Dauguma šio laikmečio žmonių neturi atspirties taško, taigi pseudovisažiniai nesunkiai jiems išmuša vertybinį pagrindą iš po kojų.

Dabartinis laikmetis labai palankus protams jaukti. Tai Lietuvoje ir vyksta įjungus maksimalų režimą. Šiandien visi šneka, kas ką nori ir kaip nori, ir visos tos nuomonės skleidžiamos internetu be jokios atrankos ir atsakomybės.
Pateiksiu keletą pavyzdžių. Štai vieną dieną medicinos mokslų daktaras internete paskelbia pranešimą, kad šiais laikais labai svarbu skiepytis, ir pateikia dešimt argumentų. Po savaitės koks nors savamokslis šių laikų užkalbėtojas pateikia savo vertinimą, kad dabar skiepytis nebereikia, ir surašo dešimt šią nuomonę pagrindžiančių argumentų (pagrindinis, kad skiepai tėra farmacijos bendrovių pasipelnymo šaltinis).
Taigi vienoje pusėje mokslų daktaras, besiremiantis mokslo tyrimais, o kitoje – šarlatanas, kuris tiesiog mano kitaip. Tačiau abu komentarus perskaitęs žmogus ima dvejoti, nes neturi atspirties taško. Gal iš tiesų tie farmacininkai kiaulės ir gal aš savo vaikų nebeskiepysiu.
Po kurio laiko, prasidėjus tymų ar kitų panašių ligų protrūkiui (tą dabar ir matome Lietuvoje), tėvai skuba į ligonines ir reikalauja medikų gelbėti jų vaikus. Į šarlatanus jie tada kažkodėl nesikreipia. Bet juk patikėję šarlatanais ir pseudovisažiniais jie kažkada priėmė nevykusį ar net pragaištingą sprendimą.
Arba štai kitas pavyzdys. Kunigas bažnyčioje aiškina, kad  šeima ir vaikų gimdymas susituokus buvo ir yra vertybė, bet koks nors pramogų pasaulio “išminčius” skelbia jau visai kitokias tiesas, esą kam ta santuoka reikalinga, kur kas geriau gyventi laisvai, keisti partnerius ir išbandyti viską. Jauniems žmonėms, kurių vertybės dar tik formuojasi, gali pasirodyti, kad dvasininkų požiūris yra davatkiškas ir stačiai netelpantis į šio laikmečio rėmus, o štai antrojo kalbėtojo argumentai atrodo tokie šiuolaikiški ir vakarietiški. Nesvarbu, kad perėję gyvenimo mokyklą ir sulaukę senatvės įtikėjusieji vėjavaikių argumentais graušis labiau negu tie, kurie rinkosi amžinąsias vertybes.
Tiesą sakant, tas protų jaukimas vyksta absoliučioje daugumoje sričių. Atkreipsiu dėmesį į dar vieną pavyzdį: nemažai Lietuvos gyventojų jau įtikėjo, kad lindėti feisbuke ar interneto portaluose yra daug prasmingiau, nei skaityti knygas (naujausiais duomenimis, knygų Lietuvoje neskaito pusė suaugusiųjų ir daugiau nei pusė vaikų). Po kelerių ar keliolikos metų jie supras klydę, bet traukinys jau bus nuvažiavęs.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad esu numarazmėjęs bambeklis, pažangos stabdys ir net pliuralizmo kritikas. Ne, tikrai toks nesu. Tiesiog manau, kad laisvė be atsakomybės yra anarchija. Ir negalima į vieną lentyną dėti nusipelniusio mokslų daktaro su šarlatanu, kunigo su bet ką tauškančia TV žvaigždute arba rašytojo, Nobelio premijos laureato su feisbuko “laikintoju”, nes tai yra nesąmonė ir interneto vartotojams daro didžiulę žalą. Ypač didelė atsakomybė čia tenka interneto portalų valdytojams.

Organizacijos „Freedom House“ tyrimas rodo, kad laisvės pasaulyje mažėja ir Vakarų pasaulis turėtų prisiimti daugiau atsakomybės, kovodamas dėl pamatinių žmogaus teisių ir laisvių.

Laisvė nėra duotybė. Tuo galime įsitikinti pažvelgę į savo istoriją. Tą galime suprasti ir peržiūrėję organizacijos „Freedom House“ skelbiamą ataskaitą „Laisvė pasaulyje 2013“.
Šiųmetė apžvalga konstatuoja liūdną tendenciją: nors laisvomis vadinamų valstybių yra 90 – trimis daugiau nei pernai, jau septintus metus iš eilės laisvės pasaulyje mažėja. Tai reiškia, kad daugiau tokių šalių, kuriose padėtis eina blogyn, nei tokių, kuriose ji taisosi. Savo padėtį pagerino 16 valstybių, bet net 27 šalyse ji smarkiai pablogėjo. Žurnalo „The Foreign Policy“ apžvalgininkai Davidas J.Krameris ir Archas Puddingtonas tvirtina, kad galingiausių pasaulio valstybių lyderiai, ypač JAV, tiesiog privalo savo politinėje darbotvarkėje labiau pabrėžti klausimus, susijusius su laisve ir demokratija: “Jei tvirtai tikime žmogaus teisių ir liberalios demokratijos idealais, tiesiog negalime likti abejingi tam, kas vyksta kai kuriuose pasaulio regionuose.”
„Neklausk, kam skambina varpai, nes jie skambina tau“, – rašė Ernestas Hemingway‘us. Pritaikant jo žodžius šiandieniniam kontekstui, dera teigti, kad negalime likti abejingi tam, kas dedasi aplinkui mus, nes tai, kas vyksta greta, yra tarsi perspėjimas, kas gali nutikti ir mums patiems. Ne veltui XIX amžiaus istorikas Joachimas Lelewelis kaip idealą iškėlė šūkį: „Už jūsų ir mūsų laisvę.“ „Freedom House“ savo ataskaitoje negaili kritikos tiek dabartiniam JAV prezidentui Barackui Obamai, tiek respublikonų opozicijai. Jie, anot tyrimo autorių, vengia prisiimti atsakomybę ir pareigą kovoti dėl pamatinių žmogaus laisvių ir teisių visame pasaulyje.
Kalbant apie tyrimo metodiką, visos tyrime dalyvaujančios šalys ir regionai suskirstomi į tris grupes – laisvus, dalinai laisvus ir nelaisvus. Laisvomis laikomos tos šalys ir regionai, kuriuose leidžiama politinė konkurencija, reiškianti demokratinius rinkimus ir taikų valdžios perdavimą, taip pat vyrauja pagarba pilietinėms teisėms, vyksta aktyvus ir nepriklausomas pilietinis gyvenimas bei funkcionuoja laisva žiniasklaida. Lietuva, kaip ir visos likusios ES valstybės, priklauso šiai laisvų šalių grupei.
Tiesa, pastabų mūsų šalis vis dėlto sulaukė, ypač dėl gana neadekvačių žiniasklaidos priemonių nuosavybės skaidrumo standartų. Be to, tarptautinės organizacijos, anot „Freedom House“, ir toliau kritikuoja Lietuvą dėl 2010 m. priimto įstatymo, siekiančio apsaugoti mažamečius nuo žalingos informacijos. Tiesa, pabrėžiama, kad remiantis šiuo įstatymu kol kas niekas taip ir nebuvo nubaustas. Be to, skelbiama, kad vos 10 proc. visos šalies darbo jėgos priklauso profesinėms sąjungoms, o darbininkai kartais patiria darbdavių spaudimą tokių organizacijų neburti.
Kritikos Lietuva sulaukė ir dėl to, kad Konstitucijoje santuoka įvardijama kaip vyro ir moters sąjunga. Taip esą diskriminuojami homoseksualūs asmenys. Anot „Freedom House“, Lietuva turi pasistengti ir siekdama įtvirtinti lyčių lygybę. Pastebima, kad mūsų šalyje moterys už panašų darbą vidutiniškai gauna 17 proc. mažesnį atlygį nei vyrai. Be to, itin rimta mūsų bėda ir smurtas namuose – tiek kalbant apie sutuoktinius, tiek apie smurtą prieš vaikus. Galiausiai Lietuva vis dar lieka prekybos moterimis šaltiniu ir tranzitiniu tašku. Visa tai yra rimtos ir spręstinos problemos, bet jos, kaip minėta, nesutrukdė Lietuvai patekti į laisvomis save laikyti galinčių valstybių draugiją.
Dalinai laisvomis laikomos tos šalys, kuriose pilietinės teisės ir politinės laisvės yra gerbiamos iš dalies. Tokios šalys dažniausiai pasižymi itin aukštu korupcijos lygiu, įstatymo viršenybės principo pažeidinėjimais, etniniais ar religiniais konfliktais. Tokios šalies politinėje erdvėje, nepaisant tam tikro toleruojamo pliuralizmo lygio, dažniausiai dominuoja viena politinė jėga. Galiausiai nelaisva šalimi traktuojama tokia valstybė, kurioje piliečiams nesuteikiamos galimybės pasinaudoti savo politinėmis teisėmis, o jų laisvės yra sistemiškai ir plačiai pažeidinėjamos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Neseniai Turkijos valdžia suėmė 83 kurdus, įtariamus ryšiais su teroristine laikoma Kurdistano darbininkų išlaisvinimo partija. Iš viso šiuo metu Turkijos kalėjimuose yra 2500 kurdų kovotojų, tarp kurių keturi – neoficialaus Kurdistano parlamento nariai.

