Dabar dažniausiai akcentuojama, kad Kalėdos – šeimos šventė. Tarpukario Lietuvoje šeima buvo tapatinama su valstybe. Kūčių vakarienė tapdavo proga prisiminti Lietuvai svarbias datas, įvykius. Apie tai rašydavo to meto spauda, apie tai kalbėdavo inteligentai. Prisiminę šią gražią tradiciją, kalbiname Gražiną ir Vytautą Landsbergius.

Papasakokite apie savo šeimos Kalėdas, kaip švenčiate dabar, kokios jos buvo jūsų tėvų namuose.

Gražina: Kalėdos man ypatinga šventė – šeimos šventė. Kad ir kaip būtų keblu, kai visi šeimos nariai išsisklaidę, išsilakstę, prie stalo Kūčių vakarą stengiamės susirinkti kuo daugiau. Aš tai stengiausi išlaikyti ir Sibire. Buvo būtinas dalykas – kūčiauti kartu. Aš buvau išvežta atskirai nuo šeimos, nors tą pačią 1949 m. naktį. Kasmet važiuodavau 300 km iš Irkutsko, kur mokiausi, iki Zimos, kur ištremti gyveno tėveliai. Ir Sibire dalydavomės kalėdaičiais. Jų į laiškus įdėję atsiųsdavo giminės, jų turėdavo tremtyje esantys kunigai. Mane į Sibirą vežė viename vagone su klierikais ir kunigais. Jie irgi parūpindavo savo bendrakeleiviams šventos duonelės.

Iš mano vaikystės Kalėdų Anykščiuose prisiminimų – namie būdavo labai didelis sujudimas. Mano tėveliai augino penkis vaikus. Šeimai susėsti ir svečiams priimti buvo dengiamas didelis stalas. Prisimenu ypatingas mamos spurgas, kumpį, prisagstytą gvazdikėlių. Ji net kepdavo šakotį.

Tą ypatingą šeimos susibūrimą tęsiame ir dabar. Mes kūčiaujame gausiu būriu. Buvo laikas, kai susirinkdavom iki dvidešimt penkių žmonių. Net baldus tenka pastumdyti, kad visi tilptume. Kai Lietuvoje buvo Vytauto brolis, jis irgi kartu su mumis būdavo per Kūčių vakarienę. Ir Vytauto tėtis pas mus ateidavo. Vytauto duktė Jūratė iš pirmosios santuokos su savo dviem sūnumis. Anūkas Gabrielius su savo šeimyna. Jie pabūdavo pas mus, o paskui skubėdavo pas kitus artimuosius.

Man smagu, kad aš visada turiu pagalbininkų ruošdama vakarienę gana gausiam būriui. Anūkės Gabija ir Elena moka gaminti, gražiai serviruoti. Drįsčiau teigti, kad anūkai tai daro su malonumu. Neseniai šventėme Vytauto gimtadienį, tai pasiruošti irgi jaunimas padėjo. Jie dosniai man pagelbsti.

Sibire išmokau gaminti koldūnus ir pagal tą receptą ruošiu Kūčioms auseles su grybais.

Kol mūsų vaikai buvo maži, ateidavo ir Kalėdų Senelis. Iš pradžių juo būdavo Vytautas. Jis netgi yra išgąsdinęs mūsų dukrytę Birutę, nes apsivilko išverstus kailinius, užsimaukšlino kažkokią kepurę. Paskui jau kviesdavomės tikrą Kalėdų Senelį, nes šventai tikėta, kad jis ateina. Dabar per Kūčias susirenkam kokie septyniolika, nes anūkas Gabrielius savo šeimoje irgi buria artimuosius. Iš viso turime dešimt anūkų, penkis proanūkius ir vienas pakeliui.

Vytautas: Savo vaikystės namuose Kaune menu didžiules šventes, nes buvo didelė kelių šeimų šeima. Mano tėvas buvo vedęs sesers vyro seserį: Landsbergis vedė Jablonskytę, o Jablonskis – Landsbergytę. Greta gyveno Petkevičiai – dar vienos Jablonskytės, mano mamos sesers, šeima. Buvo nemenkas būrys pusseserių ir pusbrolių. Pamenu šventes ir pas Lozoraičius – kai susirinkdavo platesnis ratas. Paskui per šventes ratas susiaurėjo iki kelių šeimų, likusių neišblaškytų – tremčių, emigracijos. Ir tada stengdavomės sutikti šias šventes kartu. Dar kol gyveno mūsų bobutė Konstancija Jablonskienė, rinkdavomės pas ją. Kai vyresnieji giminės išėjo iš gyvenimo, tai Vilniuje šeimyninės šventės būdavo jau pas mus. Nors mano pusseserės už mane vyresnės net 10 metų, kartais švęsdavome kartu.

Kai tėvas grįžo iš Australijos, jis buvo tas giminės ąžuolas, apie kurį burdavosi atžalos. Ir rinkdavomės ne tik per Kalėdas. Ir per jo gimimo dieną, per mano mamos vardines – iki šiol per Šv. Oną mes susirenkam Kačerginėje, nes ten buvo jos mėgstama vieta: gėlynai, daržai. Nors buvo gydytoja, bet mėgo ūkininkauti, vaišinti svečius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.