Lygiai po mėnesio Latvijos pajūryje vyksiančiame „Positivus“ festivalyje, šeštus metus iš eilės įsikurs elektroninės muzikos pažibas pristatanti „Red Bull Music Academy“ scena.

Anksčiau pranešta apie atlikėjų A-Trak ir Just Blaze dalyvavimą, o šiandien jų draugijon prisijungia nemenkas būrys kitų – amerikietis Nick Hook , olandai „Full Crate & Mar“, „Rebeka“ iš Lenkijos, lietuvaitis Napo ir kt. Organizatoriai primena, kad visi pasirodymai bus įrašyti ir vėliau transliuojami internetinio „Red Bull Music Academy“ radijo dažniais.

Naujausių JAV elektronikos tendencijų skiepą gausite vos per vieną pasirodymą. Nick Hook  su garsais žaisti pradėjo ankstyvoje jaunystėje. Jo sukurtas nešvarus analoginės šokių muzikos modelis apkeliavo kone visą pasaulį – nuo Niujorko iki Tokijo. Tam prireikė kone dešimties metų. Platesnė auditorija prodiuserį atsimena iš bendrų darbų su EL-P, L-Vis bei Azealia Banks .

„Rebeka“ – nors pirmas įspūdis diktuoja, kad čia užšifruotas tiesiog vokalistės vardas, visgi tai duetas, kuriame Rebekos tikrai nerasite. Eksperimentinę elektroninę muziką kuriantys Iwona Skwarek ir Bartosz Szczęsny, dienas leidžia Poznanėje, o savo muziką įvardina kaip pakvaišusią, nenuspėjamą ir koncertų metu visomis savo spalvomis išsiskleidžiančią energiją. Prieš metus jaunuoliai išleido ties grožio ir purvo kontrastais balansuojantį albumą „Hellada“, kuris buvo įvardintas geriausiu 2013-ųjų Lenkijos disku.

Jei Nick Hook supažindins su JAV tendencijomis, tai olandai „Full Crate & Mar“ pademonstruos europinės avangardinės elektronikos perlus. Prodiuseris Full Crate ir vokalistas Mar vienon krūvon jungia soulo ir hip-hop muzikos sąskambius. Aišku, visą tai apvyniodami kruopščiai išieškotais sintetiniais garsais. Kalbama, kad Amsterdamas jais didžiuojasi, tad panašu, jog pasirodymas nenuvils net didžiausių snobų.

Na ir kaip gi be lietuvių sunkiosios artilerijos – Napo. Vos prieš mėnesį skelbta, kad šis jaunuolis kartu su britų muzikinė leidybinė komanda „Senseless Records” pasauliui pristatė mini albumą „Close & Narrow”. Nuo keturiolikos metų vakarėliuose grojantis Napo gali būti labai skirtingas – čia ir 80-ųjų ritmenbliuzas, Future Funk ir netgi 90-ųjų rave hardcore sąskambiai.

„Red Bull Music Academy“ scenoje taip pat išgirsite Temper Temple, Leslie da Bass, Avoid Dave, Quest&Paul Oja, Margaret, Sander Molder, Mr Nestor, Dave Storm, Mhkl & K-Sein, Vaiper Despotin, Niklavz, Oropl, DFRNT bei DJ All-Viss.

Ieškančius kitokių garsų kvies „Lattelecom“ scena su „Kraftwerk“, „Bastille“, Ellie Goulding, Elbow, „The Kooks“, „The 1975“, „Daughter“, Anna Calvi, „The Horrors“, „You Me At Six“, AlunaGeorge, „NONONO“, „FM Belfast“, „And So I Watch You From Afar“.

O „Nordea“ scena pristatys Tricky, Chet Faker, „Pharoah Sanders Quartet“, Laura Mvula, ‚Junip“, „Temples“, „Of Montreal“, „MØ“, „Future Islands“, King Charles, „Kid Karate“, Justina Lee Brown & Latvian Blues Band, „Birth Of Joy“ ir „Dzelzs Vilka Jauno Jāņu Orķestris“.

Šiuo metu bilietų kainos nuo 200 lt, o juos galima įsigyti „Bilietų Pasaulio“ kasose arba internetiniame puslapyje http://bilietupasaulis.lt.

Latvijoje rusų kilmės gyventojai sudaro 27 proc., Estijoje – 24 proc., o Lietuvoje – apie 6 proc. gyventojų. Ar rusų tautinė mažuma galėtų tapti Rusijos įrankiu ir Baltijos šalyse?

Suirus Sovietų Sąjungai Kremliaus koridoriuose buvo nukaltas terminas naujai susikūrusioms respublikoms Rytų ir Vidurio Europoje apibrėžti – „artimasis užsienis“. Jį pradėjo vartoti tuometinis užsienio reikalų ministras Andrejus Kozyrevas, tačiau koncepcija kur kas labiau išpopuliarėjo ėmus valdyti Vladimirui Putinui. Pasak jo, artimasis užsienis yra Rusijos įtakos sfera, gyvybiškai svarbi Rusijos galiai išsaugoti.
Rusijos įtaka artimajame užsienyje pasireiškia įvairiai: pradedant itin plačiais prekybiniais ryšiais bei energijos išteklių priklausomybe ir baigiant rusiškos informacijos bei kultūros sklaida. Kraštutiniu atveju šią įtaką Kremliaus strategai suvokia ir kaip galimybę pasitelkti karinius veiksmus savo interesams užtikrinti: tai įrodo 2008 m. intervencija į Gruziją bei šiuo metu vykstanti Krymo okupacija ir aneksija.
Pasak buvusio Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio, Rusijos prezidentas invazijos tiek į Gruziją, tiek į Ukrainą atveju pasinaudojo ta pačia taktika, nes Pietų Osetijoje bei Abchazijoje pirmiausia taip pat buvo įvesti kareiviai be identifikacijos ženklų, kuriuos Kremlius vadino rusų savigynos būriais. „Jei Ukrainos valdžia būtų pasidavusi provokacijai, Putinas būtų sakęs, esą „tai nebuvo mūsų kariai, bet dabar juos privalome įvesti“, – neabejoja M.Saakašvilis.
Komentuodamas įvykius Ukrainoje, Rusijos prezidentas pareiškė nepripažįstąs valstybinio perversmo, todėl pasiliekąs teisę imtis bet kokių veiksmų, siekiant apginti šalyje esančius rusakalbius piliečius.
„Veidas“ domėjosi, ar panašus scenarijus galėtų pasikartoti ir Baltijos valstybėse.

Estijoje įtampą pakursto politika

Istorinės bei politinės aplinkybės lėmė, kad Estijoje ir Latvijoje rusakalbių gyventojų yra gerokai daugiau nei Lietuvoje. 2011 m. duomenimis, rusų kilmės gyventojų Latvijoje suskaičiuota 556 tūkst. – jie sudaro net 27 proc. visų šalies gyventojų. Estijoje rusakalbių gyvena 320 tūkst., arba 24 proc. visų šalies piliečių. Todėl rusai šiose šalyse yra didžiausios tautinės mažumos. O Lietuvoje rusakalbiai piliečiai tesudaro apie 6 proc. visų šalies gyventojų – 175 tūkst.
Estijoje dauguma šalies rusų koncentruojasi sostinėje Taline (apie 38 proc. visų gyventojų) arba šiaurės rytuose esančiame Rytų Virumos regione (pavyzdžiui, Narvoje net 80 proc. miestiečių sudaro rusai). Rusų kilmės Estijos pilietė, šiuo metu studijuojanti Jungtinėje Karalystėje, Polina Tropova sako įtampos tarp rusų ir estų nejaučianti. „Įtampa buvo padidėjusi tik 2007-aisiais, kai buvo nuspręsta perkelti Bronzinio kario paminklą“, – teigia ji.
Bronzinio kario paminklas, simbolizuojantis sovietų armijos pergalę Antrajame pasauliniame kare, estams buvo okupacijos ir represijų simbolis. Tačiau dėl skirtingos istorinės patirties rusams jis simbolizavo pergalę prieš fašistinį režimą, todėl tuometinei valdžiai nusprendus paminklą iškelti iš centrinės miesto vietos, prasidėjo ne tik vietinių rusakalbių protestai, virtę riaušėmis. Įtampa pasinaudojo ir Kremlius, prieš Estijos valdžios institucijas surengęs vieną pirmųjų kibernetinių atakų.
Estų politiko Silverio Meikaro teigimu, šiandien Estija užtikrina pakankamas socialines, ekonomines ir pilietines garantijas, kad rusų tautinė mažuma išliktų lojali valstybei. „Estijoje šiandien nėra kritinės masės piktų rusų, kurie lauktų pagalbos iš Kremliaus“, – tikina S.Meikaras.
Jam pritaria ir iš Narvos kilusi studentė P.Tropova: „Nors rusakalbiai gyventojai kartais susiduria su sunkumais, iš principo manau, kad rusų bendruomenė Estijoje jaučiasi gerai. Nepaisant to, įvykiai Ukrainoje ir Kryme rodo, kad rusų tautinės mažumos padėtis Rytų Europos regiono valstybėse yra nestabili ir gali padėti Kremliui siekti savo tikslų.“
O štai rusų kilmės amerikietė žurnalistė Julia Ioffe teigia, kad rusų tautybės Estijos gyventojai toli gražu nėra lygiaverčiai piliečiai. „Estijai atkūrus nepriklausomybę rusai negavo pilietybės, net jei jie yra gimę šalyje. Jie negali balsuoti ir yra tikrinami kalbos inspekcijos, ar moka estų kalbą“, – pabrėžia žurnalistė.

