Prieš penkiolika metų atviraširdis George‘as Bushas, tiesiog iki ašarų sujaudintas Putino iš anksto paruošto pasakojimo apie gaisre išgelbėtą kryželį, pažvelgė jam į akis ir pamatė ten kažkokius nuostabius dalykus.
Geopolitika.lt, Laisvės radijas
Man net teko į tą jo repliką atsakyti ištisa knyga „Another Look into Putin‘s Soul“ (Kitas žvilgsnis į Putino sielą). Stiprėjanti Donaldo Trumpo, kaip „Putino pudelio“, reputacija šiandien skatina smarkų savaiminį Amerikos politinio elito auklėjimąsi žvelgiant į tas Putino režimo puses, į kurias tas elitas iki šiol nesiryždavo pažvelgti.
Pirmiausia tai gausėjantys duomenys, liudijantys strateginį Kremliaus ir Rusijoje uždraustos „Islamo valstybės“ bendradarbiavimą, ir tai, kad Maskva teroristus naudoja kaip savotišką „Ledlaužį-2“ (čia turimas omenyje rašytojo V. Rezuno-Suvorovo, perbėgusio į Vakarus buvusio SSRS šnipo, romanas „Ledlaužis“, kuriame teigiama, kad Stalinas, siekdamas įvykdyti pasaulinę revoliuciją, Hitlerį naudojo kaip „pasaulinio kapitalizmo ledlaužį“ – vertėjo past.), t. y. priemonę Vakarams silpninti ir griauti:
- anksčiau nukištas į stalčių JAV finansinės žvalgybos pranešimas apie Kremliaus kuruojamą Basharo Assado ir „Islamo valstybės“ prekybą nafta (Putino žodžiais tariant – „statinėmis su rusų krauju“);
- tūkstančių Rusijos ir buvusių sovietinių respublikų piliečių buvimas „Islamo valstybės“ gretose, šimtai jų buvo FST aprūpinti rusiškais užsienio pasais ir pasiųsti į Artimuosius Rytus kaip savos rūšies kariai internacionalistai;
- Rusijos aviacijos Sirijoje kovinių veiksmų pobūdis, kai Obamai ir Kerry‘iui nuolaidžiaujant ir net tyliai pritariant naikinami sunitų sukilėliai, kovojantys su Assadu ir „Islamo valstybe“, ir žudomi juos remiantys civiliai gyventojai;
- vis atviriau ir ciniškiau po kiekvieno didesnio islamistų teroristinio akto Kremliaus propagandos vykdomas Europos ir JAV vadovybės bei gyventojų šantažas: atšaukite sankcijas ir pradėkite bendradarbiauti su mumis, nes priešingu atveju sprogimai tęsis.
Stalino ledlaužis „Adolfas Hitleris“ buvo naudojamas išskirtinai užsienio politikos tikslams. Pradėdamas savo didįjį geopolitinį žaidimą Kremliaus kalnietis, tapęs absoliučiu diktatoriumi, visas savo vidaus politikos problemas jau buvo išsprendęs. Putino ledlaužis „Radikalusis islamas“ – per namų sprogdinimus, per Basajevo žygį į Dagestaną – nuo pat pradžių buvo nukreiptas iš esmės į vidaus politikos problemas, į valdžios užgrobimą. Tačiau Putinas suprato, kad, nepaisant visko, jo režimas, visiškai kitoks nei Stalino, be profilaktinio jį supančios erdvės performavimo taip pat negali būti ilgalaikis.
Pirma, posovietinė erdvė turi būti griežtai kontroliuojama Kremliaus, kad nė viena tos erdvės šalis negalėtų išsiveržti iš pokomunistinių kleptokratinių režimų grandinės ir taip tapti itin nepageidaujamu pavyzdžiu Rusijos piliečiams.
Antra, Vakarai turi būti įbauginti, sutrikdyti ir pakrikę tokiu mastu, kad ne tik kad nepalaikytų bėglių (Gruzijos, Ukrainos), bet net su sargyba sugrąžintų juos į Rusijos kleptokratų „privilegijuotų interesų zoną“.
