D.Šumskis

Dalijimosi ekonomika – jau Lietuvoje ir čia liks ilgam. Vartotojai iš kitų žmonių gali pirkti pavežimo paslaugas, nuomotis būstą, daiktus, skolintis pinigų, gauti kitokių paslaugų. O paslaugų teikėjai gauna daug naujų šaltinių užsidirbti.

Dominykas ŠUMSKIS, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas

Ir visa tai vyksta su interneto portalų arba mobiliųjų programėlių pagalba. Jei Europos Sąjungos centrinė valdžia ir šalys narės „nesusimaus“ per griežtai reguliuodamos ar apskritai uždrausdamos tokius verslus, kaip kad Prancūzija padarė su „Uber“, dalijimosi ekonomika prie Europos ekonomikos gali pridėti net iki 572 mlrd. eurų per metus. Nors skaičiuojama, kiek sutaupo vartotojai ir kiek uždirba paslaugų teikėjai, sutaupyti gali ir valdžia.

Vienas svarbiausių argumentų, kuriais grindžiama įvairių valdžios institucijų intervencija ir jų kuriamos taisyklės, skirtos kliento ir verslininko santykiams reguliuoti, yra vartotojų saugumas. Tačiau užtikrinti vartotojų saugumą ir jų prielankumą kartu yra ir naujųjų verslų tikslas.

Naujosios technologijos leidžia dalijimosi ekonomikos platformose įgyvendinti vis daugiau naujų, vartotojų saugumą užtikrinančių funkcijų. Kadangi jas sukuria pačios platformos, galima sakyti, kad taip privatizuojamos valdžios funkcijos. Tad kaipgi užtikrinamas vartotojų saugumas ir sklandus bendradarbiavimas dalijimosi ekonomikoje?

Jei ES ir šalys narės „nesusimaus“ per griežtai reguliuodamos ar apskritai uždrausdamos tokius verslus, dalijimosi ekonomika prie Europos ekonomikos gali pridėti net iki 572 mlrd. eurų per metus.

Pirma, paslaugų teikėjų priežiūra. Tradicinio verslo paslaugų teikėjai ir patys išlaiko tam tikrus veiklos standartus, tačiau labai dažnai įvairių reikalavimų jiems nustato valdžia. Neretai tai ir tampa kokybės standartu. Dalijimosi ekonomikos platformų operatoriai net ir tada, kai paslaugų teikėjams nėra jokių valdiškų reikalavimų, patys deda dideles pastangas, kad šie būtų kuo kokybiškesni. Dėl to dar prieš pradėdami naudotis platforma paslaugų teikėjai turi atitikti platformos operatoriaus keliamus reikalavimus. Pavyzdžiui, nauji „Uber“ vairuotojų automobiliai turi pereiti įmonės patikrą, o patys vairuotojai turi pateikti dokumentus, įrodančius, kad jie nėra nusikaltėliai ar piktybiniai kelių eismo taisyklių pažeidėjai.

Antra, pačių vartotojų vykdoma priežiūra. Ar laikomasi reikalavimų, dažniausiai prižiūri įvairios agentūros ir komisijos. Žinoma, gali būti skundų knygos ar slaptų pirkėjų tikrinimai, tačiau su technologijomis atsiradę nauji grįžtamojo ryšio būdai dar niekada nebuvo tokie efektyvus, kaip dabar. Didžioji dalis dalijimosi platformų leidžia vartotojams po paslaugos teikimo vertinti teikėją. Jei viskas patiko – duodi 5 žvaigždutes, jei ne – duodi 1 ar 2. Ir taip paslaugų teikėją vertina visi jo klientai. Jei tavo reitingas krinta žemyn, vartotojai vis rečiau tave renkasi. Negana to, jei reitingas nukrinta iki kritinės ribos, administratorius tave apskritai išmeta iš platformos.