Latviją siekta suskaldyti referendumu

Latvijoje dauguma rusų tautinės mažumos, kaip ir Estijoje, gyvena pagrindiniuose miestuose. Pavyzdžiui, Rygoje maždaug pusė visų gyventojų yra rusai, o Daugpilyje jie sudaro daugumą. Rusų tautinės mažumos padėtis čia iš esmės yra panaši, nes Latvija po nepriklausomybės atkūrimo taip pat nesuteikė pilietybės rusų kilmės gyventojams. Todėl, nors abiejose Baltijos šalyse tautinės mažumos gyvena sau įprastu ritmu, nesantaika tarp gyventojų įprastai pakurstoma politiniais motyvais.
Prieš dvejus metus Latvijos rusų bendruomenės iniciatyva buvo inicijuotas referendumas dėl rusų, kaip antrosios oficialios kalbos, įteisinimo. Nors rusakalbiams gyventojams pavyko surinkti reikiamą skaičių parašų, referendume 75 proc. balsavusiųjų pasisakė prieš tokią iniciatyvą. Rusijos politinės partijos „Demokratinė sąjunga“ įkūrėjos ir žmogaus teisių aktyvistės Valerijos Novodvorskajos teigimu, referendumą dėl dvikalbystės įteisinimo Latvijoje inicijavo Rusijos slaptosios tarnybos. Jos nuomone, šiuo referendumu siekta destabilizuoti padėtį šalyje ir taip palengvinti galimybes Rusijai daryti joje įtaką.
Nors rusų teisės vartoti kalbą viešajame bei privačiame gyvenime nėra ribojamos, Maskva siekia pateikti šį referendumą kaip dar vieną latvių bandymą paversti rusų tautinę mažumą „antrarūše“ – toks yra Lenkijoje veikiančio Rytų studijų centro vertinimas.
J.Ioffe vertinimu, naujosios Ukrainos valdžios žingsnis panaikinti Viktoro Janukovyčiaus valdymo laikotarpiu priimtą įstatymą, kuriuo rusų kalba prilyginta oficialiai, buvo viena iš priežasčių Kremliui susirūpinti Ukrainoje gyvenančių rusakalbių piliečių teisėmis. Tačiau metodai, taikomi Ukrainoje, vargiai įsivaizduojami Latvijoje ar Estijoje, kurias saugo ne tik ES, bet ir NATO skydas.

Kaspars Filips Dobrovolskis nuotr.

„Samsung Electronics Baltics“ yra pirmoji įmonė Baltijos šalyse, kuri laimėjo prestižinį „Top Employers Institute” sertifikatą „2014 metų Europos Top darbdavys” ir taip pelnė tarptautinį pripažinimą dėl aukštų standartų laikymosi žmogiškųjų išteklių ir darbo aplinkos srityse.

„Mūsų atliktas išsamus tyrimas patvirtina, kad „Samsung Electronics Baltics“ yra viena iš įmonių, prisidedančių prie darbo sąlygų gerinimo visame pasaulyje. Tai bendrovė, kuri rūpinasi savo darbuotojais, ir gavusi „2014 metų Europos Top darbdavys” sertifikatą pelnytai laikoma viena geriausių darbdavių pasaulyje“, pabrėžė „Top Employers Institute” tarptautinių projektų direktorius Johannas Labuschagne. Įmonės buvo vertinamos penkiose kategorijose, tokiose, kaip atlygis už darbą, papildoma nauda ir darbo sąlygos, tobulėjimo galimybės, karjeros galimybės ir organizacinė kultūra. „Samsung Electronics Baltics“ išsiskyrė socialinėmis garantijomis, atlygio sistema ir socialinės atsakomybės projektais.
Įmonės rodiklius palyginus su kitų Europos kompanijų, „Samsung Electronics Baltics“ moka didesnius atlyginimus savo srities profesionalams. Vidutiniškai Europoje kasmetinių premijų dydis siekia 15–18 % atlyginimo, o šioje įmonėje jis siekia net iki 50 %. Be to, pagalvota ir apie pagalbinius darbuotojus bei neseniai pradėjusius karjerą – jų metinės premijos gali siekti net iki 20 % atlyginimo, kai vidutiniškai Europoje ir atsižvelgiant į pirmaujančių įmonių praktiką jos sudaro 8–10 %.
Palankiai vertinamas įmonės požiūris į socialines garantijas. Įmonė rūpinasi visų darbuotojų socialinėmis garantijomis, nepriklausomai nuo užimamų pareigų ar darbo stažo, nes ir pusę metų dirbantis asistentas, ir 10 metų įmonėje dirbantis vadovas privalo rūpintis savo sveikata ir jaustis saugūs, jei ištiktų nenumatytos negandos.
„Institutas aukštai įvertino ir mūsų dalyvavimą socialinės atsakomybės ugdymo, paramos ir finansavimo projektuose Baltijos šalyse. Parama Baltijos SOS vaikų kaimams, įkvepiantis bėgimas „Hope Relay“, mokytojų skaitmeninio raštingumo programa „Samsung mokykla ateičiai“ yra tik keletas iš pastaruoju metu įmonės vykdytų socialinės atsakomybės ugdymo projektų, – pasakojo Liene Stokenberga, „Samsung Electronics Baltics“ HR vadovė. – Be to, didžiuojamės darbuotojais ir jų šeimomis, su entuziazmu ir džiaugsmu dalyvavusiomis bėgime, skirtame rinkti lėšas SOS vaikų kaimams, ir pasidalijusiomis savo žiniomis bei technologiniais įgūdžiais su regioninių mokyklų auklėtiniais ir mokytojais.“
„Top Employers Institute” – Nyderlanduose įsikūrusi kompanija, kuri nuo 1991 metų skiria nominacijas geriausiems darbdaviams pasaulyje. Šį sertifikatą gali gauti tik organizacijos, kurios demonstruoja aukščiausius standartus, rūpindamosi darbuotojais, toliaregišką požiūrį į žmogiškųjų išteklių valdymą, taip pat nuolat stengiasi gerinti darbo aplinkos sąlygas ir skatina darbuotojus tobulėti.
„2014 metų Europos Top darbdavys” ir „2014 metų Latvijos Top darbdavys“ sertifikatai galios nuo 2014 metų kovo mėnesio iki 2015 metų kovo mėnesio. Šį įvertinimą „Samsung“ atstovybės gavo dvylikoje Europos šalių: Belgijoje, Portugalijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Rumunijoje ir Jungtinėje Karalystėje.

Kalbėdamasis su Latvijos vadovais, ekonomistais, paprastais gyventojais „Veidas“ Rygoje aiškinosi, kaip kaimynai sugebėjo mus aplenkti, nors lig tol daug metų Lietuva pagal daugelį rodiklių buvo priekyje jų.

„Jei tu nesi prie stalo, tai esi meniu (“If you are not at the table, you are on the menu”)“, – amerikiečių politikų mėgstamu posakiu autoritetingas Latvijos ekonomistas Andris Strazdas atsako į klausimą, kokio galo latviams reikėjo skubėti į sunkumus išgyvenančią euro zoną, juolab ir patiems Latvijos piliečiams netrykštant noru atsisakyti lato.

Na, gal be euro ir nebūsi „suvalgytas“, bet akivaizdu, kad jei jau norėjome būti ES nariai, norėtųsi būti ir prie sprendimų priėmimo stalų. Juolab euras – daugiau nei valiuta, tai ES integracijos šerdis, – vis kartojo latvių pasveikinti tapus aštuoniolikta euro zonos nare į Rygą atvykę Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Hermanas Van Rompuy ir Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso.

Taigi latviai švenčia. Jie, kaip ir kiti mūsų kaimynai estai, – prie stalo, o mes – meniu. Nors grupės ES šalių žurnalistų susitikimuose su Latvijos prezidentu, laikinaisiais premjeru, finansų ir ekonomikos ministrais, taip pat J.M.Barroso ir H.Van Rompuy spaudos konferencijoje Vilnius minėtas kaip kitos euro įvedimo šventės adresas, neapleido mintis: kaip čia nutiko, kad latviai, anksčiau pagal daugelį rodiklių būdavę žemiau Lietuvos, o per krizę atsidūrę pačiame dugne, net priversti prašytis Tarptautinio valiutos fondo (TVF) pagalbos, kas Lietuvos politikų buvo traktuojama beveik kaip kapituliacija, šiandien globėjiškai žada Lietuvai pagelbėti pasiekti tai, ką patys jau yra pasiekę.

Laurų už eurą TVF neatiduoda

„Nordea“ banko Latvijoje vyriausiasis ekonomistas A.Strazdas nurodo dvi tarpusavyje susijusias priežastis, kodėl Latvija jau euro zonoje, o Lietuva – tik jos prieangyje: pirma, latviai sugebėjo pasiekti mažesnį biudžeto deficitą, antra, svarbų vaidmenį suvaidino ir tai, kad Latvija turėjo stipresnę politinę valią greičiau įsivesti eurą.

Esama ir dar vieno skirtumo: nors abi kaimynės krizės laikotarpiu tarp ES šalių viršijo BVP kritimo rekordus, tačiau Lietuva pasirinko iš duobės ropštis pati, o latviai pasiprašė TVF pagalbos. Ar nenoras šauktis TVF pagalbos nėra tai, kas sutrukdė Lietuvai kartu su latviais įsivesti eurą?

A.Strazdas neneigia TVF įtakos: TVF latvius spaudė daryti reformas, mažinti išlaidas, o Lietuvos politikai be šio spaudimo galėjo būti labiau atsipalaidavę. Žinoma, turėjo įtakos ir tai, kad latviai iš TVF skolinosi su 2,23 proc. palūkanomis, o mes – su 9,4 proc.

Vis dėlto šnekinti latvių politikai ir ekonomistai nelinkę TVF atiduoti laurų už gebėjimą atitikti Mastrichto kriterijus ir įsivesti eurą. Visi pabrėždavo, kad kitos išeities žlugus „Parex“ bankui Latvija neturėjo. Bet ji prašė 7,5 mlrd., o panaudojo tik 4,5 mlrd. eurų, ir pralenkdama grafiką bando kuo greičiau stengėsi nusikratyti šios skolos kupra. Kaip pastebėjo vienas pašnekovas, jei ši kupra taip nebūtų trukdžiusi, argi būtų verstasi per galvą skubant ją grąžinti anksčiau termino?

