„Estija reformas įgyvendino labai greitai, lietuviai ir latviai tai darė lėčiau. Deja, pastaroji taktika neamortizavo skurdo, didino valdžios ir piliečių atskirtį“, – dabartinį lietuvių ir latvių atsilikimą nuo estų aiškina estė sociologė M.Lauristin.

Baltijos šalių raida nepriklausomybės metais buvo ir labai panaši, ir labai skirtinga. Išryškėjo tiek politinio gyvenimo skirtumai, tiek skirtinga gyventojų nuomonė apie savo šalies ekonominę bei socialinę raidą. Apie tai, kaip skyrėsi ir pynėsi Baltijos šalių kelias ir kokios perspektyvos laukia trijų Baltijos sesių artimiausiais dešimtmečiais, kalbamės su šį laikotarpį tyrinėjančia Estijos socialinių mokslų profesore, žurnaliste, filologe ir politine aktyviste Marju Lauristin.
VEIDAS: Palyginkite trijų Baltijos šalių raidą per pastaruosius 22 metus: kodėl dabar yra tiek daug ryškių skirtumų tiek ekonominiame, tiek socialiniame gyvenime?
M.L.: Visos trys šalys pradinėje pozicijoje turėjo panašias sąlygas ir panašią patirtį, taip pat ir panašias galimybes. Tačiau jos pasirinko skirtingas taktikas, lėmusias ir skirtingą raidos tempą. Vienas reikšmingiausių dalykų sugriuvus Sovietų Sąjungai ir pereinant iš socializmo į kapitalistinę santvarką buvo valstybės gebėjimas užtikrinti pagrindines, bazines piliečių reikmes – sveikatos ir socialinę apsaugą, švietimą. O juk trys Baltijos valstybės kone per vieną naktį nukirpo bambagyslę ir į savo rankas perėmė šias sritis, iki tol koordinuotas ir finansuotas iš Maskvos. Tik vienos, tokios kaip Estija, veikė labai greitai, o Lietuva ir Latvija pasirinko lėtesnį kelią.
VEIDAS: Kokia prieš 22 metus pasirinkta reformų įgyvendinimo taktika daro įtaką dabartinei Baltijos šalių gyvenimo kokybei?
M.L.: Estija reformas įgyvendino labai greitai ir per trumpą laiką – per pirmuosius ketverius nepriklausomybės metus sukūrė geras sąlygas rinkos ekonomikai. Latvijoje ir Lietuvoje tai truko porą metų ilgiau, nes Lietuva, siekdama sušvelninti drastišką perversmą, ėmėsi laipsniškų reformų. Deja, tokia taktika lėmė didelį gyventojų nepasitenkinimą, nes lėtas socialinės apsaugos kūri-mas neamortizavo didėjančio skurdo. Žmonės ėmė nepasitikėti savo valstybe, didėjo valdžios ir piliečių atskirtis.
O štai Estijos gyventojai tuo metu turėjo kur kas daugiau optimizmo, ir nors socialinė apsauga dar nebuvo visiškai išplėtota, ją kompensavo tikėjimas šalies ekonomikos ir technologinio progreso plėtra.
VEIDAS: Kaip Baltijos šalių raidą paveikė narystė ES?
M.L.: Tai turėjo ir pliusų, ir minusų. Oficialus kvietimas prisijungti prie ES privertė siekti politinio konsensuso ir orientuotis į ekonomikos, valstybės institucijų modernizavimą bei „vesternizavimą“. Tačiau tuo pat metu į šoną kaip mažiau svarbios buvo nustumtos su visuomenės raida susijusios problemos: mažėjantys gimstamumo rodikliai, didėjanti socialinė nelygybė, stiprėjantis nepasitikėjimas politinėmis institucijomis.
Taip nutiko visose trijose Baltijos šalyse. Pavyzdžiui, Estijoje dėl šios priežasties pasitikėjimas valdžia 2000–2001 m. smu ko iki rekordinių žemumų. Tačiau situaciją tiek Estijoje, tiek Lietuvoje ir Latvijoje pakoregavo įstojimas į ES. Tai ir vėl buvo tarsi nauja pradžia, kai reikėjo priimti lemiamus sprendimus. Ekonominės sąlygos buvo labai geros. Valstybių BVP per metus paaugdavo po 10 proc. ar net daugiau. Gyventojai buvo vis labiau patenkinti, o ekonomikos perkaitimo grėsmės niekas nepaisė. Tai buvo pirmas
M.L.: Tai vienas pačių reikšmingiausių veiksnių, nes kuo visuomenė homogeniškesnė, tuo ji solidaresnė. Šiuo atveju Lietuvos padėtis geresnė, o Estijoje ir Latvijoje solidarumo siekti itin sunku. Kita vertus, Estijos etninių mažumų atstovai yra didesni optimistai nei Lietuvos ir Latvijos etninės daugumos.
Belieka tikėtis, kad sunkmetis įkvėpė gyventojus atsigręžti į žmogiškąsias vertybes.
