Nors laisvės deklaraciją Lietuva paskelbė 1990 m. kovo 11-ąją, kovos dėl nepriklausomybės atkūrimo kulminacija, be abejo, įvyko 1991 m. sausį. Tai buvo neeilinis lietuvių atsparumo ir jų pasiryžimo ginti savo apsisprendimo teisę išbandymas, kurį pasaulis sekė sulaikęs kvapą. Kadangi matė nelygią Dovydo ir Galijoto kovą, kurios baigtį, racionaliai vertinant jėgų santykį, nuspėti nebuvo sunku.
Tūkstantinės minios, suplūdusios iš visos Lietuvos prie parlamento, giedojo, meldėsi ir laukė stebuklo. Tarsi prašydamos šilkmedžio: „Išsirauk ir pasisodink jūroje“ (Lk, 17,5). Ir stebuklas įvyko – tankai sustojo, Lietuva laimėjo. Galėčiau liudyti: mačiau, kaip šilkmedis pakilo ir bloškėsi į bekraščius vandenis.
Stebuklas įvyko todėl, kad Lietuva buvo naivi kaip vaikas. Ir kaip tik dėl tos priežasties – savo nepatirties ir nelygstamo pasitikėjimo visais, kurie tarė jos vardą – turėjo tą išganingą tikėjimą. Mažą, nelyginant garstyčios grūdą, tačiau nepalaužiamą ir viltingą, esmingai pakeitusį jos likimą. Prieš visa tai turėtų nublankti mūsų pažiūrų skirtumai, politinės simpatijos ar antipatijos, asmeninių santykių emocijos.
Praėjo 25-eri metai. Šiandien galime savęs klausti: ar tas mažas garstyčios grūdelis, teikęs prasmės anam pasiryžimui ir įkvėpęs drąsos nesitraukti atgręžtų vamzdžių akivaizdoje, išaugo į didingą Tiberiados ežero pakrančių medį – simbolį žmogaus tikėjimo galios, paverčiančios fiziškai neįmanomus dalykus tikrais?
Į tą klausimą iš dalies atsako iškalbingas faktas: Laisvės premija, simbolizuojanti ano tikėjimo išsipildymą, šiemet nebuvo teikiama. To vardo žymens prasmę nustelbė daug metų trunkančios neatlaidžios ir kerštingos politinės kovos pasekmės – ilgai nešiotos asmeninės nuoskaudos, politikų asmenybinis susmulkėjimas, pagiežingam revanšui atsivėrusi proga. Tai potėpis Lietuvą vairuojančio elito charakteristikai apie jo išminties ir politinio sąžiningumo išteklius.
Neįrodinėsiu, vertas V.Landsbergis Laisvės premijos ar ne. Būtų kvaila. Lygiai kaip kvaila yra aiškinti, kad tuo metu jis nebuvo valstybės vadovas. Svarbiau pažvelgti į priežastis, kodėl visuomenės susipriešinimas Lietuvoje neatslūgsta nė po 25-erių nepriklausomybės metų, o politinis elitas, plaudamasis rankas dėl precedento Europoje neturinčios emigracijos bei visuomenės nusivylimo neteisingos valstybės kūrimo procesu, vis dažniau kartoja Poncijaus Piloto klausimą: „Kas yra tiesa?“ Tarsi tiesų būtų daug. Tarsi būtų rinktis lyg nuo švediško stalo.
O tiesa yra paprasta. 1990-aisiais Lietuvos ir Estijos socialiniai bei ekonominiai parametrai buvo panašūs: planinės ekonomikos ir neefektyvaus sovietinio ūkininkavimo abi vienodai nustekentos, be Maskvos globos nepajėgios užtikrinti rinkų nei savo pramonės, nei žemės ūkio produkcijai. Abi turėjo pertvarkyti savo politines ir ekonomines sistemas taip, kad būtų pajėgios konkuruoti pasaulyje ir užtikrinti deramą pragyvenimo lygį savo piliečiams. Tam tie piliečiai ir pasisakė už atsiskyrimą nuo sovietinės imperijos ir balsavo už nepriklausomybės sąjūdžius.
Kokį balansą randame po 25-erių metų? Pažvelkime į Statistikos departamento 2015 m. duomenis. 1990 m. Lietuva turėjo 3,7 mln., Estija – 1,5 mln. gyventojų. 2015 m. Lietuva – 2,921 mln., Estija – 1,313 mln. Nedarbo lygis Lietuvoje buvo 9,4 proc., Estijoje – 6,5 proc., vidutinis darbo užmokestis atitinkamai – 714 ir 1010 eurų, minimali alga – 325 eurai ir 390 eurų, vidutinė senatvės pensija – 242 ir 372 eurai, tiesioginės užsienio investicijos – 12,46 mlrd. ir 16,39 mlrd. eurų, vienam gyventojui tenkančios investicijos – 4279 ir 12 479 eurai, valstybės skola – 14,91 mlrd. ir 2,05 mlrd. eurų, vienam gyventojui tenkanti skolos dalis – 5121 euras ir 1564 eurai. Protingam – pakaks.
