BFL / K.Vanago nuotr.

Ar įsivaizduojate, kaip išgyventi už 230 eurų per mėnesį turint tris mažus vaikus? Nemokant kalbos, neturint galimybių įsidarbinti, neturint giminių, draugų ir nuosavo stogo virš galvos? Lietuvos Raudonasis Kryžius, dirbdamas su 350 pabėgėlių, šias sudėtingas situacijas padeda įveikti kasdien. Tačiau šiandien 50 šeimų susiduria su neįveikiamais sunkumais, todėl Lietuvos Raudonasis Kryžius skelbia lėšų rinkimo kampaniją ties skurdo riba balansuojantiems pabėgėliams.

Šią Lietuvos Raudonojo Kryžiaus iniciatyvą palaiko kadenciją baigęs Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, asmeniškai išgyvenęs tą jausmą, kaip sunku palikti tėvynę. „Turbūt tik patyręs pabėgėlio dalią gali suprasti, kaip sunku palikti savus namus ir artimuosius. Kada esi alkanas, neturi pastogės, ieškai gero žodžio ir taip trokšti, kad kažkas suteiktų viltį iškęsti sunkumus ir eiti į priekį“, – savo kelią prisimena Prezidentas.

Pabėgėlių situacija Lietuvoje

Masuda, vis dar neatsigavusi nuo to, ką teko patirti karo nusiaubtame Afganistane ir siaubingoje kelionėje iki Europos, negali dirbti, nes neturi kam palikti savo trijų mažamečių vaikų.

Lietuvos Raudonasis Kryžius, teikdamas įvairiapusę pagalbą pabėgėliams, kritines pabėgėlių situacijas mato kasdien. Pavyzdžiui, pabėgėlė Masuda, vis dar neatsigavusi nuo to, ką teko patirti karo nusiaubtame Afganistane ir siaubingoje kelionėje iki Europos, negali dirbti, nes neturi kam palikti savo trijų mažamečių vaikų. Neseniai ji sužinojo, kad pakeitus pabėgėlių integracijos tvarką, po kelių mėnesių jos pašalpa bus sumažinta beveik dvigubai – iki 230 eurų šeimai mėnesiui. Tai yra dvigubai mažiau negu skurdo rizikos riba Lietuvoje. Iš šios sumos ji turės sumokėti už būstą, komunalines paslaugas ir išmaitinti keturių asmenų šeimą.

Tai tik viena istorija iš daugelio. Nauja integracijos tvarka, pagal kurią pabėgėliai gauna dvigubai mažesnes išmokas, palietė daug šeimų. Radę saugumą Lietuvoje, karo ir politiniai pabėgėliai iš Ukrainos, Afganistano, Sirijos, Rusijos ar Baltarusijos jaučiasi dėkingi už suteiktą antrą progą kurti gyvenimus iš naujo, tačiau šiems žmonėms labai reikalinga mūsų pagalba.

Suprasdamas vargą ir sunkumus tų, kuriems labiausiai reikalinga pagalba, prašau visų žmonių prisidėti padedant įveikti sunkumus.

„Suprasdamas vargą ir sunkumus tų, kuriems labiausiai reikalinga pagalba, prašau visų žmonių prisidėti padedant įveikti sunkumus. Be mūsų paramos ir atvertos širdies pabėgėliams bus dar sunkiau įsitvirtinti“, – kalbėjo Prezidentas V.Adamkus, pabrėždamas žmogiškumo jausmą.

Neįveikiami iššūkiai

Tam, kad Masuda ir kiti pabėgėliai netaptų našta visuomenei, jiems reikia išmokti kalbą, rasti darbą ir būstą, išleisti vaikus į mokyklą. Išėjus iš Ruklos pabėgėlių priėmimo centro, dažna šeima patenka į uždarą ratą – per keletą mėnesių išmokti lietuvių kalbą neįmanoma, o be kalbos sunku rasti bet kokį darbą. Be to, mažame miestelyje darbo pasiūla menka, o išgyventi didesniame mieste tampa iššūkiu dėl didelių būsto nuomos kainų.

„Tyrimai rodo, kad skirtingai nuo migrantų, kurie atvyksta į naują šalį dėl darbo ar šeimos, dauguma pabėgėlių vidutiniškai tik po 5-6 metų gali pilnai integruotis į darbo rinką. Tą sąlygoja ir psichologinės traumos, atsiradusios dėl to, kad žmonės buvo priversti palikti savo namus, ir tai, kad pabėgėlių kvalifikacijos ir darbo patirtys būna įgytos visiškai skirtingomis darbo rinkos sąlygomis. Tikslinė, koordinuota integracijos politika padeda įveikti šiuos sunkumus ir įgalina pabėgėlius įsilieti į darbo rinką“, – pasakoja Lietuvos Raudonojo Kryžiaus l.e.p. generalinė sekretorė Gintarė Guzevičiūtė.

