Lapkričio parodos Vilniuje: nuo rūpintojėlių iki šviesos spektro skaidymo meno.

Plačiajai publikai tėra matomi parodų atidarymai: šurmuliuojančios minios, rūgštus aromatas, ant stalo kampe – nekantraujanti pulti į mūšį išrikiuotų taurių armija… O ar esate matę, kaip stojiškai, niekam nesiskųsdamos, vos kelių žmonių akivaizdoje parodos pasitinka savo mirtį? Paskutinė pagarba, pereinant sales, paskutiniai fotoaparato blyksniai, paskutinis atsisveikinimas žvilgsniu, skubinant galerininkui ar ant kulnų minančios parodos kuratoriui, ir belieka bejausmė krebždančių atsuktuvų, girgždančių kopėčių, šiugždančios plėvelės „techno“ stiliaus simfonija, užkulisiuose „duobkasių“ neretai palydima gurkšniu karčiosios. Prieš sunkų nešimo darbą. Atgal – į dirbtuves, sandėlius, rūsius ir palėpes. Toliau nuo žmonių akių.
Dalyvavau neseniai tokioje liūdnoje ceremonijoje. Buvom paskutiniai, beviltiškai vėluojantys mirštančios parodos liudininkai. Nešti reikėjo netoli, bet kilti – aukštai. Ir tai, kam jaukiu Senamiesčio kiemeliu bei suktais laiptais tą rytą buvo lemta pareiti į autoriaus dirbtuvių „dangų“, gražiuoju minėdami lenkėm lig dugno.
Betgi tuščia vieta ilgai laisva nebūna, o ypač meno galerijoje. Tuo metu, kai buvo ardomi stendai su medaliais, kitame Jono galerijos salės kampe rūšiuotas ir rėmintas ekslibrisų kalnas. Neperdedant – kalnas: dabar jau duris atvėrusioje Vilniaus ekslibrisų bienalėje eksponuojami du su puse šimto darbų, kuriuos sukūrė pusšimtis autorių iš dviejų dešimčių šalių. Netgi tokių tolimų, kaip Argentina, Brazilija ir Indija. Ši bienalė yra konkursinė, Valentino Antanavičiaus vadovaujama žiuri stipriausiai pasirodžiusiems autoriams skirstys laureatų medalius ir diplomus.
Tačiau ekslibrisai, žinia, nėra plačiaformatės drobės, todėl po Jono galerijos arkomis išsiteko ir respublikinė medžio drožėjų kūrinių paroda „Šventieji ir piligrimai“. Pirmoji tokia prieš ketverius metus simboliškai buvo surengta Vilniaus Jeruzalės galerijoje, tačiau šios parodos koncepcija – „piligriminė“, taigi numatanti nesiliausiančias klajones iš vienos erdvės į kitą. Štai ir atkeliavo drožėjai iš įvairių šalies regionų į sostinės Senamiestį. Autorių amžiaus amplitudė – nuo keturiolikmečio paauglio iki aštuoniasdešimtmečio liaudies meistro, o dažniausiai jiems debesyse „pozuojantys“ šventieji – šventas Rokas, ligonių ir piligrimų globėjas, šventas Petras, apaštalas ir evangelistas, šventoji Agota, medicinos seserų ir slaugių globėja, bei pats liūdniausias šiame šventame panteone Rūpintojėlis.

