"Veido" archyvas

Garsiausias per visą Lietuvos Nepriklausomybės ketvirtį amžiaus pilkasis kardinolas, patekęs net į pasaulinį skandalą sukėlusius „WikiLeaks“ analus, pasakojama, dabar augina avis. „Jam reikia pastatyti paminklą, o ne kaltinti valstybės perversmais“, – apie Albiną Janušką, lietuviškąjį Richelieu, yra sakęs vienas gerai informuotas politikas. Paminklo jam nepastatė ir, galima lažintis, nepastatys. Bet šalia savęs jį stengėsi laikyti ne vienos pakraipos politikas.

Aušra LĖKA

Valdas Adamkus, po daugiau nei pusšimčio metų emigracijoje grįžęs į Lietuvą prezidentauti, subūrė neblogą patarėjų komandą, kurioje dirbo Albinas Januška, Darius Kuolys, Raimundas Mieželis, atstovė spaudai Violeta Gaižauskaitė. Nors viešumoje A.Januška eksponavosi rečiau nei kiti, niekas neabejojo, kad būtent jis spręsdavo rimčiausias ir kebliausias problemas.

Pilkojo kardinolo asmenybės šviesa ir šešėliai

V.Adamkui 2003 m. pralaimėjus rinkimus, A.Januška tapo Užsienio reikalų ministerijos (URM) sekretoriumi. Kaip pasakoja tuo metu ministerijoje dirbę žmonės, čia buvo vieša paslaptis, kad ministras Antanas Valionis jokio svarbesnio sprendimo nepriimdavo be A.Januškos. Kokį slaptą failą kam reikia nuleisdavo ministerijoje įdarbinta buvusi V.Adamkaus atstovė spaudai V.Gaižauskaitė. Valstybės saugumo departamento (VSD) generalinio direktoriaus pavaduotoju tapo buvęs URM sekretorius Darius Jurgelevičius.

Kas žino, gal vadinamųjų valstybininkų įtaka ir mistifikuojama. Štai autoritetingiausio Lietuvoje politinių laidų vedėjo žurnalisto Edmundo Jakilaičio vertinimu, A.Januška – visų pirma diplomatas, prisidėję prie Lietuvos užsienio politikos formavimo. Iš URM viceministrų nuėjo dirbti Prezidento patarėju, kuravo nacionalinio saugumo ir užsienio politikos klausimus, o taip sutapo, kad saugumui vadovavo jo senas bendražygis, taip pat signataras Mečys Laurinkus, kitoms institucijoms – kiti jo pažįstami žmonės, ir natūraliai susiformavo tam tikras žmonių ratas. „A.Januška ne parašiutu buvo nuleistas, jis – Nepriklausomybės Akto signataras, Sąjūdžio aktyvistas, daug metų dirbęs URM. Bet jei tu sakai ir tavęs klauso, problema tų, kurie klauso“, – tokios nuomonės laikosi E.Jakilaitis.

Vis dėlto valstybininkų įtaka vienu metu buvo didžiulė: jų disponuojama ir sumaniai paskleista informacija išgelbėjo Lietuvą nuo Rolando Pakso – prezidentu išrinkto rusiškų ir prorusiškų įtakų marionetės. Tačiau kai 2006 m. VSD pulkininkas Vytautas Pociūnas neaiškiomis aplinkybėmis žuvo iškritęs pro Bresto viešbučio „Inturist“ langą, valstybininkai buvo apkaltinti visomis mirtinomis nuodėmėmis. Po V.Pociūno mirties A.Januška pasitraukė iš URM. Tačiau ne iš pilkojo kardinolo posto: tapo socialdemokratų premjero Gedimino Kirkilo patarėju.

„WikiLeaks“ paskelbtuose slaptuose dokumentuose stebimasi, kad A.Januškos žodis turėjo svorį ir amžiaus sandoriuose – Lietuvai parduodant Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą „Williams“, paskui Lenkijos „Orlen“, kad tai A.Januška neva privertė Viktorą Uspaskichą dėl partijos juodosios buhalterijos sprukti iš Lietuvos.

Apie dabar 55-erių A.Janušką negirdėti, išskyrus žinias, kad jis nevykdė teismo sprendimo nugriauti savavališkai pasistatytą pirtelę Dzūkijos nacionaliniame parke. E.Jakilaitis girdėjęs, kad dabar jis augina avis.

Buvę kolegos jį apibūdina kaip protingą strategą ir sunkiai randa atsakymą, kaip viename žmoguje tilpo kovotojas už Lietuvos Nepriklausomybę ir manipuliatorius valstybės slapta informacija.

Vis dėlto, filosofo, Vilniaus universiteto profesoriaus hab. dr. Zenono Norkaus manymu, VSD pulkininko V.Pociūno žuvimo bylos peripetijos neleidžia teigti, kad valstybininkai ir pilkieji kardinolai tėra tik mitas ar Kremliaus propaganda.

Galingiausiųjų seka surašyta Konstitucijoje

Dėl to, kas valstybėje įtakingiausi, atrodytų, nereikia daryti jokių tyrimų ar apklausų – tereikia pacituoti Konstituciją. Jei apklausose (tokias aštuonerius metus rengė ir „Veidas“) ši konstitucinė seka pažeidžiama, tokiu atveju verta sunerimti.

Pavyzdžiui, „Veido“ 2007 m. apklausoje pirmavo pensininku Nr.1 valstybėje vadintas jokių oficialių pareigų tuomet nebeturėjęs Algirdas Brazauskas, o Prezidentas V.Adamkus tebuvo ketvirtas.

Bet ir A.Brazauskas, ir dabar Vytautas Landsbergis, taip pat neturintis jokių oficialių pareigų, bet tebeįtakingas, – ypatingi pensininkai. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo du dešimtmečius šie politikos ąžuolai pasikeisdami (tiesa, ne savo, o rinkėjų valia) savo autoriteto ir, ne paslaptis, savo paskirtų ar su jų palaiminimu į valstybės arba partinę valdžią patekusių asmenų galios dėka tebereguliavo politinį eismą net tada, kai nebeturėjo jokių oficialių pareigų.

Pasak Z.Norkaus geriausias politiko įtakos rodiklis ir  yra gebėjimas išlikti viršuje. Tad savotiškas Lietuvos politikos Sabonis yra Vytautas Landsbergis – taip pat ir nuo to laiko, kai pasitraukė iš formalaus konservatorių partijos lyderio pareigų, tapdamas kaip ir jų žaidžiančiu treneriu.

Tiesa, abiem politikos saboniams yra tekę nuryti karčių išsekusios įtakos piliulių. A.Brazauskas, pirmasis Nepriklausomos Lietuvos Prezidentas ir dviejų Vyriausybių premjeras, prie savo paties buvusio kabineto Vyriausybės rūmuose pralaukęs 50 minučių, turėjo apsisukti ir išeiti, nes dešiniųjų premjeras Andrius Kubilius nerado jam laiko.

O praėjusią savaitę Seimas atmetė V.Landsbergio kandidatūrą Laisvės premijai gauti. Nesigilinant į apgailėtinas aplinkybes V.Landsbergis bent jau gali didžiuotis, kad ir 26-aisiais Nepriklausomybės metais, sulaukęs garbaus amžiaus, jis dar ne muziejinis eksponatas, o politiniams, ką jau kalbėti apie savo partijos, procesams įtaką darantis politikos veikėjas.

Priešingai nei A.Brazausko, V.Adamkaus įtaka, atrodė, baigėsi vos uždarius Prezidento kabineto duris: vos baigęs kadenciją 2009 m. „Veido“ apklausoje jis nukrito į 26-ą vietą įtakingųjų sąraše. Tik mirus A.Brazauskui V.Adamkus vėl imtas dažniau kalbinti ir cituoti, o kartu ėmė kilti ir visuomenės apklausų bei įtakingųjų reitinguose, nors jo įtaka labiau moralinė.

Visai ne pagal Konstituciją įtakingųjų sekoje atrodo Seimo vadovai. Taip, V.Landsbergis eidamas šias pareigas buvo neabejotinai lyderis (tiesa, iki Prezidento institucijos atkūrimo tai buvo aukščiausias valstybės postas). 2009 m. Seimo pirmininke tapusi konservatorė Irena Degutienė „Veido“ įtakingųjų apklausoje iš karto šoko į ketvirtą vietą, nors prieš metus nepateko net į 60-uką.

Tačiau Nr.1 pramogų pasaulyje, bet tikrai ne politikoje, tuometis Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas, nors su povo pasipūtimu pareikalavęs į jį kreiptis solidžiai, kaip į „vieną iš trijų“ valstybėje, įtakingiausiųjų reitinguose 2008 m. tebuvo 27-as. Beje, kaip ir dabartinės Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės įtaka, pasak vieno parlamentaro, prasideda ir baigiasi galia įtraukti kokį klausimą į Seimo posėdžio darbotvarkę ar jį išbraukti.

Tiesa, kartais tas „įtraukti“ ar „neįtraukti“ turi nemažos įtakos: taip ji savo patroną V.Uspaskichą gelbėjo nuo teisinės neliečiamybės svarstymo.

O štai premjero pareigybė vieną įtakingiausių valstybėje darė bet kurį šiame poste. Tiesa, nedaugelis likdavo svarbus ir jo netekęs.

Dvidešimt metų – tas pats kvartetas

Paprašyti nurodyti pirmųjų 20-ies Nepriklausomybės metų pačius įtakingiausiuosius „Veido“ pašnekovai vardijo tas pačias keturias pavardes, tik, priklausomai nuo ideologinių simpatijų, ne ta pačia seka: du to laiko Prezidentus – A.Brazauską ir V.Adamkų, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininką – de facto valstybės vadovą prof. V.Landsbergį ir verslininką, Kovo 11-osios Akto signatarą ir premjerą Bronislovą Lubį.