Tuo tarpu Artimuosiuose Rytuose, ypač Irako šiaurėje toliau vyksta karas dėl naftos. Ties Irano-Irako siena jau keli mėnesiai netyla šūviai, niekaip nesibaigia ginkluota kova tarp kurdų ir islamo revoliucijos kovotojų. Jei Jungtinės Valstijos, kaip jos žada, dar šiais metais išves savo kariuomenę iš šiaurės Irako, pilietinis karas šioje teritorijoje neišvengiamas. Kadangi šios vietovės yra tolimas mažai kam žinomas užmirštas kampelis, todėl kas ten vyksta, labai mažai ką domina. Ir visai be reikalo.

Kurdai

Kurdai buvo nesantaikos tarp dviejų religinių imperijų – Persijos ir Osmanų valstybių šaltiniu, tai tęsėsi dar nuo Viduramžių laikų. Kurdai niekaip negalėdavo atsisakyti savo idenditeto, o sunkiai prieinamuose jų gyvenimo rajonuose buvo pasėtas grūdas įvairiausių pusiau kunigaikštysčių gyvavimui. Kurdai gyveno pagal savus įstatymus, visada svajodami apie savo nepriklausomą atskirą valstybę.

Situacija smarkiai pablogėjo po Pirmojo pasaulinio karo, kai šalys – nugalėtojos Didžioji Britanija su Prancūzija suraižė Artimuosius Rytus pagal savo nuožiūrą, sukūrė niekada iki tol neegzistavusias valstybes vedini savų interesų, visiškai ignoruodami vietines realijas.

Kurdai buvo tauta, kurią dauguma laikė pusiau laukine, visiškai nesuvaldoma ir nenusipelnusia valstybingumo. Todėl kurdai buvo „išdalinti“ tarp Turkijos, Irano, Irako ir Sirijos. Nedidelis gabaliukas kurdų teritorijos atiteko net Armėnijai. Daugiamilijoninė tauta taip ir nesulaukė net siūlymo pagalvoti apie savo apsisprendimo laisvę.

Turkijoje juos ilgus metus bandė nutautinti ir net sugalvojo naują pavadinimą – „kalnų turkai“. Irake Sadamas Huseinas kurdus nuodijo cheminiu ginklu, o Sirijoje iki nesenų laikų jiems apskritai neišduodavo net pasų. Šijitų valdomame Irane, kurdus, kurie pagal religiją yra sunitai, nuolat persekiodavo religiniu pagrindu. Suprantama, kurdų tokia padėtis visai netenkino. Visa šios tautos istorija XX amžiuje – nuolatiniai sukilimai, kurių didžioji dauguma pasibaigdavo pralaimėjimu ir kurdų lyderių nukankinimu. Tačiau visa tai atvedė prie to, kad šiandien kurdai yra didžiausia pasaulio tauta (apie 40 mln. žmonių), kuri neturi savo valstybės.

Po to, kai amerikiečiai okupavo Iraką, situacija, galima sakyti, iš esmės pasikeitė. S. Huseinas buvo pakartas, centrinė valdžia Bagdade tapo labai silpna, o šalies konstitucijoje šiaurės gyventojams (būtent ten ir gyvena kurdai) suteikė didelę autonomiją. Iš esmės, kaip teigia vokiečių savaitraščio „Stern“ apžvalgininkai, kurdai įkūrė savo valstybę. Anot vokiečių, valstybingumas čia pakankamai tvirtas, ekonomika irgi iriasi į priekį: Erbilyje, Dachuke bei Suleimanijoje netgi prasidėjo masinės namų statybos. Visa tai leido pradėti daryti „naftos doleriai“, pradėję plaukti iš kaimyninio Kirkuko, kuris yra vadinamas „neformaliu asocijuotu Kurdistano partneriu“.

Irako kurdų gyvenimas apskritai pradėjo normalėti, visą šią situaciją nuolat stebėjo kaimynai. Turkija ir Iranas draugiškai bijo, kad jų kurdai pareikalaus taip pat didelės autonomijos, gal net su galimybe pasitraukti iš minėtų valstybių. Irako arabai piktinasi, kad vietos kurdams šie arabai visai nebūtini ir visai realu, kad Kirkuko regiono naftos gręžiniai su visa infrastruktūra atsidurs Kurdistano teritorijoje. Amerikiečiai linkę išsaugoti Iraką tokį, koks jis dabar. Kita vertus, JAV nenori gadinti santykių su šio regiono strateginiu partneriu – Turkija. Tokiu būdu kurdai tapo rakštimi ne vienai šaliai.

Situaciją aitrina dar ir tai, kad patys kurdai visai nežada sustoti ties tuo, ką šiandien jau yra išsikovoję. Svajonė sukurti didįjį Kurdistaną niekur nedingo. Kitas vokiečių savaitraštis – „Focus“ – pripažįsta, jog kurdai šiuo metu pasaulyje yra „labiausiai nuskriausta“ tauta. Patys kurdai, suprasdami, kad daugiau teisių jiems nė viena valstybė, kuri juos valdo, ant lėkštutės neatneš, patys vis ryžtingiau ima veikti.

Su Turkija kurdų santykiai prastoki. Šios šalies armija yra apginkluota pagal visus NATO standartus, visiškai nesiskiria nuo vakarietiškų kariuomenių, kurios dažnai veikia „be ceremonijų“. Todėl ginkluota kurdų kova prieš turkus – labai nedėkingas reikalas. Apie tai byloja ir kelis dešimtmečius Turkijos pietryčiuose besitęsianti partizaninė kova – kurdai nugalėti čia neturi jokių šansų. Kita vertus, Ankara jau daugelį metų yra patikima JAV sąjungininkė, tuo tarpu amerikiečiai yra Irako kurdų gynėja. Situacija dviprasmiška, tačiau iš Turkijos žinių apie kurdų sukilimus beveik negirdėti. Kovotojai čia momentaliai areštuojami. Kiek kitokia situacija su Iranu.