Garbingiems vilniečiams atminti

Nuo liaudies meistrų gryčios pareikime pas klasikus. Visų pirma – pas seną, nors neilgai tegyvenusį (1894–1941) vilnietį Mykolą Raubą. Istorijos vingiai lėmė, kad didžioji jo palikimo dalis pokariu atsidūrė Lenkijos muziejuose ir privačiose kolekcijose, tačiau niekas iš paveikslų neištrins šimtmečio senumo Vilniaus ir jo apylinkių vaizdų.
Vilniuje M.Rauba baigė realinę mokyklą, vėliau metus studijavo Krokuvos dailės akademijoje, bet Pirmasis pasaulinis karas dailininką parginė gimtinėn. Sugrįžęs į gimtąjį Vilnių Rauba kaip laisvasis klausytojas lankė paskaitas Stepono Batoro universiteto Dailės skyriuje, buvo vienas pirmųjų šio skyriaus studentų. Bendradarbiavo 1920-aisiais steigiant Vilniaus dailininkų draugiją, buvo jos iždininkas. Dėstė tapybą Vilniaus dailininkų draugijos įsteigtoje Piešimo mokykloje, vėliau – piešimo discipliną seserų nazariečių mokykloje. Kartu su kitais vilniečiais dailininkais – Ferdinandu Ruščicu, Piotru Hermanovičiumi ir Vaclavu Čechovičiumi priklausė menininkų rateliui „Vilniečių cechas“.
Čia, savo gimtajame mieste, Bernardinų kapinėse, ant stataus Vilnelės kranto M.Rauba ir palaidotas. Liūdna, šiuolaikinės „kapų pramonės“ menkai tepaliesta vieta, kuri šiam peizažų meistrui neabejotinai būtų patikusi. O mums jo paveikslai, eksponuojami Vytauto Kasiulio dailės muziejuje, tyliai byloja, ką su miestu padaro laikas: ten, kur anuomet stūksojo neapgyventos kalvos, miškingi krantai ir spalvoti mediniai nameliai (Žvėryne, Antakalnyje), šiandien – jau pretenzingų mūrų kvartalai.
Kitam garbingam vilniečiui Michailui Vorobjovui (1903–1954) skirta paroda veikia Vilniaus paveikslų galerijoje. Dailės istorikas ir kritikas, studijos „Vilniaus menas“ (1940) autorius žinomas ir kaip vienas pirmųjų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos tyrinėtojų. Tarpukario Lietuvos intelektualas, siekęs priartinti mūsų šalies kultūrą prie Vakarų Europos, vokiečių kalba skelbtais tekstais paliko pėdsaką ir Vakarų dailės istoriografijoje.
Parodą sudaro du skyriai: biografinė dalis ir M.Vorobjovo dailės kritikos pristatymas. Pasinaudota unikalia galimybe sugretinti menotyrininko tekstų ištraukas su jose analizuojamais Viktoro Petravičiaus ir Marijos Račkauskaitės-Cvirkienės dailės kūriniais.
Nepamirškime ir gyvųjų klasikų: štai Vlado Karatajaus paveikslų paroda „Tik portretas“ atidaryta Mažojoje galerijoje Žvėryne. Autorius tvirtina gudrus tapęs būtent portretus tapydamas, užtat į liaupses savo adresu žvelgia įtariai: “Man nepataikaukit. Koks esu, toks esu: senas, trenktas meno. Kai tiek pagyveni, pamatai žmogaus menkumą…”

Lapkričio afišose – nauji Jono Vaitkaus, Aido Giniočio ir Agniaus Jankevičiaus spektakliai.

