Asmeninio archyvo nuotr.

Europos Parlamento Tarptautinės prekybos komiteto narė L.Andrikienė – apie tai, kodėl Kinijos nedomina Lietuvos mėsos ir pieno pramonė, bet kodėl šios šalies veikla taip suaktyvėjo Klaipėdos uoste.

– Paskelbta, kad šešiolikai Lietuvos pieno produktų gamintojų suteikta teisė eksportuoti produkciją į Kiniją, tos šalies rinka jiems atverta. Kaip vertinate galimų Kinijos investicijų vaidmenį, pakeliant Lietuvos ūkį į aukštesnį lygį, kuriant darbo vietas?

– Kinai ypač suaktyvėjo, kai 2014-aisiais Rusija paskelbė embargą lietuviškiems maisto produktams. Rusijos draudimai buvo puiki proga Lietuvoje pasirodyti kinams. Praėjusių metų birželio pabaigoje Lietuvoje lankėsi itin aukšto rango pareigūnas – Kinijos pirmasis vicepremjeras Gaoly Zhangas, su kuriuo Vilniuje taip pat kalbėta apie Kinijos rinkos atvėrimą lietuviškiems pieno produktams.

Kinijoje pasitikėjimas vietinės gamybos vaikų maistui skirtais pieno produktais yra menkas. 2008–2009 m. melaminu užterštais pieno milteliais apsinuodijo daugiau nei 300 tūkst. vaikų, šeši iš jų mirė. Žinoma, kad kinai važiuoja į aplinkines šalis ir pašto siuntiniais siunčia vaikams maitinti skirtus pieno produktus.

Mano nuomone, Kinijos nedomina investicijos į mūsų mėsos ir pieno pramonę. Kinus domina kiti dalykai. Nuo 2013 m. svarbiausias Kinijos prioritetas – Šilko kelio ekonominio diržo strategija, arba OBOR (angl. „One Belt, One Road“). Vienas iš strategijos tikslų – „deatlantizuoti“ pasaulį. Paprasčiau sakant, sumenkinti JAV įtaką pasaulyje, kirsti per ES ir JAV ekonominius bei prekybinius transatlantinius ryšius.

Nors ši strategija pristatoma kaip ekonominio bendradarbiavimo strategija, jos ištakos – Kinijos nacionalinio saugumo, karinių reikalų žinybose.

Strategijai įgyvendinti 2013–2014 m. įkurtas ne vienas bankas, tarp jų ir AIIB – Azijos infrastruktūros investicijų bankas su 100 mlrd. dolerių kapitalu, taip pat ir Šilko kelio fondas („Silk Road Fund“) su 46 mlrd. dolerių kapitalu. Kiti Kinijos bankai turi prisidėti dar trilijonu dolerių. Nemažai į AIIB „bendrą kasą“ sunešė senosios Europos valstybės, tarp jų Vokietija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir kitos. Tarp šio banko steigėjų ir akcininkų, matyt, neatsitiktinai nerasime tik JAV, Japonijos, Taivano.

Mano požiūriu, visa ši strategija – tai konservatyvaus militarizmo ir pažangaus ekonominio globalizmo derinys.

– Jaučiamas Kinijos aktyvumas Klaipėdoje. Kuo mūsų uostas domina Kiniją?

– Kinai žemėlapyje braižo su OBOR strategija susijusius šešis ekonominius koridorius. Tai „šilko diržas“, apjuosiantis 60 valstybių, tris žemynus. Vienas iš šešių koridorių, vadinamasis Eurazijos tiltas, baigiasi būtent Klaipėdoje. Iš Kinijos geležinkeliais per Vidurio Azijos valstybes – Kazachstaną, Kirgiziją, Uzbekistaną – į Europą, per Rusiją – į Klaipėdą.