Česlovas Juršėnas, taip pat signataras, beveik 23-ejus metus Seimo narys, triskart buvęs Seimo pirmininku ir tiek pat kartų vicepirmininku, vertindamas pirmuosius 15 metų po nepriklausomybės atkūrimo, įtakingiausiųjų ketvertuką papildo dviem to meto premjerais Gediminu Vagnoriumi bei Adolfu Šleževičiumi ir Prezidentu Rolandu Paksu. Nors šis poste neišbuvo nė pusantrų metų, bet Prezidentą ir jo siūlymus, kad ir kas juo buvo, pasak Č.Juršėno, Seimas vertino kaip labai svarbius. Bet ir veto visi sulaukdavę. Č.Juršėnas prisimena, kad vetuoti penki ar šeši V.Adamkaus atmesti įstatymai: „Pora buvo reikalingų liberalams, o pora – socialdemokratams, sutarėme vieni kitus palaikyti, ir veto buvo atmesti.“

Kiekvienas iš politikų elito savaip įėjo į to laikotarpio istoriją. Č.Juršėnas vertina: „V.Landsbergis tikrai labai stengėsi, kad būtų pripažinta Lietuvos nepriklausomybė: kreipėsi į visas puses – į kairę ir į dešinę, į dangų ir į pragarą. Yra keletas dokumentų, kur jis tiesiog maldauja: pripažinkite, padarykite ką nors. Apmaudu, bet tinkamo atsako ilgai nebuvo net iš tokių demokratų ir antikomunistų, kaip Lechas Walęsa ar Vaclavas Havelas, – jie nedrįso pirma kitų to padaryti. Bet tai V.Landsbergio nestabdė ir jis toliau darė savo darbą.“

Kitas etapas, kai dešinieji grįžo į valdžią po triuškinamo LDDP pralaimėjimo 1996 m. Seimo rinkimuose. Tada jau buvo atkurta Prezidento institucija, valstybės vadovu išrinktas A.Brazauskas. „Kartais V.Landsbergis pademonstruodavo savo įtaką dubliuodamas Prezidentą. Pavyzdžiui, šis kažkur važiuoja, o V.Landsbergis užšoka su savo vizitu į tą pačią šalį pirmas. Arba dabar skandalas, kad dukart nepatvirtino generalinio prokuroro. O Prezidento A.Brazausko teiktą valstybės kontrolierių konservatorių laikais patvirtino tik iš trečio karto ir kandidatai buvo ne kokie smulkmenos, o trys signatarai – teisininkas Kęstutis Lapinskas (paskui tapęs Konstitucinio Teismo pirmininku), ekonomistas Audrius Rudys ir teisininkas Jonas Liaučius, kurį pagaliau Seimas patvirtino. Žinoma, tai lėmė konservatoriai ir jų lyderis“, – pasakoja Č.Juršėnas.

Bet, jo vertinimu, V.Landsbergis esant būtinybei ėjo ir į kompromisą. Nei tada, nei dabar tuo nesigiriama, bet istorijoje yra toks faktas: Vyriausybė parlamentui pateikė dokumento dėl moratoriumo projektą. Nors jis buvo apsuptas trimis apsaugos žiedais, bet skambėjo, kad atsisakome Kovo 11-osios akto. Seime kilo didžiuliai ginčai. Bet pats V.Landsbergis pateikė balsavimui galutinį variantą.

Dar didesnis kompromisas buvo dėl sovietų armijos išvedimo. Tauta per referendumą balsavo ją išvesti 1992 m., o išvesta 1993-iųjų rugpjūčio pabaigoje. V.Landsbergio vadovaujama delegacija nuvažiavo į Maskvą ir parsivežė tokius susitarimus. „Įsivaizduokite, būtų A.Brazauskas nuvažiavęs – kas iš jo būtų likę? Sakytų: tauta nubalsavo, o Brazauskas nusileido. Bet V.Landsbergis ėjo į kompromisą ir teisingai padarė. Sukelti didelį skandalą tada būtų reiškę užtęsti armijos išvedimą“, – vertina vienas įtakingiausių to meto socialdemokratų.

Jo nuomone, A.Brazausko jėga buvo kita: jis buvo žmogus, kuris pažinojo Lietuvą iš visų pusių ir giliai, pažinojo ir vertino žmones. Pasak Č.Juršėno, jo tikslas buvo tas pats – kurti kitokią, laisvosios rinkos, socialiai orientuotos ekonomikos Lietuvą, bet su kuo mažiausiais praradimais, kad būtų kuo mažiau ašarų.

Vis dėlto net pats A.Brazauskas neformaliuose pokalbiuose pripažindavo, kad Seimo rinkimus laimėjus konservatoriams kaip Prezidentas jis buvo nustumtas į politinę paraštę.

Aplink vienos, ir aplink kitos pakraipos pirmuosius asmenis buvo „antro flango“ įtakingųjų. Tarp jų Č.Juršėnas visų pirma išskiria Romualdą Ozolą, pasitarnavusį, kad būtų daugiau demokratijos, kad parlamente būtų laikomasi demokratinių taisyklių.

Bet gal valstybės modernumo mums ir pristigo, kad 20 metų įtakingiausi buvo keturi vyresnės kartos atstovai, realiai taip ir neprileidę prie įtakos jaunesnių? Tiesa, tenka pripažinti, kad ši tezė – su išimtimi: R.Paksas buvo jaunesnės kartos, bet pats prasčiausias įtakingasis Lietuvos ketvirčio amžiaus nepriklausomybės istorijoje.

D.Grybauskaitė: daug galios ar daug triukšmo?

19-aisiais nepriklausomybės metais į politikos olimpą kaip kometa įskriejo politine įtaka pirmtakams ne tik prilygusi, bet ir juos pralenkusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji, kaip kritikė iš užsienio, patekdavo tarp įtakingiausiųjų dar būdama eurokomisarė – 2008 m. „Veido“ apklausoje ji buvo ketvirta.

Savo galias D.Grybauskaitė ėmė demonstruoti nė nesulaukusi inauguracijos – pareikalavo, kad jau pirmą jos darbo dieną ant stalo būtų sprendimas, kaip iš „Leo LT“ atsiimti energetikos įmonių kontrolę. O aukštų pareigūnų, diplomatų, ministrų galvos lėkė kaip iš po giljotinos. Tačiau 2008-aisiais niekam nė minties nekilo tam priešintis, o dabar Prezidentės viešas nepasitenkinimas ar net nepasitikėjimo pareiškimai neprivertė anksčiau kadencijos pabaigos atsistatydinti jos pačios paskirtų nei generalinio prokuroro Dariaus Valio, nei VSD vadovo Gedimino Grinos.

„Žmonės mano, kad D.Grybauskaitė labai įtakinga. Nemanau – triukšmo garsas yra triukšmo garsas, bet nebūtinai poveikis sprendimams“, – mano įtakingas žurnalistas E.Jakilaitis. Bet jis pripažįsta: įtakingesnio už ją valstybėje dabar ir nėra. D.Grybauskaitė, palyginti su jos pirmtakais, gal ir įtakingiausia, ypač pirmą kadenciją, esant dešiniosios koalicijos daugumai.

Netikėtai D.Grybauskaitei rimtą konkurenciją sudarė, atrodytų, nieko bendra su lyderyste ir įtakingumu nė turėti negalintis neryžtingas, nesklandžiai šnekantis, pats sau nuolat prieštaraujantis premjeras A.Butkevičius.

Partijų peizaže, nors viešai dabar nedažnai matomas, tebeturi įtakos V.Uspaskichas. Akivaizdu, E.Jakilaičio įsitikinimu, kad jis įtakingesnis už dabartinį Darbo partijos pirmininką Valentiną Mazuronį ir jau daug kartų – už L.Graužinienę. O pačioje Darbo partijoje V.Uspaskichas – vienvaldis: jis kada panorėjęs gali atsiimti šios partijos pirmininko pareigas, jei dabartinis netinkamai interpretuos jo prašymus.

Kartu su populiarumu didėja ir Liberalų sąjūdžio lyderio Eligijaus Masiulio įtaka. Tačiau neatrodo, kad kartu su postu įtaką įgijo naujasis konservatorių pirmininkas Gabrielius Landsbergis. „A.Kubiliaus įtaka didesnė už G.Landsbergio, nes tai A.Kubilius šio žaidimo režisierius. O personažas, aktorius retai būna įtakingesnis už režisierių ir prodiuserį. Čia buvo A.Kubiliaus scenarijus: jis sugalvojo genialiai, nes galėjo pralošti rinkimus I.Degutienei, o dabar tą partiją laimėjo – V.Landsbergis pasisakydavo prieš jo kandidatūrą, dabar yra jo sąjungininkas“, – A.Kubiliaus partiją atskleidžia E.Jakilaitis.

Kas daro įtaką įtakingiausiems

Kur kas tiksliau galios centrai atsiskleidžia pabandžius praskleisti uždangą, kas daro įtaką įtakingiausiems. Žinoma, šie asmenys nepatenka į įtakingiausiųjų reitingus, nes jie juk – pilkieji kardinolai, kurių įtakos svorį galima matuoti tik neoficialia nuomone (todėl ir daugelis pašnekovų nenorėjo būti įvardyti), dalyvaujančiųjų sprendimų priėmimo procese apklausomis (visuomenės apklausos čia netinka, nes žmonės negali žinoti, kas vyksta politikos užkulisiuose) ir dedukciniu metodu.

Gausybėje vaidybinių filmų apie pasaulio galingųjų JAV prezidentus galima susidaryti nuomonę, kad kol jie miega, jų komanda ir prie jos prieinantys asmenys stumdo valstybės ir jos veikėjų likimus, it sėdėdami prie šachmatų lentos.

