Kėdainių krematoriumas

Lietuvoje kremuojama apie dešimtadalį mirusiųjų, Čekijoje – 80 proc., Europoje – 55 proc. Kai Kėdainiuose atsirado krematoriumas, šią paslaugą kasmet renkasi vis daugiau velionių artimųjų. Vis dėlto tradicijos kinta lėtai, pasirinkimas, kaip būti palaidotam, visai nepriklauso nuo amžiaus ar išsilavinimo, todėl vargu ar viena kita karta pakeis lietuvių požiūrį į atsisveikinimo su mirusiuoju apeigas.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Pirmasis įrašas apie kremavimą Didžiojoje Britanijoje padarytas 1885-aisiais, kai, be ponios Jeanette Pickersgill, buvo kremuoti dar dviejų žmonių palaikai iš 596 tūkst. mirusiųjų tais metais. Po daugiau kaip šimtmečio, 2010-aisiais, trys ketvirtadaliai iš 566 tūkst. mirusių britų buvo kremuoti. „The Economist“ pabrėžia, kad didelė dalis mirusiųjų kremuojama turtingose šalyse, bet tokį pasirinkimą daugiausia lemia religija ir kultūra.

Lietuvoje vienintelis krematoriumas, neskaičiuojant 1936-aisiais įkurto Kaune, pradėjo veikti 2011 m. pabaigoje, tačiau dar iki jo pastatymo atsirasdavo žmonių, kurie artimųjų palaikus gabeno į arčiausiai esančius Lenkijos ir Latvijos krematoriumus.

Kai maždaug prieš 15 metų Kauno laidojimo paslaugų įmonė „Liūdinga“ pradėjo teikti kremavimo paslaugą Viškuvo ar Rygos krematoriumuose, klientų buvo vienetai, vos keli per metus, o dabar pageidavimų kremuoti velionio palaikus nuolat daugėja.

„Kremavimą vis dažniau renkasi ir jaunesni, ir vyresni žmonės, jų priežastys būna visiškai skirtingos. Vienų šeimos kape nebėra vietos, kiti gyvena užsienyje ir negali nuolat lankyti artimųjų kapų Lietuvoje. Be to, jei artimieji renkasi tik kremavimą, nenori ilgų atsisveikinimų, turi kapą, kuriame laidos pelenus, tokiu atveju kremuoti yra pigiau“, – sako „Liūdingos“ vadovė Vanda Liniauskienė.

Kėdainių krematoriumą valdančios bendrovės „K2 LT“ direktorius Vytenis Labanauskas neigia stereotipą, neva kremavimą dažniau renkasi jaunesni, labiau išsilavinę miestų gyventojai. Pasak jo, šios grupės atstovai tokį būdą priima atviriau, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad vyresni kaimo gyventojai pasisako tik už pas mus vis dar tradicinį palaikų laidojimą.

„Stereotipą, kad šis pasirinkimas priklauso nuo amžiaus ar išsilavinimo, galima paneigti. Sprendimą lemia asmeniniai įsitikinimai, estetikos motyvai ir daug kitų dalykų, net ekologinis požiūris. Atsiranda plačiau mąstančių žmonių, kurie galvoja, ką paliks po savęs, kokios medžiagos po palaidojimo išsiskirs žemėje. Jie supranta, kad procesas, kuris žemėje po mirties vyks dar 25 metus, krematoriume užtrunka 2,5 valandos. Vyresniems žmonėms, kurie jau galvoja apie gyvenimo pabaigą, kremavimas nėra jokia mistika ar tabu.

Mūsų kultūroje mirtis tarsi neegzistuoja: gimėme, augame, o paskui kažkur dingsime. Tačiau vyresni žmonės supranta, kad gyvenimas turi pradžią ir pabaigą, todėl apie tai mąsto.

Mūsų kultūroje mirtis tarsi neegzistuoja: gimėme, augame, o paskui kažkur dingsime. Tačiau vyresni žmonės supranta, kad gyvenimas turi pradžią ir pabaigą, todėl apie tai mąsto, jie atvažiuoja į ekskursijas pažiūrėti, kaip atrodys jų išėjimas, net būdami išsirinkę drabužius sako, kad reikės keisti garderobą, nes mada pasikeitė“, – komentuoja V.Labanauskas.

2012 m. Kėdainiuose atlikta 1,4 tūkst., 2013-aisiais – 2,1 tūkst., 2014 m. – beveik 2,5 tūkst., o pernai – 3,5 tūkst. kremacijų. Tačiau kelerius metus smarkiai didėjęs kremavimo paslaugos poreikis šiemet stabilizavosi. Kremuojama maždaug 10 proc. tais metais mirusiųjų, apie 300 kiekvieną mėnesį. Todėl „K2 LT“ direktorius V.Labanauskas svarsto, kad tokia dalis, svyruojanti apie 10 proc., gali ir nebesikeisti:„Latvijoje kremavimo dalis yra 15 proc. ir ji nesikeičia jau daug metų. Galima manyti, kad Lietuvoje ji nusistovės taip pat, kaip ir kaimyninėje šalyje.“

Tačiau visuomenės apklausų rezultatai rodo, kad kremavimas turėtų tapti dažnesne paslauga. Pavyzdžiui, 2002-aisiais kremuotis po mirties pageidavo tik vienas iš dešimties apklaustųjų, 2008-aisiais kremavimą palankiai vertino 18 proc. gyventojų, o prieš porą metų „K2 LT“ atlikta apklausa parodė, kad už kremavimą arba labiau už kremavimą pasisako 36 proc. gyventojų.

Lietuvoje vyraujanti religija kremavimui neprieštarauja, gyventojai jį vertina palankiai, baltų kultūrai būdingas kremavimas istoriškai lietuviams nėra jokia naujiena – tarpukariu jis net tapo savotiška mada: ne vienas menininkas ar mokslininkas skelbė, kad po mirties pageidauja būti sudegintas. Tad kodėl Lietuvoje šį būdą renkasi tik dešimtadalis velionių artimųjų, o kitose Europos šalyse – daugiau kaip pusė, Čekijoje – net 80 proc., Japonijoje – beveik visi?

V.Labanauskas svarsto, kad ant uolų įsikūrusioje Japonijoje žemė yra brangi vertybė, o netankiai apgyventoje Lietuvoje, ypač rajonuose, žemės kapinėse dar netrūksta. Vis dėlto kai kur Europoje jau ieškoma alternatyvų, kaip „sutaupyti“ kapinių ploto.

„Europoje yra valstybių, kur sprendimas priimtas jau seniai: kapinių teritorija nedidinama, todėl stengiamasi kuo geriau išnaudoti esamą plotą, pavyzdžiui, įrengiami kolumbariumai. Mūsų kaimynai latviai, kurių ploto situacija panaši į mūsų, žemę taip pat laiko brangiu ištekliu, kurį galima panaudoti ir kitoms reikmėms, todėl ten, jei nori palaidoti kūną, turi mokėti brangiau, nes urnai reikia mažiau vietos, – lygina V.Labanauskas. – Lietuvoje apie tai dar nekalbama, rajonuose žemės yra, nors didmiesčiuose kapinėms plėstis sudėtinga, savivaldybė turi investuoti į jų ploto didinimą, paskui kurti infrastruktūrą. Taigi reikia politinio sprendimo, ar toliau plėsime kapines laidojimui, ar imsimės panašių priemonių kaip visa Europa.“

Lietuvoje urna su velionio pelenais dažniausiai laidojama žemėje, nors „apskaitos“, ką artimieji veikia su pelenais, gavę urnas, Lietuvoje nėra. Pasitiko, kad iš užsienio grįžę artimieji turi važiuoti per visas rajono kapines ir vartyti archyvus.

Vis dėlto Bažnyčia ir įstatymai pelenus, kaip ir kūną, numato palaidoti amžino poilsio vietoje, kapinėse, kape ar kolumbariume. Žinoma, pagal velionio valią artimieji su jo pelenais elgiasi ir kitaip. Bet jei pelenai bus išbarstyti, pavyzdžiui, paplūdimyje, aplinkiniai tokią velionio valią gali palaikyti ir chuliganizmu.

Mirusiojo atminimą galima įamžinti ir papuošalu, tiksliau, deimantu. JAV įsikūrusi, bet filialų ir Europoje turinti bendrovė „LifeGem“, kurios šūkis – „Iš pelenų į deimantus“, gali įamžinti artimojo atminimą brangakmenyje. Ilinojaus valstijoje įsikūrusi laboratorija iš velionio

pelenų ar plaukų sruogų per kelis mėnesius pagamina bespalvį, mėlyną, geltoną, raudoną ar žalią deimantą. Žiedas su deimantu iš velionio pelenų, priklausomai nuo „akies“ dydžio, karatų ar spalvos, kainuoja nuo 3 iki 25 tūkst. JAV dolerių.

V.Labanauskas sako, kad jei Lietuvoje atsirastų žmonių, norinčių mūvėti žiedą su artimojo pelenais, tokiam klientui neatsakytų, juk viskas įmanoma. Kėdainių krematoriumas siūlo paprastesnį variantą – medalioną su žiupsneliu pelenų.

Mados, kartais ir ekstravagantiškos, neaplenkia ir laidojimo paslaugų verslo. Jo naujovės kasmet būna pristatomos laidojimo paslaugų parodoje „Tanexpo“, kuri šiemet vyko Bolonijoje.

„Ir šioje srityje fantazija beribė – nuo virtualių kapinių, kurios jau yra ir Lietuvoje, ar įvairiausių urnų iki transporto priemonių su muzika ir šviesomis, karstų su garso įranga, jei velionis buvo melomanas“, – naujoves apžvelgia V.Labanauskas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Netektys ir prieštaros. Amžinybėn padieniui palydėti du Lietuvos nepriklausomybės vedliai Algirdas Patackas ir Romualdas Ozolas, nors abu be baimės kovoję dėl to, ką šiandien turime, – laisvės, ir toje kovoje abu garsėję radikalumu, vis dėlto mąstymo ir politinio veikimo būdu buvo tarsi skirtingos planetos.

Lietuvos byla juos vis suvesdavo: iš pradžių Sąjūdyje, paskui abu tapo Nepriklausomybės Akto signatarais, porą kadencijų kartu dirbo Seime. Bet turbūt niekas negalėjo prognozuoti, kad gyvenimo saulėlydyje abu vėl susitiks odiozinės, gal net norėjusios pakenkti Lietuvai „violetinės revoliucijos“ barikadose.

Laikantis principo, kad apie mirusiuosius – tik gerai arba nieko, apie šią savaitę išlydėtuosius apskritai išeitų pasakoti tik poros dešimtmečių ir dar senesnę jų biografijos dalį. Vis dėlto, lenkiant galvą už jųdviejų nuopelnus Lietuvos laisvės bylai, nereikėtų palikti be atsako ir klausimų, kas vis dėlto juos pastūmėjo į politikos užribį, į demokratiškos europinės Lietuvos kritikų, gal tiksliau tiktų žodis – juodintųjų, gretas.

Romualdo Ozolo mirtis priminė tai, kas senai primiršta, o jaunosios kartos gal net nežinota. Ir kas šiandien atrodo keista ar net neįtikėtina. R.Ozolas pastaruosius keliolika metų labiausiai buvo girdimas kaip pagiežingas Lietuvos europėjimo kritikas, protestų prieš euro įvedimą ir kitus Lietuvos prioritetus iniciatorius, keistų politinių darinių, tesulaukdavusių tik vos daugiau šalininkų, nei turėjo narių, kūrėjas, galų gale keista buvo jį matyti tokioje politikuojančių personų kompanijoje, kurioje jo intelekto asmenybė, atrodytų, neturėtų ką veikti.