Skirtingai nuo migrantų, kurie atvyksta į naują šalį dėl darbo ar šeimos, dauguma pabėgėlių vidutiniškai tik po 5-6 metų gali pilnai integruotis į darbo rinką.

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus praktinė darbo patirtis atskleidžia, jog pabėgėliams yra didžiulis iššūkis įsidarbinti, išmokti kalbą ar susirasti draugų. Tikslinė pagalba yra būtina siekiant, kad šie žmonės taptų savarankiškais visuomenės nariais.

„Vienas iš integracijos tikslų – užtikrinti, kad pabėgėliai taptų aktyvūs, save ir savo šeimas išlaikantys bendruomenės nariai. Mes turėtume padėti jiems tai pasiekti. Mūsų parama ir pagalba pabėgėliams turėtų būti vertinama kaip investicija į žmogiškąjį kapitalą, leisianti ilgalaikėje perspektyvoje šiems žmonėms savarankiškai rūpintis savimi ir savo vaikais.” –  teigia G.Guzevičiūtė.

Kam reikalinga Jūsų parama

Kaip už keliolika eurų per mėnesį išmaitinti šeimą, kur ieškoti būsto, kaip savo vaikui rasti darželį, ir kur kreiptis susirgus – tai problemos, su kuriomis visi esame susidūrę. Tačiau pabėgėliams jos kartais tampa neįveikiamos, tiek dėl naujos kultūros, svetimos aplinkos, tiek dėl kalbos barjero.

Padėkime jau priimtoms pabėgėlių šeimoms kabintis į gyvenimą. Kampanijos metu siekiama surinkti 15 000 eurų, kurie bus skirti pabėgėlių būtiniausioms reikmėms: maistui, vaistams, kūdikių higienos priemonėms ir vaikų mokyklinėms prekėms.

Paaukoti galite čia

Labdaros baliai – neatskiriama Laikinosios sostinės kultūrinio pulso dalis. Labdarystė tarpukariu plėtota visus metus, tačiau labdaros balių ypač padaugėdavo tarp Kalėdų ir Užgavėnių. Šis laikas Kaune vadintas balių sezonu.

1930 m. spaudoje apie šį laikotarpį buvo rašoma: „Kaip tik baigiasi mėsėdas, ūžia visas Kaunas. Ar jauni, ar senas diedas sukasi kaip jaunas…“, „Taip ir eina per sezonus baliai, arbatėlės… Mat lietuviškas fasonas ruošti vakarėlius…“

Labdaringos akcijos ir renginiai pradėti rengti jau pirmaisiais nepriklausomybės metais. Kuriant jauną valstybę lėšų stigo daugelyje sričių, tad buvo sugalvojama įvairių rinkliavos tikslų: remiami nepriklausomybės kovose dalyvavę kariai, karo invalidai, beglobiai vaikai, neturtingi studentai, seneliai, įvairių organizacijų veikla, besikuriančios meno institucijos ar net Lietuvos laivyno kūrimas.

XX a. 3-iojo deš. pradžioje filantropiniai renginiai savo mastu buvo gan kuklūs. Tą iš dalies lėmė ir didelių salių Kaune trūkumas. O štai XX a. 4-ojo deš. sezono įkarštyje vieną vakarą visame mieste kartais vykdavo net keturi penki baliai. Šie pobūviai dažnai buvo rengiami didžiausiose ir prestiziškiausiose salėse: Karininkų ramovėje, „Metropolio“ restorane, Teisingumo ministerijos rūmuose, Kauno rotušėje ir pan.

Kupini kilnių tikslų, labdaros balius tarpukario Kaune ėmėsi rengti pavieniai asmenys, visuomeninės organizacijos ar užsienio diplomatinio korpuso atstovai. Prie įsimintiniausių reikėtų priskirti Kūdikių gelbėjimo draugijos „Lopšelis“, Lietuvos moterų tarybos, spaudos darbuotojų, menininkų balius. Iki tūkstančio svečių sutraukdavusiuose pobūviuose dalyvaudavo ir valstybės prezidentas su žmona, ministrai, kariuomenės atstovai, politikos, kultūros, meno elitas.

