Laimonas TALLAT-KELPŠA

Lietuvos ambasadorius Indijoje

Sausio viduryje pasirašytą Lietuvos ir JAV sutartį dėl amerikiečių karių statuso Lietuvoje sveikinome kaip dar vieną konkretų žingsnį, įtvirtinantį Lietuvą Vakarų erdvėje. Šiuo keliu mūsų šalis nuosekliai eina jau daugiau kaip du dešimtmečius, o žvelgiant istoriškai – turbūt visą savo valstybingumo laikotarpį. Nuo Mindaugo laikų Vakarų kryptis lėmė mūsų veiksmus ir mūsų politinę savimonę.

Tačiau Europos geopolitika pastarąjį dešimtmetį išgyvena reikšmingus poslinkius. Ne visi jie matomi plika akimi, tačiau neišvengiamai turės ilgalaikės įtakos. Štai keli skaičiai: 2005 m. Europos Sąjungos prekyba su „Rytais“ (Kinija, Japonija, Pietų Korėja, ASEAN ir SAARC šalimis) sudarė 560 mlrd., su „Vakarais“ (EFTA šalimis, JAV ir Kanada) – 711 mlrd. eurų. 2015 m. šie skaičiai susilygino ir atitinkamai siekė 1,04 bei 1,07 trln. eurų.

„Rytų“ ir „Vakarų“ geografines ribas galima tikslinti, tačiau esmės jos nekeičia: Europos politika gręžiasi Rytų kryptimi. Šiandien ant ES derybininkų stalo – visas pluoštas laisvosios prekybos susitarimų (su Japonija, Indija, ASEAN šalimis), kurie dar labiau paskatins prekių ir paslaugų mainus tarp dviejų žemynų. O kur dar besiplečiantis bendradarbiavimas Pietų kryptimi, kurį žymi ekonominiai susitarimai ir paramos paketai su Afrika ir Artimųjų Rytų šalimis?

Šiuo požiūriu Europos politika neatsilieka nuo JAV. Garsųjį Baracko Obamos „posūkį į Aziją“ bene geriausiai įprasmino pernai pasirašytas Ramiojo vandenyno šalių partnerystės susitarimas (TPP), kuris įtraukia ne tik JAV, bet ir Japoniją, Australiją bei kitas regiono valstybes.

Pokyčiai JAV administracijoje bei Europos politikoje („Brexit“) kurį laiką mus ir vėl atgręš „Vakarų“ kryptimi. Kai kurie pasiekti susitarimai bus peržiūrėti, kiti (pvz., JAV dalyvavimas TPP) – jau oficialiai atšaukti. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje trauka „Rytų“ pusėn tik stiprės – būtent Azijoje šiandien formuojasi nauji augimo centrai, čia gyvena pusė pasaulio gyventojų: šiandien – pigi darbo jėga, rytoj – aktyvūs prekių ir paslaugų vartotojai.

Šiuo metu prekyba tarp Rytų ir Vakarų vyksta daugiausia jūromis. Prekiauti sausuma trukdo ne tik neišplėtota infrastruktūra, bet ir nestabili geopolitinė padėtis plačioje valstybių juostoje nuo Maskvos iki Jemeno. Būtent čia šiandien verda didieji konfliktai ir bandoma perbraižyti valstybių sienas.

Europos (ir JAV) laimėjimai šiame regione – kol kas labai trapūs. Taip, Ukraina, Moldova ir Gruzija įtrauktos į ES laisvosios prekybos režimo erdvę. Su Moldova jau veikia, o su Ukraina ir Gruzija, tikimės, netrukus įsigalios bevizio režimo susitarimai. Taip, rastas diplomatinis sprendimas Irano branduolinei programai. Kita vertus, Sirijoje iniciatyva iš esmės perleista Rusijai, Turkijai ir Iranui. „Įšaldyti“ konfliktai Rytų kaimynystėje ir toliau nesprendžiami. Į valdžią kai kuriose regiono šalyse grįžta Kremliui simpatizuojančios jėgos.

Ar susiims Europos Sąjunga, pati draskoma didžiulių vidinių įtampų, ar panorės šiame strateginiame „koridoriuje“ išlikti svarbi, įvykių raidą lemianti žaidėja – nuo to priklausys ne tik šio regiono, bet ir platesnė pasaulio geopolitika.

