Gyvenimo planavimas. Nors daugelis visuomenės narių nuolat apsiginklavę teiginiu „neturiu laiko“, dar nereiškia, kad iš tiesų jo neturi. Perskirsčius prioritetus ir išgryninus tai, kas svarbiausia, situacija gali netikėtai keistis.

„Jei sekate madą, tikriausiai jau pasimatavote laiko neturėjimą? Dar nespėjote? Turėtumėte suskubti, ypač jei norite atrodyti svarbi ir autoritetinga persona“, –  juokauja psichologė, psichoterapeutė Genovaitė Petronienė, sakydama, kad turėti laiko šiuo laikmečiu itin nepopuliaru, nes visuomenės akyse mažėja jūsų autoritetas, populiarumas ar net honoraras.

Mokslininkai sutaria, kad tokiu chaotišku laikmečiu tinkamai planuoti laiką geba tik itin stiprios ir žinančios, ko nori iš gyvenimo, asmenybės, o dauguma, deja, plaukia pasroviui.

„Vis rečiau, bet dar pasitaiko harmoningų asmenybių, kurios geba tinkamai paskirstyti savo dienotvarkę, taigi laiko užtenka ir šeimai, ir darbams, ir draugams. Deja, aplinkiniai į tokius žmones žiūri labai nepatikliai. Didžioji dalis visuomenės linkusi persidirbti arba nusivažiuoti į kitą kraštutinumą – nenorą dirbti (bedarbiai, išlaikomi antrųjų pusių, ir pan.). Asmenybių, kurios aistringai dirbtų, o paskui su tokiu pat atsidavimu ilsėtųsi, mūsų visuomenėje vienetai“, – laiko neturėjimo ir negebėjimo atitrūkti nuo darbinių nuotaikų net laisvadieniais tendencijas įžvelgia G.Petronienė.

Apie vis labiau išsitrinančias darbo ir laisvo laiko ribas kalbanti psichologė neslepia, kad daugėja žmonių, kenčiančių nuo neribotų darbo valandų: „Su darboholikais pačių įvairiausių dalykų nutinka, vienas populiariausių pastaraisiais metais – vadinamasis chroniško nuovargio sindromas. Simptomai labai panašūs į depresijos: žmogui nieko nesinori, gyvenimas praranda savo žavesį, jaučiamas nuolatinis nuovargis, o sustoti  ir atsikvėpti kasdienybė neleidžia. Vis kartojama, kad galimybės sustoti nėra.“

Psichologės nuomone, šiuo atveju dviejų savaitgalio dienų poilsiui išties nebepakanka: žmogus nebesugeba pailsėti, todėl jam reikia bent mėnesį skirti sau, pasidžiaugti gamta ir ramybe. Tačiau kol dar neperdozuota darbų, reikėtų kruopščiai peržiūrėti dienotvarkę – galbūt efektyviausias ir produktyviausias jūsų valandas vagia esantieji aplink?

Plepūs kolegos, gerokai ilgesnės ir dažnesnės, nei turėtų būti, kavos pertraukėlės ar nuolat į kabinetą užsukantys interesantai gali būti priežastis, kodėl tenka užsisėdėti prie darbų ar grįžti su neatlikta jų našta į namus.

Nuo to itin gerai gelbsti įžvalgumas ir gebėjimas karščiausius dienos darbus atlikti tuo metu, kai ramiausia (anksti ryte, o gal kaip tik į pavakarę, kai susirinkimai jau nutilę ir visi interesantai išsiskirstę). Žinoma, labai griežtas laiko planavimas nėra pati geriausia išeitis, tačiau bent jau minimalus būsimos dienos planelis yra tai, kas padeda judėti į priekį ir nepasimesti tarp užgriuvusių reikalų.

Bene didžiausiais kliuviniais, ryjančiais mūsų laiką, ekspertai vadina socialinius tinklus ir naršymą juose, taip pat nuolatinį dirsčiojimą į elektroninio pašto laiškų dėžutę. Jei tik yra galimybė, geriausia tam skirti numatytas valandas ryte ir vakare – taip laimėsite galimybę susikoncentruoti į kažkurią vieną veiklą.

„Jei norite rasti laiko tam, kas šiuo metu jūsų gyvenime svarbiausia, ir siekiate, kad nuo to nenukentėtų darbas ir šeima, būtina mokytis, kaip elgtis su laiku“, – įsitikinęs verslo valdymo konsultantas Saulius Jovaiša.

