Jau kitą savaitę abiturientai pradės pildyti bendruosius priėmimo prašymus ir rinktis iš dviejų dešimčių Lietuvoje veikiančių universitetų. Kurį pasirinkti? Kuris iš jų geriausias? Šie klausimai sukasi ir abiturientų, ir jų artimųjų galvoje.
“Veidas” pateikia jau septynioliktą universitetų reitingą. Šių metų universitetų reitingas radikaliai skiriasi nuo praėjusiųjų. Po ilgų diskusijų tiek redakcijos viduje, tiek su universitetų bei kitų aukštojo mokslo institucijų atstovais “Veidas” pakeitė ne tik reitingavimo metodologiją, bet ir rezultatų pateikimo būdą.
Šiemet atsisakyta bendro universitetų įvertinimo, mokslo įstaigos reitinguotos tik pagal esmines sritis. Taip pat atsisakyta prieštaringų kriterijų. Siekiant skaidrumo, o kartu – kad reitingą suprastų ne tik jo sudarytojai, pateikiami pradiniai, universitetų suteikti ar viešai skelbiami duomenys, aiškiai sudėliota balų skaičiavimo struktūra. Šiemet “Veidas” taip pat atsisakė skirstymo į privačius ir valstybinius universitetus. Tiek vieni, tiek kiti suteikia galimybę studijuoti ir mokant už mokslus, ir nemokamai. Be to, ir privatūs, ir valstybiniai gali pretenduoti į europinę paramą.
Universitetas – tai visų pirma mokslo įstaiga (neatsitiktinai “Veido viršelyje puikuojasi Albertas Einsteinas – mokslo ir inovacijų simbolis). Universitetai privalo kurti mokslą, o kokia jo vertė, parodo ne tik apgintų disertacijų ar publikacijų moksliniuose leidiniuose skaičius, bet ir laimėtos mokslo finansavimo programų lėšos. Pagal šį rodiklį į priekį išsiveržė Vilniaus universitetas (VU).
Gyvename kapitalizmo ir laisvosios rinkos laikais, todėl universitetų kuriamos prekės – mokslo vertę galima pamatyti pažvelgus į universiteto biudžeto struktūrą. Tai yra pajamos iš mokslo pardavimo iliustruoja ir universiteto gebėjimus. Pagal gebėjimą parduoti mokslą ir pritraukti ES lėšų pirmauja irgi VU.
Be abejo, kita universiteto užduotis – išugdyti gerus savo srities ir, svarbiausia, darbo rinkoje įsitvirtinti galinčius specialistus. “Veido” užsakymu atlikta darbdavių apklausa rodo, kad daugiausiai jų simpatijų sulaukia VU, ISM ir Kauno technologijos universitetų absolventai. Kita vertus, Darbo biržos duomenų analizė išryškino, kad daugiausiai problemų įsidarbindami patiria Vytauto Didžiojo universiteto, o mažiausiai – ISM universiteto absolventai.
Išugdyti gerus absolventus ir įgyvendinti mokslo kūrimo užduotis gali tik profesionalus universiteto personalas. Šioje srityje nepralenkiamas senas tradicijas turintis VU.
Tarptautiškumas, pokyčiai ir užsienio patirtis būtina tiek personalui, tiek visam universitetui, kad jis nestagnuotų ir neatsiliktų nuo pasaulinių tendencijų. Kartu, pavyzdžiui, užsienio studentų skaičius ir jų atnešami pinigai rodo universiteto kokybės įvertinimą. Šioje srityje pirmauja mažos aukštosios mokyklos – LCC ir ISM universitetai.
Taip pat nereikia pamiršti visuomenės ir abiturientų nuomonės – daugiausiai simpatijų sulaukė VU. Bet studijuojančiųjų požiūris į savą Alma Mater nėra toks vienareikšmiškas.
Viena ar kita vieta atskiruose reitinguose nulemta daugelio dalykų – universiteto dydžio, programų skaičių, veiklos sričių pločio ir t.t. Šie aspektai nebuvo pamiršti šiame “Veido” reitinge ir įvardyti bei išanalizuoti.