O mes kuo čia dėti, paklaustų dažnas. Lietuvos vaidmens nereikėtų iš anksto nuvertinti. Nepamirškime, kad europinės Rytų kaimynystės politikos sėkmę lėmė pirmiausia Lietuvos ir jos partnerių sutelktas veikimas. ES ir vėl svarstant, ką toliau daryti su visa Rytų kaimynyste, pabandykime ją integruoti į didesnį paveikslą. Saugi ir stabili Rytų kaimynystė svarbi ne tik regioniniu požiūriu, bet ir kaip esminė jungtis su Turkija, Iranu, o per jas – su prekybos partneriais Didžiojoje Azijoje. Projektas „Vikingas“ – tik simbolis to, kas galėtų būti sukurta per artimiausius dešimtmečius. Ir sykiu pavyzdys, kiek dar kliūčių reikia įveikti, kad prekyba šia kryptimi pajudėtų be trukdžių.

Svarbų vaidmenį šioje grandinėje suvaidins Turkija. Nuo tolesnės įvykių raidos šioje NATO valstybėje smarkiai priklausys ir mums artimų kaimynų (pirmiausia Ukrainos), ir mūsų pačių likimas. Kieno sąlygomis vyks prekyba tarp Rytų ir Vakarų – Europos ar Rusijos? Dažnai mes linkę manyti, kad didiesiems pasaulio uždaviniams esame „per maži“. Bet juk ne vieną šimtmetį Europos reikalams santykiuose su Osmanų imperija atstovavo Lietuvos diplomatai. Ne vieninteliai, bet vis tiek įnešę svarų indėlį.

Ne paskutinėje vietoje – ir mūsų santykiai su Didžiaisiais „Rytais“ (Kinija, Japonija, Pietų Korėja, ASEAN ir SAARC valstybėmis). Geopolitinė padėtis čia keičiasi itin sparčiai. Kinijos galia jau ne vien ekonominė, ir ji daro vis didesnę įtaką regiono valstybių tarpusavio santykiams. Pietų Kinijos jūra virsta didžiuliu įtampos židiniu. Šiaurės Korėja sparčiai plėtoja branduolinių ginklų kūrimo programą. Kaimynų grėsmės akivaizdoje Japonija ir Pietų Korėja – abi JAV sąjungininkės – ieško regione papildomos geopolitinės atsvaros. Dalis Pietryčių Azijos siekia pakeisti tradicinius aljansus, pavyzdžiui, Filipinai pastaruoju metu užmezgė glaudų dialogą su Kinija bei Rusija ir prabilo apie galimą JAV karinių bazių iškeldinimą.

Kinija vis labiau matoma ir Pietų Azijoje, kur iki šiol svarbiausią vaidmenį vaidino Indija. Nepale, Bangladeše, Šri Lankoje, netgi Maldyvuose – visur sparčiai randasi kiniškų investicijų į vadinamąją strateginę infrastruktūrą. Kai kuriose šalyse klausimas „su kuo draugauti – Indija ar Kinija?“ jau tapo sudėtine vidaus politinių debatų dalimi. Su Pakistanu Kinija plėtoja ambicingus infrastruktūros projektus, kurie sujungs Kinijos vakarines provincijas su Indijos vandenynu. Savo ruožtu tiesiog akyse stiprėja ir plečiasi Indijos, tradiciškai laikytos artimesne Maskvai, ryšiai su JAV, apie kuriuos dar prieš dešimtmetį mažai kas būtų netgi drįsęs pagalvoti.

Visa tai mums gali atrodyti tolimi ir su mumis niekaip nesusiję įvykiai. Tačiau diena, kai būsime įtraukti į Azijos geopolitinį verpetą, neišvengiamai ateis. Štai Branduolinių tiekėjų grupėje, kurios narė yra Lietuva, Indija ir Pakistanas siekia visateisės narystės. JAV atvirai remia Indijos kandidatūrą, o Kinija – Pakistano. Diskusijos jau verda, atverdamos naują sprendimų lauką ir Lietuvai.

