"Veido" archyvas

Šį kartą mumis piktinosi absoliučiai visi pašnekovai. Tiesą sakant, ne mažiau jais piktinomės ir mes. Suprantama, tema viena jautresnių – atlyginimų dydis. O šitoks nuomonių skirtumas – iš absoliučiai skirtingai suvokiamos Lietuvos realybės.

Ilgai galvojau, kodėl taip sunkiai susišnekame ir kodėl taip jautriai reaguojame į vieni kitų kritiką. Manau todėl, kad krizė valstybinį ir privatų sektorių palietė labai skirtingai. Mano kolegos iš ministerijų ir valstybės įstaigų spaudos tarnybų šį kartą pasirodė panašūs į tuos vaikus, kurie nebuvę kaime ir mano, kad daržovės užauga “Maximoje”. Nes jie nesuvokia dabartinės Lietuvos pinigų kainos. Valdininkai kuo nuoširdžiausiai dėstė, esą atlyginimai kai kuriems darbuotojams kyla dėl to, kad taip tiesiog numato įstatymas: atėjo laikas, sukapsėjo stažo valstybinėje tarnyboje terminas – štai tau ir didesnis atlyginimas. Nesiginčiju, kad valdiškame darbe dirbantys žmonės turi turėti kokių nors privilegijų ir garantijų, jų atlyginimo didėjimas gal ir turi būti užprogramuotas. Tačiau aš, kaip ir bet kuris privataus sektoriaus atstovas, žinau, kad Lietuvoje pastaruosius dvejus metus buvo tokia sudėtinga ekonominė situacija – tiesą sakant, didelio palengvėjimo daugelyje verslo sričių vis dar nejusti – kad žmonėms paprasčiausiai teko labai smarkiai susiimti: dirbti gerokai daugiau (kūrybingiau, inovatyviau) ir, deja, labai neretu atveju, tenkintis sumažėjusiu atlyginimu. Nes kitokių variantų tiesiog nebuvo – pinigų nebuvo. Nes versle jie uždirbami. O valstybės tarnyboje, pasirodo, tiesiog pasiimami. Iš kur? Iš to paties verslo, visų dirbančių žmonių sumokamų mokesčių, o kai pristinga – iš užsienio rinkų, kur skolinamasi už labai nemenkas palūkanas.

Žinau, kad daugeliui valdininkų šita mintis nuskambės šventvagiškai, tačiau manau, kad Lietuvos Vyriausybė, užklupus krizei, turėjo griežtai įšaldyti visų valstybės išlaikomų darbuotojų atlyginimus. Ne tik bazinį atlyginimą, bet ir galimybę algai didėti sukakus stažo terminui ar pakilus kvalifikacijai. Ne panaikinti, o įšaldyti, kol Lietuvai buvo (ir tebėra – rodo naujausi biudžeto surinkimo duomenys) taip sunku pripildyti iždą. Antraip, kodėl užklupus juodam sunkmečiui, nesudrebėjo ranka sumažinti pensijas, socialines išmokas – juk jos buvo mokamos tokiu pat valstybės ir jos piliečių sutarties pagrindu, kaip ir mokant algas viešojo sektoriaus darbuotojams. Tačiau tai – situacijos suvokimo, solidarumo stoka. Vienas pirmųjų blogų pavyzdžių – premjeras Andrius Kubilius, pakėlęs atlyginimų priedus savo naujai suburtai komandai, kuriai, kaip matote, teko labai didelis darbo krūvis sprendžiant Lietuvą užklupusias problemas. Panašiai savo atlyginimo kilimą motyvuoja ir naujasis “Sodros” vadovas Mindaugas Sinkevičius. Jau šis iš privačios gydymo įstaigos vadovų atėjęs valdininkas dar tikrai neturėtų būti pamiršęs, kiek pacientų reikia aptaranuati tam, kad vadovo alga padidėtų 2 tūkst. Lt.

Velykų išvakarėse “Veido” užsakymu atliktas visuomenės nuomonės tyrimas skaičiais parodė tai, ką buvo nesunku numanyti: didžioji dalis lietuvių kažkodėl laiko save katalikais, o iš tiesų net nesigilina, nei kas ta katalikybė, nei kas ta Bažnyčia, nei ko ji moko, nei ko reikalauja ar ką duoda.

Antraip argi didžioji dalis respondentų Velykas laikytų ne reikšminga religine švente, o smagiu šeimos susibūrimu prie gausiai padengto pusryčių stalo ir akcentuotų pavasarį, saulę, bundančią gamtą. Žinoma, savaime tai nėra jokia blogybė – ir pasiilgta šeima, ir geras maistas, ir širdį maloniai kutenanti pavasario žaluma yra gyvenimo džiaugsmo elementai, svarbūs ir būtini kiekvienam žmogui.

