiai supranta, kad universitetams būtina keistis, jei jie nori išlikti ir būti konkurencingi globaliame pasaulyje.

Šią savaitę Vilnių ir kitus didžiuosius miestus užplūdo nauja studentų banga. Rugsėjo 1-osios linksmybės baigėsi, dabar prieš akis – studijos. O kas po to? Sėkminga karjera ar blaškymasis po darbo biržą, o gal – emigracija? Šie klausimai tikriausiai kyla daugeliui, jei ne studentų, tai tikrai jų tėvų, kurių didžioji dalis apmoka savo vaikų išsilavinimą.

Kaip „Veidas“ ne kartą rašė, diplomuotų, ką tik studijas baigusių bedarbių statistika baisoka – net 20 proc. kai kurių universitetų absolventų, gavę diplomą, tuoj beldžiasi į darbo biržos duris. Kiti skuba pirkti bilietą į Londoną ar Norvegiją ir ten, pasikabinę diplomą ant sienos, plauna indus, rūšiuoja žuvis fabrikuose.

„Mano tikslas – kad visi jūs po šio paskaitų kurso gautumėte darbo pasiūlymą“, – ar tokį ambicingą pareiškimą išgirs dabar į pirmąsias paskaitas besirenkantys Lietuvos studentai? Taip, galėtų išgirsti, bet jei jie studijuotų JAV Arizonos valstijos universitete.

82 tūkst. studentų, kurių 10 proc. sudaro užsieniečiai iš 150 pasaulio šalių, turintis Arizonos valstijos universitetas – tai tarsi atskira valstybė ar miestas su savo infrastruktūra, transporto sistema, komunalinių paslaugų, saugumo, sporto ir laisvalaikio industrija. Žinoma, dar ir didžiulė mokslinė, akademinė, tyrimų bazė – nuo vaistų prieš dabar pasauliui grasinantį Ebolos virusą kūrimo iki naujienų rengimo ir pardavimo komerciniams kanalams. Tik 15 proc. universiteto pajamų, kurios iš viso siekia 2 mlrd. dolerių (apie 5 mlrd. Lt), sudaro Arizonos valstijos skirti pinigai. Visa kita universitetas užsidirba pats.

Į šimtuką geriausių pasaulio ir penkiasdešimtuką geriausių JAV universitetų patenkantis, bet toli gražu ne taip gerai kaip Jeilis ar Harvardas žinomas Arizonos universitetas sakosi esantis „naujasis Amerikos universitetas“, kuris transformuoja visą JAV aukštojo mokslo sistemą.

Kas tai yra, kodėl tai vyksta ir ko siekiama, puikiai parodo ištrauka iš „Newsweek“ straipsnio apie pokyčius pasaulio universitetuose: „Priversti globaliai lenktyniauti dėl studentų, profesorių ir išteklių, universitetai supranta, jog turi išsiskirti, kad išgyventų. Tai reiškia vis didesnį atsitraukimą nuo specializuoto akademinio mokymo link labiau integruoto požiūrio, realių iššūkių sprendimo.“

Arizonos valstijos universitetas vadovaujasi aštuoniais veiklos principais: 1) kurti pridėtinę vertę vietai, kurioje yra įsikūręs universitetas; 2) transformuoti, skatinti socialinius pokyčius visuomenėje; 3) skatinti verslumą; 4) vykdyti poreikį atitinkančius tyrimus; 5) įgalinti studentus siekti sėkmės; 6) derinti akademines disciplinas; 7) būti socialiai integruotam; dalyvauti globaliame pasaulyje.

Kitaip tariant, universitetas skatina tyrimus, kurie sukuria vertę visuomenei, ir suvokia, kad pagrindinė jo atsakomybė – ekonominis, socialinis ir kultūrinis jį supančių bendruomenių gyvybiškumas.

Taigi universiteto veikla labai smarkiai orientuota į praktinius aspektus, realų pasaulį ir verslumą, o ne tik akademinius pasivaikščiojimus. Tad nuostabos neturėtų kelti ir tai, kad didelę dalį šios mokslo įstaigos dėstytojų sudaro praktikai. Jie, nors ir neturėdami mokslinio laipsnio, yra daug pasiekę savo profesinėje veikloje, yra visose Jungtinėse Valstijose ar pasaulyje žinomi ekspertai.

Tai gan skiriasi nuo Lietuvos universitetų aukštinamų tariamų vertybių. Pradedant tuo, kad Lietuvoje yra normalu, kai dešimtmečiais studentus tą patį kalti verčia savo nuoskaudose dėl neįgyvendintų politinių ar karjeros ambicijų paskendę įvairiausi plepūs profesoriai. Taip pat normalu, kad mažai kam rūpi, kaip studentui sekasi ir ką jis darys po studijų.

Jungtinėse Valstijose tėvelių lydimų išbalusių pirmakursių atvykimas į universitetą – jau šventė, vyresni studentai padeda jiems persikraustyti, aprodo ir supažindina su vietos infrastruktūra ir galimybėmis. Organizuojamos specialios orientacinės paskaitos, per kurias paaiškinama tiek universiteto veikla, tiek buitiniai gyvenimo atskirai nuo tėvų aspektai. O kaipgi Lietuvoje? Ar tuo užsiima Lietuvos studentų organizacijos? Susigaudyti – paties „fukso“ problema…

JAV studentas nepaliekamas vienišas ir per studijas, ir jų pabaigoje. Dauguma dėstytojų domisi, kur jis atliks ar atliko praktiką, kokių sulaukė darbo pasiūlymų. To paties Arizonos valstijos universiteto W.Cronkite’o žurnalistikos ir masinės komunikacijos mokykloje (lietuviškai – fakulteto atitikmuo) yra atskiras etatas, kurį užima didelę patirtį žiniasklaidos srityje turintis asmuo, padedantis parašyti studentams CV ar motyvacinį laišką, nurodantis, kur ir kaip geriau ieškoti darbo. Studentų sėkmė, o ne jų krepšelis, yra pagrindinis universiteto tikslas.