Aukščiausio lygio vadovus profesiniais klausimais konsultuojantis pašnekovas atskleidžia, kad problemų dėl laiko planavimo dažnai kyla tuomet, kai žmogus pervargsta ir praranda prasmės pojūtį (nebetiki tuo, kuo užsiima).

„Kai kurie mūsų į darbus įninka per smarkiai vien tam, kad nepastebėtų kasdienių problemų, pašlijusių tarpusavio santykių ir pan. Dažnai tai trunka gana ilgą laiką, kol pablogėja sveikata arba kol pasiekiama branda, – tuomet atrandama būdų, kaip perskirstyti prioritetus. Daugelis Lietuvos vadovų savo gyvenimą suvokia kaip verslo darymą ir į šį procesą įsitraukia nepaprastai stipriai, net patikėję savo pareigas įpėdiniui dar kurį laiką kankinasi ir patarinėja“, – apie dažnai matomus pavyzdžius pasakoja S.Jovaiša.

Daugelį metų gyvenant tik savo verslu, persiorientuoti ir rasti laiko sau, savo pomėgiams daugeliui nėra taip paprasta, tačiau jei pasiseka, nustebina daug malonių atradimų.

Paklaustas, ar tiki teiginiais, kad vienai ar kitai veiklai žmogus tiesiog neranda laiko (atidėlioja ilgesnį vakarą su vaikais, apsilankymą sporto klube ir pan.), verslo valdymo konsultantas sako, jog daliai tiesiog patogu „operuoti“ šia sąvoka, o dalis išties nemoka reikiamai paskirstyt laiko limitų. „Mano darbo praktikoje matomi verslininkų pavyzdžiai rodo, kad įprastai kitas jų veiklas nukonkuruoja noras uždirbti, investuoti ir pan.“, – aiškina S.Jovaiša.

Svarstydama, ar Lietuvoje kada aprims šiuo metu taip įsisiūbavęs greitas gyvenimo tempas, G.Petronienė tikina, kad italai, ispanai ar prancūzai ir šiandien geba rasti laiko norimiems užsiėmimams, pietums ar pokalbiams su draugais gurkšnojant vyną. „Daugiausia tai nulemta tautos kultūros ir mentaliteto, – neabejoja psichologė. – Deja, Lietuvoje to dar negreit sulauksime. Mūsų tautiečių psichologija paremta vergo samprata: lekiama, skubama, dirbama, kol nebeapeinama, o pasidžiaugti dažniausiai taip ir nebelieka kada. Tarkime, rusams toks darboholizmas nėra būdingas.“

Ši tendencija pastebima netgi kai kalbama apie vaikų auklėjimą: tėvai moko savo atžalas paklusti (jiems, mokytojams, paskui viršininkams, ir taip be pabaigos), tai ar reikia stebėtis, kad nesame laisvi savo dvasia? O kur dar kapitalistinės vertybės, skatinančios dirbti ir uždirbti, nes tik taip esi kažko vertas ir naudingas. Psichologė svarsto, kad gal Lietuvai tapus stipresne ir turtingesne šalimi tai gali keistis, bet kol kas esame gyvi karjeros planavimu ir dirbame, kol galime.

Labai taikliai modernios civilizacijos primestą beprasmybę ir dvasinės tuštumos pojūtį, kylantį iš tokios kasdienybės, atskleidė JAV kino režisieriaus ir aktoriaus Sidney Polako 1969 m. sukurtas filmas „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?“.

Būtent tai ir stebime Lietuvos visuomenėje: darbštūs ir savęs pakankamai neįvertinantys piliečiai dirba tol, kol yra pakeičiami jaunesniais ir perspektyvesniais. Tai skatina susimąstyti ir atsakyti sau į esminį klausimą: ar verta dirbti žmogui, kuris tavęs nevertina? Juk tai pats tikriausias laiko, gebėjimų ir sveikatos švaistymas.

Iraniečių šeimoje gimęs kompanijos „Google“ naujų verslų plėtros vadovas Omidas Scheybani teigia, kad gyvenime labai svarbu užsiimti tuo, kam jauti aistrą, ir nešvaistyti laiko darbams, kurių iš tavęs tikisi visuomenė. Neatsakę sau į esminį klausimą, kas man sekasi geriausiai, daugelis žmonių gyvenime veikia ne tai, dėl ko degtų aistra ir kas rytą keltųsi degančiomis akimis.

