Lietuvos didžiosios ložės tinklalapyje www.grandlodge.lt publikuojama dabartinėje Lietuvos teritorijoje veikusių laisvųjų mūrininkų istorijos apybraiža. Pateikiame jos santrauką.

Mažoji Lietuva

Pirmoji Klaipėdos krašte – Klaipėdoje, ir apskritai dabartinėje Lietuvos teritorijoje, gavusi konstituciją iš Berlyno didžiosios ložės „Po trimis gaubliais“ („Zu den drei Weltkugeln“), 1776 m. vasario 23 d. buvo įkurta ložė „Memfis“ („Memphis“).

Karaliaučius, kuriame pirmoji ložė įsikūrė jau 1746 m., buvo didžiausias laisvųjų mūrininkų raiškos centras Rytprūsiuose. Įvairiu metu mieste veikė dvylika skirtingų ložių. Seniausios Karaliaučiaus ložės „Po trimis karūnomis“ („Zu den drei Kronen)“ nariu nuo 1806 m. buvo teologas ir lietuvybės puoselėtojas Liudvikas Rėza. 1816–1819 m. jis buvo šios ložės oratorius.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės masonai

Masonų judėjimas Lietuvoje ir Lenkijoje ėmė plisti Abiejų Tautų Respubliką valdant vokiečių Saksų dinastijai. Pirmieji LDK laisvieji mūrininkai, išimtinai aristokratijos atstovai (Radvilos, Oginskiai, Sapiegos), į masonų gretas apie XVIII a. vidurį įsijungė Varšuvoje. Iš pradžių oficiali kalba ložėse buvo vokiečių arba prancūzų, vėliau jas pakeitė lenkų kalba. Pirmieji žinomi masonai Lietuvoje buvo Ignas Oginskis, Jurgis Vielhorskis, Karolis Radvila.

1776–1822 m. laisvosios mūrininkijos sklaidą Lietuvoje būtų galima išskirti į du veiklos etapus: 1776–1789 ir 1812–1822 m.

LDK pirmoji laisvųjų mūrininkų organizacija buvo 1776 m. lapkričio 18 d. Vilniuje įkurta „Šv. Karolio riterių“ („Chévaliers de St. Charles“) komandorija, kuriai vadovauti ėmėsi Motiejus Žinevas. Lenkijos ir LDK masonų vienijimąsi ir plėtrą vainikavo 1784 m. vasario 27 d. savarankiškos Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Didžiųjų Rytų ložės įkūrimas Varšuvoje.

Susikūrus trims ložėms Lietuvoje atsirado galimybė įsteigti Provincijos Didžiąją ložę, t.y. ložę, federaciniu principu jungiančią visas LDK teritorijoje dirbančias ložes su teise steigti naujas ložes. 1781 m. gruodžio 27 d. Vilniuje tokia ložė, pavadinta „Tobulosios vienybės“ („Union Parfaite de Lithuanie“) vardu, ir buvo įsteigta.

Pirmuoju Provincijos Didžiuoju meistru buvo Varšuvos paskirtas LDK didysis etmonas Mykolas Oginskis.

Moterų ložė

1781 m Lietuvos Provincijos Didžiosios ložės sąrašuose minima ir moterų ložė „Tobuloji ištikimybė“ („De la Fidelité Parfaite“), kurios Didžiąja meistre buvo baronienė Fersen. Ložės narės buvo žymių giminių – Radvilų, Pšezdzeckių, Soltanų, Moravskių ir kitų šeimų atstovės. Šis sąrašas – vienintelis dokumentas, liudijantis moterų ložės egzistavimą Vilniuje.

Ložė veikiausiai buvo įkurta sekant Varšuvos pavyzdžiu, kur jau nuo 1776 m. veikė kelios moterų ložės, o 1783 m. buvo patvirtintas adopcinių (taip XVIII a. buvo vadinamos moterų ložės) ložių statutas.

Persekiojimų metas

1788 m. prasidėjęs Ketverių metų seimas į politinių debatų, valstybės reformų kūrimą įtraukė ir didelę dalį Lietuvos ir Lenkijos brolijos. Pažymėtina, kad šio seimo kadencijos metu visi žymūs jo vadai buvo masonai, jie aktyviai reiškėsi kaip patriotai, priešinęsi Rusijos kišimuisi į šalies vidaus reikalus. Neabejotina ir jų įtaka rengiant 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją. Laisvieji mūrininkai dalyvavo ir rėmė 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimą. Todėl rusams jį numalšinus laisvieji mūrininkai sulaukė keršto: ložės buvo uždaromos, o jie patys persekiojami.1794 m. savo veiklą buvo priversti nutraukti ir Lenkijos Karalystės bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Didieji Rytai.