Be abejo, komandos įtaka didžiulė. Nevertinant, ar iš to valstybei buvo daugiau naudos, ar žalos, užtenka vien palyginti Adamkų Pirmąjį su stipria „prezidentūrėle“, ir Adamkų Antrąjį, kai jis susirinko tokią komandą, kuri jo nenustelbtų. Vis dėlto, kaip pabrėžia įtakas politinių sprendimų priėmimui tirianti ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto profesorė politologė dr. Irmina Matonytė, patarėjų korpusas labai reikšmingas, bet atsakomybė ir viešas iniciatyvų pristatymas – tai jau viešo asmens vaidmuo.

A.Brazauskas, Č.Juršėno manymu, kokio vieno pilkojo kardinolo neturėjo. Į tokį vaidmenį pretendavo akademikas Raimundas Rajeckas, bet kai pradėjo per daug „stengtis“, neteko posto, kaip dažnai būna, jei kas ima trukdyti pirmiesiems asmenims, ir buvo išsiųstas į „auksinę“ tremtį – paskirtas ambasadoriumi Jungtinėje Karalystėje. Grįžęs iš Londono jis paskelbė atvirą laišką Prezidentui, protestuodamas prieš savo buvusio boso vykdomą šalies vidaus ir užsienio politiką.

Č.Juršėnas pasakoja, kad A.Brazauskas mėgo be tarpininkų kalbėtis su savo patarėjais, kitais asmenimis. Kiekvieną pirmadienį A.Brazausko kabinete (tada dar Seimo rūmuose) rinkdavosi trejetas – Prezidentas, premjeras ir Č.Juršėnas, kaip Seimo pirmininkas. „A.Brazauskas klausdavo apie padėtį, keldavo uždavinius, susitardavome, ką daryti. Aš trijulėje buvau vyriausiasis technologas: žinojau, kaip tai padaryti. Pats kūriau taisykles – Seimo statutą, tad turėjau pranašumą ir tuo pasinaudodavau, bet su šypsena, elegantiškai: kol kiti susigaudo – šaukštai po pietų“, – šelmiškai šypsosi Č.Juršėnas.

V.Landsbergio to meto bendražygiai pasakoja, kad jis buvo toks „pats sau“: jei jau ką nutarė, niekas nepertars. Gal kiek arčiau pačioje Nepriklausomybės pradžioje buvo prisileidęs Virgilijų Čepaitį, Eduardą Vilką. „Reikėjo iš karto steigti partiją, nes Sąjūdyje buvo daug skirtingų žmonių ir visokių įtakų“, – prisimena vienas Sąjūdžio pirmeivių.

Kas buvo tikrieji projekto „Paksas – Prezidentas“ režisieriai ir prodiuseriai, kur kas tiksliau nei supoetinto ir heroizuoto vaizdelio „meniniame“ filme „Pilotas“ įrodė Konstitucinis Teismas. Paaiškėjo, kad politinę galią valstybėje įgydavo net Kauno dantistės, o valstybės vadovas tardavosi ne tik su aiškiaregėmis. „Kai Jurijų Borisovą įformino patarėju, tai papiktino net tuos, kurie jį buvo linkę paremti. R.Pakso apskaičiavimu, jam turėjo užtekti rėmėjų Seime balsų. Balsavimo dėl apkaltos dieną, 2004 m. balandžio 6-ąją, keturis kartus kalbėjomės telefonu, įtikinėjau, kad atsistatydintų pats. Bet R.Paksas kartojo „ne“, – prisimena tuometis Seimo pirmininkas Č.Juršėnas.

Prezidentas V.Adamkus buvo kaltinamas per dideliu pasitikėjimu patarėjais, o dabartinė valstybės vadovė, atvirkščiai, dedasi esanti visiškai nuo nieko nepriklausoma, o patarėjų, ją pačią cituojant, jai reikia tik informacijai surinkti.

„Priešingai nei ankstesni Prezidentai, Grybauskaitė mažai bendrauja su aplinkiniais, neina į renginius, po jų nelieka pasikalbėti, vadinasi, ratas, iš kurio ji susirenka informaciją, labai siauras, tad poveikį jos nuomonei daro labai ribotas kiekis žmonių. Kadangi ji labai introvertiškas žmogus, tikėtina, kad jai labai didelę įtaką turi visokios specialiųjų tarnybų pažymos apie įvairius asmenis ir jai labai įdomu jas paskaityti. Logiška, kad tų, kurie neša tas pažymas, oficialiuose reitinguose nėra, o jie daro jai labai nemažą įtaką“, – daro išvadą politinių laidų vedėjas E.Jakilaitis.

Dabartinė Vyriausybės galva A.Butkevičius, kaip pasakoja arti jo buvę ar tebesantys žmonės, nėra reformų premjeras, jo politika – daryti vaizdą, lyg kažkas vyksta, bet iš tikrųjų nieko per daug nedaryti, ir ne turtai, o reitingai yra jo narkotikas. Tad arčiausiai – tie, kurie atsako už viešuosius ryšius. Jo atstovė spaudai Evelina Butkutė-Lazdauskienė yra viena iš dviejų patarėjų, kurie esant reikalui visuomet gali eiti tiesiai į jo kabinetą. Tokią išimtinę teisę dar turi patarėja ekonomikos klausimais Irina Urbonavičiūtė.

Premjeras kviečia pietų jam palankesnius žiniasklaidos, bankų, kitų institucijų atstovus aptarti problemų, šie jaučiasi įvertinti, pagerbti, ir tokiais būdais bandoma valdyti viešąją nuomonę. Arba, pavyzdžiui, Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis – vienas laisviausiai patenkančių pas premjerą žmonių: įvertindamas jo dažną kalbėjimą viešojoje erdvėje, tokiu draugiškumo demonstravimu premjeras siekia neutralizuoti galimus neigiamus verslo vertinimus.

Šaipomasi, kad premjerui didžiausią įtaką turi tas, kuris šneka su juo paskutinis, todėl jis vis ir kaitalioja nuomonę. Bet geriau pažįstantieji A.Butkevičių mano, kad tokia jo taktika – į klausimus atsakinėti nerišliai, tačiau ramiai, tada žurnalistas užmiršta, ko klausia, ir leidžia šnekėti bet ką. Paprasti žmonės dar mažiau supranta, tad premjeras lieka tas, kurio žodis būna paskutinis, o ramus tonas nustelbia, ką jis pasakė anksčiau.

Vis dėlto A.Butkevičiui įtaką gali padaryti ne bet kas. Kai kuriais klausimais apskritai jo neperkalbėsi, o jei kas ir gali tai padaryti, tai nebent finansų ar susisiekimo ministrai Rimantas Šadžius ir Rimantas Sinkevičius ar Seimo narys Algirdas Sysas. Anksčiau socialdemokratų pilkuoju kardinolu vadintas Juozas Bernatonis ar ekspremjeras Gediminas Kirkilas dabar tikrai ne tie žmonės, kuriuos premjeras mėgsta.

Ir nuo kai kurių valdančiosios koalicijos partnerių, pavyzdžiui, V.Uspaskicho, jam alergija, bet A.Butkevičius jo paisė, nes šis bet kada galėjo išeiti į viešąją erdvę.

Akivaizdu, kad premjerui nekvestionuojama buvo Prezidentės pozicija energetikos ir gynybos klausimais, ir jis dirgliai reaguodavo, jei kas bandydavo siūlyti kitokią nuomonę.

Bet, kaip juokauja E.Jakilaitis, kai kur įtaka premjerui labai lengvai prognozuojama, pavyzdžiui, galima lažintis, kas statys nacionalinį stadioną ir ar ten yra žodis „Panevėžys“.

Verslas politikų duris koja atsidarinėdavo

„Verslininkai daro didelę ir kartais labai jau siaurus interesus atitinkančią įtaką politikams, bet kol įstatymu nebuvo uždrausta juridiniams asmenims remti partijų, verslininkai koja duris atsidarinėdavo“, – politikų prievoles savo finansiniams rėmėjams primena ano meto politikas.

Įvairaus plauko pinigingieji dosniai rėmė politikų rinkimų kampanijas (ir ne tik jas), bet paskui supančioti politikai dirbo tiems, kurie jiems nupirko darbo vietą. Kad milijono R.Paksui davėjas su Rusijos tam tikromis tarnybomis siejamas J.Borisovas valdė Lietuvos Prezidentą, įrodė ir Konstitucinis Teismas.

Politikai vadovavosi principu – pinigai nekvepia. Bet paskui – ojojoj koks tvaikas sklisdavo nuo partijų. Kelios viešumon patekusios VSD pažymos praskleidė uždangą, kaip VP su valdžia derėjosi dėl „Leo LT“ ar „Rubicon Group“ pirko įtaką Vilniaus savivaldybėje, kaip verslas „banko bilietais“ su net kelių partijų „iždininkais“ atsiskaitinėjo už atliktus darbus, kaip per verslą ir jo pinigus mūsų valstybės sprendimų priėmėjams įtaką bandė daryti Rusijos spec. tarnybos.“

Z.Norkaus manymu, ryškiausi verslo įtakos pavyzdžiai galėtų būti Vakarų skirstomųjų tinklų (VST) elektros skirstomųjų tinklų privatizacija 2002 m. bei tik per plauką nepasisekusi „Leo LT“ afera 2007–2008 m.: „Už abiejų stovėjo VP savininkų interesai. VST privatizacijos istorija gali būti vadovėlinis pavyzdys, kaip ir kodėl privati monopolija ne geresnė, bet blogesnė už valstybinę monopoliją tose ūkio srityse, kuriose monopolija technologiškai neišvengiama. Smarkiai padidėjo elektros energijos kainos vartotojams, bet iki 2008 m. krizės VST investavo dvigubai mažiau negu valstybės nuosavybėje likę Rytų skirstomieji tinklai.“

Verslo, tiksliau, pinigų įtakos Lietuvos įtakingųjų ketvirčio amžiaus sagoje išsiskiria B.Lubio fenomenas. Jo įtakos valdžių pasikeitimas nekeitė. „B.Lubys buvo įtakingas ir liko įtakingas tiek būdamas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narys, tiek vicepremjeras, tiek premjeras, tiek grįžęs į verslą. Jis buvo tas, kuris matė visą Lietuvą, jos problemas, santykių su užsienio šalimis klausimus, nes jo strategija buvo verslą išvesti į užsienį, ir jis to pasiekė. B.Lubys buvo geras patarėjas ir A.Brazauskui, ir kitiems politikams. Jis neprotegavo savo verslo, jį pats susitvarkydavo, o žiūrėjo plačiau“, – taip B.Lubį vertina Č.Juršėnas, pridurdamas, jog, nepaisant neabejotinos jo įtakos, nebuvo taip, kad B.Lubys pasakė, ir sprendimas priimtas: galutinis sprendimas priklausė frakcijai ar koalicijai.