Dar didesnis šokas turėtų ištikti lietuvišką akademinį elitą išgirdus Arizonos valstijos universiteto prezidento Michaelo Crow žodžius, pasakytus „The Wall Street Journal“. Pasak M.Crow, būtina reitinguoti, vertinti universitetų veiklą, nes juos iš dalies finansuoja valstybė, taigi investicijos turi atsipirkti. Aukštosios mokyklos turi keistis ir siekti kuo geresnių rezultatų, kaip ir jų dėstytojai, o tokių, „kurie nesugeba dirbti visu pajėgumu, darbo sutartys turi būti peržiūrėtos“.

Na, pasakoti apie tai, kokią piktą visų Lietuvos aukštųjų mokyklų reakciją sukėlė „Veido“ universitetų reitingai, tikrai neverta. Dar baisiau, jog Lietuvoje bandoma įteigti, kad reitingavimas, tai yra universitetų veiklos ir pasiekimų analizė bei vertinimas, yra grėsmė valstybės saugumui.

Gal laikas Lietuvos akademinei bendruomenei prabusti, o ne tik skelbti reitingų sudarinėtojų raganų medžioklę ir verkti dėl esą visada mažo valstybės finansavimo? Žinoma, JAV universitetai taip pat turi savo problemų. Šio teksto autoriaus paklaustas, su kokiais pagrindiniais iššūkiais susiduria JAV universitetai, kokia jų misija, Arizonos valstijos universiteto prezidentas M.Crow atsakė labai paprastai: universitetų tikslas – suteikti gebėjimų ir galimybių studentams, nepaisant jų rasės, tautybės, kilmės ar socialinio sluoksnio. Tai yra siekti, kad dar Prancūzijos revoliucijos metu paskelbtas laisvės, lygybės, brolybės principas išties būtų įgyvendintas.

Ar Lietuvoje universitetą baigę absolventai, pakuojantys Norvegijoje žuvis, gali jaustis, kad jų alma mater tai padarė?

Idealistinė JAV užsienio politika Rusijos atžvilgiu priėjo liepto galą. Vizitas Estijoje – bandymas taisyti padėtį ir įtikinti tiek sąjungininkus, tiek Rusiją, kad pasaulio policininkas gali daugiau, nei būti vien „giliai susirūpinęs“.

Žinia, kad JAV prezidentas Barackas Obama rugsėjo pradžioje pakeliui į NATO viršūnių susitikimą Škotijoje apsilankys Estijoje ir susitiks su visų trijų Baltijos šalių prezidentais – Toomu Ilvesu (Estija), Andriu Bėrziniu (Latvija) ir Dalia Grybauskaite, Amerikoje praslydo beveik nepastebėta.

Pirmuosiuose JAV žiniasklaidos puslapiuose dabar karaliauja dvi naujienos – JAV oro smūgiai prieš ISIS islamistus jau kiekvienam amerikiečiui keiksmažodžiu tapusiame Irake ir tragedija Fergusone (Misūrio valstija), kur policininkas šešiais šūviais nušovė  paauglį, kuris prieš tai tariamai apiplėšė parduotuvę ir smurtavo prieš tą patį policininką. Galbūt tai tebūtų eilinis įvykis policijos suvestinėje, jei ne vienas faktas: vaikinas buvo juodaodis, o policininkas – baltaodis. Taigi teisybės išsiilgę Fergusono ir ne tik jo gyventojai išėjo į gatves protestuoti prieš policijos smurtavimą ir rasizmą, o paskui juos vakarais į tas pačias gatves patraukė riaušininkų minia, nusiteikusi mėtyti į policiją padegamuosius skysčius ir siaubti parduotuvių lentynas. Teko kviestis net Nacionalinę gvardiją aistroms raminti.

Taigi tokios smulkmenos, kaip B.Obamos vizitas į amerikiečiams kažkur kitoje planetoje esančią Baltijos valstybę, didelio dėmesio tikrai negalėjo sulaukti. Tiesa, kelios didesnės žiniasklaidos priemonės paskelbė sausą žinutę, kurioje pacitavo Nacionalinio saugumo tarybos atstovę Caitlin Hayden, kuri pasakė, jog „esant dabartiniams įvykiams Ukrainoje Jungtinės Valstijos ėmėsi priemonių, kad užtikrintų savo sąjungininkus Vidurio ir Rytų Europoje. Ši kelionė yra galimybė patvirtinti mūsų geležinį įsipareigojimą 5-ajam NATO sutarties straipsniui“.

Beje, kaip pastebėjo „Los Angeles Times“, šis vizitas turėtų supykdyti Rusiją, kaip ir ankstesnio JAV prezidento George’o W.Busho vizitai Baltijos šalyse (Lietuvoje – 2002 m., Estijoje – 2006 m. ir Latvijoje – 2005 bei 2006 m.). Ar tai reiškia, kad B.Obama sugrįžta prie savo pirmtako politikos, kai po 2008 m. Rusijos ir Gruzijos karo ir JAV ėmus įgyvendinti planus dėl priešraketinio skydo bazių Vidurio bei Rytų Europoje Vašingtono ir Maskvos santykiai įšalo?

Kalbant apie Maskvos ir Vašingtono santykius reikia turėti omeny, kad vienas veikėjas į šiuos santykius visada žiūrėjo paranojiškai arba kaip į nulinės sumos žaidimą, kai vienas žaidėjas laimi, kitas – būtinai pralaimi. Tai tas pats žmogus, kurio akyse G.W.Bushas „pamatė sielą“, bet nepamatė, kokia ji. Kalbu apie Vladimirą Putiną.

Pirmosios B.Obamos kadencijos laikotarpiu (2009–2013 m.) vykdyta santykių su Rusija „perkrovimo“ politika tebuvo V.Putino žaidimas. Rusijai reikėjo pasitaisyti įvaizdį po agresijos prieš Gruziją, sustiprinti karines pajėgas ir susitvarkyti su pasaulinės finansų krizės padariniais. Tam puikiai tiko V.Putino protežė, tuo metu Rusijos prezidentą vaidinęs ir liberalo įvaizdį Vakaruose susikūręs Dmitrijus Medvedevas.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 322014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-32-2014-m

“Veidas” jau dešimtą kartą pristato Lietuvos turtuolių trisdešimtuką. Šiame sąraše – ir seniai žinomos, ir naujos pavardės. Sakoma, kad svetimus pinigus skaičiuoti negražu. “Veidas” jų ir neskaičiuoja bei toli gražu nebando pasakyti, kiek tiksliai pinigų turi vienas ar kitas lietuvis.