Lietuvos prekyba su „Rytais“ (Kinija, Japonija, Pietų Korėja, ASEAN ir SAARC šalimis) 2015 m. sudarė 1,5 mlrd. eurų, iš jų prekyba su Kinija – net 57 proc. Lietuvai, kaip ir kitoms ES šalims, teks vis dažniau atsigręžti į visas Azijos regiono šalis, tarp jų – ir Indiją, Bangladešą, Nepalą, Šri Lanką. Pažvelgti į jas ne tik kaip į potencialias rinkas, bet ir kaip į galimus politinius bei diplomatinius partnerius – tam, kad ateityje turėtume laisvesnes rankas ir didesnį pasirinkimų spektrą savo užsienio politikoje. ■

* ASEAN šalys – Brunėjus, Filipinai, Indonezija, Kambodža, Laosas, Malaizija, Mianmaras, Singapūras, Tailandas, Vietnamas.

** SAARC šalys – Afganistanas, Bangladešas, Butanas, Indija, Maldyvai, Nepalas, Pakistanas, Šri Lanka.

Vienoje neturtingiausių pasaulio šalių gali patirti pačių turtingiausių savo gyvenimo potyrių. Be abejonės, dauguma jų bus susiję su gamta ir gyvūnais.

Egzotika Laose tyko už kiekvieno kampo – džiunglėse, kuriose įrengtoje trasoje  prisikabinęs skrieji medžių viršūnėmis, parke, kuriame maudaisi daugybės krioklių papėdėse, ar olose, kurių tamsiose gelmėse apžiūrinėji įrengtas šventyklas.

Skrydžiai medžių viršūnėmis ir nakvynė medyje

Į Laosą atvykome iš Šiaurės Tailando – per keletą minučių su valtele kirtome Mekongo upę ir, susitvarkę formalumus prieplaukoje stovinčioje varganoje muitinės būdelėje, įžengėme į komunistinę Laoso šalį.
Nedidelis Huai Sai miestelis, kuriame atsidūrėme, lyg ir niekuo neypatingas – ant kalvelės iškilusi budistų šventykla, Mekongo pakrantėje pūpso šiukšlių, o pagrindinėje gatvėje išsidėsčiusios kavinės, svečių namai ir improvizuotos parduotuvėlės, kurių gilumoje matai paprastuose kambariuose ant grindų sukritusius ir televizorių žiūrinčius vietinius gyventojus. Tačiau čia patekęs prašalaitis nustebtų, kad šiame, atrodytų, visai neišsiskiriančiame miestelyje vaikštinėja daug vakariečių, o parduotuvėse tarp prekių vyrauja darbinės pirštinės ir lietpalčiai.
Huai Sai tapo baze, iš kurios keliautojai išvyksta patirti pačios unikaliausios pramogos ne tik Laose, bet ir visoje Pietryčių Azijoje. Tai gibonų stebėjimas džiunglėse, kuris leidžia pajusti beždžionių gyvenimo kasdienybę ir visiškai atitrūkti nuo civilizacijos bei “išsivalyti” galvas.
Pusvalandžio trukmės instruktažas, pora valandų kratymosi sunkiai išvažiuojamais keliukais visureigyje, dar poros valandų žygis su gidu džiunglėmis ir galiausiai pasieki kelionės tikslą – tarp medžių įrengtus lynus, prie kurių prisikabini tam skirtais prietaisais ir  prilaikomas tik diržų bei plieninės virvės skrieji virš medžių viršūnių ir kalnų upių išvagotų slėnių. Lynų ilgis siekia 400–700 m, o praleki kabodamas kelių šimtų metrų aukštyje!
Kai pirmą kartą atsispiri nuo žemės ir pasileidi į kitą slėnio pusę, o pro tirštą rūką nematai net lyno pabaigos, širdis susigniaužia iš baimės, bet jau po akimirkos šis jausmas dingsta. Vienintelė mintis, kuri ateina į galvą tuo metu, kai žvalgaisi į po kojomis plytinčias galingų medžių viršūnes – nieko negali būti geriau už šią akimirką.
Po dešimties skrydžių vienas už kitą ilgesniais lynais pasiekėme savo nakvynės vietą. Dar vienas trumputis skrydis ir mes – namelyje medyje! Tai 40 m aukštyje įrengtas trijų aukštų namukas su valgomuoju, dušu, tualetu, prieškambariu, kuriame visi nusiauname batus, ir čiužiniais šešiems žmonėms, virš kurių užsitiesia baldakimai nuo uodų. Namuke, kuris tarsi išpildo vaikystės svajonę, yra netgi vanduo ir elektra. Nors čia neįrengta nei langų, nei sienų, jokios aukščio baimės nejauti, nes esi taip aukštai, kad žemės paprasčiausiai nebematai, o aplinkui plytintys vaizdai tiesiog nardina į palaimingą būseną.
Gibonų stebėjimo išvyka ir infrastruktūra sukurta siekiant išsaugoti šiuos retus primatus, kurie ėmė nykti intensyviai medžiojami vietinių gyventojų. Tokio gyvūnų stebėjimo idėja kilo prancūzų mokslininkui Jeffui Reumauxui, kuris rado lėšų ir pasirūpino namelių medžiuose, lynų tinklo įrengimu Bokeo gamtos rezervate. O vietiniai gyventojai, kurie dar ne taip seniai medžiojo gibonus, tapo gidais, vedančiais keliautojus šiais nepaprastų potyrių takais – dirbti gidais jiems finansiškai kur kas labiau apsimoka, nei medžioti. Prancūzo tikslas buvo skatinti ekoturizmą ir parodyti, kad galima gyventi nežalojant gamtos. Dėl to ir ši ekskursija nėra plačiai reklamuojama, nes jos sumanytojai nenori, kad ji taptų pagrindiniu turistų traukos centru.
Ir nors mes, kaip ir dauguma šios išvykos dalyvių, gibonų nematėme, skrydžiai lynais iki pat sutemų, džiunglėse gaminta vakarienė, egzotiniai vaisiai ir nakvynė medyje, apsuptame skardžių džiunglių garsų, leidžia šį potyrį laikyti vienu geriausių savo gyvenime. Net tokie džiunglėse laukiantys įkyruoliai, kaip uodai, dėlės ir nuo medžių kabantys vikšrai, atrodo vieni niekai.

