Laukuvai patinka stiebtis į viršų. Miestelis nuo seno išsiskyrė dangun šaunančiais bažnyčios bokštais, o šiais laikais jį papuošė dar du aukštaūgiai – meteorologinis radiolokatorius ir vėjo jėgainė. Ir pačių laukuviškių žvilgsniai bei siekiai nukreipti į aukštumas. Jei ką sumąsto, žemaitiškai tvirtai kopia kiekvienas į savo viršūnę.
Jūratė KILIULIENĖ
Kildamas ir leisdamasis senasis Žemaičių plentas veda tiesiai į Laukuvą, pačiame Žemaitijos viduryje išsidėsčiusį miestelį. Apie Vilnių iš tolo praneša Televizijos bokštas, o apie Laukuvą – aukštai iškeltu kupolu vainikuotas statinys.
Prieš penkerius metus iškilęs pirmas Lietuvoje meteorologinis radaras prigijo ne iš karto. Vieni baiminosi įrenginio skleidžiamų bangų, kitiems tiesiog nepatiko jo architektūra, neva per moderni, nelietuviška, dėl to kupolo primenanti mečetę. Bet ar galėjo jis atsirasti kur kitur, ne Laukuvoje? Miestelio padėtis meteorologiniu požiūriu – išskirtinė. Tai lietingiausia šalies vieta, per metus čia vidutiniškai iškrinta 820 mm kritulių. Laukuvai priklauso ir storiausios sniego dangos rekordas. 1931-ųjų kovą ši siekė net 94 centimetrus.
Nuosava orų ministerija
Tad nieko keisto, kad Laukuvoje apie orus kalbama dažnai. Miestelėnai įsivaizduoja esantys tikri visų orų reikalų žinovai nuo tada, kai čia buvo pradėti profesionalūs klimato stebėjimai. Meteorologijos stotis Laukuvoje įsteigta dar 1924 m. ir tebeveikia. Praėjusį rudenį jos darbuotojos atšventė įkurtuves naujame stoties pastate, aukštaūgio radaro papėdėje. Tai aukščiausiai virš jūros lygio – 156,8 metro įrengta šalies meteorologinė įstaiga. O, tarkim, Klaipėdos miesto „aukštis“ yra vos šeši metrai.
„Tas aukštingumas labai jaučiamas. Važiuojant iš mūsų miestelio Klaipėdos link – vis žemyn žemyn, o atgal kelias visąlaik kyla. Ir orai pas mus ne tokie kaip kitur Lietuvoje. Dažni rūkai, lijundros, apledėjimai, stiprūs vėjai. Atsimenu, kai studijuodama Kaune grįždavau autobusu, vairuotojai sakydavo: Laukuva – anomalijų kraštas“, – stoties vadovė Audronė Evčenkienė neleidžia suabejoti, kad orai miesteliui – svarbus reikalas.
Po naujojo stoties pastato langais plyti sniegu nuklotas banguotas peizažas, atsiveria platus dangus. Jos darbuotojos nuo šio vaizdo nenuleidžia akių. Bet ne dėl savo malonumo, o stebėdamos orų dinamiką. Aštuonis kartus per parą duomenys – matomumas, debesų aukštis, žemės paviršiaus temperatūra ir t.t., užfiksuoti tiesiog stebint ir matuojant specialioje aikštelėje, suvedami į meteorologinių stebėjimų knygelę. O tada informacija, užkoduota skaičiais, kas trys valandos telegrama siunčiama į centrinę Lietuvos stotį ir pasiekia visus pasaulio meteorologijos bankus. Procesas nenutrūksta nei naktį, nei savaitgaliais ar per šventes.