Gyventojams didžiausią nerimą kelia korupcija, socialinė nelygybė ir prasta šeimos finansinė padėtis. Maždaug ketvirtadalis lietuvių mano, kad yra neturtingi, o dar 25 proc. finansine padėtimi nesiskundžia. Beje, finansinė padėtis yra vienas rimčiausių klausimų ir kitose šalyse. Pavyzdžiui, Latvijoje net 39 proc. žmonių priskiria save pačiai skurdžiausiai gyventojų grupei.
VEIDAS: Tačiau šį atokvėpį sudrumstė krizė.
M.L.: Visoms trims šalims krizė buvo rimtas išbandymas, tačiau Estijai ją įveikti sekėsi lengviausiai, o štai Lietuvai ir Latvijai teko dėti itin daug pastangų, labai apriboti išlaidas. Kartu sumažėjo ir šeimų pajamos, prasidėjo emigracijos banga.
Vis dėlto visuomenės raidai reikšmingi ne vien materialiniai dalykai. Taip pat svarbu ir demokratijos, kultūros vystymasis, pagaliau – ryšiai tarp žmonių. O jie Lietuvoje ir Estijoje labai nusilpo: neliko vienijančio tikėjimo ir optimizmo, didėjanti socialinė atskirtis pradėta suvokti kaip natūralus dalykas. Žmonės tarsi pasidalijo į „laimėtojus“ ir „pralaimėtojus“, o šią atskirtį dar labiau didino nepakankamos valstybės išlaidos socialinei apsaugai, palyginti su kitomis ES šalimis.
VEIDAS: Kiek šią atskirtį ir susvetimėjimą lėmė tautinė gyventojų sudėtis?
Tokių ženklų buvo ir pernai Estijoje vykstant rinkimų kampanijai: užtenka paanalizuoti politikų rinkimų pažadus, ir pamatysime, kad jie kur kas daugiau „svorio“ suteikė būtent žmogiškumui, vienybei. Tą patį paste-bėjau ir Latvijoje, o dabar – Lietuvoje.
VEIDAS: Ar prognozuojate, kad Baltijos šalių gyventojai taps didesniais optimistais?
M.L.: To tikėtis tikrai galima, tačiau kiekvienoje šalyje sava specifika. Juk per visus nepriklausomybės metus estai visuomet buvo didžiausi optimistai, lietuviai ir latviai – pesimistai. Netgi ligšiolinius valstybių pasiekimus palankiai vertina tik pusė estų, o Latvijoje net 63 proc. gyventojų nepatenkinti valstybės pasiekimais, Lietuvoje skeptikų – apie 40 proc.
VEIDAS: Ką galima padaryti, kad skeptikų Lietuvoje būtų mažiau?
M.L.: Paanalizuokime, kurias sritis kaip problemines nurodo nepatenkintieji šalies gyventojai, ir išgirsime atsakymą. Lietuvoje gyvenojų kad jų finansinė padėtis gera. Estijoje patenkintųjų šiek tiek daugiau – apie trečdalį.
Visose trijose Baltijos šalyse viena didžiausių problemų yra ir nedarbas. Taip pat – jau minėta nesėkminga nacionalinių mažumų integracija. Beje, ši problema Latvijoje ir Estijoje gyventojų suvokiama netgi kaip rimtesnė, palyginti su ekonominiais sunkumais. Šis nepasitenkinimas yra viena priežasčių, kodėl tiek daug Baltijos šalių gyventojų jaučia nostalgiją sovietiniams laikams.
Pavyzdžiui, Lietuvoje net pusė gyventojų mano, kad padėtis prieš 20 metų buvo geresnė nei dabar. Prie to prisideda ir bendras nusivylimas valstybės raida.
VEIDAS: Kokie Baltijos šalių gyventojų ateities lūkesčiai?
M.L.: Gera žinia ta, kad ateitį Baltijos šalių gyventojai vis dėlto vertina optimistiškai. Pavyzdžiui, apklausose į klausimą, kokie jų padėties šalyje lūkesčiai po penkerių metų,  daug geriau ar geriau nei dabar ją vertina net pusė estų, 35 proc. latvių ir 34 proc. lietuvių. Kad padėtis jų šalyje pablogės, mano kur kas mažiau žmonių: 13 proc. estų, 19 proc. latvių, 17 proc. lietuvių.
VEIDAS: Kaip prognozuotumėte: ar per artimiausią dešimtmetį Baltijos šalių gyventojų pasitenkinimas savo gyvenimu pagerės tiek, kad šiuo aspektu priartėtume prie kitų ES šalių?
M.L.: Tai lems daugelis veiksnių, pavyzdžiui, bendra atmosfera, socialinė aplinka, saugumo jausmas, paslaugų prieinamumas. Estijoje dėl to labiausiai nerimauja rusakalbiai, tad ir bendra šalies statistika ateityje priklausys nuo šių gyventojų lūkesčių išsipildymo.