Kitas ekonominis koridorius eina per Pirėjo uostą Graikijoje. Šių metų birželį Pirėjo uostas „krito“: 67 proc. jo akcijų įsigijo Kinijos valstybinė kompanija „Cosco“. Nupirko už „prieinamą“ kainą, švelniai sakant, kai kainą padiktavo sunki, krizinė Graikijos ekonominė ir finansinė padėtis.

Beje, minėtas Kinijos pirmasis vicepremjeras G.Zhangas ir yra tas pareigūnas, kuris atsako už OBOR strategijos įgyvendinimą.

– Kurio Europos uosto laukia Pirėjo likimas? Kada ateis Klaipėdos eilė?

– Pastebimas ypatingas kinų suaktyvėjimas Jungtinėje Karalystėje, kur po „Brexit“ referendumo kainos nukrito. Dabar ten galima palyginti pigiai nupirkti tai, kas anksčiau buvo neprieinama. Po „Brexit“ draugystės ir bendradarbiavimo tarp Jungtinės Karalystės ir Kinijos turėtų būti dar daugiau. Ne iš meilės, o iš reikalo.

O ir Klaipėdoje jau keleri metai nestinga įvairaus lygio delegacijų iš Kinijos. Jiems svarbi uosto infrastruktūra, jos plėtra, krovos kompanijos. Nestinga kinų dėmesio ir Lietuvos geležinkeliams. Koridorius yra koridorius.

Matydami Rusijos veikimą, matykime ir tai, ką daro Kinija. Turime žinoti, kad esame Kinijos strategijos dalis, Klaipėdos uostas – vienas jos tikslų.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

BFL

Septyneri metai – ne viena diena

Netruko prabėgti pirmieji septyneri Lietuvos narystės Europos Sąjungoje metai. Atrodo, dar visai neseniai skubėjome į referendumą dėl mūsų valstybės narystės ES. Tos atmintinos dienos pabaigoje maksimos ir medios piliečiams pasiūlė alaus ir skalbimo miltelių, o paskui kelis mėnesius lietuviai svarstė, koks būtų buvęs referendumo rezultatas, jei ne toji „Vilniaus prekybos” akcija… Svarstė aktyviau ir su didesniu įkarščiu, nei Lietuvos narystės ES pliusus ir minusus.

Septyneri metai – ne viena diena. Praėjo pakankamai laiko susivokti, kur esame, ką narystė ES reiškia mums visiems. Ir kokie patys esame, kaip atrodome šalia kitų ES valstybių narių? Ar sugebėjome adaptuotis, pasijusti visaverčiais Vakarų visuomenės nariais? Ar pasinaudodami solidarumo, subsidiarumo ir kitais principais, sugebame išnaudoti visas ES teikiamas galimybes?

Iš ES – idėjos, technologijos, pinigai

Septyneri metai – tai riba, nuo kurios galima vertinti, ką pasiekėme. Lietuvoje vieni vainoja ES, kiti dejuoja, bet visi, kas tik gali, tyliai ima ES pinigėlius… O juk Europos Sąjunga mums siūlo daug ką, pradedant idėjomis ir baigiant pinigais. Mums siūlomos pačios naujausios europinės mados svarbiausiose gyvenimo srityse – ekonomikoje, energetikoje, moksle, kultūroje. Deja, mes neturime pakankamai gebėjimų, kompetencijų net suprasti, kas mums yra siūloma.

Ir kadangi kompetencijų stokojame, tai vietoje to, kad perprastume ES siūlomas idėjas ir įgyvendintume jas, panaudodami tos pačios ES pinigus, mes ugdome ir plėtojame išlaikytinių visuomenę ir mentalitetą, kurio esmė – semti ES pinigus, kuo ilgiau ir kuo daugiau. Arba tiesiog laukiame, „kada pas mus bus kaip pas juos”. Laukiama Briuselio valios, kaip anksčiau būdavo laukiama įsakymų iš Maskvos.