O prieš daugiau kaip ketvirtį amžiaus šis žmogus ir buvo tas tikrasis nepriklausomybės siekio ideologas, sudėliojęs Atgimimo programos stulpus. Nemaža dalis Sąjūdžio pirmeivių nė neabejojo, kad tai jis bus Sąjūdžio lyderis, o paskui gal ir valstybės galva. R.Ozolas anuomet buvo pats didžiausias to meto dėl nepriklausomybės kovojusios visuomenės dalies autoritetas. Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio 23 d., renkant Sąjūdžio Seimo tarybą, iš maksimaliai įmanomų 220-ies balsų daugiausiai – 193 balsus gavo būtent jis.

Taip, daugelis gal net ne visuomet suprasdavo jo filosofinių kalbų gelmę, o kai kas net apskritai nepagaudavo, ką reiškia retų tarptautinių žodžių prisodrinta jo mintis. Bet niekam nekėlė abejonių, kad tai patikimas žmogus, kuris ir žino, kaip valstybei veikti, ir pats nebijo to įgyvendinti. Todėl natūralu buvo, kad R.Ozolas tapo pirmosios Vyriausybės vicepremjeru.

Tačiau jo politinė žvaigždė pradėjo leistis. Netrukus niekas nebeprisiminė, kad praktiškai atsitiktinai Sąjūdžio pirmininku tapęs ne R.Ozolas, o prie Sąjūdžio ištakų nestovėjęs Vytautas Landsbergis po pusmečio rotacijos būdu turėjo perleisti vadovo postą kitam – tuo metu mažai kas abejojo, jog R.Ozolui. Tačiau šis ketinimas taip ir liko neįgyvendintas. Praėjus dešimtmečiui po nepriklausomybės atkūrimo R.Ozolas jau net nebeišrenkamas į Seimą. Į jį taip ir negrįžta.

Netrukus, protestuodamas prieš savo sukurtos Centro sąjungos jungimąsi su liberalais, jis įsteigia kitą – Centro partiją, bet su ja, kaip ir su kitais politiniais dariniais, kuriuos steigiant dalyvavo, taip ir lieka partinės politikos nuošalėje. Prieš dabartinės kadencijos Seimo rinkimus 2012 m. jis reiškiasi jau kaip judėjimo „Už teisingumą“, kuris iš pradžių vienijo ir violetinį judėjimą, virtusį „Drąsos kelio“ partija, ir dar vieno politikos užribyje likusio nepriklausomybės pradžios veikėjo Dario Kuolio šalininkus. Dabar nei vienų, nei kitų politiniame žemėlapyje nematyti.

Net legendinis R.Ozolo „Atgimimas“, kurio kiekvieno numerio kažkada buvo laukiama kaip pranašo žodžio, nebeišsilaiko ir 1996 m. tenka jo leidybą perleisti kitiems asmenims, tačiau ir atgimimo, ir „Atgimimo“ dvasia dingo kartu su R.Ozolo  pasitraukimu.

Kas atsitiko autoritetingiausiam valstybės kūrimo pirmeiviui, kad jis tapo tik nepritapusiu nuožmiu jos kritiku?

Kaip teigia signataras Mečys Laurinkus, R.Ozolas visuomet palaikė labai greitą nepriklausomybės paskelbimą ir atkūrimą. Tarp Sąjūdžio žmonių būta daug dvejonių, diskusijų dėl konkretaus laiko, galimos paramos iš JAV, tarptautinės padėties, saugumo ir pan., tačiau R.Ozolas buvo tas, kuris labai kategoriškai reikalavo neužsižaisti diskusijomis ir pradėti rimtą darbą. „Politiniu požiūriu tai labai padėjo pasistūmėti į priekį“, – prisimena M.Laurinkus.

Pasak jo, labai didelė dalis Sąjūdžio programos ir pamatinių jo tikslų yra paties R.Ozolo parašyti tekstai ir jo suformuluotos įvairios idėjos, daugelį kurių vėliau perėmė ir kartais net iki šiol deklaruoja įvairios politinės partijos. Todėl intelektualinis R.Ozolo indėlis neišmatuojamas. Be to, jis visada buvo tas, kuris siekė diskusijos. Nors pats diskutuodavo labai kategoriškai, aštriai, ir atrodė, jog tuoj pat visos diskusijos ir pasibaigs, R.Ozolas siekė požiūrių įvairovės ir stengėsi, kad skirtingos idėjos būtų išsakytos.

„Galima vardyti daug dalykų, bet dar yra ir ypatinga atmosfera. Visas Sąjūdis gyveno tam tikra pirminio ėjimo, intelektualia, proveržio nuotaika, ir iš esmės tai, kad ji tokia egzistavo, yra R.Ozolo nuopelnas“, – sako M.Laurinkus.

Kaip pastebėjo kurį laiką bendroje Sąjūdžio centro frakcijoje dirbęs signataras Rimvydas Valatka, būdamas iš prigimties mąstytojas, R.Ozolas mažiausiai tiko „egzekucijų laiminimui“. Tapęs vicepremjeru jis nerado ir nelabai galėjo rasti sau vietos Vyriausybėje, kuri turėjo spręsti itin sunkius ūkinius ir ekonominius klausimus.

Pasak ilgamečio politiko bendražygio Kęstučio Glavecko, R.Ozolas, kaip filosofas, turėjo labai platų domėjimosi lauką ir toli gražu neapsiribojo viena sritimi. Dialektinis materializmas, Hegelio, Kanto filosofijos žinios suformavo jo išsilaisvinimo, judėjimo, revoliucijos supratimą, kuris labai padėjo tai paversti praktiniais darbais.

„Sąjūdžio įkūrimas yra praktinės filosofijos, pažinimo, laisvės suvokimo dalykas, kurio įgyvendinimui jis praktiškai visą savo gyvenimą ir paskyrė. Tais laikais ne visi jį suprasdavo, žmonės kartais manydavo, kad R.Ozolas yra toks truputį „nuplaukiantis“, bet iš tikrųjų jis buvo galva aukštesnis už kitus. Ypač tai buvo aišku tiems, kurie domėjosi filosofija, kultūra, savęs pažinimu. Tai yra pamatiniai visuomenės dalykai ir šia prasme jis iš tiesų nuo pradžios iki pabaigos buvo filosofas, turintis labai aiškų praktinį protą, kuris buvo nukreiptas į nepriklausomybės ir laisvės siekimą. Savo išmąstytais būdais jis bandė tai įgyvendinti“, – teigia K.Glaveckas.

Tačiau filosofija ir praktinė politika yra gana toli viena nuo kitos nutolusios sritys. Mąstytojai, ideologai ir filosofai būtini pereinamuoju, tautos susitelkimo ir vienybės laikotarpiu, tačiau jau netrukus po reikšmingų sisteminių pertvarkų ateina dažnai skaudžios, klampios ir sudėtingos politinės kasdienybės laikas.

Istorija jau ne kartą parodė, kad revoliucijas kuria ir vykdo revoliucionieriai, tačiau esminėms pertvarkoms pasibaigus valdžia labai greitai pakeičiama, ir ateina kiti žmonės. Sisteminiams pokyčiams įvykus reikalingos tampa visai kitokios žinios ir praktinis mąstymas, o iki tol antraeilės atrodžiusios kasdienės problemos iškyla į pirmą planą.

Pokomunistinėse valstybėse – Lenkijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje ir kitur galima matyti ir kitokį dėsningumą, kai, daugelio stebėtojų iš Vakarų nuostabai, į valdžią gana greitai grįžo buvę komunistai. Lietuvoje tai įvyko pirmiausia – po galutinio Sąjūdžio susiskaldymo pirminius rinkimus jau 1992-aisiais triuškinamai laimėjo LDDP.

„Pats principas visada toks, kad vienas dalykas yra dvasinis, moralinis pakilimas su masine tikėjimo, lūkesčių banga ir visai kas kita, kai pradeda formuotis nauja politika. Atmesti, filosofiškai ir mentališkai sukritikuoti morališkai seną politinę sistemą yra viena funkcija ir užduotis, o jau kurti naują, formuoti ar tiesiog dalyvauti jai formuojantis – visai kitas dalykas. Ir jis jau iš esmės atliekamas labai stiprios, bet ir labai brutalios politikos. R.Ozolui toks brutalumas buvo visai nebūdingas“, – teigia istorikas Česlovas Laurinavičius.

Pasak jo, tol, kol politika rėmėsi moraliniais principais, jis ir buvo pačioje jos viršūnėje. Tačiau labai greitai, kaip įprasta, prasidėjo interesų susidūrimas, intrigos, kova dėl valdžios, ir tokioje aplinkoje R.Ozolui buvo labai sunku, nes jis neturėjo tam būtinų savybių – mokėjimo gudrauti, intrigos, agresijos impulso.

„Ne moralė ir ne mintis, o jau kitos – plėšrūnų savybės išeina į pirmą vietą. Net priremtas prie sienos R.Ozolas išklausydavo ir galiausiai sutikdavo klydęs. O tikras politikas juk visada išsisuks, nukreips tavo mintį nežinia kur, ir liksi sutrikęs. Tokie psichologiniai dalykai ir išduoda tikrą žmogų. R.Ozolo stiprybė buvo tikras žmogiškumas, kuris, viena vertus, yra labai stiprus ir didingas, bet kita vertus – trapus ir labai pažeidžiamas“, – svarsto istorikas.

Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį R.Ozolas politikoje išliko aktyvus – vadovavo Lietuvos centro sąjungai, dvi kadencijas 1992–2000 m. laikotarpiu dirbo Seime. Sėkmingiausi partijai buvo 1996-ųjų rinkimai, po kurių ji dalyvavo valdančiosios koalicijos darbe.

K.Glavecko teigimu, nors Centro sąjungos, kaip ir ne vienos kitos šalies politinės partijos, veikla ir sėkmė buvo gana trumpalaikė, tačiau savo tikslus ji iš esmės įvykdė. Pagrindinis jų buvo sukurti tam tikrą atsvarą, kai 1992 m. rinkimus laimėjo LDDP, o dešiniųjų flangas buvo labai nepopuliarus ir visuomenės akyse kompromituotas, todėl žmonių palankumas akivaizdžiai krypo kairiųjų pusėn. Politiko žodžiais tariant, Centro sąjunga buvo skirta sumažinti, o ne padidinti šiam disbalansui tarp kairiųjų ir dešiniųjų pažiūrų, atrasti racionalesnei pozicijai, kurioje nebūtų nei kraštutinės kairės, nei, pavyzdžiui, laukinio kapitalizmo. Tą ši politinė jėga sėkmingai darė iki naujų, to metu populiarių politikų – Artūro Paulausko ir Rolando Pakso atėjimo 2000-aisiais.

Nors kurį laiką Centro sąjungai šiuose rinkimuose net buvo pranašaujama sėkmė, galiausiai ji, surinkusi mažiau nei 3 proc. balsų, liko už parlamento borto. 2003 m. partija susijungė su liberalais ir moderniaisiais krikščionimis demokratais, tačiau šiam žingsniui nepritaręs R.Ozolas iš jos pasitraukė, ir tai praktiškai buvo jo aktyvios politinės karjeros pabaiga.

„Po 2000-ųjų buvo akivaizdu, kad partija patyrė visišką fiasko. R.Ozolas tuomet atsistatydino, o daugumos nuomone, reikėjo jungtis su liberalais, ir tai įvyko. Romualdas visada ne tik buvo grynojo proto šalininkas, bet ir apskritai norėjo būti „grynuolis“. Kartu eiti jis nenorėjo, bet ne tiek dėl skirtingo kelio – tai buvo labiau politinio savęs plakimo ir nusivylimo rezultatas. Nuo partinės veiklos jis nusišalino, paskui dar buvo sukūręs kitą partiją, bet ji jau buvo vieno žmogaus partija, kokių Lietuvoje daug turėjome“, – prisimena K.Glaveckas.