Po paskutinio Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo 1795 m. masonų organizacijų veikla buvusiose Lietuvos ir Lenkijos žemėse buvo oficialiai uždrausta: Austrijai atitekusiose žemėse – 1795 m., Rusijai atitekusiose žemėse – 1797 m. Laisvųjų mūrininkų ložės veikė tik žemėse, atitekusiose Prūsijai, tačiau jos buvo pavaldžios Berlyno Didiesiems Rytams.

Tinkamos sąlygos atgimti laisvųjų mūrininkų judėjimui susiklostė pergalingai per Europą žygiuojant Napoleono armijai. 1807 m. Rusijos ir Prancūzijos sutartimi buvo įkurta Varšuvos 

 kunigaikštystė – vasalinė Prancūzijos valstybė. 1810 m. kovo 22 d. Varšuvoje susikūrė Didieji Tautiniai Rytai, sujungę šešias Varšuvos ir Krokuvos ložes bei palaikę glaudžius santykius su Prancūzijos Didžiaisiais Rytais. Vilniuje tik 1812 m. lapkričio 30 d. iš Varšuvos gavus renovacijos Konstituciją buvo atkurta „Uoliojo lietuvio“ („Gorliwy Litwin“) ložė. 1813 m. joje buvo 24 nariai.

Napoleono armijos sutriuškinimas ir Rusijos pergalė, Varšuvos kunigaikštystės žlugimas lėmė, kad 1813 m. pradžioje Didieji Tautiniai Rytai Varšuvoje buvo uždaryti. Vilniaus masonai šiomis aplinkybėmis kreipėsi į Peterburgo direktorinę „Vladimiras tvarkai“ ložę, bandydami išsiaiškinti Rusijos valdžios požiūrį į laisvųjų mūrininkų judėjimą (Rusijoje šis judėjimas buvo caro valdžios griežtai kontroliuojamas) bei galimybes veikti Rusijos ložių sąjungoje. Šios derybos siekiamų rezultatų nedavė, ir 1813 m birželio 22 d. „Uoliojo lietuvio“ ložė sustabdė savo veiklą.

Carui Aleksandrui I uždegus žalią šviesą laisvajai mūrininkijai, ši ėmė sparčiai plisti tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje, atkurdama XVIII a. gale gyvavusią struktūrą bei ją plėtodama. XIX a. I ketvirtį atsikūrusios Lietuvos laisvųjų mūrininkų ložės vienijo apie 700 narių, Lietuvos Didžioji Provincijos ložė vienijo 12 ložių. 1816–1819 m. laikotarpis tyrinėtojų dažnai vadinamas masonų aukso amžiumi.

Ložių nariai buvo žymūs to meto visuomenės ir kultūros atstovai, menininkai, mokslininkai, Vilniaus universiteto profesūra: Laurynas Gucevičius, Jonas Rustemas, Jonas Damelis, Gotfrydas Ernestas Grodekas, Simonas Žukovskis, Mykolas Mianovskis, Jokūbas Šimkevičius, Jeronimas Stroinovskis, Kazimieras Kontrimas, Jonas Fridrichas Volfgangas, Mykolas Romeris, Mykolas Oginskis, Liudvikas Pliateris ir kiti. Būtent Vilniaus universiteto masoniškoji profesūra skatino nelegalių ir opozicinių caro valdžiai studentų draugijų atsiradimą universiteto aplinkoje. Tai „Šubravcai“, „Filomatai“, „Filaretai“, „Spindulingieji“.

1822 m. carui Aleksandrui I uždraudus bet kokių slaptų organizacijų veiklą visoje Rusijos imperijos teritorijoje, masonų ložės buvo uždarytos. Prasidėjo represijos prieš laisvuosius mūrininkus. Jų turtas buvo konfiskuojamas ir naikinamas, dalis jo išvežta į Rusiją ir ten liko iki šiol. Kai kurie masonų ložių inventoriaus daiktai bei nedidelė dalis archyvo buvo išsaugota. Tai dabar saugoma Lietuvos muziejuose, bibliotekose bei archyvuose.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2017-m