Nors jau septynerius metus esame ES, vis dar neišmokome skaityti ES dokumentų, perprasti ES paramos reikalavimų, rašyti paraiškų ir ataskaitų. Gal jos labai sudėtingos, tikros biurokratinės džiunglės, kuriose lengva pasiklysti? Neneigiu – jos nėra paprastos, reikia žinių ir patyrimo jas suprasti ir tinkamai užpildyti, tačiau ar septyneri metai ES – per trumpas laikas jas perprasti? Kodėl estams ar slovėnams užtenka sumanumo ir patyrimo jas suprasti, o mums, lietuviams, ne? Gal estų ir slovėnų galvos geriau veikia?

Kokie esame

Kalbant apie daugelio Lietuvos piliečių mąstymą akivaizdu, kad dar neatsikratėme praeityje vyravusio mentaliteto, kuomet viską turėjo duoti ir daryti valstybė, valdžia, pradedant nemokamu gydymu (už kurį mes visi „primokėdavome“) ir baigiant gyvenamuoju plotu, sanatorijų kelialapiais ir kitomis gėrybėmis. Didelės mūsų visuomenės dalies mąstymas pakito tik tiek, kad vietoje ar šalia savos valdžios atsirado dar viena „Velykų bobutė“ – Europos Sąjunga. Ji dabar turi viską duoti, ir dar kuo daugiau, kuo mažiau iš mūsų reikalaudama. Valdžia bloga, nes neduoda, siūlo patiems imtis atsakomybės. O valdžia, kuri duoda, yra gera. Asmeninė iniciatyva ir atsakomybė vis dar tik reikalui prispyrus, nes valdžia yra tam, kad duotų. Todėl Seimo pirmininkė maloniai šypsodamasi gali pasakyti savivaldybės vadovui: ir štai, mere, jums į akis žiūrėdama ir visiems susirinkusiems girdint sakau, kad šiai mokyklai niekada nieko netrūktų, nes tai yra mokykla, kurią aš baigiau… Mūsų geroji, malonioji Seimo pirmininkė.

Pastebiu, kad dar nespėję integruotis į Europą, perimti jos manierų, jau praradome turėtą imunitetą, kuris mus gelbėjo okupacijos laikais. Netekome atsparumo rusiškai pop kultūrai, kuri buvo mano kartos jaunimo savimonės dalis. Todėl ir dabar pugačiovos, kobzonai, leontjevai ir kiti Lietuvoje surenka pilnas sales, o mūsų profesionalusis menas yra atstumtojo, nemylimo vietoje. Girdime, kad Lietuvos teatrui, kinui, orkestrams išlaikyti neturime pinigų, tai mums esąs per brangus malonumas. Kultūra mums vis dar tik antstatas, o bazė – ekonomika. Todėl ir mūsų vertinimo kriterijai, požiūris į ES, lūkesčiai atitinkami, kurie labiau būdingi erdvei, iš kurios politine prasme išsiveržėme, bet mentaliteto požiūriu jai tebepriklausome.

Nekultūringa, neišprususi visuomenė nepajėgi sukurti modernios ekonomikos

Stebėtina, kaip negebame perimti Europos demokratijos patyrimo, pasinaudoti kultūros ir švietimo pasiekimais, modernių darbo vietų kūrimo strategijomis ir kitais gerais dalykais.

Juk akivaizdu, kad šiandieniniame, o tuo labiau ateities inovacijų, aukštųjų technologijų pasaulyje žmogaus protas, žinios, technologijos, o ne gamtiniai resursai lemia visuomenės pažangą, ūkio plėtrą, augimą ir t.t.

Negaliu pamiršti Izraelio prezidento Shimon’o Peres’o žodžių, prieš keletą mėnesių pasakytų mums, Izraelyje viešėjusiems Europos politikams. Prezidentas minėjo pavyzdį, kad pas jį atvykę Etiopijos valdžios pasiuntiniai stebėjosi, jog šimtas tūkstančių karvių Izraelyje duoda daugiau pieno nei keli milijonai karvių Etiopijoje. „Jie manęs klausė – gal Izraelyje karvės kokios ypatingos veislės? O aš jiems atsakiau, kad ir karvės, ir arkliai tokie patys, ir žmonės panašūs, bet kas iš tiesų skiriasi – tai technologijos” , pasakojo Izraelio prezidentas.