Balių tikslai

Pagrindinis balių sezono pobūvių tikslas buvo surinkti lėšų labdarai. Tačiau, be to, baliai turėjo ir dar keletą subtilesnių funkcijų. Pirmiausia juose buvo galima neoficialiai aptarti reikalus, susitikti su aukštais pareigūnais, įgyti jų prielankumą, pavyzdžiui, kad ir gerai pasirodžius per šokius.

Tokie neoficialūs susitikimai buvo ir puiki proga išgauti reikiamos informacijos. Matyt, ne veltui prezidentą Antaną Smetoną į užsienio pasiuntinybių pobūvius dažnai lydėdavo žmona, dukra bei adjutantas. Prasidėjus šokiams jam būdavo nurodoma pašokdinti užsienio pasiuntinių damas ir šokant sužinoti iš jų kuo daugiau gandų.

Ir, trečia, šie baliai buvo galimybė pademonstruoti ne tik rengėjų kūrybinę išmonę, bet ir besilankančiųjų socialinį statusą.

Per slenkstį – su mokamu kvietimu

Elitinė pobūvių publika tarsi įpareigojo balių organizatorius viską daryti kūrybiškai ir moderniai. O viskas prasidėdavo nuo kvietimo. Populiariausi būdai pakviesti svečius į pobūvį buvo du: viešas kvietimas spaudoje arba asmeninis kvietimas. Spaudoje kviečiant į labdaros vakarą būdavo nurodoma, kur galima įsigyti kvietimą arba bilietą, kada vyks renginys, kas numatoma jo programoje ir „kieno naudai“ jis skirtas. O štai vardinius kvietimus gavusiems asmenims, be šios informacijos, kartais dar būdavo prirašomas ir pageidautinas aprangos kodas. Pavyzdžiui: „Rūbai vyrams – smokingas, frakas arba uniforma, moterims – baliaus suknelės arba tautinis kostiumas.“

Kad ir kokiu būdu buvo gauti kvietimai, už juos vis tiek reikėjo susimokėti, nes toks ir buvo baliaus tikslas – surinkti lėšų. Kvietimų kainos prasidėdavo nuo kelių litų ir kildavo aukštyn, o kartais, matyt, užtekdavo ir aukos pagal savo paties sąžinę.

Temos – nuo lėlių pasaulio iki rytietiškų motyvų

Gavus kvietimą į balių, kauniečiams rūpesčiai tik prasidėdavo. Kaip rašė ano meto spauda: „Nuo pinigų už kvietimą užmokėjimo iki baliun nuėjimo yra dar visa eilė tragiškų ir dramatiškų momentų, kurie paguldo žmogų kartais ant pat baliaus slenksčio.“

Vienas tokių momentų, matyt, buvo ir baliaus tema. Svečiai turėjo pasukti galvą, kaip derėtų prisistatyti devynių mūzų, lėlių, „tetes parées“ ar pajaco baliuose. Dalyvių išradingumą skatino ir spaudoje pasirodydavę tematinių pobūvių anonsai: „Lėlių baliuje pamatysime išdidžias markizes, aistringas Karmen, kuklias geltonplaukes lietuvaites su bernaičiais, netruks ir gracingai linksmų pierrot‘ų su kolombinomis – visas pasakiškas lėlių pasaulis.“

Besiruošiant teminiams baliams daug triūso turėdavo įdėti ir pobūvių rengėjai. Salių interjerams išpuošti buvo samdomi žymiausi menininkai. Štai apie 1930 m. Kūdikių gelbėjimo draugijos organizuotą teminį pajaco balių „Metropolyje“ rašė: „Viename pasienyje stovėjo pajaco sostas. Bibliotekos kambaryje buvo įrengtas „Šiaurės ašigalis“. Dekoracijos buvo padarytos Bičiūnui prižiūrint ir tikrai turėjo „šiauriškos dvasios“, ypačiai „Šiaurės ašigalis“ malonus buvo atvykusiems iš „Sacharos“ t.y. didžiosios šokių salės, kur karštis buvo tikrai nemažas. „Šiaurės ašigalio menė“ turėjo potamsią šviesą ir tuo būdu ne tik atvėsino šokėjus, bet ir nuramindavo fokstroto sūkuriuose jų įsisiūbavusius nervus.“

Įspūdingai turėjo atrodyti ir tais pačiais metais vykęs menininkų balius: „Salių dekoracijos darbus vedė p. Dobužinskis. Kiek tų, moderniškoje dvasioje nupieštų, mūzų atvaizdai, iškabinėti didžiosios salėj sienomis, tiko visos salės nuotaikai, mes paliekame spręsti patiems dekoratoriams. Visai kas kita buvo Metropolio biblioteka, įrengta Rytų stiliuje. Tai tikrai buvo malonus kampelis, kur, įėjęs iš kitų salių, rodės, persikeldavai iš Europos į kokio Rytų valdovo poilsio vietą.“