„Ir vietos gyventojai dažnai pas mus ateina, skambina. Ypač ūkininkams rūpi, koks bus oras, lis ar nelis net valandos tikslumu. Atrodo, dabar jau yra kur pasižiūrėti, bet ne, jiems reikia, kad mes pasakytume. Turime šiokios tokios patirties, bandome jiems užsakyti tokį orą, kokio reikia, – pokštauja stoties vadovė. – Tačiau mūsų funkcija yra ne orų spėjimas, o stebėjimas.“
Prognozes sudaro sinoptikai Vilniuje, remdamiesi iš stočių susiųstomis telegramomis. Pati Audronė jas vertina skeptiškai. Kasdien stebėdama orus ir matydama, kaip greitai keičiasi situacija, kartais net ne minutėmis, o sekundėmis, orų spėjimą ji laiko labai nedėkingu užsiėmimu.
Tiesa, Laukuvoje iškilus 39,5 metro aukščio radiolokaciniam radarui, o pernai tokį pat, tik šiek tiek žemesnį, pastačius ir Trakų Vokėje netoli Vilniaus, daug tiksliau galima nuspėti liūtinių kritulių intensyvumą, judėjimo kryptį. Laukuvos stoties darbuotojos prie radaro nagų nekiša – jo duomenys keliauja tiesiai į Vilnių. Bet lipti į „mečetės“ kupolą tenka dažnai. Nuo bokšto pasidairyti į kalvotąjį Medininkų kraštą atvyksta mokinių ekskursijos, turistai.
Maitina vokiečius ir šveicarus
Meteorologijos stotyje darbuojasi penkios moterys. Net penkios! Laukuvos, stambių darbdavių nesulaukiančio miestelio, sąlygomis vertybe tampa kiekviena darbo vieta. Pramonė čia tik smulki – kruta kelios medienos perdirbimo bendrovės, ir tiek.
Kur kas geriau einasi ūkininkams, bet jie apsirūpinę šiuolaikine technika, tad samdinių daug nereikia. Arti šimto laukuviškių dirba mėsos perdirbimo ceche. Dabar jis priklauso vienai iš mėsos perdirbimo lyderių šalyje bendrovei „Nematekas“. Bet kūrė cechą vietos žmogus, ūkininkas Rimantas Rimkus.
„Ar nesigailiu pardavęs? Tikrai ne, visų pinigų juk neuždirbsi“, – purto galvą 53 metų vyras. Jis yra stambiausias mėsine galvijininkyste užsiimantis ūkininkas visoje seniūnijoje, augina 500 galvijų, dar dirba 500 hektarų žemės. Visas ūkis – ekologinis.
„Kiaulių žviegimas man į kraują įaugęs, – juokiasi trečią dešimtmetį savame ūkyje krutantis Rimantas. – Esu labai prisirišęs prie žemės. Augau dešimties vaikų šeimoje, nuo mažens visi buvome lenkiami prie darbo. Dabar daug kas su pavydu sako: gerai tam Rimkui – ratai sukasi, pinigai byra. Bet sąlygas visi turėjome tas pačias, tik kai kas pragėrė tą laiką, kitas nieko nedarė, nes nedrįso. Aš juodai dirbau ir dabar esu patenkintas savimi.“
Ūkininkas sako ir dabar plušantis už tris – ir į traktorių sėdantis, ir budintis prie besiveršiuojančių telyčių, ir cezario pjūvį, jei reikia, atliekantis. Vasarą daug laiko atima šieno ruošimas. Kai dangus grasina lietumi, o Laukuvoje tai atsitinka kur kas dažniau nei aplinkinėse vietovėse, Rimantas iš pievų grįžta gerokai po vidurnakčio. Tokie pat neišrankūs darbams ir kiti trys kartu ūkininkaujantys vyrai – Rimanto brolis ir du žentai.
„Džiaugiuosi, geri žentai pasitaikė, iš ūkininkų šeimų, abu prie gyvulių, prie technikos. Vieno tėvai dirbo su sena rusiška technika. Kai pradėjo lankytis pas mano dukrą, aš jau ir traktorių, ir kombainą vakarietišką turėjau. Žiūriu, jo akys tik žiba“, – pokštauja taip dukrai vyrą, o sau pagalbininką priviliojęs ūkininkas, ir jau rimtai priduria, kad nė vienas iš šeimos jaunosios kartos negalvojo išvažiuoti iš šalies.