„Kviečiame Jus tapti spektaklio dalimi ir paaukoti savo nebenešiojamų batų. Atnešusiems dvi ir daugiau porų mainais siūlome galimybę dalyvauti uždaroje spektaklio „Aritmijos“ generalinėje repeticijoje (kuri vyks š.m. lapkričio mėnesį) ir pirmiems pamatyti, kokiam sumanymui pasitarnaus Jūsų avalynė. P.S. Deja, spektakliui netiks nei sportbačiai, nei botai, nei vaikiški batukai bei aukštakulniai“, – tokį kvietimą-pasiūlymą baigiantis vasarai išplatino Vyčio Jankausko šokio teatras.
Tad baigiantis lapkričiui visi, meno labui paaukoję vietą spintose užgrobusius batus, pagaliau sulauks pelnyto atlygio. Tačiau V.Jankausko „Aritmijos“ anaiptol nebus vienintelė mūsų laukianti šokio premjera: net keturios pozicijos šio lapkričio premjerų dešimtuke – būtent šokančios. Jei dar pridėtume praėjusį savaitgalį Klaipėdoje rodytus „Padi Dapi Fish“ trupės „Akvariumus“ – gautume ištisą šiuolaikinio šokio lietuviškų premjerų vitriną.
Štai choreografė Aira Naginevičiūtė Kaune suvienijo jėgas su audiovizualinės poezijos grupe „Avaspo“ ir drauge renčia „Melancholijos bokštus“. Šiam projektui šiuolaikinio šokio meistrė taip pat pasitelkė patyrusią kolegę Godą Laurinavičiūtę ir jaunesnę savo mokinę Gretą Grinevičiūtę.
Vilniuje patirties nestokojantis aktorių ir šokėjų trejetas (Agnė Ramanauskaitė, Paulius Tamolė, Mantas Stabačinskas) nusprendė neatsilikti ir pasiryžo kurti, anot jų pačių, „labai šiuolaikinio šokio (ne)labai spektaklį“, kurį lyg abejodami pavadino „Contemporary?“ Kad ir kaip ten būtų, reginys pasakos apie šiuolaikinio šokio spektaklio kūrimo procesą, taigi ironiją autoriai nukreips į save. „Contemporary?“, pasak jų, skirtas uolesniems šokio festivalių lankytojams, savo kailiu patyrusiems, ką reiškia valandą sėdėti teatre ir bandyti atspėti, kas vyksta scenoje. Ar žiūrovai tikrai supranta kūrėjus? Ir ar jiems verta tai aiškinti?..
Ketvirtoji šokio premjera – choreografės Didy Veldman baleto kalba interpretuojama nemirtinga „Carmen“ istorija. Ir štai čia išties nereikia jokių pasakojimų, nes siužetas, prasidedantis tabako fabrike ir pasibaigiantis koridoje, – vienas populiariausių nūdienos teatre. Prieš atkeliaudamas į Vilnių šis D.Veldman pastatymas jau rodytas trijuose žemynuose, o pirmasis jo variantas sukurtas „Northern Ballet“ teatro scenoje Lidse (Didžioji Britanija).
G.Bizet muzikoje įamžinta istorija perkeliama į šių dienų socialinį miesto užribį – tamsų pasaulį, kuriame ypatingu žavesiu apdovanota Carmen be skrupulų naudojasi vyrų viliojimo galia. Toliau – nieko nauja: gražuolė lengvabūdiškai manipuliuos tol, kol desperatiškos meilės apakinto vyro jausmai abiem lems pražūtį. Betgi ne siužetai lemia meno, o juolab baleto meno, vertę…

Studentai ir dokumentai

O jei taip – ateisime žiūrėti iš mokyklos suolo žinomo Kazio Binkio „Atžalyno“ ir prisiminsime, kaip už pamušalo prašapęs šimto litų banknotas gali esmingai pakeisti jauno žmogaus gyvenimą. „Šiame pastatyme sieksiu dokumentalumo, iš aktorių – vidinio jausmo. Svarbu, kad jie turėtų aiškias nuostatas, pasaulėjautą, sugebėjimą rimtai įsigilinti į žmogų – ne sudėtingą, išlaužytą, išblaškytą, sutraiškytą, nesuprantantį savęs, gyvenantį instinktais tarp pinigų ir jausminių aistrų, bet žmogų, kuris turi viltį, perspektyvą, kuris tiki, kad žmogaus gyvenimas yra didžiausia vertybė. Tik tada, žvelgdamas į gyvenimą – nuo gimimo iki paskutinio atokvėpio, pradedi suvokti, kaip vėlai, kaip per vėlai žmonės visa tai supranta: bijo gyventi, jausti ir atsakyti už savo gyvenimą“, – teigia spektaklio režisierius Jonas Vaitkus, nesibaidantis patyčių už „nemodernios Lietuvos produktą“. Vaidinti spektaklyje jis pakvietė ne tik savo buvusius mokinius, tapusius garsiais aktoriais, bet ir dabartinius vaidybos studentus.
Vienas ryškesnių J.Vaitkaus mokinių režisierius Agnius Jankevičius lapkritį irgi rengia premjerą, tačiau lieka ištikimas pamėgtai šiuolaikinei Europos dramaturgijai. Jo akiratyje atsiduria lenkų dramaturgas Pawelas Demirskis, parašęs publicistinę pjesę apie Lodzės fabrike žuvusį jauną darbininką. Italų bendrovei priklausančio fabriko vadovybė kaip įmanydama kratėsi atsakomybės, bandė papirkti žuvusiojo giminaičius, nors darbininko žmona dėl patirto streso prarado kūdikį. Suvokdama savo padėties beviltiškumą biurokratiškoje sistemos karuselėje, ši moteris nusprendžia savarankiškai ištirti vyro mirties aplinkybes ir drąsiai imasi ieškoti teisybės.
Dokumentinės dramos principais remsis ir debiutuojanti režisierė, šiuo metu Londono centrinėje oratorystės ir dramos mokykloje studijuojanti Saulė Norkutė. „Albanijos nekaltoji“ – sena Balkanų šalių tradicija, pagal kurią moterys, nepanorusios tekėti už vyro, turi priimti skaistybės įžadus ir likusį gyvenimą praleisti vilkėdamos vyriškus drabužius. Tai vienintelis oficialus būdas joms pritapti prie patriarchalinės visuomenės. Ar ši tradicija būdinga tik Balkanams? Režisierė kartu su aktorėmis Danute Kuodyte, Jone Dambrauskaite ir Giedre Giedraityte kviečia patyrinėti, kokiais būdais į mūsų protus yra „įmontuojami” lyčių „laimės“ stereotipai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Geriau mažiau, bet taip, kad driokstelėtų. Toks galėtų būti lapkričio afišų devizas.

