Savaitgalį Latvijoje vykę savivaldos rinkimai į šalies politinį gyvenimą atvedė naujų jėgų, o Rygoje, kur gyvena daugiau nei trečdalis šalies rinkėjų, susilpnėjo „Santarvės“ ir „Garbė tarnauti Rygai“ blokas – vietoj anksčiau turėtų 39 mandatų jie turės 33. Iš viso Latvijos sostinės taryboje yra 60 vietų.

Latvių politologų ir ekspertų manymu, sostinės taryboje, kurios mero postą nuo 2009 m. užima su Kremliumi siejamos partijos „Santarvės centras“ lyderis Nilas Ušakovas, dirbs labiau motyvuota ir agresyvesnė opozicija, o po metų vyksiantys parlamento rinkimai bus dar labiau nenuspėjami.

Kitame didmiestyje Ventspilyje savivaldos rinkimus užtikrintai laimėjo partija „Latvijai ir Ventspiliui“, vadovaujama dabartinio mero Aivaro Lembergo.

Senasis plytinis tiltas per Ventą. A.Gustovskio nuotr.

Kol Kuldygos aikštėje kremtu pusryčių bandelę, saulė senų namų sienomis nuo stogų lipa žemyn. Pasiekusi pamatus, aukso juosta atslenka akmeniniu grindiniu, užlieja mano pėdas ir šalia staliuko lūkuriuojantį dviratį. Netoli dviračius nuomojančio Rekreacijos centro įsikūrusį restoraną „Goldingen Room“ išsirinkau ne šiaip sau – jo pavadinime įamžintas senasis Kuldygos vardas, nuo kurio ir dera pradėti pažintį su šiuo Hanzos miestu.

Kristina STALNIONYTĖ, specialiai „Veidui“ iš Latvijos

Sklaidydama miesto žemėlapį mėginu susidėlioti kuo turiningesnį maršrutą. Per dieną būtų sunku apibėgti tiek grožybių, kiek pristatoma lankstinuke, tačiau sėdus ant dviračio viskas ranka pasiekiama. Ši transporto priemonė Kuldygoje itin mėgiama, ir ne tik turistų – dažnas kuldygietis kasdien mina pedalus į darbą, į sodą ar į svečius. Mieste ir jo apylinkėse gausu dviračių maršrutų.

Nuo Alekšupytės dvelktelėjęs drėgmės kvapas primena, kad šį miestelį kuršiai vadina Latvijos Venecija.

Kuldygos senamiestis. A.Gustovskio nuotr.

Prie upelio, kurio krantus jungia 16 tiltukų, susispietęs XVII a. – XVIII a. senamiestis. Jame išliko siaurų gatvelių, vienaukščių namų su raudonų čerpių stogais ir tokio dydžio kaminais, kad į juos gali užeiti visa draugų kompanija. Ankstesni miesto gyventojai paliko originalių durų, langų, rankenų, medinių ir metalinių papuošimų. Dėl savo unikalumo Kuldyga įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą.

Šokusi ant dviračio apsuku ratą aplink Ratslaukums aikštę. Joje vėliavomis plevėsuoja XVII a. Rotušė, priešais fontaną baltuoja XVII a. Šv. Trejybės bažnyčia, Alekšupytės krantą nuo 1670 m. remia seniausias medinis Kuldygos namas. Pastarasis, amžių nudėvėtas senutėlis, traukia akį ir žadina vaizduotę. Jis dar mena Hercogo Jokūbo laikus, kai Kuldyga buvo Kuršo hercogystės sostinė. Po Livonijos karo XVI a. sukurta Kuršo ir Žiemgalos hercogystė apėmė dabartinės Latvijos dalį, esančią tarp Lietuvos, Rygos įlankos ir Dauguvos.

Dėl savo unikalumo Kuldyga įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą.

Nuo 1638 m. iki 1681 m. valdžiusio hercogo vardas Kuldygoje minimas lyg šventojo. Tai jo nuopelnas, kad mieste atsirado laivų statykla, salietros fabrikas, plytų degimo krosnis. Hercogui priklausė ir didžiausias Baltijos jūroje prekybinis laivynas: tuomet šalies uoste stovėdavo arba jūrose plaukiodavo daugiau nei šimtas laivų, pasiekdavusių net tolimiausias Kuržemės kolonijas – Tobagą ir Gambiją.

Kuldygos senamiestis. A.Gustovskio nuotr.

Nenuostabu, kad kitoje gatvės pusėje žvilgsniu įsiremiu į Hercogo Jokūbo vaistinę – seniausią vaistinę visoje Kuržemėje. Fachverkiniu stiliumi 1622 m. pastatytas namas taip vadinamas dėl to, kad anuomet vaistinei steigti reikėjo raštiško hercogo leidimo. Stabteliu priešais smėlio spalvos sienas, pirštais perbraukiu įmūrytas medines sijas. Prieš keturis amžius jas sudėję vokiečių rankos jau seniai sudūlėjo po žeme…

Su kiekvienu ratų apsisukimu pasineriu vis giliau į praeitį. Grimzti yra kur – Kuldyga senesnė už joje išlikusius namus ir už Hercogą Jokūbą. Dar prieš tūkstantį metų Ventos kairiajame krante kūrėsi pirkliai, čia atplaukdavo vikingai, nors šiandien miesto pradžią prisimena tik keli parke gulintys Livonijos Ordino pilies akmenys. Kryžiuočiams 1242 m. padėjus šios pilies pamatus, Goldingeno miestas pirmąkart buvo paminėtas kronikose.

Istorinis Hanzos miestas

Skersgatviu suku į parką aplankyti seniausios miesto relikvijos. Prie Ventos randu kelis akmeninės sienos fragmentus ir rūsio skliautą. O kadaise čia viešpatavo Ordino magistras, šarvais žvangino brolijos riteriai, alaus bokalus kilojo pirkliai iš tolimų šalių. Dar 1368 m. miestas tapo istorinės Hanzos sąjungos nariu. Šiai sąjungai, susikūrusiai 1280 m. Hamburgui ir Liubekui pasirašius sutartį prekiauti Baltijos ir Šiaurės jūrų regione, XV a. priklausė jau 160 miestų iš 10 šalių.

Hanzos laikais Kuldyga kilo ir stiprėjo: Vakarams eksportavo Ventoje sugautus ungurius, lašišas ir nėges, prekiavo javais, oda, lininiais audiniais, mediena. Hanzos miestų pirkliai jautėsi saugūs ir vieningi, nes Hanzos kodeksas saugojo sąjungos narius ne tik nuo užpuolikų, plėšikų ir piratų, bet ir nuo augančios sąjungai nepriklausančių miestų prekybos įtakos. Be Kuldygos, šios sąjungos privilegijomis naudojosi dar septyni dabartinės Latvijos miestai – Ryga, Valmiera, Cėsys, Koknesė, Straupė, Limbažis ir Ventspilis.

Kuldygos pilį XVIII a. sugriovė švedai, tačiau jos mūrai ne skradžiai į žemę prasmego – akmenis švariai išrankiojo miesto gyventojai, statydami savo namus. Vieni pamatus, kiti rūsius, dar kiti prieangius ir sienas susimūrijo. Pilis tirpte ištirpo. Šalia jos likučių dabar klega „Bangert’s“ restoranas, lankytojus vilioja miesto muziejus, parko takeliais aplink latvių skulptorės Livijos Rezevskos skulptūras vaikštinėja romantiškos porelės.

Žuvų šokis ilgiausiame Europos krioklyje

Ventos krioklys. A.Gustovskio nuotr.

Prie Ventos nušoku nuo dviračio ir sėdu pailsėti priešais ilgiausią Europos krioklį. Buvęs natūralus kriokys dar labiau padidėjo kaip tik tuomet, kai Hercogo Jokūbo laivai plaukiojo po tolimus pasaulio vandenis. Įsakęs paraku sprogdinti dugną, hercogas mėgino parūpinti dolomito Kuldygos namų statybai. Tačiau darbus teko sustabdyti, nes ėmė skilinėti tuomet dar stovėjusios Livonijos Ordino pilies sienos.

Anot legendos, 249 m. pločio Ventos krioklį supylė velnias, nešęs per Ventą maišą akmenų. Pragydus gaidžiui, nelabasis metė maišą ir paspruko, o išsibarstę akmenys suformavo upėje slenkstį. Pavasarį tirpstant ledams krioklys praplatėja dar trimis dešimtimis metrų. Vasarą, kai vanduo nuslūgsta, slenksčiu galima perbristi iš vienos upės pusės į kitą.

Žiobriai Ventos krioklyje. A.Gustovskio nuotr.

Pavasarį krioklyje šokinėja žuvimis skraiduolėmis vadinami žiobriai, o rudenį – lašišos. Žuvų šokiui stebėti krante įrengtas žiūronas, nors riebesnes ir be jo galima įžiūrėti iš toli. Kad žuvys krioklio suformuotais laipteliais lipa į viršų ir prieš srovę plaukia į nerštavietes, prieš tris amžius pastebėjo ir hercogas Jokūbas. Užmatęs šį reiškinį jis netruko sugalvoti, kaip po Livonijos karo jam atitekusioje Ordino pilyje įsikūrusius namiškius ir gimines aprūpinti maistu. Tereikėjo nupinti krepšių, išdalyti juos žvejams, o pastaruosius išrikiuoti krioklyje per visą upės plotį. Žvejai trynė rankomis – laimikis pats šokinėjo į krepšius.

Sėdėdama priešais krioklį matau ir pasroviui nuo jo raudonuojantį ilgą tiltą. Nuo vieno jo galo iki kito – 164 metrai. Ant 1874 m. pagal caro laikų kelių standartus pastatyto tilto turėjo prasilenkti dvi priešpriešiais važiuojančios karietos, todėl šiais laikais be vargo prasilenkia ir automobiliai. Vienas ilgiausių Europoje plytinių arkinių tiltų jau seniai tapo simboliniu Kuldygos vaizdeliu.

Prieš carinį tiltą šioje vietoje upės krantus jungė kitas, medinis tiltas, apie kurį jau niekas nebekalba. Originalų tiltą 1615 m. nunešė potvynis. Po Livonijos karo pasibaigus miesto plėtrai ir auksiniams Hanzos laikams, Kuldyga ilgai gyveno iš muitų, kuriuos mokėjo Rygos ir Jelgavos pirkliai, norėdami pervežti prekes per upę.

Alekšupytės krioklys. K.talnionytės nuotr.

Per Jonines ant ilgojo tilto susirenka būrys nuogalių, rankose laidydami kepures. Jomis prisidengę tai, kas brangiausia, nuogaliai laukia starto, kad galėtų skuosti į kitą upės pusę – kas greičiau pasieks tilto galą, tam geriau klosis ateinantieji metai. Žiūrėti spektaklio prie tilto suplūsta kelis šimtus kartų už lakstytojus didesnė žiūrovų minia, nacionalinės ir rajonų televizijos, stumdosi fotografai ir žurnalistai, netverdami kailyje užfiksuoti kepurėmis neuždengtų kūno dalių.

Šiuo tiltu minsiu į Riežupės smėlio urvus, į kuriuos veda Hanzos stiklo keliu vadinamas dviračių maršrutas, bet kol kas dėmesį patraukia iš medžių viršūnių kyšantis Šv. Kotrynos bažnyčios bokštas. Vos pasukusi link jo, atsiduriu prie aukščiausio Latvijoje Alekšupytės krioklio. Keista, tačiau tiesa – plačiausias ir aukščiausias Latvijos kriokliai šniokščia tame pačiame mieste, greta vienas kito. Iš 4,15 m. aukščio krintantis Alekšupytės krioklys atsirado XVII a. pastačius pirmąjį Kuržemėje popieriaus malūną, kai buvo įrengtos užtvankos.

Šv.Kotrynos globa jaučiama ir šiandien

Pro šalį praskriejus dar keliems namams, įsiremiu į seniausios Kuldygoje Šv. Kotrynos bažnyčios bokštą. Priešais jį ant girgždančios medžio šakos karksi varna – lyg koks sargas iš pasakos, įspėjantis bokšto gyventojus apie nelauktą lankytoją. Neapleidžia jausmas, jog šventoriuje tarp šimtamečių medžių snaudžia praėjusių amžių legendos. Davus valią vaizduotei, šiame mieste ji tikrai prikurs begalę istorijų. Bažnyčios įkūrimo legendą mena sienoje įmūrytas Šv. Kotrynos atvaizdas ir šalia stovinti. Sako, kadaise Kuldygoje gyvenusi mergelė Kotryna (Katerina) susapnavo angelą, liepiantį pastatyti bažnyčią. Ji kreipėsi į miesto turtuolius, kad šie paaukotų pinigų bažnyčios statybai. Užuot padėję, turtuoliai Kotryną apšaukė ragana, ir ji netrukus buvo nukankinta. Po mergelės mirties jos kankinimo vietoje iškilo bažnyčia, o Kotryna paskelbta Kuldygos globėja.

Šv. otrynos bažnyčia. K.Stalnionytės nuotr.

Legenda nedaug prasilenkia su realybe – seniausios Kuldygos bažnyčios pamatai buvo padėti XIII a., tik šimtmečiu anksčiau nei 1355 m. Livonijos Ordino magistras Gosvinas fon Herikas priskyrė Kuldygai herbą su šv. Kotrynos atvaizdu. Po perstatytos bažnyčios altoriumi esančiuose požemiuose buvo laidojami Kuldygos ordino vyresnieji, vėliau – hercogai. Šalia altoriaus išlikę ir vokiečių kunigų kapavietės. Išėjusi iš bažnyčios neskubu prie dviračio. Lauke, glostydamos gelsvas sienas, šnabždasi senos liepos, karksi bokšto sargė. Kad nesudrumsčiau ausis glostančio pašnekesio, atsargiais žingsniais apeinu bažnyčią, kol vėl atsiduriu prie durų. Tik tada į rankas imu dviračio vairą ir pakeliu stovėjimo kojelę.