Ar verta kažkur trenktis dėl vakarietiškų algų, jei tokius pat pinigus galima užsidirbti ant savos žemės? Visi šiame ūkyje užauginti mėsiniai galvijai iškeliauja į Šveicariją ir Vokietiją. Žinoma, sumokėjus už juos atitinkamą kainą.
„Mano ūkio mėsa vietos rinkoje būtų neįperkama, ji ekologiška, pačios aukščiausios kategorijos. Vokiečiai labai išrankūs, o šveicarams apskritai beveik neįmanoma įtikti. Bet kai daug metų dirbi, kai pats viską prižiūri ir už viską atsakai, įmanoma net šveicarams mėsos užauginti“, – tikina laukuviškis.
Jis viliasi, kad Lietuvos ūkininkams atsivers ir Azijos šalys, ypač Kinija, ir jau planuoja gausinti mėsinių galvijų bandą. Šiuo metu ūkyje vyksta statybos, kyla naujos fermos.
„Negaliu sustoti, man įdomu nauja technika, naujos rinkos. Tikrai ne noras kuo daugiau užsidirbti stumia į priekį. Viską, ko tik norėčiau pats ar norėtų mano šeima, jau turiu, todėl ir mėgstu kartoti, kad visų pinigų neuždirbsiu. Nes man jų nė nereikia“, – nuoširdžiai tikina vyras.
Didelių pinigų skonį Rimantas pajuto vos pradėjęs ūkininkauti. Tada, pirmaisiais nepriklausomybės metais, jis augino mėsinius viščiukus, už gautus pinigus investavo į baltarusiškus traktorius, tikėdamasis brangiai parduoti juos Lietuvoje. Verslas taip gerai sekėsi, pinigai tarsi patys į kišenę byrėjo, kad pasikėlė į puikybę svajodamas, jog jau tuoj bus „bagočiausias“ žmogus Šilalėje.
Bet laikinieji pinigai vagnorėliai, kuriais tuo metu buvo atsiskaitoma, buvo labai netvirti. Ir vieną rytą jis atsibudo prie suskilusios geldos – su dešimtimis traktorių, kurių nėr kam parduoti. Teko sukąsti dantis ir viską pradėti nuo pradžių, bet jau su protu, o ne su akla aistra kuo daugiau užsidirbti.
Žemaitukai brangūs kaip gimtoji kalba
Pinigams nesimeldžia ir kone garsiausias šių dienų laukuviškis Vaidotas Digaitis. 49 metų vyras niekada neskaičiavo, kiek jam atsieina pasiruošti žemaitukų žygiams, kiek brangaus laiko jie suryja. Raitelis iš Žemaitijos buvo vienas iš pernai įvykusio žygio aplink Lietuvą sumanytojų, anksčiau jis vienas žemaituku apjojo Baltijos jūrą, dalyvavo per visą Europą nuskambėjusiame žygyje iki Juodosios jūros, jojo karalių Meilės keliu iš Vilniaus į Krokuvą.
Jis svetingai atveria savo namų miestelio centre duris. Erdvė įspūdinga, tik matyti, kad rekonstrukcijos čia – nuolatinės. Vaidotas nė neslepia, kad jei ne žemaitukai ir ne žygiai, namas jau seniai blizgėtų, o tai labai patiktų jo žmonai Jūratei. Dabar šeimos nariams tenka susitaikyti dar ir su kalnais amunicijos, istorinių drabužių ir aksesuarų, kuriais puošiasi į įvairias šventes kviečiami Vaidoto raiteliai ir žemaitukai.
Jūratė vietą, kurioje ji tvarkosi savaip, yra atsikovojusi virtuvėje ir to paties namo pirmame aukšte įrengtoje savo darbo vietoje. Ji – provizorė, keliolika metų vadovauja vienintelei miestelio vaistinei. Sukiodamasi tarp vaistų mėgaujasi rimtimi, o pakilusi į namų erdvę įpuola į kūrybinį sūkurį. Vaidotas nuolat pilnas sumanymų, ir visi jie sukasi apie dvylika jo auginamų žemaitukų.