Persai

Pagal kariuomenės modernumą Irano armija toli nusileidžia Turkijai, be to, Teheranas yra vienas iš didžiausių Jungtinių Valstijų priešų. Todėl kurdai ir supranta, kad šiose vietovėse „yra kur prasisukti“: partizaninis karas sunkiai prieinamuose kalnų regionuose laikomas vienas geriausių būdų kovoti prieš visą valstybę. JAV ir toliau į šią problemą „žiūrės pro pirštus“. Be to, ir ideologinė platforma šiuo atveju egzistuoja. Formaliai „Kurdistano darbininkų išlaisvimimo partija“ (KDIP) kovoja tik dėl didesnės autonomijos nuo Irano, bet ne dėl atsiskyrimo nuo šios islamiškos šalies. Išeitų, kad kurdai čia – tik separatistai, nors kai kas juos laiko teroristine organizacija. Kurdai deklaruoja, kad jų tikslas dabartinę teokratinę, religinę santvarką pakeisti „demokratine“ – moterims suteikti daugiau teisių, ginti religines ir tautines mažumas. Išeitų, kad kurdų partija – visai ne barzdoti teroristai su automatais, o kovotojai už pažangą.

Iš esmės ši kova trunka jau ilgus metus. Kadangi KDIP neturi galimybių jokia politine veikla užsiimti oficialiai (ji vadinama teroristine), kurdai iš tiesų nesustoja kariavę: puola pasienio postus, patrulius ir kitus smulkius karinius objektus. Savo ruožtu iraniečiai karts nuo karto šukuoja kurdų sukilėlių stovyklas. Visai neseniai kurdai Irano armijos kantrybės taurę perpildė, kai nukovė vieną Islamo revoliucijos korpuso generolą Abbasą Kasemi. A. Kasemi automobilį kurdai susprogdino, žuvo visi juo važiavę, tarp jų ir pats generolas.

Atsakas buvo griežtas ir žiaurus: Iranas šalia Irako sienos dislokavo 5 tūkst. karių, sunkiąją karo techniką ir artileriją. Operacija buvo siaubinga: iraniečiai kirto kaimyninės šalies sieną, patrankomis sunaikino kelias kurdų gyvenvietes. Nesnaudė ir kurdai – jie pašovė dešimtis vienetų šarvuotos technikos. Irano valdžia pareiškė, kad jų kariuomenė ir toliau naikins bet kokias kurdų karines formuotes. Tačiau nuostolių nebus išvengta, nes kovos veiksmai vyksta kalnų regionuose, kur kurdai turi įsirengę specialias vietas snaiperiams ir žino daugybę slėptuvių bei atsitraukimo keliukų. Ekspertų tvirtinimu, tikroji padėtis šiose vietose apskritai mažai kam žinoma, nes kariniai veiksmai vyksta labai atokiose vietovėse.

Negalima sakyti, kad ir kurdams labai gerai sekasi. Neseniai pasaulį apskriejo žinia, kad Erbilyje šalia Irano konsulato įvyko masinė manifestacija, kurioje Teherano buvo reikalaujama iš kurdų žemių išvesti kariuomenę. Priešingu atveju buvo grasinama uždaryti kalnų pasienio perėją, iš kurios į Iraką tiekiama labai didelė eksporto dalis. Centrinė Irako valdžia, kuri apskritai nenori kištis į kurdų reikalus, išreiškė nepasitenkinimą, kad jei karo veiksmai pasienyje nesibaigs, gali kilti tarpvalstybinis diplomatinis konfliktas.

Kita vertus, kurdai pareiškė, kad jie nesiliaus kovoję už nepriklausomybę ir kasdien mūšiams yra pasirengusi didesnė nei 100 tūkst. kareivių armija. Nugalėti tokią karinę jėgą iraniečiams užtruktų ne vienerius metus, juolab, kad kovos regionai kur kas palankesni kurdams. Taigi, oficialaus Teherano kalbos gali išvirsti į ilgus metus trunkantį alinantį karą.

Arabai ir amerikiečiai

JAV, kurios kariuomenė iki šiol dar yra šiauriniame Irake, kol kas tvirtai pati nežino, kaip į visą šią situaciją reaguoti. Iš vienos pusės – mirtinas piešas – islamiškasis Iranas įsiveržia į svetimos valstybės teritoriją, kurioje šeimininkauja amerikiečiai. Iš kitos pusės, jau vadovaujant Barakui Obamai, kurdų partija buvo įtraukta į teroristinių organizacijų sąrašą. Padėtis dvejopa, o jei dar prisiminsi, kad tai gausus naftos regionas, galva visai susisuka.

Jei bus laikomasi dabartinio plano, JAV armija iš šiaurės Irako turi pasitraukti jau iki šių metų pabaigos. Tačiau dabartinė situacija tokiam planui yra labai nepalanki. Negana to, kad ir ties šiaurine siena padėtis labai nestabili, pilietinis karas gresia kiek piečiau esančiuose rajonuose. Jau beveik aišku, kad amerikiečiams išėjus, kurdai pasiims Erbilį, Dachuką ir Suleimaniją. Bet kartu spėjama, kad kurdai savo kontrolę įves ir Pešmerge. Tačiau kas bus su Kirkuku – iš esmės niekas nežino. Šis miestas (o kartu ir provincija) – tikras nesutarimų katilas.

Visų pirma, tiesiai po kojomis – 4 proc. pasaulio naftos atsargų (palyginumui: visoje Libijoje – 3 proc.). Dėl to Kirkukas išlieka unikaliu miestu, dar vadinamu pasaulio naftos sostine.

Antra. S. Huseino laikais kurdai Kirkuką laikė savo istorine sostine. S. Huseinas bandė masiškai iškeldinti kurdus iš šio miesto, išvarytų kurdų namus atiduodavo arabams. Atėjus amerikiečiams, procesas tapo atvirkštinis – kurdai iš savo buvusių namų pradėjo varyti arabus. Dabar ir vieni ir kiti laukia: kada čia „rimtai susiėmus“ ir išsiaiškinus santykius kalašnikovais.

Tiek kurdų lyderiai Erbilyje, tiek ir centrinė Bagdado valdžia nėra kvailiai – abi pusės supranta, kad Kirkuke milijardai dolerių tiesiog voliojasi po kojomis. Iš pradžių buvo galvojama surengti referendumą, tačiau 2007 m. situacija buvo dar sudėtingesnė ir nenorėta kurstyti aistrų. Mat jei Kirkukas atitektų kurdams, pastarieji jau tą pačią dieną paskelbtų nepriklausomą valstybę. O ką tada darytų oficialus Bagdadas? Taigi, šiandien abi pusės nesnaudžia ir galanda kalavijus, belaukdami kol JAV jūrų pėstininkai išvažiuos namo…

Abiems besivaidijančioms pusėms visai neblogai, jei amerikiečiai pasiliktų: kurdai supranta, kad jie šiame regione dabar yra šeimininkai. O arabai, gyvenantys Kirkuke, taip pat nori, kad JAV kariuomenė neišeitų, nes kurdai prieš juos Kirkuke tada pradės rengti masinius pogromus… Tuo tarpu Vašingtone kasosi pakaušius: pats prezidentas jau pažadėjo išvesti kariuomenę. Žmonių juk neapgausi – į Iraką amerikiečiai įsiveržė visai ne atominės ar cheminės bombos ieškoti… Juk čia – pigiausia pasaulyje nafta, kurios visiems norisi. Juolab, kad negalima gi buvo šios naftos palikti Iranui, kurios kariuomenė su kiekviena diena stiprėjai ir kelia vis didesnę grėsmę demokratiniams procesams. Gavęs 4 proc. pasaulio naftos atsargų, šunybių pasauliui Iranas tikrai prikrėstų.