Aišku viena: gyvenimas per trumpas nerasti laiko tam, kas mums svarbiausia. O pradėti visuomet galima nuo esminio klausimo ir plano: ką darysime, kad laiko ir noro būtų daugiau, nei turime šiandien?

Gal tuomet po gero dešimtmečio šiuo metu Lietuvoje taip stipriai juntami globalizacijos bruožai sušvelnės, o itališkas gyvenimo tempas, kuris atrodo kaip nesibaigianti laisvadienio popietė, pakeis iki šiol Lietuvoje besitęsiantį skubėjimą.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros docentas dr. Antanas Kairys.

VEIDAS: Kuo skiriasi šiandienos ir prieš šimtą metų gyvenusio žmogaus darbo dienos planavimas?

A.K.: Šiandien gyvenama gerokai kitokiu gyvenimo ritmu nei prieš šimtmetį. XIX a. kaime saulei patekėjus ir pašėrus gyvulius darbai tekėdavo ramiai, be jokio blaškymosi. Niekas nedirbdavo vienu metu dviejų ar trijų darbų, būdavo aišku, kada diena prasideda, o kada pasibaigia. Tačiau šios ribos tapo labai santykinės įžengus į informacinę postmodernistinę visuomenę. Iki tol ramiai tekėjęs laikas tarsi subyrėjo į šipulius – šiandien vienu metu sugebame atlikti keletą veiksmų: ir telefonu kalbame, ir rašome, ir pan. Dauguma profesijų tapo labai neapibrėžtos: kūrybiniams darbuotojams planuojant savo laiką, darbo diena kartais nusitęsia į vėlyvą vakarą ar naktį, nedirbama savaitės viduryje, tačiau tam skiriama viena iš laisvadienio dienų.

Viena vertus, toks lankstumas sveikintinas, bet būtent dėl jo žmonės netenka asmeninio laiko. Darbo diena nuo gamyklos švilpuko iki gamyklos švilpuko nebeegzistuoja, o tai pratrynė griežtą ribą tarp darbo ir laisvalaikio.

VEIDAS: Ar sutiktumėte su mintimi, kad žmonės vis daugiau laiko skiria darbui, vis vėliau užveria biuro duris, taigi šeimai ir laisvalaikiui laiko lieka vis mažiau…

A.K.: Mokslininkai pastebi, kad dabartinė karta vis mažiau laiko skiria socialiniam bendravimui, ir tai tampa didele visuomenine problema. Laiką, kurį būtų galima skirti artimiems žmonėms ar tarpusavio santykių stiprinimui, suryja darbas arba mintys apie jį. Taigi kartais nė nedirbama, tačiau mintys apie tai, ką reikės padaryti, nepalieka asmens ramybėje visą savaitgalį. Bet pakanka sau priminti: darbas anksčiau ar vėliau pasibaigs, o kas tada liks? Greitas gyvenimo tempas prisideda prie to, kad darbai tampa vis nestabilesni, projektiniai ir trumpalaikiai, taigi būtent socialinė sfera gali šioje vietoje pasiūlyti tam tikrą atsvarą. Prieš skubant viską atiduoti darbui verta savęs paklausti, ar jis išties gali pakeisti artimiausią mano ateitį.

VEIDAS: Kaip manote, kas lemia vis ilgiau nusitęsiančią ir, regis, jau ribų neturinčią darbo dieną (dažnai darbai pratęsiami namie, savaitgaliais ir pan.)?

A.K.: Kai kuriose įmonėse įprasta dirbti iki „nukritimo“, intensyviai ir ilgai, taigi pasitaiko, kad 17 val. iš darbo išeinantys darbuotojai gali būti vadinamai baltomis varnomis. Kai kada užsilikti biure ilgiau gali priversti ir socialinė aplinka, kitas dalykas – draugų įtaka (jei sužinos, kad biure esu tik iki 17 val., nuvertins – pažiūrės kreivai ir sakys: et tik popieriukus dėlioja), šiuo atveju kalbame apie įvaizdžio arba organizacinės kultūros dalykus. Tačiau nuolat dirbant kyla rizika perdegti viena ar kita veikla, tai gali turėti ir neigiamos įtakos sveikatai.