Beje, su savo šalimi siejamas viltis ir lūkesčius labai gerai atskleidžia klausimas, ar gyventojai norėtų su ja sieti savo vaikų ateitį. Maždaug trečdalis Baltijos šalių gyventojų bent jau šiuo metu į tokį klausimą atsako neigiamai. Tai rodo ir gana silpną savęs identifikavimą su gimtąja valstybe. Pavyzdžiui, Lietuvoje apie 20 proc. jaunimo netgi yra įsitikinę, kad ateities su Lietuva nesies.
VEIDAS: Kokios, jūsų prognozėmis, mažų valstybių, tarp jų ir Baltijos šalių, artimiausių dešimtmečių raidos tendencijos?
M.L.: Jau ir krizė parodė, kad pirmiausia ir labiausiai nukenčia mažos valstybės. Juk pirmosios krizės aukos Europoje buvo Baltijos šalys, Islandija. Tačiau šios valstybės pademonstravo, kad sugeba rasti sprendimą esant ir labai sudėtingai situacijai, ištraukti pačios save už pakarpos. Kaip joms seksis ateityje, priklausys nuo to, ar bus įveikta korupcija, ar sustiprės gyventojų vienybės jausmas. Dar viena progreso sąlyga – būtina, kad didėtų gyventojų pasitikėjimas valstybės institucijomis, bet, kad taip būtų, šios institucijos turi pateisinti save.
Pagaliau svarbu, ar vieningos bus trys Bal tijos sesės. Pavyzdžiui, jos galėtų labiau mokytis viena iš kitos, labiau bendradarbiauti strateginiais energetikos klausimais ar vykdant fiskalinę politiką. Labai svarbu, kad gerėtų santykiai su kitais kaimynais, stiprėtų sąsajos su Šiaurės šalimis. Manau, ne vien Estija, bet ir visos trys Baltijos šalys vis rečiau vadinamos Rytų Europa ir vis dažniau suvokiamos kaip Vakarų Europos dalis.
VEIDAS: Ko Lietuva galėtų pasimokyti iš Estijos, kurią esate palyginusi su regiono ekonomikos motorlaiviu?
M.L.: Estija iš tiesų dažnai vadinama pavyzdžiu, kai kalbama apie ekonomiką. Matau daug ženklų, kad Lietuva yra pasirengusi sekti Estijos pavyzdžiu, įskaitant prisijungimą prie euro zonos. Galima paminėti ir biudžeto perviršį, kuris Estijai labai pasitarnavo krizės laikotarpiu, o dabar galėtų tapti pavyzdžiu kitoms Baltijos šalims kuo labiau subalansuoti biudžetą, kartu nenuskriaudžiant gyventojų.
Tas pat pasakytina ir apie priemones siekti BVP augimo – Estijos sprendimai galėtų tapti pavyzdžiu kitoms Baltijos šalims. Ne veltui Estija yra tarp 50 pasaulio valstybių, tinkamiausių pradėti verslą. Be to, Estijoje buvo įgyvendinta nemažai svarbių reformų.
Dar vienas progresui svarbus dalykas – technologijos. Beje, jos svarbios ne tik verslui, bet ir demokratijai. Juk elektroninis balsavimas gali piliečius paskatinti kur kas aktyviau dalyvauti sprendžiant svarbius valstybei klausimus, o tai didina ir vienybės jausmą, ir tikėjimą savo valstybės ateitimi, ir norą joje gyventi, dirbti.
Neabejoju, kad vienomis ar kitomis priemonėmis tai bus pasiekta visose trijose Baltijos šalyse. Galbūt vienos taps vedlėmis vienose srityse, kitos – kitose. Svarbu pastebėti gerus pavyzdžius ir jais sekti, pritaikant prie savo šalies aktualijų.
VEIDAS: Paminėjote reformas. Kokios Baltijos šalyse bus pačios reikšmingiausios?
M.L.: Kaip ir nepriklausomybės pradžioje, dabar visi sprendimai lems tolesnę raidą ir ateitį. Pavyzdžiui, Estijoje vyko spartesnis privatizacijos procesas, o tai labai padėjo sumažinti korupcijos lygį. Svarbu, kad ir dabar visi žingsniai būtų labai apgalvoti, pamatuoti, paremti gerais pavyzdžiais. Kaip minėjau, svarbu rasti būdų mažinti korupciją, didinti pasitikėjimą valdžia. Labai didelę reikšmę turės gebėjimas efektyviai tvarkyti šalies ūkį – mažinti biurokratiją, efektyviai valdyti lėšas, gerinti viešųjų paslaugų kokybę.
Be to, valstybės institucijų veiklai labai svarbus politinių partijų sutarimas, svarbių darbų tęstinumas. Pagaliau labai svarbi socialinė politika siekiant mažinti emigraciją, taip pat – pagerinti pensinio amžiaus žmonių gyvenimo kokybę, mažinti socialinę ir ekonominę atskirtį. Jei visa tai bus įgyvendinta, galima tikėtis, kad po dešimtmečio atsiras terminas „Baltijos gerovė“. Labai to tikiuosi ir linkiu Baltijos šalių gyventojams. ■