Beje, latviams pavyko ne tik eurą įsivesti, bet ir iš pačios prasčiausios pozicijos ES pakilti iki dabar sparčiausiai augančios ES ekonomikos. Laikinasis premjeras Valdis Dombrovskis juokauja, kad graikai iš latvių atėmė du rekordus: 2009 m. Latvijos BVP krito rekordiškai – 17,7 proc., valdžios sektoriaus deficitas – 9,8 proc. BVP, o dabar tokius rekordus „gerina“ graikai. Tačiau latviai nenustoja būti rekordininkai, tik kardinaliai priešingais rodikliais: pernai trečiąjį ketvirtį jų ekonomika augo 4,6 proc., pralenkdama visas kitas 27 ES šalis.

Į klausimą, kaip tai pavyko, V.Dombrovskis atsako šypsodamasis: „Latviai sako: jei katei reikia nukirsti uodegą, kirsk vienu kartu, o ne gabalais.“ Latviai ir kirto iš karto.

Laikinasis finansų ministras Andris Vilkas primena, kad latviai iš karto smarkiai sumažino viešąjį sektorių: sumažino darbuotojų, o algos kirstos maždaug 25 proc., imtasi ir struktūrinių reformų. Pagrindinių deficito mažinimo priemonių proporcijas latviai padalijo taip: trečdalis – mokesčių pakėlimas, du trečdaliai – viešojo sektoriaus išlaidų mažinimas.

Kaip čia nepalyginsi, kad krizės šoko ištikta Andriaus Kubiliaus Vyriausybė veikė atvirkščiai: per naktį pakėlė mokesčius, tačiau neskubėjo nei mažinti algų viešajame sektoriuje, nei jo proporcingai situacijai optimizuoti, be to, premjeras dievažijosi jokiu būdu nesigviešiąs mažinti pensijų. Bet vėliau vis kapojo po katės uodegos gabalą.

Po tokios skaudžios, bet produktyvios patirties latvių ministras A.Vilkas pabrėžia, kad ES darbotvarkėje privalo būti fiskalinės drausmės klausimai, o solidarumas kai kuriomis aplinkybėmis svarbu, bet atsakomybė svarbiausia. Tad jį stebina, kaip galima nusistatyti taisykles – Mastrichto kriterijus, o paskui didelei daliai ES valstybių jų nebesilaikyti.

Ar taps Latvija mokesčių rojumi

Bet keitėsi situacija – kito ir Latvijos politika. Kylant mokesčiams ir mažėjant algoms, akivaizdu, didėjo šešėlis, be to, padidėjo emigracija, tik, kaip pabrėžia A.Strazdas, iki krizės emigruodavo raumenys, o krizės laikotarpiu išvažiavo protas.

Latvija vėl ėmėsi, galima sakyti, drastiškų priemonių – pirmoji ES pradėjo mažinti mokesčius. „Krizės metais padidėjo darbo apmokestinimas, PVM, kai kurie kiti mokesčiai. Pagerėjus biudžeto situacijai pastaruosius dvejus metus mokesčiai jau imti mažinti, bet valstybės biudžetui tai blogos įtakos neturėjo, deficitas mažėja. Mūsų valstybės kryptis tokia – mažinti mokesčius“, – pabrėžia „Swedbank“ vyresnioji ekonomistė Lija Strašuna.

Kaimynai ne tik mažesniais mokesčiais vilioja investuotojus. Ar Latvija neketina konkuruoti dėl mokesčių rojaus vardo su šiuo požiūriu liūdnai pagarsėjusiu Kipru, priėmusi įstatymą duoti užsieniečiams leidimą penkerius metus gyventi Latvijoje, jei šie čia įgis nekilnojamo turto, verto ne mažiau kaip 140 tūkst. eurų?

Europos Parlamentas, pernai liepą laimindamas latvių narystę euro klube, taip pat kėlė klausimą, ar Latvija netaps Rusijos, kitų posovietinių respublikų oligarchų buveine, ir ragino labai atidžiai kontroliuoti šiuos procesus. Ekonomisto A.Strazdo pastebėjimu, pinigų bankuose, tiek Latvijos, tiek ir ne jos nuolatinių gyventojų pokyčių skaičiai panašūs, o bankų sektorius keliskart mažesnis nei Kipro, tad tenykščių bankų problemos latvių neturėtų ištikti.

Kartu latviai ėmėsi ir „nušešėlinimo“ priemonių, pradėdami nuo aukščiausių ešelonų, ir reemigracijos programų. Susigrąžinti į šalį emigrantus lengviau, kai didėja algos, daugėja darbo vietų. Baigiama prisivyti ikikrizinio burbulo rodiklius, bet tuomet, pasak A.Strazdo, ekonomikos raumenys pumpuoti „steroidais“, o dabar augimas tvaresnis. Tiesa, toks riebus – 5–6 proc. BVP augimas bus daugiausiai dvejus metus, o vėliau augimui palaikyti reikės struktūrinių reformų.

Taip pigiai latviai dar nesiskolino

Žodžiu, latviai euro siekė ir pasiekė. Kad tai apsimoka, latviai pajuto iš karto įsivedę eurą. Lietuvos bankas atkreipė dėmesį, kad finansų rinkos dalyviai latviams pasiryžę skolinti už istoriškai mažiausią kainą. Nors mūsų ekonominiai rodikliai panašūs į latvių, Lietuva vertinama kaip rizikingesnė ir jai nustatomos didesnės palūkanos: euroobligacijų palūkanos maždaug 0,8 proc. punkto didesnės nei Latvijos, nors dar 2011 m. tendencija buvo priešinga.

Kitas šalies kredito rizikos rodiklis – kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorių indeksas – rodo, kad finansų rinkos Lietuvą, vienintelę be euro likusią Baltijos valstybę, vertina kaip rizikingiausią iš jų: Lietuvos indeksas siekia 119,86, Latvijos – 114,01, Estijos – 62,34 (kuo didesnis rodiklis, tuo didesnė rizika).

Žinoma, euras – ne panacėja: neturint euro galima būti sparčiausiai augančia ES ekonomika, kaip kad latviai buvo pernai trečiąjį ketvirtį. Ir, priešingai, turint eurą galima patekti į tokią duobę, kokioje dabar sėdi Graikija. Ar, dar vienas pavyzdys, vis dar būti tarp Europos autsaiderių kaip Juodkalnija, nors ši šalis dėl susiklosčiusių aplinkybių (joje cirkuliavo Vokietijos markė ir Vokietijai perėjus prie euro valiuta pakeista ir Juodkalnijoje), net nebūdama ES narė, buvo tarp pirmųjų įsivedusių eurą.

Vis dėlto pranašumų gali būti daug: euras imponuoja investuotojams, o tai – ir naujos geriau apmokamos darbo vietos, mažėja išlaidos dėl valiutų keitimo, mažesnės skolos aptarnavimo išlaidos. Tačiau, kaip sako ekonomistė L.Strašuna, tarp svarbių pranašumų latviai minėdavo ir galimybę būti labiau integruotiems bei daryti didesnę įtaką ES sprendimams.

Tačiau Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, dažnai kildavę diskusijų, kam reikalingas euras, jei be jo puikiai verčiasi britai, danai ar švedai, o švediški – du didžiausi Latvijos bankai. „Jei būčiau didelės ekonomikos šalies premjeras – švedų ar lenkų, svarstyčiau, ar verta įsivesti eurą. Svarstyti verta ir plaukiojančios valiutos kursą turintiems vengrams, čekams, lenkams. Lenkija šį instrumentą panaudojo per krizę ir vieninteliai sugebėjo išvengti recesijos. Bet nedidelėms šalims, tokioms kaip Latvija ar Lietuva, turinčioms fiksuotą valiutos kursą, tikrai nėra priežasties nestoti į euro zoną“, – tvirtina V.Dombrovskis. Nors visų problemų euras, žinoma, tikrai neišspręs.

„Dabar, kai eurą turi ir estai, ir latviai, Lietuvos žmonėms daug lengviau suprasti, ką jis duoda. Tad Lietuvai belieka pademonstruoti gerus ekonomikos rezultatus, o techniškąją euro įvedimo pusę tikrai įveiksite. Mes kiek reikės, tiek padėsime, šia tema jau bendravome su kolegomis Lietuvoje. Lietuvos siekis įsivesti eurą jau netoli ir tikrai įmanomas pasiekti“, – drąsina laikinasis latvių finansų ministras A.Vilkas.

Tragedija „Maximos“ parduotuvėje Rygoje, kai įgriuvus stogui žuvo 54 žmonės, sukėlė sumaištį ir Latvijos politinėje arenoje: po kelių dienų, prisiėmęs politinę atsakomybę, iš pareigų atsistatydino ministras pirmininkas Valdis Dombrovskis.
Tiesa, ilgiausiai nepriklausomos Latvijos istorijoje – daugiau nei ketverius metus – išdirbęs premjeras kol kas laikinai tebeužima šį postą, mat naujoji vyriausybė bus sudaryta tik po Naujųjų metų. Žvelgdamas į šią nelaimę, nuveiktus darbus ir ateities iššūkius, 42 metų V.Dombrovskis išskirtiniame interviu pasidalijo mintimis su „Veidu“.

