Naudodamiesi beviltiška verslininkų padėtimi bankai vis dažniau reikalauja užstatyti jau ne tik įmonės, bet ir asmeninį turtą. Tai jau pražudė nemažai verslininkų ir apskritai žlugdo lietuvių verslumą.

Nors mūsų premjeras ir ministrai nuolat kalba apie verslo sąlygų Lietuvoje gerinimą, kol kas viskas klostosi lygiai atvirkščiai ir tos sąlygos nuolat blogėja. Tiesa, jas blogina ne Vyriausybė, o biurokratai ir ypač dažnai – bankai.
Paprastai labai mažai įmonių išsiverčia be banko paskolos. O bankai mūsų valstybėje labai godūs: paskolas neretai siūlo su 12 ir daugiau procentų siekiančiomis palūkanomis, maža to, vis dažniau iš verslininkų pareikalauja laiduoti asmeniniu turtu. Nesvarbu, kad toks reikalavimas prieštarauja pasaulinei verslo logikai.
Iki 2007 m. šią priemonę bankai naudojo itin retai, tačiau nuo 2008-ųjų tokios sutartys pasipylė kaip iš gausybės rago. Būtent 2008 m. bankai išdavė daugiausiai paskolų juridiniams subjektams, nes verslininkai manė, kad ekonomikos pakilimas tęsis dar ilgai, ir nelabai suko galvos, kokios sąlygos įrašytos sutartyse, – svarbu, kad gauna paskolą. Bankai, viena vertus, lengva ranka dalijo paskolas, kita vertus, įrašė visas įmanomas sąlygas, taip pat ir laidavimą asmeniniu turtu, kad tik maksimaliai apsidraustų.
Dar labiau asmeninio laidavimo reikalavimas išplito atslinkus krizei. Realybėje viskas atrodydavo maždaug taip: prasidėjus sunkmečiui ir pablogėjus įmonės veiklos rezultatams bei sumažėjus bankui įkeisto nekilnojamojo turto vertei, bankas imdavo reikalauti, kad įmonė paskolą grąžintų anksčiau arba kad įmonės akcininkai asmeniškai laiduotų už jog grąžinimą savo turtu. Kadangi paskolos grąžinti dauguma neturėdavo galimybių, daugybė verslininkų ryžosi pasirašyti pražūtingas sutartis, kad jie sutinka laiduoti asmeniniu turtu.
Milijardierius Richardas Bransonas savo knygose tokią bankų praktiką stipriai kritikuoja, primindamas posakį: su kitu nesielk taip, kaip nenorėtum, kad su tavimi būtų elgiamasi. Jo įsitikinimu, negalima žmogaus versti ir verslą, ir šeimos gerovę statyti ant kortos. Verslas turėtų būti plėtojamas atskiriant jį nuo asmeninio gyvenimo. JAV apskritai laikomasi nuostatos, kad bankrotas – tai naujo verslo pradžia.

Bankas spaudžia paskutinius syvus

Vis dėlto buvęs įmonės savininkas Alvydas Valentinavičius jau niekada nesiims naujo verslo: neseniai jis ne tik prarado dešimt metų kurtą krovinių vežimo verslą, bet ir iki šiol tebesibylinėja su banku dėl pakibusios daugiau kaip 100 tūkst. Lt skolos.
Dabar pašnekovas pats dirba samdomu darbuotoju ir yra visai patenkintas savo statusu. Jam nebereikia nuolat patirti tos frustracijos, kurią patirdavo būdamas verslininku: nereikia rūpintis darbuotojais, nereikia išklausyti mokesčių inspekcijos reikalavimų, nereikia pasirašinėti velnio sutarčių su bankais, nereikia rizikuoti, į jį nebežiūrima kaip į priešą ar vagį. Nors kaip tik taip į jį buvo žvelgiama, kai jis buvo verslininkas.
Bet pažvelkime, kaip buvo sudorotas verslininkas A.Valentinavičius. Net ir iš draugų girdėdamas patarimų neprasidėti su bankais, jis vis dėlto suprato, kad be paskolos išsisukti nepavyks, nes juk vienas krovininis automobilis kainuoja apie pusę milijono litų. 2007 m. rudenį, vos tik prasidėjus deryboms su banku, nebuvo nė kalbos, kad už paskolą teks laiduoti asmeniniu turtu. „Tai žinodamas, aš iš viso nebūčiau ėmęs paskolos, nes griežtai laikiausi taktikos atskirti verslo ir šeimos reikalus“, – prisimena A.Valentinavičius.
Jis tikina iš pradžių gavęs visai kitokį preliminarios sutarties variantą, nei po to buvo pakišta pasirašyti. „Po to, kai iš anksto aptariamos sąlygas, bankas mėgsta ką nors keisti. Žino, kad tu jau nesipriešinsi, nes nebeturi laiko“, – tvirtina buvęs verslininkas.
Dabar jis gali kaltinti tik save, kad neišsireikalavo pirmosios sutarties kopijos ir neatidžiai perskaitė keliolika puslapių, kurių viduryje buvo įspraustas ir punktas dėl laidavimo asmeniniu turtu. Verslininkas vienareikšmiškai tikina, kad buvo apgautas.
Kai A.Valentinavičiaus įmonė bankrutavo, bankas pardavė sunkvežimius ir ne tik susigrąžino pinigus, bet ir uždirbo, taigi nuostolių nepatyrė. Bet remdamiesi sutartimi, banko atstovai suskaičiavo 175 tūkst. Lt įvairių baudų, kurias teismas sumažino iki 125 tūkst. Lt, nes jos buvo neadekvačiai didelės. Dabar byla perduota aukštesnės instancijos teismui, tačiau pašnekovas jau susitaikė su mintimi, kad teks atsisveikinti su tokios vertės šeimos turtu.
Šiuo atveju pats įmonės savininkas buvo įklampintas į laidavimo savo turtu liūną. Bet Lietuvoje esama daugybės netgi tokių pavyzdžių, kai bankai tiek suįžūlėdavo, kad imdavo reikalauti laidavimo asmeniniu ne tik verslininko, bet ir jo žmonos ar vaikų turtu. „Veidui“ žinoma viena dramatiška istorija, kai šeimos verslą įsteigęs verslininkas buvo priverstas sutikti su sąlyga, kad ir trys sūnūs prisiimtų atsakomybę už banko paskolą. Tuo metu jauniausiam buvo vos 19 metų, o ant jo galvos jau pakibo šeimos skolų našta.
Šiuo metu net 90 proc. kredito sutarčių Lietuvoje pasirašoma laiduojant asmeniniu verslininkų turtu. Pasak Pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktoriaus Sigito Besagirsko, tai perteklinis ir netgi pražūtingas bankų reikalavimas. Jis žinąs nemažai atvejų, kai 2009 m. viduryje įmonės gaudavo paskolas, įkeisdamos septynis kartus jų sumą viršijantį turtą. Pavyzdžiui, jei imi 100 tūkst. Lt paskolą, tai reikia įkeisti 500 tūkst. Lt įmonės turtą ir dar laiduoti apie 200 tūkst. Lt siekiančiu asmeniniu turtu.