Išradinga būdavo ir labdaros balių programa. Labdaros vakarus atidarydavo nūdienos įvykius apdainuojantys chorai, specialūs žinomų personų atliekami spektakliai. Susirinkusius, akomponuojant populiariausiems orkestrams, linksmindavo geriausi Kauno dainininkai: Kipras Petrauskas, Adelė Galaunienė, Vincė Jonuškaitė-Zaunienė ir kiti. Kartais svečius pasikeisdami linksmindavo net keli orkestrai. Pobūviai buvo paįvairinami baleto artistų, egzotinių šokių, akrobatų, kabareto numerių pasirodymais, svečiams taip pat buvo siūloma dalyvauti karnavale. Programas papuošdavo improvizuoti ar surepetuoti kupletai, čia pat kuriamos eilės apie anų dienų aktualijas.

Be meninės programos, šiuose baliuose ypač populiarūs buvę įvairūs žaidimai. Štai 1923 m. vakare beturčiams vaikams remti buvo suorganizuota skrajojanti pašta, konfeti. Populiarūs buvę ir meilės paštai, vakaro karaliaus ir karalienės rinkimai, kaukių karnavalai, loterija-alegri ir pan. Loterija buvo dar vienas būdų surinkti lėšų labdarai. Svečiai, sumokėję už šio žaidimo bilietą (pajamos už jį taip pat buvo skiriamos labdarai), galėdavo išlošti įvairių prizų, kurie buvo gaunami iš rėmėjų arba gaminami pačių organizatorių.

Štai XX a. 4-ojo deš. pabaigoje Prancūzijos pasiuntinybės kartu su Lietuvių-prancūzų draugija Karininkų ramovėje rengtų balių loterijose buvo galima išlošti tokių fantų: prancūziškų ir lietuviškų knygų su autografais, prancūziškų kepuraičių, butelių šampano ar vyno, druskos, muilo, keptuvių, kalendorių, laiškų popieriaus, paveikslų.

Kituose labdaros baliuose prizus atstodavo ir paslaugos, tokios kaip čia pat daromi šaržai ar nuotraukos. Kartais pasitaikydavo ir originalesnių prizų. 1923 m. viename labdaros pokylyje buvo galima už vieną litą laimėti porą ožkų, kumpį. Moterų draugijų baliuose panašius prizus dar papildydavo rankdarbiai, namie gaminti valgiai ir gėrimai. Na, o keliauti mėgstančius loterijos žaidėjus turbūt labiausiai viliodavo galimybė laimėti kelionę, kad ir į Paryžių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Laukiant Kalėdų mumyse prabunda visus metus snaudęs dosnumas, pasipila gerumo akcijos. Saldainiais, žaisliukais apipilame vaikų globos namų gyventojus, dovanėlėmis pamaloniname tarp keturių sienų gyvenančius senelius. Ir vėl metams pamirštame, dažnai net nesusimąstydami, kad labiausiai jiems visiems kiekvieną dieną trūksta dėmesio ir paramos.

Vaikams trūksta kultūrinio ugdymo ir bendravimo

Dainininkas ir muzikos prodiuseris Linas Adomaitis, prieš porą metų drauge su žmona Irma įkūręs savo vardo labdaros ir paramos fondą, – dažnas svečias Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų filialo Vaikų reabilitacijos ligoninėje „Lopšelis“.

„Kiekvienas apsilankymas ypatingas ir unikalus. Kai pamatai spindinčias akis, tiesiamas rankutes, negali likti abejingas. Negali nesuvirpėti širdis, kai matai, kaip vaikai meta žaislus, nes nori būti apkabinti, priglausti. Be tėvų augantiems mažyliams labiausiai trūksta žmogiškos šilumos“, – pastebi L.Adomaitis.

Pasak jo, pagalbos formų esama labai daug. Vieni aukoja pinigus, kiti atveža drabužėlių, žaisliukų ar kitaip pasirūpina mažaisiais. Visos formos yra geros, tačiau svarbiausia – išsiaiškinti, ko labiausiai reikia vaikams, kad pagalba nebūtų tik pliuso pasidėjimas paaukojus tam tikrą pinigų sumą.