“Veidas”, naudodamasis viešai prieinama Registrų centro informacija, vertina verslą. Kitaip sakant, mes fiksuojame lietuviško verslo istoriją. Mūsų tikslas – pateikti Lietuvos verslo pasaulio vaizdą, įvardyti sėkmingiausiai dirbančius verslininkus.
Per pastarąjį dešimtmetį ne kartą keitėsi Lietuvos turtingiausiųjų sąrašas. Vieni turtėjo, kiti daug prarado ar net pabėgo iš šalies. Vis dėlto turtingiausiųjų viršūnėje jau dešimtmetį išlieka tie patys vardai – Nerijus Numavičius ir kiti “Vilniaus prekybos” grupės nariai, Darius Mockus, Rakauskai.
Juos aktyviai vejasi tarsi kometa į Lietuvos verslo elitą įlėkęs logistikos kompanijos “Girteka”, kurią valdo per įmonę “ME investicija”, savininkas Mindaugas Raila. Pernai bendrovės “ME investicija” pajamos siekė 1,3 mlrd. Lt – 28 proc. daugiau nei 2012 m., o grynasis pelnas lyginamuoju laikotarpiu išaugo beveik tris kartus: nuo 53,5 iki 155,9 mln. Lt.
Egzistuoja ir kitų įdomių pavyzdžių – tai mokslininkas, inžinierius Romualdas Danielius, kartu su parteriais sukūręs vieną sėkmingiausių Lietuvoje lazerinių prietaisų kūrimo, gamybos ir mokslinių tyrimų įmonių “Šviesos konversija”. Jis įrodė tai, kas dar visai neseniai Lietuvoje atrodė neįmanoma, – kad iš mokslo galima tapti milijonieriumi. Kolegų Lietuvos Billu Gatesu vadinamas verslininkas sako, jog svarbiausia, kad žmonės suprastų, koks galutinis jų veiklos tikslas. Kita jo verslo sėkmės paslaptis – nuolatinis tobulumo siekimas: kaip galime padaryti geriau, pasiekti daugiau?
Nauji vardai TOP 30 sąraše rodo, kad keičiasi Lietuvos verslo elito paveikslas. Tie, kurie verslą pradėjo nepriklausomybės pradžioje, vadinamaisiais laukinio kapitalizmo laikais, vis dar viršūnėje, tačiau  randasi vis daugiau naujos kartos verslininkų, įžvelgusių pelningas verslo nišas ir sugebėjusių jas užkariauti. Ir tai džiugina, nes kartu jie atsineša kitokį požiūrį į verslą, darbuotojus, visuomenę.
Kita vertus, visuomenės nuomonė apie turtuolius keistis neskuba. “Veido” užsakymu atlikta didžiųjų miestų gyventojų apklausa rodo, kad daugumai žodis “turtingiausias” yra sukčiaus, “prichvatizatoriaus” ar išnaudotojo sinonimas. Gal todėl dalis trisdešimtuko veikėjų išlieka paslaptingi, nenori bendrauti su žiniasklaida ar net dievažijasi, kad išties nėra jokie milijonieriai. Esą nemandagu kalbėti apie savo pasiekimus, o tuo labiau turtus. Taip pat, kitaip nei užsienyje, dažnas Lietuvos turtuolis labdara ar mecenatyste užsiima irgi tik patyliukais, stengdamasis visais būdais išvengti viešumo.
Tačiau toks požiūris, atsiribojimas nuo visuomenės tik dar labiau palaiko mitus apie nešvarią pirmojo milijono kilmę, dar sovietiniais metais įdiegtą neapykantą geriau gyvenantiems, stereotipus apie verslą. Gal todėl labai mažai žmonių turtingiausiems linkę priskirti tokią lietuvišką savybę, kaip darbštumas.
Beje, parodoksalus pastebėjimas: “Veido” apklausa taip pat rodo, kad lietuviai, kurie linkę turtuolius maišyti su žemėmis, patys labai norėtų atsidurti jų vietoje. Tai yra tapti turtingi.

Džiaugtis, kad Kijevas užgniaužė maištą ir netrukus susigrąžins Rytų Ukrainos kontrolę, dar labai anksti.

