BFL

Dovaidas PABIRŽIS

Tik ką atšventėme Liepos 6-ąją – Valstybės, arba Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo, dieną, nors reikia pripažinti, kad tradicijos, kaip švęsti šią dieną, iki šiol neturime ir daugelis lietuvių tiesiog džiaugiasi papildomu laisvadieniu vidurvasarį.

1989-aisiais šią dieną švęsti pasiūlė istorikas Edvardas Gu­da­vičius, nustatęs ją pagal kelis rašytinius dokumentus – visų pirma Min­daugo Žemaitijos dovanojimo aktą (jame nu­rodyta, kad jis sudarytas karūnavimo dieną). Po­piežius Ino­centas IV šį aktą patvirtino rugpjūčio antroje pu­sėje, todėl apskaičiavus tikėtiną kelionės iš Lie­tuvos į Romą trukmę ir įvertinus faktą, kad karūnavimas būtinai turėjo vykti sekmadienį, nustatyta, kad tai galėjo būti liepos 6-ąją arba liepos 13-ąją. Kaip šventinė diena pasirinkta pirmoji.

Politikai dažnai diskutuoja dėl to, kad Lie­tuva yra tarp pirmaujančių valstybių pagal laisvadienių, kurių kiekvienas kainuoja šalies biudžetui, skaičių Europoje. Paprastai pirmiausia siūloma iš šio sąrašo išbraukti Gegužės 1-ąją, taip pat ir Jo­nine­s. Kita vertus, pridėjus daugelyje Ben­dri­jos valstybių egzistuojančias regionines šventes, Lietuva, turinti 12 nedarbo die­nų (jei kuri nors iš jų nesutampa su sekmadieniu) nebėra pirmūnė.

Skaičiuojama, kad viena nedarbo diena Lie­tuvos iždui atsieina apie 30 mln. eurų, nors tiksliai to apskaičiuoti neįmanoma.

Tarpukariu nedarbo dienų buvo kur kas daugiau. Norint tiksliai suprasti, kas tuo metu buvo švenčiama, pravartu pasikartoti ir Šventąjį Raštą. Pagal 1930 m. švenčių ir poilsio įstatymą Lie­tu­voje prie tradicinių, šiandien egzistuojančių ne­dar­bo dienų prisidėjo Trys Karaliai, Šv. Ka­zi­mie­ro diena, Didysis penktadienis,  Šeštinės, Sek­mi­nių antroji diena, Devintinės, Šv. apaš­talų Petro ir Pauliaus, Švč. Mergelės Ma­rijos gimimo ir Švč. Marijos nekalto prasidėjimo šventės. Nuo 1930-ųjų Lietuvoje švęsta rugsėjo 8-oji, susieta su numanyta, bet taip ir neįvykusia Vytauto Didžiojo karūnacija. Ši šventė buvo įrašyta į 1938-ųjų Kons­tituciją. O iki 1926-ųjų perversmo buvo švenčiama ir Gegužės 1-oji bei Kons­titu­cijos priėmimo diena, tačiau vėliau iš švenčių są­rašo jos buvo išbrauktos.

Europos kontekste Lietuva išsiskiria tuo, kad švenčia net tris istorines valstybės šventes: Mindaugo karūnavimo, Valstybės atkūrimo ir Ne­priklausomybės atkūrimo dienas. Rytų ir Vi­­durio Europoje įprasta turėti dvi panašias šven­tes. Pavyzdžiui,  Latvijoje atitinkamai minimos lapk­­ričio 18-oji ir gegužės 4-oji, Es­tijoje – rugpjūčio 20-oji ir birželio 23-ioji. Tie­sa, estai mini ne tarpukario nepriklausomybės akto paskelbimą, bet nepriklausomybę įtvirtinusią pergalę Cėsio mūšyje prieš vokiečių dalinius.

Lenkijoje, kaip Lietuvoje tarpukariu, į darbą ir šiandien nereikia eiti per Tris Karalius ir De­vintines (9-asis ketvirtadienis po Velykų), o Žolinė sutampa su Varšuvos mūšio (1920 m. pergalės prieš sovietus) diena. Kaimyninėje šalyje taip pat švenčiama ir mums aktuali Gegužės 3-iosios Konstitucijos diena bei Nepriklausomybės diena lapkričio 11-ąją.