„Nuo mažų dienų buvau pamišęs dėl technikos. Mokėjau viską, nebuvo dalykų, kurių nebūčiau padaręs. Bet sulaukiau brandaus amžiaus, ir žiūriu, kad technika, benzinas, tepalai man nebeįdomu. Baigėsi ir lėktuvų, parasparnių etapas, – vardija V.Digaitis. – Dabar norisi tylos, ramybės, miško. Net Laukuva man jau per didelis miestas. Pasibalnoju žirgelį, išjoju į miškus, laukus – atgaunu jėgas, susidėlioju mintis.“
Žemaitukams, senovės lietuvių karo žirgams, vyras atsidavęs jau 15 metų. Jų išlaikymas kainuoja brangiai, o kalbant sausa finansine kalba – niekaip neatsiperka. Vaidotas sakosi ne vienintelis toks esąs. Šimtai vyrų sėdi ant ledo ir neskaičiuoja, ar ištrauktos stintos padengia į žvejybos įrangą sukištus pinigus, taip ir jam žemaitukai yra neatsiejama gyvenimo dalis, kuriai negaila nieko.
„Kai įsigijau pirmą žirgą, man atsivėrė naujas pasaulis. Kad ir pakinktai. Pradėjau domėtis, kodėl vieni pasiūti vienaip, kiti kitaip, kodėl mazgeliai skirtingai surišti. Išmokau atpažinti juos siuvusius meistrus, atskirų vietovių stilių. Apvažiavau visą savo kraštą – iki pat Pasvalio, Mažeikių, ėjau per kaimus ir ieškojau skirtumų. Tada mokiausi restauruoti: iš pradžių pakinktus, žaržuolus, paskui ir brikas“, – pasakoja Vaidotas.
Žemaitukų, vienos seniausių veislių Europoje žirgų, Lietuvoje dabar auginama apie 600. Jų daugėja. Anksčiau ir į kitas veisles besidairiusiam V.Digaičiui svarbu, kad tai tikras lietuviškas žirgas, jam taip pat brangus kaip gimtoji kalba ar savi papročiai. Todėl jis savuosius ristūnus prižiūri pats, niekam to nepatikėdamas, kaip tą darė mūsų protėviai. Vaidotas kausto juos pasagomis, beje, taip sutaupydamas nemažai pinigų, po maždaug 50 eurų nuo kiekvieno žirgo, pats nudrožia kanopas.
„Išeini į žygį ilgam, neieškosi kaskart kalvio. O kai pats žinai, nueini pas žmogų į trobą, paprašai plaktuko, turi porą pasagvinių kišenėje, ir pasitaisai. Žirgininkas turi viską išmanyti“, – tvirtina V.Digaitis.
Bendraudamas su savo augintiniais vyras atrado vidinę ramybę, sąlytį su gamtos pasauliu. Pasirodo, net baikščiosios stirnos prisileidžia žmogų, jei šis raitas. Miško žvėrys žirgą ir raitelį jaučia kaip vieną. Taip ir yra, tikina Vaidotas.
Po 2010-ųjų žygio iki Juodosios jūros, kai buvo nujota du tūkst. kilometrų, laukuviškis kartu su kitais bendražygiais buvo pakviestas į Pasaulinę ilgų distancijų raitelių gildiją. Jos nariai keliaudami nenulipa nuo žirgų net ir penkerius metus, įveikia sudėtingiausias trasas. Šiais laikais tai atrodo beprotiška, bet tik ne Vaidotui.
Vėjo jėgainė tėvo vardu
Greitkelyje Vilnius–Klaipėda apie posūkį į Laukuvą iš tolo praneša besistiebiančios vėjo jėgainės. Prie vienos pritvirtinta lentelė su išgraviruotu vardu – Zenius.