Šiandien Putinas yra per žingsnį nuo, atrodytų, neįsivaizduojamos geopolitinės pergalės ir jokiu būdu nesustos, kad nepraleistų unikalios galimybės laimėti Trečiąjį pasaulinį karą „praliejant mažai kraujo svetimoje teritorijoje“.
Štai būdingos konkrečios „gerojo tardytojo“ Sergejaus Markovo rekomendacijos: reikia skubiai nutraukti Rusijos ir Vakarų konfliktą dėl Ukrainos. „Chuntą“ reikia pakeisti technine vyriausybe, pakeisti Konstituciją, pašalinti neonacistus, surengti naujus laisvus rinkimus. „Kijevo chunta“ – tai viena svarbiausių kliūčių bendrai JAV, ES ir Rusijos kovai su teroristais.
„Blogojo tardytojo“ vaidmenį atlieka kažkuris skeptiškai nusiteikęs, laidoje „Vakaras su Solovjovu“ dalyvaujantis parlamentaras, kuris „nėra įsitikinęs, jog užteks vieno teroristinio akto Paryžiuje, kad būtų pradėta kalbėtis su Putinu“. O premjeras Medvedevas savo spaudos konferencijoje tiesiai pareiškė: teroro aktai ES ir kitose pasaulio vietose vyksta todėl, kad Vakarų šalys laikosi Rusijos izoliavimo kurso.
Kremliaus mafija beveik atviru tekstu siūlo Vakarams „stogą“ nuo būsimų teroro aktų, tačiau, suprantama, griežtomis savo sąlygomis. Kad Maskva džihadistinėse struktūrose turi savo agentūrą ir daro joms tam tikrą įtaką, seniai nėra paslaptis. Tai ir žmonės, užverbuoti dar KGB pagal „nacionalinių išsivadavimo judėjimų“ liniją, ir Saddamo karininkai, mokęsi SSRS ir sudarantys kadrinį „Islamo valstybės“ pajėgų stuburą, ir jaunieji Alacho kovotojai iš Kaukazo, rūpestingai globojami FST.
Pirmą kartą slapta užuomina – „bendradarbiaukite su Kremliumi, priešingu atveju būsite sprogdinami“– Putino propagandos ir jos užsienio agentūros visa jėga buvo panaudota po brolių Carnajevų teroristinio akto per Bostono maratoną. Tačiau bet kuris Amerikos prokuroras, žurnalistas ar politikas, panorėjęs sužinoti tiesą apie Carnajevų teroro aktą, galėtų įsitikinti, kad „Bostonui skirtas sprogdiklis buvo užtaisytas jau seniai“ („Novaja gazeta“, 2013 m. balandžio 27 d.). Prieš įvykdydamas teroro aktą vyresnysis Carnajevas aštuonis mėnesius gyveno Rusijoje ir buvo kontroliuojamas FST. Jis nesislaptydamas, per Šeremetjevo oro uostą, iš JAV atvyko į Rusiją žinodamas, kad Maskva oficialiai perspėjo amerikiečius: Carnajevai yra susiję su islamistais, o jį Jungtinėse Valstijose dėl to du kartus apklausė.
Carnajevas niekada nebūtų ryžęsis to daryti, jeigu nebūtų buvęs absoliučiai tikras, kad Rusijoje jis bus visiškai saugus. Ir tikrai, prižiūrimas FST jis laisvai keliavo po Kaukazą, susitikinėjo su pogrindžio aktyvistais (po šių susitikimų kelis žmones demonstratyviai likvidavo). O pats Carnajevas liko gyvas ir sveikas, ramiai sugrįžo į Maskvą ir sėkmingai išvyko į JAV pasitikti savo likimo.
Kai jau po teroro akto į Maskvą atvyko JAV senatorių grupė, kad su rusų kolegomis bendradarbiautų tiriant įvykį, šie kolegos pasiuntė senatorius „į lankas“, pareikšdami, kad jokio Carnajevo 2012 metais Rusijoje nebuvo. O vienas iš Amerikos diplomatų, lydėjusių delegaciją, tapo specialiųjų tarnybų provokacijos auka: jam pasiūlė perduoti slaptus duomenis, o tada, kaip kine, plieskiant televizijos kameroms, sulaikė.