M.Laurinkaus teigimu, centristinė idėja Lietuvoje nepritapo, nes žmonės taip ir nesuprato, ko iš tikrųjų siekiama. Pirminis centro judėjimas nebuvo ideologizuotas ar labai politiškas, o susiformavo siekiant nuosaikesnio veikimo ir greičiau panėšėjo į psichologinę nuotaika, nei į konkrečią ideologiją. O rinkėjams paaiškinimas, kad esi nuosaikesnis ir neužimi kraštutinių pozicijų, tuomet atrodė nepakankamas.

Todėl natūralu, kad Centro sąjungos vietą netruko užimti liberalios arba populistinės politinės partijos. Būtina paminėti, kad Centro sąjunga ir R.Ozolas į didžiąją politiką atvedė Prezidentą Valdą Adamkų. Pasak jo, R.Ozolas asmeniškai jį įtikino dalyvauti sėkmingai pasibaigusiuose 1997-ųjų prezidento rinkimuose, kuriuose jis minimalia persvara įveikė A.Paulauską.

Pasitraukęs iš aktyvios politikos R.Ozolas aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, daug ir produktyviai dirbo, rašė, nuolat publikavo straipsnius spaudoje. Iš pradžių naujuosius ir svarbiausiais tapusius šalies politinius prioritetus – narystę Europos Sąjungoje, NATO, liberalios rinkos ekonomikos kūrimą bei plėtrą ir kt. jis vertino atsargiai, o pastaraisiais metais buvo galima įžvelgti ir didesnį nusivylimą esama šalies raida, esminį prieštaravimą Lietuvos suformuluotiems prioritetams ir pagrindinėms kryptims.

Kaip sako K.Glaveckas, šis nusivylimas susidėjo iš daug dalykų: kai kurių politinių žingsnių, kurie, jo nuomone, galėjo būti kitokie, pasitraukimo iš politikos, to, kad šalis eina ne pačiu lygiausiu keliu, o išlipimui iš duobių sugaišta daug laiko ir išeikvoja daug pastangų.

„Jis buvo nesustabdomas, veržlus, su daugeliu jam nepatinkančių dalykų nesitaikstantis, galbūt dėl to ne visi jį ir mėgo, nes jis nesivadovavo principu, kad reikia sakyti tik tai, kas visiems patinka ir populiaru“, – svarsto K.Glaveckas.

„Daug kartų su juo kalbėjausi, sakydavau, Romualdai, gal reikia daugiau optimistinių dalykų įžiūrėti. Jis buvo grynos lietuvybės, grynos Lietuvos idėjos, sąmonės šalininkas. Narystėje ES jis įžvelgė didelių praradimų kultūrai, o ji plačiąja prasme jam buvo aukščiausias taškas. Taip traktuojant ir ekonominė rinkos teorija įgauna visai kitokią prasmę, nors alternatyvos jai jis nesiūlė. Ekonomiką jis suprato kaip socialinės gerovės ūkio modelį, grožybes, kurios buvo Švedijoje, Skandinavijoje. Jis manė, kad jas galima perkelt į Lietuvą, kurti gerovės Lietuvą dvasinių, idėjų pagrindu, o ne gamybos priemonėmis ar kapitalu, sudėtingu ir sunkiu mokymusi dirbti ir uždirbti. Šiuo požiūriu jis buvo originalus“, – pabrėžia K.Glaveckas.

Tai, kad gerosios R.Ozolo savybės valstybės kūrimo procese liko iki galo neišnaudotos, o dažniausiai visų pirma iškyla jo patirtos nesėkmės, pripažįsta ir istorikas Č.Laurinavičius. Tačiau, pasak jo, ir pasitraukęs iš politikos R.Ozolas aktyviai mąstė, dirbo ir davė didžiulį intelektualinį impulsą, kuris anksčiau ar vėliau bus panaudotas.

Istoriko teigimu, šiandien sunku politikoje įsivaizduoti tikrą filosofą, nes distancija tarp proto karalystės ir gudravimo bei intereso karalystės yra labai didelė. Tai amžina dilema, ir R.Ozolo drama čia nėra išskirtinė. Tiesa, Lietuvoje situacija šiek tiek kitokia: didelėse valstybėse gali būti grynas filosofas ir grynas politikas, o mes savo šalyje tokios privilegijos neturime. Kadangi mūsų apsisprendimas buvo totalinis, nori nenori visi tampame politikais. Kartu būtina ir gilesnė mūsų judėjimo ir pasirinktos krypties refleksija. R.Ozolas mėgino sieti šias dvi dimensijas ir jam tikrai ne visada pavykdavo.

„Filosofas mato daug toliau ir aukščiau. Jokiu būdu nenorėčiau supaprastinti jo vizijų, kurios mums kartais buvo abejotinos ar nepriimtinos, nes jose vis dėlto kai kurie momentai ir simptomai yra fiksuoti. Jis fiksavo kai kurias negatyvias pasekmes to, ko mes gyvendami kasdienybėje ne visada matome ar nenorime matyti. Reikia, kad kažkas matytų iš aukščiau ir perspėtų, sukeltų tam tikrų apmąstymų. Žinoma, buvo susikirtimų, ypač dėl ES R.Ozolas buvo pernelyg skeptiškas ar net dramatiškas. Šiuo atveju jis jau buvo tolimas tai realybei, kurioje mes šiandien esame, ir suderinti jos su savo morale ir vizija, mano supratimu, jis nesugebėjo. Bet aš neatmesčiau to grėsmės varpo skambinimo, kurį jis bandė sukelti: nenurimkime, neužmikime, matykime visas klausimo puses“, – apibendrina Č.Laurinavičius.

R.Ozolas ne kartą kartojo, kad 1990 m. kūrėme tautinę valstybę, o dabar dėl riebesnio kąsnio iš vienos sąjungos parsidavėme kitai sąjungai. „Žmonės nėra bepročiai, nors daugelis jų yra veršiai, kurie eina kur žolė vešlesnė, nepagalvodami, kad būtų galima jos pasiauginti ir čia“, – ironiškai „Veidui“ prieš porą metų sakė R.Ozolas.

Jis su skausmu kalbėjo, kad ir „Atgimimas“ seniai nebe tos linijos, kuri buvo anuomet, kad nuo Sąjūdžio nacionalinės valstybės idėjos jis nusvirduliavo į šoną, užėmęs integracinę poziciją. „Geriau būtų kokį naują leidinį sugalvoję, tai būtų teisingiau. Problemų, kurias anuomet nagrinėjome, ir to, kaip jas nagrinėjome, šiandieniame „Atgimime“ nėra – tik įsijungimo į naują sąjungą pagyrimai, o kitai nuomonei nėra atstovaujama, – „Veidui“ guodėsi R.Ozolas. – Perverčiau 1989 m. „Atgimimo“ komplektą – anuomet ir Sąjūdžio, ir oponentų pozicija, tiesa, ne jų pačių, bet kaip mes ją matėme savo akimis, buvo pristatyta. Dabar nuomonė viena ir ji remiasi ne argumentais, o tik tikėjimu, kaip anksčiau šviesiu komunizmo rytojumi. Tai nėra mąstymas, nėra informacija, nėra ir žurnalistika – tik verslas duodant maisto tam, kas sutinka mokėti.“

Tačiau kas – valstybė (neužsimerkiant, kad joje tikrai yra daug blogybių) ar vienas jos kūrėjų R.Ozolas nukrypo nuo tinkamiausio valstybei kelio? Ir kodėl R.Ozolui ėmė taip nepatikti viskas, kas tapo Lietuvos prioritetais?

Gal jo lūpomis kalbėjo nuoskauda, kad jis, nepriklausomybės pirmeivis, liko didžiosios politikos ir valdžios nuošalėje? Be valdžios postų, be garbingų pareigų, be bent kiek populiarios partijos. Beje, R.Ozolas – tik vienas iš daugelio į tokią situaciją patekusių ir aršiais valstybės kritikais, o kai kuriais atvejais ir kenkėjais tapusių Atgimimo šauklių.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė dr. Ainė Ramonaitė įžvelgia ir keistą sąjūdininkų antipartinį nusiteikimą: jie tarsi nori būti pilietiški, dalyvauti politikoje, bet kartu nenori būti partijų nariai, nebent tą partiją pats įsteigtų ir jai vadovautų. Politologės manymu, tai nebūtinai reiškia valdžios troškimą – greičiau nenorą būti kito valdomam, nes tampi atsakingas už kitų sprendimus.

„Nekonformistiški žmonės labai svarbūs revoliucijų metais, bet tos savybės, kurios labai svarbios revoliuciniu laikotarpiu, kažkuria prasme netinka normaliam politiniam gyvenimui. Tie žmonės tampa tarsi nustumti – jiems rūpi politika, tai, kas vyksta valstybėje, bet jie neranda būdo, kaip tame dalyvauti. Todėl randasi visokie keisti nepartiniai judėjimai. Vakaruose judėjimai skirti kokiam konkrečiam reikalui, pavyzdžiui, ekologijai, o pas mus jie panašūs į partijas, nes neturi vienos krypties o nori apimti visas sritis. Tradicinėje politinėje sistemoje tokiems dariniams kaip ir nėra vietos“, – aiškina A.Ramonaitė.

Kitas Sąjūdį tyrinėjantis Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Vladas Sirutavičius nesistebi Sąjūdžio iniciatyvinės grupės vėlesnėmis politinėmis takoskyromis: „Galimybė reikšti skirtingas nuomones – tik ženklas, kad valstybėje veikia demokratijos principai. Bet ir anuomet visi sutarė dėl bendro tikslo – kad norime tvarkytis demokratiškai, bet vieni turėjo vienokią geopolitinę ar socialinę viziją, kiti kitokią. Buvo ir ginčų, ir nesutarimų, o skaidymasis į grupes prasidėjo daug anksčiau, nei buvo iškovotas tikslas – nepriklausomybė. Jį pasiekus prasidėjo vidinė politinė kova, kas bus pirmesnis, ir tam naudoti įvairūs instrumentai, kartais nelabai gražūs. Bet tada tai buvo pridengta, galų gale ir visuomenė į Sąjūdį žiūrėjo pro rožinius akinius, gyveno lūkesčiais.“

Sąjūdžio stiprybė ir išskirtinumas buvo ir tas, kad vienas judėjimas sugebėjo suvienyti itin skirtingų profesijų, skirtingų pasaulėžiūrų bei biografijų žmones. Greta filosofų, menininkų ar mokslininkų reikšmingą dalį sudarė disidentai, atvirai kovoję su sovietine priespauda ir tuo metu, kai niekas apie laisvę dar nesvajojo. Būtent toks buvo signataras Algirdas Vaclovas Patackas, 1986–1987 m. kalėjęs už pogrindinės spaudos redagavimą ir leidybą.

Baigęs Kauno politechnikos institutą (dabar Kauno technologijos universitetas), A.Patackas pradėjo domėtis Lietuvos praeitimi, baltų mitologija. Tapęs Mokslų akademijos aspirantu, mokslinio darbo jis atsisakė dėl pogrindžio veiklos. Jau vėliau su bendraminčiais pradėjo leisti kultūrinį žurnalą „Pastogė“. Kaip pats sakė, pagrindinis sumanymas buvo laisvos minties leidinys, tarsi sovietų valdžios iš viso nebūtų. Žmonės ten turėjo rašyti ir mąstyti laisvai. Saugumas apie šią veiklą žinojo, tačiau kurį laiką ją toleravo. A.Patackas buvo suimtas išsiaiškinus, kad jis redagavo leidinį „Lietuvos ateitis“, kuriame buvo rašoma apie Sigito Tamkevičiaus, Alfonso Svarinsko suėmimus.