Raskime meilės ir laisvės ryšį, ir nebereikės niekinti meilės vardan laisvės, o laisvės nebeprarasime mylėdami.

Štai ir prabėgo trumpoji darbo savaitė, nuspalvinta dviejų, kai kurių tautiečių akimis žvelgiant, nesutaikomų švenčių – Šv. Valentino, arba įsimylėjėlių ar meilės, šventės bei Nepriklausomybės dienos. Dvi dienos, dvi šventės, nors šis sugretinimas nemažai daliai vienos ar kitos švenčiančiųjų stovyklos atstovų sukeltų ne tik nusistebėjimą, bet ir pyktį.
Pats esu girdėjęs, kaip patriotiškai nusiteikę tautiečiai vis dar piktinasi ne tiek Vasario 16-osios nuvertinimu, kiek „svetimų“ mums švenčių atėjimu į kasdienybę. Kai kam dar ir dabar panieką kelia ne tik Šv. Valentino diena, bet ir koks nors Helovinas. O meilės diena besidžiaugiantieji, dažniausiai jaunesniosios kartos atstovai, pataria Nepriklausomybės dieną vis dar rimtimi nuspalvinantiems tautiečiams savo „ašarojimą“ pasilaikyti sau, o ne brukti linksmybių ir bučinių persisotinusiam jaunimėliui.
Abiem grupėms norėtųsi priminti: kad ir kaip jie stengtųsi savo varžovų minėjimus nuvertinti, jų argumentai neatrodo bent kiek patikimi. Patriotams vertėtų prisiminti, kad tuomet gerokai „svetimos“ šventės terminą tiktų, matyt, priklijuoti ir visoms religinės tematikos dienoms, nes kadaise ir jos įžengė į gana priešiškai nusiteikusią ir ilgiausiai pagonybės įžadus išlaikiusią šalį. Ar ne Rasos tuomet yra vienintelė „sava“ ir mūsų protėvių tikėjimą atspindinti šventė?
Na, o bučiniais pasaulį ketinantiems apjuosti tautiečiams, matyt, irgi vertėtų nepamiršti, kad jei ne Vasario 16-oji ir jos atmintį išsaugoję bei pagaliau į kalendorių sugrąžinę žmonės, tai ir šiandien jie džiugiai, lyg „Dviračio šou“ broliukai-paleckiukai, tebežygiuotų įsikabinę raudonų vėliavų, pasidabinę pionierių kaklaraiščiais ir bučiuodami nebent kiekvieną sieną puošiančius Lenino atvaizdus.
Bet vis dėlto ar tikrai šios dvi dienos, simbolizuojančios ir tam tikras gyvenimiškas bei žmogiškąsias vertybes, yra tokios nesutaikomos ir niekaip viena prie kitos nelimpančios? Juk meilė, kuri tapatinama su Šv. Valentino diena, ir Nepriklausomybės dienos atnešta laisvė yra tie du dalykai, kurių kiekvienas mūsų trokštame ir gražiausiais dainų ar poezijos žodžiais apdainuojame.
Meilė ir laisvė… Du žodžiai, kuriuos kažkodėl nūdienos pasaulyje imame priešpriešinti vieną kitam, manydami, kad kartu negalime net jas simbolizuojančių dienų paminėti. Ir ne tik jas simbolizuojančios dienos tampa prieštara viena kitai. Ne kartą esu girdėjęs, kad įsimylėjęs žmogus praranda laisvę, nes tenka derintis prie kito, o laisvę mylintis vienišius tegali ir likti vienišiumi, nes juk laisvė, bet ne meilė, yra tas išgirtasis saldus žodis…
Bet kaip tada su meile laisvei? Kaip paaiškinti ir laisvos meilės terminą? Atrodo, kad tai, nuo ko mes bėgame ir bandome meilės bei laisvės sąlytį paneigti, laisvai ir su meile spindinčiomis akimis apdainuoja poetai ir muzikantai, ne tik laisvės, bet ir mylimo žmogaus praradimą aprauda pavergtieji ar nuteistieji, meilę gyvenimui šaukia judėjimo laisvę praradę neįgalieji.
Kūdikis iš tiesų gimsta nelaisvas, nes jo būtį turi užtikrinti motina. Tačiau jos meilė tampa ir pirmuoju jo laisvės garantu. Tik motinos meilės apsuptas vaikas pažįsta pasaulį, ima suvokti savo galias ir savo asmenybės žavesį. Tik mylintys tėvai sukuria vaiko vidinį pasaulį, o kartu atveria jam duris į laisvę ir nepriklausomybę nuo jų. Ir priešingai: meilės stoka sustabdo žygį į nepriklausomybę, nes nepadeda pažinti savo vidinio pasaulio ir išbandyti savo galimybių – juk meilės nepatyrusiam mažyliui telieka ieškoti būdų įtikti, prisitaikyti ir kitokiais būdais paaukoti savo laisvę vardan kito žmogaus iliuzinės meilės.
O kaip toliau? Kaip gyventi ir išgyventi naujai atsiveriančios laisvės dienas? Atsiskirdamas nuo motinos ir žengdamas pirmuosius žingsnius šiame pasaulyje mažylis neišgyventų, jei ir toliau jo nelydėtų mylinčios motinos ar kito rūpestingo žmogaus akys. Juk visuomet reikia pasitikrinti, ar saugu, ar mums už nugaros tebestovi ta tvirta meilės siena, kuriai esant tegalime praverti nežinios ir vis dar svetimo bei nepažįstamo pasaulio duris.
Ir tada, kai griūvame ir keliamės, kai verkiame ir juokiamės, o mus visur lydi mylinčios akys, išmokstame gyventi laisvėje. Ir ne tik išmokstame laisvės, bet išmokstame ir mylėti kitą. Tik visiškai laisvę išbandęs ir savyje atradęs augantis žmogus sugeba gerbti ir vertinti kitą žmogų, nes jam nereikia taikytis prie kitų, paminti savo nepriklausomybės, o kartu ir gniaužti pykčio ar net neapykantos.
Į psichoterapiją ateina daug žmonių, tačiau visus juos veda tas pats vienas motyvas – laisvės paieškos. Laisvės, kuri išvaduotų iš nuolatinės priklausomybės nuo užgniaužtų jausmų, verčiančių kankintis, kaltinti save ir griauti santykius su aplinkiniais. Laisvės, kuri padėtų atsikratyti senųjų, dar vaikystėje susikurtų išgyvenimo nedraugiškame pasaulyje modelių. Laisvės, kuri suteiktų sparnus pakilti ir skristi, laisvės, kuri padėtų įkvėpti visa krūtine. Ir dar daug kitokių laisvių žmonės ieško psichoterapijoje, bet visų jų viltis – išsilaisvinti iš vidinių, prieš daugelį metų juos surakinusių baimės, nevilties ir pykčio varžtų.
Daugelis jų nepatyrė meilės ir neturėjo galimybės išmokti laisvės. Todėl vienintelis kelias padėti jiems išsilaisvinti – mylėti juos. Ne vienas pacientas šiandien pripažįsta, kad psichoterapija ir yra gydymas meile. O kaip kitaip padėti žmogui grįžti atgal į skaudžią vaikystę ir pabandyti iš naujo žengti tuos žingsnius, kurių taip niekas ir neišmokė jų žengti? Žengti žingsnius į tą šalį, kurioje jiems dar neteko būti. Šalį, kuri vadinama vidinės laisvės vardu.
Tik tas, kuris patyrė meilę ir taip išsilaisvino, tegali suvokti, kad ir mylėti tegali laisvas žmogus. Nes tik laisvas žmogus gerbia kito laisvę, gerbia ir vertina kito asmenybę. Ar tai nėra meilė? Ar tai nėra meilės ryšys su kitu žmogumi, kuriantis ir šio laisvę? Kaip sako Richardas Bachas, „ryšys, siejąs tavo tikrąją šeimą, yra ne kraujo, bet pagarbos ir džiaugsmo, kai juos atrandame vienas kito gyvenime…“
Tai ar tikrai meilė ir laisvė nesuderinamos, kaip kad nesuderinamos mums vis dar atrodo Meilės ir Nepriklausomybės dienos? Raskime meilės ir laisvės ryšį, ir nebereikės niekinti meilės vardan laisvės, o laisvės nebeprarasime mylėdami…