Bet, kaip pasakoja artimos B.Lubio aplinkos žmonės, nuo kokių 2005-ųjų jis ėmė retai gauti kvietimų į svarbius valstybėje renginius, jo nuomonė tapo nebeįdomi. O galutinis lūžis įtakos kreivėje – pralaimėtas Vakarų skirstomųjų tinklų pirkimo konkursas ir pasipylusios atakos prieš jį žiniasklaidoje. B.Lubys tai skaudžiai išgyveno. Pavaldiniai patarinėjo duoti atkirtį per jo paties valdomą žiniasklaidą (galima daryti prielaidą, jog nuostolingas „Lietuvos žinias“ ir menkos įtakos Baltijos televizijos kanalą jis ir išlaikė tam, kad reikalui esant galėtų per juos kirsti atgal). B.Lubys patarimams neprieštaravo, bet sakydavo: dar ne dabar. Tačiau taip viskas ir likdavo.

Kad B.Lubio įtaka liko praeityje, įrodė ir dar vienas itin skaudus smūgis – jis pralaimėjo kovą dėl Suskystintų gamtinių dujų terminalo statybos.

Ironiška, bet atėjus naujam „Lietuvos žinių“ redaktoriui ir dienraščiui ėmus pulti oponentus vėl daug kas „prisiminė“ B.Lubį – įvairūs veikėjai ėmė siųsti pas jį žygeivius, jis vėl imtas kviesti į renginius.

B.Lubys nuo kitų verslininkų skyrėsi ir tuo, kad, laikytas A.Brazausko bendražygiu, prieš rinkimus vienodai paremdavo visas didžiąsias partijas, sakydamas, jog taip remia demokratijos procesą. Skyrėsi  ir tuo, kad jei matė reikalą, pats beldėsi į įtakingiausiųjų duris ir visi jį matė. Žinoma, niekas neabejojo, kad būta ir užkulisinių derybų.

Kitus verslo įtakingiausiuosius – „VP dešimtuko“ ar „MG Baltic“ galvas – net viešai kalbant retai išgirsi, o Seime Nerijaus Numavičiaus ar Dariaus Mockaus nepamatysi: jie siunčia čia savo žmones, perka tokią viešųjų ryšių agentūrų paslaugą arba ne jie pas politikus veržiasi, o atvirkščiai.

Kaip pasakoja parlamentarai, didžiojo verslo magnatai darė ir daro dažnai nematomą, bet labai didelę įtaką įstatymų leidybai ir įvairiems valdžios sprendimams, susijusiems su jų verslu. Keistoka, kad oficialiai užsiregistravęs lobistas tampomas po teismus, bet pilni Seimo koridoriai nežinia ko čia vaikštinėjančių žmonių. Lobistinės veiklos įstatymas realiai neveikia ir niekada neveikė.

Neabejotina ir įvairių verslo asociacijų, ypač LPK įtaka politikams. Nors sunku prilygti du dešimtmečius tarp įtakingųjų buvusiam jos steigėjui ir vadovui B.Lubiui, bet ir dabartinis LPK prezidentas R.Dargis – vienas matomiausių ir vienas įtakingiausių verslo atstovų.

Dažnai į savo laidas R.Dargį kviečiantis E.Jakilaitis išskiria jo unikalų gebėjimą viešai kalbėti, matymo plotį, problemos suvokimą, strateginį mąstymą, o tai daro įspūdį ir tam tikrą įtaką tiems, kurie jo klausosi.

LPK, kitų verslo asociacijų įtaka politikams, bent jau dalis jos – vieša ir teigiama: tai, kad ginama ne vieno kurio nors verslo subjekto, o viso verslo interesai, leidžia politikams išvengti klaidingų sprendimų. Bet, kaip atkreipia dėmesį vienas pašnekovas, esti abejonių, ar verslo ir politikų bičiulystė apsiriboja tik įstatymų leidybos sritimi ar visokių „gairelių“ tarp verslo ir premjero ar ūkio ministro apsidalijimu.

Kai kurių politikų bei valdininkų meilės ir nemeilės su verslininkais virsta arba nevirsta ES pinigų upėmis, iš kurių tiek vieni, tiek kiti, įtariama, lygia greta turtėja. Tačiau skandalų daug, o kiek gavusiųjų pagal nuopelnus? Deja, korupciniai įtakos tinklai sumegzti profesionaliau nei juos gaudančiųjų.

Nauja tendencija: tiesioginę įtaką politikams ima daryti ne verslas, o advokatai. Ar ne keista, kad daugybę, o energetikos srityje – beveik visus svarbiausius įstatymus rengia advokatų kontoros, tiksliau, viena – Rolando Valiūno „Ellex“ (anksčiau LAWIN). Būtent šios kontoros atstovų būna įvairiausiose valstybės komisijose ir darbo grupėse, jos darbuotojai tampa svarbių valstybės institucijų ar D.Grybauskaitės rinkimų kampanijos vadovais.

„Ši advokatų kontora, matyt, buvo sumaniausia – plėtėsi, dabar didžiausia, atstovauja didžiausioms įmonėms. Jais pasitiki didžiausias verslas ir investuotojai. Maža to, pats R.Valiūnas yra ir Investuotojų forumo valdybos pirmininkas, jis kalba užsienio kapitalo, investuotojų Lietuvoje vardu. Kaip jis gali būti neįtakingas?“ – svarsto E.Jakilaitis.

Bet gal tai nelegalus lobizmas – gal įstatymų projektų rengimą iš piliečių rinktų politikų perėmę aukščiausios prabos teisininkai atstovauja ne visuomenės, o savo klientų interesams?

Vis dėlto, kaip sako I.Matonytė, tikriausiai ne pati advokatų kontora siūlėsi politikams, o jiems pasiūlyta rengti įstatymus, galų gale už įstatymus balsuoja ne advokatai, o Seimo nariai, tad galutinis pasirinkimas ir atsakomybė – jų. Tačiau įstatymų rengėjų parinkimas, jų apmokėjimas, kaip paaiškėjo ir socialinio modelio projekto atveju, nei skaidrus, nei reglamentuotas, be to, labai brangus.

O jei į šalies paveikslą dar pažiūrėtume ir kaip į 60 figūrų dėlionę, tai dar labiau kiltų abejonė, kas iš tikrųjų valdo valstybę, tiksliau, kas valdo valdančiuosius. Korupcijos lygis savivaldybėse rekordinis ir lenkia nacionalinę valdžią. Daugelis savivaldybių turi savo politikos ir verslo karaliukus, kurie dirba vieni kitų naudai.

Nepriklausomybės pradžioje kai kurių savivaldybių valdžios virveles bandė tampyti ir kriminalinis pasaulis. Bet piliečių gerovei ne mažiau kenkia ir šiandieninis, nors ne toks brutalus, kostiumuotas, bet korumpulų nusikalstamas pasaulis.

O kai kurie pašnekovai patarė išorinę įtaką politikams matuoti ne tik pagal tai, kas daryta, bet ir pagal tai, kurias sritis labai ilgai apėjo bet kokios reformos. Jei tiek metų buvome šimtu procentų priklausomi nuo Rusijos energetikos ar nereformavome sveikatos apsaugos, galima daryti prielaidą: mūsų valdantieji buvo arba visiški  nevykėliai, arba rusiškų įtakų klapčiukai energetikos srityje ir tiesiog mirtingieji, bijantys pajudinti sveikatos įstaigų vyr. gydytojus.

Energetikos reformos dabar jau įvykdytos, tik, Z.Norkaus vertinimu, nevykusiai, todėl turime valgyti jų rūgščius vaisius: „Jie rūgštūs, nes energetikos klausimai politizuoti, paverčiant energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos nacionalinės politikos prioritetu. Juo mikliai pasinaudoja ir privatūs interesai, kurių atstovai drauge su energetikos įmonių vadovais į savo kišenę ir įsideda didelę „mokesčio už energetinę nepriklausomybę“ dalį.“

Nuomonės plovėjai ir formuotojai

Dar viena lietuviška keistenybė: dažniausiai žiniasklaidos cituojami, tad, galima daryti prielaidą, ir įtakingiausi nuomonės formuotojai – bankų analitikai. I.Matonytė primena, kad citavimo lyderis „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis dirbo (ir tebedirba) ISM, aštrų protą turėjo tą patį, bet nebuvo tarp labiausiai cituojamų asmenų valstybėje, kol nepradėjo dirbti banke.

„Bankai elgiasi protingai: turėdami didelį kapitalą, samdo protingus žmones, kurie kalba apie viską, bet kartu ir tai, kas palanku bankui“, – atkreipia dėmesį E.Jakilaitis, pridurdamas, kad viešajame sektoriuje yra protingų žmonių, bet jie nešneka, tad tai viešojo sektoriaus, o ne bankų problema. Pavyzdžiui, Finansų ministerijoje yra kažkoks mistinis analitikas, kurio makroekonominės prognozės būna tikslesnės už bankų, bet kas jį girdėjęs?