Hanzos stiklo kelias

Prieš akis – penki kilometrai Hanzos stiklo keliu į Riežupės olas. Tiltu pasiekus kitą Ventos pusę, vaizdai bematant pasikeičia. Įvažiuoju į mišką, minti tenka žvyruotais ir duobėtais keliukais. Po kelių minučių nebežinau, kur esu, tačiau išgelbėja maršruto žemėlapis.

Viena kita kryžkelė, ir atsiduriu prie Riežupės olų esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje. Iš čia iki olų – dar trys šimtai metrų miškeliu. Veduosi dviratį į kalvą takeliu, kliūdama už medžių šaknų. Šalia sargo trobelės palikusi dviratį, nusiperku bilietą, gaunu žvakę ir seku paskui gidę Riežupės skardžio link, į didžiausią Latvijos požeminių olų labirintą. Kol raktas girgžteli spynoje, saugančioje olas nuo atsitiktinių lankytojų, įsižiebiu žvakę. Lankytojai be gido čia neįleidžiami, nes dviejų kilometrų ilgio olų raizgalynėje lengva pasiklysti. Be to, lankytojams atviri tik 460 m. urvų. Žvakė reikalinga pasišviesti kelią – jokių žibintų po žeme nėra. Žengus į olą apgaubia liepsnos šviesa, nuo jos ant sienų šokčioja šešėliai.

Riežupės smėlio urvai. A.Gustovskio nuotr.

Vėsoka – temperatūra urvuose visus metus siekia maždaug 8 laipsnius šilumos. Nepastebiu, kaip leisdamiesi koridoriais iš vieno praplatėjimo į kitą pasiekiame giliausią vietą – atsiduriame 10 metrų po žeme. Urvuose tylu ir tuščia. Žiemą, kai lankytojų nėra, jie virsta šikšnsparnių miego karalyste. Kuldygos gyventojai Riežupės urvus vadina Hercogo Jokūbo smėlio olomis. Šis požeminis labirintas –  ne gamtos, o žmogaus rankų darbas. Manoma, kad Hercogo Jokūbo laikais smėlį iš čia laivais plukdė Venta į užsienio stiklo dirbtuves. Devono kvarcinio smiltainio telkinys su geležies oksido priemaišomis viliojo ir XIX a. dvarininkus. Iš smulkučio balto smėlio Rygos priemiestyje Ilgucieme anksčiau buvo gaminamas melsvo atspalvio stiklas. Po valandėlės išlindusi iš urvo vos įstengiu atsimerkti. Akims pripratus prie šviesos susirandu dviratį ir skuodžiu atgal į Kuldygą nesidairydama, nes alkis baksnoja skrandžio šonus. Grįžtu į Bažnyčios gatvę ir „Darzinš“ kepyklėlėje ragauju tradicinį Kuržemės sklanrausį. Pavadinimas primena ausį ar sklandytuvą, tačiau iš tikrųjų tai apvalus, bulvių koše ir morkomis įdarytas pyragėlis. Plokščias su užlenktais pakraštėliais sklandrausio pagrindas kepamas iš ruginių miltų, į jį lyg į krepšelį prikraunama įdaro. Šių pyragėlių kartais galima aptikti ir kitose Kuldygos kavinėse, tačiau „Darzinš“ kepyklėlėje jie skaniausi.

Vakarėjant atsisveikindama su Kuldyga žinau, kad čia grįšiu. Pasiilgsiu šio miesto žavesio, krioklių, sklandrausių, tylutėlių Hercogo Jokūbo pėdsakų ir Hanzos laikų prisiminimų. Istoriniai Hanzos laikai praėjo, tačiau Kuldyga nuo 1991 m. priklauso Naujųjų laikų simbolinei Hanzos miestų sąjungai. Pastaroji buvo įkurta Nyderlanduose 1980 m. minint Hanzos įsteigimo 700 metų sukaktį, jos nariais tapo miestai, archyviniais dokumentais įrodę viduramžiais palaikytus ryšius su Hanzos pirklių sąjunga. Dabar ši sąjunga vienija 173 miestus iš 15 valstybių, jai priklauso ir Kaunas.

Dviračių dienos Kuldygoje. A.Gustovskio nuotr.

Grįžusi į Kuldygą vėl važinėsiu dviračiais – ne veltui šį miestą vadina Latvijos dviračių sostine. Čia kasmet gegužės pabaigoje rengiamas didžiausias Latvijoje nekomercinis dviračių festivalis „Velodiena ir velonaktis“. Į šią šventę suvažiuoja latvių iš visos šalies – šeimomis, poromis, kompanijomis ir viengungių. Dalyviams parengiami įdomūs maršrutai, rungtys, steigiami prizai. Jau ne vienerius metus į Kuldygos dviračių dienas atvyksta ir lietuvių. 2017 m. šis festivalis vyks gegužės 27 dieną, į jį galima užsiregistruoti internetu, iki renginio likus dviems mėnesiams.

Tradiciniai kuršių pyragėliai sklandrausiai. A.Gustovskio nuotr.

Šv. Trejybės bažnyčia. A.Gustovskio nuotr.

E.Valterio skulptūra Kuldygos aikštėje. K.Stalnionytės nuotr.

D.Imbrasas

Vertinant perkamosios galios skirtumus Baltijos valstybėse gana dažnai diskutuojama dėl tų šalių vidutinio darbo užmokesčio neatitikimų.

Darius Imbrasas, vyresnysis LB ekonomistas

Kaip žinoma, vidutinis darbo užmokestis Estijoje ir Latvijoje gerokai didesnis nei Lietuvoje. Vykstant tokioms diskusijoms neretai pamirštami kiti analizės aspektai – kitos nei darbo užmokestis pajamos bei skirtingas kainų lygis – ir daromos kartais net drastiškos išvados, kad Lietuvoje kone didžioji dalis tautos skursta. Tačiau tų aspektų analizė rodo, kad tikroji padėtis nėra tokia bloga, kaip bandoma tvirtinti.
Pažvelkime į darbo našumo skirtumus Baltijos valstybėse. Naujausiais duomenimis, 2015 m. Lietuvoje darbo našumas buvo kur kas didesnis nei Latvijoje ir šiek tiek viršijo Estijos rodiklį. Atsižvelgiant į darbo našumo skirtumus tarp Baltijos valstybių būtų galima tikėtis, kad vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje turėtų būti gerokai didesnis nei Latvijoje ir panašus į Estijos rodiklį. Tačiau darbo užmokesčio statistika piešia kitokį paveikslą. Remiantis ja, Lietuva pagal vidutinio darbo užmokesčio dydį atsilieka tiek nuo Latvijos, tiek nuo Estijos. Pavyzdžiui, 2016 m. antrąjį ketvirtį Lietuvos vidutinis darbo užmokestis sudarė 1048 eurus ir buvo 17 proc. mažesnis nei Estijos (1262 eurai), keliais procentais jis atsiliko nuo Latvijos (1064 eurai) darbo užmokesčio. Pažymėtina, kad šiame komentare vidutinis darbo užmokestis apskaičiuotas naudojant nacionalinių sąskaitų
duomenis ir sąlyginį darbuotojų skaičių. Šis rodiklis skiriasi nuo dažniausiai viešojoje erdvėje cituojamo vidutinio darbo užmokesčio rodiklio, iš esmės rodančio darbo užmokestį „ant popieriaus“. Tai daroma, nes į pastarąjį darbo užmokestį neįtraukiamos su darbu susijusios arba skatinamosios piniginės perlaidos, darbuotojams teikiamos prekės ir paslaugos, atlyginimai „vokeliuose“.

Norint suprasti, kodėl atsiranda tokių neatitikimų tarp darbo našumo ir darbo užmokesčio, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad darbo našumas apskaičiuojamas remiantis perkamosios galios paritetu, t.y. atsižvelgiama į kainų lygio valstybėse skirtumus, o vidutinis darbo užmokestis yra vertinamas to meto (nominaliosiomis) kainomis. Tai svarbu, nes nominaliojo darbo užmokesčio dydis ne viską pasako apie gyventojų pragyvenimo lygį. Daugelis sutiks, kad svarbu ne tik tai, kokio dydžio darbo užmokestis yra gaunamas, bet ir tai, ką už jį galima įsigyti. Taigi svarbu žiūrėti ne tik į nominaliojo darbo užmokesčio dydį, bet ir į prekių bei paslaugų kainų lygį.

Būtent prekių ir paslaugų kainų lygio analizė atskleidžia, kad bene visų pagrindinių prekių ir paslaugų grupių kainos Lietuvoje mažesnės nei Estijoje ir Latvijoje. Mažiausi kainų skirtumai matyti tarp prekių ir paslaugų, kurias galima importuoti ar eksportuoti, tokių kaip apranga ir avalynė, degalai, būsto apstatymo ir apyvokos prekės, maistas ir gėrimai.

Kainų lygio skirtumo ir namų ūkių pajamų struktūros analizė rodo, kad Lietuvos gyventojų perkamoji galia artima kitų Baltijos valstybių gyventojų perkamajai galiai

Jų kainų skirtumai sudaro iki 15 proc. Kur kas didesni skirtumai išryškėja tarp prekių ir paslaugų, kurių importuoti ar eksportuoti neįmanoma. Kai kurių iš jų, pavyzdžiui, sveikatos, švietimo ar susijusių su būsto eksploatacija paslaugų, kainos Lietuvoje iki 45 proc. mažesnės nei Latvijoje ar Estijoje.
Atsižvelgiant į minėtus Baltijos valstybių kainų lygio skirtumus, Lietuvos vidutinis darbo užmokestis vertintinas pozityviau. Pavyzdžiui, 2015 m. Lietuvoje nominalusis vidutinis darbo užmokestis buvo 21 proc. mažesnis nei Estijoje ir beveik 6 proc. atsiliko nuo Latvijos rodiklio. Tačiau atsižvelgiant į prekių ir paslaugų kainų skirtumus, Lietuvos gyventojų
perkamosios galios atsilikimas nuo Estijos sumažėja iki 5 proc., o Latvijos rodiklis netgi viršijamas beveik 4 proc.
Kitas svarbus, tačiau dažnai ignoruojamas aspektas yra tas, kad darbo užmokestis sudaro tik dalį namų ūkių pajamų. Gyventojai pajamų gauna ir iš ūkinės veiklos, sukaupto kapitalo, valstybės institucijų ir užsienyje gyvenančių artimųjų pervedamų lėšų. Kadangi į disponuojamąsias pajamas patenka socialinės išmokos, dividendai ir kitos su darbo santykiais
nesusijusios pajamos, pravartu vertinti disponuojamąsias pajamas ne vienam samdomajam darbuotojui, o vienam gyventojui.
Lietuvos ir Estijos nominaliosios namų ūkių disponuojamosios pajamos, tenkančios vienam gyventojui, yra gana panašios – 2014 m. vieno Lietuvos gyventojo nominaliosios disponuojamosios pajamos buvo tik 5 proc. mažesnės nei Estijos gyventojo, o atitinkamą Latvijos rodiklį viršijo daugiau nei 10 proc. Tokius nedidelius skirtumus lemia tai, kad Lietuvos gyventojai kur kas daugiau pajamų gauna iš asmeninio verslo ar sukaupto kapitalo.
Skaičiai iškalbingi: prie vidutinio 269 eurus sudarančio darbo užmokesčio vienam gyventojui tenka 380 eurų kitų pajamų, iš kurių 222 eurus gyventojai gauna iš asmeninio verslo, sukaupto kapitalo ar kitos panašios veiklos ir 158 eurus – iš perlaidų iš užsienio, socialinių išmokų bei kitų valstybės perlaidų. Lietuvoje gyventojai kitų nei darbo užmokesčio pajamų dydžiu gerokai lenkia tiek Latvijos, tiek Estijos gyventojus. Vienam Latvijos gyventojui minėtų pajamų tenka 290 eurų, Estijos gyventojui – 315 eurų.
Tiesa, tokia situacija, kai Lietuvos gyventojai didesnę nei latviai ar estai savo uždirbamų pajamų dalį gauna ne darbo užmokesčio forma, turi neigiamos įtakos valdžios sektoriaus finansams. Tokia padėtis susidaro dėl to, kad asmeninio verslo, sukaupto kapitalo ir panašios pajamos apmokestinamos kur kas mažiau nei su darbo santykiais susijusios pajamos.
Taigi, nors nominalus darbo užmokestis Lietuvoje gerokai mažesnis nei kitose Baltijos valstybėse, daryti išvados, kad Lietuvos gyventojų pragyvenimo lygis yra reikšmingai žemesnis nei Latvijos ar Estijos piliečių, nederėtų. Kitų veiksnių – kainų lygio skirtumo ir namų ūkių pajamų struktūros analizė rodo, kad Lietuvos gyventojų perkamoji galia artima kitų Baltijos valstybių gyventojų perkamajai galiai.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Inga NECELIENĖ

Nuo birželio 20 d. lengviesiems automobiliams įvažiavimo į Neringą mokestis padidės nuo 8 iki 20 eurų. Arba septyniskart, jeigu lyginsime su 2012-ųjų kainomis, kai patekti į šį Lietuvos kampelį tekainavo 10 litų.

Vos paskelbus šią žinią internautai suūžė lyg bičių avilys. Tai ką, klausė vienas, ar ten jau privati valda? Ežerai, upės, didesni lieptai ir mažesni lentgaliai į vandenis privatizuoti, dabar atėjo Neringos eilė. Teisingai, tokiam sprendimui neprieštaravo kitas, kam reikalingi tie bėdžiai – Neringos meras nė neslepia, kad ši vieta priklauso turtuoliams, kuriems dabar padaugės erdvės, o visokiems bedaliams skirti lentiniai namukai vis dar stovi Šventojoje.

