Lauras Bielinis

3 klausimai apie rinkimų technologijas politologui, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriui dr. Laurui Bieliniui

– Esate tyrinėjęs rinkimų technologijas. Kurios iš jų šiuose Seimo rinkimuose nulėmė sėkmę?

– Pagrindinį vaidmenį vaidino skandalai, ir nesu tikras, kad jie šiuo metu atsiradę natūraliai. „Auksinių šakučių“ skandalas galėjo kilti prieš metus ar prieš pusmetį, nes medžiaga apie tai egzistavo, bet kilo, kai jis kirto skaudžiausiai, priešrinkiminiu laikotarpiu.
Manau, tai juodosios technologijos. Antra vertus, šiuose rinkimuose buvo keletas neblogai suregztų rinkimų technikų. Kad ir ką apie tai sakytų Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovai, kelerius metus rodomas „Naisių vasaros“ serialas sukuria labai gerą foną, kuriame jau gali būti įkalbami rinkiminiai politiniai dalykai. Metaforiškai galima sakyti, kad šis serialas – kaip padažas prie maisto: padažo maistu nepavadinsi, bet be jo maistas ne toks skanus. O šis padažas buvo labai gerai padarytas, ir daugelis žmonių, net nesuvokdami kodėl, balsavo už tą idealų kaimą, kokiu gal pavirs visa Lietuva.

– Kokios iš konservatorių naudotų rinkimų technologijų daugiausia prisidėjo prie jų sėkmės?

– Iš pradžių man atrodė didžiulė klaida, kad partijos lyderis keičiasi metais prieš rinkimus, kad jis per jaunas, pernelyg vertikaliai pakilęs aukštyn, pernelyg aiškios jo sąsajos su seneliu. Bet Gabrielius Landsbergis, aplink jį susibūrusi komanda pademonstravo tai, ko nedemonstravo kiti, – energiją, judesį. Mes, politologai, kritikavome juos už tai, ką jie daro, – kad ne laikas keisti struktūras, šalinti iš rinkimų apygardų jose anksčiau laimėjusius žmones, taip keliant įtampą partijos viduje. Bet konservatoriai tai darė ir darydami patraukė visuomenės dėmesį, sukėlė apie save įspūdį kaip apie energingus, kažką veikiančius politikus. O kitos partijos inertiškai judėjo tuo pačiu visiems nusibodusiu keliu.

– Politikai šiemet ypač skundėsi, kad vis griežtėjantys reikalavimai, mažėjantys pinigai kenkia rinkimų kampanijoms. Ar tikrai taip? Ir kas šiandien daro didesnę įtaką – vaikščiojimas po butus, socialiniai tinklai, reklama žiniasklaidoje, debatai ar dar kas?

– Yra kaip yra – įstatymo reikia paisyti. Šios sąlygos galioja visiems vienodai, be to, nemanau, kad pinigai – lemiamas dalykas. Jie svarbūs, bet politikai skundais dėl pinigų stokos bando pateisinti savo kūrybiškumo stoką, inertiškumą.
Minėtos agitacijos priemonės visos kartu ir geros, ir blogos. Jei vaikščiosite po butus ir nuobodžiai sakysite „balsuokite už mane“, nieko nelaimėsite. Arba kalbėjimas televizijose: jei žiūrovas nori perjungti kanalą, nes tesate kalbanti galva, – nieko gero. Socialiniai tinklai svarbūs pritraukti jaunimui, nes didžioji jo dalis praktiškai tik iš ten sužino, kas vyksta Lietuvoje. Spalį stebėjau partijų aktyvumą feisbuke: aktyviai dirbo konservatoriai, pakankamai aktyviai – liberalai, tačiau Darbo partijos ar „Tvarkos ir teisingumo“ praktiškai nebuvo matyti. Nedaug buvo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos.
Turi būti energijos užtaisas. O jis atsiranda, kai yra idėja, strateginis, aiškiai sumąstytas tikslas. Šiuo atveju to nebuvo. Tuo galime įsitikinti paanalizavę partijų rinkimų programas. Agitacijos priemonės visos geros, svarbu, kad jų vykdytojas būtų energiškai „užtaisytas“, siektų pergalės ir tai darytų intelektualiai bei aiškiai.

Visą “Veido” numerį rasite ČIA

BFL

Kodėl Prezidentė Dalia Grybauskaitė taip nevykusiai bandė išsiginti savo žodžių? 3 klausimai politologui dr. Laurui Bieliniui.

– Praėjusį pirmadienį Prezidentė, reaguodama į Saviečių kaimo tragediją, pasiūlė steigti naują biurokratinę įstaigą – Vaiko teisių apsaugos inspekciją. Po kelių dienų ji savo žodžių išsigynė. Kas šioje istorijoje jums atrodo klaidingiau: kalbėti nepagalvojus ar vėliau neigti, ką pasakius?

– Kiekvienam kalbėjimui reikia labai rimtai rengtis, ir kuo aukštesnio statuso žmogus, tuo rimčiau reikia ruoštis.

Esmė ta, kad Prezidentė tikrai buvo nepasiruošusi, akivaizdu, ji nežinojo realių faktų, galimybių. Galų gale iki galo nesuvokė sistemos ir kaip ji funkcionuoja. Greičiausiai ji pakliuvo į situaciją, kai po savo pareiškimo sulaukė daug kritikos, o tada teko keisti nuomonę, bandyti aiškinti, kad ji kalba ne apie institucijas, o apie funkcijas.

– O kaip vertinate tai, kad vėliau prezidentas.lt puslapyje atgaline data buvo pakeistas pranešimo spaudai turinys – iš jo išbrauktas anksčiau čia buvęs siūlymas steigti Vaiko teisių apsaugos inspekciją?

– Štai čia aš tiesiog net nesuprantu, kas vyksta. Juk klysti žmogiška, todėl Prezidentė galėjo labai paprastai ir aiškiai pasakyti – ko gero, aš suklydau, ir pasitaisiusi pasakyti, ką norėjo pasakyti. Šiuo atveju ji transliuoja kažkokį Vladimiro Putino elgseną primenantį kalbėjimą: kalti visi aplinkui, neteisūs tie, kurių aš nemyliu, o aš niekada neklystu. Prezidentė, pati sau susikūrusi štai tokią laikyseną, dabar turi dėl to kentėti. Ji išsisukinėjo, pabandė pakeisti faktus, tiksliau, neigti, ką kalbėjo. Tai atrodo juokinga, nekelia nei jos, nei visos Lietuvos prestižo – juk ji atstovauja visai Lietuvai, ją reprezentuoja. Todėl aš manau, kad Prezidentas turi nebijoti prisipažinti klydęs – tai būtų visiškai normalu.

Ji turi būti savikritiška – ir padėtis iš karto pasitaisytų. O jeigu jai taip sunku tą padaryti, tegul suverčia kaltę kuriam nors iš dokumentus rengusių savo patarėjų. Juk aukščiausiuos valdžios lygyje yra visokiausių triukų, kurie leidžia išsisukti. Bet svarbiausias moralinis instrumentas – nebijoti prisipažinti suklydus.

– Tačiau visuomenė į šiuos Prezidentūros veiksmus beveik nesureagavo. Ar tai liudija, kad esame pernelyg atlaidūs, nepakankamai reiklūs?

– Tai ne atlaidumas, o abejingumas viskam. Visuomenė, ko gero, yra kritiška, bet kritiška tik tuomet, kai turi kompetencijos vertinti, kai kvalifikuotai žiūri į problemą. Šiuo atveju didžioji dalis visuomenės atsainiai žiūri į problemą.