Taigi šių metų “Veido” sudaryto universitetų reitingo tikslas – ne įvardyti vieną geriausią, o suteikti Jums, gerbiamieji skaitytojai – abiturientai, tėvai ar švietimo srities darbuotojai, galimybę patiems spręsti. Reitingo paskirtis – parodyti stipriąsias kiekvieno universiteto sritis ir kartu vietas, dėl kurių kiekvienas jų galėtų labiau pasistengti.

Šią savaitę Lietuva gyvens rinkimų nuotaikomis. “Veido” numeris – ne išimtis. Ne tik pateikiame būsimo antrojo Lietuvos prezidento rinkimų turo analizę, bet ir apžvelgiame Ukrainos rinkimus, kurie vyks taip pat sekmadienį ir kuriuose ant kortos pastatyta gerokai daugiau nei Lietuvoje. Neliko nepastebėti ir jau praėję bei dar daugiau emocijų sulaukę “Eurovizijos” rinkimai: kodėl save netolerantiškais vadinantys lietuviai balsavo už barzdotą gražulį?
Specialusis “Veido” priedas šįkart irgi skirtas rinkimams. Deja, mažiausio dėmesio sulaukiantiems Europos Parlamento rinkimams. Kaip rodo “Veido” užsakymu atlikta apklausa, Europarlamentas daugumai gyventojų tėra biurokratijos, didelių atlyginimų ir privilegijų simbolis.
Lietuviai – ne išskirtiniai, panašiomis nuotaikomis gyvena ir visa Europa. Europarlamentas tapo vietos politikos nevykėlių, veteranų ar išsišokėlių solidžia prieglauda, o šiemet prognozuojama, kad prie šios kompanijos prisidės ir pačią vieningą Europą sugriauti siekiančių euroskeptikų bangą.
Tad ar verta tuomet eiti balsuoti? Taip, nes tai pilietinė pareiga. Be to, kita “Veido” inicijuota apklausa rodo, kad didžioji dalis respondentų sutinka, jog Europarlamento rinkimai svarbūs Lietuvai.
Jei nežinote, ką pasirinkti ir neturite laiko skaityti 10 partijų programų, o gal manote (ir visai ne be pagrindo), kad jos prasilenkia su realybe, tuomet pabandome peržiūrėti bent jau partijų rinkimų šūkius.
“Už balsus atsilyginsime…” – nors tai labiau tiktų verslo politinei organizacijai “Darbo partija”, bet, pasirodo, taip intriguoja Liberalų sąjūdis. Tiesa, čia pat priduria: “Sveiko proto pergalėmis”. Jų idėjiniai, bet mirštantys broliai iš Liberalų ir centro sąjungos ima jautį už ragų ir sako: “Europos pinigus – į kiekvienus namus!” Už juos pabalsavę paskęsime euruose…
Nuolat prisikeliantis politinis fenomenas “Tvarkos ir teisingumo” partijos lyderis Rolandas Paksas siūlo sekti jo pavyzdžiu ir skelbia: “Lietuva, kelkis!” Tiesa, išgirdus šį šūkį suskamba ir viena sena melodija: “Vstavaj, strana agromnaja, vstavaj na smertnyj boj…” Na niekaip “tvarkiečiams” to Rytų kvapo nepavyksta išsivėdinti.
Ačiū Dievui, visada šalia yra tą patį R.Paksą išauginę ir Lietuvą tiek nuo esamų, tiek nuo menamų priešų ginantys konservatoriai, kurie žada: “Saugi Lietuva tvirtoje Europoje”.
“Už tvirtą Lietuvą teisingoje Europoje!” – ar nuplagijavo, o gal “trolina” šiuos ne kas kitas, o Darbo partija. Viktoras juk mėgsta pajuokauti…
Užtat žmogumi amžinai susirūpinę socialdemokratai trumpi ir lakoniški. “Gerovės Europa”, – sako jie.
Ant referendumo dėl draudimo parduoti žemę išaugę tautininkai mato kitokią Europą: “Lietuva – lietuviams, Europa – Europos tautoms!” Išverčiant: Europa tegu eina…
Lietuvos žaliųjų partija ragina balsuoti “Už švarią aplinką ir švarią politiką”. Ir valstiečius, ir gamtos mėgėjus pavilioti norinti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga dviračio irgi neišradinėja ir skelbia: “Žemei, Žmogui, Lietuvai”.
Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadas Valdemaras Tomaševskis ištikimas tėvynę iš Rusijos priespaudos išvaduoti ir Abiejų Tautų Respubliką atkurti siekusių didvyrių šūkiui “Dievas, Garbė, Tėvynė”. Įdomu, ar dabar tie didvyriai nesivarto kapuose, sužinoję, kad jų palikuonis puikuojasi amžino priešo ir didžiųjų negandų šaltinio – Rusijos pergalių simbolika.
Pavyko išsirinkti Europos Parlamento favoritą? Tuomet marš prie balsadėžių!

Pažengėme toli, bet vis dar nesame lygus su vakariečiais. Tad prieš akis laukia ne vienas iššūkis.

Šia savaitę Lietuva švęs narystės Europos Sąjungoje dešimties metų jubiliejų. Per tuos metus mūsų šalis padarė didžiausią pažangą, lyginant BVP pagal perkamosios galios standartą. Šis rodiklis 2004 m. siekė 52 proc. ES vidurkio, naujausiais 2012 m. duomenimis, – 72 proc. T.y. Lietuva pašoko 20 proc. – nė viena kita kartu su mumis į ES prieš dešimtmetį įstojusi šalis negali tuo pasigirti.
Taip ir norisi šį ankstyvą ir saulėtą pavasarį sušukti: “Gyvenimas gerėja! Gyvenimas gražus!” Bet ką sako skaičiai?
Šios savaitės “Veido” pagrindinė tema – “Lietuviška svajonė”. Jungtinės Valstijos neatsiejamos nuo “amerikietiškos svajonės” sąvokos. Tai įsitikinimas, kad sunkiai ir kryptingai dirbant galima susikurti turtingą ir laimingą gyvenimą. O kas yra “lietuviška svajonė”? Tai gebėjimas susikurti vakarietišką, kokybišką gyvenimą – turėti laisvę pačiam spręsti dėl savo gyvenimo ir gyventi per daug savęs neribojant. Kitaip tariant, prilygti vakariečiui iš vidurinio visuomenės sluoksnio.
Tokių žmonių yra, bet labai nedaug. Ekspertų skaičiavimais, bent 4,5 tūkst. Lt per mėnesį atskaičius mokesčius uždirbantys lietuviai atitinka dabartinį ES pajamų, įvertinant kainų lygį, vidurkį. Tai yra tiek uždirbdamas lietuvis gali sau leisti maždaug tą patį, ką ir vidurinio sluoksnio europietis.
Panašiai mano ir “Veido” užsakymu atliktos apklausos dalyviai. Pasak 55,6 proc. respondentų, norint oriai jaustis, reikia per mėnesį vienam asmeniui uždirbti nuo 3 tūkst. Lt, iš jų 18,4 proc. įsitikinę, kad pajamos turi būti didesnės nei 4 tūkst. Lt per mėnesį.
O čia skaičiai ir sudėlioja viską į vietas: “Sodros” duomenys rodo, kad didesnį nei 4,5 tūkst. Lt per mėnesį atlyginimą šiandien gauna vos 4 proc. dirbančiųjų. Išvada – Lietuvoje išties nėra vidurinio sluoksnio?
Kita vertus, šiuo teiginiu verčia abejoti eilės prekybos centruose, graibstomi nekilnojamojo turto objektai ir pan. Be to, kitos “Veido” apklausos rezultatai rodo, kad dauguma – daugiau nei 50 proc. respondentų save priskiria prie vidutiniokų.
Kaip suprasti šį fenomeną? Galbūt didžioji dalis gauna atlyginimus vokeliuose arba verčiasi kita neoficialia veikla, kurios nefiksuoja “Sodra”. Tuomet juodosios rinkos mastai – įspūdingi. O gal lietuviai per daug gerai apie save mano?
Vis dėlto manyčiau, kad Lietuvoje egzistuoja gan didelis vidutinis visuomenės sluoksnis. Kaip ir vakariečiai, jie turi nuosavą būstą, gali vaikus išleisti į mokslą, turi galimybę išvykti atostogauti ir yra susitaupę juodai dienai ar senatvei.
