Vasario 19–22 dienomis vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje viešės keliasdešimt užsienio rašytojų. Atkreipiame dėmesį į ryškiausius šių metų svečius: Michailą Šiškiną, Sallą Simukką, Imbi Paju, Gregory Feiferį, Andrzejų Franaszeką ir Susanną Kubelką.

Renata Baltrušaitytė

Kasmet giriamės, kad tarptautinė Vilniaus knygų mugė – reikšmingiausia Baltijos šalyse. Tačiau tokių renginių svarbą ir mastelį neišvengiamai lemia vietinės skaitytojų rinkos apimtys, todėl, atvirai šnekant, keistoka būtų, jei latviškai arba estiškai gebančios skaityti auditorijos pranoktų lietuviškąją. Kol nepranoksta – didžiausia Baltijos šalių knygų mugė vyksta savo vietoje.

Bet štai leidėjų įkvėpimas vilioti Vilniaus mugėn užsienio rašytojus (kalbu apie svetimtaučius, o ne emigravusius tautiečius, kurie patys noriai veržiasi) per penkiolika metų baigia išvėsti. O juk prisiminti tikrai yra ką: 2004-aisiais čia viešėjo Alessandro Baricco, 2005-aisiais – Jensas Christianas Grondahl, o 2008-aisiais – Johnas Irvingas, turbūt ryškiausia iki šiol Vilniuje žibėjusi literatūros žvaigždė. Vėliau dar lankėsi Andrei Makine’as, Josteinas Gaardneris, Joanne Harris… Kas šįmet juos pakeis?

Pasiklydusių laiškų autorius

Patinka tai kam ar ne, tačiau laukiamiausiu artėjančios mugės svečiu pretenduoja tapti rusas Michailas Šiškinas. Dviejų lietuvių kalba išleistų romanų – „Laiškų knyga“ ir „Veneros plaukas“ – autorius jau turi apsčiai gerbėjų tarp apsiskaičiusių Lietuvos moteriškių. Tuo nesunku įsitikinti internete pervertus grožinės literatūros rijikių rašomus tinklaraščius.

„Laiškų knyga“ parašyta labai paprastu stiliumi, superpaprastu. Bet tas paprastumas yra didžiausia šios knygos vertybė ir brangenybė. Ir jokiais žodžiais neperpasakosiu kodėl. Tai tarsi didinga, melodinga odė mažiems ir, atrodo, nereikšmingiems kasdieniams dalykams, iš kurių ir susideda šis pasaulis, ši visata, ši laimė ir visi mes joje. Knyga nuostabi, ir taškas“, – teigia viena skaitytoja.

„Tiesiog skaitai ir pildaisi gerumu. Ir pradedi norėti tą gerumą skleisti aplink save, išdalinti jį tave supantiems žmonėms. Tai labai jautri, labai gyva knyga. O svarbiausia – prie jos nereikia ilgai pratintis ar kaip nors ypatingai „perlaužinėti“ jos kodo. Viskas tampa aišku ir puikiai suprantama nuo pirmojo sakinio. Galbūt todėl, kad tai – laiškai. Ir jie patys savaime jau gyvena tavyje, tik tu dar nesi jų perskaitęs“, – tvirtina trečia.

Tokių lietuviškų atsiliepimų sulaukė „Laiškų knyga“, 2011-aisiais M.Šiškinui pelniusi nacionalinę Rusijos literatūros premiją „Didžioji knyga“ – garbingiausią Rusijos rašytojų apdovanojimą, kurio piniginė išraiška siekia 100 tūkst. JAV dolerių. Likus savaitei iki apdovanojimų teikimo ceremonijos „Didžiosios knygos“ laureatą balsuodami rinko ir skaitytojai, kurių nuomonė sutapo su komisijos nuomone: taip „Laiškų knyga“ pelnė ir Skaitytojų premiją.

„Ivanas Buninas išmokė mane nesivelti į kompromisus ir pasitikėti savimi. Antonas Čechovas perdavė humaniškumo jausmą ir suvokimą, kad kūriniuose negali būti absoliučiai negatyvių personažų. O iš Levo Tolstojaus pasimokiau nebijoti būti naivus“, – prisipažįsta rusų rašytojas.