VEIDAS: Pradėkime nuo skaudžios „Maximos“ parduotuvės griūties temos: ar ši didžiulio rezonanso visuomenėje sulaukusi tragedija bei vėlesni įvykiai kaip nors pakeitė latvių požiūrį į Lietuvą? Galbūt tai gali turėti neigiamos įtakos tarpvalstybiniams santykiams?
V.D.: Nemanau, kad tai kaip nors paveiks lietuvių įvaizdį, nes niekas to nesieja su Lietuvos valstybe ar tauta. Pažįstame jus per gerai, kad tapatintume tik su vienu prekybos centrų tinklu. Žinoma, reikia pripažinti, kad dabar jau buvusių „Maximos“ vadovų Latvijoje reakcija pirmosiomis dienomis situacijos tikrai nepagerino, tačiau vadovybė Lietuvoje į tai sureagavo ir priėmė atitinkamus sprendimus. Tikiuosi, įmonė bendradarbiaus su tyrimą atliekančiais pareigūnais ir deramai padės tragedijos ištiktoms šeimoms.
VEIDAS: Kaip ši nelaimė gali paveikti latvių požiūrį į lietuvišką verslą?
V.D.: Nenorėčiau daryti nereikalingų apibendrinimų. Juk esame kaimynai, pažįstantys vieni kitus šimtus metų, todėl tiesiog turime susidoroti su šia specifine problema.
VEIDAS: Prisiėmėte politinę atsakomybę ir netrukus po tragedijos atsistatydinote iš pareigų. Kaip žvelgiate į savo nuveiktus darbus ir ką laikote didžiausiais laimėjimais?
V.D.: Nuo 2009 m. pavasario, kai tapau premjeru, turėjome kelis esminius prioritetus. Visų pirma reikėjo susidoroti su ekonomine krize. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos tą pavyko padaryti pakankamai sėkmingai ir greitai. Dabar esame sparčiausiai auganti ES ekonomika, turime stabilius finansus – kitų metų biudžeto deficitas nesieks 1 proc. BVP.
Antra, siekėme įstoti į euro zoną, todėl džiaugiamės, kad jau nuo 2014 m. pradžios įsivesime eurą. Tai leis užtikrinti ekonominį augimą, sumažinti skolinimosi išlaidas. Taip pat – išvengti valiutų konvertavimo išlaidų, o tai labai svarbu, nes būdama maža ir atvira ekonomika net 70 proc. užsienio prekybos vykdome eurais. Be to, kredito reitingų agentūros jau dabar siunčia signalus, kad vertina šį žingsnį pozityviai. Tikimės, kad sulauksime to paties kaip ir Estija, kurioje po euro įvedimo išaugo tiesioginių užsienio investicijų mastai. Tam nesukliudė net ir ta aplinkybė, kad estai įsivedė eurą krizės įkarštyje. Tad labai lauksime euro zonoje Lietuvos (šypsosi).
VEIDAS: Kai kurie apžvalgininkai pabrėžia, kad euro zona vis dar išgyvena sunkų laikotarpį, o tokios šalys kaip Graikija ar Portugalija neišsivaduoja iš skolų liūno.
V.D.: Jau minėjau priežastis, kodėl manau, kad Latvijai šis žingsnis bus ekonomiškai naudingas. Be to, reikia turėti omenyje, kad finansinės problemos euro zonoje nėra euro, kaip valiutos, krizė. Euro valiutos rodikliai yra labai geri turint omenyje tiek kurso svyravimus, tiek faktą, jog ketvirtadalis pasaulio rezervų stabiliai laikomi euro valiuta. Be to, latas jau yra susietas su euru, taigi paveikus visiems su šia valiuta susijusiems svyravimams. Todėl nematau daug praktiškų priežasčių, kodėl neturėtume įsivesti euro.
Žinoma, kyla klausimų dėl atskirų valstybių padėties, tačiau kilusios problemos sprendžiamos stiprinant fiskalinės disciplinos mechanizmus, gerinant ekonominę valdyseną, garantuojant taisyklių laikymąsi – to labai trūko prieš krizę. Bet blogiausia – jau praeityje, tikimės, kad ekonominiai rodikliai euro zonoje kitąmet gerės.
VEIDAS: Iki šiol netyla diskusijos apie tiek Lietuvai, tiek Latvijai strategiškai itin svarbaus Visagino atominės elektrinės projekto vykdymą. Nepaisant to, Lietuvos vyriausybė iki šiol nepriima galutinio sprendimo dėl statybų, kartu užsimindama, kad Latvija taip pat nėra tarusi galutinio žodžio.
V.D.: Mūsų pozicija nesikeičia nuo 2006 m., kai sutikome dalyvauti šiame projekte. Šiuo metu vyksta pokalbiai dėl praktinių klausimų, dėl kurių sąrašo esame susitarę dar prieš kelerius metus Baltijos Ministrų Taryboje. Ties tuo dirba atsakingos ministerijos bei energetikos įmonės.
Vis dėlto per pastaruosius metus padėtis komplikavosi, nes Lietuvoje įvyko referendumas, kuriame gyventojai pasisakė prieš atominę energetiką. Todėl norime sulaukti aiškaus Lietuvos vadovų atsakymo, kaip tai bus vertinama ir kaip planuojama toliau plėtoti šį projektą. Prieš priimant sprendimus mums svarbus planuojamų investicijų saugumas, nes neigiamo referendumo fone padėtis tampa kur kas sudėtingesnė.
Beje, iš Lietuvos vyriausybės girdime, kad naujo referendumo neplanuojama, tuo metu Prezidentūra, priešingai, užsimena, jog jis gali įvykti. Mums reikia aiškaus plano iš Lietuvos pusės.
VEIDAS: O kaip vertinate kitus bendrus ar iš dalies bendrus projektus, tarkime, europinės vėžės geležinkelio „Rail Baltica“ arba dujų terminalų?
V.D.: Mes vis dar svarstome regioninio suskystintų dujų terminalo projektą. Lietuvos pozicija iki šiol buvo tokia, kad prieštaravimo regioniniam projektui nėra, tačiau greta to Lietuvoje planuojama statyti nacionalinį dujų terminalą, o tai tiesiogiai veikia regioninio projekto atsiperkamumą. Svarstymai dėl to vis dar vyksta, todėl tikimės bendro sprendimo su Lietuva.
Taip pat itin svarbus Lietuvos ir Lenkijos gamtinių dujų tiekimo jungties projektas, kuris leistų mums susijungti su europine gamtinių dujų infrastruktūra. Lenkijai šis projektas irgi įdomus, nes gali suteikti galimybę susijungti su Inčukalniu, kuriame mes laikome gamtines dujas.
Jei kalbame apie „Rail Baltica“, dar 2011 m. susitarėme dėl projekto esmės. Lietuvoje šiuo metu svarstomas tikslus maršrutas, o tai visiškai natūralu, nes tokios diskusijos vyko ir Latvijoje. Tad galima teigti, kad darbai juda į priekį, tačiau svarbiausia pasiekti tokią stadiją, kai galėsime bendra paraiška kreiptis prašydami finansavimo pagal Europos infrastruktūros tinklų priemonės mechanizmus.
VEIDAS: Latvija jau ruošiasi pirmininkavimui ES Tarybai 2015-aisiais, ir būtent Rygoje įvyks ketvirtas Rytų partnerystės viršūnių susitikimas. Kokį dėmesį Latvija skirs šiam klausimui?
V.D.: Rytų partnerystė bus vienas iš mūsų pirmininkavimo prioritetų. Greta to skirsime dėmesį konkurencingumui, ES vidaus rinkos, skaitmeninės ekonomikos plėtrai, tačiau neabejotinai užsienio politikos srityje bus labiausiai koncentruojamasi ties Baltijos jūros regiono strategija ir ypač Rytų partnerystės regionu. Rūpinsimės, kad ES ir toliau būtų aktyviai įsitraukusi į partnerystės valstybių reikalus. Matome dvejopus tikslus: viena vertus, tai praktinė nauda; kita vertus, sprendimai reikšmingi geopolitiškai – įvykiai Ukrainoje tai puikiai parodo.
VEIDAS: Kaip vertinate Rusijos spaudimą, kurį pastaruoju metu itin pajuto ir Rytų partnerystės valstybės, ir ES Tarybai pirmininkaujanti Lietuva? Ar nemanote, kad priartėjus pirmininkavimo laikotarpiui su tuo susidurs ir Latvija?
V.D.: Rusijos darytas spaudimas Rytų partnerystės valstybėms bei Lietuvai kelia didelį nerimą. Tačiau mes turime vilties, kad įmanoma su Rusija palaikyti konstruktyvų dialogą, pavyzdžiui, ekonomikos srityje. Todėl nemanau, kad tarp Rusijos ir ES ar Rytų partnerystės egzistuoja priešiškumas.
VEIDAS: Tačiau Rusijos vedama Eurazijos muitų sąjunga (EMS) verčia tarp dviejų integracijos erdvių esančias valstybes pasirinkti vieną – ES arba EMS.
V.D.: Pasikartosiu, jog nemanau, kad turime tai suvokti kaip priešpriešą. ES pati, šalia kitų dalykų, yra muitų sąjunga, todėl natūralu, kad kalbant su muitais susijusiais klausimais kyla keblumų: neįmanoma dalyvauti dviejose muitų sąjungose vienu metu, todėl Rytų partnerės turi rinktis tarp ES arba Rusijos integracijos krypčių. Vis dėlto noriu pabrėžti, kad pačios valstybės yra atsakingos už savo pasirinkimą. Žinoma, esame sunerimę, kad joms daromas išorinis spaudimas priimant šį sprendimą.
VEIDAS.: Lietuvos saugumo tarnybos vis labiau atkreipia dėmesį į sustiprėjusį vadinamojo informacinio karo, kildinamo iš Rusijos, aktyvumą. Ar ši problema aktuali Latvijai? Kaip apibūdintumėte Latvijos ir Rusijos santykius šiuo metu?
V.D.: Kai kalbama apie mūsų santykius su Rusija, reikia turėti omenyje skirtingus aspektus. Pavyzdžiui, ekonominis bendradarbiavimas vyksta puikiai: praėjusiais metais prekybos mastai išaugo 25 proc., krovinių srautas jūrų uoste – 9 proc., atvyko 30 proc. daugiau rusų turistų. Taip pat pastebimas didesnis verslo suinteresuotumas stiprinti ryšius iš abiejų pusių. Tačiau kartu mums kelia nerimą padėtis Rusijoje: susidorojimai su opozicija, spaudimas kaimyninėms valstybėms. Rusija nėra lengvas kaimynas ir niekada toks nebuvo, tačiau esame suinteresuoti plėtoti konstruktyvų bendradarbiavimą tarp valstybių ir pastaruoju metu matome teigiamų pokyčių.
O informacinis karas yra platesnio klausimo, susijusio su naujais saugumo iššūkiais, tokiais kaip informacinės erdvės apsauga bei kibernetinis saugumas, dalis. Todėl tai yra kiekvienos valstybės, įskaitant ir Latviją, rūpestis. Šioje srityje matome daug vietos įdirbiui didinti, todėl būtent Latvijoje ir buvo įsteigtas NATO strateginės komunikacijos centras.
VEIDAS: Kokios, jūsų nuomone, pagrindinės saugumo grėsmės, kylančios Latvijai? Pavyzdžiui, Kaliningrado srityje pastebima aiški militarizacija.
V.D.: Daug klausimų kilo dėl šiais metais vykusių „Zapad 2013“ karinių pratybų Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje, kurios buvo didžiausio masto pratybos prie Baltijos valstybių sienos nuo pat Sovietų Sąjungos griūties. Tai tik dar kartą patvirtino, kad turime gebėti išlaikyti konstruktyvų dialogą su savo kaimynėmis, o NATO kolektyvinę gynybą matome kaip mūsų nacionalinio saugumo garantą. 2012 m. NATO vadovų susitikime Čikagoje Baltijos valstybių oro policijos misija iš laikinos tapo nuolatine. Neseniai mūsų šalyse taip pat vyko didžiausios nuo 2006 m. NATO karinės pratybos. Tai rodo, kad Aljanso matomumas mūsų regione išaugo, o šis bendradarbiavimas yra mūsų saugumo garantas.
VEIDAS.: Iki 2004 m. strateginė Latvijos, kaip ir kitų Baltijos valstybių, kryptis buvo aiški: tapti visaverte NATO ir Europos Sąjungos nare. Ar Latvija turi naują strategiją, kuria kryptimi valstybė turi judėti artimiausioje ateityje?
V.D.: Tai nuolat aktualus klausimas – kur juda valstybė? Manau, kad šiuo atžvilgiu Lietuvoje ir Latvijoje vyksta panašūs debatai. Atkūrus nepriklausomybę buvo aišku, kad vienintelis kelias – tapti visaverte Vakarų dalimi per narystę NATO ir ES. Tai jau įvyko, tapome ir euro zonos nare, o jūs esate arti šio tikslo. Todėl klausimas, kas toliau, išlieka aktualus. Mano nuomone, dabar kylantys uždaviniai yra vystyti valstybę, žmonių gerovę bei kurti ją tokią, kad piliečiai norėtų čia būti ir norėtų grįžti. Lietuvos ir Latvijos patirtis emigracijos atžvilgiu panaši. Galite klausti, koks yra Belgijos ar Austrijos strateginis tikslas geopolitiniu požiūriu, tačiau turbūt sutiksite, kad jos juos jau yra pasiekusios, o dabar koncentruojamasi į kur kas praktiškesnius klausimus. Manau, būtent tai vyksta ir Latvijoje bei Lietuvoje.
VEIDAS.: Pabaigoje būtų įdomu išgirsti apie jūsų politinius planus baigus eiti Latvijos ministro pirmininko pareigas.
V.D.: Kol kas neturiu aiškaus sprendimo, todėl planuoju tęsti darbą kaip parlamento narys.