O štai čekai švenčia Antrojo pasaulinio karo pabaigą (gegužės 8 d.), Švento Kirilo ir Me­to­dijaus dieną (liepos 5 d.), kai 863 m. į Didžiąją Moraviją atvyko slavų abėcėlės autoriai, bei reformatoriaus Jano Huso sudeginimo dieną (liepos 6 d.). Tarp čekų švenčių – dar tris istorines datas pagerbiančios dienos: čekų globėjo Šv. Vaclovo diena, 1918 m. paskelbtos Čekoslovakijos nepriklausomybės diena bei Kovos dėl nepriklausomybės ir demokratijos diena, mininti studentų protestus prieš nacių okupaciją bei Aksominės revoliucijos pradžią.

Iki 1993-iųjų bendroje valstybėje su čekais gyvenę slovakai daugeliu švenčių dalijasi, bet prideda Slovakų sukilimo prieš nacius (1944 m.) dieną, Slovakijos konstitucijos ir slovakų globėjos Sopulingosios Dievo Motinos dieną.

O vengrai mini 1848-ųjų revoliuciją, pirmojo vengrų karaliaus Šv. Stepono dieną bei Na­cio­nalinę dieną, kuri pažymi tiek 1956-ųjų revoliuciją prieš komunizmą, tiek Trečiosios Vengrijos Respublikos 1989-aisiais įkūrimą.

Vakaruose suprasti šventinių dienų reikšmę kur kas lengviau – paprastai tai yra tipiškos krikščioniškos ir įprastos tarptautinės šventės. Di­džiojoje Britanijoje ir Airijoje prie jų prisideda vadinamieji banko laisvadieniai, per kuriuos nedirbama. Vokietijoje šventinės dienos skiriasi priklausomai nuo regiono ir joje vyraujančios re­ligijos, o vienintelė grynai nacionalinė yra Vo­kietijos vienybės diena, mininti Berlyno sienos griūtį. Prancūzijoje nedirbama per Bastilijos paėmimo dieną, Italijoje – per išsivadavimą nuo nacizmo (1945 m.) ir respublikos atsiradimą (1946 m.) mininčias dienas.

Išsivysčiusios valstybės statistiškai turi mažiau šventinių dienų nei besivystančios: vidutinis laisvų dienų skaičius pasaulyje yra 13, o Europoje – 11. Daugiausiai laisvų šventinių dienų tarp G-20 grupei priklausančių šalių turi Argentina –  net 18, o mažiausiai Didžioji Britanija – vos 8. Se­najame žemyne daugiausiai šventinių dienų turi suomiai – 15.

Skaičiuojama, kad viena nedarbo diena Lie­tuvos iždui atsieina apie 30 mln. eurų, nors tiksliai to apskaičiuoti neįmanoma.

Paradoksalu, bet save itin darbščia tauta iš inercijos vis dar vadinantys lietuviai – tarp daugiausia šventinių dienų turinčių europiečių. Lietuvoje žmonės turi bent 28 kalendorines dienas garantuotų atostogų ir 13 valstybinių švenčių. 2016-aisiais į darbo savaitę įsispraus 9 šventadieniai ir bus du ilgieji savaitgaliai.

Vaiva SAPETKAITĖ

Nors laisvos valstybinių švenčių dienos džiugina, už tokį malonumą susimokame. Kadangi su­trik­domi verslo procesai, už kiekvieną jų į valstybės biudžetą nesurenkama dešimčių milijonų eurų.

„Darbdaviai ES vis dažniau kalba, kad dėl globalėjančio pasaulio ir glaudesnio bendradarbiavimo su kitomis valstybėmis kiekviena nedarbo diena vis daugiau kainuoja ekonomikai. Švenčių dienos atskirose ša­lyse dažniausiai nesutampa, o verslui sutartis vis vien reikia vykdyti. Jų vykdymas pabrangsta“, – įspėja DnB NORD grupės vyriausioji ekonomistė Lie­­tuvoje Jekaterina Rojaka.