Daugiau nei 20 metų žlugdyta Ukrainos armija dabar atsigauna. Ukrainiečių pajėgos sėkmingai mokosi kariauti tikruose mūšiuose. Tokių ir panašių teiginių galima išgirsti po sėkmingo puolimo prieš separatistus Ukrainos rytuose, kai armija perėmė Slovjansko, Kramatorsko ir kitų miestų kontrolę. Be to, sutriko net patys teroristai, o Rusijos radikalai, tokie kaip Aleksandras Duginas, apie kurį šią savaitę rašo ir “Veidas”, puolė į isteriją ragindami oficialiai įvesti Rusijos armiją į Ukrainą.
Norėtųsi, kad ukrainiečiams pasisektų ir jie susigrąžintų Luhansko bei Donecko sričių kontrolę, bet…
Visų pirma vieša paslaptis, kad prie Ukrainos sienos Rusija sukaupė ir toliau kaupia rimtas karines pajėgas. Taip pat niekam ne paslaptis, kad separatistai kovoja Rusijos ginklais ir Rusijos kariškių remiami.
Antra, savaitgalį Rusija pranešė apie tariamą Ukrainos kariškių įvykdytą Rusijos teritorijos apšaudymą, per kurį žuvo Rusijos pilietis. Esą tokie ukrainiečių veiksmai tampa permanentiniai.
Trečia, Rusijos viešojoje erdvėje netyla raginimai oficialiai panaudoti armiją prieš Ukrainą. Tie raginimai apima nuo vadinamųjų tikslinių smūgių iki plataus karinio puolimo.
Ketvirta, Rusija ėmėsi aktyvių tarptautinės diplomatijos veiksmų, esą siekdama susodinti kovojančias puses prie derybų stalo. Tai yra siekdama, kad Vakarų partneriai prispaustų Kijevą vėl paskelbti paliaubas. Apie norą sėsti prie derybų stalo klykia ir patys separatistai.
Penkta, vėl į karštąją fazę sugrįžęs Izraelio ir palestiniečių konfliktas, Irake siautėjantys islamo radikalai prikaustė Vakarų dėmesį, ir visi suinteresuoti, kad bent Europoje būtų pasiekta, nors ir bloga taika, bet taika.
Turint omeny visas šias aplinkybes, nė vienas Ukrainos ateities scenarijus nėra pozityvus. Blogiausiu atveju Rusija išties pradėtų oficialius karinius veiksmus prieš Ukrainą. Po Krymo aneksijos tai atrodo visai įmanoma.
Vis dėlto net ir Rusijai tokia kaina būtų per didelė. Kremliaus propagandos vadu vadinamas Dmitrijus Kiseliovas sekmadienį įvardijo net dešimt priežasčių, kodėl “išmintingasis” Vladimiras Putinas neturėtų įvesti kariuomenės į Ukrainą, o galutinis jo argumentas buvo Rusijos gyventojų apklausa, pagal kurią, dauguma nepalaiko karo su ukrainiečiais.
Kita vertus, D.Kiseliovas be jokių nutylėjimų paragino kiekvieną žiūrovą tapti savanoriu ir eiti ginti rusų nuo vadinamųjų fašistų. Po ir prieš rodyti reportažai apie neva kenčiančius Luhansko, Donecko ar net šalia gyvenančius Rusijos piliečius, Kijevo kliką ir garbingus bei drąsius separatistus turėjo iki širdies gelmių sujaudinti bei paskatinti užsirašyti į tariamus savanorius ne tik eilinį rusą, bet ir kiekvieną sąžiningą bei kitų nelaimėms neabejingą žmogų.
Išvada – Rusija nesiruošia palikti Ukrainos ramybėje, nors atviros agresijos dar neplanuoja. Galima įžvelgti tam tikrų analogijų su 1992–1993 m. Abchazijos karu. Tuomet gruzinams pasiekus ženklių pergalių prieš separatistus ir taip pat savanoriais vadintus kazokus bei samdinius Tbilisis buvo prispaustas skelbti paliaubas, atitraukti dalį kariuomenės. Per tą laiką separatistai papildė savo gretas ir persigrupavę bei palaikomi Rusijos pajėgų pasiekė pergalę prieš gruzinus, o netrukus Abchazijoje ėmė rastis rusų “taikdariai”. Regionas tapo niekieno žeme, nukraujavusi Gruzija paskendo negandose – nuo pilietinio karo iki ekonomikos žlugimo.
Ar tokį planą Kremliaus strategai numatė ir Ukrainai? Viliuosi, kad klystu, nes visada norisi išlikti optimistu: “Slava Ukraine!”

Prezidentės Dalios Grybauskaitės inauguracijos išvakarėse pasirodysiantis “Veidas” skirtas būtent antrosios kadencijos analizei. Kokia bus Prezidentė ateinančius penkerius metus? Kokia gali būti tolesnė jos karjera? Kokie pokyčiai mūsų laukia, o gal kaip tik – jokių? Apie tai kalba ne tik ekspertai, bet ir pati Prezidentė.

Vienas pagrindinių Lietuvos Respublikos prezidento uždavinių – užsienio politika. Pirmoji D.Grybauskaitės kadencija žymi gan radikalų posūkį šioje srityje – buvo atsisakyta “draugystės su ubagais”, arba, kitaip tariant, demokratijos plėtros pietryčių kryptimi bei Lietuvos regioninės lyderystės ambicijų.
Kartu užsienio politikos vairas buvo pasuktas Skandinavijos kryptimi. Ar pavyko? Vienareikšmiško atsakymo niekas neduos, bet gražių žodžių apie tai buvo daug. Regis, ir antrąją kadenciją girdėsime daug tokių žodžių, bet ar bus realių darbų – sunku prognozuoti. Matyt, atsakymo reikia ieškoti ne Vilniuje, o Skandinavijos valstybių sostinėse.
Pirmosios kadencijos pradžioje taip pat bandyta gerinti santykius su Rytų kaimynais. D.Grybauskaitė net apsilankė pas paskutiniu Europos diktatoriumi vadinamą Aliaksandrą Lukašenką. Deja, su Europa flirtavęs Baltarusijos vadovas netruko pamiršti savo pažadų ir eilinį kartą sutriuškino opozicijos bandymus įgyvendinti permainas, už tai sulaukdamas pasmerkimo ir izoliacijos. Taigi Lietuvos ir Baltarusijos santykiai atsidūrė ten pat, kur ir buvo, – sąstingyje.
Beje, įdomus sutapimas – Baltarusijos režimas ir vėl bando flirtuoti su Vakarais. Vis dėlto abejotina, kad D.Grybauskaitė dabar taip lengvai priimtų kvietimą vykti į Minską. Tikėtina, kad Lietuvos ir Baltarusijos santykių formatas ir toliau priklausys nuo Europos Sąjungos požiūrio.
Iš pradžių pozityviai rezultatyvūs atrodė ir D.Grybauskaitės kontaktai su Rusijos vadovais. Tačiau ir šioje srityje proveržio nebuvo pasiekta, o Rusijos ir Lietuvos santykiai ir toliau lieka šalti ar net priešiški. Žinoma, ir čia daugiau priežasčių slypi ne S.Daukanto aikštės rūmuose, o Kremliuje.
D.Grybauskaitės kritikai labiausiai mėgsta akcentuoti Lietuvos ir Lenkijos santykių krizę. Tačiau, atsižvelgiant į įvykius Ukrainoje, vis agresyvėjančią Rusiją ir Jungtinių Valstijų sugrįžimą į Europą, antrosios D.Grybauskaitės kadencijos metu galima tikėtis teigiamų pokyčių šioje srityje.
Ne paskutinį vaidmenį vaidina ir asmenybės: Linas Linkevičius, dar gerai neapšilęs kojų Lietuvos užsienio reikalų ministro poste, atsiprašė Lenkijos. Žinoma, už tai jis sulaukė priekaištų iš Prezidentūros, bet kartu aiškiai parodė, kad simpatizuoja Lenkijos krypčiai. Kitoje pusėje – atvirkščiai – ambicingasis Radoslawas Sikorskis, kuris dažnai Vilniuje laikomas santykių normalizavimo trukdžiu, tikisi pereiti žaisti į aukštesnį, tarptautinį lygį ir netrukus gali palikti Lenkijos diplomatijos vadovo postą.
Apie sugrįžtančią Lenkijos ir Lietuvos strateginę partnerystę kalbėti dar anksti, bet susiklosčiusios aplinkybės iš dalies patvirtina kai kurių ekspertų teiginius, kad Lietuvos geopolitinė gravitacija Lenkijos link yra neišvengiama, o orientacija į Skandinaviją – dirbtinė, todėl ir neperspektyvi.
Ar antrosios kadencijos metu pripažins tai pati D.Grybauskaitė? Bent viešai tikriausiai nepripažins, tačiau Lenkijos ir Lietuvos santykiai turėtų gerėti. Be to, jei D.Grybauskaitė mąsto apie tarptautinę karjerą po penkerių metų, jai būtina užsitikrinti vis didesnę įtaką turinčios Lenkijos palankumą.