Didžiausio sprogimo tikimasi iš Oskaro Koršunovo „Katedros“ Nacionaliniame dramos teatre. „Visais laikais visuomenė, politikai, didieji, turtingieji flirtavo su menininkais. Visais laikais menininkai buvo reikalingi, neišvengiami ir žeminami. Ir esminė atsakomybė dėl to, kas vyksta, visą laiką tenka menininkams“, – sako režisierius, spektaklio ašimi pasirinkęs būtent šią Justino Marcinkevičiaus istorinės dramos traktavimo liniją.
Svarbiausi „Katedros“ veikėjai – architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius ir Vilniaus vyskupas Ignas Jokūbas Masalskis. Lauryno vaidmuo atiteko aktoriui Mariui Repšiui, kuris neslepia, kad repeticijų pradžia buvusi nelengva, bet galiausiai pavyko atrasti savąjį Lauryną. O.Koršunovo spektaklyje taip pat išvysime Vytautą Anužį, Dainių Gavenonį, Moniką Vaičiulytę, Tomą Vaškevičiūtę, Vytautą Rumšą, Saulių Bareikį, Arūną Sakalauską, Vitaliją Mockevičiūtę.
Kitas sprogimas planuojamas Valstybiniame jaunimo teatre, kur „Kovos klubą“ repetuoja režisierius Vidas Bareikis. Spektaklis kuriamas Chucko Palahniuko kultinio romano pagrindu. „Mūsų karta nėra mačiusi didžiulio karo ar didžiulės krizės, bet išgyvenam didžiulį dvasinį karą“, – teigė šis amerikiečių rašytojas. Pagrindinius spektaklio vaidmenis kuria Ainis Storpirštis, Vainius Sodeika, Dovydas Stončius, Elzė Gudavičiūtė bei Agnė Kaktaitė. Teatralai juokauja, kad Valstybinis jaunimo teatras netrukus gali virsti masonų lože, mat jo repertuare jau anksčiau buvo „Kapinių klubas“ ir „Slaptoji dviratininkų draugija“.

Pramogų vitrina

Savotišką „blokbasterį“ rengia ir „Domino“ teatras, vis drąsiau besistengiantis atliepti tiesmukiškus pramogaujančio lietuvių žiūrovo poreikius. Lapkričio premjerą „Sex guru“ teatras pristato kaip „intymiai atvirą ir tuo pat metu juokingą interaktyvų šou suaugusiems“. Šou esmė – sekso ekspertais tapę Algis Ramanauskas ir Arūnas Sakalauskas žiūrovams pristatys praktiškų patarimų ir gudrybių, kaip paįvairinti jų seksualinį gyvenimą. Tiesa, aktoriams spektaklyje privalės padėti patys žiūrovai, todėl ši pramoga – ne drovuoliams. Komedija „Sex guru“ pastatyta pagal austro Wolfgango Weinbergerio pjesę, ypač išgarsėjusią po pristatymo „West End“ teatre Londone.
Kęstučio Jakšto statomas „Zygfrydo Vernerio kabaretas“ Kauno muzikiniame teatre irgi žada pramogą, tik kitokio pobūdžio – spalvingą muzikinį reviu. Jame surinktos kompozitorių Johno Kandero, Mitcho Leigh, Benny Anderssono ir daugelio kitų parašytų miuziklų melodijos. Spektaklio libreto autorė Viktorija Streiča supynė daugybę teatralų jausmų dramų, vykstančių ne tik scenoje, bet ir už teatro ribų. Šalia Kauno muzikinio teatro solistų išvysime kviestinius aktorius Darių Meškauską ir Vaidotą Martinaitį, dainininkus Eveliną Sašenko ir Jeronimą Milių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lapkritis vilios būtinai pamatyti ne vieną, ne du ir net ne tris įdomius filmus. Sunku net prognozuoti, kaip jie pasidalys repertuaro laiką, – juk beveik 10 dienų sales teks užleisti “Scanoramai”.

