Shutterstock nuotr.

Rasa VAITKEVIČIENĖ

„Lietuva šiandien stokoja susipratusio elito ir aristokratijos, kurių mąstymas neapsiribotų kadencijomis“, – atrodo, kad šis Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento Roberto Dargio pastebėjimas šiemet taps metų fraze: į kurią valstybės veiklos sritį bestum pirštu, visoms tiktų.

„Mąstymo kadencijomis“ pasekmės itin skaudžios sveikatos priežiūros srityje. Sparčiai didėja valstybės išlaidos sveikatos priežiūrai. Visuomenė sensta. Gilėja praraja tarp gyventojų poreikių sveikatos priežiūrai ir valstybės galimybių juos finansuoti.

Įteisins kyšininkavimą?

Patylomis būgštaujama, kad artėja sveikatos sistemos krizė: ar po keleto metų valstybė pajėgs užtikrinti nemokamą gydymą visiems savo piliečiams? Ragindami veikti, siūlydami konkrečius žingsnius, ekspertai, medikai mina sveikatos politikų ir valdininkų slenksčius. Tačiau dėl sveikatos politikos tęstinumo stokos esminių sprendimų Lietuvoje vis nėra.

Ką tik vietoj rimtų, esminių sprendimų sulaukėme dar vienos imitacijos – VTEK siūlymo oficialiai įteisinti pacientų pinigines dovanas medikams.

Ką tik vietoj rimtų, esminių sprendimų sulaukėme dar vienos imitacijos – VTEK siūlymo oficialiai įteisinti pacientų pinigines dovanas medikams.

Tokį valdininkų užmojį net ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Antanas Matulas pavadino absurdišku, profanuojančiu pačią problemą. „Siūloma įteisinti tai, su kuo valstybė nesusitvarko, – kyšius, net neišsiaiškinus, dėl ko žmonės tuos kyšius duoda“, – aštriai VTEK siūlymą įvertino Seimo narys.

Būtini skaidrūs ir legalūs sveikatos sistemos finansavimo pokyčiai. Tokie pasiūlymai yra parengti ir ne kartą išdėstyti sveikatos valdininkų, politikų, medikų, įstaigų vadovų oficialiuose susitikimuose, tačiau realių, pacientui juntamų sprendimų priimta nebuvo.

Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas Laimutis Paškevičius pastebi, kad mūsų šalis tebėra vienintelė Europos Sąjungos valstybė, kurioje iki šiol nesiryžtama nelegalius ir neoficialius mokėjimus paversti legaliomis ir oficialiomis priemokomis: įvesti papildomą savanorišką sveikatos draudimą ir sveikatos priežiūros sektorių padaryti skaidresnį, ekonomiškai tvaresnį, aukštesnės kokybės, saugesnį.

„Sveikatos priežiūros sektorių įvairūs korupcijos tyrimai jau antrą dešimtmetį įvardija kaip la­biau­siai korumpuotą, kuriame klesti nelegalūs ,atsilyginimai už paslaugas. Visa tai neabejotinai neigiamai veikia tiek valstybinius, tiek privačius paslaugų teikėjus“, – mano L.Paškevičius.

Atsiliekama šviesmečiais

Iš asociacijos prezidento pateiktų duomenų aiškėja, kaip smarkiai šioje srityje atsiliekame nuo Eu­ropos. Lietuvoje privatus sektorius sveikatos priežiū­ros srityje tesudaro 7–8 proc., kai Europos Są­jungos šalių vidurkis – apie 40–50 proc. ES valstybėse privatūs paslaugų teikėjai yra lygiaverčiai sveikatos sistemos dalyviai ir vidutiniškai sudaro apie 90 proc. pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugų rinkos (Lietuvoje – apie 30 proc.); apie 50 proc. am­bu­latorinių konsultacijų rinkos (Lietuvoje – apie 8 proc.); apie 50 proc. dienos chirurgijos paslaugų rinkos (Lietuvoje – apie 15 proc.); apie 30 proc. stacionarinių paslaugų rinkos (Lietuvoje nesiekia 1 proc.).