Europa demokratiją pastatė ant tvirtų kojų. Bet mes net šito patyrimo nesugebame perimti. Nes tam būtina kurti pilietinę visuomenę – tikrą, ne paradinę. Būtina kurti žinių ir kūrybos visuomenę, nes, kaip man išaiškino mano pačios sūnus Šarūnas, ne kultūra yra ekonomikos antstatas, o atvirkščiai – kultūra yra ūkio, ekonomikos pagrindas. O kultūra savo ruožtu remiasi į valstybingumo pamatą. Nekultūringa, neišprususi visuomenė nepajėgi sukurti modernios ekonomikos! Galime investuoti savus ir skolintus milijonus į kelius, pastatus, žemės ūkį, bet tai neduos geidžiamo rezultato, aukštesnės gyvenimo kokybės.

7-oji bendroji programa ir Lietuva

Štai kad ir 2007 m. startavusi Septintoji bendroji programa – mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programa, pagrindinė ES mokslinių tyrimų finansavimo priemonė, kurios biudžetas 2007-2013 m. – 53,27 mlrd. eurų.

7-oji bendroji programa – tai pačios naujausios europinės mokslinės mados. ES mokslo visuomenė, politikai apie jas ne vienerius metus kalbėjo, diskutavo, galiausiai sutarė dėl jų reikalingumo ir paleido gyveniman, o aš prie to prisidėjau, balsuodama už šią programą Europos Parlamente.

Jei įsiskaitytumėte į programos turinį, tai įsitikintumėte, kad jos prioritetai sutampa su mūsų valstybės skauduliais ir jautriausiomis problemomis. Joje kviečiama, raginama spręsti tokias problemas, kaip ekonomikos augimas, konkurencingumas ir užimtumas žinių visuomenėje, švietimas ir mokymąsis visą gyvenimą, inovacijų, ekonominė ir socialinė sanglauda, aplinkosaugos politika, bendrosios žemės ūkio politikos reformos įtaka kaimo ekonomikai. Jau nekalbu apie tokias temas, kaip demografinė kaita, šeimos ir darbo suderinimas, sveikata ir gyvenimo kokybė, jaunimo politika, socialinė atskirtis ir diskriminacija. Dešimtys aktualiausių temų!
Ar tai ne mūsų darbotvarkė? Ar kas gali paneigti, kad tai svarbu Lietuvai? Mes Lietuvoje irgi ieškome būdų, kaip šias problemas išspręsti. Pavyzdžiui, kaip pakeisti Lietuvos demografinę situaciją, kaip suvaldyti migracijos procesus, kaip sumažinti skurdą. Juk dvidešimt antraisiais nepriklausomos Lietuvos gyvenimo metais ir septintaisiais mūsų narystės ES metais  apie 20 proc. Lietuvos žmonių gyvena skurde, arti 30 proc. Lietuvos pensininkų gyvena žemiau skurdo ribos!

Taigi, tik dirbkite, tirkite, teikite pasiūlymus, ponai mokslininkai, mūsų visų labui, o sąskaitas mes apmokėsime!

Kam atiteks 100 milijonų „lietuviškų” eurų?