Kaip teigia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Birutė Burauskaitė, A.Patacko antisovietinė veikla valdžiai atrodė dar pavojingesnė už aktyviausių to meto rezistentų, nes jo idėjos plito, o paskaitos ir mintys buvo itin mėgstamos jaunimo.

Grįžęs iš įkalinimo, kaip anksčiau teigė, į Sąjūdžio veiklą žiūrėjo skeptiškai, tačiau buvo įrašytas į Kauno iniciatyvinę grupę, vėliau tapo Sąjūdžio Seimų nariu. A.Patackas buvo Vytauto Didžiojo universiteto Atkuriamojo senato narys, šiame universitete ir dėstė. 1990-aisiais buvo išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą, Nepriklausomybės Akto signataras. Seime A.Patackas dirbo iki 2000-ųjų.

Palikęs politiką atsidėjo kūrybiniam darbui, yra išleidęs per dešimt kultūros, istorijos, publicistikos knygų.

Į didžiąją politiką A.Patackas sugrįžo po daugiau nei dešimtmečio, kai į parlamentą buvo išrinktas su partijos „Drąsos kelias“ sąrašu. Aktyviai įsitraukė į Klonio gatvės Garliavoje istoriją. Kaip pats sakė, grįžo ne tapti politiku, bet kovoti su „vidiniu stribu“ teisėsaugoje ir politiniame elite, o šią kovą gretino su pasipriešinimu sovietinei priespaudai.

Kaip dažnai nutinka, paskutiniais metais A.Patackas daugiausia buvo minimas ne dėl praeities nuopelnų, bet dėl skandalų, į kuriuos pateko paskutinės darbo Seime kadencijos laikotarpiu. Dar prieš 2012-ųjų rinkimus, vykstant debatams tiesioginiame televizijos eteryje, A.Patackas sviedė pilną stiklinę vandens link Socialistinio liaudies fronto kandidato Vytauto Bernatonio, šiam tvirtinant, kad V.Landsbergis išprovokavo Sausio 13-osios įvykius. Kaip vėliau pats teigė, tai buvo ne emocinis, o adekvatus atsakas tiems, kurie įžeidė Sausio 13-osios aukų atminimą.

2013-ųjų rugsėjį A.Patackas Kaune buvo sulaikytas dėl smulkios vagystės – iš vieno prekybos centro nesumokėjęs bandė išsinešti pakelį saulėgrąžų bei elektros lemputę. Iš pažiūros smulki istorija užsitęsė: generalinis prokuroras kreipėsi į Seimą dėl Seimo nario neliečiamybės panaikinimo, tačiau šį prašymą atsisakė priimti Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė.

A.Patackas netruko dar kartą nusivilti politiniu šalies gyvenimu. „Drąsos kelias“, anot jo, baigėsi išsikvėpęs, o turėtas potencialas netrukus išsibarstė. Jau balsuojant dėl premjero Algirdo Butkevičiaus kandidatūros frakcijos narių pozicijos išsiskyrė, o A.Patackas sakė padaręs klaidą kandidatuodamas į Seimą kartu su partija „Drąsos kelias“, kurios kai kurie nariai flirtuoja su Darbo partija.

Paradoksalu, bet jo vietą parlamente greičiausiai užims aktorius Audrius Nakas, kurį A.Patackas ne kartą kritikavo dėl prorusiškų pažiūrų ir jo vadovaujamo tinklalapio ~ekspertai.eu~ veiklos, – net buvo išplatinęs viešą laišką šiuo klausimu. Kaip savo feisbuko puslapyje teigia Seimo narė Rasa Juknevičienė, pastaruoju metu A.Patackas ne kartą sakęs, kad portalui įtaką daro Kremlius.

Grįžtant prie Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo 1988 m., kai į Sąjūdžio Seimo tarybą rinkti iškiliausi nepriklausomybės pirmeiviai, tenka konstatuoti, kad šiandieninėje Lietuvoje nemaža jų dalis jaučiasi ir elgiasi kaip jai svetimi, kartais net priešiški asmenys.

Po R.Ozolo antra pagal surinktus suvažiavimo balsus buvo Kazimiera Prunskienė, iki savo ligos garsėjusi kaip prorusiškos partijos kūrėja, nuolat persekiojama KGB šešėlio. Trečias buvo V.Landsbergis, lig šiol esantis politiniame elite ir tebepuoselėjantis dešiniąsias politines idėjas. Toliau – filosofas Bronius Genzelis, aršus šiandieninės Lietuvos valstybės krypties kritikas, Lietuvą vadinantis svetimšalių firmų ir firmelių kolonija, neapsieinančia be užsienio, kaip sovietmečiu be „vyresniojo brolio“, pagalbos.

Toliau pagal populiarumą buvo poetas Sigitas Geda, kaip daugelis meno žmonių, toliau politikoje nedalyvavęs. Šiek tiek mažiau balsų gavo žurnalistas Vitas Tomkus, vėliau kaltintas „prichvatizavęs“ Sąjūdžio laikraštį „Respublika“, kuris dabar tapo platforma įvairiems užribiniams veikėjams. Kitas balsų rikiuotėje – filosofas Arvydas Juozaitis, bandęs eiti į politiką su A.Paulausku. Po jo – kompozitorius Julius Juzeliūnas, politikoje nedalyvavęs. Toliau – filosofas Bronius Kuzmickas, užėmęs aukštus postus Seime, bet netrukus iš politikos pasitraukęs, rašytojas Vytautas Petkevičius, su kuriuo už knygoje „Durnių laivas“ pateiktą istorijos interpretaciją bylinėjosi kitas buvęs Sąjūdžio bendražygis V.Landsbergis.

Poetas Justinas Marcinkevičius iš politikos taip pat pasitraukė. Beje, nors meno žmonės sakė besitraukiantys atlikę savo misiją, kažin ar tikrai visi – dėl šios priežasties. Štai žinomas kino režisierius Arūnas Žebriūnas vėliau net ėmėsi vadovauti (tiesa, trumpai ir nelabai aktyviai) Dešiniųjų sąjungai, kiti taip pat prasitardavo lyg ir norintys prisidėti prie valstybės kūrimo darbų, bet jų niekam neprireikdavo.

Ano meto sąjūdininkai neslepia, kad meno žmonių politikoje nedaug teliko ir todėl, kad jiems buvo nepriimtini metodai ir retorika, kuria kiti brovėsi į valdžią, jie nemokėjo kovoti tų vidinių kovų, kurios prasidėjo ir Sąjūdžio viduje. Moralės sergėtojų neliko. Asmeniniai ir grupiniai interesai ėmė viršų prieš giliau valstybės esmę suvokiantį intelektą ar idealizmą.

Toliau pagal balsus Sąjūdžio suvažiavime buvo ekonomistas Alvydas Medalinskas, taip ir nerandantis savo politinio uosto: jis – buvęs socialdemokratas, paskui liberalas, uolus R.Pakso komandos narys, o pastaruosius rinkimus pralaimėjęs jau kaip koalicijos „Už Lietuvą Lietuvoje“ narys. Toliau – rašytojas Virgilijus Čepaitis, kaip vėliau paaiškėjo, susijęs su KGB.

Sąraše rikiavosi kunigas Vaclovas Aliulis, vienintelis pirmame penkioliktuke ne iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, politikoje vėliau nedalyvavęs. Penkioliktuką užbaigė fizikas Zigmas Vaišvila, buvęs ir vicepremjeru, turėjęs ambicijų net tapti valstybės prezidentu, tačiau pastaruosius porą dešimtmečių apie save pranešantis nebent vienadienio dėmesio sulaukiančiais pagiežingais pareiškimais.

Didelė dalis mūsų visų laisvės kelio grindėjų, deja, paskui tapo Lietuvos laisvės kelio kritikais, gal net priešininkais. Bet, nepaisant to, vis tiek jiems turime būti dėkingi už laisvės darbą, kurį nudirbo žinodami, kad dėl nepriklausomos Lietuvos rizikuoja ne tik savo karjera, bet ir laisve ar net gyvybe.

Aušra Lėka, Dovaidas Pabiržis

BFL

Artimojo mirtis Lietuvoje – dviguba nelaimė: tai ne tik sielvartas dėl netekties, bet ir artimųjų finansinio pajėgumo išbandymas. Netikėtai mirus šeimynykščiui šeimos biudžete reikia staiga rasti 5–7 tūkst. Lt – tiek vidutiniškai dabar atsieina tradicinės, gana kuklios laidotuvės.
Valstybė paremia 1040 Lt išmoka, bet už tiek galima įsigyti tik neblogos kokybės karstą. Vis daugiau firmų užsiima ritualinių paslaugų verslu, tačiau konkurencija kainų nemažina, greičiau atvirkščiai – prieš šešetą septynetą metų palydėti amžinojon kelionėn buvo galima bent ketvirtadaliu, jei ne trečdaliu, pigiau. Prasidėjus krizei, kai visų gyvųjų algos mažėjo, pigo kai kurios paslaugos ar prekės, šiuolaikiniai frankai krukai kainininkų nekeitė, nes tai tokia paslauga, kuria žmonės vis tiek naudosis, – juk nėra alternatyvos, laidoti mirusįjį ar ne. O kai kurie šios srities prekių ar paslaugų įkainiai akivaizdžiai neatitinka įdėto darbo savikainos.
Antra vertus, ir patys dažnai visai be reikalo bėdą dėl didžiulių išlaidų verčiame lietuviškoms tradicijoms, nors iš tikrųjų tai tėra mūsų baimė būti apšnekėtiems kaimynų, kad laidotuvės ne tokios, “kaip pridera”.

Palaidoti žmogų kainuoja apie 5–6 tūkst. Lt
Kas neišvengiama per laidotuves – tas ir brangiausia. Žinoma, karstų būna ir už 260 Lt, internete siūloma už 450–900 Lt, tačiau bent kiek solidesnio be tūkstančio litų nenupirksi. Iškasti duobę Vilniuje, priklausomai nuo metų laiko, kainuoja nuo 500 iki 700 Lt, provincijoje – 300–500 Lt.
Kitą nemažą laidotuvių išlaidų dalį sudaro šarvojimo salės nuoma. Čia jau ir patys gedintieji turi šiokį tokį pasirinkimą. Pavyzdžiui, kaip informavo Gražinos Tumosienės ritualinių paslaugų namai “Nutrūkusi styga”, septynių jų nuomojamų salių kainos – nuo 299 iki 4,7 tūkst. Lt už parą. Prie šarvojimo salės esančio poilsio kambario nuomos kaina taip pat priklauso nuo pasirinktos salės. Muzikinis fonas šarvojimo salėje – dar plius 49–79 Lt.
Provincijoje salių nuomos kainos kitos. Pavyzdžiui, Telšių “Gedulo namuose” pigiausia salė parai tekainuoja 100 Lt, brangiausia – 500 Lt.
Vis daugiau atsiranda ir bendruomenių salių, kurios šią paslaugą savo nariams turėtų suteikti nemokamai, tačiau taip pat kartais ima mokestį, tiesa, kur kas mažesnį nei ritualinių paslaugų įmonės. Mažesnes pajamas turintys žmonės sunkią valandą privalėtų sulaukti ir Bažnyčios paramos, nes ji taip pat valdo daug šarvojimo salių. Deja, Bažnyčia daugeliu atvejų – tokia pati laidotuvių verslo dalyvė kaip kitos, o dėl klientų kartais kovoja ir nekrikščioniškomis priemonėmis. Ritualinių paslaugų asociacijos valdybos narys, Telšių “Gedulo namų” vadovas Romanas Klingeris sako, jog asociaciją pasiekia žinios, kad provincijoje kyla sunkumų prisišaukti į laidotuves kunigą, jei nuomosiesi ne bažnyčios šarvojimo salę.
Vilnietė Ona Demidovičienė, prieš keletą mėnesių palaidojusi vyrą, pasakoja, kad susumavus visas išlaidas laidotuvės šeimai kainavo 7 tūkst. Lt. Mažesniuose miesteliuose ir kaimuose išlaidos šiek tiek mažesnės: pasak R.Klingerio, laidodami vienišus žmones, jie sugeba sutilpti net į valstybės pašalpos dydžio išlaidas – 1040 Lt, tačiau tai jau laidotuvės be šarvojimo, gėlių, su pigiausiu medžio drožlių karstu, o brangiausios laidotuvės kainuotų apie 4,3 tūkst. Lt, neskaičiuojant gėlių ir vainikų.