„Vienareikšmiškai visoje Lietuvoje globos įstaigose gyvenantiems kūdikiams ir vaikams trūksta kultūrinio ir dvasinio ugdymo, gyvo bendravimo. Šiai sričiai ir skiriame daugiausiai dėmesio, organizuojame įvairius renginius, kurie į mažųjų kasdienybę ir sielas atneša tikrąjį dvasinį džiaugsmą“, – sako L.Adomaitis.

Fondo atstovai jau trečią kartą su „Lopšelio“ vaikučiais puoš eglutes. Surandama vis daugiau geros valios žmonių ir organizacijų, kurios prisideda prie šios iniciatyvos, – mažieji pradžiuginami dovanomis.

„Tai vienas žingsniukas stengiantis praskaidrinti vaikų globos namų gyventojų kasdienybę. Šiemet žengėme didelį žingsnį – su aktore, režisiere Andra Kavaliauskaite bei KTU garso režisūros auklėtiniais įrašėme ir išleidome pasaką apie jūrų arkliuką, kuris išlipo iš jūros dugno, keliauja po pasaulį ir bando išsiaiškinti, kas yra meilė. „Jūrų arkliuko Ko meilė“ kompaktiniame diske ir su vaikų spektakliu visą rudenį iki Kalėdų keliauja praktiškai per visus šalies globos namus. Kartu pučiame milžiniškus burbulus, kurie mažuosius visuomet sužavi, paliekame specialiai išleistų salvinimo knygelių su minėtos pasakos personažais“, – pasakoja Linas.

Supratę, kad be tėvų augantys vaikai praktiškai neturi galimybių susipažinti su pasauliu, esančiu už globos namų sienų, fondo atstovai organizavo kelionę po Kauno senamiestį. Šeimose augantiems vaikams – tai įprasta kasdienybė, jie viskuo persisotinę. Vaikams iš globos namų daugelis dalykų yra naujiena, nuostabą sukelia net vaizdas pro autobuso langą.

Artėjant didžiosioms metų šventėms laikas suskaičiuoti gerus darbus. Kalėdų Senelis ypač dosnus turėtų būti bendrovėms „Lifosa“, „Palink“ ir „Armila“, šiemet suteikusioms daugiausiai paramos. Deja, jų pavyzdžiu Lietuvos verslas vis dar seka vangiai.

Vaiva Sapetkaitė

Buvęs garsus pokerio lošėjas, o dabar Europos Parlamento narys ir vienas matomiausių veidų tarp šalies filantropų Antanas Guoga įsitikinęs, kad kilniam tikslui paaukoti pinigai yra vieninteliai pinigai, neišleisi veltui. Deja, pasikalbėjus su įvairių kilnia veikla užsiimančių nevyriausybinių organizacijų atstovais neatrodo, kad didelė dalis mūsų verslo laikytųsi panašios nuomonės.

Verslas prie kilnių tikslų prisideda vangiai

„Prisikviesti verslą labai sunku“, – tokią frazę „Veidas“ girdėjo nuolat. To nepakeičia nė tai, kad šalyje atsiranda vis daugiau save socialiai atsakingomis vadinančių įmonių ar kad už suteikiamą paramą gali būti taikomos mokesčių lengvatos. Beje, įdomu, kad neretai dėl Lietuvos gerovės pinigus leisti mieliau sutinka užsienio, o ne lietuviško kapitalo įmonės.

Vargstantiesiems padedančios katalikiškos organizacijos „Lietuvos Caritas“ vadovė Janina Kukauskienė pateikia pavyzdį, iliustruojantį dabartines verslo įsitraukimo į labdaringą veiklą tendencijas. Ši nevyriausybinė organizacija surengė pagalbos Ukrainai akciją, per kurią buvo renkami reikalingi daiktai, atidaryta banko sąskaita, į kurią norintieji galėjo pervesti lėšų. Atlikus vidinę analizę paaiškėjo, kad iš visų rėmėjų įmonės sudarė vos 0,06 proc. – atsiliepė tik trys. Žinoma, jų paaukotos sumos buvo didesnės nei privačių asmenų ir sudarė maždaug 5 proc. visų šiai akcijai surinktų pinigų.

Panašias tendencijas mato ir vaikais besirūpinančio paramos fondo „SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija“ vadovas Audrius Natkevičius: jeigu fondas vykdo kokią nors akciją ir išsiunčia daug laiškų, kviečiančių prisidėti verslo įmones, tai geriausiu atveju sulaukia apie 10 proc. atsakymų. Tai jau būna daug. O Vilniaus maltiečių vadovo Vyto Kimo vertinimu, teigiamai atsako gal kokia viena iš trisdešimties prašomų pagelbėti įmonių.