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2013 m. ES vienam šimtui stacionaro lovų teko 33,64, o Lietuvoje – vos 1,56 privačios stacionaro lovos. ES šalių statistika rodo, kad Lietuvoje privati stacionarinė pagalba yra viena silpniausiai išplėtotų ir pacientams sunkiausiai prieinamų tarp visų ES valstybių.

Daugumoje ES valstybių pacientams sudarytos sąlygos vienodais pagrindais rinktis valstybinių ir privačių sveikatos priežiūros įstaigų teikiamas paslaugas bei gauti apmokėjimą už jas iš valstybinių sveikatos draudimo fondų. Lietuvoje stacionarinis sektorius vis dar yra valstybės monopolizuotas, privačių įstaigų neįsileidžiama.

Plėtros metmenys dūli stalčiuje

Esama padėtis netenkina ir pacientų atstovų. Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė Vida Augustinienė jau prieš ketverius metus ragino, kad valstybė turėtų nedelsdama priimti strateginį sprendimą įvesti papildomą sveikatos draudimą: tai mažintų pacientų išlaidas ir nelegalius mokėjimus.

„Visos Europos valstybės siekia, kad sveikatos priežiūros paslaugos ir finansavimas joms būtų teikiama vienodomis sąlygomis, nesvarbu, įstaiga valstybinė ar privati.

Visos Europos valstybės siekia, kad sveikatos priežiūros paslaugos ir finansavimas joms būtų teikiama vienodomis sąlygomis, nesvarbu, įstaiga valstybinė ar privati.

Svarbu, kad tos paslaugos būtų kokybiškos, kvalifikuotos ir kad žmogus jas gautų laiku. O kai pas mus nėra vienodų sąlygų – praktiškai nėra ir konkurencijos. Privačios įstaigos turi puikią aparatūrą, kvalifikuotų gydytojų, tačiau su jomis nesudaromos stacionarinių paslaugų su­tartys. Valstybės institucijos nenori, kad žmogus tu­rėtų laisvę rinktis tą gydymo įstaigą, kuri jam labiau patinka“, – pastebi pacientų atstovė.

V.Augustinienė apgailestauja, kad šiandien, 2016-aisiais, nė per žingsnį nepasistūmėta įgyvendinant prieš penkerius metus Seimo patvirtintą do­kumentą – 2011–2020 m. Lietuvos sveikatos siste­mos plėtros metmenis. O ten, be kita ko, siūlyta sudaryti lygias konkurencines ir veiklos sąlygas, vienodas galimybes valstybės ir privataus sektoriaus įstaigoms, skatinti privačių pirminės sveikatos priežiūros įstaigų plėtrą, netgi ketinta sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis sudariusioms privačioms medicinos įstaigoms leisti panaudos teise naudotis savivaldybių kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu.

Tačiau po praėjusių rinkimų naujos kadencijos Seimo sveikatos politikai rinkosi kardinaliai kitus prioritetus. Metmenys dulka stačiuose, o vienas pa­grindinių pacientų lūkesčių – lygios galimybės gauti paslaugas tiek valstybinėse, tiek privačiose sveikatos priežiūros įstaigose – nėra užtikrintas iki šiol.

Didžiausios bėdos – tai sveikatos politikos tęstinumo stoka (trys socialdemokratų sveikatos ministrai kiekvienas vykdė priešingą politiką, ankstesnio Seimo priimti dokumentai buvo ignoruojami); mažėjantis finansavimas: žadėta sveikatos apsaugai skirti 4,2 proc. bendrojo vidaus produkto (2012 m. buvo 4,1 proc.), tačiau šiemet skirta tik 3,9 proc.; privačias medicinos įstaigas diskriminuojanti sveikatos politika, sukurianti kliūtis investicijoms į sveikatos sistemą.