Kremavimas laidotuves dar brangina
Lietuvoje, kaip ir Vakarų Europoje, vis labiau įsitvirtina mirusiųjų kremavimas. Pirmojo Lietuvoje krematoriumo Kėdainiuose direktorius Vytenis Labanauskas informavo, kad nuo pernai lapkričio pabaigos kremuota 250 palaikų. Su visomis būtinomis procedūromis ši paslauga kainuoja 1650 Lt, urna – nuo 180 iki 675 Lt. Visai netrukus jau ne tik Klaipėda, bet ir Vilnius turės kolumbariumą: 156 vietų kolumbariumas, su galimybe jį plėsti, baigtas įrengti Liepynės kapinėse. Kaip informavo Vilniaus miesto ūkio ir transporto departamento direktorius Virginijus Pauža, per artimiausius tarybos posėdžius planuojama patvirtinti laidojimo įkainius, ir tai atlikus bus išduotas leidimas kolumbariumą eksploatuoti.
UAB “Labradoras”, valdančios privačias Kairėnų ir Liepynės kapines, projektų vadovas Audrius Džiovelis sako, kad jie vietą kolumbariume įvertinę 1,5 tūkst. Lt. Beje, Liepynės kapinėse trijų vietų standartinė kapavietė kainuoja 1,8 tūkst. Lt.
Taigi kremavimas ir laidojimas kolumbariume – nepigu, o palyginti su tradicinėmis laidotuvėmis, išlaidos sumažėja tik už duobės kasimą ir gėlių vainikus, nes juk vis tiek mirusysis šarvojamas, reikia ir karsto, ir transporto. Jei urna laidojama šeimos kape, duobė jai kainuoja pigiau – apie 200–230 Lt. Kai viską sudedame paaiškėja, kad kremuojant velionį laidotuvių kaina didėja dar maždaug tūkstančiu litų.

Arba mažinti išlaidas, arba didinti išmoką
“Šis verslas amžinas”, – sako 40 metų laidotuvių organizavimo srityje dirbantis telšiškis R.Klingeris. Bet priduria, kad milijonų, bent jau provincijoje ir jei dirbi sąžiningai, tai neatneša. Lietuvos ritualinių paslaugų asociacijos duomenimis, Lietuvoje dabar veikia apie 250 įmonių, teikiančių ritualines paslaugas (neskaičiuojant bendruomenių salių). Šarvojimo salių ir laidotuvių organizatorių tik daugėja. R.Klingerio teigimu, rinką iškreipia neskaidriai dirbančios įmonės. Be to, asociacijos skaičiavimais, apie 35 proc. įmonių deramai neatlieka savo darbo, nors kainas už paslaugas kartais siūlo ir mažesnes.
Vis dėlto laidojimo paslaugų srityje posakis, kad viską sureguliuoja rinka, nevisiškai teisingas – paslauga ne iš tų, kurią nori renkiesi, nori ne. Neseniai vyro laidotuvėms 6 tūkst. Lt išleidusi Šiaulių rajono gyventoja dabar svarsto, kad gal kai kur buvo galima sutaupyti, bet netikėtai mirus artimajam juk nėra kada tirti rinkos ar derėtis – trauki pinigus ir džiaugiesi, kad jie dar nesibaigė. Be kokio tradicija tapusio laidotuvių atributo gal ir buvo galima apsieiti, bet, kaip pripažįsta našlė, kaimynai būtų “uždyvinę”.
Ydinga tradicija tapę itin gausūs gedulingi pietūs dažnai siekia apie ketvirtadalį visų laidotuvių išlaidų. Galima sakyti, patys žmonės kalti, kad net kuklioje provincijos kavinukėje ar valgykloje moka už gedulingus pietus po 25–30 Lt žmogui, nors šiaip sotiems pietums net sostinės kavinėse juk užtenka ir 10–12 Lt. Tik po laidotuvių žmonės atsikvošėja, kaip jie pasidavė gedulingų pietų organizatorių spaudimui, kad už mažiau išsiversti neįmanoma. Keičiasi, bet labai pamažu, tradicija vietoj didžiulių vainikų geriau paaukoti pinigų artimiesiems. Bet mirusiojo šeima vis dar perka po kelis vainikus – atskirai nuo vaikų, nuo sutuoktinio.
Tačiau net jei mirusiojo artimieji geriau susiskaičiuotų, kiek skirti gedulingiems pietums ir gėlėms, kitos neišvengiamos išlaidos vis tiek pinigines paplonintų 4–5 tūkst. Lt. Štai lietuviškų karstų gamintojai džiaugiasi, kad jų karstus perka net kitose šalyse, o Maskvoje karstą, Lietuvoje kainavusį 2,5 tūkst. Lt, parduoda po 5 tūkst. dolerių. Vis dėlto kai kalbama apie elementarų, bet kokybišką karstą, akivaizdu, kad jo pagaminimo savikaina tikrai perpus mažesnė.
Arba štai neaišku, ar Vilniaus žemelė tikrai kietesnė už Telšių, jei sostinėje iškasti duobę kainuoja dvigubai brangiau nei Žemaitijoje. Juk čia nereikia didelių investicijų į kvalifikaciją ar darbo įrankius, o skaičiuojant valandos uždarbį duobkasys lenkia universiteto absolventą. Dar vienas pavyzdys: turime savą krematoriumą, tačiau vis dar pigiau kremuoti Varšuvoje – net ir pelenai Lietuvoje brangesni.
Beje, Lenkijoje valstybės pašalpa mirus artimajam 2,8 karto didesnė už mūsiškę – siekia 3,5 tūkst. zlotų (2881 Lt). Maža to, pakoregavus teisinę bazę, jei miršta žmogus, nedeklaravęs gyvenamosios vietos, Lietuvoje artimiesiems išmoka už laidotuves visai nepriklauso. Užtat Izraelyje valstybė apmoka visų piliečių laidojimo visas išlaidas, tik jos, palyginti su mūsiškėmis, labai kuklios, nes visi žydai – ar milijonieriai, ar skurdžiau gyvenę – laidojami vienodai, mat vadovaujamasi principu, kad visi mirusieji lygūs prieš Dievą.
Pasaulyje daugybė laidotuvių tradicijų ir naujovių. Pavyzdžiui, JAV bendrovė “LifeGem” siūlo iš kremuotų mirusiojo palaikų pagaminti brangakmenį. Ir pas mus girdėti apie įvairiausius mirusiojo ar jo artimųjų netradicinius pageidavimus atsisveikinti su šiuo pasauliu. Vis dėlto norintieji paprastai, bet pagarbiai, tačiau be finansinių smūgių palaidoti artimąjį išeičių pakeisti esamą situaciją turi nedaug. Laikas atsisakyti brangiai kainuojančių vadinamųjų tradicijų, kurios nieko bendra neturi su tikrosiomis, – brangių gedulingų pietų, kalno vainikų.
Bet esminis pokytis – tik valstybės galioje: jei jau ritualinių paslaugų įmonės tikrai moka visus mokesčius nuo didžiulių gedinčiųjų mokamų pinigų, vadinasi, gedulas tikrai uždirba tiek, kad yra iš ko didinti socialinę išmoką mirties atveju. Pavyzdžiui, Lenkijoje valstybės išmoką mirusiojo artimieji gauna tik po laidotuvių, pateikę ritualinių paslaugų įmonių kvitus. Esant tokiai tvarkai gal aiškiau, ar ritualinių paslaugų įmonių sumokami mokesčiai atitinka realų jų pajamų mastą.
Ar taip yra ir Lietuvoje, atsakyti sunku, nes dažnas laidotuvių biuras nei internete, nei biure kainoraščio neskelbia, o kai kurių paslaugų kaina, pasak jų – sutartinė. Bet juk šios sutarties dalyvio, kuris ištiktas nelaimės ir teturi vieną dieną apsispręsti dėl artimojo palydų anapilin, derybinė pozicija labai silpna.

Šiaurės Korėjos televizija parodė dešimtis tūkstančių gedėtojų, susirinkusių sniegu užklotame Pchenjane į velionio šalies lyderio Kim Jong Ilo laidotuves. Apie tai pranešė visos pasaulio naujienų agentūros.

Kaip skelbia BNS, trečiadienį Šiaurės Korėjos valstybinės televizijos transliuotuose vaizduose buvo matoma laidotuvių procesija, kurios priekyje lėtai važiavo sedanas su didžiuliu Kim Jong Ilo portretu. Išrikiuoti kariai stovėjo nulenkę galvas. Kim Jong Ilas mirė nuo širdies smūgio gruodžio 17 dieną.

Šiaurės Korėjos televisija taip pat rodė virtines raudančių žmonių, plūstančių pagerbti velionio lyderio.

Tuo tarpu valdžią perėmęs Kim Jong Ilo jauniausiasis sūnus Kim Jong Unas po savo tėvo mirties greitai atsidūrė dėmesio centre.

Šiaurės Korėjos naujasis lyderis Kim Jong Unas vadovauja savo tėvo Kim Jong Ilo laidotuvių procesijai, judančiai apsnigtomis Pchenjano gatvėmis.

Šiaurės Korėjos valstybinės televizijos trečiadienį transliuotuose vaizduose Kim Jong Unas buvo matomas einantis šalis sedano, prie kurio buvo pritvirtintas didelis Kim Jong Ilo portretas, o ant stogo pritvirtintas velionio lyderio karstas.

Dešimtys tūkstančių gedėtojų stovėjo ant sniego, pro šalį lėtai traukiant laidotuvių procesijai, kuri pajudėjo iš Kumsusano memorialinių rūmų Pchenjane.

Išrikiuoti kariai stovėjo nulenkę galvas.

Kim Jong Unas, kurį lydėjo aukšto rango kariškiai ir civiliai pareigūnai, vilkėjo juodus drabužius, be kepurės ir pirštinių, nepaisant žvarbaus oro.

Tarp pareigūnų buvo naujojo lyderio dėdė Jang Sung Thaekas.

Nesukalbamam ministrui finansinių interesų turintys lobistai gali ir laidotuvių urną atsiųsti, ir piketą užsakyti, o dėl kai kurių spaudikų veiksmų tenka kreiptis netgi į teisėsaugą.

Šių metų pradžioje skandalingai nugriaudėjo vadinamoji Kreivio pažyma, kurioje dabar jau buvęs ūkio ministras Dainius Kreivys aprašė įvairių suinteresuotų grupių veiksmus, kai buvo daromas spaudimas tiek Viešųjų pirkimų tarnybos vadovui Žydrūnui Plytnikui, tiek pačiam ministrui, siekiant šimtamilijoninių užsakymų. Pažymoje figūravo tiek grasinimai, tiek dosnūs finansiniai pažadai. Kreivio pažymoje aprašytus įvykius lig šiol tebetiria STT ir prokurorai, tad ar jie ras ten ką persekiotina teismine tvarka, neaišku. Bet akivaizdu, kad nesukalbamumu garsėjęs D.Kreivys ministro postą prarado.