Bankai Lietuvoje turi neadekvačiai didelę įtaką ir kreditavimo galimybe, ir reiškimusi viešojoje erdvėje.  Z.Norkaus manymu, šiuo metu didžiausia problema  yra kelių Lietuvos finansų rinką monopolizavusių bankų diktatas ir savavaliavimas, nuo kurio šalies vartotojų negina nei Lietuvos bankas, nei tautos atstovai Seime, nei Vyriausybė.

Tad nenuostabu, kad premjeras A.Butkevičius, kaip pasakoja jo aplinkos žmonės, linkęs atmesti visus siūlymus, jei tik jie gali nepatikti bankams.

Kur kas menkesnė kitų ekspertų ar politologų įtaka, nors bemaž kiekvienas aukštas valdžios žmogus aplink save susiburia ekspertų, tiesa, dažnai tik pritarėjų, kuopelę. Beje, kai kurių jų nuomonės svoris visuomenei sutapdavo su jų patrono kadencija.

Sakoma – kas valdo informaciją, tas ir valdo. Žiniasklaidos įtaka lyg ir didelė, bet ji „sezoninė“ – prieš rinkimus akivaizdžiai šokteli, kaip Kalėdų ir Velykų metu padidėja pasitikėjimas Bažnyčia ir jos hierarchais, kurie taip pat nuolat patenka į įtakingųjų reitingų dešimtukus.

„Yra kažkokios įtakos viešajai nuomonei, bet ne mano, o pašnekovų, kuriuos aš pasikviečiu. Bet kai į vieną krūvą sumetami žiniasklaidos savininkai, investicinių bendrovių valdybų pirmininkai ir samdomi žurnalistai, tai kompromituoja tokias apklausas. Ką mane, kilbuką, lyginti su tokiais asmenimis“, – lygina šiemet „Delfi“ rengtoje apklausoje ketvirtu įtakingiausiu valstybėje išrinktas E.Jakilaitis.

Kaip dabar įtakos prabos ženklas politikui būti pakviestam į E.Jakilaičio laidą (valstybės kontrolierius pareiškė, kad jo vadovaujama institucija įtakinga, nes E.Jakilaitis jį pakvietė į savo laidą!), taip anksčiau politines įtakas reguliavo Audriaus Siaurusevičiaus „Spaudos klubas“, o Seimo posėdžių salėje ties žurnalistų lože prie LRT „Panoramos“ žurnalistės Nijolės Steiblienės net išsirikiuodavo eilė politikų, kaulijančių būti jos pašnekintiems.

Bet tarp pačių įtakingiausiųjų anksčiau buvę „popierinės“ žiniasklaidos bosai dabar įtaką (kaip ir pozicijas rinkoje) užleidę didžiausio „Delfi“ portalo vyriausiajai redaktorei Monikai Garbačiauskaitei-Budrienei.

„Lietuvos ryto“ galva Gedvydas Vainauskas nė iš tolo nebeprilygsta tiems laikams, kai išskirtinė informacija tiesiai iš vienos Gedimino prospekto pusės, kur įsikūrusi Vyriausybė, keliaudavo į kitą, kur reziduoja „Lietuvos rytas“, kas demokratiniame pasaulyje būtų pavadinta tiesiog oligarchiniais ryšiais, kuriuos vainikuodavo bendros dienraščio ir Vyriausybės galvų atostogos Šri Lankoje. O Vitas Tomkus su savo „Respublikos“ leidinių imperija galėjo net mėginti paveikti prezidento rinkimų rezultatus, paskelbdamas apie banko griūtį.

Vis dėlto įtakos sprendimų priėmimui tyrimai rodo, kad

žiniasklaidos įtaka mąžta. Per apklausas tai pripažįsta ir patys žiniasklaidos atstovai. „Tai visuomenės pilietinio brendimo požymis“, – konstatuoja ISM profesorė I.Matonytė.

Beje, įtaką politikų sprendimams daro net… meilė. Iliustratyviausias – A.Brazausko pavyzdys, kai pagal geriausias sovietinės okupacijos metų nomenklatūros tradicijas meilės moteriai vardan prichvatizuotas „Draugystės“ viešbutis.

Kas turi daugiau įtakos, nei derėtų

Vis dėlto, kaip rodo ISM mokslininkų tyrimai, daugiausia sprendimų priėmimo procesus dabar lemia ES institucijos – reikalavimai atitikti ES standartus. Bet tai ne tik geroji žinia: šalia demokratijos aksiomų Lietuvą užvaldė ir įtakingųjų aistra įsisavinti, o kartais tiesiog nusavinti ES milijardus.

Palyginti su demokratinėmis Vakarų šalimis, pas mus didesnė ir verslo įtaka, o juk už termino „verslas“ apklausose slypi daugiau stambusis, o ne vidutinis verslas. Pavyzdžiui, Vokietijoje įtakingos profsąjungos, ir tai kažkiek atskiedžia stambiojo verslo, bankų įtaką.

Visuomenės apklausose kaip įtakinga minima mūsų „auksinė žuvelė“ Rūta Meilutytė ar koks popdainininkas. Taip, juos garbina minios gerbėjų, tad politikai įžymybes medžioja kaip reklamos veidus. Tarp matomumo ir įtakingumo yra sąsajų, bet, kaip rodo praktika, toli gražu ne kiekvienas krepšininkas sulaukė tokio pat palaikymo prie rinkimų urnų kaip krepšinio aikštelėje.

Vis dėlto, pasak I.Matonytės, pagal demokratijos kanonus įtakingumas turėtų būti siejamas ne tiek su asmenybe, kiek su jos atstovaujama institucija. „Asmenys keičiasi, o institucijos lieka. Asmenybės svarbu, bet jos turi išlaikyti institucinį atstovavimo elementą, o ne kartoti „aš“. Tačiau Lietuvoje vyrauja tendencija orientuotis į asmenį“, – pastebi profesorė.

Dar viena bloga tendencija: tyrimai rodo, kad priimant sprendimus Lietuvoje (kaip ir kitose naujesnėse ES narėse) neadekvačiai didelė valdininkų galia, o ji labiausiai nuasmeninta, anonimiška, mažiausiai atsakomybės prisiimanti. Priežasčių čia bent kelios. Labai greitai ir visoje ES priimti sprendimus verčia tai ekonominė krizė, tai terorizmo pavojus, tad diskusijoms laiko nelieka. Konsultuotis su pilietine visuomene privaloma, bet dažna institucija pasirenka kelis palankius sau ekspertus ir sudaro procedūrinę uždangą, neva tariamasi su visuomene.

„Daugumos nuomonė nėra nekintamas dydis – jai galima daryti įtaką, ją keisti, formuoti. Iš žurnalistų, akademinio sluoksnio ir meno žmonių to ir laukiama. Dauguma tai ir daro – tėra tik politiškai teisingos nuomonės retransliuotojai ar ruporai, nes gyvena iš projektų ir kitokių užsakomųjų darbų, kurių parametrus nustato vienas ar kitas užsakovas. Nepriklausomą žurnalistiką keičia viešieji ryšiai, viešąsias diskusijas – informaciniai karai. Į skirtingas partijas pasidaliję politikai yra nuolatiniai jų dalyviai, o ne virš mūšio lauko iškilę stebėtojai ar arbitrai, gebantys atskirti, kuri nuomonė teisinga ar bent jau arčiausiai tiesos“, – konstatuoja Z.Norkus.

Palyginti su Vakarų šalimis, net su Estija, Lietuvoje labai mažas nevyriausybinių organizacijų įtakos svoris. „Tai, kaip ir institucijų nuvertinimas iškeliant asmenybes, – blogi demokratijai ženklai, rusiškas „trendas“, – atkreipia dėmesį I.Matonytė.

Nors į pabaigą eina 26-ieji Nepriklausomybės metai, vis dar neatsikratėme rusiškos, bet nebūtinai iš Rusijos, įtakos.

BFL

VEIDAS: Kaip vertinate prezidento rinkimų pirmojo turo rezultatus? Ką parodė balsavimas? Ar faktas, kad nė vienas kandidatas nesurinko daugiau nei pusės balsų ir vyks antrasis rinkimų turas, rodo rinkėjų demokratinį brandumą, ar atvirkščiai?
V.L.: Nei vieno, nei kito. Pirmiausia, jei klausiama apie rinkėjus: ar tai vien susipratę ir ateinantys balsuoti piliečiai, o kiti – nebe rinkėjai arba dar ne piliečiai, tik šalies gyventojai? Ar visi laikomi rinkėjais, nors nebalsuoja, moja ranka ir atsisako svarbiausios piliečio teisės? Apie kurių ir kaip suvokiamą demokratinį brandumą kalbėsime? O kaip vertinti šimtus tūkstančių išvykusiųjų, kurie tebeturi formalią pilietybę, bet jos nevertina ir nesirūpina Lietuvos likimu, nebalsuoja? Tada atsigręžkime ir į 50 proc. nebalsuojančių vidinių emigrantų ir matykim visą sodybų bei miestelių tuštėjimo metą.
VEIDAS: Tad gal Lietuvoje reikėtų įgyvendinti privalomąjį balsavimą?
V.L.: Privalomasis balsavimas su baudomis ignoruojantiems demokratinius rinkimus, boikotuojantiems ir tingiai nebalsavusiems būtų aštrus eksperimentas. Tikriausiai Seimas neišdrįstų priimti tokio įstatymo. Bet viešas idėjos svarstymas būtų naudingas, paskatintų mąstyti apie laukiamą piliečių visuomenę. Jos norėtųsi siekti kitokiais būdais.
VEIDAS: O ir kalbant bendrai – kiek Lietuvos visuomenė demokratiškai subrendusi?
V.L.: Imant visus gyventojus – dar neryškiai bręstanti. Vis dėlto apie pusę – jau į tą pusę. Po didžiojo posąjūdinio nuosmukio, po nesmagaus plūduriavimo sovietizmo atliekose ateina ryžtinga, kryptinga Rūtos Meilutytės karta.
VEIDAS: Sugrįžkime prie prezidento rinkimų. Prieš kelis numerius “Veidas” atliko kandidatų analizę ir išskyrė septynias svarbiausias savybes ir kriterijus, kuriuos turėtų atitikti prezidentas (vienijanti asmenybė, kompetencija politiniais klausimais, vadovavimo patirtis, užsienio politikos išmanymas, reputacija, visuomenės parama ir komanda). O jūsų nuomone, kokiomis savybėmis turėtų išsiskirti idealus Lietuvos prezidentas?

