Romualdo Lankausko romano „Vidurnakčio laikrodis“ herojus – nuo vartotojiško pasaulio monotonijos pavargęs kūrėjas. Daug kas šalčio persmelktame mieste jį piktina, tačiau nėra sinoptikų, prognozuojančių dvasinį atšilimą. O “Veide” – ištrauka iš šio kūrinio.

Turbūt rašant sunaudojama daug kalorijų, kurių būtina nepagailėti kaip anglių į lokomotyvą, kad jis pats judėtų į priekį ir temptų paskui save sunkų sąstatą iš keliasdešimt vagonų, – taip ir Jankui po kelių įtempto darbo valandų, staiga pajutus smarkų alkį, reikia kuo nors užkimšti tuščią gurgiantį pilvą ir truputį pasistiprinti, nes pietų metas jau atėjo.
Žinoma, galėtų pats pasigaminti šį bei tą, išsivirti ir neprastą sriubą iš šaldytuve gulinčios jautienos gabalo su kaulu, bet tai užtruktų ilgiau nei valandą, tad jis nusprendžia pietauti nelabai toli esančioje kavinėje, nors į ją greit nenupėdinsi su skaudančiomis nesveikomis kojomis.
Tiesa, kol kas Jankus apsieina be lazdos, tačiau kas žino, ar taip bus po pusmečio arba metų, mat sveikata – toks daiktas, kad niekas negali garantuoti jos pastovumo ir ilgalaikio gerumo: žiūrėk, gana neseniai koks pažįstamas žmogus dar žvaliai krutėjo, o į ką netikėtai pavirto! Apgailėtina griuvena, ir kiekvienas pastebi, ko jis vertas. Jeigu kurio pažįstamo ilgesnį laiką niekur nesutinki, žinok, kad daugiau iš viso nebesutiksi, nes iškeliavo ten, iš kur negrįžtama.
Jankui, ačiū Dievui, kol kas tai lyg ir negresia, kojomis, nors ne tokiomis kaip prieš daugelį metų, labai nesiskundžia, jos pusėtinai jam tebetarnauja, kai, genamas aršaus šalčio, pasalūniškai griebiančio už ausų ir skruostų, stingdančio iki skausmo pirštus, rodos, šiltose odinėse pirštinėse, slidinėdamas ir klampodamas per šaligatvius dengiantį sniegą, kurio kiemsargiai nebevalo klaikiai apleistame mieste, jis skuba prie troleibusų stotelės su viltim, kad greit atsidurs toje savitarnos kavinėje, kur, šiaip ar taip, maistas daugmaž pakenčiamas. (…)