Lapkritį Lietuvos kino rinka sulauks tikrai galingų filmų. Įspūdingų finansinių rezultatų tikimasi net iš trijų premjerų, o dar gali išjoti du trys tamsūs arkliukai. Rimtą užduotį po artimiausių kolegų išdavystės narpliojantis Džeimsas Bondas ir lemiamam mūšiui susivieniję Kalenų šeimynėlės vampyrai dosniai krausis į vežimus pabėgančio rudens derlių. Trys animaciniai nuotykiai stipriai konkuruos dėl kine pramogaujančių vaikų, ir šių varžybų nugalėtojas paaiškės tik gruodį.
Gali nutikti ir taip, kad būtent lapkritį pamatysime daugiausiai “Oskarų” susižersiantį filmą, kuris į lietuvišką repertuarą atvyksta su Toronto publikos simpatijų prizu. Dar dviejų Kanados kino festivalyje debiutavusių originalių filmų skaičiai priklausys nuo atsiliepimų po pirmųjų pasimatymų su mūsų žiūrovais. Ir tradiciškai kinomanų dėmesio reikalaus Europos šalių kino forumas “Scanorama”.

Puikus filmas netinkamose rankose
Toronto kino festivalio publikos simpatijų prizas dažnai daro reikšmingą įtaką Amerikos kino meno ir akademijos balsuotojams. Prisiminkime, kokio auksinio likimo sulaukė “Lūšnynų milijonierius” ir “Karaliaus kalba”. Įtakingiausi amerikiečių kritikai negailėjo liaupsių režisieriaus Davido O.Russello ekscentriškai romantinei komedijai “Silver Linings Playbook”, tad šis pavadinimas jau linksniuojamas pretendentus į “Oskaro” ir “Auksinio gaublio” premijas analizuojančiose prognozių lentelėse prie beveik visų pagrindinių nominacijų.
Bradley Cooperis pasinaudojo nuostabiu šansu atskleisti aktoriaus meistriškumą. Taigi filme jis įkūnija istorijos mokytoją, praradusį beveik viską, ką galėjo, – santuoką, darbą, karjerą, namą, santaupas ir netgi laisvę. Aštuonis mėnesius praleidęs psichiatrijos ligoninėje ir nusivylęs vyriškis grįžta pas tėvus kabintis į naują gyvenimą. Netrukus jis užmezga draugiškus santykius su problemiško charakterio ir seksualiai pasileidusia jauna kaimyne, kuri neseniai palaidojo vyrą policininką ir beprotiškai domisi baletu. Ji vilioja moteriškomis gudrybėmis, bet jis nepraranda tikėjimo, kad visas gyvenimas yra tarsi filmas, prodiusuojamas Dievo. Tereikia atlaikyti pagundas, neprarasti budrumo ir kantriai laukti laimingos pabaigos, kai neištikima žmona pagaliau apsispręs grįžti ir paprašys atleisti.
Taip įkaista keista laimės ir meilės terapija, kuri pradžiugins geros nuotaikos, intelektualaus, pramoginio ir šypsotis raginančio kino garbintojus ne tik siužetu, bet ir subalansuota režisūra, komiška dramaturgija bei aktorių benefisais. Veteranas Robertas De Niro jau seniai neturėjo tokio gyvo, ryškaus ir linksmo vaidmens. “Iksmenų” išgarsinta jaunoji Jennifer Lawrence nusipelno pagyrų už temperamentingą, drąsų, gundantį ir ne pagal amžių brandų pasirodymą.
Tik neramu, kad “Silver Linings Playbook” platinimu rūpinasi Latvijos bendrovė “Top Film”, kuri šiemet jau sužlugdė ne vieną solidų filmą ir karštai premjerai siūlo nesuvokiamai idiotišką pavadinimą “Mano vaikinas – psichas”. Tai yra ne kas kita, kaip pažodinis Rusijos rinkai sugalvoto pavadinimo vertimas. Belieka tikėtis, kad mūsų rinkos legionierius su futuristiniu trileriu “Laiko kilpa” aplankiusi sėkmė išmokė svarbiausios taisyklės: jei nereklamuosi filmo, tai niekas apie jį ir nesužinos. Norėtųsi, kad jie dar susiprastų, jog su tokiu lietuvišku pavadinimu toli nenuvažiuosi.