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 202014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2014-m

Ryškiausios atgimimo asmenybės, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko, de facto pirmojo nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovo prof. Vytauto Landsbergio nuopelnų Lietuvos nepriklausomybės byloje nevainikavo tiesiogiai piliečių išrinkto valstybės prezidento postas ar lyderystė visuomenės pasitikėjimo reitinguose. Ilgamečio Lietuvos, o dabar Europos parlamentaro poziciją didžiausio rezonanso sulaukiančiuose politiniuose įvykiuose vieni beveik dievina, kiti maišo su purvais.
Kaip pats V.Landsbergis iš šios dienos pozicijų vertina tik atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos pirmuosius kelerius metus, savo įtaką to meto sprendimams, koks jo požiūris į kai kurias šiandienos Lietuvos politinio gyvenimo kontroversijas ir kokios ateities prognozės?  V.Landsbergis raštu atsakė į šiuos “Veido” klausimus.

VEIDAS: Esate vadinamas Lietuvos nepriklausomybės architektu. Kuo labiausiai skiriasi jūsų prieš 23-ejus metus turėta nepriklausomos Lietuvos vizija nuo dabartinės mūsų valstybės? Kuo labiausiai didžiuojatės, o kas labiausiai kelia nerimą?
V.L.: Visą laiką panašūs, atleiskite, neįdomūs pirmieji klausimai. Priešingai, negu daugelis rašinėja, visai nesu linkęs didžiuotis. Džiaugiuosi vienu kitu savo muzikiniu darbu, viena kita politine sutartimi. Vizijos būna idealios, principinės, o dabartis – konkretybė. Jos negali nesiskirti, kartais ir daug.
VEIDAS: Lygindami Lietuvos ir Estijos laimėjimus atkūrus nepriklausomybę, esame atsilikėlių pozicijoje. Įvairių sričių tyrėjai tarp priežasčių nurodo klaidas pačiame pirminiame nepriklausomos valstybės kūrimo etape: privatizacijos klaidas, struktūrinių reformų (kad ir sveikatos apsaugos srityje) nevykdymą, neprileidimą prie valdžios jaunesnės kartos žmonių, visuomenės skirstymą į savus ir svetimus. Kodėl padėjome prastesnius valstybės pagrindus, nei tą sugebėjo padaryti kaimynai?
V.L.: Polinkį į atsilikimą lėmė tiek Sąjūdžio nepajėgumas dirbti visuose baruose iš karto, tiek ir buvusios nomenklatūros stabdomosios nuostatos.
Mūsų pagrinduose buvo kur kas didesnė, negu kaimynuose, vietinės kompartijos įtaka ir atviras aktyvus jos revanšizmas – žūtbūt kuo greičiau grįžti į valdžią. Taip pat – laikytis senų modelių, pavyzdžiui, jokiu būdu negrąžinti žmonėms žemės (1990 m. gruodžio LDDP deklaracija), o grąžinant – susišluoti kolūkių turtus. Atkreipkite dėmesį ir į pokomunistinės spaudos antisąjūdinę laikyseną. Grįžtantieji ir jau grįžusieji prie vairo garsiai peikė Lietuvos Sąjūdžio pradėtas reformas, net patį žodį rašydavo kabutėse, taip nuteikinėjo visuomenę. Kaip matote – ne pirmyn, tikrai ne Estijos keliu.
Kaimynų kompartijos tuoj pat dingo nuo scenos, ir to nesulaikė nė Algirdo Brazausko pastangos jas remti, kurti Baltijos erdvėje trijų pokomunistinių partijų bloką. Gal tyrėjai kada nors pradės visa tai realiai tirti, liausis kartoję tuščias žurnalistines klišes. Pavyzdžiui, apie tariamą “jaunesniųjų neprileidimą”. Arvydas Juozaitis pats atsisakė. O Aukščiausioji Taryba buvo jauniausia iš visų Seimų.
VEIDAS: Kuo paaiškintumėte, kad dešiniosios politinės jėgos, susiformavusios iš žmonių, kurių didžioji dalis buvo kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės pirmeiviai, jau 1992 m. prarado rinkėjų simpatijas, o per 23-ejus Trečiosios Respublikos metus apie vienuolika valdė dešinieji, kairieji – maždaug metais ilgiau, ir dabar vėl valdžioje? Beje, dešinieji dar niekad nėra laimėję rinkimų dvi kadencijas iš eilės. Kodėl neišsipildė Elvyros Kunevičienės pranašystė, kad konservatoriai atėjo į valdžią amžiams?
V.L.: Ministrės E.Kunevičienės žodžiai nuolat iškreipiami. Jei atsimenu mintį gana panašiai, tai ji pasakė bene 1997 m. pradžioje, kad atėjusi Gedimino Vagnoriaus Vyriausybė rado darbo šimtui metų. Atseit viskas taip LDDP sužlugdyta arba nedaryta. Metafora. Už tą jai keršija, juolab kad ji reikalavo atlikti visų LDDP aferų auditą.
Beje, LDDP-LSDP taip pat nelaimėjo dvejų rinkimų iš eilės.
VEIDAS: Kodėl jums, kaip Čekijoje Vaclavui Havelui, nepavyko tapti piliečių išrinktu valstybės lyderiu, o jie labiau simpatizavo jūsų politiniam oponentui A.Brazauskui?
V.L.: Paklauskite piliečių. V.Havelo antrą kartą irgi nebenorėjo rinkti, laisvoji čekų spauda iš jo šaipėsi. Kai manęs neišrinko, tai išrinko antrajame rate mano paremtą Valdą Adamkų. A.Brazauskas tada atsisakė antrąsyk eiti į prezidento rinkimus, pasitikrinti piliečių simpatijas. Tiesiog pasiūlė Artūrą Paulauską savo paveldėtoju.
VEIDAS: Jūs ir A.Brazauskas buvote dviejų skirtingų politinių polių simboliai. Kas negerai Lietuvos politinėje arenoje, kad neužauga tokio pat politinio svorio naujų politinių lyderių?
V.L.: Ne simbolius reikia ugdyti, o žmones. Bet galima juos ir nuo lopšio žlugdyti, kad neužaugtų. Arba – kad užaugtų klounais. Pasiskaitykite Victoro Hugo romaną “Žmogus, kuris juokėsi”.
VEIDAS: Ko reikia Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams, kad jie sulauktų didesnio populiarumo visuomenėje?
V.L.: Drebėjimas dėl populiarumo – menka laikysena.
VEIDAS: Jus iškėlė kandidatu į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkus. Ar kandidatuosite?
V.L.: Nežinia, ar tai rimti iškėlimai. Pats jokio noro nejaučiu.
VEIDAS: Kritikavote partiečius ir Andriaus Kubiliaus Vyriausybę, kad šie buvo per mažai socialiai jautrūs. Kokių konkrečių sprendimų, jūsų manymu, jie nepriėmė?
V.L.: Svarbu ne tik sprendimai (ir tie galėjo būti visapusiškesni), bet ir jų socialus, ne formalus, paaiškinimas.
VEIDAS: Sakėte, kad TS-LKD per mažai dėmesio parodė vienai mažai mergaitei. Ar jau priimti teismo sprendimai nekeičia jūsų pozicijos vadinamosios Garliavos istorijos atžvilgiu? Ar politikai, menkindami ir ignoruodami teismų sprendimus ar bandydami užbėgant jiems už akių patys pabūti Temide, nesilpnina valstybės?
V.L.: Dėmesio trūksta vaikams apskritai. Žinantys praneša apie itin baisoką padėtį vaikų namuose. Progai esant apie tai prasitaria net vaikų teisių kontrolierės. Jokių oficialių ir skelbiamų tyrimų: kodėl? Tik pačioje buvusio Seimo kadencijos pabaigoje ratifikavom Europos Tarybos vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo konvenciją. Dabar ją reikėtų įvesti į kodeksų straipsnius ir teismų praktiką. Bet ar tai kam nors rūpi? Štai šis abejingumas, žmoniškumo ir atsakomybės stoka labai silpnina valstybę.
VEIDAS: Kas šiandien negerai mūsų valstybėje, jei rinkėjus pakeri teisiami ar Konstituciją sulaužę asmenys?
V.L.: Pakirsti viešosios nuomonės ir dorovinio vertinimo pagrindai.
“Nepagautu” žinomu vagimi žavimasi dėl jo miklumo, ir jokios bemaž užuojautos nematome prievartautojų aukoms; priesaikos nevertina ir jos laužymo nesmerkia nė Seimo nariai. Balsavusieji, kad priesaikos laužytojas liktų Seime, vėl kandidatuoja ir gauna balsų.
Ar kas nors Lietuvoje bjaurėjosi “Snoro” sukčiais ir jų talkininkais bendraakcininkų laikraštyje?
VEIDAS: Jei susijungtų Darbo ir “Tvarkos ir teisingumo” partijos, kaip, jūsų manymu, tai pakeistų dabartinės valdančiosios daugumos darbą ir apskritai politinių jėgų galios centrus?
V.L.: Jeigu ant delno išaugtų plaukai, tai būtų letena.
VEIDAS: Kaip vertinate šiandieninę Lietuvos užsienio politiką? Ar jūs suprantate kai kurių politologų vertinamą kaip nesuprantamą prezidentės Dalios Grybauskaitės užsienio politikos liniją?
V.L.: Kai kuriems politologams patarčiau ramiai pagalvoti apie Lietuvos padėtį ir tarptautinių problemų esmę, ne apie užsakymus.
VEIDAS: Kaip vertinate Lietuvos ir Lenkijos santykių „perkrovimo“ idėjas? Kiek dėl santykių atšalimo jaučiatės prisidėjęs jūs pats asmeniškai ir konservatorių užsienio politika?
V.L.: Panašiai kaip dėl santykių krovyklos su Rusija. Negerai pasielgėme Kovo 11-ąją, ar ne? Pasisklaidykit naują knygą “Mūsų patriotizmas, jų šovinizmas?” ir pamatysite, ką esu daręs geriems santykiams su Lenkija kurti ištisą dešimtmetį, kol galėjau. Apskritai nei žmogus, nei valstybė negali be galo ir daug vienašališkai pagerinti, kai tau blogina ir meluoja. Darai, ką gali.
VEIDAS: Kaip manote, ar kada nors Lietuvos ir Rusijos santykiai išeis iš „šaltojo karo“ fazės? Beje, kas, jūsų manymu, bus koks naujas Rusijos projektas Lietuvoje?
V.L.: Tai turėtų būti žygis į Prezidentūrą. Anksčiau triskart nepavyko. Trys “P” – įdomi beveik mistika. Reikšminga šių laikų raidė.
O “šaltojo karo” nematau, tik energetinį ir informacinį.
VEIDAS: Kokią matote ateities Europą – labiau suvienytą ar labiau atskirų nepriklausomų valstybių sąjungą? Kokią vietą ir misiją joje turėtų turėti Lietuva?
V.L.: Prisiminkime Sąjūdį: Europa bus tokia, kokios norės jos žmonės. Jei nieko nenorės, tai gal jokios nebus.