Psichologų siūlomos technikos, kaip tinkamai planuoti savo laiką, gana veiksmingos ir paprastos, bet tik tuomet, jei paisoma savidisciplinos ir gebama susikoncentruoti į esamą veiklą. Būtent tai ir vadinama sunkiąja laiko planavimo dalimi (dėl to, kad viena ar kita veikla gana monotoniška, nukrypstama į kur kas malonesnius užsiėmimus: pokalbius su kolegomis, naršymą socialiniuose tinkluose ir pan.).

VEIDAS: Pastaruoju metu daug diskutuojama apie tai, kad kūrybinių darbuotojų įsitraukimas į vieną ar kitą veiklą tarsi ištrina darbo biure valandas, tačiau, tarkime, valdininkų valandos spartesnio pagreičio taip ir neįgavo…

A.K.: Tiesa, ir šiuolaikinėje visuomenėje netrūksta žmonių, turinčių per daug laisvo laiko ir nežinančių, kur jį padėti. Kiekvienas, gerai apsižvalgęs savo aplinkoje, tokių žmonių, matyt, pastebėtume. Esminis jų klausimas, 17 val. užvėrus valstybinio darbo duris, ką veikti. Taigi ir šiandien ne visi gyvena pagal aktyvų ir įtemptą gyvenimo ritmą, jo išryškėjimą Lietuvoje siečiau su perėjimu nuo pramoninės gamybos prie informacinės, žinių visuomenės. Informacinės technologijos lėmė pakitusią darbo organizavimo tvarką, atsiradusį lankstumą ir po truputį ėmė ardyti anksčiau vyravusį nuoseklesnį mūsų visų gyvenimo būdą.

VEIDAS: Tačiau, sutikite, nesibaigiančios darbo valandos – puikus pabėgimo planas (kad ir nuo ko bėgi – nuo savęs, nenorimos kompanijos ar tiesiog nepageidaujamų minčių).

A.K.: Nuolatinis užimtumas išties padeda pabėgti nuo nepageidaujamų minčių ar žmonių. Netgi tie asmenys, kurie mėgina išsivaduoti iš vienos ar kitos priklausomybės, renkasi daug dirbti. Įsitraukimas leidžia bent jau kuriam laikui pasislėpti nuo problemų gausos. Tiesa, jei nenorite prarasti socialinių ryšių, žmonėms reikėtų paaiškinti, kada artimiausiu metu būsite jiems dėmesingesnis, nes po ištartų trijų „ne“ jūsų telefonas gali daugiau ir nebesuskambėti.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Orientacija į dirbtų valandų skaičių šiuolaikinių darbdavių nebelaikoma vertybe. Kur kas svarbiau – kompetencijų pritraukimas, lankstus požiūris į darbo grafiką ir abi puses tenkinantis galutinis rezultatas.