Žinoma, ši lietuviška vidurinė klasė neprilygsta vakarietiškajai, todėl siekis prilygti vidutiniam europiečiui ir yra, kad ir kaip ironiškai skambėtų, “lietuviška svajonė”.
Kad ir kiek daug pasiekėme per pastaruosius dešimt metų, vis tiek mus dar skiria didelė praraja nuo Vakarų. Bet juk ir Roma nebuvo pastatyta per vieną dieną.
Arba, kaip “Veidui” teigia vienas žinomiausių Lietuvos verslininkų Darius Mockus: “24 metai nėra daug, todėl ir jaučiame milžinišką atotrūkį nuo kitų Europos valstybių, kurios nuosekliai žengė logišku ir nepertraukiamu ekonomikos plėtros keliu. Emigracija yra viena to atotrūkio pasekmių. Vis dėlto nereikia prarasti vilties, kad tapsime lygiateisiai. Tokie tapsime tada, kai mus baigs remti ir dotuoti, kai nebereikės važiuoti dirbti ten, kur geriau apmokamas darbas. Tada nejausime kompleksų, kurių dabar netrūksta.”

Per pastaruosius 23-ejus metus sveikatos apsaugos reforma tapo nesibaigiančiu procesu. Esminių klaidų galbūt ir nepadaryta, bet aiškios krypties, kuri pagal sveikatos rodiklius padėtų prisivyti Vakarų Europos šalis, ir šiandien nėra. Taip mano Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas prof. dr. Liutauras Labanauskas.

VEIDAS: Kuria kryptimi juda Lietuvos sveikatos sistema?
L.L.: Iki šiol neturėjome jokios aiškios krypties: gyvenome su paveldėta sovietine sveikatos sistema, kuri, tenka pripažinti, nedaug ir pasikeitė. Žinoma, atsirado sveikatos draudimas ir pan., bet aiškesnių ligoninių administravimo bei struktūros pokyčių vis dar nematyti. Galime save kaltinti, kad sveikatos sektoriuje iki šiol nesuformavome aiškios krypties, bet didesnių klaidų lyg ir nepadarėme.
Tuo metu kaimynai estai, kurie ilgą laiką mums rodyti kaip sektinas pavyzdys, griebęsi sveikatos reformos beveik sugriovė savo medicinos sistemą ir netruko pajusti aukštos kvalifikacijos gydytojų emigracijos bangą. Taigi praktiškai tik dabar jų sistema pradeda atsitiesti, o pastaruosius dešimt metų buvo visiškai išbalansuota.
Kiti mūsų kaimynai latviai, pasirinkę visiškai kitokią sveikatos apsaugos struktūrą, pasuko kitu keliu nei mes ar estai, taigi lygintis su jais šiandien negalime.
VEIDAS: Ir vis dėlto kokiu keliu juda mūsų sveikatos apsauga?
L.L.: Žvilgčiojimo, kaip tvarkosi kaimynai, laikotarpį Lietuva, atrodo, jau išgyveno. Šiandien nebegirdėti siūlymų formuoti sveikatos sistemą taip, kaip Švedijoje, Estijoje ar Vokietijoje. Taigi sveikatos apsaugos srityje į kaimynus nebesižvalgome – iš tų kelnaičių jau išaugome. Ir politikai, ir kiti visuomenės nariai suprato: idealios sveikatos sistemos nėra nė vienoje šalyje.
Vis dėlto žvelgiant nuo nepriklausomybės pradžios sveikatos sektoriuje pasiekta nemažai: nebėra sunkių ligų protrūkių, pagerėjo teikiamos paslaugos, renovuotos ligoninės.
Tiesa, vis dar stringa Sveikatos apsaugos ministerijos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos susikalbėjimas. Tobulintina mūsų sveikatos apsaugos sistema, kai kalbama ir apie administracinį, organizacinį aspektą: ankstesnių Vyriausybių reforma lėmė tam tikrą stagnaciją, turėsime daug ką atkurti ir perskaičiuoti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dešimtmetis, vis labiau neišvengiamas tampantis euro įsivedimas, tebesitęsiantys neramumai Rytuose – šie svarbūs įvykiai sutapo su šių metų specialiuoju “Veido” numeriu KRYPTYS.