Ūkio ministro įpėdiniu tapo ligtolinis viceministras Rimantas Žylius, kuris savo, kaip ministro, darbo pradžioje „Veidui“ sakė lig tol jokių spaudimų, įtakų nepatyręs, dviprasmiškų pasiūlymų negavęs. „Žurnalistiniu požiūriu turiu jus nuvilti, – sakė jis „Veidui“ artėjant devinto mėnesio ministro poste pabaigai. – Nieko tokio, ką galėčiau įvardyti spaudimu, lig šiol nepatyriau. Taip, teko susidurti su paaiškinimais, kuris struktūrinės paramos projektas yra geresnis už konkurentų siūlomus, bet be jokių sąsajų su galimomis pasekmėmis, jeigu į paaiškinimus nebus atsižvelgta. Konkrečiau, niekas nėra pasakęs, kad jeigu pirkimus laimės „ne tie“, tai man bus blogai.“

R.Žylius pasakoja darbo pradžioje su vienu bičiuliu netgi susilažinęs: šis pažadėjęs už kiekvieną savaitę iki tos dienos, kai ministrui bus pateiktas „pasiūlymas, kurio nepriimta atsisakyti“, statyti po 20 Lt ir už galutinę sumą apmokėti vakarienę. R.Žylius skaičiuoja, kad šiuo metu laimėta sumą leis pasimėgauti tikrai neprasta vakariene ne tik juodviem su draugu, bet ir sutuoktinėms.

Piketai, urna ir laidotuvių juosta

Ne visiems ministrams taip sekasi nepatirti interesų grupių spaudimo. „Tokio spaudimo, kurį galėčiau įvardyti kaip interesų siekimą neteisėtomis priemonėmis, patirti neteko, – sakė „Veidui“ sveikatos apsaugos ministras Raimundas Šukys. – Bet esu susidūręs su atvejais, kuriuos pavadinčiau teisėtų interesų gynimu, naudojant nekorektiškus, neetiškus, su žmogiškuoju padorumu prasilenkiančius būdus.“

Prie tokių R.Šukys priskiria viešai sakomus nepagrįstus kaltinimus, kai ir iš kolegų – Seimo narių pusės kartais skamba tokie pareiškimai, kaip „ministras tyčiojasi iš pacientų“ ir panašiai. Dažniausiai tokių susikirtimų kyla dėl ministerijos atsisakymo įtraukti kuriuos nors vaistus į kompensuojamųjų sąrašą. „Argumentų, kad kompensuojamųjų vaistų reikia ne tik vienai kuriai, bet visoms ligoms gydyti, o pinigų, deja, užtenka tikrai ne visiems, paprastai negirdima“, – teigia R.Šukys, kartu nurodydamas, kad vaistams kompensuoti kasmet skiriama apie milijardą litų, tad pakovoti farmacininkams yra dėl ko.

Šiam ministrui yra tekę susidurti ir su gerokai rimtesniais moralinio poveikio metodais nei Seimo salėje skambantys kaltinimai. Vieną dieną atėjęs į ministeriją jis išvydo prie durų Senamiesčio teatro suvaidintą Parkinsono liga sergančių žmonių piketą: ligonius vaidinantys aktoriai sėdėjo invalido vežimėliuose, šalia stovėjo vienas tuščias, skirtas ministrui. Inscenizuotą piketą filmavo televizijos kameros, vakare vienos minutės trukmės reportažai, apmokėti kaip reklaminiai intarpai, buvo parodyti per keturių televizijos kanalų žinias. Vienose siužetai buvo pažymėti kaip reklama, kitose – ne.

„Viskas vyko dėl vieno konkretaus vaisto, gaminamo dviejų farmacijos kompanijų, išskyrimo į atskirą sąrašą nuo kitų Parkinsono liga sergantiems ligoniams skiriamų vaistų, – pasakoja R.Šukys. – Tie vaistai yra ilgesnio veikimo, vartoti juos ligoniams reikia tik vieną kartą per dieną, o ne kelis kartus, kaip kitus. Be to, žmogaus organizmas juos geriau pasisavina. Bet šie vaistai turi esminį trūkumą – yra gerokai brangesni už kitus. O kai vaistai įrašyti į bendrą grupės sąrašą, tuomet pagal įstatymą valstybė kompensuoja kainos dalį pagal pigiausių vaistų kainą.“

Sveikatos apsaugos ministeriją buvo bandoma įtikinti išskirti šiuos vaistus iš bendro į atskirą sąrašą, perkant gamintojo nurodyta kaina ir taikant kompensaciją. „Mes savo ruožtu derėjomės su gamintojais, siūlydami jiems nuleisti kainą (nes žinojome, kad kitose šalyse šie vaistai parduodami kur kas pigiau, nei siūloma Lietuvai) ir taip kompensavimo dydį padalyti tarp Valstybinės ligonių kasos ir gamintojo. Štai tuomet, siekiant paveikti mano, kaip ministro, poziciją, ir buvo suvaidintas tas piketas, o peticija ministrui su reikalavimu išskirti vaistus į atskirą sąrašą perduota laidojimo urnoje“, – prisimena R.Šukys.

Tačiau peticija buvo nepasirašyta, tad ministerija formaliai nežinojo, kuri iš farmacijos kompanijų užsakė tą vaidinimą. Apklausus televizijas sužinota, kuri viešųjų ryšių agentūra užsakė reklaminius siužetus iš piketo, taip pat jų kaina. Viena televizija, pasak ministro, už transliavimą paėmė 19 tūkst. Lt, neskaičiuojant PVM. Bendra renginio sąmata, ministerijos skaičiavimu, galėjo sudaryti apie 100 tūkst. Lt, tačiau finansinis laimėjimas sėkmės atveju galėjo būti skaičiuojamas milijonais.

Slėpdamas užsakovą, visą atsakomybę už spektaklį prisiėmė viešųjų ryšių agentūros vadovas, savo elgesį aiškindamas pilietiškumu: neva jis sužinojęs, kad Parkinsono liga sergantieji patiria problemų dėl ministerijos, nenorinčios kompensuoti gero vaisto, ir nutaręs surengti štai tokią socialinės paramos akciją. Nuo kurios kažkodėl raštu atsiribojo tiek Parkinsono liga sergančiųjų asociacija, tiek vaistų gamintojai.

„Kaip vertinti tokį elgesį? Spaudimu ar su etika prasilenkiančiu savo interesų gynimu, – retoriškai klausia R.Šukys, pripažindamas, kad jis vis dėlto teiravosi teisėsaugininkų požiūrio, tačiau gavo atsakymą, jog užsikabinti nėra už ko. – Nieko neteisėto šiuose veiksmuose nebuvo, grasinimų irgi nebuvo. Pamatę, kad atlaikiau, gamintojai sutiko dėl nuolaidos, tad ligoniams papildomai primokėti nereikėjo. Tačiau kai gausiu neginčijamų įrodymų, kuri didelė tarptautinė farmacijos kompanija atsiuntė man tą laidojimo urną (jei reikės, pasitelksiu ir savo kolegas užsienyje), už savo pinigus nuvyksiu tenai, susitiksiu su jos vadovu ir tą urną grąžinsiu.“

Be laidotuvių urnos, R.Šukiui dar yra tekę gauti peticiją, surašytą ant juodo laidotuvių kaspino, tačiau ji buvo ne anoniminė, o pasirašyta vienos ligonių asociacijos vardu.

Teko kreiptis į teisėsaugą

Beje, ne vien R.Šukys yra konsultavęsis su teisėsaugininkais dėl įtakos grupių veiklos. „Kai interesų grupių spaudimas ima prasilenkti su įstatymo raide, aš paprasčiausiai kreipiuosi į teisėsaugą, – „Veidui“ sakė susisiekimo ministras Eligijus Masiulis, kurio vadovaujama ministerija valdo kelių milijardų biudžetą. – Galiu tik patvirtinti, kad tokių atvejų yra ne vienas, tačiau detalių atskleisti negaliu, nes nenoriu pakenkti šiuo metu vykstančiam tyrimui.“

Labai atidžiai rinkdamasis žodžius E.Masiulis suformulavo, kad spaudimas, dėl kurio jam teko kreiptis į teisėsaugą, susijęs su suinteresuotų struktūrų noru padidinti įtaką transporto srityje. „Šiaip su bandymais daryti įtaką tenka susidurti nuolat, bet dažniausiai viskas neperžengia leistinų ribų. Skaudžiausia būna tuomet, kai gauni perspėjimą: nepriimsi mums palankaus sprendimo – lauk reakcijos žiniasklaidoje, ir po kurio laiko iš tiesų skaitai niekuo nepagrįstus priekaištus, – apgailestauja E.Masiulis. – Bet ar tai jau galima pavadinti neteisėtu spaudimu? Sunku pasakyti.“

O štai švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius „Veidui“ sakė „turėjęs labai įdomių patirčių vykstant aukštųjų mokyklų pertvarkai“, nors detalizuoti nesiėmė. Pasak ministro, labai sunku apčiuopti ribą, kur pasibaigia normalus interesų gynimas ir prasideda spaudimas, į kurį reikėtų reaguoti teisinėmis priemonėmis. „Esu kreipęsis į teisėsaugą dėl kai kurių konkursų Europos Sąjungos paramos lėšoms panaudoti, – informuoja G.Steponavičius. – Bet jų mastas nebuvo toks didelis, kad kažkas dėl to imtųsi mane spausti.“

Pasak ministro, Švietimo ir mokslo ministerijai dažniau tenka susidurti ne su privačių, bet su valstybinių institucijų, kurioms gresia pertvarka, spaudimu. „Dažna jų turi įtakingų užtarėjų, kurie, pasisakydami viešai, formuoja neigiamą ministerijos vykdomų reformų įvaizdį, – tvirtina G.Steponavičius. – Bet taip elgdamiesi jie tik daro ginamiesiems meškos paslaugą. Lygiai taip pat klysta tie, kurie bando paveikti mane dovanėlėmis ar meilikavimu, – tuomet kyla natūrali atmetimo reakcija.“

Diplomatijoje spaudimas įprastas

„Galiu pasakyti – per tuos pusantrų metų, kai esu ministras, keturis kartus susidūriau su situacija, kai man partneriai atvirai sakydavo: jeigu Lietuva nedarys taip ir taip, jai bus blogai, – pasakojo „Veidui“ užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis. – Tačiau daugiau tikrai nieko nesakysiu – nei kas spaudė, nei kuriais klausimais, nei kokia buvo Lietuvos reakcija. Supraskite, kad tai diplomatija, ji vyksta už uždarų durų, ir man dar ne kartą teks sėstis prie vieno stalo ir tartis su kolegomis iš Europos Sąjungos bei NATO, tad kol esu aktyvioje politikoje – jokių memuarų ir pikantiškų detalių.“

Lietuvos viduje, pasak A.Ažubalio, jam jokio spaudimo nėra tekę patirti. „Mane čia visi gerai pažįsta, tad žino: tartis galima, spausti – jokių šansų“, – tvirtina užsienio reikalų ministras.

Aktorės Elizabeth Taylor (Elizabeit Teilor) šeima ketvirtadienį per trumpą privačią ceremoniją atsisveikino su didžiojo ekrano legenda, atgulusia amžinojo poilsio Kalifornijos kapinėse, kur palaidota daugybė Holivudo garsenybių, tarp jų jos artimas draugas, “popmuzikos karalius” Michaelas Jacksonas (Maiklas Džeksonas).

Los Andželo priemiestyje Glendeile esančioje didžiulėse kapinėse “Forest Lawn” buvo pastatytos užtvaros, kad pašaliniai žmonės negalėtų prieiti prie ceremonijos vietos.

Maždaug valandą trukusioje atsisveikinimo ceremonijoje, kuriai vadovavo ilgametis E.Taylor draugas rabinas Jerry Cutleris (Džeris Kaatleris), dalyvavo tik aktorės artimieji – apie 50 žmonių, sakė policijos atstovas spaudai Tomas Lorenzas.