Meilė, kuri tapatinama su Šv. Valentino diena, ir Nepriklausomybės dienos atnešta laisvė yra tie du dalykai, kurių kiekvienas mūsų trokštame.

Būrys gydytojų, menininkų, sportininkų, verslininkų Kovo 11-ajai mėgins grąžinti laisvų žmonių dvasios šventės turinį.

Žmogaus teisių stebėjimo institutas, po trejų metų bylinėjimosi su savivaldybe (dėl leidimo surengti alternatyvią akciją Kovo 11-ąją rengiamoms kraštutinių pažiūrų jaunimo eitynėms) laimėjęs bylą Aukščiausiajame Teisme, šiuo metu buria nevyriausybines organizacijas bei iškilias mūsų visuomenės asmenybes diskusijai, kaip prasmingiau atšvęsti Kovo 11-ąją ir suteikti laisvės sąvokai kitokių spalvų. Beje, socialiniame tinkle “Facebook” žmogaus teisių gynėjai įregistravo iniciatyvą “Švęsk laisvę”, čia galima pareikšti savo nuomonę, kaip sutelkčiau paminėti šį istorinį įvykį.
Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir Lygių galimybių plėtros centras, gavę leidimą šiemet organizuoti kitokį Nepriklausomybės atkūrimo dienos paminėjimą, įtraukė į šią iniciatyvą ir tokias nevyriausybines organizacijas, kaip “Globali iniciatyva psichiatrijoje”, Lietuvos studentų sąjunga, Moksleivių parlamentas, Pilietinės visuomenės institutas, Romų bendruomenės centras, Žydų bendruomenė, Žmogaus teisių centras, bei kelias dešimtis visuomenės gyvenimo lyderių: aktorių Dominyką Vaitiekūną, dainininkus Ericą Jennings, Jurgį Didžiulį, Vytautą Juozapaitį, Andrių Mamontovą, dailininkę Nomedą Marčėnaitę, įvairių fondų vadovę Dianą Vilytę, psichologą Robertą Povilaitį, rašytoją Marką Zingerį, režisierių Joną Ohmaną, tenisininką Ričardą Berankį, verslininkus Saulių Arvasevičių ir Ilją Laursą, žurnalistą Artūrą Račą bei dešimtis kitų.
Kam, pasitinkant 22-ąjį laisvės gimtadienį, prireikė tokios iniciatyvos ir kaip, jos aktyvistų įsivaizdavimu, žmonės turėtų deramai švęsti laisvės dieną? Apie tai pakalbinome keletą akcijos iniciatorių.

Henrikas Mickevičius, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius: Visų pirma ši iniciatyva yra neformali. Tiesiog mūsų institutas, kuris yra šios akcijos koordinacinis centras, kartu su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis ir žinomais žmonėmis kelia klausimą ir siekia išprovokuoti visuomenę diskusijai, kas yra laisvė, kokia jos prasmė, reikšmė, turinys, kodėl laisvė mums yra svarbi arba nesvarbi ir kaip būtų galima paminėti laisvės šventę. Tai, mūsų nuomone, aktualu, nes, kaip pastebime, pamažu imame pamiršti, kas yra Kovo 11-oji. Pagaliau imama nebeskirti, kuo Vasario 16-oji skiriasi nuo Kovo 11-osios.
VEIDAS: Kodėl teigiate, kad žmonėms nebesvarbi laisvė?
H.M.: Tai nėra tik mūsų nuomonė, tai liudija sociologinės apklausos. Jos rodo, kad žmonėms rūpi kiti klausimai, o nepriklausomybės, laisvės dalykai nuėjo į antrą planą. Štai vyresni žmonės mano, kad sovietmečiu buvo geriau arba nebuvo taip jau blogai. Jų žodžiais, tuomet būta daugiau aiškumo, nuspėjamumo, tvarkos, o laisvė, palyginti su prognozuojamumu, nėra tokia svarbi. Vyresnieji pamiršo netgi tokius dalykus, kaip buvome žeminami vos tik privažiuodavome valstybės sieną, kad visas žmogiškasis orumas baigdavosi pasieny.
Tokį vyresnio amžiaus žmonių nusiteikimą galima paaiškinti žmogaus prigimtimi: ilgainiui esame linkę pamiršti, kas buvo bloga, ir prisiminti tik gera. O štai jaunimui atrodo, kad laisvė yra duotybė, kuri niekados nepasikeis. Jauni žmonės nesupranta, kad jei nustosi rūpintis laisve, viskas gali greitai pasikeisti.
Todėl mums atrodo, jog svarbu grįžti prie ištakų ir apgalvoti, ar svarbu, kad esame laisvi, kad valstybė laisva. Manau, visi sakys, kad tai mums labai svarbu. Bet apie tai reikia galvoti nuolat.
Kartu norime, kad Kovo 11-oji būtų minima kitaip. Dabar ji labai subiurokratinta ir netgi gąsdinanti. Štai valstybės ir valdžios elitas susirenka savo siaurame ratelyje, pakelia vėliavą, pasako keletą kalbų ir išsiskirsto, o dalis jaunimo, pastaraisiais metais Kovo 11-ąją rengiančio eitynes sostinės centre, gąsdina praeivius. Skustagalviai jaunuoliai eina apsirengę juodomis uniformomis, nešini vėliavomis su kaukolėmis ir šūkiais “Lietuva lietuviams”, jų veidai iškreipti. Mūsų nuomone, tokios akcijos neturi nieko bendro su tikruoju patriotizmu.
Mes norime pasakyti, kad tikrasis patriotizmas – tai žmonių, vertinančių, jog gyvena laisvoje, demokratinėje, teisinėje valstybėje (kurioje, tiesa, yra ir nemažai trūkumų, bet…), kurioje gerbiamos visų žmonių teisės, suvokimas, kad principines nuostatas reikia saugoti ir puoselėti.
Taip pat norime pabrėžti, kad nesiekiame su niekuo konfrontuoti, nenorime organizuoti jokių kontraeitynių, – norime pasakyti priešingai: mes galime būti visiškai skirtingų politinių pažiūrų, vertybių, orientacijų, galime netgi ginčytis ir pyktis dėl skirtingų dalykų, bet laisvė yra ta vertybė, dėl kurios esame vieningi, dėl kurios svarbos sutariame ir nesikvirčijame.
VEIDAS: Tad ką Jūs siūlote?
H.M.: Mūsų noras yra paversti šią laisvės šventę šviesia ir džiugia. O kaip tai padaryti, kokia forma švęsti, mes dar ieškome atsakymo. Dabar paklausėme žmonių, kaip, jų įsivaizdavimu, šią dieną prasmingiau paminėti. Netrukus turėtume sulaukti daugiau įvairių pasisakymų. Šiemet bus pirmas bandymas kitaip švęsti šią laisvės dieną, o vėliau plėtosime šventimo idėjas.
Aišku, kovas – ne liepa, ir šašlykų nekepsi, parkuose nesilinksminsi, bet kažką kitokio galima sugalvoti. Yra nemažai muzikuojančio jaunimo, kuris siūlo surengti nemokamus koncertus, panašius į gatvės muzikos dieną, kiti siūlo dar kitokias formas.