Amerikos valdžia ir teisėtvarkos organų vadovybė tikriausiai žino tiesą apie teroristinio akto Bostone organizatorius. Tačiau jie nesiryžta pažvelgti šiai tiesai į akis – ji per daug siaubinga ir pareikalautų pernelyg rimtų išvadų bei veiksmų. Tačiau tebesitęsiantis aklumo žaidimas gali atvesti prie naujų tragedijų.
Donaldas Trumpas – itin vertingas Putino agentas Amerikoje, toks, kokio sovietinė sistema ir KGB neturėjo per visą SSRS istoriją. Didžiausia Trumpo vertybė yra ta, kad jo niekas neverbavo, niekas jam nemokėjo ir jis nepasirašė jokių pasižadėjimų. Todėl formaliai demaskuoti Trumpo kaip agento neįmanoma. Tiesiog jis, kaip išskirtinai naudingas beraštis buržuazinis idiotas, prezidento poste rengiasi siekti būtent tų tikslų, apie kuriuos svajoja Putinas: faktinio JAV pasitraukimo iš pasaulinės arenos, NATO iširimo, Ukrainos atidavimo visiškai Kremliaus savivalei.
Trumpas – tikras savimyla, nuoširdžiai laikantis save Amerikos patriotu. O štai kas yra tikrieji seni, faktiškai Kremliaus apmokami agentai, – tai jo artimiausi bendradarbiai: rinkiminės kampanijos vadovas Paulas Manafortas ir patarėjas Rusijos klausimais Carteris Page‘as. Abu jie daugelį metų už milžiniškus pinigus dirbo pas Rusijos oligarchus ir Viktorą Janukovyčių. Manafortas ir Page‘as puikiai žino, už ką ir kam jie dirba, jie visaip kursto ir tvirtina proputiniškas savo kliento nuostatas. „Pagrindinis mūsų priešas – „Islamo valstybė“, Putinas kovoja su terorizmu, todėl mes privalom atmesti visus savo smulkius nesutarimus ir vienytis su Putinu“ – štai tas nesudėtingas štampas, kurį į Trumpo sąmonę bruka Manafortas ir Page‘as.
Trumpo pasiryžimas atiduoti Putinui Rytų ir Centrinę Europą – tam tikra prasme panašių Baracko Obamos politikos tendencijų tęsinys. Visi juk prisimena Amerikos prezidento interviu žurnalui „Atlantic“, kuriame vos ne paraidžiui buvo pasakyta: rusams norisi išprievartauti Ukrainą daug labiau, nei mums norisi ją ginti, taip bus visada ir mums tenka su tuo skaitytis. Šis atviravimas parodo, kad panašios pavargimo nuo pasaulinės atsakomybės nuotaikos yra būdingos Amerikos politinei klasei. Todėl Trumpo kandidatūra yra idealus tokių pažiūrų besilaikančių veikėjų koncentracijos taškas. Tačiau Obama bent neatsisako nuo JAV, kaip NATO narės, įsipareigojimų, ir Amerikos prezidento parašas po griežta neseniai vykusio vadovų susitikimo deklaracija dar kartą tai patvirtina. O Trumpas maksimaliai ekspolatuoja visada JAV egzistavusias izoliacionistines nuotaikas.
Tokios nuotaikos (objektyviai – prohitleriškos) JAV buvo stiprios Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Prezidentui Franklinui Rooseveltui reikėjo padėti daug pastangų, kad Amerikos žmones įtikintų būtinumu priešintis fašizmui Europoje. Būdinga, kad Trumpas savo rinkiminei kompanijai pasiskolino ketvirto dešimtmečio Amerikos izoliacionistų šūkį „America First“ („Pirmiausia – Amerika“).
Kartais tenka išgirsti nuomonę, kad, tapęs prezidentu, Donaldas Trumpas nepajėgs realizuoti savo ardomųjų užsienio politikos nuostatų, nes susidurs su Amerikos politinės sistemos svertų ir atsvarų sistema. Bet esmė ne ta, kad visuose Amerikos politinio elito ešalonuose, įskaitant ekspertų bendruomenę, yra pakankamai daug izoliacionistų, atsisakymo nuo atlantinių įsipareigojimų šalininkų (giliai įsitikinusių ir dosniai Kremliaus apmokamų). Siekdami įgyvendinti savo nuostatas jie visi aktyviai naudosis Trumpu ir jo milžiniškomis vykdomosios valdžios vadovo galimybėmis.