Ar tai nepanašu į reketo mokesčius, ribojančius laisvą judėjimą po nuosavą šalį? Na jau. „Mere, laikas skelbti Neringos grafystę!“ – siūlo trečias. „Žinoma! – atsiranda pritariančiųjų. – Juk Druskininkų kunigaikštystė gyvuoja, Lietuvai būtinai reikia grafystės!“

Tai atviras žmonių skirstymas į luomus, bet būkite mieli, pajūrio verslininkai, po to neverkite, kad vajė, tokios blogos vasaros dar nematėme.

„Gyvena tik iš turistų, bet jų nori atsikratyti, nes tie, kurie mažiau turi ir mažiau išleidžia, ėmė trukdyti; baikit bliauti, viskas daug paprasčiau – iš ko susirinksi milijonus ir kaip už nugriautus bei ketinamus griauti statinius su žmonėmis atsiskaitysi; tai atviras žmonių skirstymas į luomus, bet būkite mieli, pajūrio verslininkai, po to neverkite, kad vajė, tokios blogos vasaros dar nematėme, ir taip turime vos porą mėnesių visiems metams užsidirbti, ir dar neatvyksta kažkuo nepatenkinti tautiečiai“, – sveikasis tautos balsas šėlsta toliau.

Bet 20 eurų nuspręsta nuskausminti ratuotus keliautojus, į Neringą vykstančius nuosavu transportu (plius už lengvojo automobilio perkėlimą tenka pakloti 11,05 euro, už kiekvieną keleivį – dar po 80 centų). Važiuokite dviračiais, viešuoju transportu, ir jokių mokesčių nepajusite. Šitaip Neringoje skatinamas ekologinis turizmas, kad unikalioji smėlio juosta neuždustų nuo transporto dūmų ir spūsčių. Juk ne žmonės priešai, o jų automobiliai ir kai kurių noras būtinai privažiuoti prie pat durų. Stovėjimo vietų Neringoje per visas gyvenvietes – gal 300, o suvažiuoja dešimtis kartų daugiau mašinų. Supraskite, nėra kur jų dėti.

Taip aiškina Neringos valdžia. Betgi už stovėjimą – atskira rinkliava, kuri nėra maža. Vasaros karštymečiu atvykėlių mašinoms kiemai uždrausti, o valandai pasistatyti automobilį, pavyzdžiui, Nidoje prie jūros arba Juodkrantėje šalia Raganų kalno, – kaip pastovėti antroje pagal brangumą sostinės raudonojoje zonoje.

Išties, ne tik ekologiškiau, bet ir kur kas ekonomiškiau į Neringą vykti dviračiais, bet sunku nesutikti su internautais, kurie primena, jog ramesnes ir nuošalesnes Neringos gyvenvietes pamėgusioms šeimoms, ypač turinčioms mažų vaikų, velniškai patogu dviračiais tįstis pakus sauskelnių, dėžes mišinių ir dar vaikišką vežimą.

Patiems neringiškiams ekologija nekainuoja. Už kėlimąsi pirmyn atgal keltais moka Susisiekimo ministerija, tiksliau, visi mes. Ar pačių neringiškių mašinos vien vandeniliu varomos?

Žibalo į ugnį dėl žmonių skirstymo pagal piniginės storį įpylė pati Neringos valdžia, žiniasklaidoje susipliekusi su klaipėdiečiais dėl pas juos atvežamų kruizinių laivų turistų, kurie Neringoje, miesto valdžios tikinimu ir smulkiu apskaičiavimu, tik naudojasi infrastruktūra, bet mažai ką palieka. Rinkliavas už prisišvartavimą gauna Klaipėda, ten atvykėliai ir kokį suvenyrą įsigyja, o užsieniečių nusipirktas bilietas į Thomo Manno muziejų vargu ar atperka nemokamą jų spoksojimą į Neringos gamtos grožį ir naudojimąsi viešaisiais tualetais. Betgi per kelias valandas, kiek autobusais vežami užsieniečiai praleidžia Neringoje, jie nespėja nei paplūdimiais pasinaudoti, nei tiek prišiukšlinti. Juk iš ekologinio mokesčio (autobusams – 45 eurai vienkartinės rinkliavos), kurio pernai buvo surinkta 1 mln. eurų, o miestui, paplūdimiams tvarkyti kasmet esą reikia 1,5 mln. eurų, šie einamieji reikalai ir tvarkomi.

Patiems neringiškiams ekologija nekainuoja. Už kėlimąsi pirmyn atgal keltais moka Susisiekimo ministerija, tiksliau, visi mes. Ar pačių neringiškių mašinos vien vandeniliu varomos?

Palanga taip pat kovoja su ratuotais lankytojais. Ne spręsdama šį klausimą iš esmės ir, tarkime, daugiaaukštes saugomas aikšteles statydama, o apmokestindama ne tik jūros prieigas, centrinę miesto dalį, bet jau ir pašalius. Mokesčiai ne tokie drakoniški, bet kišenę palengvins: pigiausioje miesto zonoje valanda stovėjimo atsieis 60 centų, brangiausioje – 1,7 euro. Kas nutiko apmokestinus visas jūros prieigas? Mašinų apmažėjo – jos dienai išsivažinėja į tolesnius pajūrio pakraščius, užkišdamos Nemirsetos, Kunigiškių ir visus kitus paplūdimius. Užsikištų ir Šventoji, bet ir ten pagal pavyzdį suskubta stovėjimą padaryti mokamą.

Paversti visą Palangą aptvertu rezervatu šiemet nespėta, bet iki 2017-ųjų išmaniajai užtvarų sistemai įrengti ketinama rimtai pasiruošti. Tada bus geležinė tvarka: įvažiuoti į Palangą – tik per užtvarą, susimokėjus 5 eurų įvažiavimo mokestį. Užtat, ramina kurorto valdžia, nebeliks nuo šių metų iki vieno euro padidinto vadinamojo pagalvės mokesčio, kuris pernai buvo 30 euro centų, o šiemet – jau euras. Meras paaiškina: pagalvės mokestis didinamas dėl to, kad jis Palangoje, palyginti su kitais kurortais, mažiausias.

Dabar vasaromis Ventspilis ir jo prieigos kalba beveik vien lietuviškai.

Mokesčių kėlimo logika pirmiausia turi būti logiška: keliame dėl to, kad kiti kelia. Bet ja vadovaujantis nereikėtų nustebti, jeigu po metų kitų įvažiavimo į Palangą mokestis taps ta pati dvidešimtinė. Ar nuskurs poilsiautojas, sumokėjęs 1, 5 ar 20 eurų? Ne, kas norės – tikrai tiek atras. Ar derėtų verkti, kad viskas, dėl šių mokesčių Lietuvos pajūris mums praktiškai uždarytas? Irgi ne, bet dėl prasto sezono nederėtų virkauti ir lietuviško pajūrio verslininkams, nes jų raudų siena – prie artimiausio užkardo.

Dabar vasaromis Ventspilis ir jo prieigos kalba beveik vien lietuviškai. Įvažiavimas nemokamas, mašinų stovėjimo aikštelės irgi, paplūdimys ilgas, miestas sutvarkytas ir net tualetai ne po 2 eurus kaip mūsų pajūryje. Latvija, ar tu išties pasiruošusi?

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

BFL

Dovaidas PABIRŽIS

Tai yra bendras Europos ir Baltijos šalių reikalas. Latvija niekada tokio noro nėra pareiškusi ir neišsiskirs iš Baltijos šalių ir Europos Sąjungos pozicijos. Taip viešėdamas Vilniuje į klausimą, ar Latvija gali pirkti elektros energiją iš Baltarusijos Astravo atominės elektrinės, atsakė naujasis šalies premjeras Maris Kučinskis.

Baltijos sesėms siekiant išsivaduoti iš energetinės priklausomybės pančių, sukurti naujus transporto infrastruktūros koridorius bei kiek įmanoma labiau užtikrinti savo saugumą pasikeitusios geopolitinės realybės kontekste, bendrų projektų ir interesų šiandien, atrodo, daugiau nei kada nors anksčiau. Todėl abipusis sutarimas ir geri santykiai yra dar svarbesni. Ar galima to tikėtis iš 20-osios nepriklausomos Latvijos vyriausybės, vadovaujamos M.Kučinskio?

Astravas, siena ir narystė EBPO

„Esu tikrai didelis Baltijos šalių vienybės šalininkas ir manau, kad kartu mes galime pa­siekti daugiau. Tiek gindami savo interesus ES, tiek stiprindami savo sienas, apie ką mes šiandien kalbėjome“, – lankydamasis Vilniuje teigė premjeras, pažadėjęs čia būti dažnas svečias.

Pernai gruodį atsistatydinusi premjerė Laimdota Straujuma yra pareiškusi griežtą nuomonę, kad Latvijai niekas nenurodinės, iš kur ir kokią elektrą pirkti. Taip politikė leido suprasti, kad Latvija neatmeta galimybės pirkti elektrą iš Vilniaus pašonėje statomos Astravo atominės elektrinės.

Naujasis premjeras M.Kučinskis, bent jau viešai, sako priešingai. Tačiau paklaustas, ar Latvija palaikys energetikos ministro Roko Masiulio iniciatyvą blokuoti Astravo energijos tiekimą, premjeras atsakė, kad tokio konkretaus pasiūlymo Lietuva nėra pareiškusi, tik pažadėjo išreikšti paramą „visais formatais“.

Elektros gamybos srityje Latvijos situacija šiuo metu yra kiek geresnė nei Lietuvos, tačiau šalis yra labai priklausoma nuo Dauguvos hidroelektrinių veiklos. Sausesnių sezonų laikotarpiu jų gaminamos elektros Latvijos poreikiams neužtenka.

Susitikimo metu kalbėta ne tik apie energetiką. Lietuvos ir Latvijos vyriausybių vadovai pažadėjo tęsti tarpvyriausybinių posėdžių tradiciją. Pernai toks susitikimas įvyko Rokiškyje, šiemet planuojamas Liepojoje. Pasak M.Kučinskio, į susitikimo darbotvarkę ketinama įtraukti ir projektą dėl abiejų valstybių sienos nustatymo. Dėl jūrinės valstybių sienos nesutariama jau daugelį metų, tai yra pagrindinė kliūtis imtis naftos telkinio E24 žvalgymo.

Latvija šiemet tikisi baigti derybas dėl narystės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO). Tarp likusių derybų punktų – sudėtingi valstybinių įmonių valdymo efektyvumo ir valdybos tarybų sudarymo, taip pat kovos su korupcija klausimai.

Tačiau M.Kučinskis šiuo atžvilgiu nusiteikęs optimistiškai ir tiki, kad per 2016-uosius Latvijai pavyks suderinti visus klausimus, tapti šios prestižinės organizacijos nare ir pagelbėti pietiniams kaimynams. Lietuva oficialiai pradėti stojimo į EBPO procesą buvo pakviesta pernai birželį.

Iškilo iš politinio chaoso

Prieš tapdamas vyriausybės vadovu M.Kučinskis buvo mažai žinomas veikėjas net Latvijoje. Tai anaiptol nėra naujiena – politinės žvaigždutės čia kyla ir gęsta labai greitai ir netikėtai. Pavyzdžiui, 2007-aisiais Rygos zoologijos sode per politinio elito pasitarimą nuspręsta prezidentu išrinkti Valdį Zatlerą, kuris iki tol ramiai sau dirbo gydytoju. Mažai pažįstama buvo ir L.Straujuma, kuriai vyriausybės vairas atiteko po vadovavimo Žemės ūkio ministerijai.

Tiesa, ekonomistas M.Kučinskis nėra politikos naujokas. Kažkada įtakingos Andrio Škėlės Tautos partijos nariu jis buvo nuo 1998-ųjų, į Valmieros miesto tarybą pirmąkart išrinktas dar 1994 m. Kurį laiką buvo Valmieros meras. 2004-aisiais būsimasis premjeras dvejiem metams tapo regioninių reikalų ir savivaldos ministru, vėliau keletą kartų skirtingų partijų sąrašuose išrinktas į Saeimą.

Nejau nėra stipresnių, labiau patyrusių ir užsigrūdinusių politikų vadovauti valstybei? Toks klausimas kyla ne tik Lietuvoje skiriant aukščiausių institucijų – Generalinės prokuratūros, Valstybės saugumo departamento ar ministerijų vadovus. Neretai tokį klausimą galima užduoti ir žvelgiant į Latvijos politiką.

Premjerei L.Straujumai dėl nesutarimų „Vienybės“ partijoje ir su koalicijos partneriais pareiškus norą palikti postą, iniciatyvos formuoti koaliciją ėmėsi prezidentas Raimondas Vėjuonis. Vyriausybės vadovo postas, svarbiausia pozicija parlamentinėje valstybėje, turėjo priklausyti didžiausiam koalicijos partneriui, partijai „Vienybė“, tačiau atrasti norinčiųjų imtis valdžios nesisekė.

To aktyviai siekė tautoje itin nepopuliari „Vienybės“ lyderė Solvita Aboltina, prieš kurios kandidatūrą piestu stojo kitos koalicijos partnerės. Vėliau būti premjeru siūlyta finansų ministrui Janiui Reirui, tačiau šis atšovė, kad jam labiau patinka būti ministru, taip pat Valmieros merui Janiui Baikui, bet šiam taip pat nesinorėjo palikti, matyt, patikimesnio mero posto. Galiausiai vadovauti vyriausybei pretendavo ir Saeimos biudžeto ir finansų komiteto vadovas Karlis Šadurskis, kuris nesugebėjo užsitikrinti pakankamos paramos parlamente. Tik tuomet atėjo M.Kučinskio eilė.