Visos šios aplinkybės užduoda ne vieną klausimą. Ar per dešimtmetį mes tapome tikri ES nariai? Ar išmokome elgtis pagal Europos elitinio klubo taisykles? Ką mums davė Europa, o ką jai davėme mes?
Dar sudėtingesnis klausimas – kas laukia Lietuvos ateityje. Kokia kryptimi eiti užsienio politikos, energetikos, sveikatos, švietimo srityse? Kokios mūsų perspektyvos ekonomikos, informacinių technologijų, maisto pramonės ar transporto sektoriuose? Kuo bus gyva Lietuvos kultūra ar mada?
Į šiuos klausimus ieškome atsakymo su įvairių sričių ekspertais ir politikais: Prezidentu Valdu Adamkumi, buvusiu premjeru Andriumi Kubiliumi, ES ambasadoriumi Maskvoje Vygaudu Ušacku, europarlamentaru Zigmantu Balčyčiu, politikos mokslų profesoriumi Raimundu Lopata, Lietuvos banko vadovu Vitu Vasiliausku, Mykolo Romerio universiteto rektoriumi Alvydu Pumpučiu, Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentu Liutauru Labanausku ir kitais žinomais verslo bei kultūros atstovais.
Nors ir labai nemalonu girdėti, bet dauguma pašnekovų pripažįsta, kad daugelyje sričių Lietuva pasiklydusi tarp krypčių ir galiausiai viskas klostosi chaotiškai, be jokios konkrečios strategijos.
Neturėjimas aiškios krypties – ypač pavojingas valstybės suverenumui šiuo gan įtemptu laikotarpiu, kai perbraižomos Europos sienos, kai viena šalis nurodinėja kitai suvereniai valstybei, ką reikia daryti, tarsi ši būtų jos provincija.
Kita vertus, nereikia pasiduoti tradiciniam lietuviškam bambėjimo įpročiui ir visur įžvelgti tik blogybes. Dauguma tų pačių pašnekovų sutinka, kad per pastarąjį dešimtmetį Lietuva, t.y. mes visi, pasiekėme labai daug. Ne tik apšilome kojas Briuselyje, bet ir perpratome kai kurias ES žaidimo taisykles bei pradedame jomis naudotis, tiek siekdami didesnių išmokų žemės ūkiui, tiek spręsdami energetikos ar santykių su kaimynais problemas.
Žalia šviesa eurui, kuri, tikėtina, netrukus bus uždegta, rodo mūsų ekonomikos ir finansų stiprybę. Verslas, nepaisant nesibaigiančių tarptautinių audrų, taip pat nepasiduoda “kaikarizmui” ir gerindamas kokybę ieško naujų rinkų ne tik Vakaruose, bet ir tolimojoje Azijoje. O lietuviškas darbštumas ir kuriamos pridėtinės vertės paslaugos bei aukštosios technologijos tampa mūsų vizitine kortele investuotojams.
Glosto širdį ir Lietuvos gydytojų sąjungos prezidento žodžiai, kad bent sveikatos srityje mūsų padėtis geresnė nei estų, “kurie, ilgą laiką mums rodyti kaip sektinas pavyzdys, griebėsi sveikatos reformos ir beveik sugriovė savo medicinos sistemą”.
Nesnaudžia ir Lietuvos aukštojo mokslo atstovai. Universitetai ieško būdų tobulėti, aktyviai bendradarbiauja su viso pasaulio mokslo įstaigomis. Kultūroje taip pat galima įžvelgti teigiamų pokyčių, kuriuos lemia jauni ir aktyvūs kūrėjai. Net mados pasaulyje lietuviai toli gražu nesijaučia nevykėliais, nes turi gerą estetinę pajautą.
Todėl baigsiu Prezidento V.Adamkaus žodžiais, kad po dvidešimties metų Lietuva bus “stipriai pažengusi į priekį, su nauju požiūriu ir su naujos kartos kuriamomis vertybėmis. Šventai tikiu: nesustosime vietoje, prilygsime kitoms Europos tautoms”.