Būdinga, kad apie labiausiai nevykusius Trumpo pasisakymus kol kas nė žodžio neištarė tokie Amerikos užsienio politikos guru kaip Henry Kissingeris ir Zbigniewas Brzezinskis. Na, dėl pirmojo viskas aišku. Kissingeris ir artimiausias jo patarėjas Rusijos klausimais Thomas Gremas jau daugiau nei dešimtmetį tarnauja Kremliaus interesams. Kad tuo įsitikintumėte, perskaitykite bet kurią jo publikaciją. O štai „didįjį Zbigą“ ilgosios Lubiankos rankos pasiekė palyginti neseniai, prasidėjus Ukrainos krizei, kai vienas iš Putino dvaro oligarchų veterano antitarybininko vadovaujamam Strateginių ir tarptautinių tyrimų centrui CSIS paaukojo didelę pinigų sumą. Po to senukas Brzezinskis netikėtai su įkarščiu ėmė kalbėti apie Ukrainos finliandizaciją.
Šiandien, sprendžiant iš visuomenės nuomonės apklausų, Hillary Clinton lenkia Trumpą. Bet įsivaizduokite, kad maždaug apie spalio vidurį Amerikoje įvyks grandiozinis teroro aktas su daugybe aukų, kuriame aiškiai dalyvaus islamistai, o prezidentas Obama, kaip visada, sakys: islamas čia ne prie ko, islamas – tai puiki, taikinga religija. Tai, žinoma, suerzins Amerikos rinkėjus ir į Trumpo pusę patrauks naujų šalininkų.
Trumpas turi galimybę ateiti į valdžią, ir toks artėjančių rinkimų rezultatas bus kolosali Putino pergalė. Būsimasis Trumpo kabineto valstybės sekretorius, Atstovų Rūmų pirmininkas dešimtame dešimtmetyje, anaiptol ne didžiosios politikos marginalas, o priešingai – aukščiausio Amerikos politinio elito atstovas Newtas Gingrichas neseniai pareiškė, kad Estija – tai Sankt Peterburgo priemiestis ir dėl jos jis nesirengia rizikuoti branduoliniu karu su Rusija. Tokia sentencija pati savaime reiškia milžinišką dvejus metus trunkančio atviro, prieš Vakarus nukreipto Kremliaus šantažo branduoliniu karu pergalę. Iš esmės tai – tiesioginis „mandagių žaliųjų žmogeliukų“ kvietimas vykti eilinių atostogų į Baltijos valstybes. Įdomu, ar Gringrichas žino, kad jis pažodžiui kartoja Stalino argumentaciją, kurią šis naudojo skebdamas karą Suomijai, atseit pati Suomijos geografinė padėtis yra grėsmė Leningrado saugumui. Gringricho, būsimo prezidento Trumpo vardu paskelbusio apie JAV kapituliaciją, žodžiai Kremliuje skambėjo kaip muzika.
JAV atsisakymas nuo karinės NATO šalies gynybos, nuo branduolinio sulaikymo principo reikš NATO galą, JAV kaip pasaulinės didžiosios valstybės galą, Vakarų pasitraukimą iš pasaulio istorijos. Tai – didelė pagunda „Rusų pasaulio“ ideologams ir praktikams, ir Putinas, be abejo, rimtai svarsto, kaip pasinaudoti tokia galimybe ir, svarbiausia, kaip šią galimybę maksimaliai padidinti.
Kad ateitų į valdžią, Putinas ryžosi namų sprogdinimui Rusijoje. Jis pasiuntė Carnajevą į JAV, kad būsimiems trumpams įteigtų mintį, jog su Kremliumi būtina bendradarbiauti. Šiandien Putinas yra per žingsnį nuo, atrodytų, neįsivaizduojamos geopolitinės pergalės ir kad nepraleistų unikalios galimybės laimėti Trečiąjį pasaulinį karą „praliejant mažai kraujo ir priešo teritorijoje“, nesustos prieš nieką. Įsilaužimas į Demokratų partijos rinkimų štabo serverius gali pasirodyti tik nekalta išdaigėlė.
Šis straipsnis publikuotas portale geopolitika.lt
Loading ...