Latvija ne tik labiausiai Europoje nukentėjo per krizę, bet ir sugebėjo sparčiausiai pasivyti, o kai kuriose srityse ir pranokti prieškrizinį laikotarpį. Bent jau to, kaip suvaldyti viešuosius finansus ir tapti eksporto lydere, iš savo kaimynės galėtų pasimokyti ir Lietuva.

Latvijos ekonomika auga stabiliai ir su didžiausiu pagreičiu visoje Europoje, o eksportas jau dabar yra didžiausias Latvijos istorijoje. Nedarbas šioje šalyje nuolat mažėja, o štai atlyginimai ir vartojimas nepaliaujamai auga.
Latvijos finansų ministerija drąsiai prognozuoja, kad 2013 m. užimtumas šalyje išaugs 2,4 proc., nedarbo lygis savo ruožtu nebesieks 11 proc., o šalies BVP ir toliau augs maždaug po 4 proc. per metus. Palyginimui, Lietuvos ir net Estijos BVP šiemet neturėtų augti daugiau nei 3–3,1 proc.
Visgi didžiausią nuostabą kelia tai, kad Latvija be viso to dar sugebėjo ir gerokai anksčiau nei būtina grąžinti skolą Tarptautiniam valiutos fondui, paskolinusiam mūsų kaimynei 7,5 mlrd. eurų gelbstint antrą didžiausią šios šalies banką “Parex”.
Beje, “Bloomberg” analitiko Otto Ummelo skaičiavimu, Latvija, kuri visos jai suteiktos paskolos nė nepanaudojo, anksčiau laiko grąžinusi panaudotąją 4,4 mlrd. eurų dalį, sutaupė per 300 mln. latų palūkanoms.
Latvija kitoms valstybėms nosį šluosto ir prekybos vertybiniais popieriais rinkoje. Pavyzdžiui, gruodžio mėnesį Latvija užsienio rinkose skolinosi už rekordiškai mažą 1,7 proc. palūkanų normą, kuri 2009 m. šiai valstybei buvo išaugusi net iki 12 proc.
O Latvijos vertybinių popierių pelningumas dabar yra 108,5 baziniais punktais didesnis, nei, pavyzdžiui, Vokietijos.
Atsižvelgdamos į tokius rezultatus, tarptautinės reitingų agentūros “Standard & Poor’s” bei “Fitch” praėjusių metų pabaigoje padidino iki tol žemiausią įmanomą Latvijos ilgalaikio skolinimosi reitingą. Peržiūrėti Latvijos reitingą ketina ir trečioji kompanija – “Moody’s”, kurios analitikai neslepia, jog Latvijos sprendimas trejais metais anksčiau grąžinti TVF paskolą yra “rimtas signalas”.
Beje, šis žingsnis Latvijai visiškai atrišo rankas ir siekiant įsivesti eurą: manoma, kad jau artimiausiomis dienomis šalis paskelbs, kad siekia įsivesti eurą nuo ateinančių naujųjų metų.
Tiesa, žingsnis gali pasirodyti skubotas, ypač turint omenyje keblią euro zonos valstybių situaciją, tačiau vien tai, kad Latvija iš esmės atitinka visus euro įvedimui keliamus reikalavimus, byloja apie per stulbinamai trumpą laiką visiškai pasitaisiusią šalies fiskalinę sveikatą.
Pavyzdžiui, Latvijos biudžeto deficitas dabar siekia 1,5 proc., o vyriausybės skola šių metų viduryje svyruos apie 45 proc. BVP. Pirmasis rodiklis yra dvigubai mažesnis už pagal Mastrichto sutartį reikalaujamą kriterijų, antrojo atveju Latvija turi erdvės savo skolą, esant būtinybei, dar didinti iki 60 proc. BVP.
Tokių pavyzdingų rodiklių galėtų pavydėti dauguma ES valstybių, dar visai neseniai maniusių, kad Latvija iš krizės kapanosis labai ilgai ir nuobodžiai. Dar 2009 m. skaičiai buvo iš tiesų liūdni: metinis BVP nuosmūkis, priklausomai nuo mėnesio, svyravo tarp 14-17 proc., nedarbas buvo priartėjęs prie 20 proc., o biudžeto deficitas 2009 m. pabaigoje buvo 9,8 proc.
Latvijai buvo žadamas Islandijos (kuri, beje, iš balos išlipo beveik sausa) likimas ir net visiškas valstybės bankrotas.
Juk ir Lietuvoje daug prikalbėta (neretai su pašaipa) apie tai, kaip mūsų kaimynė beviltiškai įklimpo į skolas, kaip užsinėrė ne tik TVF palūkanų kilpą, bet ir pelnė skolininkės nešlovę, kitaip nei Lietuva, nusprendusi prašyti gal ir neprestižinės, bet “pigesnės” pagalbos. Lietuva tada skelbė, kad liks aukštai iškelusi galvą, tačiau ant kaklo pakabintas brangių paskolų akmuo ilgainiui tą galvą stipriai nuleido.
Tiesą sakant, mes pamiršome patarlę, kad viščiukai skaičiuojami rudenį (šiuo atveju – pavasarį). Tad galbūt iš to, ką dar neseniai vadinome nesibaigiančia Latvijos klaidų virtine, o dabar pripažįstame buvus puikia strategija suvaldant krizę, galėtume pasimokyti ir patys.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos architektų biurų „Processoffice“ ir „Andrius Skiezgelas Architecture“ komanda prestižiniame Latvijos nacionaliniame meno muziejuje (LNMM) visuomenei pristatė detalų muziejaus rekonstukcijos projektą ir žengė paskutinį žingsnį seno muziejaus pastato rekonstrukcijos ir naujo pastato statybų link.
Jaunų architektų komanda, kurią sudaro „Processoffice“ architektai: Vytautas Biekša, Rokas Kilčiauskas, Marius Kanevičius, Giedrius Špogis, Ježi Stankevič, Austė Kuliešiūtė, Miglė Nainytė, Giedrė Datenytė, Mantas Petraitis, Sandra Dumčiūtė, Povilas Marozas, Sandra Šlepikaitė ir „Andrius Skiezgelas Architecture“ architektai: Andrius Skiezgelas, Gilma Teodora Gylytė, Rasa Mizaraitė, džiaugiasi įveiktomis kliūtimis ir Rygos miesto savivaldybės bei Kultūros ministerijos pritarimu ir leidimu pradėti statybos darbus.
„Daug darbo jau padarėme, tačiau dar liko bene svarbiausia dalis – atlikti rekonstrukciją. Tai bus sunkus, kruopštus, daug dėmesio ir įdirbio reikalaujantis darbas, tačiau šio darbo rezultatai bus matomi ir suvokiami kaip tikroji architektūros išraiška. Tai džiugina. Labai svarbu ir smagu, jog sugebėjome su savo projektu ne tik laimėti konkursą, bet ir, panašu, sugebėsime jį įgyvendinti iki galo“, – sako „Processoffice“ architektas Rokas Kilčiauskas.
LNMM rekonstrukcijos darbams prasidėti kliučių nebeliko. Pasak R. Kilčiausko, artimiausiu metu bus skelbiamas konkursas muziejaus rekonstrukcijos rangovams surasti.
Latvijos Nacionalinio meno muziejaus rekonstrukcija yra vienas svarbiausių Rygos, 2014 metų Europos kultūros sostinės, programos akcentų. Bendra projekto vertė siekia 110 mln. litų. LNMM bus rekonstruojamas Rygos miesto savivaldybės ir Latvijos vyriausybės skirtomis lėšomis, taip pat naudojant Europos Sąjungos fondų paramą.
„Rengiant projektą, atsižvelgus į konkurso vertinimo komisijos rekomendacijas bei užsakovo, t.y. Rygos miesto savivaldybės ir Latvijos Nacionalinio Meno muziejaus pageidavimus, konkurso metu pristatytas projektas padidėjo bent trečdaliu. Užsakovo pageidavimu buvo suprojektuota daugiau ekspozicijų salių ir pagalbinių patalpų. Pradinę LNMM projekto kainą padidino po pastatais esančių miesto komunikacijų sutvarkymas, o atlikus specialius esamo pastato tyrimus pabrango ir restauracijos darbai. Visgi, užsakovas sutinka, kad už sąlyginai nedidelę kainą gauna ženkliai didesnį ir kokybiškesnį objektą“, – aiškina architektas.
Pasak vieno iš projekto autorių – architekto V. Biekšos, projektą apibrėžia trys aspektai, kuriais grindžiama visa muziejaus rekonstrukcijos strategija:
V. Neimanio suprojektuoto muziejaus pastato renovacija naudojant šiuolaikines technologijas, bet išsaugant pastato unikalumą ir autentiškas detales.
Aiškiai išreikštas naujas požeminis tūris netrikdo susiklosčiusios vieno svarbiausių Rygoje kultūros paminklo aplinkos, papildo ją nauja vieša aikšte.