Dainius Pūras, docentas, psichiatras, JT Vaikų teisių komiteto narys ekspertas: Dalis mano gyvenimo nugyventa anais laikais, kai apie laisvę tik svajojome. Tada mąsčiau, kaip būtų, jei taptume laisvi, bet kai tapome laisvi, pamatėme, kad randasi žmonių, kurie abejoja, ar ta laisvės dvasia mūsų negadina, ar ta laisvė iš viso reikalinga. Taigi, girdint tokius vertinimus, yra apie ką pagalvoti. Manau, reikia draugiškai pamąstyti, ar mes tinkamai išnaudojame laisvės dovaną. O Kovo 11-oji kaip tik ir yra ta data, kai labiausiai dera kelti tokius klausimus.
VEIDAS: Kas skatina nusivylimą laisve ir kodėl mus kamuoja kalinio sindromas, kai ištrūkus į laisvę imamos idealizuoti “grotos” ir visais įmanomais būdais stengiamasi grįžti ten, iš kur taip ilgai svajota ištrūkti?
D.P.: Anuomet visi troškome laisvės, bet visi turėjome galvoje labiau išorinę valstybės nepriklausomybę ir laisvę. Ir tai, be abejonės, labai svarbu, bet iš tikrųjų tai tik pirmas žingsnis į laisvų individų ir laisvos visuomenės kūrimą.
Taigi paaiškėjo, kad tiek metų pragyvenę nelaisvėje mes nemokame naudotis laisvės dovanomis. Bet laisvė dėl to nekalta. Laisvės, kuri yra neatskiriama nuo atsakomybės, reikia mokytis. Mes negalime ignoruoti savo atsakomybės ir kaskart kaltinti kitus: aš esu nevykėlis dėl to, kad visi aplinkui vagys.
Aš matau didžiulį paradoksą: esame tauta, kuri didžiuojasi, kad pirmoji pradėjo griauti prievartos ir nelaisvės imperiją, bet tuo pat metu ėmėsi rodyti nostalgiją prievartos dvasiai, ilgėtis nelaisvės, mėginti viską drausti, riboti, rūšiuoti žmones. Tokių tendencijų Lietuvoje nemažai, bet aš nedramatizuoju, tikiuosi, kad šita tendencija nenugalės.
Iš tikrųjų Lietuvoje yra daugybė šaunių žmonių, tik mums reikia gydyti tarpusavio santykius: atsikratyti nepasitikėjimo, prievartos, liautis kritikuoti vieniems kitus ir laisvąjį pasaulį. Juk laisvasis pasaulis parodė, kad kiekvienos valstybės jėga yra demokratija. Dabar Lietuvoje tapo madinga kritikuoti stiprias demokratijos tradicijas turinčias valstybes, kurios geriausiai sprendžia savo problemas, ir aiškinti, kad mums ne pakeliui su tomis valstybėmis, nes jų vertybės keistos. Bet iš tikrųjų tose valstybėse įtvirtintos universalios vertybės, pirmiausia kad kiekvienas žmogus turi būti gerbiamas. Tai paprastos tiesos, bet mes jų dar tik mokomės.
Kaip psichikos sveikatos specialistas pasakysiu: kol kalbėsime, kad vaikus mušti yra gerai, tol nebūsime laisvi ir negalėsime tikėtis nieko gero. Turime šnekėti atvirai ir pasakyti, kad vaiko, žmonos, vyro ar bet kurio kito žmogaus mušimas, prievarta nieko gero neduoda. Mokslas įrodė, kad prievarta yra prasčiausias tarpusavio santykių sprendimo būdas. Žinoma, jei norime savo vaikus toliau ugdyti nuolankiais vergais, tai muškime juos, kad jie bijotų. Bet tik žmonės, gyvenę uždarose visuomenėse, nežino kito būdo, kaip tą vaiką suvaldyti nelupant. Yra puikių neprievartinių konfliktų sprendimo būdų – tik reikia jų mokytis. O mes nepradėję mokytis sakome, kad laisvė nieko gero neduoda, kad demokratija veda į anarchiją.
Žinoma, jei vaikui suteiksi tik laisvę ir nekelsi atsakomybės klausimo, tai irgi nieko gero neduos. Bet tikroji laisvė neatskiriama nuo atsakomybės. Taigi negąsdinkime žmonių laisvės dvasia, esą lietuvis gali būti tik vergas. Turime išmokti naudotis laisve, ir viskas bus gerai. Aš manau, kad Kovo 11-oji yra puiki diena susitarti plačiu frontu, nesvarbu, kokių pažiūrų žmonės būtų.
VEIDAS: Bet visuomeninių organizacijų raginimus ir pamokymus, kaip švęsti Kovo 11-ąją, žmonės vėlgi gali suprasti kaip iš aukščiau primetamas tiesas.
D.P.: Toks mąstymas irgi atėjęs iš prievartos visuomenės: kad ir kas ką organizuotų ar darytų, kuriamos sąmokslo teorijos, kokios piktos jėgos tai pasiūlė ir kiek už tai sumokėjo. Tai nebejuokinga. Bet, ačiūdie, šiandien yra internetas, feisbukas, kiti socialiniai tinklai, kurie leidžia žmonėms laisvai bendrauti, dalytis ir džiaugtis idėjomis.
Pagaliau žmonės nebūtinai turi rinktis ir švęsti Vilniuje – jie tai gali daryti ir savo miesteliuose. Aišku, norint kažką organizuoti savo miestelyje irgi teks gauti leidimą. O dėl jo turi kreiptis kažkokia organizacija, bet toliau viskas piliečių rankose, niekas nieko neprimetinėja.