Tarp teisėtumo ir teisingumo

Advokatų kontoros „Jurex“ advokatas Marius Tamošiūnas pastebėjo, kad nuo 2007 m. bankai ėmė siūlyti klientams standartines sutartis su įtraukta asmenine verslininko atsakomybe savo turtu. Paprastai būdavo klausiama: „Ar tu tiki, kad verslas pasiseks?“ Gavęs teigiamą atsakymą, banko atstovas tęsdavo: „Jei tiki, pasirašyk laidavimo asmeniniu turtu sutartį. Jei nesutinki, vadinasi, arba verslas nepasiseks, arba turi nedorų sumanymų.“ Tokio argumento priremtas verslininkas nebeturėdavo kur trauktis.
Pasak advokato, laidavimas asmeniniu turtu – iš principo normalus teisinis instrumentas, juk niekas nesiginčija dėl būsto įkeitimo, kai imi paskolą jam pirkti. Šiuo atveju klausimas, kaip šis instrumentas naudojamas. Bankai paprastai pamiršta, kad galima taikyti subsidiaraus laidavimo modelį: kai užstatui neužtenka turimo įmonės turto, įkeičiama asmeninio turto dalis. Bankroto atveju, tik išpardavus bendrovės turtą ir nepadengus viso kredito, imamasi asmeninio turto pardavimo.
„Šiandien bankai renkasi tokias sutartis, kuriose sudėtos laiduotojui nepalankiausios, o bankui palankiausios sąlygos. Turint omenyje, kad sudarant sutartis derybų beveik nevyksta, jos parengiamos vienašališkai. Paradoksalu, bet verslininkas dar turi sumokėti mokestį už tokių sutarčių parengimą. Taigi šiuo atveju reikia jausti ribą tarp teisėtumo ir teisingumo“, – gana žiaurų bankų požiūrį į verslininkus apibūdino teisininkas.