2011 m. pabaigoje Latvijos parlamentas priėmė svarbius Latvijos pelno mokesčio įstatymo pakeitimus, tarp kurių yra nuostatos, leisiančios Latvijai nuo 2013-2014 m. tapti patrauklia valstybe holdingo kompanijų steigimui.
“Priimti pakeitimai rodo, kad Latvija žengė pirmuosius rimtus žingsnius, siekiant tapti patrauklia valstybe holdingo kompanijų steigimui. Atsižvelgiant į liberalius Latvijos įstatymus bei palyginti mažus įmonių steigimo bei išlaikymo kaštus, šie pakeitimai tikrai gali patraukti holdingo kompanijų steigėjų dėmesį”, – teigia „PwC“ mokesčių partnerė Kristina Kriščiūnaitė.
Priimti įstatymo pakeitimai yra susiję su akcijų perleidimo apmokestinimu, kuris bus taikomas nuo 2013 m.
Latvijoje akcijų perleidimo pelnas nebebus apmokestinamas pelno mokesčiu (atitinkamai nuostoliai bus laikomi neleidžiamais atskaitymais), tačiau šios nuostatos nebus taikomos lengvatinių mokesčių teritorijose įregistruotų įmonių akcijų perleidimui.
Taip pat nebus taikomas reikalavimas dėl minimalaus akcijų valdymo procento ar laikotarpio, kuris taikomas daugelyje kitų valstybių, tame tarpe ir Lietuvoje. Įmonės Lietuvoje turi išlaikyti mažiau nei 25 proc. savo akcijų ilgiau nei du metus, kad jų pardavimas būtų neapmokestinamas.
Nuo kitų metų dividendai, gaunami iš bet kuriose valstybėse įregistruotų įmonių, o nuo 2014 m. ir bet kuriose valstybėse įregistruotoms įmonėms išmokami dividendai Latvijos valstybėje nebus apmokestinami pelno mokesčiu. Šios nuostatos nebus taikomos, jeigu dividendai bus gaunami ar išmokami lengvatinių mokesčių teritorijose įregistruotoms įmonėms.
Nuo 2014 m. Latvijoje pelno mokesčiu taip pat nebus apmokestinamos užsienio įmonėms išmokamos palūkanos bei honorarai. Šiuo metu tokios išmokos atitinkamai apmokestinamos 10% – 5% arba 15% – 5% pelno mokesčio tarifu.
Verta paminėti, jog nuo kitų metų nebebus galima į kitus mokestinius metus perkelti nuostolių, susidariusių iš vertybinių popierių perleidimo. Teigiama šio pakeitimo pusė yra ta, kad nuostoliai, susidarę iš vertybinių popierių (išskyrus akcijas) perleidimo, galės būti sudengiami su atitinkamo laikotarpio įprastinės veiklos apmokestinamomis pajamomis. Tačiau toks pakeitimas bus nepalankus tik įmonėms, sukaupusioms didelius vertybinių popierių perleidimo nuostolius.

Kaimynų elektros energijos koncernas „Latvenergo“ paskelbė šiek tiek sumažinęs pageidaujamą Visagino atominės elektrinės akcijų paketą, tačiau projektą vertinantis palankiai.

Praėjusią savaitę Latvijos valstybinio elektros energijos koncerno „Latvenergo“ vadovai, pasikvietę į svečius grupę Lietuvos ir Estijos žurnalistų, pranešė, kad derasi dėl 275 MW būsimojo reaktoriaus galios suteikiančios akcijų dalies Visagino atominėje elektrinėje (VAE). Tai atitiktų 20 proc. VAE akcijų paketą. Anksčiau Latvijos atstovai šiame Baltijos šalių energetikos projekte tvirtino pretenduojantys į 300 MW.
„Tai tebuvo preliminarus skaičius. Įvertinus būsimus energijos poreikius ir sąnaudas, būtent 20 proc. neviršijantis akcijų paketas mums pasirodė optimaliausias. Dabartinę derybų dėl dalyvavimo VAE projekte būklę vertiname teigiamai, nors, žinoma, dar liko neaptartų klausimų“, – tvirtino „Latvenergo“ pardavimo plėtros departamento vadovas Gatis Junghanis.
Jis taip pat teigė, kad bendrovė „Latvenergo“ suinteresuota greitesniu Baltijos šalių elektros energijos rinkos integravimu į Vakarų Europą, nes tai išplėstų galimus Latvijoje pagamintos elektros energijos pardavimo regionus. Ypač kaimynus domina „LitPol Link“ perdavimo linija. „Iki 2020 m. Skandinavijoje prognozuojamas ženklus elektros energijos gamybos perteklius. Jei liktume izoliuoti vien Baltijos šalyse ir Skandinavijoje, neišvengiamai patirtume didelį spaudimą elektros kainoms. Tai reiškia, kad „Latvenergo“ valdomos elektrinės minėtu laikotarpiu uždirbtų mažiau pelno“, – aiškino G.Junghanis.
Jis priminė, kad dėl apribojimų Latviją su Estija jungiančiose elektros linijose kasmet keturis penkis mėnesius, pradedant birželio pradžia ir baigiant rugsėju–spaliu, Lietuvos ir Latvijos elektros energijos sistemos praktiškai veikia izoliuotai nuo Skandinavijos. „2011-aisiais minėti ribojimai užsitęsė net iki lapkričio vidurio, dėl to elektra Estijoje buvo gerokai pigesnė nei Lietuvoje ir Latvijoje“, – komentuoja „Latvenergo“ atstovas.
„NordBalt“ kabelis, kurį žadama tiesti Baltijos jūroje, galėtų šią situaciją pakeisti.

Lietuvoje orientuojasi į smulkiuosius vartotojus

2011 m. „Latvenergo“ savo klientams Baltijos šalyse pardavė 9 teravatvalandes (TWh) elektros energijos ir tenkino 35 proc. šio regiono elektros poreikių. Didžioji pagamintos energijos dalis, suprantama, liko pačioje Latvijoje. Kaip teigė „Latvenergo“ valdybos narys Maris Kunickis, 2010–2011 m. elektros energijos suvartojimas šalyje praktiškai nekito: pernai, pakilus tarifams, šiek tiek mažiau elektros suvartojo Latvijos gyventojai, tačiau šį pokytį kompensavo padidėjęs jos poreikis gamybos srityje.
Klientams Lietuvoje 2011 m. „Latvenergo“ pardavė 1770 GWh, Estijoje – tris kartus mažiau, tik 526 GWh elektros energijos. Sėkmingai startavusi Lietuvoje ir vienu metu užėmusi net 21 proc. mūsų elektros energijos rinkos, pastaraisiais mėnesiais „Latvenergo“ čia susidūrė su stipresne konkurencija ir savo dalį sumažino iki 17 proc. Latvių pasirinkta taktika – orientuotis į naujus, smulkesnius Lietuvos klientus, todėl „Latvenergo“ klientų sparčiai daugėja.
„Anksčiau laisvojoje rinkoje galėjo dalyvauti tik stambūs Lietuvos vartotojai, dabar ji atsiveria smulkesniems pirkėjams. Norime savo „portfelyje“ turėti ir tokių, ir tokių, nes stambieji pirmiausia vertina kainą ir linkę greitai keisti tiekėjus, o smulkesni vartotojai nebūna tokie judrūs“, – pasakoja G.Junghanis. Populiariausias energijos tiekimo sutarties terminas Lietuvoje – vieni metai, bet yra ir pusmečiui ar vos ketvirčiui, taip pat dvejų trejų metų laikotarpiui pasirašomų sutarčių.
„Latvenergo“ gamina energiją ir dviejose termofikacinėse jėgainėse. Netoli Rygos veikiančiame TEC-2 šiuo metu rekonstruojamas antrasis gamtinėmis dujomis kūrenamas jėgainės blokas, kuris, priešingai nei bandymus pradėjęs „Lietuvos energijos“ jėgainės devintasis, gamins ne vien elektros energiją, bet ir šilumą. Beje, pirmąjį Rygos TEC-2 bloką rekonstravo tas pats ispanų koncernas „Iberdrola“, kuris dabar baiginėja darbus Elektrėnuose. Antrojo jėgainės bloko generalinio rangovo konkursą laimėjo Turkijos bendrovė, plušėjusi, pasak M.Kunickio, gerokai kokybiškiau ir tvarkingiau už nemažai rūpesčių latviams pridariusius ispanus. Rudenį turėtų prasidėti naujosios Rygos TEC-2 turbinos bandymo darbai.
Žinoma, nuosekliai modernizuojami ir Dauguvos kaskados hidroagregatai. 2014–2020 m. laikotarpiu į hidroelektrinių atnaujinimą ketinama investuoti daugiau kaip 150 mln. eurų. Tai leis padidinti jose per metus pagaminamos elektros kiekį maždaug 65 GWh.