Į laidotuvių vietą E.Taylor artimieji atvažiavo penkiais juodais limuzinais, o pasibaigus ceremonijai jais išvyko iš kapinių. Laidotuvių procesijos nebuvo.

Atsisveikinimo ceremonija nuo nurodytos jos pradžios – 14 valandos – prasidėjo 15 min. vėliau, nes aktorė prieš mirtį pareiškė norą, kad jos laidotuvės vėluotų, sakė jos agentė Sally Morrison (Seli Morison).

Pasak S.Morrison, E.Taylor davė aiškius nurodymus, kad ceremonijos pradžia turi vėluoti, ir paprašė, kad kas nors paskelbtų: “Ji netgi pageidavo pavėluoti į savo pačios laidotuves”.

79 metų E.Taylor mirė anksti trečiadienį dėl širdies nepakankamumo. Aktorė užgeso apsupta keturių savo vaikų Los Andželo medicinos centre “Cedars-Sinai”, į kurį buvo paguldyta prieš maždaug šešias savaites.

E.Taylor, kurią išgarsino ne tik daugybė puikių vaidmenų, bet ir audringas asmeninis gyvenimas, įskaitant aštuonias santuokas, 1959 metais prieš vedybas su Eddie Fisheriu (Edžiu Fišeriu), atsivertė į judaizmą. Pagal žydų papročius velionis turi būti palaidotas per 48 valandas po mirties.

Pasak S.Morrison, vos valandą trukusi atsisveikinimo ceremonija prasidėjo anglų poeto Gerardo Manley Hopkinso (Džerardo Menlio Hopkinso) eilėraščiu “Švininis aidas ir Auksinis aidas (The Leaden Echo and the Golden Echo), kurį perskaitė “artimas aktorės draugas” ir kolega Colinas Farrellas (Kolinas Farelas).

Eiles taip pat skaitė kiti E.Taylor šeimos nariai, o jos anūkas trimitu sugrojo giesmės “Amazing Grace” melodiją.

Aktorė amžinojo poilsio atgulė kapinių Didžiajame mauzoliejuje – neoklasicistiniame statinyje, kurį įkvėpė garsieji Genujos “mirusiųjų rūmai” “Campo Santo”.

Šiame didingame mauzoliejuje, be aktorės draugo M.Jacksono, kuris mirė 2009 metų birželį, taip pat palaidotos tokios Holivudo “aukso amžiaus” žvaigždės kaip Clarkas Gable’as (Klarkas Geiblas), Jean Harlow (Džin Harlou) ir Carole Lombard (Kerol Lombard).

Tarp kitų pramogų pasaulio žvaigždžių, palaidotų “Forest Lawn”, yra Humphrey Bogartas (Hamfris Bogartas), Lonas Chaney (Lonas Čeinis), Natas Kingas Cole’as (Natas Kingas Koulas), Waltas Disney (Voltas Disnėjus), Errolas Flynnas (Erolas Flinas), Jimmy Stewartas (Džimis Stiuartas) ir Spenceris Tracy (Spenseris Treisis).

Kelios televizijų žinių tarnybų komandos filmavo atsisveikinimo ceremoniją iš kitapus gatvės, o ore ratus virš kapinių suko naujienų kanalų sraigtasparniai. Iš savo klasių išėjo netoliese esančios pradinės mokyklos moksleiviai.

E.Taylor, kurią išgarsino vaidmenys tokiose juostose kaip “Butterfield 8″ (1960), “Kleopatra” (Cleopatra, 1963) ir “Kas bijo Virdžinijos Vulf?” (Who’s Afraid of Virginia Woolf?, 1966), per savo ilgą karjerą pelnė tris JAV Kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimus, tarp už specialų prizą už humanitarinę veiklą.

Ji viena pirmųjų ėmė aktyviai remti AIDS tyrimus ir iki paskutinių dienų dalyvavo renkant lėšas kovai su šia liga.

E.Taylor per gyvenimą teko iškęsti mažiausiai 20 rimtų operacijų, o 1990-aisiais aktorė buvo atsidūrusi prie mirties slenksčio dėl plaučių uždegimo. 1994 ir 1995 metais didžiojo ekrano veteranei buvo pakeisti abu klubo sąnariai, o 1997-ųjų vasarį jai buvo operuotas gerybinis smegenų auglys.

1983-aisiais E.Taylor prisipažino, jog jau 35 metus yra priklausoma nuo migdomųjų bei skausmą malšinančių vaistų, taip pat gydėsi priklausomybę nuo alkoholio ir narkotikų.

E.Taylor paliko keturis vaikus – du sūnus ir dvi dukras, dešimt anūkų ir keturis proanūkius.

Penktadienio vakarą E.Taylor atminimui bus pritemdytos Brodvėjaus teatrų Niujorke viršdurio stogelių šviesos.

Šeštadienį Vilniaus Antakalnio kapinėse amžino poilsio atgulė poetas, dramaturgas, vertėjas, visuomenės veikėjas Justinas Marcinkevičius.

Jis amžinai išliks tautos atmintyje, per laidotuvių ceremoniją kapinėse sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė.

“Šiandien užverčiame paskutinį Justino Marcinkevičiaus gyvenimo poemos puslapį. Išeidamas Amžinybėn tautos poetas amžinai lieka tautos atmintyje. Jo tūkstančiai eilučių – meilės, laisvės ir tėvynės – pasklido po Lietuvą dainomis, pavirto tautą budinančiomis žiniomis”, – kalbėjo šalies vadovė.

FB-KV179534

Pasak prezidentės, poetas savo gyvenimu teigė sąžinę ir dorą, buvo ir liko “šių vertybių pavyzdys virš sistemos, virš politikos, su žmogumi”.

“Savo dainomis poetas kalbėjo apie nesibaigiančią kelionę į laisvę, laisvę tautos ir kiekvieno mūsų vidinę. Geriau nei kas kitas suvokė, jog laisvė be atsakomybės – vienadienė, todėl taip brangino istorinę atmintį, atskleidė mums K.Donelaitį, M.Mažvydą ir Mindaugą, kad nebijotume atsakomybės prisiimti”, – kalbėjo D.Grybauskaitė.

FB-SM179566

Anot jos, Lietuva prarado tėvą, brolį, draugą, žmones vienijusį laisvės šauklį, santarvės žmogų.

“Tegul Lietuvos žemė jo taip mylėta ir godota priglaudžią kaip motina tegali priglausti savo mylimą sūnų. Atminkime J.Marcinkevičių ir būkime jo verti”, – sakė prezidentė.

Literatūros kritikas Valentinas Sventickas teigė, kad J.Marcinkevičius buvo visus Lietuvos žmones siejantis ryšys.

FB-SM179560

“Broliai ir seserys, jo broliai ir sesrys, ir vaikai. J.Marcinkevičius padarė viską, kad dar galėtume kreiptis vieni į kitus šiandienėje Lietuvoje ir šiandieniniame pasaulyje. Per šias dienas patyrėme, kad kiekvienas užkalbintas žmogus turi ką apsakyti apie J.Marcinkevčių ir save”, – kalbėjo V.Sventickas.

FB-KV179542

Laidotuvėse dalyvavo premjeras Andrius Kubilius su žmona Rasa, kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, europarlamentaras Vytautas Landsbergis, Vilniaus meras Raimundas Alekna, Seimo pirmininkė Irena Degutienė, parlamentarai, signatarai, buvę Sąjūdžio iniciatyvinės grupės naria ir šimtai paprastų žmonių.

FB-SM179620

Poeto karstas iš Mokslų akademijos išneštas skambant Vilniaus arkikatedros varpams. Vežant karstą į kapines, jis buvo uždengtas trispalve.

Kapinėse trispalvę premjeras perdavė poeto našlei Genovaitei Marcinkevičienei.

FB-SM179627

J.Marcinkevičius palaidotas netoli Sausio 13-osios aukoms skirto memorialo. Laidotuvių apeigas atliko kunigas Gintaras Petronis.

Poetas mirė Vilniaus ligoninėje trečiadienio rytą, neatsigavęs po gruodžio pradžioje namų laiptinėje patirtos traumos. Kovo 10-ąją jam būtų sukakę 81-eri metai.

Ateities kartoms išsaugoti Gedimino kalną Vilniuje, Kristijono Donelaičio muziejų Tolminkiemyje, lietuvių kalbą išlaikyti valstybine – tai paskutiniai poeto Justino Marcinkevičiaus norai, sako literatūrologė Viktorija Daujotytė Pakerienė.

“Paskutiniai poeto norai, išsakyti 2010 metų lapkričio 23 dieną čia, Lietuvos mokslų akademijos salėje, yra trys: kad būtų sustabdytas Gedimino kalno irimas, kad būtų išsaugotas lietuvių kalbos valstybingumas, kad būtų apgintas Tolminkiemis”, – šeštadienį kalbėdama prie trečiadienį mirusio poeto karsto sakė V.Daujotytė Pakerienė.

Anot jos, tai norai, “kuriuos šiandien suvokiame kaip testamentą”.

V.Daujotytės Pakerienės teigimu, J.Marcinkevičiaus kūryba yra didžio pasitikėjimo žmogumi kūryba.

“Tai, kuo poetas buvo išbandytas gyvenimo, ir tai, ką patyrė ir ką liūdnai ir skaudžiai išsakė savo paskutinėje viešoje kalboje, ir tai kilo iš didžios vilties, kad bus išgirstas, kad kelsis Lietuvoje jaunos kilnios pajėgos, kad kils jauna poezija, kad viskas eis į gerą. Juk neišnyksta nei šviesa, nei meilė, nei dvasia”, – tvirtino kalbėtoja.

Jos teigimu, J.Marcinkevičius – fenomenalus XX amžiaus antrosios pusės ir šio amžiaus pradžios kultūros reiškinys, intensyviai veikęs tautinį ir pilietinį orumą ir tada, kai apie tai viešai nekalbėta.

“Atsisveikiname su nacionaliniu Lietuvos poetu. Justinui Marcinkevičiui dera šis vardas. Jis uždėjo ranką ant pačios Lietuvos širdies”, – sakė V.Daujotytė Pakerienė.

Pasak jos, J.Marcinkevičius pajuto “mentalinį tautos pasaulėvokos centrą, parašė himniškų giesmių, ir pirmines liaudies dainos intencijas atitinkančių dainų, iškėlė istorinius tautos herojus ir pasilenkė prie mažo, menko, kasdienio”.

Su poetu draugavusi literatūrologė pabrėžė, kad jo gyvenimas buvo garbingo gyvenimo pavyzdys, moralinė atrama – net sunkiausiais gyvenimo metais J.Marcinkevičius “į nieką nemetė akmens, net mesto į jį nesviedė atgal”.

“Aiškino save ir laiką rašydamas”, – sakė ji.

Poetas, dramaturgas, vertėjas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys J.Marcinkevičius mirė Vilniaus ligoninėje trečiadienio rytą, neatsigavęs po gruodžio pradžioje namų laiptinėje patirtos traumos. Kovo 10-ąją jam būtų sukakę 81-eri metai.

Šeštadienį Vilniuje rengiamos J.Marcinkevičiaus laidotuvės.

Šeštadienio rytą atėjusiuosius atsisveikinti su trečiadienį mirusiu poetu, dramaturgu, vertėju, visuomenės veikėju Justinu Marcinkevičiumi kariai prie sostinės Mokslų akademijos vaišina arbata.

Prie sunkvežimio buvę kariai BNS sakė, kad kol kas daug žmonių arbatos sušilti neprašė.