Andrius Mamontovas, muzikantas, aktorius, prodiuseris: Aš nesu nei šios akcijos iniciatorius, nei aktyvus narys ar dalyvis – tiesiog žmogaus teisių gynėjai kreipėsi į visuomenės narius, klausdami nuomonės apie Kovo 11-ąją, ir aš ją pasakiau.
Iš tikrųjų aš esu lengvai susipainiojęs mūsų valstybinėse šventėse, nes jų yra net keletas ir visos vienodai svarbios: Sausio 13-oji, Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, pagaliau Liepos 6-oji.
Man aiškiausia yra Sausio 13-oji, kai paminime dramatiškuosius 1991 m. sausio įvykius. Šita data bent jau mane labiausiai užkabina, o kitos šventės yra supanašėjusios. O tai, kad trys pirmosios datos eina viena po kitos kas mėnesį, ir lemia, kad šios šventės netampa didžiule visuotine švente. Ir šitą vakuumą išnaudoja ekstremistinių pažiūrų žmonės.
Aišku, visiems turi būti vietos išreikšti mintis, išreikšti save. Kita vertus, aš nežinau, ar iš viso mums reikia triukšmingai švęsti Kovo 11-ąją. Gal reikia sugalvoti kitokį šios datos paminėjimą, tarkime, kokią nors talką ar kitą gražią iniciatyvą?
Aš nemažai ginčijuosi su šios idėjos iniciatoriais iš Žmogaus teisių stebėjimo instituto, kaip reikėtų švęsti laisvės dieną. Jie nori, kad būtų kažkokia šventė. Aš nemanau, kad mes visi išeisime į gatves kovo mėnesį ir švęsime. Taip tikrai nebus.
Man imponuoja pavasarį vykstanti švaros akcija “Darom”. Manau, Kovo 11-ąją irgi reikėtų sugalvoti kažką tokio, visa apimančio ir sutelkiančio. Juk kas yra Kovo 11-oji? Tai yra dar vienas kartas, kai mes atkūrėme nepriklausomybę, tai nauja pradžia, atskaitos data, nuo kurios vėl tapome laisvi ir nepriklausomi. Tai švęskime tą pradžios dieną kažkokiu veiksmu, kažką visi kartu pradėkime kurti, daryti. Kokia prasmė kartoti gatvės muzikos dieną ar kitus renginius? Pagaliau Kovo 11-ąją tradiciškai būna šalta. Man yra tekę pasirodyti scenoje ir Sausio 13-ąją, ir Vasario 16-ąją, tad galiu pasakyti: kai sušąli, nejauti jokios šventės, savaitę po jos visi serga.
Be to, Kovo 11-oji sutampa su pavasario pradžia ir beveik sutampa su senoviškais naujaisiais metais – lygiadieniu, tad tai tikrai galėtų tapti kažko veikimo visiems kartu diena.
Žinoma, galbūt bėgant laikui Kovo 11-osios šventė įgaus kitokį atspalvį, bet kol kas, kol dar visi puikiai viską atsimename, kol tie įvykiai dar tokie artimi, tikrai taip nebus. Juk kas yra dvidešimt metų valstybės gyvenime? Tai maždaug viena valanda žmogaus gyvenimo, ir per tiek laiko mes dar iki galo neišmokome gyventi su ta laisve. Tai kaip mes galime švęsti laisvės šventę?
VEIDAS: O ar nevertėtų labiau akcentuoti Liepos 6-osios, Valstybės dienos?
A.M.: Aš nežinau, ar Mindaugo karūnavimo diena tikrai yra ta diena, kuri simbolizuoja tikrąją mūsų laisvę. Bet aišku tai, kad liepos 6-oji yra tas metų laikas, kai oras būna puikus ir žmonės mielai švenčia šventes.
Vis dėlto, mano nuomone, pagrindinė lietuvių šventė yra Rasos – birželio 24-oji. Tai tikrai tradicinė, nuostabi lietuvių šventė, kurią visi švenčia nejausdami jokių imperatyvų.
Juk daugelį metų mus mokė cituoti partijos narių pasisakymus, švęsti svetimas šventes: partijos įkūrimo, Spalio revoliucijos metines. Pagaliau visos katalikiškos šventės irgi nėra tradicinės lietuvių šventės – jos mums atneštos prieš 600 metų, o iki tol mes švęsdavome kitas, savas, pagoniškas šventes. Taigi tai, kas mums brukama, sulaukia atstūmimo reakcijos.

Ar tikrai pasaulio voratinklis, apraizgęs ir sujungęs milijonus žmonių į vieną tinklą, gali būti apribotas ir suvaržytas?

Šis klausimas milžinišku greičiu pradėjo keliauti iš lūpų į lūpas, kai tarptautinei bendruomenei ieškant kovos su piratavimu ir klastotėmis būdų Tokijuje buvo pasirašytas Prekybos susitarimas dėl kovos su klastojimu ACTA (angl. Anti-Counterfeiting Trade Agreement).

ACTA idėja palaikyčiau tada, jei šį susitarimą ratifikuotų Kinija. Šioje šalyje veikianti ACTA atneštų didžiulės naudos skirtingų pramonių atstovams, nes būtent čia pagaminama beveik 80 %  viso pasaulio klastočių.  Bet, deja, Kinija šios sutarties net neplanuoja ratifikuoti. Dėl to iškyla paprastas klausimas, ar tikrai ACTA tikslas yra kovoti su piratavimu ir klastotėmis?

Interneto bendruomenė ir žmogaus teisių aktyvistai pabrėžia, kad ACTA apribos laisvę internete ir kartu privatumą. Net ir atsiribojant nuo nevienareikšmiškos diskusijos apie intelektinę nuosavybę (diskusiniai aspektai gerai pailiustruoti youtube filmuke žemiau) reikia pabrėžti, kad šioje sutartyje įtvirtinamos galimybės sekti privačių asmenų veiksmus internete: „Šalis pagal joje galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus gali įgalioti kompetentingas institucijas nurodyti interneto paslaugų teikėjui skubiai pateikti informaciją teisės turėtojui, pagal kurią būtų galima nustatyti tariamai pažeidimą padariusį abonentą, jeigu teisės turėtojas pateikė teisiškai galiojantį skundą dėl prekių ženklo, autoriaus teisių arba gretutinių teisių pažeidimo ir jeigu tokios informacijos reikia, kad tos teisės būtų apsaugotos ar užtikrintos.“

Taigi, susidaro įspūdis, kad skambiam pavadinime siekis stabdyti kontrolę ir klastojimą ir yra tik skambus pavadinimas. ACTA visos tolesnės išlygos dėl asmens privatumo apsaugos yra lygiai tokios pat nekonkrečios, kaip ir galimos intervencijos į asmens privatų gyvenimą mastas. Įteisinus galimybę filtruoti internetą ir sekti privačius asmenis jame, grįžti atgal būtų labai sunku. Gal netgi neįmanoma.

Tai pabandė pabrėžti ir Wikipedios portalas, kuris kartu su kitomis svetainėmis 24 valandoms sustabdė savo veiklą dėl tuo metu JAV kongrese svarstomų  SOPA (angl. – the Stop Online Piracy Act) ir PIPA (angl. – the Protect IP Act) įstatymų projektų. Tačiau tarptautiniu lygmeniu juos pakeitė ACTA, kurią pasirašė ir Lietuva.

Žodžio laisvei ir privatumui internete palaikyti socialiniuose tinkluose šiuo metu pradėjo burtis bendruomenės. Lenkijoje prieš įvairias  institucijas buvo pradėti „hakerių” įsilaužimai ir vyko didelės gyventojų demonstracijos prieš šią sutartį, privertusios ministrą pirmininką iš sutarties entuziasto tapti šios sutarties skeptiku.

Iki šiol derybos dėl šios sutarties aplenkdavo tiek Europos Sąjungos, tiek Lietuvos piliečių renkamas institucijas ir kartu pačią visuomenę. Tačiau pasirašyta sutartis įsigalios tik ratifikavus ją nacionaliniuose parlamentuose. Todėl yra galimybė gerai apsvarstyti šią sutartį mūsų Seime, kartu įtraukiant ir visuomenę, kurią šios kadencijos Seimas, priimdamas sprendimus, nebe pirmą kartą pamiršdavo. Prisiminkime vien Europos Sąjungos naująją konstituciją, kuri buvo ratifikuota net jos nemačius.