Iš Lietuvos biudžeto kasmet į ES biudžetą pervedame tam tikrą sumą pinigų, pavyzdžiui, 2009 metais – apie 300 milijonų eurų (iš ES biudžeto gavome 1,8 milijardo eurų). Per septynerius metus (2007-2013 m.) tam, kad mūsų mokslininkai galėtų dalyvauti 7-ojoje bendrojoje programoje, jos biudžetui iš Lietuvos pervedamų lėšų teks 130 milijonų eurų. Natūralu būtų tikėtis, kad Lietuvos mokslo institucijos, mokslininkai iš dalyvavimo 7-ojoje bendrojoje programoje turės gerokai didesnės naudos, kurios piniginė išraiška viršys minėtus 130 milijonų eurų. Deja, iki programos pabaigos belikus 2,5 metų matome, kad mūsų mokslininkai sugebėjo uždirbti („paimti”) vos… 22,4 mln. eurų! Štai jums ir mūsų kompetencija. Kiek paėmėme, tiek ir esame verti.

Lietuvos mokslininkų laimėtų (finansuotinais iki šiol pripažinti 179 projektai) ir bendro pateiktų paraiškų skaičiaus santykis artimas ES vidurkiui (20 proc.), Lietuvos „sėkmės procentas” – 20,3 procento. Tačiau jau dabar aišku, kad didesnė dalis mūsų mokesčių mokėtojų pinigų, teksiančių 7-ajai bendrajai programai, t.y. apie 100 milijonų eurų atiteks… kitų valstybių mokslininkams, jų projektams. Būtų tikras europietiškas solidarumas, tik šiuo atveju neturtingieji finansiškai parems turtinguosius.

Guodžiame save, kad ne mes vieni nesugebėjome pasinaudoti šios programos galimybėmis, tačiau jau dabar aišku, kad tokios šalys kaip D. Britanija, Nyderlandai, Švedija, Belgija, Austrija gaus daugiau, nei bus įmokėję į šios programos biudžetą. Tarp naujųjų ES valstybių narių geriausiai atrodo Estija ir Slovėnija. Koks „netikėtumas”, ar ne?

Amžinasis klausimas – ką daryti?

Atsakymas į šį tradicinį klausimą – straipsnyje. Mus, Lietuvą ištempti – ne tik į priekį, bet ir į viršų – gali inovacijos, aukštosios technologijos, modernios darbo vietos, mokslas ir kultūra. Turime rasti būdus ir kelius, kad mūsų vaikai turėtų galimybes save realizuoti Lietuvoje. Antraip turėsime Vaižganto mykoliukų Lietuvą, kurioje gyvens nuolankūs, kuklūs, geri žmonės, bet artojai. Su iš europinio sukirpimo frako kyšančiomis plūgo rankenomis. Nors gali būti ir dar blogiau.
Jei kas tikisi, kad ES ir NATO išspręs visas mūsų problemas, klysta. Taip nebus.

Lietuvos atstovė Europos Parlamente (EP) ir EP Žmogaus teisių pakomitečio vicepirmininkė Laima Andrikienė paskirta pagrindine EP pranešėja žmogaus teisių pasaulyje ir ES politikos šioje srityje klausimais.

Ji bus atsakinga už EP metinio pranešimo, kuris yra pagrindinis EP dokumentas žmogaus teisių apsaugos srityje, parengimą, pranešė EP Europos liaudies partijos frakcija.

“Europos Parlamento pranešime įvertinsime žmogaus teisių padėtį pasulyje ir ES veiksmus žmogaus teisių srityje nuo 2008 metų vidurio iki 2009 metų pabaigos. Tikiu, kad dokumentas taps reikšmingu EP indėliu kuriant naują ir efektyvesnę Europos Sąjungos strategiją žmogaus teisių, kaip vieno svarbiausių ES užsienio politikos įrankių, srityje”, – pranešime cituojama L.Andrikienė.

Pasak EP Žmogaus teisių pakomitečio pirmininkės Heidi Hautalos, ES peržiūri savo strategiją žmogaus teisių apsaugos srityje ir pradeda konsultacijas su ES institucijomis dėl naujos strategijos kūrimo. Prie to turėtų prisidėti ir metinė ataskaita.

L.Andrikienė EP Žmogaus teisių pakomitetyje dirba jau šešerius metus.