Praėjusią savaitę 80-metį atšventė Lietuvos nepriklausomybės architektas, pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas, šiuo metu Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis. Vieni jį garbina, kiti gerbia, treti nekenčia, bet nėra nė vieno, kuris būtų jam abejingas ar neigtų faktą, kad pastaruosius du dešimtmečius Lietuva gyvena ir juda į priekį pagal V.Landsbergio nubrėžtą kelio žemėlapį. Netgi būdamas formaliai nusišalinęs nuo Lietuvos aktualijų, kartkartėmis pabėdodamas, kad jo nebeklauso, profesorius tebėra įtakingiausias šalies politikas. Tad klausimas, ką apie tai pasakys Landsbergis, kyla kaskart, kai pradedamas planuoti bet koks esminis valstybės gyvenimo pokytis.
Taigi, pokalbis su V.Landsbergiu.

VEIDAS: Ar prieš du dešimtmečius, minėdamas 60-metį, galėjote įsivaizduoti, kad dabartinį jubiliejų sutiksite būdamas Europos Parlamento narys nuo Lietuvos Respublikos?
V.L.: Na, ką žmogus gali taip toli galvoti? Galvoji, kas bus po metų, po dvejų, ne daugiau. Tuo metu iš viso nežinojome, kas bus net kitą dieną ar kitą savaitę, ne tai kad po dešimtmečio. 1992-ieji metai? Tuo metu komunistai jau buvo praėję pro pačius jiems pavojingiausius dalykus, keitėsi tvarka, ėjome į rinkimus. Labai nejaukiomis sąlygomis – nutraukta šiluma, nutrauktas naftos tiekimas, ankstyvi šalčiai. Nuotaika buvo šiaip sau…
VEIDAS: Ar atkuriant nepriklausomybę buvo suvokiama, kokia didelė Lietuvos visuomenės dalis yra negrįžtamai sovietizuota?
V.L.: Mes tikriausiai nesuvokėme viso visuomenės pažeidimo gelmės. Atgimimo ir Sąjūdžio laikotarpis, masinis žmonių pakilimas į gėrį, į šviesą, į viltį sudarė įspūdį, kad mes – ne sovietai. Mes norime gyventi kitaip ir mes gyvensime kitaip, tik svarbu, kad jie išeitų ir galėtume savarankiškai tvarkytis. Nebuvo suvokimo apie tai, kas dabar vadinama tai meile engėjams, tai vergo sindromu.
VEIDAS: Ar esate kada nors mąstęs, ką reikėtų daryti, kad būtų kaip nors sumažinta sovietizuotos visuomenės dalies įtaka valstybės raidai, nes netgi pastarieji rinkimai rodo, jog trečdalis tautos dirba ir trauka Lietuvą į priekį, o kone du trečdaliai kabo kaip balastas.
V.L.: Nevadinčiau šių žmonių balastu, bet jie tikrai neveda į priekį. Šie žmonės yra psichologiškai pasyvūs, pripratinti, kad ne jie šios žemės šeimininkai, o kažkas kitas, kad jiems tas kažkas ko nors duos. Tokios psichologinės nuostatos, deja, nesikeičia taip greitai, kaip, regis, turėjo pasikeisti normaliai gyvenant.
Anksčiau žmogus savaime suprasdavo: ką užsidirbai – tą ir turi, kas nedirba – tas nevalgo. Tai paprasčiausia liaudies išmintis, pastaruoju metu, deja, iškrypusi ne vien Lietuvoje ir ne vien dėl mūsų specifinio paveldo. Tie iškrypimai matyti ir Europoje. Įsivaizduojama, kad galima nedirbti, bet kadangi sukurta gerovės valstybė, visi turi ką valgyti. Blogai, kad daug žmonių žiūri į valstybę kaip į aruodą, iš kurio galima semti, bet nebūtina įdėti. Naudojamės savo valstybe, jos dar iki galo nesukūrę.
VEIDAS: Bet baigiasi ta gerovės valstybė ir Europoje.
V.L.: Taip, bet kiek dar Europai reikės persirgti to socializmo! Jo toje netikros gerovės valstybėje buvo įskiepyta labai daug. Ypač kad toji gerovė buvo suprantama labai primityviai – tik kaip pajamos ir vartojimas, pirkimas, ko tau reikia ir nereikia.
Tikroji žmogaus gerovė – visai kiti dalykai, apie kuriuos beveik nebekalbama. Tiek Vakaruose, tiek Lietuvoje. Na, pas mus gal kartais pakalbama, bet tai daro tik mažuma, suprantanti gerovę kitaip.
VEIDAS: Iš tiesų intelektuali diskusija – kur link eina Europos Sąjunga, kas yra gėris, o kas yra blogis, – iš politikos dingo. Politikais, netgi lyderiais, vis dažniau tampa technokratai, bet ne vizionieriai.
V.L.: Taip, deja, politikoje vyrauja technokratija ir materializmas, tokios, sakyčiau, skaičiais išreiškiamos vertybės. Ne dvasinės. Ne jausena, ne kito žmogaus, visos visuomenės reikalo supratimas. Apsiribojama kone vien pajamų dalijimusi. Išplito materialistinis, netikras socialistinis, iš esmės marksistinis politikos supratimas.
Europos Sąjunga dabar – tarsi labai didelis kolūkis. Man tekdavo Europos Parlamente pasisakyti šiuo klausimu. Graikijos istorija labai primena tokią mums gerai pažįstamą situaciją, kai kolūkis gali būti nepelningas, išvogtas, bet vis tiek turi būti išsaugotas, nes kitaip sugrius socializmo idealai. Ir tokios istorijos Europoje plinta.
VEIDAS: Ar, remdamasis dabartiniu žinojimu, ką nors keistumėte iš to, ką esate nuveikęs per pastaruosius du dešimtmečius?
V.L.: Tikrai keisčiau ir bandyčiau daryti kitaip, labiau akcentuodamas kultūros reikšmę, žmonių dvasinį ryšį, nusiteikimą gėriui. Gėriui – tai ne savo piniginei, o bendrajam gėriui. Bandydavau tai daryti ir anksčiau. Pirmaisiais metais po nepriklausomybės atgavimo tai dar veikė, bet vėliau – išsiplovė. Buvome atmesti atgal, į menką galvojimą, pagal kurį ir sprendžiame – gerai ar blogai gyvename.
Tik nenorėčiau baigti liūdna gaida. Finansiniai sunkumai – praeinantis dalykas. Tikrai nežiūriu į Lietuvą ir Europą beviltiškai.

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos Politikos komiteto pirmininkas europarlamentaras Vytautas Landsbergis siūlo partijai priimti poziciją kraštutinio nacionalizmo apraiškų šalyje atžvilgiu.

Anot jo, jei partija neišsakytų pozicijos šiuo klausimu, ji “atrodytų atitrūkusi nuo visko”.

“Iškrypstantis nacionalizmas, kurio ksenofobiniai netolerancijos bruožai kompromituoja Lietuvos atgimimą, išsivadavimą bei dabartį demokratinio pasaulio akyse”, – tokią problemą šeštadienį vykstančiame partijos tarybos posėdyje išsakė V.Landsbergis.

“Nuo pat Sąjūdžio atsiradimo mums buvo bandoma primesti nebūtus siekius ir šūkius, kad ekstremistai, fašistinė, tokia ir tokia Lietuva nebūtų užtariama bet kurio ekonominio, politinio ar karinio užpuolimo atveju. Tai nepasibaigė. Kelerius metus atkakliai skatinamo tokio ideologinio primityvizmo banga nuo murzininkų su nacių Vokietijos tipo vėliavomis, nuo šūkių prieš žydus ir juodus per tarptautines sporto varžybas iki eitynių aukštinančių rasę”, – sakė jis.