Vaizdo reportažas “What Is ACTA?” http://youtu.be/N8Xg_C2YmG0

Sveikindama su Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, prezidentė Dalia Grybauskaitė ragina mąstyti, kaip įveikti naujus kalbai ir spausdintam žodžiui kylančius iššūkius

Šalies vadovė pasveikino visus, kurie prisideda prie gimtosios kalbos ir lietuviškos knygos puoselėjimo bei spaudos laisvės ir garbingos žurnalistikos stiprinimo, teigiama Prezidentūros pranešime.

Prezidentės teigimu, minėdami istorinę datą, kai 1904 metų gegužės 7-ąją buvo panaikintas spaudos lietuviškais rašmenimis draudimas, ir prisimindami tuos, kurių sutelktomis pastangomis 40 metų draustas lietuviškas žodis liko gyvas, turime galvoti, kaip įveikti naujus kalbai ir spausdintam žodžiui kylančius iššūkius.

“Modernėjančiame pasaulyje gimtajai kalbai ir spausdintam žodžiui kyla kitų pavojų ir jiems įveikti vėl reikia sutelktų dabarties knygnešių pastangų. Visi esame atsakingi už gimtosios kalbos, lietuviškos knygos ir spaudos bei tautos identiteto išsaugojimą”, – sako D.Grybauskaitė.

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena minima kasmet gegužės 7 dieną. 1904 metais šią dieną po 40 rusų carinės valdžios spaudos draudimo metų buvo vėl leista lietuviška spauda.

BFL

Laisvės nuo mokesčių diena – simbolinė diena metuose, kai vidutinis mokesčių mokėtojas nustoja dirbti valdžiai ir pradeda dirbti sau. Šįmet Laisvės nuo mokesčių diena – gegužės 5 d. Jei pirmąją metų dalį dirbtume tik mokesčiams, kiekvienas per pirmąsias 124 dienas uždirbtas litas patektų į biudžetą.

Norintys giliau susimąstyti, kiek kainuoja valdžia, laisvę nuo mokesčių gali minėti ir kiekvieną dieną. „Jeigu žmogus kasdien dirba nuo 8 val. ryto ir iki 5 val. vakaro, o pietauja nuo 12 iki 13 val., tuomet pirmąsias tris valandas jis dirba mokesčiams ir tik 10:44 ryto jis pradeda dirbti sau. Vadinasi, daugiau negu trečdalį savo produktyvaus laiko kiekvienas mokesčių mokėtojas skiria uždirbti mokesčiams. Daugiausiai dirbame tam, kad sumokėtume „Sodros“ ir sveikatos draudimo įmokas – tam žmogus dirba 45 dienas metuose arba, žvelgiant padieniui, šioms įmokoms sumokėti triūsia pirmąją valandą kiekvieną darbo dieną. Antroje vietoje yra PVM – šiam mokesčiui sumokėti dirbame 36 dienas arba po 47 minutes kasdien“, – komentuoja Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė Kaetana Leontjeva.

Mokesčių naštai pavaizduoti tinkamas yra ir pyrago įvaizdis. „Įsivaizduokite, kad pusdienį sukotės virtuvėje ir iškepėte gardų pyragą. Tačiau viso pyrago valgyti negalite, nes daugiau negu trečdalį atrieksite mokesčiams“, – teigia K. Leontjeva.

Kuomet valdžia intensyviai skolinasi, o biudžetai yra nuolat nesubalansuoti, prasminga skaičiuoti ir Laisvės nuo valdžios išlaidų dieną, kuri įtraukia ateities mokesčių naštą. „Kadangi kas penktas iš įvairių biudžetų išleistas litas yra pasiskolintas, 32 dienas viešasis sektorius bus apmokamas iš skolintų lėšų, ir Laisvės nuo valdžios išlaidų diena ateis tik birželio 7 d. Jeigu mokesčių mokėtojams tektų šįmet apmokėti visą viešojo sektoriaus sąskaitą, Laisvės nuo mokesčių diena ateitų būtent birželio 7 d. Tai, kad viešasis sektorius net 32 dienas bus išlaikomas skolon yra itin blogas ženklas jaunajai kartai, kuri turės padengti šias skolas, tad Laisvės nuo mokesčių diena ateityje tols, o tempti mokesčių naštos akmenį teks vis vėliau“, – pažymi ekspertė.

Mokesčių mokėtojams rūpi, kur išleidžiami jų sumokėti mokesčiai. Ekspertės teigimu, didžiausia mokesčiams sumokėti dirbamo laiko dalis skiriama socialinei apsaugai. „Vidutinis mokesčių mokėtojas net 50 dienų dirba tam, kad būtų mokamos pensijos ir įvairios pašalpos. 19 dienų triūsiama švietimui finansuoti, 16 dienų – sveikatos apsaugai. Palūkanoms už valstybės skolą sumokėti tarnaujame net 7 dienas, o tai yra daugiau negu dirbame policijai ir teismams išlaikyti (5 dienos). Biurokratiniam aparatui išlaikyti dirbame 5 dienas, įmokoms į Europos Sąjungos biudžetą – 4 dienas“, – apžvelgia ekspertė.

Kitose šalyse taip pat skaičiuojama Laisvės nuo mokesčių diena. Didžiojoje Britanijoje ši diena šįmet išauš gegužės 30 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose ši simbolinė diena jau buvo pažymėta balandžio 12 d., tačiau net 42 dienas šios šalies viešasis sektorius veiks skolon ir Laisvės nuo valdžios išlaidų diena ateis tik gegužės 23 d. Bulgarijoje Laisvė nuo mokesčių – diena anksčiau nei Lietuvoje, gegužės 4 d., o Laisvės nuo išlaidų diena ateis gegužės 13 d.

Lietuvos laisvosios rinkos institutas nuo 1993 m. skaičiuoja Laisvės nuo mokesčių dieną. Tai santykinės mokesčių naštos rodiklis, parodantis, kokią žmogaus sukuriamų gėrybių dalį paima valdžia ir perskirsto per nacionalinį biudžetą ir nebiudžetinius fondus. 2010 m. ši diena nebuvo skaičiuojama, LLRI siūlė minėti 2009 m. Laisvės nuo mokesčių dieną.

REUTERS

Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) pirmininkas, Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis gegužės 3-iosios – Pasaulinės spaudos laisvės dienos išvakarėse paragino ESBO valstybes dėti daugiau pastangų, kad būtų apsaugoti žurnalistai.

“Skaitmeninė žiniasklaida XXI a. atvėrė precedento neturinčias galimybes žodžio laisvei ir priėjimui prie informacijos, bet tikrąją spaudos laisvę vis dar varžo smurto prieš žurnalistus grėsmė. Visame ESBO regione žurnalistams ir toliau grasinama, jie yra persekiojami, fiziškai užpuolami ir net nužudomi vien už tai, kad dirba savo teisėtą ir gyvybiškai svarbų darbą“, – sakė A. Ažubalis.

“Negalime toleruoti nei šių grėsmių žurnalistų saugumui, nei jų galimų šiurpių padarinių. ESBO valstybės privalo labiau stengtis įvykdyti savo įsipareigojimus žiniasklaidos laisvės srityje ir užtikrinti, kad galiojantys teisės aktai, teisėsaugos veikla ir teisinės priemonės būtų taikomi žurnalistų saugumui užtikrinti“, – sakė A. Ažubalis.

Vilniuje birželio 7-8 d. vyks konferencija, skirta žurnalistų saugumui ESBO regione. Ją rengia ESBO pirmininkaujanti Lietuva kartu su ESBO atstove žiniasklaidos laisvei.