Naktimis kaupia, dienomis išleidžia

70 proc. „Latvenergo“ elektrinėse pagaminamos elektros energijos tiekia vadinamosios Dauguvos kaskados – trys ant didžiausios Latvijos upės stovinčios hidroelektrinės. Dar tarpukariu pastatytos seniausios – Kegumo hidroelektrinės kaimynystėje 1979 m. atidaryta nauja Kegumo-2 jėgainė, todėl kartais tvirtinama, kad Dauguvos kaskadas iš viso sudaro keturios hidroelektrinės.
Pati didžiausia – dešimties vartų Pliavinių HE yra antra pagal galingumą tokio tipo jėgainė Europoje (galingiausia Europos hidroelektrinė veikia Švedijoje). Vandens lygio skirtumas abiejose Pliavinių HE užtvankos pusėse siekia 40 metrų – tai maždaug atitinka devynių aukštų namą. Vieno vandens slenksčio vartų svoris siekia 85 tonas, juos pakelti specialiu bėginiu kranu užtrunka pusvalandį.
Pliavinių HE instaliuota galia prilygsta vidutiniam visos Latvijos elektros energijos suvartojimui, tačiau suprantama, kad maksimaliu galingumu ši, kaip ir kitos Dauguvos hidroelektrinės, tegali veikti potvynių laokotarpiu. Šįmet pavasarinis potvynis vandens pašykštėjo – lankantis žurnalistams tebuvo atidaryti šeši Pliavinių hidroelektrinės vartai iš dešimties. Šios hidroelektrinės vadovas Dzintaras Ostanevičas tikisi dar sulaukti pakilimo, kai Dauguva suneš tirpsmo vandenis iš Baltarusijos. O kol kas galingiausia Latvijos jėgainė dirba „savaitiniu režimu“, naktimis ir savaitgaliais kaupdama upės vandenį užtvankoje. Taip daroma tam, kad daugiau elektros energijos būtų pagaminama darbo valandomis, kai padidėja jos kaina ir suvartojimas.
Nors hidroenergija – atsinaujinantis ir nekenksmingu laikomas energijos šaltinis, viskas turi savo kainą: kaip teigia M.Kunickis, laivyba kaskadomis suskaldytoje upės atkarpoje merdi, o koncernas, valstybės įpareigotas, kasmet skiria 1,3 mln. eurų subsidijų Dauguvą įžuvinančioms įmonėms, taip iš dalies kompensuodamas užtvankų daromą žalą.
Žvejai ypač neabejingi Pliavinių hidroelektrinės apylinkėms, mat šioje vietoje sugaunamos rekordinio dydžio žuvys. Prieš porą metų čia pavyko ištraukti ir beveik 85 kg sveriantį šamą, kuris laikomas stambiausiu Latvijos žvejų laimikiu. Deja, retkarčiais kartu su sąnašomis prie hidroelektrinės vartų srovė atplukdo ir vieną kitą neatsargaus žvejo kūną.

Žaliosios elektros energijos gamybos dalis ES valstybėse 2010 m. (proc.)
Austrija    64
Latvija    57
Švedija    55
Suomija    36
Slovėnija    26
Italija    21
Vokietija    17
Prancūzija    14
Lietuva    9
Lenkija    3
Estija    3
Šaltinis: „Eurelectric Power Statistics“

Visagino atominė elektrinė tikrai reikalinga, bet tik jei bus naudinga ekonomiškai – taip teigė visų trijų Baltijos šalių premjerai, praėjusią savaitę susirinkę į kasmetinį neformalų susitikimą, iš kurio tikėtasi kur kas daugiau – kad galbūt jau bus pasirašytas susitarimas dėl koncesijos.

Tačiau pasirašyta buvo tik politinė deklaracija. Tai liudija viena: ekonominis Visagino AE projekto aspektas Lietuvos partneriams kelia dar labai daug abejonių.
Tai, kad ekonominės perspektyvos priimant bet kokius sprendimus tampa svarbesnės už politinius ar socialinius motyvus, pripažino ir Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis. Taigi pokalbis su Latvijos ministru pirmininku.

VEIDAS: Šiuo metu daug kalbama apie priežastis, kodėl Latvijai verta dalyvauti Visagino atominės elektrinės projekte. O kokios yra priežastys arba galimi scenarijai, kurie galėtų paskatinti Latviją iš šio projekto pasitraukti nepaisant 2006-aisiais pasirašyto susitarimo ir praėjusią savaitę dar kartą patvirtinto dalyvavimo projekte?
V.D.: Latvijos požiūris į šį projektą nekinta, konceptualus sprendimas buvo priimtas dar 2006 m., ir nuo to laiko projektas vystomas. Buvo pritraukti strateginiai investuotojai, dabar su kompanijomis deramasi dėl praktinių detalių. Mums pats svarbiausias dalykas yra komercinė nauda ir ar šis projektas pasiteisina Šiaurės šalių rinkose.

VEIDAS: Nesitrauksite iš projekto net jeigu Latvijos valdantieji patirs vis didesnį opozicijos ir visuomenės spaudimą?
V.D.: Šiuo metu reikia galvoti, kaip su šiuo projektu judėti pirmyn, o ne kaip iš jo pabėgti. Visi supranta, kad svarbu stiprinti energetinį saugumą, energetinį nepriklausomumą, didinti naujos kartos energijos gamybos pajėgumus.

VEIDAS: Tačiau dvišaliai projektai kol kas dažniau stringa negu pasiseka. Pavyzdys – ypatingu vangumu pasižymintis Rail Baltica projektas. Kas lemia tokį delsimą?
V.D.: Rail Baltica – didžiulis projektas ir jo kaina – taip pat labai didelė, todėl šiuo atveju svarbiausias klausimas yra finansavimas. Praėjusių metų lapkritį su ministrais sutarėme, kad šis projektas, jei bus vystomas, turės būti pripažintas europinės reikšmės projektu ir didžiąja dalimi turės būti finansuojamas iš ES, o ši suma turės siekti apie 85 proc. visos projekto vertės. Tai – būtina sąlyga projekto plėtojimui.

VEIDAS: Ar vis dar jaučiate nusivylimą, kad elektros tiltas su Švedija bus nutiestas ne iš Latvijos, o iš Lietuvos? Ar tai nesumažino jūsų noro apskritai šia jungtimi naudotis?
V.D.: Pirmiausia, tą jungtį reikia pastatyti, o tada reikia diskutuoti, ar ja naudosimės. Bet kuriuo atveju statyti tiltą iš Lietuvos buvo bendras sprendimas, o Latvija jau dirba savo darbą – iš ES lėšų stiprinimas elektros tinklas vakarinėje šalies dalyje, kad vėliau Latvija galėtų naudotis būsimąja jungtimi. Ar taip ir bus, priklausys grynai nuo rinkos ir ekonomikos, bet, šiaip ar taip, jungtis padės integruoti Šiaurės šalių rinkas.

VEIDAS: O ar tikite, kad Europos Komisija pritars jūsų siūlymui Latvijoje, o ne kurioje nors kitoje Baltijos valstybėje statyti regioninį suskystintų dujų terminalą?
V.D.: Kalbėti apie tai bus galima sulaukus Europos Komisijos išvadų. Mes manome, kad Ryga turi neabejotiną pranašumą, nes pasirinkus šią vietą prireiktų mažiausiai investicijų tiek į patį terminalą, tiek į vamzdyną Ryga – Inčukalns, o iš ten driektųsi jau egzistuojančios dujų tiekimo sistemos, per kurias dujos ir dabar tiekiamos tiek Latvijai, tiek Lietuvai, tiek Estijai.
2011 m. lapkritį nusprendėme paklausti Europos Komisijos pozicijos ir nutarėme šios nuomonės palaukti prieš darydami bet kokius sprendimus.

VEIDAS: Tačiau Lietuva ir Estija jau priiminėja sprendimus ir rodo pasiryžimą statyti savo suskystintų dujų terminalus, jei regioninis terminalas bus Latvijoje. Kaip vertinate tokius kaimynių norus?
V.D.: Kaip ir sakiau, joms pirmiausia reikėtų sulaukti Europos Komisijos išvadų, o ne imtis sprendimų užbėgant šioms išvadoms už akių. Svarbu įvertinti, kokiu atveju būtų didžiausia ekonominė nauda visam regionui.

VEIDAS: Kalbant apie ekonominę naudą, norisi dar kartą paklausti – kaip gi vis dėlto Latvijai pavyksta susitarti su Rusija dėl ženkliai mažesnių dujų kainų, jei lyginsime jas su kaina, kurią sumoka Lietuva?
V.D.: Pirmiausia noriu pabrėžti, kad vyriausybė šiose derybose visiškai nedalyvauja, nes tarpusavyje derasi akcinė bendrovė “Latvijas Gaze” ir “Gazpromas”. Svarbiausia tai, kad pastaruosius dvejus metus dujų kaina apskaičiuojama pagal nekintančią, nustatytą formulę, todėl deramasi ne dėl dujų kainos, o dėl nuolaidos. Jei neklystu, šiemet tokią nuolaidą gavo ir Estija.