Nors orai vasaros kaitra per daug nelepina, tačiau turiu jums kelias geras naujienas.

Visų pirma referendumas dėl draudimo užsieniečiams parduoti žemę patyrė visišką fiasko. Kaip žinome, referendume dalyvavo mažiau nei 15 proc. rinkėjų ir už siūlytas Konstitucijos pataisas balsavo net mažiau nei 300 tūkst. gyventojų.
Kodėl tai gera žinia? Apie tai kalbėta ne kartą – nuo argumentų apie įsipareigojimų nesilaikymą iki absurdiškų referendumo klausimų formuluočių. Vis dėlto svarbiausia, kad šis referendumas iliustravo visa tai, kuo didžiuotis tikrai neverta, – tamsų etnocentrizmą ir baimių kupiną nacionalizmą. Visa tai, kas įsitvirtino XX a. pradžioje ir rado gerą dirvą vešėti sovietmečiu, o dabar yra didelis stabdys Lietuvos modernėjimo kelyje.
Savaitraštis “Veidas” šią savaitę analizuoja Vytauto Didžiojo universiteto tyrimą. Jo metu apklausti 1980–1990 m. gimę lietuvių emigrantai Londone ir Čikagoje, „paribiniai“ lietuviai Punske ir lenkai Šalčininkuose, rusai Visagine ir Klaipėdoje. Tyrimu siekta išsiaiškinti, kaip jaunimas, veikiamas globalizacijos, saistosi su Lietuva, kiek svarbus jiems jų nacionalinis identitetas.
Taigi išvados rodo, kad būtent siauras lietuviškumo suvokimas, tarp vyresnės kartos atstovų vis dar gajūs stereotipai ir baimė svetimų verčia jaunąją kartą laimės ieškoti kitur. Jaunimas nenori gyventi tokioje visuomenėje ir palieka Lietuvą, o jei ir lieka joje gyventi, tuomet užsidaro savo pasaulėlyje, t.y. atsiriboja ir tampa pilietiškai-politiškai neaktyvūs. Tai ir yra pagrindinis stabdys kuriant pilietinę visuomenę ir kartu – stiprią Lietuvą. O juk būtent apie stiprią Lietuvą tradiciškai daug kalbės politikai Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga.
Todėl referendumo fiasko yra džiugi žinia. Jo rezultatas rodo: kad ir iš lėto, sunkiai mūsų visuomenė vaduojasi nuo praeities grandinių, nepaisant vis dar gajų stereotipų ar net kai kurių patriotų-idiotų grasinimų sušaudyti visus, kurių požiūris kitoks. Ir tai yra geriausia dovana Lietuvai jos šventės išvakarėse.
Kita gera naujiena – “Veidas” jau dešimtą kartą surengė Metų valstybės tarnautojo rinkimus. Tai žmonės, kurie yra Lietuvos valstybės stuburas. Geriausiu 2014 metų valstybės tarnautoju šiemet išrinktas Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos generalinis direktorius Deividas Kriaučiūnas. Didžioji visuomenės dalis tikriausiai nelabai daug žino nei apie nugalėtoją, nei kuo jo vadovaujamas departamentas užsiima. Trumpas paaiškinimas: Europos teisės departamentas – tai viena pagrindinių institucijų, užtikrinančių Europos Sąjungos teisės įgyvendinimą Lietuvoje ir kartu atstovaujančių Lietuvai Europos teismuose.
Kaip interviu “Veidui” teigė pats D.Kriaučiūnas: “Nuosekliai dirbame taip, kaip advokatas kiekvieną dieną dirba su savo klientu – teikia pagalbą visais klausimais, kurie šiam kyla. Ir advokatui didžiausias įvertinimas yra tada, kai jo patarimas kažkam padeda, net ir pačiu smulkiausiu klausimu.”
Beje, dar viena naujiena – nuo šios savaitės naujas “Veido” numeris prekybos vietose ir prenumeratorių pašto dėžutėse pasirodys ne antradieniais, o penktadieniais. Didelis gyvenimo tempas ir amžinas skubėjimas persmelkė mūsų visuomenę, tad dažnas tik savaitgalį gali sau leisti atsipūsti, rasti laisvą minutę intelektualiam skaitiniui. Tikimės, kad nuo šiol turiningi savaitgaliai bus neatsiejami ir nuo “Veido” skaitymo.