Tik klausimas, kodėl tiek daug lietuvių laiko ar bent įvardija save tais, kuo iš tiesų nėra. Juk Lietuvoje neprivaloma būti kataliku, kaip ir apskritai neprivaloma išpažinti jokios religijos. Tačiau, matyt, pasąmonėje saugiau sieti save su kažkokia senas tradicijas turinčia institucija, kuri užima tvirtas pozicijas ir tavo šalyje, – jos kvestionavimas, savojo alternatyvaus kelio paieškos reikalautų nemenkų intelektinių pastangų.

Keista nebent tai, kad save tik formaliais katalikais laikantys lietuviai, visiškai nesigilinantys į Bažnyčios tvarką, jos mokymus, apeigų prasmę, staiga ima masiškai piktintis, kai Bažnyčia pareiškia visiškai jos esmę atitinkančią poziciją – neleidžia bažnyčion įnešti katalikybės nepraktikavusio žmogaus karsto; į katalikišką gimnaziją nepriima gabaus vaiko dėl to, kad jo tėvai atvirai deklaruoja panieką Bažnyčios propaguojamam Santuokos sakramentui; nesutinka kur nors ant kalvelės po pušele palaiminti tą Santuokos sakramentą priimančios sutuoktinių poros, kuriai bažnyčia tokia proga atrodo per menkas prieglobstis. Apie tai – bažnytinių sutuoktuvių prasmę analizuojantis “Veido” straipsnis “Bažnytinė santuoka daugeliui lietuvių – tik graži ceremonija”.

Iš tiesų mes tingime gilintis ir gyvenimo išminties mokymuisi paskirti visą savo gyvenimą. Jau trisdešimtmečiui Lietuvoje atrodo, kad jis viską išmano ir supranta geriau ne tik už savo tėvus, darbdavį, valdžią, bet ir tą pačią Bažnyčią. Nes jei įsiklausytume į tuos, kurių patirtis matuojama gilesniais, nei mūsų asmeniniai, matais, nebūtų ir pagrindinės šio “Veido” numerio temos – dėl ko mes pykstamės su lenkais. Išmintingas, krikščioniškas vertybes suvokiantis ir pagal jas gyvenantis žmogus natūraliai nejaustų paniekos kitos tautybės savo kaimynui. Tiek lietuviai, tiek lenkai, pagal statistiką, yra vienos katalikiškiausių Europos tautų. Tačiau kažkodėl mūsų katalikybė labiausiai reiškiasi polinkiu į pompastiką ir noru statyti sanktuariumus. Bet juk visos šventovės bus per ankštos paniekos persunktiems žodžiams: “Šiame krašte turite integruotis jūs, o ne mes.”

Pastaruoju metu Lietuvoje dažnai minima viešosios ir privačios partnerystės idėja. Tai formulė, kuri, rodos, labai lengvai ir paprastai galėtų išspręsti nemažai problemų, dalį valstybės rūpinimosi savo žmonėmis perkeldama ant privataus verslo pečių. Vaizduotė taip ir piešia kur nors Pilaitėje Vilniuje kylantį be galo ten reikalingą vaikų darželį, privačiomis lėšomis gerėjantį miestų viešojo transporto parką ar kokį šiukšlių deginimo fabrikėlį. Idėja labai paprasta: verslas nori investuoti į valstybės teikiamų paslaugų sritį, nes ten jo laukia garantuotos pajamos, o valstybei nereikia pačiai ieškoti pinigų investicijoms bei atlikti jai nebūdingų klientų aptarnavimo, verslo valdymo funkcijų.

Tačiau neseniai į rankas patekusi su korupcija kovojančios tarptautinės nevyriausybinės organizacijos “Tranparency International” atlikta analizė privertė susimąstyti. Vakaruose, kur verslas jau kelis dešimtmečius stato ir aptarnauja tuos objektus, kurie valstybės vardu teikia paslaugas piliečiams, pasigirsta išvadų, kad ši partnerystė ne tokia ir šviesi.

Išanalizuota, kad tos valstybinės paslaugos (mokyklų, gydymo įstaigų), kurias teikia privačios įmonės, dažnai yra prastesnės kokybės nei ten, kur viską savo rankose tebelaiko valstybė. Viena priežasčių – pati verslo prigimtis yra siekti pelno, o tada, kai kalbama apie nesavanaudišką piliečių aptarnavimą, jis ne visada garantuotas. Taip pradedama taupyti medžiagų, aptarnavimo kokybės sąskaita. Arba paprasčiausiai keliamos kainos.