“Dauguma žmonių, dirbančių 35 ar 40 valandų per savaitę, nekenkia savo sveikatai. Tačiau jei šis skaičius viršija daugiau nei 40 valandų, sveikatai tai gali tapti rimta našta”, – sako Tiubingeno darbo medicinos universitetinės ligoninės profesorė Monika Rieger.
Su tuo, kad persidirbimas neatsiejamas nuo pervargimo, išsekimo ir dėl to kylančių sveikatos problemų, pasaulio mokslininkai linkę sutikti, tačiau vertėtų atminti, kad trumpesnės darbo valandos, tarkime, 30 val. per savaitę, dar nereiškia, jog būsite sveiki ir laimingi. Kaip pastebi M.Rieger, žmogus, turintis per daug laisvo laiko, ima pernelyg rūpintis savo šeimos nariais (ilgainiui artimuosius tai pradeda slėgti) arba per daug gilinasi į save (ima dažniau varstyti medikų duris, ieškoti ligų).
Taigi koks turėtų būti šiam laikmečiui tinkamas per savaitę dirbamų valandų skaičius?
Žinant, kad mūsų šalis minima kaip viena nelaimingiausių, o gyventojai – kaip bene daugiausiai streso savo darbe patiriantys visoje ES (dirbame daugiau valandų ir kur kas prastesnėmis sąlygomis nei Vakarų gyventojai, o uždirbame gerokai mažiau), tenka įsiklausyti į ekspertų vertinimą, kad tai gali daryti didelę įtaką darbo efektyvumui ir kokybei. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, jau ne vienus metus diskutuojama, ar verta sutrumpinti Darbo kodekse apibrėžtą 40 valandų darbo savaitę. (Kasdieninė darbo laiko trukmė neturi viršyti 8 darbo valandų, o maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas neturi viršyti 48 valandų.)
Tačiau iš diskusijų viešojoje erdvėje susidaro įspūdis, kad šie siūlymai iš darbdavių pusės sutinkami ne itin palankiai. O profesinės sąjungos atstovai būgštauja, kad, sutrumpėjus darbo laikui privaloma tvarka, žmonės butų verčiami dirbti tas pačias darbo valandas už mažesnį atlygį.
Trumpesnės darbo savaitės skeptikai nuogąstauja, kaip tai paveiks šalies ekonomiką, darbuotojų sveikatą, tačiau iki šiol atlikti darbo laiko trukmės ir ankstyvos mirties koreliacijos tyrimai aiškiai parodo, kad, trumpėjant darbo valandoms, mažėja ir ankstyvų mirčių (šiuo atveju neverta atmesti tikimybės, kad išsivysčiusiose valstybėse tai gali lemti ir aukštesnis gyvenimo lygis, geresnės mitybos ir medicinos priežiūros sistemos) skaičius, žmonės gali skirti daugiau asmeninio laiko artimiesiems, bendruomeniniams reikalams.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas teigia, kad pasipriešinimas šiuo atveju visiškai nesuprantamas ir neracionalus: “Seniai laikas leisti žmonėms lanksčiau dirbti ir užsidirbti. Amžius – dvidešimt pirmas, o Darbo kodeksas daugelį metų nekeistas, neliberalizuotas.”
Kaip tinkamą pavyzdį, kuriuo galėtų sekti ir Lietuva, Ž.Šilėnas nurodo kaimyninę Estiją, kurioje požiūris į darbo valandas daug lankstesnis. Europoje trumpesnių darbo valandų naujiena nepavadinsi: prancūzai jau beveik keturiolika metų dirba ne ilgiau kaip 35 darbo valandas per savaitę, dirbti keturias dienas per savaitę įprasta ir trečdaliui Nyderlandų gyventojų.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 262014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2014-m

Lietuvos energetikos viceministras Romas Švedas pareiškė, kad dabar yra tinkamiausias laikas statyti atominę elektrinę Lietuvoje ir tikina, kad šalis neatsisakys projekto – “nebus jokių pokyčių”, rašo britų verslo dienraštis “The Financial Times”.

“Tai nacionalinio saugumo klausimas”, – dienraščiui sakė R.Švedas.

Nors politinės valios yra, Lietuvai vis nepavyksta surasti strateginio investuotojo į naują atominę elektrinę, kurios kaina siektų apie 3-5 mlrd. eurų (4-7 mlrd. JAV dolerių).

Korėjos “Korea Electric Power” pernai lapkritį netikėtai pasitraukė iš konkurso. Prieš nelaimę Japonijos “Fukushima-1″ atominėje elektrinėje R.Švedas lankėsi Japonijoje ir bandė sudominti galimus šios šalies investuotojus Lietuvos atominės elektrinės projektu.

Neoficialiomis BNS žiniomis, po avarijos Fukušimoje bei pasaulyje didėjant atominės energetikos priešininkų, atsirado investuotojų, norinčių statyti branduolinę jėgainę Lietuvoje, todėl, pasak šaltinių, “jau yra su kuo kalbėtis”.

Tačiau tikėtina, kad iki liepos, kaip numatyta dabar, Vyriausybei nepavyks susitarti su potencialiu investuotoju, todėl šis terminas gali būti pratęstas.

3,4 tūkst. megavatų galios atominę elektrinę Lietuva ketina statyti Visagine, kur stovi nebeveikianti Ignalinos atominė elektrinė.

Kaip ir kitose Europos Sąjungos (ES) valstybėse narėse, Lietuvos noras plėtoti atominę energetiką iš dalies pagrįstas Vyriausybės siekiu atitikti griežtus bloko standartus dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Tačiau daug svarbiau yra tai, kad atominė energetika laikoma pagrindine priemone, kuri leistų regionui įgyvendinti savo siekį atsikratyti priklausomybės nuo daug energijos išteklių turinčios kaimyninės Rusijos, rašo leidinys.

Vokietijoje vis didėja nepritarimas atominei energetikai, o Europos Sąjunga (ES) reikalauja atlikti visų 143-ių žemyne esančių atominių reaktorių “testavimą nepalankiausiomis sąlygomis”, tačiau Lietuva savo planų neatsisako.