Bondas. Džeimsas Bondas. Vėl intriguoja
Didesnę patirtį turintiems rinkos lyderiams “ACME filmai” taip pat pritrūko išradingumo verčiant 23-iąjį filmą apie specialųjį agentą 007. Na, bet gal net platintojų atsainumas ir blankus žodžių kratinys “007 operacija “Skyfall” nepakenks stilingam veiksmo trileriui, kurio laukiama puoselėjant gausius lūkesčius.
Bondiados filmai visuomet išlikdavo paslaptingi ir iki premjeros per daug neatsiskleisdavo. Režisierius Samas Mendesas mėgina reabilituoti agentą 007 po tiesmukiškumu nuvylusio pastarojo trilerio “007 Paguodos kvantas” ir jau išankstiniais seansais nusipelnė aukščiausių įvertinimų bei rekomendacijų. Atrodo, kad panašaus žanro filmų nekūręs ir pirmu bandymu sužibėjęs autorius išlaikė reikalingus 007 formulės ingredientus (įspūdinga įvadinė scena, kvapą gniaužiančios gaudynės, seksualios merginos, prabangios mašinos, egzotiškos vietos, kaskadiniai triukai, išradingi ginklai, specifinis daiktų arsenalas, aistromis kunkuliuojanti daina, charizmatiškas ir genialus blogiukas), bet sugebėjo sukurti kur kas tikroviškesnį, naujoviškesnį ir dinamiškesnį reginį.
Naujasis Džeimsas Bondas (trečią sykį šio vaidmens imasi Danielis Craigas) nesijaučia lyg neįveikiamas supermenas, turi spręsti sudėtingas psichologines problemas ir gali nustebinti. Jis išvengs garantuotos mirties ir pasitiks pavojingą užduotį – susigrąžinti pamestą diską su slapta informacija apie priedangoje dirbančius NATO pareigūnus. Javiero Bardemo įkūnijamas kenkėjas išlindo iš praeityje padarytų klaidų, bet neketina vykdyti megamaniakiškų tikslų ir netrokšta užvaldyti viso pasaulio. Jam tereikia paprasčiausio ir šaltakraujiško keršto už patirtas skriaudas.
“007 operacija “Skyfall” yra modernus veiksmo trileris, gerbiantis 50-mečio jubiliejų švenčiančios bondiados tradicijas ir garantuojantis stilingą pramogą, bet nevengiantis komplikuotų situacijų, pavojingų intrigų, rimtų dilemų, dramatiškų išgyvenimų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Apžvelgiame, kokias premjeras Lietuvos teatruose išvysime lapkričio mėnesį.

Prasidėjo politikų ir Nacionalinio dramos teatro reklaminių kautynių antrasis raundas. Nors „Visuomenės priešo“ plakatai neragina žudyti, tačiau Henriko Ibseno lūpomis konstatuoja: „Mūsų krašto žmonės yra partijų vergai. Argi teisinga, kad kvailieji vadovautų protingiesiems?“ Ir konservatorius Mantas Adomėnas čia neraginamas atpažino save. Tarsi nujausdamas, kad H.Ibsenas Jono Vaitkaus rankose Seimo įvaizdžiui (arba „politiniam organizmui“) gali būti kur kas nuodingesnis, nei neįpareigojantys kultūros ministro raginimai pavaldiniams (aišku, nedirbantiems jo algas pasikėlusioje ministerijoje) kelti streiką.
„Skaitant prieš pusantro šimtmečio H.Ibseno sukurtą dramą, atspindinčią to laikotarpio skaudulių spektrą, kyla žmogiškas noras jį gretinti ir lyginti su šiandienos negandomis. Tenka pripažinti, kad šiandien karščiuojančių žaizdų ne tik nesumažėjo, bet grėsmingai padaugėjo“, – konstatuoja J.Vaitkus, o tokios režisieriaus išvados, prisiminus jo ankstesnius pastatymus, nieko gera nežada valstybės skaistybės sergėtojui M.Adomėnui. Antra vertus, malonu, kad seimūnai nors šitaip pripažįsta teatro daromą įtaką visuomenei.
Taip pat įdomu, kokių patriotinių jausmų savyje pajėgs įžvelgti Aido Giniočio vadovaujama jaunoji aktorių karta. „Lietaus žemė“, pasak režisieriaus, bus atviro rato principu kuriamas spektaklis apie dabar ir seniau gyvenusius žmones, apie keistas lietuviškų likimo vingių sankirtas.