Tad ką reikėtų daryti toliau? Viena vertus, teorinių strategijų ir metmenų jau turime per akis. Kita vertus, privačios medicinos atstovai, seniai ra­gi­nan­tys imtis pribrendusių permainų, turi ką pasiūlyti.

Sprendimų yra – nėra valios

Štai kai kurie Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidento L.Paškevičiaus siūlymai: sudaryti ne teorines, o realias galimybes pacientams rinktis privačią ar valstybinę sveikatos priežiūros įstaigą ir gauti ligonių kasų apmokėjimą už paslaugas. Užtikrinti ekonomikos dėsnių ir konkurencijos veikimą sveikatos priežiūros sektoriuje, įdiegti skaidrią, ekonominiais skaičiavimais pagrįstą sveikatos priežiūros paslaugų kainodarą.

Taip pat L.Paškevičius siūlo atsisakyti valstybės investicijų programų bei kitų neskaidriai vykdomų, konkurenciją iškreipiančių finansinių išteklių pa­skirstymo instrumentų, šias lėšas įtraukiant į Pri­valomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą.

Papildomų investicijų į sveikatos paslaugų sekto­rių galima pritraukti nelegalius atsiskaitymus pa­verčiant legaliomis priemokomis už sveikatos priežiūros paslaugas, išskyrus būtinąją medicinos pa­galbą bei apsaugant socialiai pažeidžiamas visuomenės grupes. Raginama leisti veikti fizinių ir juridinių asmenų papildomo (savanoriško) sveikatos draudimo mechanizmui.

Taip pat siūloma pakeisti sutarčių su ligonių teritorinėmis kasomis sudarymo tvarką bei kitus teisės aktus, užtikrinant, kad pacientams sveikatos priežiūros paslaugos vienodais pagrindais būtų kompensuojamos tiek valstybinėse, tiek privačiose gydymo įstaigose.

„Esminiai pokyčiai sveikatos priežiūros sektoriuje galimi tik tuomet, jei iš tiesų bus siekiama orienta­cijos į paciento poreikius, sprendimų priėmimo skaidrumo, paslaugų kokybės ir valdymo efektyvumo. Tuomet pacientas taps tikra, o ne tik komunikuojama sveikatos reformos ašimi, o sveikatos priežiūros sektorius priartės prie ekonominiais pagrindais veikiančio šalies ūkio. Tada ir viešųjų finansų poreikis taptų mažesnis, nes jie būtų naudojami efektyviau, be to, būtų pritraukta papildomų privačių finansavimo šaltinių“, – įsitikinęs L.Paškevičius.

Tad pasiūlymų ir vizijų, kaip reikėtų gerinti šlyjančią šalies sveikatos apsaugos sistemą, turime. O netrukus paaiškės, ar sulauksime žmonių, pasiryžusių įgyvendinti esmines permainas, ar užderės tik dar vienos kadencijos politikų.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Medikai, sveikatos įstaigų vadovai, politikai neslepia nerimo: jei greitai niekas nesikeis, girgždantis Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos vežimas netrukus nebepatemps įsisenėjusių problemų. Vieni pirmųjų apie pribrendusias permainas kalba privačios medicinos atstovai. Ir nieko stebėtina: jie itin greitai pajunta sveikatos politikos klaidas, duobes ir kryčius.

Rasa Vaitkevičienė

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Antanas Matulas primena, kad visos politinės partijos per pastaruosius Seimo rinkimus į savo programas buvo įtraukusios pažadus nediskriminuoti privataus verslo. „Tačiau šią Seimo kadenciją sveikatos apsaugos srityje stebėjome ir visiškai kitokios politikos viražą – ankstesnio sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio žygį prieš privačią mediciną, kai buvo viešai deklaruojamas siekis privačiai dirbančius medikus apskritai pašalinti iš nacionalinės sveikatos sistemos. Šiandien Sveikatos apsaugos ministerija, vadovaujama ministrės Rimantės Šalaševičiūtės, pirmtako klaidas jau ištaisė. Vis dėlto, palyginti netgi su kaimynais latviais, estais, pas mus privati medicina iki šiol tebėra diskriminuojama“, – sako politikas.