Jo tapimas ministrų kabineto vadovu sugriovė jau nusistovėjusią pusiausvyrą tarp trijų koalicijos partnerių, kai „Vienybei“ atitekdavo premjero postas, Žaliųjų ir valstiečių sąjungai – prezidento, o konservatyviam Nacionaliniam susivienijimui – Saeimos pirmininko kėdė. Šiandien ir prezidento, ir premjero postai priklauso Žaliųjų ir valstiečių partijai.

Tai kelia klausimų dėl vyriausybės stabilumo. Ar didžiausia valdančioji partija susitaikys su antraeiliu vaidmeniu koalicijoje? Kita vertus, Latvijoje įprasta parlamentines rietenas ir nesutarimus palikti politinės darbotvarkės nuošalyje ir formuoti technokratines, bendrą politinę liniją išlaikančias vyriausybes.

S.Aboltina jau spėjo išreikšti griežtą nepritarimą numatomam pensijų indeksavimui. Ji užsipuolė valdžią ir dėl oligarcho Aivaro Lembergo įtakos vyriausybei. „Matyt, „Vienybei“ sunku susitaikyti, kad jie nebus pagrindiniai žaidėjai. Mėginu filtruoti, kur yra trumpalaikės emocijos ir kur rimtos problemos. Man atrodo, kad S.Aboltinos pareiškimai yra tik emocijos. Dabar „Vienybė“ yra šiek tiek supurtyta, jie laukia partijos kongreso. Tikiuosi, kad jie atmes emocijas ir koncentruosis darbui“, – interviu nra.lv sakė premjeras.

Ar viskam vadovauja A.Lembergas?

Toks, šiek tiek provokuojantis, buvo kitas nra.lv žurnalisto klausimas premjerui. Ir tikrai ne todėl, kad tokius įtarimus viešai pareiškė S.Aboltina, – taip mano ir nemaža dalis Latvijos rinkėjų. Sunku tai visiškai atmesti: Žaliųjų ir valstiečių sąjunga yra visiškai priklausoma nuo A.Lembergo finansinės ir idėjinės paramos.

„A.Lembergas yra aktyvus. Jis į visus susitikimus ateina pasiruošęs. Jis turi komandą, kurią iš dalies galima vadinti „už Ventspilį“. Jis nediktuoja, bet diskusijose pateikia argumentų, faktų ir įrodymų, į kuriuos negalima neįsiklausyti. Iš jo pusės matau tikrą norą įsitraukti į procesą, kad vyriausybė būtų suformuota, o ne kokį nors diktatą. Derybas dėl vyriausybės sudarymo vedu aš, o ne kas nors kitas. Nes man reikės dirbti premjeru, o ne kam kitam“, – tuomet atsakė M.Kučinskis.

Ilgamečio Ventspilio mero (miestui jis vadovauja daugiau nei ketvirtį amžiaus)  asmenybė Latvijoje kelia įvairių emocijų. Matydami kaip saldainį išpuoštą Ventspilio uostą ir kurortą dalis gyventojų jį mėgsta ir norėtų, kad politikas į savo rankas imtų visos šalies vadžias. Kita pusė kaltina jį dėl verslo ir politikos sukergimo.

2008-aisiais Generalinė prokuratūra pradėjo niekaip nesibaigiantį tyrimą dėl korupcijos, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. A.Lembergas net buvo suimtas, vėliau jam paskirtas namų areštas, įvairūs turto apribojimai. Tačiau tai nesibaigė jokia byla, politikas tęsia pelningiausio Latvijos miesto, aktyvaus rusiškos naftos tranzito laikotarpiu kurį laiką net buvusio tarp dešimties didžiausių Europos uostų, vadovo kadencijas. Jau 28-tus metus.

Kadangi aukščiausių postų neturi, A.Lembergas mėgsta skambius pareiškimus, nebūtinai atitinkančius oficialią vyriausybės liniją. Neseniai „Rail Baltica“ projektą jis prilygino grandioziniam Sibiro upių vagos keitimo projektui Sovietų Sąjungoje. Jo nuomone, tai tik politinis projektas, neturintis jokio ekonominio pagrindo.

Tarp ekonomikos ir saugumo

Priešingai nei mano A.Lembergas, M.Ku­činskio vyriausybės prioritetų sąraše „Rail Baltica“ projekto tąsa paminėta. Greta 136 kitų planuojamų darbų ar tikslų, kuriuos ši vyriausybė nusiteikusi įveikti.

Ministrų kabinetas, kurio kadencija tęsis iki 2018-ųjų, pasiryžęs įgyvendinti mokesčių pertvarką, o ši, pasak premjero, apsaugos nuo nuolatinių permainų ir dažnai neprognozuojamo mokesčių didinimo. Dalį naštos nuo darbo jėgos pečių norima permesti kapitalui ir nekilnojamojo turto savininkams. Taip pat aktyviau kovoti su šešėline ekonomika.

Švietimo srityje, priešingai nei Lietuva, Latvija pasirengusi įgyvendinti ryžtingesnes reformas. Kaip pabrėžia M.Kučinskis, dėl suprantamų priežasčių tai yra ne tik Švietimo ir mokslo, bet ir Susisiekimo ministerijos uždavinys. „Jei šeši ar septyni mokytojai moko vieną mokinį, to ir Norvegija negali sau leisti“, – lygina premjeras.

Prioritetų sąraše – ir valstybės šimtojo gimtadienio minėjimas 2018-aisiais. Šia proga ketinama įgyvendinti keletą stambių kultūros infrastruktūros projektų: tai šiuolaikinės koncertų salės ir šiuolaikinio meno muziejus Rygoje kūrimas, Okupacijos muziejaus, Naujojo teatro ir Rygos pilies atnaujinimas, Ventspilio muzikos mokyklos koncertų salės statyba.

Kaip ir kitose regiono valstybėse, prioritetų sąraše gausu gynybos klausimų: iki 2017-ųjų planuojama gynybai skirti 1,7 proc., 2018-aisiais – NATO privalomus 2 proc. BVP. Vyriausybė sieks stiprinti Latvijos sienos su Rusija apsaugą, taip pat didinti visuomenės atsparumą informaciniame kare. Pavyzdžiui, Latvijoje veikia Kremliaus propagandinis portalas sputniknews.lv.

Visa tai tikriausiai todėl, kad daugiau niekas, M.Kučinskio žodžiais tariant, tokių keistų ir nereikalingais perdėjimais papildytų filmų, kaip BBC „World War Three: Inside War Room“, nebestatytų.

Scanpix

Tūkstantiniai protestai dėl naujosios valdžios veiksmų Varšuvoje, subyrėjusi koalicinė vyriausybė Rygoje ir stagnuojanti bei naujų idėjų stokojanti ekonomika. Tokiomis žiniomis Naujuosius pasitiko Lenkija, Latvija ir Estija. 2016-ieji šioms valstybėms bus ne tik išorės problemų – agresyvios kaimynystės ir pabėgėlių krizės, bet ir vidaus politikos iššūkių metas.

Dovaidas PABIRŽIS

Š ie metai Lenkiją ir Baltijos valstybes suartins daugelyje vidaus ir užsienio politikos sričių. Visos šalys, siekdamos panašių tikslų ir suprasdamos Rusijos joms keliamą grėsmę, neabejotinai suvienys jėgas prieš kitų metų liepą numatytą Varšuvos NATO viršūnių suvažiavimą. 2016 m. šių valstybių biudžetuose išskirtinė vieta skiriama gynybai finansuoti.

Šio regiono šalys kalba ir kalbės panašiu balsu ir apie Europą užplūdusių pabėgėlių priėmimą, kvotas bei integraciją. Priešingai nei Lietuvoje, 2016 m. Lenkijoje, Latvijoje ir Estijoje nevyks jokių rinkimų.

Estijos iššūkis – lėtėjanti ekonomika

Stabiliausia politinė situacija yra Estijoje. 2015-ųjų kovą vykusius parlamento rinkimus vėl laimėjo Reformų partija, o premjeru tapo jos lyderis Taavi Roivas. Koalicinėse vyriausybėse ši partija dalyvauja jau 16 metų, o nuo 2005-ųjų ministrų kabinetui vadovauja jos deleguotas premjeras.

Vyriausybę suformavo trys iš pažiūros skirtingų ideologijų partijos. Be liberalios Reformų partijos, kabinete dar yra socialdemokratai ir konservatyvi sąjunga „Pro Patria“ su „Res Publica“. Tačiau, kaip pabrėžia Tartu universiteto politologas Lukas Pukelis, realios alternatyvos šiai koalicijai ir nėra, nes su opozicine prorusiška Centro partija kitos politinės jėgos bendradarbiauti nėra linkusios, o kitos dvi į parlamentą patekusios dešiniosios partijos taip pat nėra pakankamai stiprios, kad galėtų aplink save burti naują koaliciją.

„Ateinantys metai neturėtų būti išskirtiniai, artimiausi savivaldos rinkimai vyks 2017 m., todėl visai tikėtina, kad politinėje darbotvarkėje dominuos mažesnio intensyvumo klausimai, kai kurie iš jų galbūt kels ir tam tikrą įtampą valdančiojoje koalicijoje“, – prognozuoja L.Pukelis.

Koalicijos partneriai neturi bendros pozicijos dėl pabėgėlių. Socialdemokratai atsargiai, tačiau palankiai vertina jų priėmimo galimybę, o konservatoriai organizuoja nemažo dėmesio sulaukiančius priešiškus mitingus. Paskutinis toks 2015-aisiais gruodžio pradžioje vyko Tartu.

Koalicijos vienybę nuolat išbando ir įstatymų, numatančių tos pačios lyties asmenų partnerystę, priėmimas. Tai numatantis teisės aktas priimtas dar 2014-ųjų pabaigoje, tačiau iki šiol nėra įsigaliojęs, nėra priimti realiam partnerystės veikimui reikalingi kiti įstatymai.

„Pakeitimai, būtini šiam įstatymui įsigalioti, yra nukelti. Pirmąjį svarstymą kaip įmanoma labiau apsunkinti mėgino konservatoriai, tačiau jis baigėsi sėkmingai, netrukus numatytas antrasis svarstymas. Pažiūrėsime, kaip bus. Opozicinė Centro partija yra griežtai prieš, o viena iš koalicijos partnerių dvejoja, todėl tai taps iššūkiu vyriausybei“, – komentuoja L.Pukelis.

Pasak politologo, Estijos politinėje darbotvarkėje taip pat dominuos visi klausimai, susiję su saugumu ir Rusijos grėsme, tačiau čia nieko išimtinai estiško nėra, dėl to visos Baltijos valstybės sutaria. Jos siekia kiek įmanoma didesnio NATO vaidmens regione, siekia, kad būtų nuolat dislokuotos Aljanso pajėgos, tad estai ir toliau bandys tarptautinei bendruomenei aktyviai priminti, kad Rusija kelia realią grėsmę ne tik Baltijos valstybėms, bet ir visai Europai.

Bene rimčiausia Estijos problema bus ekonomika. Jau ne pirmus metus smunkanti Suomija šiuo metu yra antra prasčiausia ekonomika ES po Graikijos, nedidelė recesija pernai paskutinį ketvirtį užfiksuota ir Estijoje. Estijos ekonomika stipriai susijusi su Suomija. Vis dėlto šįmet planuojamas 2 proc. bendrojo vidaus produkto augimas, nors jis ir bus mažiausias Baltijos šalyse.

Kaip pabrėžia Estijoje gyvenantis L.Pukelis, šalyje vis garsiau kalbama apie tai, kad jaunojo premjero T.Roivo vyriausybei trūksta lyderystės ir naujų iniciatyvų, todėl valstybė pasineria į stagnaciją: „Estai ilgai buvo lyderiai, palyginti lengvai jie išlipo ir iš ekonominės  krizės, valstybei nereikėjo gelbėti bankų, viešieji finansai sutvarkyti, maža valstybės skola. Bet dabar paaiškėjo, kad ilgametis perteklinis arba subalansuotas biudžetas iš esmės veda prie to, kad ekonomikos augimas ir eksportas lėtėja, prie to prisideda ir recesija Suomijoje. Vyriausybė kritikuojama, kad naudoja tuos pačius instrumentus, kurie puikiai veikė Andruso Ansipo laikais, tačiau nebeveikia šiandien.“

Dar viena politinė suirutė Latvijoje

Gruodžio pabaigoje atsistatydino partijos „Vienybė“ deleguota Latvijos vyriausybės vadovė Laimdota Straujuma, todėl 2016-ųjų politinė situacija šalyje yra sunkiai nuspėjama.

L.Straujumos atsistatydinimo motyvai nėra iki galo aiškūs, tačiau premjerė apie savo pasitraukimą paskelbė netrukus po susisiekimo ministro atleidimo. Ši postą greičiausiai turėjo palikti dėl naujojo „Air Baltic“ investuotojo iš Vokietijos Ralfo Dieterio Montago-Girmeso, už 52 mln. eurų įsigijusio 20 proc. bendrovės akcijų. Viešojoje erdvėje netrukus pasklido informacija apie jo ryšius su rusišku verslu ir galimą rusiškų lėktuvų įsigijimą. „Air Baltic“ padėtis neabejotinai turės įtakos Latvijos politikai ir 2016-aisiais.

Kaip „Veidui“ sakė LRT korespondentas Rygoje Arūnas Vaikutis, L.Straujumos vyriausybė buvo unikali tuo, kad premjerę delegavusi didžiausia koalicijos partija „Vienybė“ nuo pat pirmos darbo dienos labiausiai ją ir kritikavo. Daugiausia problemų kildavo dėl to, kad L.Straujuma nėra „Vienybės“ pirmininkė.

„Neabejotina, kad premjero postas labai viliojo „Vienybės“ pirmininkę Solvitą Abuoltinią. Buvo manoma, kad vyriausybė žlugs pasibaigus Latvijos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai, kai didieji darbai bus nuveikti, vėliau kalbėta – kad priėmus kitų metų valstybės biudžetą. Taip ir įvyko“, – sako A.Vaikutis.