Nepaisant to, pašnekovai į ateitį žiūri gana optimistiškai – jie įsitikinę, kad mūsų visuomenėje į tai imama žiūrėti vis palankiau ir prie to vis dažniau prisideda ir verslas, ir privatūs asmenys.

„Tyrimai rodo, kad per pastaruosius metus rėmimo, labdaros mastai Lietuvoje išaugo. Dar prieš keletą metų tik 12–15 proc. apklaustųjų atsakydavo, kad kažką parėmė finansiškai, o dabar bene du trečdaliai žmonių tai daro. Kita vertus, aukojamos sumos nėra labai didelės, nors vienkartinės aukos dydis taip pat turi tendenciją šiek tiek didėti“, – atkreipia dėmesį labdaros ir paramos fondo, renkančio paramą maistu, direktorius Vaidotas Ilgius ir priduria, kad privatūs asmenys būtų labiau skatinami aukoti, jei Lietuvoje būtų taikoma gyventojų pajamų mokesčio lengvata, kuri kitose šalyse yra viena rimtesnių paskatų.

Na, o kol kas turime pripažinti, kad paramos ir labdaros teikimo mastais vis dar atsiliekame nuo Vakarų šalių, kuriose aukojimas kilniems tikslams ar pažeidžiamoms visuomenės grupėms laikomas gero tono ženklu.

Bendražygiai iš verslo užtikrina stabilumą

Nevyriausybiniam sektoriui yra kur kas lengviau, kai jis susiranda draugų iš verslo, kurių aukų ar pagalbos gali tikėtis kasmet. Dažnai nuo to priklauso, kokia apimtimi organizacijos galės vykdyti savo veiklą, tai suteikia pastovumo.

SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija visomis formomis iš valstybės gauna apie 50 proc. reikalingos paramos, o iš kur gauti likusią dalį lėšų, turi ieškoti. Vienas būdų yra rašyti įvairius projektus, tačiau iš to gautinos lėšos sunkiai prognozuojamos, tad turėti nuolatinių rėmėjų, teikiančių ne tik finansinę, bet ir kitokią paramą, yra labai svarbu.

A.Natkevičius pasakoja, kad juos remiančias įmones galima suskirstyti į kelias kategorijas. Vienos yra tikrai socialiai atsakingos, beje, jos dažnai turi skandinaviško kapitalo arba yra valdomos žmonių iš tų šalių ir tokią kultūrą aiškiai diegia dirbdamos Lietuvoje. „Mus remia tokios skandinaviško kapitalo įmonės, kaip „Statoil“, „Møller Auto“, „Oriflame“, „Tikkurila“ ar „Cramo“. Kai kurios įmonės remia pinigų sumomis, o kai kurios – paslaugomis (pavyzdžiui, paskolina statybininkų vagonėlį, kol darome pastato remontą)“, – pateikia pavyzdžių A.Natkevičius.

Vis dėlto kur kas įdomesnė yra nuo tradicinės paramos nutolstanti pagalba. Pavyzdžiui, draugija bendradarbiauja su tam tikromis įmonėmis, kurios nuolatiniam ar laikinam darbui įdarbina jų jaunuolius, kitaip tariant, suteikia galimybę susipažinti su tam tikromis profesijomis, įgyti įvairių darbo rinkoje reikalingų įgūdžių. Dar viena įdomi paramos forma – padedančių įmonių darbuotojų ir vaikų bendravimas, dalyvavimas bendruose renginiuose. Tai svarbu, kad vaikai turėtų sektiną pavyzdį, turėtų tarsi vyresnį draugą, į kurį gali kreiptis patarimo.  Iš tokių įmonių vėlgi būti galima paminėti „Statoil“ ir „Møller Auto“.

Maltos ordino veikla daugiausia nukreipta į pagalbą senyvo amžiaus žmonėms. Pirmiausia – dėl maisto ir jų lankymo namuose (dėl žmogiško bendravimo ir pagalbos tvarkant reikalus). „Mūsų projektas yra didelis tiek, kiek mums pavyksta surinkti lėšų per jų rinkimo akciją ir mūsų didįjį renginį – „Maltiečių sriubos“ koncertą. Taigi didžioji dalis pinigų gaunama kartą per metus ir pagal tai reguliuojame žmonių skaičių, kuriems padedame“, – paaiškina V.Kimas.