„Taip Laukuvoje visi kreipiasi į mano tėvą Zenoną. Išgirdęs, kad vėjo jėgainei suteikiau jo vardą, tėvas net apsiverkė“, – pasakoja verslininkas, sostinės bendrovės „MT Group“ vadovas Mindaugas Zakaras, į gimtąjį miestelį sugrįžęs neįprastu būdu.
Atsinaujinantys energijos šaltiniai nėra pagrindinė jo verslo kryptis. Vėjo jėgainė kartu su bendrove „Laukuvos vėjas“ atsirado iš noro prisidėti prie gamtos išteklių išsaugojimo. Be to, rūpėjo sukurti alternatyvą pagrindiniam verslui, kuri išmaitintų, jei šiam ateitų sunkesnis laikotarpis. Ne mažiau Mindaugui rūpėjo ir tai, kad pastačius Laukuvoje vėjo jėgainę bus proga dažniau aplankyti čia gyvenančius tėvus.
Praėjusių metų rugsėjį pradėjusi suktis jėgainė iškilo pačiame aukščiausiame šių apylinkių taške, tad vėjas jai tikrai palankus. Puikus sutapimas, kad ji yra prie pat greitkelio ir pravažiuojant kaskart galima pasidžiaugti besisukančiais sparnais.
Jėgainės papėdėje stiebiasi kelios dešimtys jaunų medžių. Kas pavasarį čia atvykstantis bendrovės kolektyvas užsibrėžė apsodinti aplink 2,5 ha plotą, o jo viduje suformuoti vaismedžių sodą.
Vasarą čia dar ir karvės ganosi, pjaunama žolė, džiūsta šienas. Mindaugas, įsigydamas šią žemę iš vietos gyventojų, pažadėjo, kad jie galės ja naudotis kaip anksčiau.
„Įmonę įkūrėme Laukuvos seniūnijoje, dalis mokesčių tenka tai savivaldybei. Pačią jėgainę aptarnauja jos gamintojai vokiečiai, bet bendram ūkiui prižiūrėti įdarbinome du laukuviškius“, – apie tiesioginę naudą Laukuvai pasakoja verslininkas.
Per metus tokia jėgainė gali pagaminti 1,8 mln. kilovatvalandžių. Vidutinis kaimo ūkis per mėnesį suvartoja 200 kWh, vadinasi, „Zenius“ elektros energija gali aprūpinti 750 ūkių. Du tokius miestelius kaip Laukuva.
„Esame įsitikinę, kad mūsų elektra ir nueina į Laukuvą, – juokiasi Mindaugas ir paaiškina: – Anksčiau miestelį ji pasiekdavo iš Šilalės, o kadangi mūsų jėgainė iškilo tarp Šilalės ir Laukuvos, labai įmanoma, kad miestelis naudoja būtent ją.“
Lygindamas dabartinę Laukuvą ir tą, kurioje augo, verslininkas pasigenda ankstesnio jos gyvybingumo.
Jo manymu, prie mūsų miestelių gerovės labai prisidėtų Vokietijoje galiojanti tvarka. Atskiriems rajonams, net kaimams ten yra palikta laisvė derėtis su įmonėmis dėl dalies mokesčių – suteikti joms papildomą motyvaciją kurtis būtent toje vietovėje.
„Tarkim, mūsų jėgainės gamintoja Vokietijos energetikos bendrovė „Enercon“ taip pat yra įsikūrusi kaime ir yra pagrindinė jo mokesčių mokėtoja. Kaimas klesti – tiesia puikiausius šaligatvius, stato naujas mokyklas, visi žmonės turi darbo“, – pasakoja M.Zakaras.
Apie palankesnius įstatymus svajojantis verslininkas neketina apsiriboti viena jėgaine. „Laukuvos vėjas“ jau pradėjo parengiamuosius darbus dar dviem statyti, tik šįkart priešingoje miestelio pusėje, kitapus Žemaičių plento.