Apie 9 val. prie įėjimo į Mokslų akademiją gyvos eilės nebuvo. Nedidelė eilė, norinčiųjų pagerbti poetą, buvo susidariusi tik pastato viduje.

Budėjusių policijos pareigūnų teigimu, apie 50 žmonių eilė buvo susidariusi apie 8 valandą. Artėjant 9 valandai, kai pradėtos laikyti Šv. Mišios už velionį Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, eilė sumažėjo.

Į Šv.Mišias už mirusįjį susirinko beveik pilnutėlė katedra žmonių. Šv.Mišiose, kurias aukojo kardinolas Audrys Juozas Bačkis, dalyvavo mirusio poeto artimieji, premjeras Andrius Kubilius, kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, europarlamentaras Vytautas Landsbergis, Seimo pirmininkė Irena Degutienė, užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, Socialdemokratų partijos vadovas Algirdas Butkevičius ir kt.

Iki pietų visuomenė dar galės atsisveikinti su velioniu Mokslų akademijoje. Tuo metu akademijoje skambės gyvai meno kolektyvų atliekama muzika, bus skaitoma J.Marcinkevičiaus poezija.

Po pietų karstas iš Mokslų akademijos skambant Vilniaus arkikatedros varpams katafalku bus gabenamas iki Antakalnio kapinių. Vežant karstą į kapines, jis bus uždengtas trispalve.

Atvykus į kapines, atsisveikinimo kalbas sakys prezidentė Dalia Grybauskaitė ir literatūros kritikas Valentinas Sventickas.

J.Marcinkevičius bus palaidotas netoli Sausio 13-osios aukoms skirto memorialo. Laidotuvių apeigas atliks kunigas Gintaras Petronis.

Poetas mirė Vilniaus ligoninėje trečiadienio rytą, neatsigavęs po gruodžio pradžioje namų laiptinėje patirtos traumos. Kovo 10-ąją jam būtų sukakę 81-eri metai.

Dėl jo mirties nuo penktadienio 7 valandos ryto paskelbtas dviejų dienų gedulas, kuris truks iki šeštadienio 22 valandos.

Su trečiadienį mirusiu poetu, dramaturgu, vertėju, visuomenės veikėju Justinu Marcinkevičiumi penktadienį atsisveikino šalies vadovai ir nenutrūkstamu srautu pareikšti pagarbą ėmė eiti paprasti Lietuvos žmonės.

Penktadienio popietę Mokslų akademijos didžiojoje salėje, kur pašarvotas velionis, paskutinę pagarbą jam atidavė šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo vadovybė, Vyriausybės nariai. Premjeras Andrius Kubilius į Mokslų akademiją atvyko su žmona Rasa.

Su J.Marcinkevičiumi taip pat atsisveikino kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma, kariuomenės vadas Arvydas Pocius, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės atstovai.

Gausia delegacija atsisveikinti su velioniu atvyko Lietuvos rašytojų sąjunga. Atsisveikinti su žymiausiu poetu ir dramaturgu atkeliavo ir prie J.Marcinkevičiaus poezijos prisilietę Lietuvos aktoriai.

“Paprastas geras žmogus, neprievartaujantis artisto – daryk taip, o ne kitaip”, – sunkiai žodžius apie velionį rinko aktorius Vytautas Tomkus. Jis sakė vaidinęs J.Marcinkevičiaus dramose “Katedra”, “Mažvydas”, “Mindaugas”.

Rašytojas Kazys Saja prisiminė dar prieš porą mėnesių su kaimynystėje gyvenusiu poetu ilgai aptarinėjęs jo knygą “Pažadėtoji žemė”. Vėliau Signatarų klubo pirmininkės Birutės Valionytės jis paprašęs leisti J.Marcinkevičiui sukurti žodžius atminimo lentai, skirtai Sausio 13-osios aukoms.

“Tai ko gero buvo paskutinės J.Marcinkevičiaus eilutės, kurias galėsite eidami pro Seimą perskaityti”, – teigė J.Saja.

Anot jo, per šias gedulo dienas yra ir gera žinia – “kad Lietuva dar nėra apkurtusi ir apakusi”.

“Ji gedi J.Marcinkevičiaus. Vyresnieji turbūt prisimena ginčą dėl “Pušis, kuri juokėsi” ir V.Matulevičiaus laidą, kurioje dalyvavau su profesoriumi Vytautu Kubiliumi. Kai kas manęs nesuprato, pasakiau, kad J.Marcinkevičių gerbiu tokį, koks jis yra. Statydamas Katedrą savyje, kaip ir kiekvieną Katedrą pradėjo nuo pamatų, o pamatų duobės ne visada yra gražios, bet ar dabar reikėtų kalbėti apie tai”, – svarstė dramaturgas.

“Buvo tokių, kurie nenorėjo pripažinti jokios klaidelės. Jis nebuvo Dievas. Jis buvo be galo talentingas, tėvynę mylintis žmogus. Ir kad tėvynė, tauta jo taip gedi, vadinasi, tauta gyva”, – pabrėžė K.Saja.

Rašytojas Vytautas Bubnys pasakojo atėjęs atsisveikinti su tikru savo bendražygiu nuo jaunystės laikų. Jie drauge mokėsi gimnazijoje, abu tapo rašytojais, drauge dalyvavo Sąjūdyje.

“Aš jį prisimenu nuo gimnazijos laikų. Jis buvo vyresnėje klasėje. Jau tada jį gerai pažinojau. Mano akys visuomet krypo į jį ir jo bendraklasį Joną Kazlauską. Vėliau mūsų kelias ėjo drauge, žingsnis į žingsnį, – penktadienį žurnalistams sakė rašytojas. – (…) J.Kazlauskas buvo mūsų kalbininkų, filologų viršūnė, J.Marcinkevičius buvo mūsų literatūros viršūnė.”

J.Marcinkevičių jis prisiminė kaip nuoširdų, tikrą žmogų. “Tai buvo žmogus, kuriuo juo galėjai visiškai visiškai pasitikėti (…) Jeigu apie jį kas nors ir blogo pasakydavo, negražaus ir pramanyto, jis niekada neatsikirs, viešai nepradės kaltinti kito, jis niekada nelaiko akmens užantyje. Piktos grąžos niekam nedavė”, – sakė V.Bubnys.

Galvą prieš poeto karstą nulenkęs kadenciją baigęs prezidentas V.Adamkus sakė išgyvenąs tą patį, ką ir visa tauta.

“Tai yra ne asmeninis, o visos tautos skausmas. Manau, kad jo balsas, žadinęs tautą laisvei, niekada nebus pamirštas ir skambės ateities kartoms”, – tvirtino jis.

Penktadienį prieš 15 val. prie Lietuvos mokslų akademijos pastato ėmė rikiuotis paprasti žmonės, kad pareikštų paskutinę pagarbą Lietuvos dainiui.

“Neateiti negalėjome, nes tai buvo mylimas ir žinomas poetas. Aš poeziją labai mėgstu, su savimi net knygą atsinešiau”, – BNS sakė laukiančiųjų eilėje stovėjusi vilnietė Zita.

Ji sakė, kad J.Marcinkevičius jai visuomet asocijuosis su kuklumu ir labai trūks jo visuomet ramaus žodžio.

“Manau, kad teisingai pasielgė neidamas į politiką. Liko neapdrabstytas purvais, liko nesusitepęs”, – svarstė moteris.

Iš Ukmergės rajono atvykusi Roma Radzevičienė tvirtino J.Marcinkevičių laikanti Lietuvos žmogaus etalonu.

“Jis iki galo nuėjo su Atgimimu, bet pamatė, kad politikoje negali išlikti švariu žmogumi, ir jis pasirinko poeto, ne politiko dalią”, – teigė ji.

Gimnazistai iš Širvintų Kipras Varaneckas ir Romas Misiukonis tvirtino skaitę ne vieną J.Marcinkevičiaus kūrinį ir manantys, kad mokyklinėje programoje jų turi būti kuo daugiau.

“Tai vienas iš didžiausių Lietuvos žmonių, prilygsta Vytautui Didžiajam, Mindaugui, J.Basanavičiui. Didelė netektis Lietuvai. Jis tiek paliko mūsų tautai, tiek mylėjo Lietuvą”, – svarstė K.Varaneckas.

J.Marcinkevičius pašarvotas Mokslų akademijos didžiojoje salėje, kurioje 1988 metų birželį išrinkta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Šios grupės narys buvo ir pats poetas.

Šeštadienį į Antakalnio kapines Vilniuje nešant poeto, dramaturgo, vertėjo, visuomenės veikėjo Justino Marcinkevičiaus karstą skambės Vilniaus arkikatedros varpinės varpai.

Tuo metu penktadienį nuo 15 val. ir šeštadienį iki 13 val. visuomenei atsisveikinant su J.Marcinkevičiumi Mokslų akademijoje, kur jis pašarvotas, skambės gyvai meno kolektyvų atliekama muzika, bus skaitoma jo poezija.

“Bus intarpai tiek gyvos muzikos, tiek poezijos”, – BNS pasakojo ministro pirmininko kancleris Deividas Matulionis.

Jo teigimu, karstas į kapines bus vežamas katafalku, Garbės sargybos kuopa laidotuvių apeigose nedalyvaus.

“Garbės sargyba bus, bet ne karinė, o tautiniais rūbais žmonės rytoj nuo 11 iki 13 valandos budės”, – pasakojo kancleris.

Vėžant karstą į kapines jis bus uždengtas trispalve.

Šv. Mišios už velionį šeštadienį 9 valandą ryto bus laikomos Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. Jas aukos kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Kūnas į maldos namus nebus nešamas, bet laidotuvės bus bažnytinės.

J.Marcinkevičius šeštadienį bus palaidotas Antakalnio kapinėse, netoli Sausio 13-osios aukoms skirto memorialo. Į kapines velionį lydės kunigas Gintaras Petronis.

D.Matulionis sakė, kad norintieji galės lydėti poetą iki pat kapinių.

Visas laidotuvių išlaidas padengs valstybė.

Poetas mirė Vilniaus ligoninėje trečiadienio rytą, neatsigavęs po gruodžio pradžioje namų laiptinėje patirtos traumos. Kovo 11-ąją jam būtų sukakę 81-eri metai.

Dėl jo mirties nuo penktadienio 7 valandos ryto paskelbtas dviejų dienų gedulas, kuris truks iki šeštadienio 22 valandos.

Trečiadienį miręs poetas, dramaturgas, vertėjas, visuomenės veikėjas Justinas Marcinkevičius bus laidojamas šeštadienį, o nuo penktadienio skelbiamas gedulas.

Tai nusprendė ketvirtadienį posėdžiaujanti ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus potvarkiu sudaryta valstybinė komisija poeto laidotuvėms organizuoti.

Kaip pranešė Ministro pirmininko tarnyba (MPT), pagerbiant tautos poeto atminimą, Lietuvoje nuo penktadienio 7 val. ryto iki šeštadienio 22 val. skelbiamas gedulas.

J.Marcinkevičius bus pašarvotas Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje salėje. Artimųjų prašymu penktadienį nuo 14 val. su poetu bus galima atsisveikinti visiems Lietuvos žmonėms.

Šv. mišios už velionį šeštadienio rytą bus laikomos Vilniaus katedroje. Jas aukos kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Kūnas į maldos namus nebus nešamas, bet laidotuvės bus bažnytinės.

J.Marcinkevičius šeštadienį 14 val. bus palaidotas Antakalnio kapinėse, greičiausiai Menininkų kalnelyje.

Į kapines velionį lydės kunigas Gintaras Petronis – toks buvo poeto ir jo žmonos pageidavimas.

Poetas mirė Vilniaus ligoninėje trečiadienio rytą, neatsigavęs po gruodžio pradžioje namų laiptinėje patirtos traumos. Kovo 11-ąją jam būtų sukakę 81-eri metai.