Naująja „Vienybės“ kandidate į premjero postą tapo būtent S.Abuoltinia. Konservatyvaus Nacionalinio aljanso atstovai ne kartą pabrėžė, kad neprisidės prie koalicijos, jei premjere taps S.Abuoltinia. Žaliųjų ir valstiečių sąjunga tvirtino, kad nesidės prie koalicijos be pastarosios partijos, todėl valdančiųjų sudėtis gali keistis.

Buvusi Saeimos pirmininkė S.Abuoltinia yra viena nepopuliariausių politikų šalyje. Nors „Vienybė“ puikiai pasirodė per Saeimos rinkimus, jos vadovė iš pradžių pagal sąrašą net nepateko į Saeimą – rinkėjų buvo išreitinguota žemiau patekimo į parlamentą ribos.

„Vienybė“ kažkada buvo kuriama kaip vakarietiškiausia Latvijos politinė partija, tačiau dabar prasidėjo jos savotiška agonija, ir visi ją sieja su S.Abuoltinia. Ji nebuvo mėgstama kaip Saeimos pirmininkė, o į šį parlamentą pateko suktybėmis – rinkėjai ją išreitingavo, tačiau vienas jaunas parlamentaras neva gavo puikų darbo pasiūlymą užsienyje, atsisakė parlamentaro posto ir išnyko iš visuomenės akiračio. Niekas neabejoja, kad už šios istorijos buvo S.Abuoltinia. Galbūt nujausdama savo politinės karjeros pabaigą, ji karštligiškai siekia premjero posto “, – aiškina A.Vaikutis.

Kai kurie politikos apžvalgininkai teigia, kad esant tokiai sudėtingai politinei situacijai į valdančiąją koaliciją turi galimybių patekti prorusiškos Santarvės partijos, kuri šiandien dažniau mėgina pabrėžti socialdemokratinę ideologiją, politikai.

Geresni tautinių bendrijų santykiai

A.Vaikučio teigimu, Latvijoje pastaruoju metu nusistovėjo savotiška ramybė dėl santykių su Rusija. Ši yra užsiėmusi karu Sirijoje, todėl sumažėjo įvairių prieš Latviją nukreiptų išpuolių per žiniasklaidą ar kitais kanalais. Įprasta, kad Latvijos švietimo, kalbos, užsienio politika tampa pirmaisiais taikiniais. Ši tyla turėtų tęstis bent jau iki konflikto Artimuosiuose Rytuose pabaigos. Jei tik ji bus.

Paradoksas, tačiau Europos Sąjungos pabėgėlių krizė savotiškai suartino ir abi didžiausias Latvijos tautines bendruomenes, nes tiek latviai, tiek rusai vienodai kategoriškai pasisako prieš. Pirmieji pabėgėliai Latviją turėtų pasiekti metų pradžioje, tačiau politikai kol kas neskuba rūpintis jų priėmimo sąlygomis, išmokomis, galimu įdarbinimu ir kitais klausimais.

Pavasarį, kaip įprasta, Rygoje įvyks du bene daugiausia visuomenės aistrų keliantys minėjimai. Kovo 16-ąją sostinėje pažymima Latvijos legionierių diena. Keli tūkstančiai Antrajame pasauliniame kare Vokietijos pusėje kovojusių veteranų, jų palikuonių ir rėmėjų, apsupti kur kas didesnio būrio policininkų, tradiciškai žygiuoja nuo katedros iki Laisvės paminklo.

Pakeliui jiems kelią paprastai mėgina pastoti įvairūs protestuotojai, todėl atmosfera būna gana įtempta. 2012-aisiais jie sugebėjo išstatyti ir garso techniką, per kurią, legionieriams dedant gėles ant paminklo, transliavo Muslimo Ma­gomajevo atliekamą dainą „Buchenvaldo varpai“. Keli žmonės, mėginantys kolonėles nuversti, tuomet buvo sulaikyti.

„Iki šiol apie tai kalbama, Rygos meras Nilas Ušakovas net ėmėsi priemonių, kad daugiau tai nepasikartotų, – protestuoti leido, bet muzikos transliacijas uždraudė, taigi net ir šiuo atžvilgiu yra šioks toks susitaikymas. 2012-aisiais, kai vyko referendumas dėl rusų kalbos, kaip antros valstybinės, nebuvo jokių tarptautinių konfliktų. Tuomet be konkurencijos tai buvo pagrindinė tema Latvijoje. Tačiau per Rusijos karą Ukrainoje didelė dalis Latvijos rusų tapo labiau proeuropietiški“, – pasakoja Rygoje gyvenantis politologas Tomas Statkevičius.

Kita vertus, pasak jo jo, Gegužės 9-osios renginiai Rygoje savo populiarumo neprarado. Pirmą kartą pašnekovui juos matyti teko 2011-aisiais. Tuomet į Pergalės parką susirinko apie 300 tūkst. žmonių, nebuvo iki galo uždrausta ir sovietinė simbolika, tad parką gausiai „išpuošė“ kūjai ir pjautuvai. Praėjus ketveriems metams nuosaikesni tapo tik papuošimai.

2015-ųjų pabaigoje Latvijoje prasidėjo bene didžiausias ir sudėtingiausias teisminis procesas šalies istorijoje – „Maximos“ tragedijos byla. 144 nukentėjusieji, 263 liudininkai, daugiau nei 150 mln. eurų siekianti ieškinių suma. Rygoje net nepavyko rasti tinkamos teismo salės, kurioje galėtų tilpti visi žmonės, todėl buvo išnuomota Kipsalos parodų salė. Neabejojama, kad dėl didžiulės bylos apimties procesas truks visus 2016 metus.

Ar pavyks B.Szydlo tesėti rinkimų pažadus?

Pensinio amžiaus paankstinimas, parama šeimoms, nuolaidos vaistams, papildomas stambių prekybos tinklų apmokestinimas. Su tokiais pažadais į Seimo rinkimus ėjo ir juose nugalėjo „Teisės ir teisingumo“ partija ir premjerė Beata Szydlo. Ar realu, kad bent dalis šių pažadų bus įgyvendinta ir kaip tai paveiks Lenkijos biudžetą?

Kaip pabrėžia Vytauto Didžiojo universiteto politologas Anžejus Pukšto, 2016 m. biudžetas buvo patvirtintas dar senosios vyriausybės, todėl dabar galbūt bus bandoma jį koreguoti ir bent dalį savo pažadų įgyvendinti.

„Iki šiol svarstoma, kaip apmokestinti stambius prekybos tinklus, taip pat – dėl dotacijų angliakasybos pramonei. Reikia pripažinti, kad į kabinetą pakviesti pakankamai patyrę ekspertai  – verslininkai ir ekonomistai. Pavyzdžiui, finansų ministras Pawelas Szalamacha ilgą laiką dirbo viename stambiausių bankų, plėtros ministras Mateuszas Morawieskis taip pat atėjo iš verslo. Kaip jie balansuos tarp savo pažadų ir finansinės disciplinos? Nebus lengva, ko gero, bus siekiama pakeisti Nacionalinio banko vadovą. Daug kas rodo, kad Lenkija gali patekti į duobę“, – svarsto A.Pukšto.

Kita vertus, 2006–2008 m., kai valdžioje taip pat buvo „Teisė ir teisingumas“, labai didelių klaidų, kurios paveiktų Lenkijos ekonomiką, nebuvo padaryta. Viena aišku – partijos socialinių dovanų politika labai priklausys nuo bendros ekonominės situacijos Europoje. Bet kokia krizė Bendrijoje būtų labai nepalanki B.Szydlo kabinetui.

Plačios apimties pokyčiai

Vidaus reformas „Teisė ir teisingumas“ pradėjo nuo intensyvios kadrų kaitos. Buvo pakeisti saugumo ir žvalgybos vadovai, atsisakyta patvirtinti penkis buvusios daugumos paskirtus Konstitucinio teismo teisėjus. Prezidentas Andrzejus Duda atleido nuo bausmės Mariuszą Kaminskį, buvusį Kovos su korupciją biuro vadovą, nuteistą trejiems metams kalėjimo už piktnaudžiavimą.

„Galvų kapojimas, ko gero, yra mūsų Rytų ir Vidurio Europos realybė, iki tol liberalai iš esmės darė tą patį. Faktas, kad „Tvarka ir teisingumas“ nuolat deklaruoja, jog labai stipriai bus reformuojamas Nacionalinis radijas ir televizija. Toks jų arkliukas – viską keisti iš esmės. Daliai visuomenės tai patinka“, – aiškina A.Pukšto.

Ypatingas dėmesys bus skiriamas švietimui ir kultūrai. Kitąmet Lenkijoje galima tikėtis katalikiško dėstymo bendrojo lavinimo mokyklose stiprinimo, katalikų ideologijos akcentavimo nacionalinėje televizijoje. Ryžtingai kultūros įstaigas reformuoti nusiteikęs ministras Piotras Glinskis, jau iškėlęs klausimą dėl Vroclavo teatre rodyto spektaklio su meilės akto scena. Daug diskusijų nuolat kelia ir vieno stipriausių Lenkijoje Krokuvos teatro spektakliai.

Tačiau ar didelius planus įgyvendins tas pats B.Szydlo kabinetas, klausimas atviras. Beveik niekas Lenkijoje netiki jos savarankiškumu: politikė žadėjo, kad laimėjus rinkimus ilgametis Jaroslawo Kaczynskio bičiulis Antonis Macierewiczius netaps gynybos ministru, tačiau būtent jam atiteko ši ministerija. Todėl dažnai svarstoma, ar nepavargs J.Kaczynskis vyriausybei diriguoti iš užkulisių ir pats nemėgins tapti premjeru. O galbūt atras dar mažiau savarankišką kandidatą?

A.Pukšto teigimu, į šį klausimą vertėtų žvelgti plačiau, nes tą patį galima pasakyti ir apie prezidentą A.Dudą. Tik pakeisti jo taip paprastai negalima, nes prezidentą renka tauta. „Didžiulė „Teisės ir teisingumo“ partija nėra vienalytė, – sako politologas. – Tai vadinamoji senoji gvardija ir 40–50 metų amžiaus karta, kuriai priklauso ir B.Szydlo, ir A.Duda. Ši grupė yra atviresnė Europai, lankstesnė, liberalesnė. Dalis analitikų prognozuoja, kad premjerė bus pakeista kuo nors artimesniu J.Kaczynskiui, tačiau siūlyčiau neatmesti versijos, kad jaunoji karta kaip tik sustiprins savo pozicijas ir savarankiška priims vis daugiau sprendimų.“

Įtempti santykiai su Rusija

Pabėgėlių krizės įkarštyje po daugelio metų pertraukos bent jau kuriam laikui atgimė Višegrado ketvertuko vienybė – Čekija, Slovakija, Lenkija ir Vengrija demonstravo kone identišką poziciją ne tik dėl pabėgėlių priėmimo, bet ir dėl bendrų ES kompetencijų bei ateities.

Tačiau, A.Pukšto manymu, tolimesnė šio ketverto santykių plėtra yra ribota – bendradarbiavimas vyks dėl tam tikrų socialinių ar ekonominių reikalų, tačiau bus labai sunku sutarti dėl užsienio politikos, saugumo ar energetikos. Užtenka prisiminti Budapešto ir Maksvos suartėjimą, kuris Varšuvai nėra priimtinas.

2016-aisiais Lenkija pirmininkaus Baltijos jūros tarybai, todėl šalis neabejotinai mėgins aktyviau plėtoti santykius su šio regiono valstybėmis ir mėgins rasti partnerių dėl bendros pozicijos Varšuvos NATO viršūnių susitikime. Taip pat bus bandoma stiprinti santykius su Bulgarija, Rumunija ir Turkija.

A.Pukšto teigimu, Lenkijos ir Rusijos santykiams 2016-aisiais ateina pats šalčiausias laikotarpis. Visų pirma valdantieji turi užmojų atnaujinti Smolensko katastrofos tyrimą. „Nesunkiai galima spėti, kad Rusija tikrai neketina nieko supažindinti su ekspertizėmis ar dokumentais. Tai bus viena priežasčių, kodėl santykiai blogės. Be to, Lenkija bandys aktyviau įsitraukti į diskusijas dėl Ukrainos – mėgins kelti klausimą dėl Minsko formato pakeitimo, kad lenkai būtų prileisti prie derybų dėl Ukrainos ateities“, – prognozuoja politologas.

Pasak A.Pukšto, nepaisant to, tai tikrai nereiškia, kad gali įvykti pastebimesnis Lietuvos ir Lenkijos suartėjimas. Pirmieji A.Dudos prezidentavimo mėnesiai parodė, kad nieko naujo prezidentų ar kitų valdžios atstovų lygiu neįvyko.

Scanpix

Rinkimai. Per prezidento rinkimus Latvijoje, kaip ir kone visose Rytų bei Vidurio Europos regiono valstybėse pastaruoju metu, dominavo saugumo temos, o naujuoju šalies vadovu tapo gynybos ministras Raimondas Vėjuonis.

Latvijoje daug politinių galių neturinčio prezidento rinkimai primena vieną didelę politinių intrigų, rietenų, interesų, išankstinių susitarimų ir išskaičiavimų kovą. Dėl to Latvijos piliečiai jų nemėgsta, o dauguma gyventojų, apklausų duomenimis, pasisako už tiesioginius prezidento rinkimus. Turbūt todėl tarpukario prezidentai Latvijoje prisimenami ir vertinami itin palankiai ir dažnai net teigiama, kad pirmajam po nepriklausomybės atkūrimo valstybės vadovui Gunčiui Ulmaniui postą garantavo būtent jo garsi pavardė. Šalyje net veikia nereikšminga vieno klausimo politinė partija „Už prezidentinę respubliką“, kuri pagrindiniu savo tikslu laiko tiesioginių prezidento rinkimų įteisinimą.