Taip užtikrinama, kad paslaugų teikėjai dėl vartotojų stengtųsi visada, o ne tik tada, kai veiklą patikrinti ruošiasi kokia valstybinė įstaigėlė. Be to, tokia sistema patenkinti ir patys vartotojai. „Nielsen’s 2012 Global Trust in Advertising“ apklausa parodė, jog net 64 proc. dalijimosi ekonomikos platformų vartotojų klientų sako, kad tokia vartotojų vertinimo sistema yra veiksmingesnė ir svarbesnė nei valdžios reguliavimas.

Trečia, alternatyvūs ginčų sprendimo būdai. Valdžios siūlomi ginčų sprendimo būdai – per teisėsaugos institucijas ir įvairias vartotojų teisių gynimo tarnybas. Žinoma, šalia to išlieka galimybė bandyti tartis su kita šalimi, tačiau vėlgi – esant platformoms tai tapo itin paprasta. Pačios platformos siūlo greitus ginčų sprendimo būdus. „Airbnb“ patys gali greitai spręsti apgyvendintojų ir gyventojų ginčus, „Uber“, keleiviui palikus netvarkingą automobilį, suteikia teisę vairuotojui greitai iš keleivio išskaičiuoti pinigus už automobilio tvarkymą.

Žinoma, galimybė kreiptis į teismą niekur nedingsta, tačiau platformų siūlomais būdais problemos išsprendžiamos daug greičiau. Taip pat sprendimai, priimami išsprendus ginčą, yra įgyvendinami iš karto. Nesvarbu, ar kalbama apie kokį nors vartotojo ir paslaugos teikėjo ginčą, ar apie bendrą kurio nors platformos naudotojo reitingą, ar kokį kitą aspektą. Sprendimai dažnai priimami arba daug greičiau, nei sprendžiant ginčą teismuose, arba apskritai automatizuotai.

Ketvirta, skaitmeninės platformos savo vartotojams gali padėti lengviau laikytis įstatymų reikalavimų. Šiuo metu didelė dalis platformų kartu teikia ir mokėjimo paslaugą. Tai reiškia, kad vartotojai už paslaugas moka per pačią platformą. Mokėjimai vyksta skaitmeninėje erdvėje, tad galima sukurti daug paprastesnių būdų, kaip administruoti mokesčius ir lengviau juos deklaruoti priežiūros institucijoms. Pavyzdžiui, Prancūzijoje „Airbnb“ bendradarbiauja su valdžios institucijomis ir padeda joms administruoti su turizmu susijusius mokesčius, stebėti turistų srautus Prancūzijoje.

Besiplečiantis dalijimosi ekonomikos verslų tinklas ir funkcionalumas nežada sulėtėti. Didelė dalis funkcijų, atsiradusių norint paprastinti vartotojų ir paslaugų teikėjų santykius, ilgainiui tampa savireguliacijos mechanizmais. Šie nauji mechanizmai tam tikra prasme yra valdžios funkcijų privatizavimas. Dėl to poreikis įvairioms institucijoms kištis į žmonių santykius turėtų tik mažėti.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

„Visą Lietuvos valdžios ir Vyriausybės veiklą vertėtų koncentruoti, – mano Laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas. – Iš tiesų nereikia bandyti išspręsti visų problemų ar juo labiau problemų, kurių valdžia negali ir neturi spręsti. Tarkime, ūkinė ir komercinė veikla – verslininkų užsiėmimas, o ne Vyriausybės. Todėl valstybei priklausančių įmonių, bendrovių ir kitų ūkinių vienetų kiekį būtina mažinti. Jei dėl politinių priežasčių tam tikrų įmonių privatizuoti nenorima, jas reikia pavesti valdyti profesionaliems vadovams ir valdyboms. O visą Vyriausybės energiją derėtų koncentruoti į kelis paprastus tikslus – laisvę ir turtą. Kitaip tariant, kad Lietuvoje žmonės būtų laisvi ir turtingi.“
Tad ką Laisvosios rinkos instituto prezidentas darytų, jei būtų premjeras. Ž.Šilėnas pateikia keletą plačių, beveik visoms sritims pritaikomų principų, kuriuos valdžia galėtų įdiegti.