Nors, prasidėjus branduolinei krizei Japonijoje, Vilniaus reiškiama parama atominei energetikai gali būti labiau pastebima negu kitose šalyse, ji nėra išskirtinė. Prancūzija jau seniai plėtoja atomines technologijas ir pastarosiomis savaitėmis atkakliai priešinosi raginimams suteikti Europos Sąjungai (ES) daugiau galių reguliuoti šalies atominę pramonę.

Vis dėlto Lietuvos entuziazmas primena apie nesutarimus tarp bloko senbuvių ir naujausių jo narių dėl energetikos. Prieš dvejus metus Rusijai, kuri yra didžiausia ES dujų tiekėja, nutraukus dujų tiekimą, ES Rytų šalis ištiko dujų krizė. Nuo to laiko tos valstybės vis piktinasi, kad kitos bloko narės, jų nuomone, aplaidžiai žvelgia į jų siekį užtikrinti energetinę nepriklausomybę, rašo britų verslo dienraštis.

“Mūsų Vidurio ir Rytų Europos šalys vis dar labai optimistiškai vertina atominės energetikos perspektyvas”, – teigia Briuselio tyrimų instituto “Bruegel” ekspertas Georgas Zachmannas (Georgas Zachmanas), visų pirma minėdamas Lenkiją ir Rumuniją.

Šioms šalims turint mažiau lėšų negu jų turtingoms kaimynėms, jų piliečiai taip pat gali būti labiau linkę toleruoti atominės energetikos keliamą riziką.

“Suprantama, kad alternatyvų nėra”, – sako jis.

Lietuva jau turėjo atominę elektrinę. Ignalinos atominė elektrinė (IAE), Černobylio laikų elektrinė, tiekė šaliai energiją nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio. Tačiau 2004 metais stodama į ES Lietuva sutiko ją uždaryti. Tai turėjo iškreiptų pasekmių – nors politiškai Lietuva tapo susieta su Vakarais, dėl naftos ir dujų ji tapo priklausoma nuo savo buvusių vadovų Kremliuje.

“Ignalinos atominės elektrinės uždarymas nebuvo labai palaikomas ir vis dar nėra”, – teigia premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas Virgis Valentinavičius.

Padedama ES, Lietuva tikisi savo Baltijos jūros pakrantėje pastatyti suskystintų gamtinių dujų terminalą, nutiesti vamzdyną į Lenkiją ir sąsają su Švedijos elektros energijos tinklu.

Tačiau šalies energetinės nepriklausomybės plano kertinis akmuo yra atominė elektrinė, kuriai iki 2020 metų tektų 51 proc. šalies elektros ir kuri tiektų energiją kaimyninėms Latvijai ir Estijai, kurios energetikos srityje taip pat yra priklausomos nuo Kremliaus ir Rusijos dujų milžinės “Gazprom”.

Atominė elektrinė būtų pastatyta šalia IAE, kurioje kasdien dirba apie 2 tūkst. darbuotojų, ardančių uždarytus reaktorius ir prižiūrinčių apie 20 tūkst. panaudoto branduolinio kuro strypų. Ši užduotis, manoma, bus vykdoma bent 20 metų.

IAE buvo pastatyta be apsauginės kapsulės, kuri šiomis dienomis pasaulyje laikoma ypač svarbia, tad yra įmanoma prieiti prie pat pirmojo reaktoriaus krašto.

“Technologija įrodė esanti pakankamai gera”, – teigia IAE vadovas Osvaldas Čiukšys ir pažymi, kad rimtų incidentų Ignalinoje nebūta.

Jeigu Lietuva atominės elektrinės nepastatys, ją pastatys Rusija. Maskva planuoja statyti dvi atomines elektrines iš abiejų Lietuvos pusių – vieną Kaliningrade ir kitą Baltarusijoje.

Baltarusijos elektrinė būtų pastatyta visai šalia Vilniaus, kuris susirūpinęs, jog lietuviams gali tekti gyventi šalia atominės elektrinės, kuri būtų pastatyta ir veiktų pagal abejotinus standartus.

Lietuviai įtaria, kad Rusija ketina sutrukdyti investuoti į jų atominę elektrinę ir amžiams išsaugoti jų energetinę priklausomybę nuo Maskvos.