Mokytoja ėmėsi verslo
Matematiką ir informacines technologijas Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijoje dėstanti Danutė Norbutienė ir vasarą, kai jos kolegos atostogauja, nesėdi rankų sudėjusi. Prieš dvejus metus ji įgyvendino seniai brandintą idėją – atidarė nuosavą sulčių spaudyklą. Dabar joje nėra kas veikti, iki blizgesio iššvarintos patalpos žiemą užrakintos, o jų šeimininkė laukia kitų metų derliaus ir kuria planus pakreipti verslą taip, kad nebūtų sezoninės prastovos.
53 metų mokytoja kuklinasi: koks čia verslas, tai viso labo laisvalaikio skaitiniai. Ir jo pradžia buvo neįprasta, tiksliau, veikti paskatinę motyvai. „Labai norėjau, kad sesuo grįžtų į Lietuvą. Penkerius metus gyveno Anglijoje, dirbo fabrikuose. Pernai, kai pradėjau pirmąjį sezoną, ji parvažiavo man padėti, paskui dar trumpam grįžo atgal, bet dabar jau viskas, niekur nebevažiuos. Visiems giriuosi, kad parsiviliojau seserį iš emigracijos“, – vis dar netveria džiaugsmu D.Norbutienė.
Danutei skaudėjo širdį, kad sesers namas Laukuvoje stovi apleistas, nyksta, bet dar labiau, kad šeima pabirusi kas kur. Jos pačios dukra įleido šaknis Klaipėdoje, o sūnus prieš gerą dešimtmetį emigravo į Didžiąją Britaniją, turi gerą darbą ir jaučiasi ten kaip namie. Moteris jau nebesitiki, kad jis grįš.
Sulčių spaudykla Danutės sugalvotu pavadinimu „Sultė“ įkurta tame pačiame sesers name. Žmonės atsiveža savų obuolių, įvairių priedų, čia viskas išspaudžiama, pasterizuojama ir supilstoma į dailias dėžutes. Moteris neturėjo supratimo nei apie teorinę verslo pusę, nei apie patį sulčių spaudimą, tik buvo mačiusi, kaip toks cechas veikia Rietave.
„Sunkumai prasidėjo nuo patalpų įrengimo. Įsitikinau, kad Lietuvoje tikrai sunku rasti statybininkų, anksčiau netikėjau, kad taip gali būti. Su vargais, bet įsirengiau, tada susipirkau įrangą, mokėjau dar litais – 120 tūkstančių. Europinių lėšų tam teužteko, o patalpoms reikėjo savų pinigų, teko skolintis“, – neslepia vargų laukuviškė.
Jau pirmieji metai parodė, kad Danutė neprašovė. Važiavo aplinkiniai kaimai ir miesteliai, o praėjusį sezoną garsas apie jos teikiamą paslaugą pasklido dar plačiau. Pagausėjus užsakymų, be sesers ir dukters, teko įdarbinti dar du darbuotojus.
Du sezonai veiklos leido mokytojai grąžinti tai, kas buvo pasiskolinta iš giminaičių ir draugų, liko tik atsiskaityti su banku. Bet dabar skolos jau nebeslegia – Danutė neabejoja, kad pasirinko pelningą verslą.
„Ar ne per sunku? Priešingai, čia net pailsiu, nes mokykloje nuolat tvyro įtampa, daug popierių, tikrintojų. Po pamokų į spaudyklą ateinu pavargusi, imuosi visai kitokio pobūdžio veiklos, atsigaunu“, – tikina moteris.
Pasibaigus sezonui, sulėtėjus dienoms Danutę net apėmė liūdesys. Bet netrukus ji sumąstė, ko galėtų imtis dar. Jei viskas eisis pagal planą, jau nuo kitų metų ji pati supirkinės obuolius, sandėliuos ir pardavinės iš jų spaustas sultis. Iki to laiko jau turėtų būti atiduotos ankstesnės skolos, tad bus iš ko ir techniką samdytis, ir naujiems darbuotojams algas mokėti.
„Kad tik artimieji man pritartų. Nes vienas žmogus nieko negali padaryti, o kai kartu, tai ir kalnai nuverčiami“, – tvirtina verslininkės pašaukimą atradusi mokytoja.
Loading ...