Senoji sostinė Luang Prabangas

Daugumoje šalių aplankyti sostinę atrodo būtina, tačiau Laoso, kaip ir daugelio Pietryčių Azijos šalių, sostinė Vientianas negarsėja nei architektūros grožiu, nei lankytinais objektais. Tad po viešnagės džiunglėse kitas mūsų kelionės tikslas buvo kur kas gražesnė senoji Laoso sostinė Luang Prabangas – nedidelis miestelis, aplink kurį išsidėstę bent keli dėmesio verti gamtos dariniai. Laose keliai labai prasti, o autobusai išklerę, tad kelionės sausuma ilgos, nuobodžios ir pavojingos. Vykti į Luang Prabangą pasirinkome kitą kelią – Pietryčių Azijos gysla vadinamą Mekongo upę, kuri labiausiai užteršta visame pasaulyje.
Kelionė Mekongo upe tapo dar vienu ekstremaliu potyriu, prilygusiu kelionei visureigiu per dumblą ir balas, kai bandėme išsikapstyti iš džiunglių. Į Luang Prabangą buvo galima vykti dviejų tipų valtimis – lėtaeigė tave atgabentų tik po dviejų dienų, o greitaeigė turėtų pristatyti per šešias valandas. Pasirinkome siaurą, ilgą greitaeigę valtį ir visi šeši buvome į ją sukišti – vietos kojoms buvo tiek nedaug, kad mūsų keliai kone lietė smakrus.
Kai užsidėję šalmus ir apsirengę gelbėjimo liemenes truktelėjome nuo kranto, pasijutau tarsi atrakcionų parke – valtis greitai skrodė bangas, vaizdai slinko pro akis, vėjas bandė nuplėšti šalmą, o vanduo taip tiško purslais, kad atsimerkti buvo galima tik dėl akis dengusio prieššalmio. O kai netrukus patys valties vairuotojai, manevravę pro povandeninius akmenis ir seklumas, užsimaukšlino šalmus – supratome, kad tai ne šiaip saugumo reikalavimus atitinkanti pramoga, bet gana pavojinga kelionė, nes šalmų vietiniai gyventojai paprastai vengia.
Vis dėlto, nors valtis dažnai gedo ir stojo pakrantėse bei vietinėse degalinėse, ši kelionė leido pamatyti įspūdingiausius Mekongo pakrančių gyvenimo vaizdus: besiganančius buivolus, medžiais apaugusius uolėtus krantus, vietinius žvejus, auksines budistų šventyklas, kyšančias tarp sodrios žalumos.
UNESCO saugomas Luang Prabangas – smagi vieta praleisti kelias dienas važinėjantis dviračiu ar vaikštinėjant Mekongo pakrante. Beje, vakarais pagrindinėje gatvėje atsidaro naktinis turgus, kuriame pardavinėjama į austus maišelius supakuota laosietiška arbata, kava, įvairiausi audiniai ir rankų darbo papuošalai. Šiame miestelyje vyrauja balti namukai, papuošti gėlių vazonais, yra daugybė šventyklų, dėl kurių miestas tapo piligrimų vieta, gausybė restoranų ir masažų salonų, į kuriuos sunku neužsukti, kai valanda masažo tekainuoja nuo keturių iki šešių eurų.