Jis taip pat yra teigęs, kad išties geros knygos retai patenka į bestselerių sąrašus, o reikšmingos tampa ir skaityti pradedamos dažniausiai jau po autoriaus mirties, nes genialių autorių kūryba pralenkia laiką. Paradoksalu, tačiau paties M.Šiškino kūriniai buvo greitai pastebėti ir apdovanoti garbingiausiomis tėvynės premijomis. Mat Rusija buvusiam maskviečiui jau du dešimtmečius – tiktai tėvynė: vedęs šveicarę, 1995 m. M.Šiškinas apsigyveno Ciuriche, kuriame lig šiol vertėjauja ir verčiasi kalbų pamokomis.

„Laiškų knygos“ veikėjams gyvenimo atskaitos tašku tampa viena laiminga vasara, po kurios Ji lieka gyventi savo mieste, o Jis išvyksta į karą. Abu rašo laiškus, tačiau sklandus įsimylėjėlių susirašinėjimas tėra iliuzija, nes, kaip pamažu atskleidžiama skaitytojui, visi Jo tekstai rašyti per keletą mėnesių nuo išsiskyrimo, o Ji savuosius raitė dar gerus du dešimtmečius po mylimojo žūties. Abiejų laiškai pasiklysta laike ir erdvėje. Galiausiai tampa net nebesvarbu, koks tai buvo karas, kiek laiko Ji laukė Jo sugrįžtančio… Kai du žmonės ilgai bendrauja laiškais, žodžiai tampa apgavikais: jie „žada pasiimti tave į jūrą, o paskui patyliukais išplaukia iškėlę visas bures, kai tu lieki ant kranto“. Bet laiškų rašymas ir Jam, ir Jai buvo sielą raminantis išsigelbėjimas: „Jeigu tavęs nebūtų, nuskęsčiau savyje, kapanodamasi savo tuštumoje, nerasdama į ką atsispirti.“ Siela negali būti vieniša, kitaip jai skauda. „Nenukeliauja tik tie laiškai, kurie neparašomi“, – tvirtina autorius.

Ankstesnis M.Šiškino romanas, nors ir vėliau pasiekęs lietuvių skaitytojus, –  „Veneros plaukas“. Taip vadinamas augalas, kurio lotyniškas pavadinimas ~Adiantum capillus-veneris~.  Rusijoje jis puoselėjamas namuose, nes be šilumos neišgyventų, o Italijoje – tai paprasta piktžolė, šimtmečiais savaime siūruojanti laukuose. Romanas komponuojamas panašiu principu kaip ir „Laiškų knyga“, tačiau pasakojimas gerokai komplikuotesnis: jį sudaro Šveicarijoje prieglobsčio siekiančių pabėgėlių istorijos, pasakojamos rusų kalbos vertėjui; šio liūdna meilės istorija Italijoje ir laiškai savo sūnui, kuriuose cituojamos vertėjo skaitomos mitologinės knygos; ir galiausiai – dainininkės, kurios biografiją jis ketinęs rašyti, dienoraščiai. Ištisi puslapiai, pastraipos, sakiniai, žodžių junginiai knygoje gali neturėti tarpusavio ryšio. Kaip ir „Laiškų knygoje“, čia nėra gyvų personažų, tik jų imitacijos dienoraščių, protokolų, laiškų, oficialių apklausų atspindžiuose.

Nepaisant to, „Veneros plaukas“ Rusijoje ne tik pelnė analogišką „Didžiosios knygos“ apdovanojimą, bet ir buvo pripažintas nacionaliniu bestseleriu. Vokietijoje šis romanas 2011-aisiais pelnė Tarptautinės literatūros prizą, skiriamą geriausiam į vokiečių kalbą pirmąkart išverstam užsieniečių prozos  kūriniui, o JAV 2013-aisiais – Geriausios verstinės metų knygos prizą. Tokios premijos bet kam nešvaistomos, todėl M.Šiškiną ir vadiname tituluočiausiu šįmet Vilniaus knygų mugėje viešėsiančiu rašytoju.

Ir dar – žmogumi, kuris „Laiškų knygoje“ taikliai pastebėjo: „Ko gero, laimė ir turi būti tokia, tarsi adatos dūris, akimirksnis: vaikas verkšlena, nuo klijuotės trenkia šlapimu, pinigų nėra, oras bjaurus, pienas išbėgo, dabar reikia šveisti viryklę, per radiją pranešama apie žemės drebėjimą, kažkur karas, o visa tai kartu ir yra laimė.“

Jaunimo trileriai iš Suomijos

Artėjančios mugės pagrindinė diskusijų tema – detektyvai, tad natūralu, kad leidėjai pasistengė pakviesti ir šio populiaraus žanro atstovų. Iš Suomijos atvyksta kriminalinių romanų, skirtų jaunimui, autorė Salla Simukka. Pirmoji jos trilogijos knyga „Raudona kaip kraujas“ sulaukė stulbinamos sėkmės: vos per dvi savaites nuo pasirodymo buvo pradėta versti į 18 kalbų. Šiuo metu teises į šią knygą yra įsigijusios net 42 pasaulio šalys, tarp kurių – Japonija, Malaizija ir Tailandas. Tokia staigi tarptautinė romano sėkmė leidžia jį lyginti su švedo Stiego Larssono bestseleriu „Mergina su drakono tatuiruote“.