Pridurti galima nebent tai, kad Lietuvos potencialas 1990 m. buvo didesnis už Estijos, turint galvoje gyventojų ir teritorijos dydžius bei su tuo susijusias ūkio galimybes. Šiandien Lietuva kenčia nuo antrojo sodybų tuštėjimo meto, o Estija emigracijos net neįvardija kaip problemos.
Ką tai turi bendra su nepaskirta Laisvės premija? Ryšys – tiesioginis. Jis atspindi Lietuvos vadovaujančio elito politinės kultūros lygį. Politinė kultūra nurodo priežastinį ryšį tarp pilietinės visuomenės kokybės ir politinio elgesio bei valstybinės santvarkos pobūdžio. Ji lemia politinių sprendimų kokybę. Ir tie sprendimai paaiškina Lietuvos atsilikimo nuo Estijos priežastis.
Lietuvos politinė kultūra pradėjo vystytis tarpukariu. Lenkijai 1920 m. atplėšus Vilniaus kraštą, formavosi agresyvus istorinis tautiškumas (tautininkai). Stipresnis Katalikų Bažnyčios veiksnys turėjo įtakos visuomeninei sąrangai, politinio autoriteto sampratai, individualiems įsitikinimams (krikščionys demokratai). Politinę kultūrą taip pat veikė per rusiškas mokyklas atėjusios socialistinės bei revoliucinės pažiūros, persmelkusios dalį inteligentijos. Šios pažiūros, viena vertus, brandino antikatalikiškus nusistatymus (valstiečiai liaudininkai, socialistai), kita vertus, fanatizmą (komunistai).
Pasaulėžiūra grįsta politinė diferenciacija trukdė kompromisinį politinį procesą. Ypač dėl griežto priešinimosi valstybės ir Bažnyčios santykių klausimais. Iš Vakarų perimta demokratijos samprata praktikuota labiau Rusijos pavyzdžiu – be kompromiso ir pakantumo tradicijos. 1926 m. gruodžio 17-osios perversmas kaip tik dėl tos priežasties Lietuvoje rado palankią dirvą. Įsipilietino stipraus valdžios autoriteto tradicija, laisvę tapatinanti su anarchija, teisinį autoritetą – su silpnumu ir neefektyvumu, gal net grasančiu nepriklausomybei.
Sovietinis režimas praktiškai sunaikino šiuos veiksnius, primetė naujų faktorių visuomenės sąmonės ir politinės kultūros formavimosi raidai. Turto nacionalizavimu, deportacijomis ir fiziniu naikinimu buvo naujai persluoksniuota visuomenė, sudaryta politinė bazė vienpartiniam ideologiniam valdymui. Pilietinė visuomenė sunaikinta totaliai.
Tarpukario autoritarinė tradicija stalininio teroro ir brežnevinės stagnacijos sąlygomis atrodė kaip politinės santvarkos ir valstybinio gyvenimo idealas. O demokratinio ir parlamentinio gyvenimo laikotarpis (1920–1926) dėmesį patraukiančiais politinės raiškos pavyzdžiais visuomenės sąmonėje neįsirėžė. Todėl Lietuvos politinė kultūra susiklostė komplikuotai, iš „daugelio sluoksnių“. Įskaitant simpatijas autoritarinėms praktikoms, ateinančioms iš tarpukario perversminės Lietuvos, taip pat sovietinio ūkininkavimo tradicija grindžiamus refleksus, kai pasijuntama, kad kas nors „trukdo dirbti“.
Tos dvi galvosenos tradicijos slepia savyje giluminį konfliktą, nuolatinį atsiskaitymo ir revanšizmo politiniams oponentams troškulį. Labiau plaukiantį, manyčiau, iš pasąmonės negu iš blogos valios. Tą procesą stebime nuo pat 1990-ųjų. Nepriklausomai nuo rinkimų laimėtojų.
Neatlaidi, dažnai kerštinga kova su oponentais turi savo kainą. Visuomenės susvetimėjimas politikai, valdžios autoritetui, apatija, atsisakymas dalyvauti procese, įsitikinimas, kad politikų elgesys yra lemtas pasipelnymo, iš dalies yra šios beatodairiškos tarpusavio kovos pasekmė.
„Jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net klanus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas“ (1 Kor 13, 2), – sako apaštalas Paulius. Ir atsako į klausimą, kodėl tas mažytis tikėjimo grūdas, įprasminęs 1991-ųjų sausio dienas, neišaugo į garstyčios medį – kasdienę meilę savo artimui. Taip pat – ir politikos darbais.
Ir tai paaiškina, kodėl mūsų visuomenė – tiek kartų apvilta – nebe naivi, kaip tada, bet ciniška.