Tiesa, dėl daugumos salonų teikiamų paslaugų kokybės kilo įtarimų, nes masažų kambariai neretai įrengti tiesiog namuose. Vakare užsukus į vieną tokį saloną iš namo glūdumos atšlepsėjo pižama apsitaisiusi moteriškė, kuri pamačiusi klientę sėdo ant motorolerio ir netrukus atvežė masažistę. O kai netrukus masažo užsuko dar viena klientė, savininkė išbėgo į kiemą ir po kelių minučių atsivedė akivaizdžiai ką tik nuo kitų darbų atitrauktą paauglį – įeidamas jis dar braukė prakaitą nuo suodinos kaktos. Regis, kad masažuotojais čia jau yra padirbėję visi šios moters kaimynai…
Beje, Laose pigūs ne tik masažai – pietūs ar vakarienė čia taip pat kainuos kelis eurus, nematytų vaisių kilogramas – pusę euro, o viešbutis Luang Prabange buvo pigiausias iš visų, kuriuose mums kada nors yra tekę gyventi: dvivietis kambarys su visais patogumais tekainavo šešis eurus.

Nuo dienos su drambliais iki mistinių akmenų lauko

Luang Prabangas įdomus ne tik savo architektūra, dvasia, bet ir apylinkėmis. Vieną dieną verta išsiruošti į parką, kuriame kaskadomis krinta įvairiausio ilgio kriokliai, o jų papėdėje susiformavusiuose baseinėliuose lankytojai bando nusiplauti dienos karštį. Kitą dieną galima aplankyti olas Mekongo pakrantėje, kuriose įrengtos šventyklos ir sunešta įvairiausių Budų skulptūrėlių.
Dar viena pramoga, kuri traukia keliautojus – diena su drambliais. Milijono dramblių šalimi dar vadinamame Laose yra kaimelių, į kuriuos surinkti anksčiau vietinių sunkiam darbui išnaudoti šie galingi gyvūnai. Juose visą dieną galima leisti su drambliu – maudytis kartu su juo, žaisti, jį maitinti ir joti ant jo nugaros pasižvalgyti po apylinkes.
Iš tiesų skirtingų veiklų ir objektų Laose į valias – jaunimas mėgsta užsukti į hipių miestą Vang Viengą, kuriame keliautojai sėda į pripučiamus ratus ir pasileidžia upe žemyn, gamtos mylėtojai stabteli ramiose Mekongo upės salose ir čia supasi hamakuose ir stebi retus gėlavandenius delfinus, aštrių pojūčių mėgėjai lenda į 7,5 km ilgio tunelius Kong Lo olose, o besidomintieji istorija užsuka į mistinį akmenų lauką, dėl kurio kilmės mokslininkai iki šiandien nesutaria. Manoma, kad 2000-ius metų skaičiuojantys didžiuliai akmenys, kurių vidus išskobtas, buvo naudojami arba žmonėms laidoti, kaip urnos, arba ryžiams laikyti.
Taigi Laose sau mėgstamą vietą atranda visi keliautojai – tiek ieškantys adrenalino, tiek nusiteikę ramiai pailsėti.