Kuo kabaretų iki „Atilos“

Daugiau lapkričio premjerų repertuare – jokio „nepatogaus teatro“. Štai Gytis Ivanauskas visus kviečia į Kavolių miestelio kabaretą, kuriame keturi keliaujančio teatro nariai svarsto: bėgti ar pasilikti? Sprendimas priklauso nuo paties G.Ivanausko vaidinamo Marko. Beje, intrigą dar labiau kursto spektakliui „Marko (Kavolių kabaretas)“ Gyčio pasitelkti lygiaverčiai partneriai: pjesę Jeano Luco Lagarce’o kūrybos motyvais rašė žinoma vertėja Akvilė Melkūnaitė, o kabareto muziką kūrė NIKO vadovas Gediminas Gelgotas.
Klaipėdos muzikinis teatras kvies ne į kabaretą, o į spalvingą prancūzų aukštuomenės fiestą Paulo Abrahamo operetėje „Balius Savojoje“. Tačiau užmojais visus ketina pranokti Kauno muzikinis, lietuvių žiūrovui pristatantis tarptautinį projektą – Giuseppe’s Verdi operą „Atila“. Spektaklis pastatytas kartu su estų menininkais bei tarptautiniu operos festivaliu „PromFest“. „Atiloje“ dainuoja jauni atlikėjai, pasižymėję tarptautiniame vokalistų konkurse „Klaudia Taev“: bosas Anatoli Siuko iš Baltarusijos, amerikiečių tenoras Erikas Fentonas, estų bosas Mati Palmas ir mūsų Sandra Janušaitė.

„Versmės“ belaukiant

Dar vienas dėmesio vertas reiškinys – atgimstantis lietuvių režisierių susidomėjimas amerikiečių dramaturgu Tennessee Williamsu. Lapkritį „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“ režisuoja Agnius Jankevičius, o gruodį Šiaulių dramos teatre „Iguanos naktį“ pristatys Gytis Padegimas.
Besiruošiant kitai artėjančiai premjerai – Vilniaus mažojo teatro „Vasai Železnovai“ su aktore Egle Gabrėnaite, bus įdomu pamatyti, kaip tą patį Maksimo Gorkio veikalą Maskvos A.Čechovo dailės teatre interpretavo rusų žvaigždė Levas Erenburgas. Maskviečių spektaklis jau šį penktadienį viešės Nacionaliniame dramos teatre.
Ten pat lapkričio 22–26 d. vyks tradicinis lietuvių dramaturgijos festivalis „Versmė“, pristatysiantis dešimtį naujausių nacionalinių spektaklių.

Dešimt lapkričio premjerų
5, 6 d. 19 val. Menų spaustuvėje, 8, 9 d. 19 val. Kauno dramos teatre – „Marko (Kavolių kabaretas)“. Rež. Gytis Ivanauskas
5, 6, 27 d. 12 val. Vilniaus mažajame teatre – „Mama Katinas“. Rež. Evaldas Jaras
11, 12 d. 18.30 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Visuomenės priešas“. Rež. Jonas Vaitkus
11, 26 d. 18.30 val. Klaipėdos muzikiniame teatre – „Balius Savojoje“. Rež. Ramūnas Kaubrys
11, 29 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „Feel Link“. Šoka Airida Gudaitė, Laurynas Žakevičius
11, 30 d. 18 val. Rusų dramos teatre – „Ačiū, Margo!“. Rež. Jurijus Ščiuckis
12, 13 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre – „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“. Rež. Agnius Jankevičius
17 d. 18 val., 19 d. 15 val., 20 d. 18 val. Kauno dramos teatre – „Markizė de Sad“. Rež. Artūras Areima
25, 27 d. 18 val. Kauno muzikiniame teatre – „Atila“. Muzikos vadovas Erkis Pehkas
30 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „Lietaus žemė“. Rež. Aidas Giniotis