Lietuvoje šiuo metu daug viešosios ir privačios partnerystės entuziastų – tiek iš politikų, valdininkų, tiek iš verslininkų pusės. Abiejų pusių motyvacija akivaizdi: pirmieji regi nemokamus pietus, antrieji – neišsenkamą pajamų šaltinį kelioms dešimtims metų, mat tokia paprastai yra šių sutarčių trukmė. Plačiai šios rūšies partnerystę išplėtoję britai jau pastebėjo, kad atsiranda dar viena problema: dėl taip ilgai besitęsiančių sutarčių visiškai išnyksta atsakomybės ribos.

Per tą laiką nebelieka nei jas pasirašiusių ir už piliečiams teikiamų paslaugų kokybę atsakomybę lyg ir prisiėmusių politikų, nei tas paslaugas žadėjusių teikti verslo vadovų. Ką jau kalbėti apie Lietuvą, kurioje premjeras jau po pusmečio nebeprisiima jokios atsakomybės už savo vadovavimo laikotarpiu darytas aferas, nes jis dabar – jau opozicijos bedalis.

Tiesą sakant, kai prisimename skandalingus Lietuvoje jau buvusius bandymus įsileisti privatų kapitalą ten, kur savo paslaugas piliečiams privalo teikti valstybė, norisi tokių iniciatyvų nebeprisileisti per patrankos šūvį. Nacionalinių avialinijų nebeturime, o jų kadaise gelbėti atėjęs verslo magnatas dabar valdo tik tas sėkmingas aviacijos dalis, kurios yra neišvengiamai pelningos, – lėktuvų techninį aptarnavimą, užsakomuosius skrydžius. Modernaus Vilniaus šilumos ūkio vizijas piešęs kitas verslo ryklys dabar mums išrašinėja didžiausias visoje Lietuvoje sąskaitas. Dar vienos verslininkų grupės dalyvavimas valstybiniame elektros ūkyje baigėsi tik tuomet, kai valstybė už skyrybas išrašė riebų milijoninį čekį.

Po visiškai, nepaisant smaugiančio viešųjų finansų stygiaus, nereformuoto ir nesumažinto Lietuvos viešojo sektoriaus, kuriame nemaža dalis dinderį mušančių valdininkų tėra nedidelė smulkmena, palyginti su senovine, išpūsta ir efektyvumą vis labiau prarandančia švietimo, sveikatos apsaugos sistema, – kita didžiausia Lietuvos problema yra niekieno nekontroliuojama, menkai tikrinama ir pagal savas taisykles gyvenanti Lietuvos savivaldos sistema.

Lietuvoje apskritai patiriame problemų dėl neefektyvaus kontroliuojančių ir kaltuosius baudžiančių institucijų darbo – keliais pirštais galime suskaičiuoti dėl valstybės lėšų iššvaistymo ar kyšininkavimo baustus valdininkus, praktiškai nebaudžiama klesti kontrabandos karalystė. Tačiau centrinė šalies valdžia vis tiek yra budresnė – jai ir žiniasklaida reiklesnė, ir specialiųjų tarnybų būvis fiziškai arčiau jaučiamas. Galų gale dar yra visada prie ko prikibti randanti Valstybės kontrolė – o šioji turi teisę tikrinti tik valstybės įstaigas, savivaldybių kontrolę palikdama… pačioms savivaldybėms, tiksliau, jų kontroliuojamoms savivaldybių audito įstaigoms. Įdomi schema, tiesa? Mokesčius renkančios, daugybę įstaigų kontroliuojančios savivaldybės, per metus išleidžiančios po kelis milijardus litų biudžeto pajamų, veikia kaip valstybė valstybėje.

Kalbantis su valstybės valdymo reformų entuziazmo vis dar neprarandančiais dabartinės Vyriausybės specialistais, visi dūsauja dėl to paties: sostinėje bent jau įmanoma suskaičiuoti ir įvertinti valstybės valdymo ūkį, o savivaldos lygmeniu – visiškas liūnas: nei ten pristeigtų, iš biudžeto išlaikomų įstaigų įmanoma suskaičiuoti, nei vykdomų programų patikrinti.

