Norvegai, amerikiečiai, rusai, vokiečiai buvo neprilygstami Sočyje, kaip ir prieš tai vykusiose dvidešimt vienoje žiemos olimpiadoje.

Pirmose žiemos olimpinėse žaidynėse Šamoni, Prancūzijoje, 1924 m. varžėsi 258 sportininkai iš šešiolikos šalių, o ką ką tik pasibaigusiose XXII Sočyje per 2,8 tūkstančių iš 88-ių Tačiau nepaisant 90-ies šias olimpines skiriančių metų tarp sėkmingiausiųjų – tos pačios valstybės: Norvegija, JAV, Šveicarija, Kanada. Per 90 metų norvegai tik dukart buvo iškritę iš lyderių dešimtuko, o septyniskart buvo pirmi. Šiemet tarp lyderių tik viena naujokė – Baltarusija, kuriai vien biatlonininkė Darja Domračeva pelnė net tris aukso medalius.
Beje, žiemos olimpinių pjedestalo elitas – netapatus su vasaros.

Šiltesnio klimato šalyse – greitis, šaltesnėse – jėga
Sporto universiteto Treniravimo mokslo katedros prof. hab. dr. Antanas Skarbalius primena sporto mokslo pradininko vokiečio Ernsto Jocklo išaiškinimą, kad sportavimui įtakos turi geografinė gamtinė aplinka – ji suteikia fizines funkcines galias sportuoti. Kur karštesnis klimatas, labiau vystosi greitumas, todėl tokios šalys turi gerų sprinterių, šuolininkų, o šaltesnio klimato šalyse labiau pasireiškia tų sporto šakų sportininkai, kur reikia daugiau jėgos.
Klimatas, pinigai, bazės, tradicijos, kalnai – daug komponentų lemia, kad žiemos sporte lyderiauja Skandinavijos, Alpių šalys, JAV, Kanada, Rusija – tos šalys, kurios buvo tarp sėkmingiausiųjų ir Sočyje.
Bet net, pavyzdžiui, Skandinavijos ar Alpių šalys, kur žiemos sportas turi gilias tradicijas, neturi absoliučiai visų ir vienodai išvystytų sporto šakų. Alpių šalyse populiariausias kalnų slidinėjimas, freestailas, šuoliai nuo tramplinų, Švedijoje populiaresnis ledo ritulys ir slidinėjimas, Suomijoje ledo ritulys ir šuoliai nuo tramplino, vokiečiai mėgsta rogučių sportą.
Vis dėlto, kaip aiškina Edukologijos universiteto Sporto metodikos katedros vedėjas prof.habil.dr. Kazys Milašius (beje, devyniolika kartų Lietuvos slidinėjimo čempionas), jei anksčiau viską lėmė žmogaus fizinės ir funkcinės galios, tai dabar, nors jos tebėra svarbios, bet labai žymų vaidmenį vaidina modernios technologijos, inventoriaus parengimas, jo konstrukcijos, net apranga, mokslinis metodinis sportininko rengimo valdymas, jo medicininė priežiūra, organizmo stiprinimas įvairių atsigavimo, energetinių medžiagų priemonių pagalba.
Tai ypač ženklu žiemos sporte: ant vasaros sporto šakų pjedestalo galima pamatyti ir egzotiškų neturtingų valstybių atstovus, o žiemos praktiškai ne. „Biednas žiemos sporte nieko nepadarysi – materialinis ir mokslinis potencialas čia turi didesnę įtaką, todėl išryškėja turtingų valstybių pranašumas“, – pastebi K.Milašius.

Auksas – už auksą
K.Milašius pasakoja, kad žiemos sporto šakose ypač pažengusios technologijos – slidės, jų tepalai, slydimą gerinančios medžiagos, visas inventorius, rogutės technologiškai labai sudėtingos. Mokslo technologijų pažanga, fiziologijos žinios, medicinos indėlis į sportininkų rengimą lemia vis didėjantį sportininkų pajėgumą. Didėja greičiai, sportininkai stebina vis sudėtingesniais pratimais.
A.Skarbalius prisimena, kaip Lietuvoje viešėjęs austrų profesorius Erikas Miuleris pasakojo, kaip šios šalies kalnų slidininkų vaizdo įraše analizuojama kiekvienas kelio įlinkis, kol pasiekiamas idealus variantas. O Norvegijos kalnų slidininkų treniruočių stovyklų nameliuose išretintas kaip aukštikalnėse oras – taip dirbtinai sukuriamos aukštikalnių sąlygos ir taupomas laikas vykti ten treniruotis. Mokslo pasiekimai labai stipriai tarnauja žiemos sporto rezultatams, bet, pastebi A.Skarbalius, ir labai daug kainuoja. Tad, vaizdžiai tariant, auksas čia vertas aukso vertės investicijų.  Be to gabiausiems sportininkams reikia ir pačių talentingiausių trenerių, geriausios aplinkos – gydytojų masažuotojų, techninio personalo, geriausios treniravimosi infrastruktūros. Jau pasiekęs tam tikrą lygį sportininkas turi treniruotis, kur treniruojasi ir visas pasaulis.
Aukšto meistriškumo žiemos sportas tampa įperkama tik turtingoms valstybėms ar sportininkams, o kai kuriose sporto šakose net įgyja iškreiptą vaizdą. Buvęs Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentas Edukologijos universiteto prof. habil. dr. Algirdas Raslanas nevynioja žodžių į vatą: „Nors tarptautinis sportas plėtojasi susitarimo keliu – demokratiniais rinkimais, balsavimais, tačiau dailusis čiuožimas – grupelės žmonių uzurpuota sporto šaka: sprendimai priimami tik kaip jiems reikia, tie patys savi teisėjai, pinigai sukasi nedidelės grupelės žmonių rankose. Penkių šešių valstybių žmonės diktuoja likusiems, ir tai nukrypimas nuo normalių demokratinių principų. Maža to, nors olimpinės žaidynės – valstybių nacionalinių rinktinių varžytuvės, turtingos valstybės perka kitų šalių sportininkus.”
A.Raslanui kelia susirūpinimą, kad sportas, taip pat ir olimpinės žaidynės, vis labiau tampa finansinės galios demonstravimu: štai Londone jos praėjo puikiai su minimaliais kaštais, bet visai kitaip joms rengtasi Sočyje, iš dalies ir Pekine. “Daugelis valstybių sportą laiko savo ekonominės galios išraiška. Štai Saudo Arabija, net Iranas stato didžiulius sporto kompleksus, kad čia būtų organizuojamos svarbios varžybos, kad pasauliui pasirodytų, jog pas juos viskas labai gerai. Vis daugiau svarbių varžybų vyksta karštuose kraštuose, nes žiūrima tik į verslo interesus, o kaip karštyje sportininkams reikės sportuoti – tik jų pačių problema”, – piktinasi A.Raslanas.
Sočio olimpinės – dar viena to iliustracija: pietų kurorte žiemos olimpinės surengtos pirmąkart.