Dėl sudėtingo okupacinio palikimo, pilietybės praktikos niuansų Latvijoje politinis tęstinumas buvo dar svarbesnis nei kitose Baltijos valstybėse. Būtent todėl latviai nusprendė nepriimti naujos konstitucijos, tačiau atkurti tarpukario, 1920 m. Latvijos konstitucijos galiojimą. Nenuostabu, kad to laikotarpio politinės realijos ir tradicijos buvo kitokios, tad negali atitikti XXI a. poreikių. Būtent todėl pagrindinis šalies dokumentas buvo ir yra dažnai koreguojamas.

Vis dėlto kai kuri iš tarpukario atėjusi politinė praktika gyva iki šiol. Pavyzdžiui, Latvijos Respublikos Saeimą sudaro šimtas narių, nors šiuolaikinės demokratijos valstybėse suvokiama, kad lyginis parlamentarų skaičius gali atvesti valstybę į gilią politinę krizę. Panašus tarpukario reliktas yra ir prezidento rinkimai parlamente.

Viskas atrodo taip – prezidentas Saeimoje renkamas tol, kol kažkuris kandidatas surenka daugiau nei pusę, tai yra 51 balsą. Tam, kad parlamentarai artėtų prie bendro sutarimo, po kiekvieno balsavimo iš kovos pasitraukia mažiausiai balsų surinkęs politikas. Po eilės balsavimų paprastai lieka vienintelis pretendentas, kurio kandidatūrai galiausiai pritariama.

Panašiai nutiko ir per šių metų prezidento rinkimus. Kovą pradėjo keturi kandidatai, tačiau jau nuo pat pradžių buvo aišku, kad tikrosios varžybos užvirs tarp dviejų – krašto apsaugos ministro R.Vėjuonio ir teisininko, buvusio Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisėjo Egilo Levičio. Abu šiuos kandidatus iškėlė ir rėmė skirtingos valdančiosios koalicijos partijos: R.Vėjuonį – Žaliųjų ir valstiečių sąjunga, E.Levitį – dešinysis Nacionalinis susivienijimas. Pirmiesiems iš kovos pasitraukus opozicinių partijų kandidatams, dauguma jų atstovų neberėmė nė vieno iš šių politikų, todėl pagrindiniu iššūkiu tapo valdančiosios koalicijos sutarimas, ką ji pasiryžusi matyti šalies vadovo poste.

Sutarti nebuvo lengva. Po keturių slaptų balsavimų nė vienas iš kandidatų taip ir nesurinko daugumos. Jau buvo paskelbta, kad kitas bandymas išrinkti Latvijos prezidentą atidedamas dviem savaitėms. Tačiau tuomet Saeimos vadovė pakvietė valdančiąsias partijas dar kartą pasitarti, o po diskusijos buvo paskelbta, kad bus pasinaudota Latvijos konstitucijos suteikiama galimybe neatidėlioti rinkimų ir tą patį vakarą surengti dar vieną balsavimą dėl likusio kandidato. Šįkart R.Vėjuoniui pavyko atrasti trūkstamų rėmėjų, užsitikrinti keleto opozicijos parlamentarų palaikymą ir surinkti 55 balsus. Po įtemptos rinkimų dienos, kuri galėjo sukelti ir politinę vyriausybės krizę, Latvija pagaliau išsirinko naują valstybės vadovą.

Rugpjūtį pareigas eiti pradėsiančio R.Vėjuonio sėkmė – politinių susitarimų ir išskaičiavimo rezultatas. Latvijoje pamažu nusistovi postų dalybų tradicija, kai pagrindinei koalicijos partijai „Vienybė“ atitenka galimybė vadovauti vyriausybei, Nacionaliniam susivienijimui – parlamento vadovo kėdė, o trečiajam koalicijos partneriui, Žaliųjų ir valstiečių sąjungai, – prezidento postas. Būtent tai daugiausia ir nulėmė, kad pergalę šventė patyręs, tačiau visuomenės gana menkai pažįstamas technokratinis politikas, o ne kur kas ryškesnis teisininkas E.Levitis.

Kas žinoma apie naująjį prezidentą R.Vėjuonį? Apžvalgininkai po jo pergalės labiausiai išskyrė prezidento politinę patirtį. Estų dienraštis „Postimees“ pabrėžė,  kad R.Vėjuonio stiprybė yra jo neutralumas, kurį kritikai galėtų pavadinti ir bespalviškumu. Tačiau po šiuo neutralumu slepiasi didelė politinė patirtis, be to, naujasis Latvijos vadovas yra nusiteikęs mažiau nacionalistiškai nei daugelis kitų šalies politikų.

O štai Vakarų žiniasklaida suskubo iškelti egzotiškesnius ketverių metų kadencijai išrinkto R.Vėjuonio biografijos faktus: jis tapo vieninteliu Žaliųjų partijai atstovaujančiu valstybės prezidentu ES, socialiniame tinkle savo religines pažiūras yra apibūdinęs kaip pagonio, o kovodamas su klimato kaita savo vardu turi registruotą tik motorolerį.

Rusų žiniasklaidą labiausiai sudomino naujojo prezidento biografija: gimęs Pskove, motina rusė, kasdieniame gyvenime dažnai pereina prie rusų kalbos, nuosaikus nacionaliniais klausimais. Tikriausiai tai lėmė, kad Latvijos vadovas buvo pristatomas gana palankiai. „Rosijskaja gazeta“ priminė ir skambią tuomečio Latvijos gynybos ministro frazę, kad „tankų „Abrams“ mums nereikia, nes jie dažnai nuskęsta pelkėje“. Vis dėlto politikas aktyviai palaikė amerikiečių sprendimą dislokuoti šiuos tankus Latvijoje.

Netrukus 49-ąjį gimtadienį švęsiantis R.Vėjuonis iš tiesų yra sukaupęs didelę politinę patirtį. Latvijai atkūrus nepriklausomybę, jis dirbo biologijos mokytoju, vėliau nemažai metų praleido regioninėse aplinkos apsaugos tarnybose. 2002-aisiais politikas tapo aplinkos apsaugos ministru ir šiame poste be ryškesnių skandalų praleido net dešimtmetį. 2014 m., į Europos Komisiją išvykus dirbti Andriui Piebalgui, politikas užėmė gynybos ministro postą ir nutildė skeptikų, teigusių, kad nesugebės tinkamai pakeisti savo pirmtako, balsus. R.Vėjuoniui pavyko užtikrinti, kad gynybos finansavimas būtų padidintas, įsigyta ir nemažai naujos technikos, ginkluotės.

Nenuostabu, kad pagrindiniais savo prioritetais naujasis šalies vadovas ir išskyrė vidinį bei išorinį Latvijos saugumą. „Bet kuriame poste gali priimti svarbius praktinius sprendimus, taip pat ir būdamas prezidentu. Prezidentas Latvijoje ypatingas tuo, kad yra ir karinių pajėgų vadas, o saugumo klausimai Latvijos politinėje darbotvarkėje bus numeris vienas bent kelerius artimiausius metus. Juolab kad vėl prasidėjo debatai dėl kitų metų biudžeto mažinimo maždaug 100 mln. eurų. Tiek gynybos ministrui, tiek prezidentui bus labai svarbi užduotis užtikrinti, kad šis sumažimas nepaliestų gynybos ir kitų saugumo sričių“, – sakė R.Vėjuonis.

Jau anksčiau jis yra minėjęs, kad sieks, jog Latvijoje atsirastų ir nuolatinės NATO bazės, o krašto apsaugos finansavimas artėtų prie 2 proc. bendrojo vidaus produkto.

Akivaizdu, kad R.Vėjuonis – kur kas didesnis tarptautinio bendradarbiavimo šalininkas nei buvęs prezidentas Andris Bėrzinis, kuris nepanoro siekti antrosios kadencijos, o dažnai skeptiškai vertindavo Latvijos vaidmenį tarptautinėje bendruomenėje ar pirmininkavimą ES. Be to, naujasis prezidentas daug laisviau kalba angliškai.

Pagal nusistovėjusią Latvijos tradiciją pirmojo savo vizito kryptimi naujasis šalies vadovas rinksis Estiją, o po to greičiausiai aplankys Lietuvą.

Pagal Latvijos konstituciją prezidentas neturi didelių galių daryti įtakos Saeimos darbui ir gali tik vetuoti kai kurios parlamento priimtus įstatymus. Tačiau pats R.Vėjuonis įžvelgia nemažai neišnaudotų galimybių ir žada būti aktyvus. „Prezidentas turi teisę sušaukti valdybos posėdį dėl kiekvieno klausimo ir sudaryti konkrečią darbų eigą. Ši galimybė Latvijoje išnaudojama retai, bet tai suteikia progą kalbėti apie konkrečius klausimus – mediciną, pensijas, švietimą ar saugumą. Svarbu, kad prezidentas atrastų jėgų kalbėtis su partijomis. Tai atveria plačias duris“, – interviu „Latvijas Avize“ yra sakęs išrinktasis prezidentas.

Neformalus Žaliųjų ir valstiečių sąjungos lyderis, iš posto nepajudinamas Ventspilio meras Aivaras Lembergas yra minėjęs, kad R.Vėjuoniui praverstų viešo kalbėjimo pamokos. To neneigia ir pats prezidentas. Pasak jo, oratorystė nėra jo stipriausia pusė, tačiau jis įsitikinęs, kad darbai gali kalbėti už save, o prezidentas visuomet turi padėjėjų, galinčių pagelbėti šioje srityje.

A.Lembergas, neslepiantis savo pozicijos dėl glaudesnio Latvijos ir Rusijos bendradarbiavimo, taip pat pabrėžė prezidento galimybes suvienyti latvių ir rusakalbių bendruomenes. Tokią mintį nedrąsiai palaiko ir pats R.Vėjuonis. „Prezidentui reikia būti neutraliam ir jis neturi Latvijos piliečių skirstyti pagal tautybę, – teigia politikas. – Man dažnai sakoma, kad dėl savo pasisakymų apie agresyvią Rusijos užsienio politiką aš atstumiu nuo savęs rusakalbę auditoriją. Iš vienos pusės, taip tikriausiai ir yra, bet šiuo metu Latvijos saugumas reikalingas ne tik latviams, bet ir čia gyvenantiems rusams, ukrainiečiams, žydams ar bet kuriai kitai tautai.“

Paklaustas, ar ryžtųsi premjero postą patikėti dažnai Latvijoje rinkimus laiminčiai ir daugiausia rusakalbių interesams atstovaujančiai „Santarvės centro“ partijai, R.Vėjuonis pabrėžia, kad nors ir negalima visiškai atmesti tokios galimybės, tačiau jis palaiko Latvijoje nusistovėjusią praktiką, jog Saeimos partijos pačios susitaria dėl valdančiosios koalicijos. O tai reiškia, kad „Santarvės centras“, be kita ko, pasirašęs ir bendradarbiavimo susitarimą su Vladimiro Putino partija „Vieningoji Rusija“, lieka už valdžios borto.

R.Vėjuonis taip pat žadėjo neatsisakyti praktikos tiesioginiame eteryje kalbėti rusiškai, nors dešinieji dažnai ir kritikuoja tokį politikų elgesį. „Tiesioginiame eteryje labai sudėtinga atsakyti į klausimus kita kalba. Iki šiol klausiamas rusiškai aš atsakydavau rusiškai. Būdamas prezidentas, ir toliau taip darysiu. Mums būtina bendrauti ir su ta visuomenės dalimi, kurios gimtoji kalba yra rusų. O jei manęs klausia angliškai, atsakau angliškai“, – aiškino naujasis prezidentas.

Tačiau kažin ar tai padės pagerinti politinius ir ekonominius santykius su didžiąją Rytų kaimyne, nuo kurios Latvija vis dar yra nemažai priklausoma. Pastarosios žinios iš Rusijos nebuvo palankios: pirmąjį šių metų ketvirtį turistų skaičius iš Rusijos Latvijos sostinėje Rygoje smuko net 40 proc., Rusija esą dėl kokybės trūkumų neseniai paskelbė stabdanti estiškų iš latviškų žuvų konservų importą, o „Ernst & Young“ prognozuoja, kad dėl mažėjančio rusiškų prekių tranzito per Latviją darbo šiame sektoriuje gali netekti net 18 tūkst. žmonių.

Dovaidas Pabiržis

Latvijos prezidentas Raimondas Vėjuonis

Gimė 1966 m. Rusijoje, Pskovo regione, latvio, tuo metu tarnavusio čia kariuomenėje, ir rusės šeimoje. Vaikystę ir jaunystę praleido Sarkaniuose, Maduonos rajone.

1987–1993 m. dirbo Maduonos vidurinėje mokykloje biologijos mokytoju, 1989–1996 m. buvo Maduonos regiono aplinkos tarnybos direktoriaus pavaduotojas, 1990–1993 m. – Maduonos miesto tarybos narys. 1996–2002 m. ėjo Rygos regiono aplinkos tarnybos direktoriaus pareigas. Nuo 2002-ųjų pradėjo dirbti vyriausybėje: 2002–2003m. – aplinkos apsaugos ir regioninės plėtros, 2003–2011 m. – aplinkos, 2014–2015 m. – krašto apsaugos ministru.

X ir XI Saeimų narys (2010–2014 m.).

1995 m. Latvijos universiteto Biologijos fakultete įgijo magistro laipsnį. Stažavosi Tamperės ir Talino universitetuose.

Moka anglų, rusų kalbas.

Latvijos žaliųjų partijos pirmininkas, vienintelis „žaliasis“ prezidentas Europoje.