Būtent konkurencijos tarp privačių ir valstybinių gydymo įstaigų ribojimą „Kardiolitos“ klinikų generalinis direktorius Darius Jonutis įvardija kaip vieną didžiausių problemų, su kuriomis susiduria privačios medicinos įstaigos Lietuvoje. „Įvedusi kvotas asmens sveikatos priežiūros paslaugoms ir padalydama, kiek kuri gydymo įstaiga gali teikti vienokių ar kitokių paslaugų, valstybė stipriai riboja konkurenciją tarp gydymo įstaigų, o dėl to nukenčia pacientas – jis turi ribotas pasirinkimo galimybes ir ne pačią geriausią paslaugos kokybę“, – tvirtina D.Jonutis.

Kita labai svarbi ir medicinos naujoves stabdanti problema yra ta, kad struktūrinė ES parama Lietuvoje skiriama tik viešosioms gydymo įstaigoms, o privačioms, priešingai net nei kaimyninėje Latvijoje, tokia parama negalima. Tai stabdo ne tik naujovių medicinoje plėtrą, bet ir privačių bei viešųjų gydymo įstaigų bendradarbiavimą PPP (angl. „private public partnership“) pagrindu ir didina Lietuvos sveikatos sistemos sąstingį kitų ES šalių atžvilgiu.

„Kardiolitos“ klinikų vadovo pastebėjimu, dar viena problema – tai, kad šalies sveikatos sistemoje smarkiai ribojamas privatus draudimas. Savarankiškai apsidrausti dėl galimų sveikatos sutrikimų Lietuvos pilietis šiandien negali – jį gali apdrausti tik darbdavys, ir tai ne nuo visų galimų sveikatos sutrikimų, taigi valstybinė sveikatos draudimo sistema nėra tobula ir neužtikrina tinkamo „nemokamo“ gydymo.

Sveikatos apsaugos ministrės R.Šalaševičiūtės duomenimis, privačių šeimos gydytojų kabinetų kūrimui buvo skiriama žymi PHARE finansinė parama, padėjusi įsikurti per 100 privačių šeimos gydytojų kabinetų. Iš Europos Sąjungos 2007–2013 m. laikotarpio struktūrinių fondų 17,4 mln. Lt nukreipta privačių specializuotų sveikatos priežiūros paslaugų plėtrai. „Statistiniai duomenys rodo, kad apsilankymai pas privačius pirminio lygio paslaugas teikiančius gydytojus sudaro 30 proc., pas privačius antrinio ir tretinio lygio paslaugas teikiančius gydytojus – 18 proc. visų apsilankymų, pas privačius odontologus – 51,4 proc. visų apsilankymų pas odontologus“, – pastebi ministrė.

Privati medicina visoje Lietuvos sveikatos sistemoje sudaro reikšmingą lyginamąjį svorį. 2014 m. pabaigoje Lietuvoje iš viso veikė 1394 ambulatorinės sveikatos priežiūros įstaigos, iš jų 986 privačios, ir 94 stacionarinės sveikatos priežiūros įstaigos, iš jų 7 privačios. Dar veikia 1842 privačios odontologijos įstaigos. Reikšmingą dalį tarp suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų sudaro privačių teikėjų atlikti brangūs tyrimai. 2013 m. privačios įstaigos suteikė net 67 proc. visų branduolinio magnetinio rezonanso tomografijos ir angiografijos paslaugų.