„Šios knygos idėja atėjo nelauktai – stovint knygyne ir vartant jaunimui skirtas knygas. Pastebėjau, kad jos paprastai skirtos arba suaugusiems, arba paaugliams, bet beveik nėra tokių, kurios parašytos būtent jaunimui, ypač trilerių. Taigi nusprendžiau tokią knygą parašyti pati. Iš karto žinojau, kad pagrindinės veikėjos vardas bus Snieguolė, nes visada maniau, kad pasakos labiausiai skirtos jaunimui – juk būtent jos dažniausiai parodo, kaip jauni žmonės staiga tampa suaugusiais“, – savo pasisekimo priešistorę žurnalistams dėstė S.Simukka.

Ji, kaip ir pagrindinė „Raudona kaip kraujas“ veikėja septyniolikmetė Snieguolė Anderson, ligi šiol gyvena prie ežerų įsikūrusiame Tamperės mieste, kuriame – šaltos žiemos ir slogios nuotaikos. Be literatūrinės kūrybos, S.Simukka žinoma kaip švedų kalbos vertėja, rašo knygų recenzijas dienraščiams ir žurnalams, dirba jaunimo literatūros leidinio „LUKUfiilis“ redaktorės pavaduotoja.

O štai jaunosios Snieguolės gyvenime pilna sukrėtimų. Viskas prasidėjo nuo to, kad mergina mokyklos fotolaboratorijoje aptiko ant virvutės padžiautus krauju permirkusius banknotus. Radinys Snieguolei pasirodė keistas, todėl ji ryžtasi išsiaiškinti jo paslaptį. Ši mergina, dažniausiai pietaujanti atskirai, niekam neleidžia prieiti per arti. Ji – vieniša kovotoja, kuriai patinka pačiai rinktis priešininkus. Ji – dėlionės gabalėlis, kuris netinka niekur ir tinka visur…

Kol kas lietuviškai turime tik pirmąjį S.Simukkos detektyvinį romaną „Raudona kaip kraujas“, tačiau šįmet jį turėtų pasivyti kitos trilogijos dalys: „Balta kaip sniegas“ ir „Juoda kaip juodmedis“.

Dokumentiniai liudijimai

Iš Suomijos atvyks ir dar viena rašytoja žurnalistė Imbi Paju, tik šioji – estė, dirbanti Helsinkyje estiškų dienraščių korespondente. Iki tol, kol įsikūrė kaimyninėje valstybėje, I.Paju teko ir padainuoti Tartu „Vanemuine“ operos teatro chore, ir padirbėti samdoma žurnaliste vienai iš Suomijos televizijų. Ji – kelių dokumentinių filmų, pasakojančių Baltijos šalių istoriją, autorė. Kino analogą turi ir lietuviškai pasirodžiusi autorės dokumentinė knyga „Suomijos įlankos sesės. Kai regi kitų skausmą“. Tai pasakojimas apie Suomijos ir Estijos moterų organizacijų bendradarbiavimą.

1940-ųjų vasara. Po alinančio Žiemos karo Suomija ką tik sudariusi paliaubas su Sovietų Sąjunga. Į estaičių skaučių vasaros stovyklą atvyksta suomės – mažosios lotos. Joms atostogaujant Estija okupuojama. Esčių šaulių organizacijų vadoves ištinka Estijos karininkų likimas – jos negailestingai nužudomos sovietų. Kitapus įlankos po karo uždraudžiama suomių moterų organizacija „Lotta Svärd“, kuri, Sovietų Sąjungai reikalaujant, paskelbiama fašistine. Vartai tarp dviejų valstybių ilgam užsiveria…

Beje, 2009-aisiais I.Paju kartu su kita žymia Suomijoje gyvenančia estų rašytoja Sofi Oksanen (Vilniaus knygų mugėje viešėjusia 2011 m.) išleido esė rinkinį „Už visko buvo baimė“, kuriame pasmerkė sovietų vykdytus Baltijos šalių gyventojų trėmimus. Prieš šios knygos pristatymą Helsinkyje protestavo vietos antifašistinės organizacijos.