Pavyzdžiui, pernai buvo paaukota 616 tūkst. Lt, už kuriuos šiais metais maltiečiai įvairiomis formomis galėjo rūpintis maždaug 2 tūkst. senelių visoje Lietuvoje. Į verslą dažniausiai kreipiamasi, kad šis padėtų suorganizuoti renginį ir visos surinktos lėšos tektų tik senjorams. Iš ištikimų draugų, pagelbėjančių jau ne vienus metus, V.Kimas mini tokias bendroves, kaip „Roche“, „Tele2“, „Ars Libri“, „Kalnapilis“ ir „Senukai“.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nors gyvenimas ir negerėja taip sparčiai, kaip norėtume, vis dėlto akivaizdu, kad šiandien gyventojų nuotaikos kur kas optimistiškesnės nei prieš keletą metų.

2010 m. didžiųjų miestų gyventojų klausiant, ar jie asmeniškai tais metais skyrė bent kiek lėšų labdarai ar kitaip aukojo, tik 40 proc. apklaustųjų nurodė, kad aukojo šiek tiek, o kad aukojo gana daug, teigė 3,2 proc. Na, o šiemet “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovei “Prime consulting” atlikus tokią apklausą paaiškėjo, kad labdarai šiek tiek aukojusių gyventojų dalis padidėjo iki 67,6 proc., nors aukojusių daug sumažėjo iki 1,4 proc.
Kita vertus, sumažėjo ir teigiančiųjų, kad juos pačius reikia remti: 2009 m. tokių respondentų buvo net 47 proc., 2010 m. – 39 proc., o šiuo metu beliko 7,6 proc.
Beveik trečdalis miestų gyventojų mano, kad labiausiai parama reikalinga seneliams senelių namuose, penktadaliui atrodo, kad sunkiausiai verčiasi visi socialiai remtinieji bei daugiavaikės šeimos. Kad reikia paremti pensininkus, mano tik 2,2 proc., o kad aukoti labiausiai reikia benamiams – vos 0,4 proc. apklausos dalyvių.

Ar per pastaruosius trejus metus jūs asmeniškai esate kam nors skyrę labdaros, aukoję? (proc.)
Taip, šiek tiek     67,6
Ne     23,2
Mane patį reikia paremti     7,6
Taip, daug     1,4
Nesakysiu     0,2

Kokiems žmonėms, jūsų nuomone, šiandien labiausiai reikalinga parama? (proc.)
Seneliams senelių namuose     30,8
Visiems socialiai remtiniesiems     21
Daugiavaikėms šeimoms     20,8
Neįgaliesiems     14,4
Vaikams globos namuose     8,4
Pensininkams     2,2
Nežinau / neturiu nuomonės     1,4
Religinėms organizacijoms     0,6
Benamiams     0,4

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 m. gegužės 27–29 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

BFL

Per paskutinius metus pinigų labdarai aukojo 61 proc. lietuvių, o internetu besinaudojantys gyventojai buvo dar aktyvesni – 64 proc. jų skyrė pinigų labdarai. Tai rodo naujausias gyventojų nuomonės tyrimas, kurį aukojimo internetu svetainės “Aukok.lt” užsakymu atliko rinkos tyrimų kompanija RAIT.

Pagal tyrimo duomenis, panašios tendencijos išliks ir ateinančiais metais – apie 56 proc. lietuvių ketina dalį pinigų, vidutiniškai 27 Lt, skirti labdarai. Interneto vartotojai vėlgi tikėtina bus aktyvesni – 61 proc. jų ketina skirti pinigų, vidutiniškai 28 litus.

“Nepaisant sunkios ekonominės padėties, visų socialinių grupių gyventojų didesnė dalis stengiasi padėti kitiems, skirdami pagalbai pinigų pagal savo galimybes. Tai rodo, kad aukojimas – ne vienadienis ar išskirtinės gyventojų grupės reiškinys”, – sako Rūta Makauskienė, aukojimo internetu svetainės “Aukok.lt” projektų vadovė.

Tyrimo duomenys rodo, kad aukojamos skirtingos pinigų sumos – nuo 1 lito iki kelių tūkst. litų. Didesnė dalis (47 proc.) aukojančiųjų per metus pinigais paaukoja iki 20 litų, 9 proc. – 21-50 litų, 3 proc. – 51-100 litų ir 2 proc. gyventojų – nuo 101 iki kelių tūkst. litų.

Pasak R. Makauskienės, aukojama suma dažniausiai susijusi su žmonių gaunamomis pajamomis. Daugiau uždirbantys aukoja šiek tiek daugiau. Išskirti galima tik namų šeimininkes ar vaiko priežiūros atostogose esančias moteris, kurios aukoja gausiau. Jos paaukoja vidutiniškai 62 litus, kaip vadovai ir įmonių savininkai, vidutiniškai labdarai skiriantys 66 litus.