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas A.Matulas įsitikinęs – privati medicina šalies sveikatos sistemoje galėtų veikti gerokai veiksmingiau ir netgi smarkiai prisidėtų mažinant pacientų laukimo eiles, bet šią sritį metas aiškiau reglamentuoti. O kvotas medicinos įstaigoms galima padidinti ir apmokėti už daugiau paslaugų tik sumažinus daugybę biurokratinių suvaržymų, kurių apstu visoje sveikatos apsaugos sistemoje.

„Manau, kad dar galima labai daug ką padaryti: mūsų sveikatos apsaugos sistema juk nesugriauta, ne­i­šardyta, bet padėtis kasmet blogėja. Akivaizdu, kad politinės partijos neturi parengtų žmonių, kurie suvoktų, kaip ši sistema turėtų veikti. Dabartinės kadencijos politikai neturi jokių idėjų, kaip sveikatos apsaugos sistemoje panaudoti privačių medikų paslaugas. O sveikatos apsaugos sistema yra socialiai jautri, tačiau tokia sustabarėjusi ir tokia korumpuota, kad jei dar kelerius metus nebus nieko daroma, net jei kasmet didinsime sveikatos apsaugos finansavimą, galų gale prieisime aklavietę“, – neabejoja A.Matulas.

O Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas Laimutis Paškevičius apibendrina dar plačiau: „Dalis problemų, su kuriomis susiduria ar artimiausiu metu susidurs sveikatos priežiūros sektorius, kels didelius iššūkius tiek privačioms, tiek valstybinėms gydymo įstaigoms.“

Pasak L.Paškevičiaus, vienas didžiausių iššūkių – dėl sumažėjusio gimstamumo ir išaugusios jaunimo emigracijos senstanti Lietuvos visuomenė ir didėjančios išlaidos jos sveikatos priežiūrai. Per pastarąjį dešimties metų laikotarpį (2004–2014 m.) vidutinė Lietuvos gyventojų gyvenimo trukmė pailgėjo nuo 72 iki 74 metų, pensinio amžiaus sulaukusių gyventojų santykis padidėjo nuo 20 iki 23 proc., o vaikų iki 15 metų sumažėjo 28,7 proc; šimtai tūkstančių jaunų, sveikų, dirbančių būsimų tėvų emigravo.

„Lietuva jau pripažinta sparčiausiai senėjančia Europos Sąjungos valstybe. Kadangi uždirbančių, mokančių mokesčius ir sveikatos draudimo įmokas žmonių lieka vis mažiau, o finansų poreikis sveikatos priežiūrai didėja, valstybė jau dabar yra nepajėgi biudžeto ir privalomojo sveikatos draudimo lėšomis finansuoti sparčiai augančių sveikatos priežiūros poreikių ir su jais susijusių išlaidų. Susidaro aiškus neatitikimas tarp gyventojų sveikatos priežiūros poreikių ir valstybės galimybių juos finansuoti. Nieko nedarant ateityje sveikatos sistemos deficitas prisidės prie socialinės sistemos deficito ir kils reali grėsmė socialinio sektoriaus finansiniam ir funkcionavimo tvarumui“, – konstatuoja L.Paškevičius.

Sveikatos išlaidos visose šalyse kasmet smarkiai didėja. Jau dabar yra didelis atotrūkis, palyginti su tuo, kiek išlaidų vieno gyventojo sveikatos priežiūrai skiriama Lietuvoje ir kitose ES šalyse. 2014 m. Lietuvoje vieno gyventojo sveikatos priežiūrai buvo skirta 1219 eurų, ir tai sudaro tik pusę tos sumos, kurią vieno gyventojo sveikatos priežiūrai skiria ES šalys (ES šalių vidurkis – 2193 Eur).

Tačiau net ir skirdamos vieno gyventojo sveikatos priežiūrai vidutiniškai du kartus daugiau lėšų kitos ES šalys taip pat susiduria su žymiu finansų sveikatos priežiūrai trūkumu. Nesugalvota nieko geriau, kaip papildomas sveikatos draudimas ir papildomi gyventojų mokėjimai už sveikatos priežiūros paslaugas.