Apie Rusijos praeitį ir šiandieną publicistinę knygą parašė amerikietis, buvęs „National Public Radio“ korespondentas Maskvoje Gregory Feiferis. Beveik dešimtmetį jis rengė reportažus iš Rusijos, šiandien savo tekstus publikuoja „The Washington Post“.

Informacijos knygai „Rusai. Žmonės už valdžios fasado“ Harvardo universiteto absolventas sėmėsi iš asmeninių pokalbių. Jo pašnekovai – nuo pasakiškai turtingų oligarchų iki varganų senučių, prašančių išmaldos Maskvos gatvėse. Knygoje taip pat pateikiama pirmuoju asmeniu pasakojama G.Feiferio motinos rusės, kurią jaunystėje lydėjo bohemiška Maskvos menininkų elito aplinka, ir jo amerikiečio tėvo, diskusijose prie degtinės bandančio išvengti KGB pinklių, istorija.

„Aš keliavau nuo Rusijos vakarinių sienų per devynias laiko juostas į Tolimuosius Rytus, nuo subtropinės Juodosios jūros pakrantės iki visada šaltos Tolimosios Šiaurės. Tačiau daugiausia žinių pasisėmiau ne iš interviu, per kuriuos rusai retai kada būna atviri, bet dalyvaudamas jų kasdieniame gyvenime ir ilguose neskubriuose pokalbiuose, kurie atskleidė man žmonių požiūrį į seksą, degtinę, religiją ir Vakarus“, – tvirtina amerikiečių žurnalistas, savo knygoje pateikęs gyvą, intymų ir įspūdingų kraštutinumų saistomą šiandieninės Rusijos portretą.

Išsamiai apie nobelistą

Storumu tarp mugės naujienų nepralenkiama žada tapti lenkų autoriaus Andrzejaus Franaszeko studija „Milosz. Biografija“. Šios knygos apimtis (kartu su kelis šimtus puslapių užimančiais paaiškinimais) viršija tūkstantį puslapių.

Tai pirmoji tokia išsami ir nuodugniai parengta Czesławo Miłoszo biografija. Ir tikriausiai  ilgam – vienintelė. Mat pats Nobelio literatūros premijos laureatas nebuvo linkęs viešai atskleisti savo ir jam artimiausių žmonių reikalų, nesipasakojo ir apie asmeninius išgyvenimus. Todėl jo biografijos autoriaus lenkų literatūrologo, radijo ir televizijos literatūrinių laidų redaktoriaus A.Franaszeko laukė išties titaniška užduotis.

Tačiau Cz.Miłoszas buvo produktyvus rašytojas, o A.Franaszekas puikiai išmano visą jo kūrybą. Cz.Miłoszas, be to, mėgdavo rašyti laiškus, kurie jo biografui įgavo neįkainojamos vertės. Be to, tuomet dar trisdešimtmetį vaikiną savo biografu nobelistas, rūpinęsis būsimuoju intelektualiniu įvaizdžiu, pasirinko pats, o A.Franaszekas šį pasirinkimą pripažino sau privalomu.

Jam buvo patikėta ir anksčiau nežinoma Cz.Miłoszo palikta archyvinė medžiaga antrašte „Materiały do mojej biografii“ („Medžiagos mano biografijai“): knygos prierašuose gausu nuorodų būtent į ją. A.Franaszekas daug dalykų atskleidė pirmą kartą, pavyzdžiui, aprašė Cz.Miłoszo ryšius su moterimis ir jam svarbiausius bičiuliškus bei meilės santykius. Knygoje pateikta ir poeto didelių meilių portretų galerija, ir Paryžiuje atrastas 1956 m. Cz.Miłoszo santuokos su Janina Cękalska liudijimas. A.Franaszekas sumaniai parodo, kokią daugybę puikių ir įžymių žmonių pažinojo Cz.Miłoszas, ir su kiekvienu jį siejo vis kitoks ryšys.

Pirmą kartą nuosekliai atspindėtas poeto pabėgimas iš Varšuvos po 1939 m. rugsėjo okupacijos, gyvenimas Rumunijoje ir grįžimas į Varšuvą po kelionės per Rusiją: apie šį savo gyvenimo etapą Cz.Miłoszas nemėgdavo kalbėti. Nepaisant to, jis jautė neišvengsiąs literatūrinės skaistyklos, todėl norėjo kuo objektyvesnės savo biografijos.