“Jie panaudotų tai politiniams tikslams, kad dominuotų regione. Baltarusija yra didelė šalis. Statykite ją [atominę elektrinę] kur nors kitur”, – sako R.Švedas

Seime registruoti du nutarimų projektai, kuriais siūloma svarstyti galimybę atsisakyti perėjimo į sezoninį laiką.

Vienu projektu siūloma likti šį savaitgalį įvestame vasaros laike, kitu – nuolat gyventi savo laiko zonos laiku, atsisakant perėjimo į vasarinį.

Daugiau kaip 20 Seimo narių teikiamu projektu siūloma Lietuvos Vyriausybei pateikti Europos Komisijai nuomonę dėl vasaros laiko netaikymo Lietuvos teritorijoje.

Projekte teigiama, kad “sveikatos požiūriu Lietuvos gyventojams palankiausia būtų gyventi laiku, atitinkančiu valstybės geografinę padėtį ir laiko juostą”.

Tuo metu Seimo narys Algimantas Dumbrava siūlo priimti nutarimą, kuriuo Vyriausybei būtų pasiūlyta atsisakyti sezoninio laiko, paliekant tik vasaros.

Parlamentaras sako, esą nuolatinis laiko keitimas daro žalą šalies gyventojų sveikatai, ir dauguma gyventojų tam nepritaria.

Vasaros laikas, laikrodį pasukant valanda į priekį, įvedamas paskutinį kovo sekmadienį ir atšaukiamas paskutinį spalio sekmadienį.

Lietuvoje vasaros laikas Vyriausybės nutarimu kasmet įvedamas nuo 2003-iųjų, remiantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl vasaros laiko susitarimų.

Daugelis Europos Sąjungos (ES) šalių vasaros laiką įsivedė praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. Pirmoji Europos Sąjungos direktyva dėl vasaros laiko susitarimų priimta 1980 metais. Ji numatė bendrą vasaros laiko taikymo pradžios datą. Pabaigos datą – paskutinį spalio sekmadienį – nustatė 1996 metais įsigaliojusi septintoji direktyva.

Geografiškai penktadalis Lietuvos (vakarinė dalis) patenka į pirmąją laiko juostą, likusi šalies dalis – į antrąją laiko juostą.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel šeštadienį paragino egiptiečius būti kantriais, taip pat pridūrė, kad valdžios pasikeitimas turi būti tinkamai organizuotas, remdamasi savo patirtimi apie Vokietijos suvienijimą 1990 metais.

“Egipte įvyks pokyčių, ir, be abejo, pokyčiai turi vykti taikiai ir protingai”, – A.Merkel kalbėjo Miuncheno saugumo konferencijoje.

Kanclerė priminė, kad Berlyno sienai griuvus per taikų sukilimą 1989 metų lapkritį, žmonės komunistinėje Rytų Vokietijoje, kurioje ji užaugo ir gyveno, nekantriai troško susivienijimo su Vakarų Vokietija.

“Nors to neįmanoma tiesiogiai lyginti (su padėtimi Egipte), mes nenorėjome laukti nė vienos dienos, – sakė A.Merkel. – Norėjome, kad tuojau pat būtų įvesta (Vakarų Vokietijos) markė. Nenorėjome laukti, kol įvyks Vokietijos suvienijimas.”

“Tačiau kai jis įvyko (1990 metų) spalį, ir mes pamatėme būtinų pokyčių mastą, buvome gana laimingi, kad kai kurie žmonės tinkamai viską paruošė, – pridūrė ji. – Tai reiškia, kad pokyčius reikia organizuoti, ir mes, Europos Sąjunga, vakar (penktadienį) sakėme, kad norime padėti organizuoti (valdžios perdavimą Egipte).”

Briuselyje vykusiame ES viršūnių susitikime 27 Bendrijos šalių lyderiai pareiškė, kad Egipte “pereigos procesas privalo prasidėti tuojau pat”, taip pat netiesiogiai pagrasino nutraukti pagalbą šiai arabų šaliai.

Atkakliai valdžios besilaikantis Egipto prezidentas Hosni Mubarakas (Hosnis Mubarakas) šeštadienį nerodė jokių ženklų, kad ketintų atsistatydinti, nors tai padaryti penktadienį ragino šimtai tūkstančių protestuotojų, susirinkusių į “išvykimo dienos” demonstracijas, taip pat kitų šalių lyderiai.