Faktai apie Laosą

Sostinė – Vientianas.
Gyventojų skaičius – 6,8 mln.
Valiuta – kipas.
Santvarka –  komunistinė.
Papročiai – prieš įeinant į namus ar viešbutį reikia nusiauti batus.
Įstatymai – draudžiami seksualiniai ryšiai tarp užsieniečių ir vietinių.
Transportas – keliai prasti, autobusai seni, o miestuose daugiausia motoroleriais važinėjantys gyventojai susikūrę savo eismo taisykles.

Laosas – dvigubai už Lietuvą didesnė Azijos šalis, kurioje žmonės pragyvena už du dolerius per dieną, o gatvėmis vaikšto avėdami paplūdimio ar namines šlepetes. Rašyti moka 53 proc., elektrą turi 70 proc. gyventojų. Laose valdo komunistų partija ir galioja komendanto valanda.

Prisipažinsiu, kad prieš keliaujant į Laosą vaizduotė man nepateikė jokių asociacijų su kokiomis žymiomis pasaulio vietomis ar įvykiais. Įsivaizdavau tik tiek, kad tai skurdi šalis.
Faktai tai patvirtina. Laosas yra viena skurdžiausių Azijos šalių ir tik pastaruosius porą dešimtmečių pradėjo judėti pirmyn. Laoso sostinė Vientianas – kažkas tarp kaimo ir miesto: šalia šiuolaikiškų pastatų stovi lūšnelės, vaikštinėja vištos, kriuksi paršeliai. Kaimuose žmonės gyvena lentinėse ar iš medienos plaušų supintose trobelėse, kuriose nėra vandentiekio, o kartais ir elektros. 1995 m. tik 16 proc. gyventojų turėjo elektrą. 2010 m. elektrifikacija pasiekė 70 proc. ir vyriausybė tikisi, kad 2020-aisiais visa šalis bus elektrifikuota.
Laosas yra visiškai žemyninė šalis, iš vienos pusės besiribojanti su Tailandu, iš kitos – su Vietnamu, taip pat dar turi sieną su Kambodža, Kinija ir Mianmaru. Čia nerasi didžiulių paplūdimių, kurie sutrauktų minias šilumos ir saulės išsiilgusių turistų, ar tokių šventyklų, nuo kurių didybės atviptų žandikaulis. Tačiau senoji Laoso sostinė Luang Prabangas, kaip ir Vilnius, yra įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą, o žmonės čia moka svetingai priimti atvykėlius.

Dulkės, ramuma ir šypsenos
Atvykę į Laosą neapsisaugosite nuo dulkių, kad ir kaip norėtumėte, nepaskubėsite ir beveik nesusikalbėsite angliškai. Net šalies pavadinimą Laos PDR turistai juokaudami pakeitė iš Laos Peoples‘ Democratic Republic į Laos Please Don‘t Rush (prašom neskubėti). Keliaujant po šalį, tiek sostinėje, tiek mažuose miesteliuose, tiek architektūros šventovėse lydėjo jausmas, tarsi būčiau kurorte, kur gyvenimas vyksta ypač lėtai ir paprastai, kur vienintelis rūpestis yra pasotinti gurgiantį pilvą ir pailsėti.
Tokiais keliais, kokie yra Laose, nelabai ir paskubėsi. Geležinkelio Laose apskritai nėra. Tik 20 proc. šalies kelių asfaltuoti, o ir tie patys po kiekvieno liūčių sezono nueina duobėmis, tad autobuso vėlavimas pusvalandžiu ar ilgiau laikomas normaliu reiškiniu. Dar ne taip seniai pagrindiniame šalies kelyje autobusus užpuldinėdavo kelių plėšikai, atimdavo iš keleivių pinigus ir brangius daiktus, o autobuso vairuotojui įteikdavo ženklą, kad šis autobusas jau apšvarintas ir kitai grupuotei nebėra ko veikti. Vairuotojai savo ruožtu vežiodavosi autobusuose tokius ženklus, kad plėšikai nepultų.
Antra vertus, nors kitose Azijos šalyse negalima pasitikėti kiekvienu, kuris tau maloniai šypsodamasis kažką sako, tenka iškentėti įkyrumą ar priekabes, Laose to tikrai nebus. Laoso žmonėmis galima pasitikėti, ir net jei susikalbėti nepavyksta, pagelbės šypsenos ir gestai. Vietos gyventojai labai nuoširdūs, malonūs, paslaugūs, geraširdžiai.
Kadangi šalies pragyvenimo lygis žemas, tai ir kainos nėra didelės. Dviese sočiai pavakarieniauti užsisakant ir alaus galima už 20–25 Lt. Šypseną kelia jų kainos, skaičiuojamos tūkstančiais. Vienas euras lygus 10 tūkst. Laoso kipų, taigi išsikeitus pinigus galima pasijusti milijonieriumi. Populiaru atsiskaityti ir JAV doleriais arba Tailando batais.