Paskolos išduodamos atsargiai

Visos Europos bankai paveikti nepasitikėjimo nuotaikų (tad paskolų išdavimas gerokai susitraukęs), tačiau jie nesielgia taip kaip Lietuvos bankai. Šiuo metu Lietuvos bankai galimybę suteikti paskolą paprastai pradeda svarstyti tik tada, jei turto vertė ją viršija tris keturis kartus. Ir artimiausiu metu jokių didesnių prošvaisčių nematyti.
Banko DNB atstovas Andrius Vilkancas argumentuoja, kad, teikdamas paskolą verslui ir reikalaudamas įmonės ar asmeniniu akcininkų turtu laiduoti už visą ar dalį paskolos, bankas siekia sumažinti savo riziką verslo projekto nesėkmės atveju. Suteikus finansavimą be pakankamo užstato, visą riziką už verslo nesėkmę tektų prisiimti tik bankui, o tai būtų neatsakinga indėlininkų, kurie patikėjo bankui savo santaupas, atžvilgiu. Pasak pašnekovo, kai klientas dirba su banku ilgesnį laiką ir bankas pamato jo gebėjimą planuoti bei valdyti verslą, asmeninio laidavimo dažniausiai nebereikia.
Pradedantiesiems verslininkams, kuriems be asmeninio užstato gauti banko kreditavimo praktiškai neįmanoma, A.Vilkancas siūlo įvairias valstybės remiamas smulkiojo verslo skatinimo programas arba privataus verslo iniciatyvas.
Tačiau tuos kitus finansinius instrumentus, tokius kaip „Verslo angelai“, „Seed forum“, rizikos kapitalo fondai, kritikuoja S.Besagirskas. „Jei atidžiau juos paanalizuotume, jau geriau iš giminių pasiskolinti, bet pagalbos ten nesikreipti, nes sąlygos ten dar blogesnės nei bankų. Užrašome didelėmis raidėmis ant Ūkio ministerijos pastato „skatinimo planas“ ar „Saulėtekio komisija“ ir manome, kad paskatinome verslo kūrimąsi. Ne, nepaskatinome. To nežtenka“, – tvirtina pramonininkų atstovas.
Pasak „Swedbanko“ verslo bankininkystės kreditavimo vadovo Mindaugo Steikūno, asmeninis laidavimas aktualiausias smulkiajam verslui, kai reikia greitai pasiskolinti įmonės veiklai reikalingų lėšų. Vidutinio dydžio arba didelėse įmonėse asmeninio laidavimo praktika naudojama daug rečiau.
Tačiau tai iš principo tik atsikalbinėjimai. Aišku viena, kad bankai Lietuvoje drakoniškais savo reikalavimais pražudė daugelį verslininkų, tūkstančius verslininkų pražildė ir stipriai užgniaužė patį verslumą. Nes dauguma žmonių norėtų savo verslo, turi idėjų, bet nenori turėti reikalų su bankais. Jie laukia geresnių laikų, bet laukti teks dar ilgai. Tad daugybė įmonių taip ir negims.

Advokatas M.Tamošiūnas: „Bankai renkasi tokias sutartis, kuriose sudėtos laiduotojui nepalankiausios, o bankui palankiausios sąlygos.“

Seimas raginamas kelionių agentūroms įvesti prievolę apsidrausti laidavimo draudimu – taip siekiama keliauninkus apsaugoti nuo agentūrų bankrotų.

Turizmo verslo atstovai tikina, kad tokia naujovė agentūroms, ypač smulkioms, turės žiaurių pasekmių, ir ragina įstatymų leidėjus ieškoti kitų sprendimų, pirmadienį rašo dienraštis “Verslo žinios”.

Seimo Ekonomikos komitetas yra pritaręs parlamentarų Dainiaus Budrio ir Petro Auštrevičiaus pasiūlymui papildyti Turizmo įstatymą nuostata, kad kelionių agentūroms bei kelionių agentams būtų įvestas reikalavimas turėti galiojantį laidavimo draudimą dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo, finansų įstaigos laidavimą arba garantiją.

Šios priemonės agentūrų nemokumo ar bankroto atveju užtikrintų, kad turistas bus sugrąžintas namo ir atgaus pinigus, sumokėtus už organizuotą turistinę kelionę, jei prasidėjus kelionei paaiškėja, kad kelionės organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, nes kelionių agentūra ar kelionių agentas nesumokėjo visų ar dalies pinigų už kelionę kelionių organizatoriui.

Turizmo verslo atstovai piestu stoja prieš tokį siūlymą, nes mano kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma – ne mažiau kaip 7 proc. nuo kelionių agentūros ar agento metinių įplaukų dydžio – labai didelė. “Jei siūlymui bus pritarta, tai smogs turizmo verslui – mažos agentūros, turinčios 3-5 darbuotojus, nepajėgs įvykdyti naujų reikalavimų ir turės būti uždarytos”, – sako Lietuvos turizmo asociacijos prezidentė Danutė Mažeikaitė.

Pasak jos, įvesti prievolę agentūroms draustis yra nelogiška, nes agentūros yra tik tarpininkės, kurios keliauninkams parduoda kelionių organizatoriaus produktą, o atsakomybė už prievolių turistui vykdymą tenka organizatoriams.

D.Mažeikaitės teigimu, kai klientas ateina į agentūrą įsigyti kelionės, sutartis sudaroma tarp kliento ir organizatoriaus – taigi ne agentūra turi vykdyti įsipareigojimus keliauninkui, o organizatorius. “Be to, kelionių organizatoriai jau yra apsidraudę, taigi įvedus prievolę draustis dar ir agentūroms, būtų dvigubas draudimas tam pačiam produktui”, – aiškina ji.

Didelę dalį agentūrų pajamų, anot asociacijos vadovės, sudaro lėktuvo bilietų pardavimas.

“Agentūra, norinti tarpininkauti parduodant lėktuvo bilietus, ir taip privalo pateikti draudimą Tarptautinei oro transporto asociacijai. Taigi šios veiklos draudimas jau yra, kodėl siūloma drausti dar kartą”, – sako D. Mažeikaitė.