Vedęs, turi du vaikus. Žmona Iveta yra pedagogė.

REUTERS

Perfrazuojant žymųjį romėnų posakį, Latvijoje galima sakyti „Visi ceļi ved uz Rīgu“ – visi keliai veda į Rygą. Sostinėje ir jos apylinkėse šiandien įsikūrę daugiau nei trečdalis Latvijos gyventojų, ji yra finansinis, politinis, kultūrinis ir ekonominis centras, neturintis artimų konkurentų. Latvijoje nerasite nė vieno traukinio, kurio galinė stotelė nebūtų Ryga, taip pat nė vieno stambaus verslo, neturinčio čia savo atstovybės. Sovietinės industrializacijos bumo metais rygiečiais save vadino jau beveik milijonas žmonių, čia jau buvo suplanuotas ir bepradedamas statyti metro. O ir šiandien Ryga labiau sulieja, nei išskiria – it lydymo katilas sujungia skirtingas tautybes, kultūras, regionus, valstybes…

Tačiau, be judrios sostinės, Latvijoje dar yra keturi istoriniai etnografiniai regionai – Kuršas (Kuršžemė), Vidžemė, Žiemgala ir Latgala, vienos vėliavos ir Lačplėsio legendos suvienyti tik mažiau nei prieš šimtmetį. Istorijos vingiuose šios žemės priklausė skirtingiems valdovams, valstybėms, konfesijoms, čia galiojo skirtingi įstatymai. Visa tai ir šiandien atsispindi žmonių papročiuose ir tradicijose, kraštovaizdyje, miestų ir miestelių architektūroje, istorinių pasakojimų siužetuose. Kelionę po Latviją tai paverčia nenuspėjamu ir netikėtu nuotykiu.

Keliaujant po Žiemgalos lygumas, netoli Jelgavos, pakelės pievoje pasitinka suguldytos didžiulės raidės „Nākotne“ – „Ateitis“. Tai visoje Sovietų Sąjungoje žinomas, pavyzdiniu laikytas kolūkis, garsėjęs savo pasiekimais konservų pramonėje, javų derliais. Beje, šalia atsiradusi miesto tipo gyvenvietė buvo suprojektuota lietuvio architekto Henriko Šilgalio, kuris čia praleido beveik dešimtmetį.

Bet šis Latvijos ateities scenarijus – intensyvi pramonė ir gamyba taip ir neišsipildė, kad ir kaip šią viziją plėtojo penkiasdešimtmetį čia užsibuvę komunistai. Šiandieninė Latvija – tai tranzito, finansų ir paslaugų valstybė, o jos sovietinės pramonės pasiekimai pamažu grimzta į praeitį.

Savo vietą atranda ir vis intensyviau Latvijoje plėtojamas turizmas. Buvęs beveik uždaras pramoninis uostas Ventspilis šiandien – patraukliausias pajūrio kurortas, industrinį Daugpilį pasaulis vis labiau žino ne dėl čia sukonstruotų garvežių, bet kaip čia gimusio vieno žymiausių XX a. dailininkų Marko Rothko kūrybos centrą. Sovietmečiu nuo pasaulio atitvertos Baltijos pakrantės dabar išsipuošusios laukia lankytojų, o Rygos vardas jau asocijuojasi ne su VEF radijo aparatais, bet su nuostabiu jugendo stiliaus architektūriniu palikimu. Ką jau kalbėti apie visoje šalyje atkuriamus dvarus, atstatomas pilis ar besikuriančias mažas kaimo turizmo oazes.

Būtent tokią įvairialypę Latviją, bendradarbiaujant su Latvijos turizmo plėtros agentūra, teko pažinti ir šių eilučių autoriui. Penkios dienos kelyje ir per keturiasdešimt aplankytų turistinių objektų padovanojo malonių atradimų, intriguojančių pasakojimų bei neišdildomų įspūdžių. Visi jie sugulė leidinyje „Pažink Latviją“.

Dovaidas Pabiržis

Grėsmė. Socialiniuose tinkluose išplitusios „Latgalos liaudies respublikos“ idėjos sukėlė nuogąstavimų, kad gausiai rusų gyvenamas Rytų Latvijos regionas yra pažeidžiamiausias Baltijos šalyse.

Rygos centre stovinčio tarpukariu pastatyto Latvijos laisvės paminklo viršuje spindi trys žvaigždės, žyminčios trijų istorinių šalies regionų – Vidžemės, Kuršo ir Latgalos suvienijimą po viena Latvijos vėliava. Iš tiesų tarpukario Latvijai pavyko suvienyti tris kultūriškai, istoriškai ir ekonomiškai skirtingus regionus į bendrą klestinčią valstybę, tačiau skirtumai iki šiol niekur neišnyko. Nuo Latvijos valstybės gimimo praėjus beveik šimtui metų, rytinę Latgalą, kur gyvena gausi rusų bendruomenė, nuo kitų regionų tebeskiria tarsi nematoma siena: čia didesnis nedarbas, daugiau skurdo, žemesnis pragyvenimo lygis. Baiminamasi, kad dėl karo Ukrainoje pasikeitus geopolitinei situacijai Latgala gali tapti kitu Rusijos taikiniu.

Antrame pagal dydį šalies mieste Daugpilyje, kuriame gyvena per 100 tūkst. žmonių, latviai sudaro vos 20 proc, o Latvijos pilietybę turi trys ketvirtadaliai gyventojų. Pavadinimai ir viešieji užrašai mieste vien latviški, tačiau gatvėse skamba rusų kalba. O carinės ir sovietinės architektūros kvartaluose laikas tarytum slenka lėčiau nei kitur: dvidešimt penkeri nepriklausomybės ir dešimt narystės Europos Sąjungoje metų į rytinį Bendrijos pakraštį atnešė nedaug pokyčių.

„Kiek buvo gamyklų, visos sugriautos, Yra geležinkelio vagonų gamykla, bet dabar, kai Rusija susipyko su Ukraina, irgi liko labai mažai užsakymų ir daugelis darbuotojų buvo atleisti. Pas mus daugiausia krautuvės, vaistinės, smulkios įmonės – žmonės dirba, po truputį kažkaip sukasi, bet mūsų Latgaloje yra didžiausias procentas bedarbių ir žemiausias pragyvenimo lygis visoje Latvijoje. Mes pensiją gauname ir su ja išgyvename, bet jaunimui labai sunku. Dabar ir daug maisto prekių negalime išvežti dėl sankcijų. Tačiau žmonės kažkaip praminta. Palyginti su 2008 m., kai buvo krizė, viskas jau yra geriau“, – pasakoja Daugpilio lietuvių kultūros draugijos „Rasa“ pirmininkė Romalda Žuka.

Kaip ir daugelis lietuvių, kurių mieste – per 1 proc., Daugpilyje ji atsidūrė grįžusi iš tremties, sovietams neleidus apsigyventi Lietuvoje. Iki Antrojo pasaulinio karo mieste gyveno didžiulė žydų bendruomenė, o įžengus sovietams mieste tebuvo keliolika tūkstančių gyventojų (XX a. pradžioje – daugiau nei 100 tūkst.) Todėl į miestą ir regioną persikėlė daug atvykėlių iš Vakarų Rusijos.

„Latgaloje gyvena labai daug rusų, baltarusių, ukrainiečių, totorių… Vien Daugpilyje yra vienuolika draugijų, o bendra kalba yra rusų. Jeigu einame kur tarp latvių, kalbame latviškai, tačiau šiaip visur susikalbame rusiškai. Kultūrinėje veikloje su visais sugyvename gerai, einame į bendras šventes, visaip bendradarbiaujame“, – tvirtina Daugpilio lietuvė.

Įvairiatautis kultūrinis Latgalos gyvenimas – turtingas ir įdomus, o daugiau nerimo ženklų pastebima politinėje plotmėje. Pavyzdžiui, per 2012 m. referendumą net 85 proc. Daugpilio gyventojų pasisakė už antros – rusų valstybinės kalbos įvedimą šalyje. Visoje Latvijoje tokių piliečių buvo ketvirtadalis, o Latgaloje – 56 proc. Iš 115 tūkst. pernai Saeimos rinkimuose dalyvavusių Latgalos gyventojų daugiau nei pusė – per 60 tūkst. balsavo už prorusišką partiją „Santarvės centras“. Panašios sėkmės ji sulaukė tik Rygoje, kur rusakalbių gyventojų dalis yra dar didesnė, be to, sostinei jau daugelį metų vadovauja populiarus meras ir šios partijos lyderis Nilas Ušakovas.

Pernai rudenį Latgalos gyventojai žiniasklaidai pranešė, kad Rusijos ambasada Rygoje prisideda prie gyventojų verbavimo vykti į Ukrainą ir kovoti Rusijos pusėje. Policija iš viso tyrė trijų palaikyti separatistų išvykusių vyrų atvejus. O lapkričio 11-ąją, kai šalyje minima Lačplėsio diena – Rygos išvadavimas nuo bermontininkų, rytinio Latgalos Kraslavos miesto meras Gunaras Upeniekas pranešė, kad prorusiški agitatoriai vaikšto pas gyventojus į namus ir ragina atsiskirti nuo Latvijos bei jungtis prie Rusijos. Mero teigimu, jie aplankė ir viešąsias įstaigas bei mokyklas. Šiais faktais susidomėjo Latvijos saugumas.

Daugelis Daugpilio ir visos Latgalos gyventojų gyvena rusiškoje informacinėje erdvėje, kuri dažnai tuos pačius įvykius – karą Ukrainoje, politines aktualijas, istorines temas – nušviečia kardinaliai priešingai. Dėl to regiono segregacija ne tik nemažėja, bet ir didėja.

2014 m. balandį Latvijos nacionalinė skaitmeninės ir masinės žiniasklaidos taryba dėl karo propagandos trims mėnesiams sustabdė kanalo „Rossija RTR“ transliaciją. Tai sukėlė nepasitenkinimą rytinėse šalies vietovėse. Tarp aktyviausiai besipriešinusiųjų buvo viena iš Latvijos rusų sąjungos vadovų Tatjana Ždanok, apkaltinusi Latviją žodžio laisvės ribojimu Europos Parlamente. Ši politinė partija ir jos vadovė, be kita ko, pripažįsta ir Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją. T.Ždanok net vyko stebėti „referendumo“ dėl Krymo prisijungimo prie Rusijos.

Rusijos pusė nuolat eskaluoja ir Latvijos rusakalbių bei latgalių kalbos (dialekto) ir švietimo teisių pažeidimus. Kitaip nei Lietuva, kaimyninė valstybė jau 2004-aisiais įgyvendino švietimo reformą, pagal kurią Latvijos tautinių bendrijų mokyklose iki 60 proc. dalykų dėstoma latvių kalba. Tuomet neapsieita be protestų su šūkiais „Rusų mokyklos – mūsų Stalingradas“, buvo planuojamas naujų mokslo metų boikotas. Vis dėlto pertvarkos sėkmingai įvykdytos ir šiuo metu niekas dėl jų neprotestuoja. Nuo 2018-ųjų tautinių bendrijų kalbomis jų mokyklose ketinama dėstyti tik tos tautos valstybės istoriją bei geografiją ir palikti mažumos kalbą kaip atskirą dalyką.

Tyrimai rodo, kad, nepaisant latvių kalbos mokyklose, rusiškų ir latviškų mokymo įstaigų mokinių pažiūros itin išsiskiria. Glazgo universiteto lektoriaus Ammono Cheskino 2012-aisiais atliktas tyrimas rodo, kad rusakalbių ir latvių mokyklų mokiniai iki šiol itin skirtingai vertina praeitį. Į klausimą „1944–1945 m. sovietinė armija Latvijoje…“ 62 proc. latvių atsakė, kad Latviją ji okupavo, dar 20 proc. – kad išlaisvino ir okupavo. O rusiškose mokyklose 65 proc. mokinių atsakė, kad sovietinė armija Latviją išlaisvino, ir vos 5 proc. – kad okupavo. Dar ketvirtis teigė, kad ir išlaisvino, ir okupavo.

Po nepriklausomybės atkūrimo Latvijoje buvo grąžinta 1922 m. Konstitucija, kurioje oficiali valstybės kalba nėra nurodyta. Ši spraga buvo ištaisyta pataisomis 1998-aisiais. Pirmasis Latvijos valstybinės kalbos įstatymas mėgino nustatyti oficialios kalbos vartojimą privačiame sektoriuje – įmonėse ar organizacijose, kurių veikla vienaip ar kitaip susijusi su visuomenės gyvenimu. Vis dėlto po aršios tautinių mažumų bei tarptautinių organizacijų kritikos (iki pat 2001-ųjų Latvijoje veikė ESBO misija) šių griežtų nuostatų atsisakyta. Šiuo metu valstybinės kalbos vartojimas kultūriniuose renginiuose ar verslo sektoriuje nereglamentuojamas, o norint dirbti biudžetinėse įstaigose būtina išlaikyti vieną iš trijų kalbos mokėjimo kategorijų, atsižvelgiant į darbo pobūdį.

Kalbos priežiūra besirūpinantis Valstybinės kalbos centras už kalbos pažeidimus taiko administracines nuobaudas ir skiria baudas. Centras turi teisę tikrinti įvairių pareigūnų, institucijų, įmonių darbuotojų kalbos lygį, interneto tinklalapių skelbiamą informaciją. Pavyzdžiui, pernai už pažeidimus iš viso buvo nubausti 769 asmenys. Daugiausiai nuobaudų – 423 paskirta už netinkamą latvių kalbos vartojimą profesinėje veikloje. Labiausiai tai palietė paslaugų ir prekybos sritį. Dar 231 atveju nuobaudos skirtos už prekių ženklinimą ir aprašymus nevalstybine kalba, daugiau nei 50 – dėl iškabų ir reklamų nevalstybine kalba. Tokia politika labai dažnai sulaukia neigiamos Rusijos žiniasklaidos ir iš politikų reakcijos.