Visko tiek daug ir viskas taip painu, kad galų jau niekas nebeatsirenka. Štai jums ir puiki terpė “otkatų”, giminių biznio reikalų tvarkymo dvareliams, leidimų išdavimo reikaliukams. Įvairios verslininkų apklausos liudija, kad dažniausiai kyšio jų reikalauja būtent savivaldos lygmens valdininkai. Štai neseniai Pramonininkų konfederacija apklausė savo narius, kurie pasidžiaugė per sunkmetį išskaidrėjusia Valstybinės mokesčių inspekcijos sistema ir apgailestavo dėl dar labiau užtemusių savivaldybių koridorių užkaborių.

Jei tai, ką matome pastaruoju metu, yra iš tiesų geriau dirbti pradėjusių Lietuvos specialiųjų tarnybų rezultatas, ateityje turėtume išvysti dar ne vieną antrankiais pažabotą Lietuvos miestų ir miestelių merą.

Pastebėjote, kad Lietuvą iš krizės pamažu pradėjo traukti ne kokie nors unikalūs Vyriausybės sprendimai, o per sunkmetį žaibu susimažinęs, išsigryninęs, smegenis susipurtęs ir naujų idėjų pasaulyje prisigraibęs eksportuojantis verslas? Nes jam tiesiog reikėjo išlikti ir vėl pakilti – dirbti daug daugiau už daug mažiau, kad rytojus apskirtai išauštų.

Nuo tokių išgyvenimų valstybės tarnyba yra apsaugota stabiliomis biudžeto asignavimų eilutėmis, kurios, kad ir kaip įtikinėtų premjeras Andrius Kubilius, krizės metais nedaug tesulyso. Nebijau, kad finansų ministrė Ingrida Šimonytė gali trenkti man per ausį, ir tvirtinu, kad valdininkų atlyginimai sunkmečiu nedaug tesumažėjo. Asmeniškai pažįstu ne vieną jų ir kol kas neišgirdau nė vienos istorijos apie radikaliai smukusias pajamas – o privačiame sektoriuje sunku išgirsti priešingų faktų. Štai, pavyzdžiui, vienoje ministerijoje atlyginimus sumažino 10 proc., bet tuo pat metu pažįstamam valdininkui sukako nustatytas valstybei ištarnautų metų terminas, tad jam buvo pakelta kategorija – ir atlyginimas kartu.

Tiesa, oficialūs skaičiai liudija biudžeto asignavimus atlyginimams mažėjant jau dvejus metus iš eilės, tačiau bent jau pirmaisiais krizės metais tai tebuvo šiokios tvarkos atlyginimų fonde įvedimas – tiesiog buvo panaikinti įforminti, bet neužimti etatai, kuriems finansuoti iki sunkmečio buvo skiriami pinigai, niekada į biudžetą taip ir nesugrįžtantys ir virstantys premijomis bei kitokiais paskatinimais. Pamenate, pinigų kalėdinėms premijoms ne viena ministerija atrado ir 2009 m. gruodį, tais metais, kai šalies BVP krito 15 proc.!

Nepaisant to – o gal, priešingai, būtent dėl to – manau, kad valstybės tarnyba yra žudanti vieta ambicingiems, kūrybingiems, veikliems žmonėms. Kai tavo atlygis nepriklauso nuo pasiekto rezultato, kai du trečdalius darbo laiko privalu skirti ataskaitoms apie kiekvieną atliktą žingsnį rašyti, kai tave supa nemažai tingių ir subiurokratėjusių kolegų, turėtų imti neviltis ir dingti gyvenimo džiaugsmas.

Tiesa, didelė tautos dalis turbūt mano priešingai – pernai viena visuomenės nuomonės tyrimo agentūra sužinojo, kad didžioji dalis jaunų, iki 25-erių metų Lietuvos piliečių svajonių darbu laiko būtent valstybės tarnybą. Rodos, apie ją svajojančiųjų buvo panašiai tiek, kiek norinčiųjų emigruoti.

Nebejoju, kad valstybės tarnyboje darbuojasi nemažai šaunių profesionalų – tokių nemažai matau ir tarp dabartinių ministerijų vadovų. Akivaizdu, kad kai kuriose ministerijose po A.Kubiliaus Vyriausybės sudarymo papūtė tokie vėjai, kokie čia nebuvo užsukę visą pastarąjį dešimtmetį.

Tačiau po pokalbio išjungus diktofoną ne vienas tų, kurie akivaizdžiai sugeba ir daro daug, neviltingai prisipažįsta apie valstybės tarnyboje tvyrančią abejingumo atmosferą, kurią sunaikinti galėtų nebent revoliucinė valdymo reforma. Deja, tokia per šią krizę pradėta nebuvo.