Hipių sostinė
Trijų gatvių dydžio miestelį maždaug pusiaukelėje tarp naujosios ir senosios Laoso sostinių Vang Viengą galima būtų vadinti Australijos ir Amerikos hipių sostine. Dar prieš dešimtmetį tai buvo kalnų nuo pasaulio atitvertas miestelis, kurį Vietnamo karo metu Amerikos pajėgos naudojo kaip aviacijos bazę. Jau niekas nebežino, ar tai istorija, ar legenda, bet pasakojama, kad vienas ekologinio ūkio savininkas nuleido į vandenį padangą ūkyje dirbančių savanorių pramogai. Ir tai prilygo mažai skylutei užtvankoje, nuo kurios prasidėjo potvynis.
Šiandien paplaukioti ant padangos į Vang Viengą plūsta hipiai ir didžiulėmis kuprinėmis nešini „pasaulio piliečiai“. Iš ženklų ar vėliavėlių ant jų kuprinių galima matyti, kad prieš tai jie spėjo apkeliauti maždaug pusę Žemės rutulio. Čia jie randa ne tik tubingą – plaukimą pasroviui atsisėdus ant padangos Nam Songo upe ar baidares, bet ir vietinį alkoholį, galimybę gulėti baruose žiūrint „Draugus“ ar „Simpsonus“, „Mr O‘s“ arbatą su opiumu arba „Happy pizza“ su marihuana. Narkotikai Laose nelegalūs, tačiau arbatėles ar picas reklamuoja praktiškai kiekvienas Vang Viengo baras.
Tai karstinis regionas, todėl aplink esančiuose kalnuose yra daugybė urvų, taip pat galima laipioti uolomis, eiti į žygius pėsčiomis, išsinuomoti dviratį ar motorolerį. Plaukiant upe taip pat galima sustoti pakrantėse įsikūrusiuose baruose, išgerti Lao alaus ar Lao Lao (ryžių naminukės), pagulėti po įtaisytomis pavėsinėmis, pašokinėti į vandenį su virve ar perskrieti virve virš upės.
Saugumo taisyklės Vang Vienge neegzistuoja. Todėl ne visi turistai iš tokių žygių grįžta sveiki – ne vienas buvo užsiklijavęs nubrozdinimus ar pasirišęs ranką. Skaičiuojama, kad pernai metais nuskendo 22 žmonės.
Vakarais, kai sutemsta, ir urvuose, upėje ar kalnuose išsibarstę nuotykių ieškotojai susirenka atgal į miestelį, gatvėse galima pamatyti iki raudonumo saulės nusvilintų skruostų ir rankų, ant nugarų skaityti užrašus žymekliu, pavyzdžiui, „Fuck Everybody“, tik bikiniu apsirengusių merginų, šlitinėjančių ir griuvinėjančių pavienių personų ar būrelių, kai keli tvirčiau besilaikantys tempia jau nebelabai pastovintį draugą. Tačiau visos linksmybės trunka tik iki pusės dvyliktos nakties. Vidurnaktį prasideda komendanto valanda, ir nors niekas gatvėse vaikštinėjančių žmonių nestabdo ir į namus nevaro, visi barai darbą baigia.