Rezultatas nekoks: Jankus, mėgindamas išspausti skylutę bilietėlyje, akimirkai paleidžia kartelę, į kurią buvo įsikibęs, griūna pirmyn, atsitrenkia į metalinį užimtos sėdynės kraštą ir vos neužvirsta ant patogiai čia įsitaisiusios moteriškės rūsčiu veidu. Beveik visi troleibuso keleiviai sėdi apsiblaususiais ir niūriais veidais, besišypsančių nematyt, o ko, tiesą sakant, šypsotis, jei toks sunkus ir suknistas gyvenimas, jei, negana to, tave šitaip veža, kad Jankui norėtųsi griebtis revolverio ar pistoleto ir, prišokus prie vairuotojo, vamzdį įremti jam į nugarą, sušukti:
– Ei, tu bukaproti šunsnuki. Kitą kartą nebandyk taip mus vežti, nes blogai baigsi!
Žinoma, nei revolverio, nei pistoleto striukės kišenėje jis neturi, ir tai labai gerai, nes, neduok Dieve, jei turėtų, – gal nebeištvėręs juo ir pasinaudotų paleisdamas šūvį pro atlėpusią vairuotojo ausį, o kas tada būtų – baisu ir pagalvoti. Didžiausias skandalas mieste. Pirmuose bulvarinių laikraščių puslapiuose maždaug tokios antraštės: „Žinomas rašytojas Jankus švaistėsi troleibuse pistoletu sukeldamas pavojų vairuotojo gyvybei ir keleiviams“…
Jis išlipa ties kavine įkvėpdamas šalto, bet ne sušvinkusio troleibuso oro, nuo kurio vos ne bloga darosi, drožia tiesiai į kavinę, pasiėmęs juodą plastikinį padėklą atsistoja eilėje prie anapus barjero išdėlioto maisto, vadinamo karštu, bet patiekalai, kaip paprastai, jau gerokai ataušę. (…)
Kavinė pilnutėlė klientų ir triukšmo, nes dar neišsiskirstė joje pietavę mokiniai, bet tai juk ne pats blogiausias dalykas. Jankų labiau erzina veikiantis palubėje pakabintas televizorius ir iš visų pakampių sklindanti lietuviška muzika ir dainelės, kai kažkokia mergelė cypiančiu balsu rėkia „Mama, man jau aštuoniolika“, vis kartoja ir kartoja it išprotėjus papūga tuos pačius žodžius, bet televizorius taip pat nerimsta: ekrane su mikrofonu rankose baubia ilgus plaukus ir barzdą užsiauginęs debiliškos išvaizdos vaikis, šalia kurio vaiposi, kraiposi, akis varto, pusplikius užpakalius judina trys smarkiai išsidažiusios vulgarios mergšės.
Taigi ramiai, negadinant sau nervų, papietauti neįmanoma, užtat Jankus skubiai suvalgo sriubą ir tą neaiškaus, sunkiai nusakomo skonio jūros lydeką (ak, kulinarijos menas tebesivelka kitų menų užpakaly, gal tik su estrada galėtų sėkmingai konkuruoti), o prie gretimo staliuko sėdintis senyvas vyras, smarkiai užsikniaubęs ant lėkštės, lyg būtų kelias paras badmiriavęs, pašėlusiai greitai, tiesiog ryte ryja kažkokį patiekalą kaip peniukšlis paršas, koktu į jį žiūrėti, bet senutė su juoda apvalia skrybėlaite, labai panašia į nedidelį puodą, gnaibo šakute ir peiliu kotletą, vienintelį jos patiekalą, ir Jankus kiek pašiurpęs mato, kad ji valgo kotletą nuo peilio galo.
Tai, dievaži, truputį skandalinga, galvoja Jankus, todėl kaip čia gali būti, kad ji, jau baigianti savo tikriausiai varganą, nuobodų ir vienišą gyvenimą, iki šiol neišmoko normaliau valgyti? Bet itin stebėtis neverta, juk žmogus daug ko neišmoksta: ir svarbiausių istorijos pamokų, ir būtinybės būti padoriu žmogum. Taip yra ir, matyt, taip bus visada. Ko čia itin stebėtis? Esam prasti mokiniai, o tokiais tikriausiai ir liksime. Žmogus apskritai apgailėtinas ir neretai itin bjaurus padaras su visom savo begalinėm nedorybėm, tik nedrįsk jam to pasakyti ar priminti – tuoj išdės tave į šuns dienas.
O, velniava! – Jankus ūmai susizgrimba, kad buvo pamiršęs svarbų dalyką: šešioliktą valandą jam reikia būti pas stomatologą dėl to prakeikto, visą praėjusią savaitę jį kankinusio netikėlio danties, kurį, galimas daiktas, dar galima išgelbėti, nors laukia ilga ir brangi procedūra.
Bet, deja, neišvengiama.
Taigi pats laikas skubiai važiuoti į kliniką, kur, jei gerai seksis, išgydys tą smarkiai jį nukamavusį dantį, kai skausmas kartais būdavo sunkiai pakeliamas ir tiktai nemenkos dozės ibumetino dar jį apmalšindavo ir leisdavo bent keliom valandom lengviau atsikvėpti, kad netrukus viskas vėl prasidėtų iš naujo.
Be abejo, gydymo metu tam tikra pažanga buvo, skausmo priepuoliai gerokai aprimo, bet negalėjai žinoti, ar stamboki pinigai, besilankant privačioje klinikoje, nebus išmesti kaip į balą, nors čia jis tikėjosi kur kas geresnės pagalbos nei valstybinėje gydymo įstaigoje su siaubingomis, kantriai savo dienos laukiančių pacientų eilėmis. Kažkaip be galo nyku darėsi vien apie tai pagalvojus. (…)

Romualdas Lankauskas

Apie autorių ir knygą
Rašytojas, dailininkas, vertėjas Romualdas Lankauskas (g. 1932 m.) šįmet minėjo solidų jubiliejų. Per savo kūrybinę karjerą surengė keliolika parodų Lietuvoje ir užsienyje, parašė daugiau nei tris dešimtis knygų vaikams ir suaugusiems. PEN centro Lietuvoje steigėjas ir pirmasis jo prezidentas. Žymiausi literatūros kūriniai – novelių rinkiniai „Nuo ryto iki vakaro“ (1965), „Pilka šviesa“ (1968), „Šiaurės vitražai“ (1970), romanai „Vidury didelio lauko“ (1962), „Tiltas į jūrą“ (1963), „Projektas“ (1986), „Užkeiktas miestas“ (1988), „Piligrimas“ (1995).

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-37) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.