VEIDAS: Kiek šių derybų sėkmę įtakoja prorusiškų interesų gynimas Latvijoje, nors aiškiai prorusiškai nusiteikusių piliečių, kaip parodė neseniai įvykęs referendumas dėl rusų kalbos statuso įtvirtinimo, yra mažuma, o ne dauguma?
V.D.: Reikia pasakyti, kad iniciatyva tokiu būdu geriau integruoti rusakalbius nepasiteisino. Sumanymas įteisinti rusų kalbos kaip antrosios valstybinės kalbos statusą buvo kategoriškai atmestas: tam pritarė tik 22,5 proc. balsavusiųjų, o 77,2 proc. pasisakė prieš.
Tačiau dabar svarbu patobulinti integravimo ir natūralizacijos politiką.

VEIDAS: O kaip vertinate tai, kad didžiuma Latvijos energetikos sektoriaus kompanijų priklauso tam pačiam “Gazpromui”, o Rusijos įtaką šioje Latvijos rinkoje yra neabejotina?
V.D.: Dabar svarbiausias klausimas, kaip įgyvendinti Trečiąjį ES energijos paketą, kaip užtikrinti trečiosios šalies prieigą prie infrastruktūros. Į tai reikėtų koncentruotis, nes tai užtikrins galimybę dujų rinkoje dalyvauti ir kitiems tiekėjams, o ne į tai, kiek kompanijų valdo “Gazpromas”. Ir nepasakyčiau, kad čia tinka žodis “didžiuma”. “Gazpromui” drauge su “E.ON Ruhrgaz” priklauso “Latvijas Gaze”, ir tai ne naujas sprendimas, jis buvo priimtas dar 1990-aisiais, pradėjus privatizacijos procesą. Žinoma, gali egzistuoti skirtingos nuomonės dėl to, ar šis sprendimas buvo geras.

VEIDAS: Įdomu, kaip dabar vertinate sprendimą nacionalizuoti skrydžių kompaniją “Air Baltic” ir ar šis sprendimas nepakenks Rygos oro uosto, kaip regioninio centro, įvaizdžiui ir finansinei situacijai?
V.D.: Rygos oro uostas buvo ir yra regioninis skrydžių aptarnavimo centras. Žinoma, jo situacija priklauso nuo skrydžių bendrovės padėties, bet jų interesai yra visiškai priešingi – vienas nori kuo daugiau apmokestinti, kitas – mokėti kuo mažiau.
Dabar valdome 99,8 proc. “Air Baltic” akcijų, tad šiuo metu svarbu stabilizuoti kompanijos finansus. Keičiama vadovybė, diegiamas naujas verslo planas. Bendrovė bus mažinama, mažės skrydžių krypčių – vietoje 70 liks apie 60. Bus siekiama ir didesnių pajamų iš keleivių. Paraleliai vyksta derybos ir su potencialiais investuotojais, kurie galėtų tapti strateginiais investuotojais, o tai reiškia, kad deramasi su stambia skrydžių bendrove.

VEIDAS: O kaip iš laiko perspektyvos vertinate Latvijos sprendimą pasinaudoti Tarptautinio valiutos fondo paskola? Jei palygintume dvi Latvijas – tokią, kuri pasinaudojo TVF pagalba, ir hipotetinę, nusprendusią pagalbos neprašyti, kurios situacija šiandien būtų geresnė, o valstybės skola – mažesnė?
V.D.: Šalis į TVF nesikreipia be labai rimtos priežasties, neateina ir nesako – nagi, duokite mums šiek tiek pinigų. Jei jau kreipiesi į TVF, tai situacija yra kritiška, nes visi žino, kad TVF sąlygos yra labai griežtos. Tai tarsi paskutinė galimybė. Taigi, reikėtų klausti, ne koks pasirinkimas būtų buvęs geresnis, o ar Latvija 2008-aisiais apskritai turėjo kitą pasirinkimą, turint omenyje, kad šalies biudžeto deficitas jau siekė 10 proc. BVP, o dar laukė “Parex” nacionalizavimas. Iš esmės tuo metu nebuvo kitos išeities kaip tik kreiptis į TVF, nes niekas daugiau nenorėjo Latvijai skolinti, o skolintis mums būtinai reikėjo.
Žinoma, tai nėra priežastis nutylėti šio sprendimo pliusus ir minusus. Minusai – tai jau minėtos TVF sąlygos, kišimasis į sprendimų priėmimą, be to, derybos sudėtingos ir dėl to, kad tenka susitarti tiek su koalicijos, tiek su socialiniais partneriais ir dar sulaukti parlamento pritarimo.
Užtat geroji pusė – mažos palūkanos, kurias mokame už TVF ir Europos Komisijos paskolas. Jos ženkliai mažesnės nei būtų tekę mokėti skolinantis rinkoje. Tai mums padėjo sutaupyti daug pinigų, ir jei 2009-aisiais biudžeto deficitas siekė 10 proc. BVP, tai 2010-aisiais jis jau buvo 9 proc., o pernai, mano žiniomis, buvo mažesnis už Lietuvos, kuri iš TVF nesiskolino.

REUTERS

Daugiau nei trys ketvirtadaliai Latvijos rinkėjų, dalyvavusių šeštadienį vykusiame referendume dėl rusų kalbos pripažinimo valstybine kalba, pasisakė prieš šį pasiūlymą, rodo preliminarūs Latvijos vyriausiosios rinkimų komisijos duomenys.

75,05 proc. iš daugiau nei milijono referendume dalyvavusių Latvijos piliečių balsavo prieš tai, kad rusų kalba būtų antra valstybinė kalba kaimyninėje valstybėje, 24,63 proc. pritarė tokiam siūlymui, remiantis balsais, gautais suskaičiavus referendumo rezultatus 969 iš 1035 balsavimo apylinkių.

Iš viso prieš rusų kalbą kaip valstybinę balsavo 750,159 tūkst. rinkėjų, už – 246,245 tūkstančiai.

3190 balsavimo biuletenių (0,32 proc.) pripažinta negaliojančiais. Rinkimų komisijos duomenimis, referendume iš viso dalyvavo 1,087,284 Latvijos piliečių arba apie 70,37 proc. visų rinkimų teisę turinčių Latvijos gyventojų. Tai – didžiausias rinkėjų skaičius Latvijoje dalyvavęs referendumuose per visą nepriklausomybės laikotarpį.

Iki šiol daugiausiai rinkėjų – 1,010,906 arba 71,49 proc. – dalyvavo 2003 metais Latvijoje vykusiame referendume dėl narystės Europos Sąjungoje.

Scanpix

Apibūdindamas absurdiškų gandų sukeltą situaciją Latvijoje, “Swedbank” Lietuvoje vadovas Antanas Danys teigia, kad pagrindo nerimauti banko klientams nėra, bankas atlieka visas funkcijas ir dirba kaip įprasta. Apie tai pranešė ELTA.

Penktadienį Latvijos socialiniuose tinkluose ir interneto erdvėje kilo absurdiški ir jokio pagrindo neturintys gandai, jog “Swedbank” nebedirba Estijoje, nėra galimybių išgryninti pinigų Švedijoje, Švedijos ir Estijos “Swedbank” vadovybės areštuotos. “Tai absoliučiai absurdiškos žinios. Latvijos finansų reguliavimo tarnyba praneša, jog kreipsis į policiją su prašymu ištirti tokių gandų šaltinį”, – sako A. Danys.

Jis pripažįsta, kad po neseniai sustabdytos “Latvijas Krajbanka” veiklos diskusijų apie Europos bankų sektoriaus reguliavimą ir euro ateitį Latvijos visuomenė į tokius gandus reaguoja labai jautriai. Latvijoje kai kurie gyventojai ėmė atsiiminėti pinigus iš bankomatų.

“Swedbank” Latvijoje informuoja savo klientus, kad bankas veikia įprastu režimu, visas 300 bankomatų tinklas aprūpinamas pinigais labai greitai, ir bankas, kaip įprasta, teikia paslaugas klientams visuose 59 padaliniuose.

Lapkričio mėnesį paskelbtoje Švedijos centrinio banko stabilumo ataskaitoje konstatuota, kad Švedijos bankų rizika yra gerokai mažesnė nei kitų Europos bankų, veikiančių tarptautinėse rinkose, Švedijos bankai yra gerai kapitalizuoti.

Gruodžio pradžioje reitingų agentūra “Standard & Poor’s” padidino “Swedbank” skolinimosi reitingus nuo A iki A+, bankui nustatyta stabili perspektyva. Reitingų kilstelėjimą lėmė pakankamo kapitalo, pelno ir verslo pozicijos, taip pat įvertinta banko galimybė skolintis, jo rizika bei likvidumas.

Latvijos finansų rinkų ir kapitalo komisijos pirmininko pavaduotojas Janis Brazovskis sako, kad “Swedbank” deramai atlaikė naktį į pirmadienį, kai smarkiai padidėjo grynųjų pinigų iš jo bankomato paklausa. Banko “Swedbank” valdybos pirmininkas Latvijoje Maris Mancinskis pirmadienio rytą sakė, kad klientai Latvijoje atsiėmė per 10 mln. latų indėlių.

Pinigus iš banko atsiėmė 10 tūkst. klientų. M. Mancinskis pabrėžė, kad atsiimtų pinigų suma nepaveiks banko operacijų, nes sudaro tik vieną procentą visų indėlių, pranešė “nozare.lv”. Pirmadienio rytą “Swedbank” klientai galėjo pasiimti pinigų iš 170-ies bankomatų, 130 – jau ištuštinti. Ilgiausios eilės prie “Swedbank” bankomatų nusidriekė Jelgavoje ir Ventspilyje.

“Neturiu jokios informacijos apie gandų šaltinius. Laukiame, kol valdžia juos nustatys”, – sakė M. Mancinskis.

“Swedbank” pagrindinio banko turtas Švedijoje sudaro beveik 750 mlrd. litų.