L.Paškevičius pastebi, kad mažesnė Lietuvoje ir nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) sveikatos apsaugai skiriamų lėšų dalis – ji sudaro 6,7 proc., kai ES šalių vidurkis yra 8,7 proc.

Kitas iššūkis – gydytojų ir slaugytojų emigracija į kitas ES šalis – verčia medicinos įstaigas didinti atlyginimus, siekiant išlaikyti medikus Lietuvoje, tai vėlgi reikalauja ir toliau reikalaus papildomų nemenkų išlaidų, nes medikų darbo užmokestis Lietuvoje vis dar 5–7 kartus mažesnis nei kitose ES senbuvėse, o medicinos įstaigos jau dabar susiduria su gydytojų ir slaugytojų trūkumu. Šio reiškinio mastai – nemenki: 2004–2014 m. laikotarpiu 5285 sveikatos priežiūros specialistai kreipėsi ir gavo profesinės kvalifikacijos atitikties pažymas, reikalingas įsidarbinant kitose ES šalyse.

Išlaidos sveikatos apsaugai Lietuvoje didėja sparčiai – Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas 2003 m. sudarė 2 mlrd. Lt, 2007 m. – 4 mlrd. Lt, o 2016 m. jau sieks 5 mlrd. Lt. O juk 2004–2013 m. ES struktūrinių fondų paramos laikotarpiu šalies sveikatos sektoriui papildomai skirtos didžiulės lėšos iš ES struktūrinių fondų (SF) – 1 mlrd. 140 mln. Lt. Iš jų 1 mlrd. 95 mln. Lt atiteko valstybinėms ligoninėms ir poliklinikoms (96,1 proc. visos ES SF paramos sumos), ir tik 44,5 mln. Lt – privačioms medicinos įstaigoms (3,9 proc. visos ES SF paramos sumos).

Taip pat 2005–2012 m. laikotarpiu skirta 1,2 mlrd. Lt valstybės investicijų programų lėšų, o privačioms medicinos įstaigoms iš jų neskirta nė lito. Tačiau net ir toks spartus sveikatos sektoriaus finansavimo didinimas nėra pakankamas – poliklinikos ir ligoninės funkcionuoja ties balansinio nulio riba.

L.Paškevičius pabrėžia, kad šlyjančiai sveikatos apsaugos sistemos padėčiai neigiamos įtakos turi ir tai, jog vengiama būtinų esminių permainų: „Lietuvoje, deja, sveikatos sektoriuje ekonomikos dėsniai veikia labai ribotai, politiniai populistiniai sprendimai prasilenkia su vadybiniu ir ekonominiu mąstymu, apmokėjimui už gyventojams suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas taikomi ekonomiškai nepagrįsti ,,slankiojančio balo“ bei ,,sumažintos balo vertės“ mechanizmai. Tai išskirtinis Lietuvos ūkio sektorius, kuriame paslaugų kainos nustatomos nepagrįstai, neįvertinus jų teikimo sąnaudų.“

„Lietuva išlieka vienintelė ES valstybė, kurioje iki šiol nesiryžtama nelegalius ir neoficialius mokėjimus paversti legaliomis ir oficialiomis priemokomis, įvesti papildomą savanorišką sveikatos draudimą ir taip sveikatos priežiūros sektorių padaryti skaidresnį, ekonomiškai tvaresnį, aukštesnės kokybės ir saugesnį. Sveikatos priežiūros sektorius, remiantis įvairiais korupcijos tyrimais, jau antrą dešimtmetį įvardijamas kaip labiausiai korumpuotas, kuriame klesti nelegalūs atsilyginimai už paslaugas. Visa tai neabejotinai neigiamai veikia tiek valstybinius, tiek privačius paslaugų teikėjus“, – pripažįsta Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas L.Paškevičius.