Lietuvos gydytojų sąjungos prezidento Liutauro Labanausko nuomone, geriausiai mūsų medicinos paslaugų kokybę apibūdina gydytis sugrįžtančių emigrantų srautas.

Kodėl prof. Liutauras Labanauskas pateko į „Veido“ įtakingiausiųjų sąrašą? Nuspėti nesunku: už jo nugaros – trys dešimtmečiai darbo vaikų ligoninėje ir penkiolika metų – Lietuvos gydytojų sąjungos (LGS) prezidento poste. O juk gydytojai, kaip visi nutuokiame, – reiklūs, ambicingi ir pedantiški žmonės. Jeigu ši septynis tūkstančius narių skaičiuojanti profesinė bendruomenė atstovauti savo interesams jau penktą kadenciją patiki tam pačiam asmeniui, tai veikiausiai nėra atsitiktinumas.

Padirbėjo ir slaugytoju, ir felčeriu

Kaune užaugęs Liutauras pasakoja, kad pirmiausia buvo užsigeidęs tapti veterinarijos gydytoju. Mat moksleiviškas vasaras leisdavo pas senelį eigulį Radviliškio rajone, jo sodyboje prisižiūrėdavo įvairiausių gyvūnėlių. Ir tik abiturientu būdamas persigalvojo ir apsisprendė gydyti žmones.
Ką tais laikais, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, neturint artimų giminių medikų ar įtakingų tėvų reiškė įstoti į Kauno medicinos institutą studijuoti gydomosios medicinos, jaunesni lietuviai žino nebent iš tėvų pasakojimų. Šiandien pats šiame institute, tapusiame Lietuvos sveikatos mokslų universiteto dalimi, profesoriaujantis L.Labanauskas spėja, kad jam iškart pavyko įstoti todėl, jog būtent tais 1978-aisiais komjaunuolių signalų neapsikentusi valdžia pirmąkart nusprendė griebtis „antikorupcinių priemonių“: egzaminų komisijoje dėstytojus kauniečius paskutinę akimirką pakeitė jų kolegos vilniečiai (analogišką sąmyšį tą vasarą išgyveno ir Vilniaus universitetas). Taip didžioji dalis kyšių ir užkulisinių protekcijų neteko savo stebuklingos galios.
„Pamenu, per stojamąjį fizikos egzaminą, kuris buvo laikomas pačiu sunkiausiu, ant lentos jau buvo surašyti uždaviniai, kai staiga auditorijon įsiveržė grupė žmonių, liepė tiems, kurie buvo pradėję kažką žymėtis, grąžinti lapus ir pateikė visai naujas užduotis. Per kitus egzaminus dalis komisijos narių taip pat buvo iš kitų šalies aukštųjų mokyklų“, – prisimena L.Labanauskas.
O štai gydytoju pediatru Liutauras tapti pasirinko tik iš arčiau pažinęs įvairių profilių medikų darbo kasdienybę. „Praktiškai visą studijų laikotarpį dirbau įvairiose Kauno medicinos įstaigose: iš pradžių eiliniu slaugytoju, vėliau – „medicinos sesute“, nes tuomet tai buvo leidžiama vyresniųjų kursų medicinos studentams. Kaip felčeris vykdavau į iškvietimus su greitosios pagalbos gydytojų komandomis. Teko padirbėti ir chirurgijos, ir akušerijos skyriuose, netgi gimdymus gimdykloje priiminėjau, tačiau nei viena, nei kita specializacija manęs itin nesužavėjo. O paskutinioji darbo vieta prieš apsisprendžiant buvo vaikų reanimacijos skyrius. Štai ten pajutau, kad galėčiau ir norėčiau nuolat gydyti vaikus. Tapau vaikų ligų gydytoju ir niekuomet nesigailėjau“, – apibendrina pasakojimą apie medicininio profilio pasirinkimą L.Labanauskas.