Sakoma, kad blogas kareivis, kuris nesvajoja tapti generolu, o perfrazuojant galima tvirtinti – blogas lietuvis, kuris nesvajoja apie nuosavą namą.
Priesakas „pasodink medį, pastatyk namą…“ taip įaugęs į kiekvieną lietuvį, kad jo išrauti nesugeba nei krizė, nei besikeičiančios mados. „Veido“ analizė rodo, kad individualių namų rinka šiuo metu atsigauna ir sandorių skaičius siekia prieškrizinį lygį. Jei 2005–2007 m. vidutiniškai per mėnesį Vilniuje buvo sudaroma nuo 41 iki 51 sandorių, tai šiemet – vidutiniškai 54. Vilniaus rajone atitinkamai 34–37, šiemet – 33.
Namas, žolės kampelis, „šiltnamiukas“ ir pirtelė – tai yra lietuviškojo gyvenimo tikslas. Ir visai nesvarbu, kad namo išlaikymas reikalauja arba didelių finansinių išteklių, arba daug asmeninio laiko ir įdirbio, o tik nedaugelis gali įsigyti namą arčiau miesto centro ir kiekvieną dieną į darbą vyksta dešimtį ar net daugiau kilometrų ir pačiame mieste apsilanko kaip turistai.
Bet ar tai blogai? Tikrai ne, kiekvienas žmogus savo laimės kalvis ir renkasi gyvenimą, kaip jam pačiam geriau.
Ar lietuviško būdo savybė siekti gyventi name yra ydinga? Tikrai ne. Tačiau, kaip pastebi architektai, reikia ne tik galvoti apie save, bet ir apie aplinką.
„Dauguma lietuvių linkę taupyti ir viską piginti, neatsižvelgdami į kokybę, o užsieniečiai investuoja į kokybę ir išliekamąją vertę. Jų namai prasideda ne už durų, bet kieme ir gatvėje. Pastato gražų namą ir džiaugiasi, jei jis pakelia visos aplinkos, kaimo ar miestelio vertę“, – sako vienas iš „Veido“ pašnekovų.
Kita vertus, reikia turėti omeny, kad tikrasis suvokimas, koks namas turi būti, ateina tik dabar.
„1990-ųjų architektūra yra svajonių išsipildymo architektūra: kuo daugiau kvadratinių metrų, ant namų iškyla bokštai, kieme šoka fontanai – pagaliau galima turėti tai, ko negalėjai sukurti „chruščioviniame“ daugiabutyje. Juk svajonė turi išsipildyti, kad suprastum, jog ji tau nereikalinga. Žmonės pasistatė tokius namus ir pamatė, kad jų nereikia. Tada ir įvyko pirmasis brandos etapas. Tuo metu, 2000-aisiais, žmonių užsakymuose atsiranda kitos svajonės – serialų architektūra, atogrąžų stiliaus namai. Žmonės nusiteikia pragyventi pigiai, bet nori turėti tokį namą, kokie stovi užsienyje. Ir pagaliau, dabar ateina nauja banga. Kai žmonės pakeliavo, pagyveno prabangiuose „Hilton“ viešbučiuose, nuvyko į atogrąžas, ėmė statyti normalaus dydžio namus, nes save jau realizavo“, – atvirai „Veido“ surengtoje apskritojo stalo diskusijoje kalbėjo Architektų sąjungos pirmininkas Marius Šaliamoras.
Galbūt kartu su šiais pokyčiais ateis ir didesnė lietuvių atsakomybė už aplinką ir gamtą. Štai „Veido“ žurnalistė parengė išsamų reportažą apie Suomijos įspūdingas pastangas spręsti Baltijos jūros ekologines problemas.
Tuo metu savaitraščio užsakymu atlikta apklausa rodo, kad nors aplinkosauga daugeliui lietuvių yra svarbi tema, tačiau tik nedaugelis rūšiuoja šiukšles ir naudoja žaliąsias technologijas.
Beje, „Veido“ pradedamo „Metų vadovo rinkimų“ projekto pirmasis herojus,
telekomunikacijų kompanijos „Ruptela“ vadovas Andrius Rupšys pateikia tokį pavyzdį: „Reikia kartoninių dėžių produkcijai įdėti – sakau, perkame perdirbtą. Jis baisus? Bet užtat ekologiškas. Gal klientams Rytuose tai ne tiek aktualu, tačiau Vakarų Europoje įvertins, kad apie tai pagalvojome. Tai maži, bet svarbūs dalykai.“
Gero skaitymo ir siekime svajonių, bet nepamirškime to, kas mus supa.