UNESCO paveldas
Senoji Laoso sostinė Luang Prabangas 1995 m. buvo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo miestų sąrašą. Tai užuomina, kad mieste pilna architektūros šedevrų. Einant pagrindine gatve maždaug kas 50 metrų vienoje ar kitoje pusėje galima pamatyti po šventyklą. Seniausia ir gražiausia ne tik senojoje sostinėje, bet ir visame Laose yra Sieng Tongo šventykla, pastatyta 1560 m., auksiniais Laoso karalystės laikais. Jos grakščiai lenktas stogas ir veidrodinės mozaikos yra puikus klasikinės Luang Prabango šventyklų architektūros pavyzdys. Šioje šventykloje buvo karūnuojami Laoso karaliai iki pat monarchijos pabaigos 1975 m.
Luang Prabange galima stebėti, kaip brėkštant dienai budistų vienuoliai renka išmaldą maistu. Tai subtili ir įstabi ceremonija, jei užtenka valios keltis apie 5–6 val. ryto. Vietos gyventojai vienuoliams paruošia ryžių ar kitokio maisto ir laukia gatvėse. Vienuoliai eina pro šalį nešdamiesi pintus indus, į kuriuos žmonės deda po truputį paruošto maisto. Turistai kviečiami tik stebėti šią ceremoniją, tačiau mažai kas atsispiria pagundai ją fotografuoti. Viename šmaikščiame turistiniame buklete buvo parašyta, kad vienuoliai niekaip nesupranta, kodėl juos reikia tiek daug fotografuoti ir ko baltieji žmonės dar ieško, jei jie ir taip jau viską turi?

Giedrė Putelytė
Specialiai „Veidui“ iš Laoso

Trumpa Laoso istorija
Laoso karalystės susikūrimo pradžia laikomi 1353 m. XVIII a. pradžioje Laosas pateko į Vietnamo ir Siamo (dabar Tailando) įtaką ir ilgą laiką pakaitomis buvo šių šalių vasalas. XIX a. viduryje Laoso tautai grėsė išnykimas. Vietiniai gyventojai buvo prievarta iškeldinti, o į jų vietą atvyko vietnamiečiai arba kinai. Dabartines Laoso sienas nubrėžė prancūzai, kovoję su britais dėl įtakos Indokinijos teritorijoje. Nors ir okupuotas, Laosas taip buvo išgelbėtas nuo visiško įsiurbimo į Siamą.
Kita vertus, jei prancūzai būtų labiau paspaudę britus, o ne nuolaidžiavę dėl aljanso prieš Vokietiją artėjant Pirmajam pasauliniam karui, Laosas galėjo būti gerokai didesnė valstybė su maždaug 20 mln. gyventojų, nes labai didelė etninių Lao teritorijų liko Siamo pusėje. Prancūzijos kolonizacija laosiečiams atrodė daug švelnesnė ir dalis ištremtųjų grįžo. Tačiau šalis taip ir liko tolima bei pamiršta provincija, kurioje žmonės šiaip taip pragyveno iš žemdirbystės ir kalnakasybos.
Po Antrojo pasaulinio karo prancūzai suteikė Laosui daugiau nepriklausomybės ir to užteko, kad nepriklausomybę pripažintų amerikiečiai ir britai. 1953 m. prancūzai išvedė savo kariuomenę iš Laoso ir šalis tapo konstitucine monarchija. 1975 m., komunistams paėmus valdžią Vietname ir Kambodžoje, tas pats įvyko ir Laose. Karališkoji šeima buvo išsiųsta į perauklėjimo stovyklą.
1988 m. buvo įvesta rinkos ekonomika ir šalis pradėjo sparčiai judėti pirmyn. Laosas nebenori būti labiausiai atsilikusi Azijos valstybė.

Faktai apie Laosą
Gyventojų skaičius: 6 mln.
Plotas: 236,8 tūkst. kv. km
Sostinė: Vientianas, 640 tūkst. gyventojų
Valiuta: kipai (1 euras lygus 10 tūkst. kipų)
Religija: budizmas
Pagrindinės pramonės šakos: kalnakasyba, žemdirbystė, hidroenergetika, statyba, siuvimas, turizmas