Ilgaamžės jaunystės paslaptys

Austrų rašytoją, „amžinai jauną“ Susanną Kubelką Vilniaus knygų mugėje jau matėme 2003-iaisiais, todėl daugeliui vyresnių skaitytojų tai nebebus pirmoji pažintis. Iš anos, pirmosios viešnagės skaitytojos labiausiai įsiminė ilgą pasakojimą apie visus aristokratiškai poniai likimo skirtus vyrus ir ypač tuometį, amžiumi tikusį jai į anūkus. Prancūzijoje gyvenanti S.Kubelka teigė, kad panorėjusi tokia laime galėtų džiaugtis kiekviena pagyvenusi dama, ir, kaip ir savo knygose, gausiai žarstė kūno priežiūros, elegancijos, subtilaus moteriško flirto bei ilgamečių seksualinių santykių patarimus.

Tuomet jai pačiai buvo šešiasdešimt, dabar – septyniasdešimt dveji. Smalsuolės turės progą įvertinti patarimų efektyvumą, kuris, sprendžiant iš tęsiamų rašytojos susitikimų su skaitytojais, vis dar neblėsta.

Lietuvių kalba išleistos bene septynios S.Kubelkos knygos, populiariausios iš jų – „Ofelija mokosi plaukti“, „Šiandien madam pareis vėliau“, „Pagaliau per 40“ –  pastaraisiais metais sulaukė naujų leidimų.

„Veidas“, bendradarbiaudamas su vieno iš Lietuvos universitetų studentu, būsimuoju teisininku, atliko eksperimentą, kurio tikslas – patikrinti, ar valdžios atstovai reaguoja į paprastų piliečių jiems siunčiamus laiškus.
Studentas išsiuntė laiškus visiems Vyriausybės ministrams asmeniniais, viešai skelbiamais jų el. pašto adresais. Studentas rašė kamuojamas nežinios dėl savo ateities Lietuvoje, prašė atviro atsakymo apie jaunimo perspektyvas šalyje, kai jaunimo nedarbo lygis yra labai aukštas.
Iš 14 ministrų į studento laišką atsakė trys: finansų ministrė Ingrida Šimonytė, sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys ir dabar jau buvęs vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis.
R.Palaitis atsakymą pateikė jau kitą dieną, tiesa, tik vienu sakiniu: „O į policiją bandėt stot?“ Studentui atsakius, kad ne, buvęs ministras vėl vienu sakiniu atrašė, kad tyrėjų, turinčių teisininko diplomą, nėra per daug.
I.Šimonytės atsakymas buvo išsiųstas kitą dieną po kreipimosi, 48 minutės po vidurnakčio. Išsamiame ir neformaliame laiške finansų ministrė siūlė atsikratyti įsišaknijusio mąstymo, kad „mums kažkas būtinai nepavyks“, taip pat prisiminė ir savo patirtį: „Pati kažkada atėjau į ministeriją dirbti per konkursą, be jokių protekcijų ir „blatų“, nors jaunimo nedarbas ir tuo metu nebuvo mažas.“
Sveikatos apsaugos ministro atsakymas atėjo po savaitės – nuskenuotas, pasirašytas ir persiųstas ministerijos Bendrųjų reikalų departamento darbuotojos. Laiške R.Šukys stengėsi uždegti pozityvumu, teigė, kad Lietuvos nepriklausomybė atvėrė tokias galimybes, apie kokias sovietmečiu jis net pasvajoti negalėjęs, ir palinkėjo studentui sėkmės.
Kiti ministrai, tarp jų ir aktyviai socialiniame tinkle „Google+“ viešai bendraujantis teisingumo ministras Remigijus Šimašius, ir švietimo ministras Gintaras Steponavičius, į studento kreipimąsi nereagavo.

apgaules_internete

Lietuvos Respublikos nacionalinis elektroninių ryšių tinklų ir informacijos saugumo incidentų tyrimo padalinys CERT-LT įspėja interneto paslaugų vartotojus, kad šiomis dienomis platinami elektroniniai pranešimai neva iš “Swedbanko”, kuriuose informuojama, kad el. bankininkystės sąskaita laikinai sustabdyta, ir prašoma klientų pateikti savo prisijungimo prie sistemos duomenis.