Lietuvos žiniasklaida dažnai sulaukia kaltinimų, kad yra tik neigiama, akcentuoja tik blogus dalykus, o apie pozityvius – nutyli. Viena vertus, žiniasklaida tėra mūsų visuomenės atspindys, kita vertus – žiniasklaida kartu turi ir siūlyti galimus problemų sprendimus.
Kaip šiame „Veido“ numeryje rašo psichoanalitikas Raimundas Milašiūnas, „kasdienės žinios pradedamos ir baigiamos nelaimėmis, katastrofomis ar artėjančio karo ženklais.“
Iš dalies sutinku, kad Lietuvos žiniasklaidoje jau daugelį metų vyrauja principas, jog gera naujiena – nėra naujiena. Nesu šio principo šalininkas, tačiau…
Štai, kad ir imtume karą keliuose. Pastaraisiais metais mažėjusi avaringumo statistika vėl pradeda augti. Nuo šių metų pradžios iki birželio 9 d. šalyje įvyko 147 eismo įvykiais daugiau ir buvo sužeista 213 žmonių daugiau nei per tą patį laikotarpį 2013 m. Visuomenės sveikatos biuro lektorius ir saugaus eismo mokytojas Mindaugas Balsys sako, kad viena pagrindinių priežasčių – žmonės labai pervargę (miegantys ne daugiau nei 4–5 val. per parą), neturintys galimybės kaip reikiant pailsėti, užsisukę greitame gyvenimo ritme, darbuose.
Šoką sukelia ir „Veido“ atlikto tyrimo rezultatai. Vos baigę studijas, darbo ieškojo kone pusė pernai metų kolegijų absolventų ir beveik penktadalis universitetų absolventų. Metų pabaigoje darbo vis dar neturėjo penktadalis kolegijų (2 tūkst.) ir dešimtadalis universitetų (per 3 tūkst.) absolventų. Vidutinė metinė studijų universitete kaina – 6,9 tūkst. Lt, o kolegijoje – 4,2 tūkst. Lt. Taigi valstybė arba absolvento tėvai už bedarbio diplomą sumokėjo atitinkamai 28 ir 13 tūkst. Lt. Visa šių diplomuotų bedarbių armija atsiėjo 117 mln. Lt. Įspūdinga suma?!
Žiūrint į šiuos faktus, kaip ir atrodytų, kad ne gyvenimas, o pragaras Lietuvoje. Tad ir priežastis, kodėl lietuviai laikomi nelaimingais, lyg ir aiški.
Tačiau žiniasklaidos užduotis – ne tik atkreipti dėmesį į blogybes, bet ir ieškoti, kaip pakeisti situaciją pozityvia linkme, spręsti problemas.
Štai tas pats saugaus eismo ekspertas M.Balsys siūlo visiems lietuviams paimti mėnesį atostogų ir išsimiegoti bei pats imasi iniciatyvos Lietuvos mokyklose įrengti „tylos kambarius“, kad bent auganti karta būtų ramesnė.
Pramoninkų prezidentas Robertas Dargis siūlo universitetams ir kolegijoms kuo glaudžiau bendradarbiauti su verslu, valstybės institucijomis, kad galėtų giliau ir plačiau suvokti, kokių specialistų reikia ir kokių profesijų absolventai nesibels į darbo biržos duris. Šiuo patarimu sėkmingai naudojasi Žemaitijos kolegija ir rezultatai akivaizdūs: praėjusiais metais tik 24 iš 290 šios kolegijos absolventų nerado darbo, o iš kvalifikacijos tobulinimo kursų ir konsultacijų ši mokslo įstaiga uždirbo 338 tūkst. Lt.
Visada yra išeitis ir nereikia nukabinti nosies.
Suomijos švietimo ir kultūros ministrės specialusis patarėjas Esa Suominenas, kalbėdamas su „Veidu“ apie suomiškąjį vidurinio ugdymo stebuklą, taip pat paminėjo, kad jo šalis susiduria su daugybe iššūkių, tarp kurių – ir švietimo problemos. Bet sėkmingi rezultatai pasiekiami ne per vieną dieną.

„Kai apie 2000-uosius tapome švietimo lyderiais pasauliniu mastu, mėgavomės rezultatais, pasiektais per porą ankstesnių dešimtmečių. Net jei įgyvendinsime puikias reformas, rezultatus pajusime tik po kokių keliolikos metų“, – teigė jis.
Pabaigti norisi kito „Veido“ pašnekovo, dailininko Mikalojaus Povilo Vilučio žodžiais: „Žmogaus nelaimingumas – tai jo nedėkingumas Dievui, nes Dievas gyvenimą davė kaip dovaną, o tu nelaimingas, dovaną gavęs.“
Tad būkime laimingi!

Sporto karalius futbolas – vėl pasaulio valdovas. Brazilijoje prasidedantis pasaulio futbolo čempionatas užvaldys milijardų žmonių širdis – net ir tų, kurie toli gražu ne futbolo ekspertai ar aistruoliai.
Prisipažinsiu, vienas jų esu ir aš – juk gražus žaidimas, azartas ir intriga neleidžia likti abejingam. Beje, būtent to ir trūksta, kai žaidžia Lietuvos futbolininkai. Teisus yra legendinis Lietuvos futbolo treneris Benjaminas Zelkevičius, tvirtindamas “Veidui”, kad “jei pavyktų dabartiniam futbolui pakilti į aukštesnį lygį, žmonių susidomėjimas iškart padidėtų”.
Deja, jau daugelį metų Lietuvos futbolas patekęs į užburtą ratą: nėra infrastruktūros, stadionų, mokymo bazės – nėra ir gerų rezultatų, o be jų – ir susidomėjimo, o kartu ir finansavimo. Verkia sporto karalius Lietuvoje.
Bet pamirškim kartėlį bent jau pasaulio futbolo čempionato Brazilijoje metu. “Veidas” šiame numeryje ne tik pateikia čempionato tvarkaraštį, bet ir aptaria dalyvaujančias komandas, jų žvaigždes, na, ir, žinoma, prognozes. O už kokią komandą sergate jūs?
Gali būti, kad vieninteliai, kuriems šį mėnesį vis dėlto ne futbolas bus galvoje, – tai abiturientai ir jų tėvai. Kokią profesiją, kokią mokslo įstaigą pasirinkti? Tokios mintys tikriausiai valdo juos.
“Veidas” atliko žurnalistinį tyrimą ir pirmą kartą Lietuvoje pateikia vienos populiariausių krypčių – ekonomikos studijų programų vertinimą. Atsižvelgdamas į įsidarbinimo, dėstytojų personalo, užsienio studentų ir stojančiųjų vidurkius “Veidas” sudarė bakalauro ir magistro programų reitingą. Išvada – programos skiriasi labai nedaug.
Bet, kaip pabrėžia ekspertai, tai ir yra didžiausia problema, nes universitetai linkę kopijuoti pasisekusias programas, kad pritrauktų kuo daugiau potencialių studentų, o apie išskirtinumą net negalvoja. Blogiausia, kad tokioje, regis, dėkingoje ir visame pasaulyje populiarioje srityje, kaip ekonomika, nekuriamas mokslas. Būtent todėl ekonomikos doktorantai pakuojasi lagaminus ir vyksta studijuoti į užsienį.
„Lietuvoje nesusiformavo mokykla, kai 1992–1995 m. gabieji, grįžę iš užsienio, galėjo įkurti savo mokyklą. O dabar gabūs jauni specialistai tokio darbo negauna, nes jo liko dirbti mokslininkai, dirbę sovietmečiu“, – “Veidui” atvirai dėstė vienas pašnekovų, Lietuvos mokslo tarybos Mokslo politikos ir analizės skyriaus vedėjas dr. Eugenijus Stumbrys.
Gal būtent bijodami, kad “Veidas” atskleis šias ydas, ne visi universitetai pateikė duomenis. Universitetinio aukštojo mokslo įstaigos vis dar laiko save nekritikuojamomis dievybėmis, nors neretai tėra diplomų štampuotojos ar net diplomuotų bedarbių kepyklos.
Todėl potencialūs darbdaviai atvirai sako, kad jiems visiškai nesvarbu, kokį universitetą žmogus baigęs. Banko „Swedbank” Personalo departamento direktorė Milda Autukaitė patvirtina: „Mokymo įstaiga nėra kriterijus atsirenkant praktikantus ar darbuotojus.” Viena vertus, jiems esą svarbiausia darbuotojo motyvacija bei orientacija į tikslą ir asmeninės vertybės. Kita vertus, ar tai nėra nuvertinimas Lietuvos universitetų, neva jie kepa vienodo lygio absolventus, kuriuos vis tiek reikia iš naujo mokyti?
Taigi neabejotina, kad ir “Veido” sudarytas ekonomikos studijų programų reitingas sulauks pasipiktinimo, kaltinimų neva duomenų iškraipymu siekiant kažkokių interesų. Tačiau tai, kad Lietuvos universitetinis mokslas išgyvena krizę, patvirtina ne tik “Veido” skelbiamos įžvalgos, bet ir gabių abiturientų noras studijuoti ne Lietuvoje bei daugumos gyventojų nuomonė, kad užsienio universitetai yra geresni.