Todėl šiandien profesorius įsitikinęs, kad suteikti studentams galimybę praktiškai išbandyti save bent keliose skirtingose medicinos pozicijose būtų labai prasminga. Nes šiaip studentai, lankydamiesi medicinos įstaigose, temato tai, ką dėstytojai jiems parodo. Padirbėti pačiam ir pažinti konkretaus ligoninės skyriaus darbą iš vidaus – visai kas kita.

Pediatrija baigia persikelti į ligonines

Kas Lietuvos pediatro kasdienybėje pasikeitė per prabėgusias tris dešimtis metų? „Ryškiausias posūkis, sakyčiau, buvo į blogąją pusę: kai perėjome prie šeimos gydytojo institucijos, buvo įvardyta, kad visi kiti pirmo lygio pagalbos gydytojai dirbs kaip šeimos gydytojo komanda, tačiau iš tikrųjų jokių komandų sudaryta nebuvo. Rezultatas – vaikų sveikata šiandien dažniausiai rūpinasi buvę pediatrai, išsiėmę šeimos gydytojų licencijas. Jei patyrinėtumėte, kas realiai prisiregistravę jų apylinkėse, pamatytumėte absoliučią daugumą mažųjų pacientų. Taigi reforma nuėjo sau, o praktika – sau“, – konstatuoja pašnekovas.
Jis įsitikinęs, kad tėvai, turėdami teisę pasirinkti, kam gydyti jų vaikus – šeimos gydytojams ar pediatrams, dažniau rinktųsi pediatrus, turinčius daugiau vaikų gydymo praktikos. Nes gydytojai pediatrai vaikų „nebijo“, o šeimos gydytojui, studijavusiam pediatriją vos vieną semestrą, apsispręsti dėl konkrečios mažojo paciento diagnozės būna keblu. Nenorėdamas rizikuoti, toks gydytojas paprastai siunčia tėvus su vaikais pasikonsultuoti į artimiausią vaikų kliniką.
Tėvai savo ruožtu su negaluojančiais vaikais irgi vis dažniau linkę pagalbos ieškoti vaikų ligoninėse. Taigi pirmo lygio pediatrinė pagalba šiandien baigia persikelti į vaikų ligoninių priėmimo skyrius. Štai Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Vaikų klinikos, kurioje dirba L.Labanauskas, priėmimo skyriuje per parą neretai užregistruojama aštuoniasdešimt jaunųjų pacientų. Pasak profesoriaus, pro ligoninės medikus nenutrūkstamu srautu plaukia ištisas mažųjų ligoniukų „konvejeris“. Pašnekovas priduria, kad Sveikatos apsaugos ministerija supranta šią problemą ir žada padėtį taisyti.
Paties Liutauro specializacija – vaikų gastroenterologija. O kadangi maži skrandžiukai dažnai sustreikuoja dėl netinkamo maisto, gydytojui neišvengiamai tenka būti ir vaikų dietologu.
Deja, vaikų mitybos pokyčius, stebėtus per tris darbo dešimtmečius, L.Labanauskas taip pat vertina neigiamai: „Kadangi vaikų virškinimo sistema jautresnė nei suaugusiųjų, ji dažniau reaguoja į neaiškius šiuolaikinių maisto produktų ingredientus: tėvams suvalgius – nieko, o vaikams jau blogai. Kita problema – nesuvokimas, kad iš kūdikiško amžiaus išaugęs mažylis, pradėjęs vaikščioti, mitybos atžvilgiu iškart netampa suaugusiuoju. Todėl vaikų iki penkerių metų amžiaus negalima maitinti taip pat, kaip kitų šeimos narių. Produktai – mėsa, daržovės – gali būti tie patys, tačiau jų paruošimas (susmulkinimas ir apdorojimas) turi skirtis. Šeimoms ignoruojant šią paprastą taisyklę, užprogramuojamos vaikų virškinimo sistemos ligos.“
Gydytojai pediatrai daugybę metų kovojo prieš kokakolas, pepsikolas ir traškučius mokyklų valgyklose. „Iš jų žalingus produktus mums pavyko išguiti, bet kas iš to, jei šalia mokyklos tvoros atsistoja kioskas, dosniai siūlantis tas pačias „gėrybes“. Įstatymas tokios kaimynystės nedraudžia“, – konstatuoja L.Labanauskas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2013-m-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.