Elektroniniuose pranešimuose, kurie atrodo identiški banko puslapiui, pranešama apie laikinai sustabdytą vartotojo sąskaitą. Interneto vartotojas, spustelėjęs ant paveikslėlio, automatiškai nukreipiamas į duomenų vagysčių (angl. phishing) puslapius. Tokie paveikslėliai vartotojams siuntinėjami kaip spam laiškai (nepageidautino turinio žinutės). CERT-LT turimą informaciją perdavė valstybių, kuriose šis tinklalapis skelbiamas, atsakingoms institucijoms, kitų šalių CERT organizacijoms bei toliau imasi visų reikalingų veiksmų, galinčių užkirsti kelią tokiems laiškams plisti.

CERT-LT PRIMENA: jungdamiesi prie el. bankininkystės paslaugų, visuomet įsitikinkite, kad tikrai esate reikiamame tinklalapyje. Taip pat atminkite, kad niekas ir jokiomis aplinkybėmis neturi teisės reikalauti jūsų pateikti šių slaptažodžių – nei telefonu, nei el. paštu, nei kitais būdais.

Jei gavote tokius pranešimus, CERT-LT nurodo blokuoti, t. y. ištrinti phishing tinklalapius, o apie pastebėtą naują veikiantį phishing puslapį prašome pranešti CERT-LT https://www.cert.lt/pranesti.html.

Plačiau apie phishing galite rasti http://www.esaugumas.lt/index.php?701248550

BFL

Šalies svarbiausi pareigūnai iš žmonių gauna šimtus laiškų, rašo “Vilniaus diena”.

Prezidentę šįmet pasiekusių kreipimųsi skaičius artėja prie 2 tūkst., į premjero stalčių kas mėnesį gula per 300 laiškų.

Laiškų, ypač sveikinimų, valstybės vadovams padaugėja per šventes, tačiau sulaukiama ir keistų prašymų, pvz., sugrąžinti į Vilniaus gatves barzdaskučius ir pan.

“Kai kurie gyventojai mano, kad prezidentė sprendžia visus klausimus, nesvarbu, kokios srities jie būtų, pavyzdžiui, prašo surasti darbą, sudaryti komisijas kriminaliniams įvykiams ištirti, peržiūrėti, įvertinti teismo priimtą sprendimą, grąžinti žemę, padėti grąžinti paskolą bankui ir pan., kartais norima papasakoti savo gyvenimo istoriją”, – pasakojo Prezidentės spaudos tarnybos atstovai.

O štai premjerui Andriui Kubiliui skirtuose laiškuose skubama duoti patarimų. Ir įspėjama apie valstybei ar jam pačiam gresiančius pavojus.

Žiemą premjerui dažnai tenka skaityti apie šilumos sąskaitas, šaunančias į padanges. Tokiu atveju į premjerą arba net į visą Vyriausybę kreipiasi ne tik pavieniai žmonės, bet daugiabučių namų savininkų bendrijos. Rezonansiniai sprendimai, tokie kaip kasos aparatų įvedimas dengtose turgavietėse, taip pat nelieka nepastebėti.

Visuomenės informavimo departamento direktorė Lina Karsokaitė tikino, jog į visus žmonių laiškus, o jų premjeras pernai gavo per 3700, yra atsakoma.

A. Kubilius, anot jo atstovų, pats perskaito laiškus ir padiktuoja atsakymus bei asmeniškai juos pasirašo. Premjerui rašantis žmogus turėtų įspėti, kad pageidautų gauti atsakymą.

D. Grybauskaitė prieš vykdama į kokį nors Lietuvos regioną susipažįsta su jo gyventojų laiškais. Taip pat ją pasiekia ir kiti svarbūs, greitai įsikišti reikalaujantys pranešimai. Visus kitus peržvelgia prezidentūros darbuotojai ir tokie laiškai pas šalies vadovę atkeliauja jau su tam tikrais siūlymais, kaip išspręsti tą ar kitą problemą.

Sostinės meras Artūras Zuokas kas rytą tikrindamasis savo elektroninio pašto dėžutę apstulbsta pamatęs kelis šimtus naujų vilniečių laiškų. Dar daugiau jų gauna nuo ryto iki vakaro plušančios dvi sekretorės.

“Mano sekretorės per dieną gauna apie 200 laiškų, todėl ir sėdi dvi sekretorės, mat viena nespėja. Per dvi savaites jau gavau apie 1000 elektroninių laiškų, dar daugybę per “Facebooką”. Tai yra nerealus skaičius”, – sakė A. Zuokas.

Anot jo, žmonės dažniausiai laiškuose skundžiasi mieste pamatę didesnes ar mažesnes problemas, nesutvarkytą aplinką.