Išdirbus žiniasklaidoje daugiau nei dešimtmetį, perėjus visus karjeros laiptelius ir turint patirties daugelyje pagrindinių leidinių, o kartu puikiai pažinus visą šią rinką ir tai, apie ką ji rašo, likimas vis dar iškrečia staigmenų ir priverčia nusistebėti.
Ne, šį kartą ne apie “Veido” viršelio temą – “Trys Lietuvos”. Ji išties yra aktuali, bet grėsmingas tendencijas, kad didmiesčiai tolsta nuo provincijos, o Vilnijos kraštas ir rusakalbiai paliekami “koloradams”, užuot paskatinus juos integruotis į pilietinę (ne tautinę) Lietuvą, pastebėti galima buvo jau senokai. Šie Europarlamento ir prezidento rinkimai tik įrodė, kad problema labai rimta ir linkusi gilėti.
Labiausiai mane nustebino reakcija į praėjusiame numeryje paskelbtą “Veido” sudarytą universitetų reitingą. Viena vertus, malonu, kad “Veido” žurnalistų daugiau nei mėnesį trukęs darbas – maldavimas duomenų, jų tikslinimas ir analizė – sulaukė kolegų ir pačių universitetų dėmesio.
Kita vertus, stebina tai, kad, regis, visi šių reitingų kritikai ar aprašinėtojai pačių reitingų ir neskaitė. Štai Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius prof. Zigmas Lydeka pareiškė: “Neatskleidus vidinės informacijos – tiek duomenų surinkimo specifikos, tiek ir tikslo, kam šie duomenys yra renkami – jų rezultatus galima interpretuoti kuo įvairiausiai. – Ir paslaptingai pridūrė: – Apie gautą rezultatą ir situaciją tuomet galima kalbėti visaip – ir kaip apie faktais pagrįstą realią situaciją darbo rinkoje, ir parodyti kaip sensaciją. Nelygu, kokių tikslų yra siekiama.”
Jei gerb. rektorius perskaitytų “Veido” sudarytą reitingą, jis žinotų, kad duomenys yra oficialiai pateikti Lietuvos darbo biržos ir paties VDU. Gerb. rektorius taip pat sužinotų, kad “Veidas” kaip atsvarą pateikė ir darbdavių apklausą, kurioje VDU absolventai vertinami gan teigiamai. Negana to, prof. Z.Lydeka sužinotų, kad jo kolegos VDU prorektoriaus Kęstučio Šidlausko “Veido” reitingo rezultatai nė kiek nenustebino.
“Nieko stebėtina, kad socialinių, humanitarinių mokslų ar menų absolventai įsidarbina lėčiau ir prasčiau. Šios tendencijos neaplenkia ir mūsų universiteto: turime gerų pavyzdžių, bet žinome ir apie tuos, kurie registruojasi darbo biržoje, – tame pačiame “Veido” straipsnyje teigė K.Šidlauskas ir vėliau pridūrė apie VDU humanitarinių programų pasiūlą: – O ką gali pasakyti jaunam žmogui, turinčiam arba įsivaizduojančiam, kad turi, pašaukimą būtent šioje srityje? Nejau prognozuosi bedarbystę? Stengiamės savo studentų nenuvilti.”
Užuot išties susipažinęs su “Veido” sudarytu reitingu, gerb. Z.Lydeka viešai ėmė svarstyti, jog absolventai galėjo darbo biržoje užsiregistruoti kelis kartus ar net trumpam, kad gautų socialines garantijas ar pan. Betrūko pasakyti, kad išties absolventai susirado darbus, bet dėl pašalpų ar kitų privilegijų apie tai nelinkę informuoti valstybės. Tuomet VDU tikrai turėtų kuo “didžiuotis”.
Įtarimus dėl keistų “Veido” tikslų pasėjusiam prof. Z.Lydekai neužkliuvo, kad kituose 2014 m. “Veido” reitinguose (pagal moksliškumą ir personalo kokybę) VDU patenka į geriausiųjų penketuką, o pagal gebėjimą pritraukti lėšų atsiduria net antroje vietoje ir sugeba bene geriausiai parduoti savo kuriamą mokslą. Matyt, vėl ta pati bėda – komentavimas arba neigimas net nesusipažinus su turiniu.
Nustebino mane ir kitas susijęs atsitikimas. Vieno tikrai gerbiamo laikraščio-portalo žurnalistė paprašė manęs pakomentuoti VDU rektoriaus poziciją ir kaltinimus “Veidui” bei reitingų sudarymo metodologiją. Aš pasiteiravau, ar ji skaitė pirminį šaltinį, t.y. būtent “Veido” reitingų straipsnį, kuriame visa tai nurodyta. Atsakymas buvo maždaug toks: “Jei mes viską skaitytume…”