Pirma, reikalinga „leidimo prezumpcija“. Ūkinės veiklos reguliavimas, arba, trumpiau sakant, biurokratiniai suvaržymai, atsiranda iš paprasto fakto, kad valdininkas gali ko nors neleisti, pavyzdžiui, neišduoti leidimo užsiimti prekyba. Kad leidimą gautų, verslininkas turi „įtikinti“ valdininką, jog yra vertas užsiimti prekyba ar kita ūkine veikla. O jei galų gale valdininkas leidimo neišduoda, tai priimama kaip normali praktika. Vadinasi, verslininkas valdininko „neįtikino“.
Tačiau gali ir turi būti atvirkščiai. Pagal Konstituciją, šalies ūkis remiasi privačia iniciatyva. O valdžios ir valdininkų mėgstamas straipsnis „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ reiškia ne tai, kad valdžia gali kištis ar neleisti vykdyti ūkinės veiklos. Atvirkščiai: šis straipsnis įpareigoja valdžią nesudaryti kliūčių bet kokiai ūkinei veiklai, kuri nėra žalinga.
Paprastai tariant, ne valdininko reikalas mąstyti – verta ar neverta verslininkui leisti užsiimti veikla. Jei veiklai reikia leidimo, licencijos, parašo ar pan. – tai turi būti išduodama. Nebent valdininkas gali įrodyti, kad tokia veikla būtų žalinga. Bet „įtikinėjimo“ našta šiuo atveju būtų jau ne ant verslininko pečių. Įgyvendinus „leidimo prezumpciją“ verslas pradėtų lengviau kvėpuoti, o korupcijos mastai sumažėtų tiesiog drastiškai. Kam papirkinėti valdininką, jei jis yra įpareigotas išduoti leidimą.
Antra, reikia nustoti darbdavius ir darbuotojus dirbtinai stumti į skirtingas barikadų puses. Privačiame sektoriuje jie yra toje pačioje valtyje ir irkluoja į tą pačią pusę – kuria turtą. Kuo lengviau ir paprasčiau jiems tarpusavyje susitarti, tuo daugiau bus darbo vietų, tuo daugiau nedirbančiųjų bus įtraukta į darbo rinką. Ir apskritai – reikia kuo greičiau išmesti kolektyvizmo dvasią ir pripažinti, kad tiek verslininkai, tiek darbuotojai yra nepriklausomi ir savarankiški žmonės (ar ūkiniai vienetai). Tik derėdamiesi jie gali sutarti dėl jiems geriausių sandorio sąlygų.
Šioje vietoje labai naudinga būtų pereiti prie sistemos, kai visus mokesčius sumoka pats darbuotojas. Kalbant techniniais terminais – sulyginti algos į rankas ir darbo vietos kainą. Dabar yra taip: jei alga į rankas yra 1000 Lt, darbo vietos kaina – apie 1600 Lt. Nesvarbu, kad formaliai žiūrint apie 400 Lt mokesčių sumoka darbdavys, o apie 200 Lt – darbuotojas. Realiai tie 600 Lt yra pinigai, kurių dėl mokesčių darbuotojas negavo. Teisinga ir veiksminga būtų, jei tuos mokesčius mokėtų pats darbuotojas, juolab kad šiuolaikinėmis technologijomis tai padaryti labai nesunku.
Ką tai pakeistų? Pirma, sumažėtų vokelių. Žiūrint iš darbdavio perspektyvos, tarp vokelio ir legalaus mokėjimo nebeliktų skirtumo. Antra, civilinius santykius tarp ūkio subjektų primenantys darbo santykiai ir toks mokesčių mokėjimo būdas pradėtų trinti ribą tarp samdomo darbuotojo ir verslininko. Iš darbuotojo tapti verslininku taptų vis paprasčiau ir natūraliau. Tai turėtų daug didesnį postūmį verslumo skatinimui nei visos verslumo skatinimo programos kartu sudėjus.