Brangiausiai kainuoja Kalėdos

Lietuvos darbdavių konfederacijos generalinis di­rektorius Danas Arlauskas pritaria J.Rojakai, sakyda­mas, kad kalėdinį laikotarpį dar prieš kokius penke­rius metus verslas pasitikdavo nelinksmai. Ka­dan­gi Europoje per ikikalėdinę savaitę dauguma bendrovių nedirba, niekas ten nesupranta tokiu metu pa­sku­tinius darbus norinčių nuveikti lietuvių. „Iš įp­ročio stengdavomės užbaigti per metus susikrovusius dar­bus, bet dabar jau išmokome viską planuoti taip, kad tai nesukeltų didesnio streso“, – teigia D.Arlauskas.

ES oficialių šventinių dienų daugiau už Lietuvą turi tik 8 valstybės, panašiai kiek mes – keturios. Skau­džiausiai šventadieniai kerta verslui tose šalyse, ku­riose vyrauja fabrikai, ir ten, kur nelanksčiausi dar­bo santykiai. Tokia šalis ir yra Lietuva. R.Rojaka ti­kisi, kad situacija supaprastės, jei bus priimtas Sei­mui siūlomas socialinis modelis.

Ekonomiškai skausmingiausi – ilgiausi šventiniai laikotarpiai. Po jų krinta darbo našumas. Taip pat iš vė­žių išmuša šventės, pasitaikančios savaitės viduryje.

Tiesa, jei šventės sutampa su savaitgaliais, praradimai būna minimalūs, o neretai tokioms dienoms bū­dinga aktyvesnė prekyba, didesnis dalyvavimas įvai­riuose renginiuose – tai kuria papildomą pridėtinę vertę. J.Rojaka pastebi, kad pagal visada su savaitga­liais sutampančias šventes pirmaujame ES, o tai ro­do tam tikrą sumanesnę „švenčių vadybą“. Kai šven­čiama kitose šalyse, bet ne Lietuvoje, tai daro tinkamą poveikį šalies ekonomikai, nes tuo metu būna daugiau turistų.

Tarp paveldo ir išgertuvių

D.Arlauskas primena, kad laisvadieniai laisvadieniams nelygu. „Negali žmogus būti vien darbu gyvas ir laimingas“, – sutinka jis ir prideda, kad dalis švenčių yra mūsų kultūrinis paveldas, formuojantis tam tikrą vertybių sistemą.

Kita vertus, kai kurių šventinių dienų logikos jis sako niekaip nepagaunantis: „Ką reiškia Tarp­tau­tinės darbo dienos minėjimas? Nei kas ją mini, nei ką: susirenka, kažkas kažką pašneka, kiti pažioplinėja, ir viskas tuo baigiasi. Joninės apskritai labiau primena masinio nusigėrimo dieną. Jau ketverius metus per Jonines bandau laimę patekti kur nors, kur būtų švenčiama prasmingai, pagal senovės tradicijas, bet dar nepavyko rasti kažką kita, nei šventės parodiją. Nesuprantama, kodėl šventinė diena yra ir Žolinė.“

Panaikinus šias tris švenčių dienas šalies ekonomika generuotų mažiausiai 100 mln. eurų.

Dar skeptiškiau D.Arlauskas vertina nuolat kišamus Seimo narių siūlymus įvesti dar vieną ar kitą laisvą dieną, sakykime, mėgstama siūlyti paskutinę metų dieną: „Kai kurie politikai, matyt, patys jų labai nori, be to, tokios žinios yra „geros“, jos patinka daugeliui rinkėjų, štai ir viskas.“

Tiesa, statistika dažnai neatspindi realybės: nors tai gali būti oficialiai laisva diena, ne vienas lietuvis ją suvoks kaip tiesiog ramesnę dieną darbo reikalams tvarkyti. Vadinasi, argumentas, kad tokie šventadieniai pasitarnauja lietuvių psichikos sveikatai ir atitinka medikų rekomendacijas, nėra nepagrįstas.

J.Rojaka dėsto, kad daugiau atostogauja Pietų Europos valstybės, pavyzdžiui, Rumunija, Bulgarija, Kroatija, Graikija, Malta, ir Šiaurės šalys, kuriose rimčiau vertinamas darbo ir šeimos balansas bei yra profesinės sąjungos. Lietuviškos atostogos iš ES vidurkio neiškrinta.