Kovo 11-ąją Vilniaus centre vyko eitynės, kurių priešakyje, skanduodami “Lietuva-lietuviams”, žygiavo skustagalviai. Ant sinagogos Vilniuje tomis dienomis pastebėtas užrašas “Juden raus”.

V.Landsbergis siūlė partijos tarybai pritarti partijos Politikos komiteto siūlymui, kad TS-LKD nariai nei tiesiogiai, ne netiesiogiai negalėtų dalyvauti “atvirai šovinistiniuose renginiuose, mitinguose prie kurią nors tautybę, rasę, tikėjimą”.

Anot jo, partijos nariai neturėtų dalyvauti ir dviprasmiškuose “panašaus atspalvio renginiuose, kurie savo ksenofobišku turiniu kompromituotų Lietuvą, mūsų partiją ir patį patriotizmą”.

Prezidentės raginamas trauktis ūkio ministras Dainius Kreivys galbūt “nori užbaigti darbus ir pasiūlyti savo pakaitalą”, antradienį sakė Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos vienas iš vadovų Vytautas Landsbergis.

“Aš nežinau, ar tai delsimas, gal jis nori užbaigti darbus ir pasiūlyti savo pakaitalą. (…) Jums svarbu laikas ir atsistatydinimas, man svarbu, kas bus po to”, – BNS sakė V.Landsbergis, kuris yra partijos Politikos komiteto pirmininkas.

Tai Europos Parlamente dirbantis politikas sakė kitą dieną po to, kai LNK Žinioms pareiškė, jog D.Kreivio “atsistatydinimas yra neišvengiamas”.

“Jo atsistatydinimas yra neišvengiamas, bet nematau aš čia kokios nors panikos ar dramos, kad tą galvą reikia kirsti per penkias minutes”, – pirmadienį LNK Žinioms sakė V.Landsbergis.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė D.Kreivį atsistatydinti paragino pasirodžius prieštaringai informacijai apie Europos Sąjungos (ES) lėšų skirstymą.

“Tai, kas buvo pareikšta dėl atsistatydinimo – yra politinė D.Kreivio kompromitacija, susijusi su jo kaip ministro asmenine veikla ir su galima įtaka skirstant su ES pinigus su jo gimine, su jo artimaisiais susijusioms įmonėms. Čia yra jo asmeninė situacija, kuri nuo to, kas dabar čia pasakyta, nesikeičia”, – pirmadienį sakė prezidentės atstovas spaudai.

Įsiklausyti į prezidentės nuomonę ir atsistatydinti D.Kreivį ragina ir Seimo pirmininkė konservatorė Irena Degutienė. Partijos vadovas premjeras Andrius Kubilius iki šiol užstojo ūkio ministrą.

Lietuvoje šiuo metu yra sąžinės trūkumas, sako buvęs Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, europarlamentaras Vytautas Landsbergis.

“Didžiausias deficitas, nuo kurio kenčiame – ne pinigų stygius, nes degtinei kiekvienas atranda, ne pigesnės šilumos, kad ir tokią žiemą, ne valdžios malonių pasiilgimas. Didžiausias deficitas Lietuvoje yra sąžinės stoka”, – Vasario 16-osios minėjime prie Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų trečiadienį kalbėjo V.Landsbergis.

“Žmogus – nebūtinai tas, kuris vaikšto dviem kojom, bet tas, kuris turi sąžinę”, – teigė buvęs Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas.

Jis siūlė prie įėjimo į Seimą ir Vyriausybę parašyti “Žmogau, turėk sąžinę”.

“Jei nori, kad Lietuva būtų stipresnė, atsparesnė, stiprink savo sąžinę, atsparesnę pagundoms, jei nori, kad būtų teisingesnė, pirmiausia pats būk teisingas, nesukčiauk, nekyšininkauk. Jei nori, kad Lietuva būtų švaresnė – valykis pats ne tik batus, dantis, visą nuodėmingą kūną, bet ir sąžinę švarink, atlik savo nešvarių darbų išpažintį arba bažnyčioje arba prie mamos kapo”, – kalbėjo europarlamentaras.

V.Landsbergio teigimu, praradę sąžinę, prarasime Lietuvą.

“Jos praradimas prasideda, jau tolokai pažengęs nuo sąžinės praradimo. Pragersime sąžinę – pragersime Lietuvą, parduosime sąžinę – parsiduosime velniai žino kam, parduosime Lietuvą nebrangiai”, – dėstė europarlamentaras.

Valdančios Tėvynės sąjungos garbės pirmininkas V.Landsbergis teigė, kad sąžinės mažai turi tie, kurie per rinkimus nebalsuoja arba pasisako už “alų, ledus ar pasenusią sriubą”.

“Čia ne rinkimų agitacija, bet ar neprisižiūri, kaip mūsų sesės ir broliai balsuoja už butelį alaus, už ledus “Dadu” ar už pasenusios sriubos pakelį, kita vertus, kurie visai neina balsuoti arba agituoja kaimynus nebalsuoti, kad pergalę laimėtų anie su “Dadu sriuba”. Sąžinės dėl Lietuvos juose lyg apmirusiose nuo stabligės su žiburiu reikia ieškoti. Bet vis tiek reikia ieškoti”, – tvirtino jis.

Anot V.Landsbergio, reikia auginti sąžiningus piliečius.

“Taip užaugs Lietuva, kuriai nereikės ilgai aiškinti, kas yra tėvynė ir sąžinė. Tegu mamos jiems padainuoja, o tėveliai neleidžia žaisti kompais žmogžudžių žaidimų. Tegu pasako, kad meluoti – negražu, o vogti – tas pats kaip meluoti, kad neskirti kas gera ir kas bloga yra baisus aklumas, čia jokie akiniai ir neonai nepadės”, – kalbėjo jis.

Trečiadienį Lietuvoje minima Valstybės atkūrimo diena.

1918 metų vasario 16 dieną Jono Basanavičiaus vadovaujama Lietuvos Taryba, remdamasi pripažintąja istorine JAV prezidento Woodrow Wilsono (Vudrau Vilsono) paskelbta Tautų apsisprendimo teise, paskelbė atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi.

Baltarusijos vadovui Aleksandrui Lukašenkai nenaudinga po prezidento rinkimų susidariusi įtempta situacija, trečiadienį sakė europarlamentaras Vytautas Landsbergis.

Žinomas politikas teigė, kad procesus Baltarusijoje gali veikti “kažkas kitas”, tačiau tiesiogiai Rusijos nepaminėjo.

“Visa ši situacija, tai kas įvyko, yra visiškai nenaudinga A.Lukašenkai. Arba jis visiškai išprotėjo, arba jis ir nebuvo labai protingas, nors kartais atrodė labai gudrus. Vargu, ar visai tai vyksta pagal jo planą. Gali būti, kad planuoja kažkas kitas, kas taip pat nemyli A.Lukašenkos ir norėtų jį sunaikinti”, – trečiadienį susitikime su Baltarusijos opozicijos atstovais Vilniuje sakė V.Landsbergis.

1990-0992 metais Lietuvos vadovu buvęs V.Landbsergis teigė nesantis tikras, kad visa Baltarusijos KGB tarnauja A.Lukašenkai.

Susitikime vienam iš buvusių Baltarusijos opozicijos kandidatų į prezidentus atstovui Stanislavui Šuškevičiui išsakius nuomonę, jog Europos Sąjunga kartu su Rusija galėtų ieškoti sprendimų A.Lukašenkos atžvilgiu, V.Landsbergis pabrėžė, kad Maskvos vadovybė taip pat nėra demokratiška.

“Aš skeptiškai žiūriu į galimybę žiūrėti į (Rusijos premjerą) Vladimirą Putiną kaip teigiamą veikėją, kuris padės išspręsti A.Lukašenkos problemą demokratijos ir teisingumo labui. Panašių judesių nėra pačioje Rusijoje”, – kalbėjo V.Landsbergis.

Jis siūlė, kad parlamentinių klausymų rėmuose vykstantis susitikimas išleistų rezoliuciją dėl sumušto ir sulaikyto opozicijos kandidato Vladimiro Nekliajevo išlaisvinimo. Tai, anot jo, galėtų būti pradžia siekiant ir kitų kandidatų išlaisvinimo.

“Kadangi tai parlamentinis klausymas, jis gali išleisti dokumentą. (…) Todėl mūsų klausymai galėtų ir turėtų išleisti rezoliuciją tik dėl V.Nekliajevo, dėl jo išlaisvinimo ir sugrąžinimo į ligoninę nedelsiant”, – sakė V.Landsbergis.

Pasak jo, V.Nekliajevo sumušimas dar prieš demonstraciją Minske galėjo būti suplanuotas iš anksto, siekiant įaudrinti minią.

“Tai rodo, kad buvo pilama alyva į būsimą ugnį, tam kad pasklistų žinia ir būtų sukeltos protesto emocijos. Tai paskaičiuota kaip ir jo pagrobimas. (…) Tai ne tik nežmogiška, bet ir pasikėsinimas į gyvybę”, – kalbėjo europarlamentaras.

Seimo užsienio reikalų komiteto narys Petras Auštrevičius diskusijos metu stebėjosi, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras neprisijungė prie Vokietijos, Švedijos, Lenkijos ir Čekijos kolegų bendro pareiškimo, kuriame praeitą sekmadienį Baltarusijoje vykę rinkimai pavadinti nesantys demokratiškai teisėti ir smerkiamas A.Lukašenkos “apsiausties režimas”.

“Mus nereikia tęsti saviapgaulės, nes kai kurie politikai gyvena kita tikrove. Aš labai apgailestauju, kad tarp keturių užsienio reikalų ministrų nėra Lietuvos ministro”, – sakė P.Auštrevičius.