Energetika: atpiginti energiją
Elektros energija vartotojams yra nepigi, tačiau iš esmės ne todėl, kad energiją brangu įsigyti. Galutinėje (apie 50 ct/kWh) kainoje apie 20 ct sudaro mokesčiai – VIAP (viešuosius interesus atitinkančios paslaugos) ir PVM. Energijos įsigijimas atsieina tik apie 16 ct. Palyginti su 2009-aisiais, per 2013 m. VIAP perskirstomos lėšos padidėjo apie 50 proc. – iki beveik 1 mlrd. Lt. Mano įsitikinimu, reikėtų reformuoti VIAP sistemą, mažinti VIAP biudžetą. Tinklų (perdavimo ir skirstymo) paslaugos galutinėje elektros energijos kainoje sudaro beveik tokią pat dalį kaip ir elektros energijos įsigijimas. Jei vartotojai savo lėšomis gali pasirūpinti alternatyviais apsirūpinimo energija būdais (pvz., tiesioginėmis linijomis), nėra jokių priežasčių jiems trukdyti tai daryti.
Didėjant atsinaujinančios energijos gamybos apimtims ir remiamos elektros energijos supirkimui, auga ir išlaidos šiai veiklai remti. 2007 m. tam buvo išleidžiama vos 17 mln. Lt, o 2013 m. jau bus išleidžiam 184 mln. Lt. Atsinaujinančios energijos supirkimas nustatyta kaina, tai yra didesne nei rinkos kaina, didina galutinę energijos kainą vartotojams. Todėl reikia mažinti remiamos energijos gamybą ir keisti rėmimo schemą. Remti, subsidijuoti, lengvatiniais tarifais pirkti vertėtų tik tokį elektros energijos iš atsinaujinančių šaltinių gamybos kiekį, koks reikalingas ES reikalavimams įvykdyti. Superkant elektros energiją remiamais tarifais neišskirti atskirų energijos šaltinių ar technologijų, taip priverčiant konkuruoti tarpusavyje mažesne kaina.
Gamtinių dujų apmokestinimas akcizo, importo ar kitais mokesčiais padidintų gamtinių dujų, elektros energijos, šilumos energijos ir pramonės žaliavų kainas. Tai būtų žalinga visam ūkiui ir gyventojams. Tokį pat poveikį turėtų ir nemokestiniai apribojimai, nes jų poveikis būtų toks pat – didesnė dujų kaina. Todėl Vyriausybė turėtų pasirūpinti, kad papildomo energijos apmokestinimo iniciatyvų neatsirastų Lietuvoje ar ES lygmeniu.
Jei kalbėsime apie ES 3-iojo energetikos paketo įgyvendinimą, nereikėtų pamiršti, kad šalims narėms suteikta daug laisvės, kaip įgyvendinti ES direktyvas. Kiekvienos šalies atstovams turi pakakti kompetencijos ir atsakomybės reikalavimus įgyvendinti taip, kad ūkiui būtų kuo mažiau žalos ir daugiau naudos.
Šilumos gamyba ir tiekimas nepigs, jei į šį sektorių nebus investuojama. Atsižvelgiant į valstybės ir savivaldybių finansinę padėtį, investicijos be privataus kapitalo sunkiai įmanomos. Todėl centralizuotos šilumos gamybos bei tiekimo srityje reikia išlaikyti esamus investuotojus ir pritraukti naujų, o ne užsiiminėti investuotojų išvarymu, kaip, tarkim, numatyta naujame Šilumos ūkio įstatymo projekte. Taip pat būtina leisti vartotojui rinktis, keisti apsirūpinimo šiluma būdą, keičiant specialiuosius šilumos ūkio planus, plečiant konkurencines zonas.
Nauji ar „strateginiai“ projektai yra galimi, bet tik su ekonominiu atsiperkamumu, investuotojais ir neužkraunant naštos vartotojams. Apie bet kokius įpareigojimus vartotojams – kaip suskystintų gamtinių dujų terminalo atveju pirkti 25 proc. dujų iš terminalo – negali būti nė kalbos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-3 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.