„Latvija faktiškai yra dvikalbė – rusakalbiai visur gali išsiversti tik su rusų kalba, tad jokio kalbinio nutautinimo ten nėra. Net televizijos laidos, išskyrus valstybinę televiziją, subtitruojamos rusų ir latvių kalbomis, atsižvelgiant į pačių laidų ar filmų kalbą“, – esamą situaciją vertina kalbininkas, Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovas Alvydas Butkus.

Pasak jo, rusų kalba visoje Latgaloje nėra absoliučiai dominuojanti, be to, ir patys Latgalos rusai nėra vienodi. Kalbininkas pasakoja, kad 2012 m. ekspedicijoje prie Rėzeknės teko girdėti vietinius rusus sentikius sakant „my latgalcy“ – mes latgaliai. O Istoriškai latgaliai ir nelaiko savęs latviais. Sibire gyvenantys tremtiniai ir kolonistai iš carinės Vitebsko gubernijos (Rusijos imperijos laikais Latgala priklausė šiai gubernijai) bei jų palikuonys pasuose rašosi latgaliais. Jų atskirumas nuo latvių ir atvirkščiai pabrėžiamas net etnoniminėmis pravardėmis – latviai latgalius pravardžiuoja „čangaliais“ (nuo žodžio „pelai“), latgaliai latvius – „čiūliais“ (lenkų kalba – „kvailiais“).

Tačiau, A.Butkaus teigimu, Rusijos galimybės manipuliuoti latgalių kalbos ir kultūros teisėmis, kalbos apie autonomiją yra ribotos, nes skirtumai tarp regionų mažėja. Todėl daug dažniau pasitelkiama rusakalbių teisių pažeidinėjimo korta. Be to, manipuliuojama ir istoriniais motyvais: rusakalbiams latgaliams kalama į galvas, kad Latgala atskirta nuo Rusijos Vitebsko gubernijos ir prijungta prie Latvijos 1920 m. Lenino gera valia (iš tikrųjų bolševikai buvo iš Latgalos išstumti). Vadinasi, ji galinti grįžti į Rusijos sudėtį, į kurią ir įėjusi 1772–1920 m. Juk Latgalos dalijimo precedentas jau yra buvęs: 1944 m. vasarą, kai frontas persirito per Latgalą ir bolševikai joje „atkūrė“ sovietų valdžią, šiaurės rytuose esantis Abrenės regionas buvo prijungtas prie Rusijos ir pervadintas į Pytalovą.

„Kai tai naudinga, Rusija nevengia latviams rodyti pirštu į Lietuvą. Pavyzdžiui, Lietuvoje ir Latvijoje priėmus skirtingus pilietybės įstatymus, Kremlius Lietuvą iškeldavo Latvijai kaip pavyzdį, koks turėtų būti tas įstatymas ir Latvijoje“, – pasakoja A.Butkus.

Jis pabrėžia, kad Latvijoje su nerimu žiūrima ir į Lietuvos ketinimus įteisinti kitakalbių asmenvardžių bei gatvių pavadinimų rašybą, nes Rusija gaus papildomą argumentą, kaip reikia tenkinti Latvijos rusų norus ne tik Latgaloje, bet ir Rygoje, kur ne latviai sudaro daugiau nei pusę gyventojų.

Daugpilyje po nepriklausomybės atkūrimo įsteigtas Latgalos tyrimų institutas, prisidėjęs prie latgalių kalbos standartizacijos. 2007-aisiais priimtos naujos latgalių kalbos rašybos taisyklės. Šiuo metu latgalių kalbos gali būti mokamasi nuo penktos klasės kaip pasirenkamojo dalyko. Tai siūlo septynios šalies mokyklos.

Situacija tikrai skiriasi nuo tarpukario laikų, kai iki prezidento Karlio Ulmanio perversmo latgalių kalbai buvo suteiktas regioninės kalbos statusas, jos buvo mokoma nuo pirmos klasės ir leidžiami vadovėliai. Tačiau daugiausiai protesto balsų dėl šiandieninės padėties ateina būtent iš Rusijos, kuri naudoja įprastai veiksmingą „skaldyk ir valdyk“ taktiką. Bene aktyviausias Latgalos autonomijos šauklys yra referendumo dėl antros valstybinės rusų kalbos iniciatorius, radikalios partijos „Už gimtąją kalbą!“ lyderis Vladimiras Lindermanas.

Kai sausio pabaigoje socialiniuose tinkluose išplito idėja apie „Latgalos liaudies respubliką“, Latvijos saugumo struktūros akcijos pėdsakų iškart ėmė ieškoti Rusijoje, pabrėždamos, kad šalies teritorinio vientisumo griovimas visų pirma yra Rusijos geopolitinis tikslas.

Latgalos istorija

1264 m. beveik visą Latgalą užvaldė Livonijos ordinas.

1561 m. Latgala drauge su Vidžeme ir Pietų Estija tapo LDK pavaldžios Uždauguvio kunigaikštystės dalimi.

Po 1600–1629 m. karo su Švedija Latgala tapo atkirsta nuo kitų Latvijos žemių ir liko pavaldi Abiejų Tautų Respublikai, todėl išliko katalikiška, čia plito lenkiška kultūra.

Po Pirmojo ATR padalijimo 1772 m. prijungta prie Rusijos tapo Vitebsko gubernijos dalimi.

Latgala dalyvavo 1831 ir 1863 m. sukilimuose, 1865–1904 m. čia taip pat galiojo spaudos draudimas.

Po nepriklausomybės kovų 1920 m. Latgala tapo Latvijos dalimi.

Po Antrojo pasaulinio karo tiesiogiai prie Rusijos buvo prijungta Abrenės apskritis.

Europos Sąjungos ekonomikos augimas ir konkurencingumas, skaitmeninė ir globali Europa – tokius uždavinius sau išsikėlė šį pusmetį Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujanti Latvija. Tačiau šiuos planus greičiausiai koreguos nestabili ES ekonomika ir įtempta tarptautinė padėtis.

Dovaidas Pabiržis

Pernai Rygoje pagaliau pradėjusi veikti naujoji Latvijos nacionalinė biblioteka „Šviesos pilis“ pusei metų taps švyturiu ir visai Europos Sąjungai – būtent čia vyks Latvijos pirmininkavimo ES Tarybai renginiai. Tačiau greta fasadinės pirmininkavimo pusės laukia ir sunkus darbas – gerinti iš nuosmukio lėtai besivaduojančią ES ekonomiką bei mėginti sureguliuoti teberusenantį konfliktą Ukrainoje.

Dažnai sakoma, kad pirmininkavimo rezultatus išmatuoti keblu, nes šis procesas yra tarsi estafetė: perimi jos lazdelę, stengiesi savo distancijoje pasirodyti kaip galima geriau ir perduodi ją toliau kitiems. Latvija pirmininkavimo ES Tarybai pareigas perėmė iš Italijos, o liepą ateis Liuksemburgo eilė.

Nepaisant to, dažnai pabrėžiama, kad Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai 2013-ųjų antrąjį pusmetį buvo itin sėkmingas: priimti net 147 teisės aktai, patvirtintas septynmetis ES biudžetas, o netrukus po Vilniuje vykusio Rytų partnerystės viršūnių susitikimo prasidėjo ir Euromaidano protestai, nulėmę Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus nuvertimą bei tolesnes permainas šioje šalyje.

Bene svarbiausias pusmečio įvykis Latvijoje taip pat bus susijęs su Rytų partneryste: gegužės pabaigoje čia vyks pirmasis nuo 2013 m. Rytų partnerystės viršūnių susitikimas, kuriame tikimasi reikšmingų sprendimų, tarp jų ir galimo vizų panaikinimo ar liberalizavimo Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos piliečiams.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-01-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

1985 m. tuometiniai Graikijos ir Prancūzijos kultūros ministrai Melina Mercouri ir Jack’as Langas pasiūlė Europos kultūros sostinės idėją. Taip tikėtasi suartinti skirtingas Europos tautas, išryškinant jų kultūrinę įvairovę ir iškeliant bendras Europos vertybes ir istoriją.

Dovaidas Pabiržis

Neatsitiktinai pirmąja Europos kultūros sostine paskelbti Atėnai. Šiemetinė sostinės Rygos kultūriniai projektai taip pat įsilieja į bendrą europinį kontekstą, o kartu ir sprendžia daugialypio, istorijos audrų ne kartą blaškyto miesto identiteto klausimus.

Sugrįžta Rygoje gimusios žvaigždės

Europos kultūros sostinės programos Latvijos sostinėje ašis – mieste gimę arba su juo vienaip ar kitaip susiję žmonės. Metų pradžioje pristatyta 1837-1839 m. čia gyvenusio ir dirbusio kompozitoriaus Richardo Vagnerio ankstyvoji opera „Rienzi“, kurią jis pradėjo rašyti būtent Rygoje. Liepą prie Latvijos nacionalinės operos skambėjo koncertas, kuriame pasirodė iš šio miesto kilę žymūs muzikantai – tai dainininkai Maija Kovalevska, Aleksandras Antonenko, Egilis Silinis, Elina Garanča, atlikėjai Gidonas Kremeris, Baiba Skridė, Daniilas Bulajevas, Vestardas Šimkus, kompozitorius Raimondas Paulas, legendinis baleto artistas Michailas Baryšnikovas ir daugelis kitų.

Koncertą gyvai galėjo stebėti daugelio Europos šalių, taip pat ir Lietuvos, televizijos žiūrovai. Su Ryga susijusių tarptautiniu mastu žinomų kūrėjų temą plėtojo ir daugelis kitų renginių.

Latvijos nacionalinės operos dirigento Modesto Pitrėno teigimu, Ryga išlieka Baltijos šalių kultūriniu metropoliu, ką pabrėžia ir šiųmečiai renginiai, sutelkti ties rimtąja kultūra. Anot jo, aukštasis menas Rygoje neprivalėjo užleisti vietos populiariajai kultūrai, bet kartu tapo matomas, patrauklus, viešas ir prieinamas.

“Nemažiau svarbus dalykas – Rygos pozicija Europos kultūriniame kontekste. Latvijos sostinė niekada nebuvo kultūrine periferija, tą ji įrodo ir šiemet. Visų pirma tai patvirtina i Rygą sugrįžtančios čia gimusios ar išsilavinimą gavusios muzikos ir meno žvaigždės, kurias vienas didelis koncertas sutalpinti nepajėgus, kita vertus, čia, pradedant R.Vagneriu, visada kūrė stiprūs Europos meistrai. Ir šiemet rygiečiai turėjo drąsos pasikviesti į pastatymus daug užsienio menininkų, tuo paliudydami, kad jie nėra provincialiai mastanti chunta, norinti išsidalinti šio projekto “aukso puodą” ir Europos kultūros paraštėje brukštelti varnelę”, – pastebi M.Pitrėnas.

Masiškiausiu šių metų Europos kultūros sostinės renginiu tapo 8-osios pasaulinės chorų žaidynės. Į savo chorinio dainavimo tradicijomis besididžiuojančią šalį liepą atvyko 27 tūkst. dainininkų iš 460 chorų ir 73 pasaulio valstybių. Per daugiau nei savaitę mieste nuskambėjo daugiau kaip 100 chorinės muzikos koncertų, kurie vyko uždarose Rygos koncertų salėse, parkuose ir skveruose.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

AFP

Kaip lietuviškoje žiniasklaidoje įvertinti ką tik ką pasibaigę Latvijos parlamento rinkimai? „Rinkimus Latvijoje laimėjo prorusiškos jėgos“ – tokios ir panašios antraštės dominavo naujienų pranešimuose. Rytų Europos studijų centro ekspertai atkreipia dėmesį, kad tai iš esmės sutapo su Rusijos spaudos interpretacijomis („laimėjo rinkimus, bet bus izoliuoti“), bet skyrėsi nuo vakarietiškų antraščių, kuriose pateikiami kiti akcentai.

Kodėl Lietuvos ir Vakarų vertinimai išsiskyrė? Vertinant nominaliai daugiausiai vietų Saeimoje – 24 (23,2 proc. balsų) – iškovojo „Santarvės centras“, tradiciškai stipriausia prorusiška partija, kurios lyderis Nilas Ušakovas Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną net Ukrainos įvykių kontekste vadina „palankiausiu Rusijos vadovu Latvijai“. Kita vertus (tai ir buvo pastebėta Vakaruose), tikrieji rinkimų laimėtojai yra dabartiniai proeuropietiški valdantieji: „Vienybė“ (21,6 proc., 23 vietos), Žaliųjų ir valstiečių sąjunga (19,7 proc., 21 vieta) bei Nacionalinis aljansas (16,5 proc., 17 vietų). Kartu jie buria naują koaliciją, turėsiančią 61 vietą iš šimto. Šios partijos paneigė sociologines prognozes, žadėjusias „Santarvės centrui“ įtikinamesnę persvarą, bei sugriovė N.Ušakovo planus pirmą kartą suburti daugumą. Tai tapo neįmanoma misija, nes „Santarvės centras“ ne laimėjo, o, palyginti su praėjusiais rinkimais, prarado septynis mandatus.

Nepaisant to, įkliuvome į rusiškos informacinės erdvės spąstus pabrėždami Latvijos prorusiškumą. Dėl beveik 300 tūkst. pilietybės neturinčių gyventojų ir gausios rusakalbių piliečių dalies Latvija laikoma pažeidžiamiausia iš Baltijos šalių, o vienas pagrindinių Rusijos tikslų yra ne tik destabilizuoti politinę situaciją, bet ir kurti Latvijos „atsigręžimo į Rusiją“ iliuziją. Paviršutiniškos interpretacijos Rusijos informacinio karo sąlygomis gali tapti itin Kremliui naudingu įrankiu.