Lietuvos gyventojų apklausą š.m. birželio 2–15 d. aukojimo internetu svetainės “Aukok.lt” užsakymu atliko rinkos tyrimų kompanija RAIT. Apklausoje dalyvavo 1013 15–74 metų respondentų.

"Veido" archyvas

Įtakingas žurnalas “Forbes” paskelbė daugiausiai labdarai pinigų per savo gyvenimą paaukojusių turtuolių sąrašą. Tokių, kurie jau yra paaukoję daugiau nei po milijardą JAV dolerių, pasaulyje suskaičiuota 19 – penketu daugiau nei prieš trejetą metų.

Du trečdaliai, arba 13 šių filantropų, yra amerikiečiai, ir tik vienas iš jų nėra verslininkas. Pirmojoje šio garbingo sąrašo vietoje – “Microsoft” įkūrėjas Billas Gatesas. Šis dosniausias pasaulyje žmogus labdarai jau yra skyręs 28 mlrd. JAV dolerių. Tai tris kartus didesnė suma, nei labdarai yra skyręs investicijų genijus Warrenas Buffetas. Beje, pastarasis pirmiau tikino, kad labdarai jo pinigai atiteks tik po mirties. Tačiau po 2006-aisiais išgyventos širdies persodinimo operacijos jis savo nuomonę pakeitė: iki šiol labdarai jis jau yra skyręs 8,3 mlrd. JAV dolerių, iš kurių vien pernai – 1,9 mlrd. Beje, pernai kartu su B.Gatesu jiedu įsteigė portalą givingpledge.org, skirtą raginti turtuolius aukoti savo pinigus.

Trečiojoje “Forbes” sudaryto dosniausių turtingųjų sąrašo vietoje atsidūręs George’as Sorosas per visą gyvenimą yra paaukojęs 8 mlrd. JAV dolerių,  nuo jo palyginti nedaug atsilieka “Intel” steigėjas Gordonas Moore’as, iš viso labdarai paaukojęs 6,8 mlrd. JAV dolerių.

Vyriausybės nariai pirmadienį sutarė, kad reprezentacijai skirtų lėšų ministrai negalėtų skirti labdarai ar dovanoms.

Ministrų kabinetui priėmus tokį politinį sprendimą, naująją tvarką tikimasi parengti per porą savaičių.

“Nebūtų leista naudoti reprezentacines lėšas taip, kaip buvo iki šiol galiojančioje tvarkoje. Pavyzdžiui, mokėti iš reprezentacinių lėšų kam nors pašalpas, kas yra nukentėję. Nežinau, kokia čia reprezentacija būdavo, bet iki šiol galiojo tokia tvarka. Aš džiaugiuosi, kad mūsų ministrai gal tokiu leidimu nepiktnaudžiavo”, – po Vyriausybės pasitarimo žurnalistams sakė premjeras Andrius Kubilius.

“Lygiai taip pat apribojama būtų įvairių, sakysim, smulkesnių ar didesnių dovanų įteikimai įvairiuose viešuose renginiuose. Valstybės pinigai neturėtų būti naudojami tam, kad vienas ar kitas ministras ar aukštesnis valstybės pareigūnas už tuos pinigus lyg ir nusipelnytų viešo susirinkimo didesnį palankumą”, – pridūrė premjeras.

A.Kubiliaus teigimu, planuojama patarimo kreiptis ir į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (VTEK).

“Gali būti kad dar papildomai pakankamai radikalių permainų toje srityje irgi pasieksime (…) Dabar sutarėme, kad dar papildomai prie to, ką mes patys svarstome, kreipsimės į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją, klausdami jų rekomendacijų, kaip reikėtų sutvarkyti reprezentacinių lėšų viešą ir skaidrų naudojimą”, – aiškino A.Kubilius.

Ministras pirmininkas savo ruoštu taip pat priminė, kad jau pakeista tvarka, kai ministrai ar premjeras už gautas reprezentacines lėšas neturėdavo atsiskaityti.

Kaip balandį skelbė žiniasklaida, anksčiau kai kurie ministrai iš reprezentacijai skirtų lėšų dosniai dalijo brangias dovanas vaikų namams ar kaimų bendruomenėms, rėmė bažnyčių atstatymą. Tuo metu ministerijų pateiktuose Vyriausybės narių išlaidų ataskaitose už pirmąjį šių metų ketvirtį panašių išlaidų nebematyti.

Reprezentacijai per mėnesį ministrai gali išleisti 1 vidutinio darbo užmokesčio dydžio sumą – šiuo metu jis siekia daugiau nei 2100 litų.