Trys klausimai Rytų Europos studijų centro Politikos analizės ir tyrimų skyriaus vyresniajam analitikui dr. Laurynui Kasčiūnui

– Kokią pagrindinę žinią pateikė NATO viršūnių susitikimas Varšuvoje? Kaip vertinate sąjungininkų batalionų Baltijos šalyse ir Lenkijoje reikšmę šių valstybių apginamumui ir bendrai saugumo situacijai?

– Be abejo, rezultatus reikia vertinti labai pozityviai. Nuo Vidurio Europos valstybių nuraminimo ir užtikrinimo strategijos, kuri imta taikyti, kai Barackas Obama pradėjo „perkrovimo“ politiką su Rusija, pereita prie atgrasymo strategijos, kuri, mano požiūriu, santykiuose su Rusija yra efektyviausias receptas. Rusija supranta galios kalbą, gerbia tik tuos, kurie turi užnugarį, ir dabar, po šių spendimų, kurie bus įgyvendinti artimiausiu metu, tą užnugarį savo žemėje mes turėsime realų, ne tik teisinį ir popierinį.

NATO jau tikrai privalės ir turės mus ginti, ir tam tikra prasme tai istorinis lūžis.

Aišku, vertinant tai, kiek Rusija yra sutelkusi savo karinių pajėgų aplink mus regione, ir lyginant su tuo, kas bus padaryta iš NATO pusės, kariniu požiūriu reikėtų daugiau. Nepaisant to, šie sprendimai mus labai stipriai integruoja į visą NATO gynybos sistemą. NATO jau tikrai privalės ir turės mus ginti, ir tam tikra prasme tai istorinis lūžis.

– Baltijos šalys dažnai Vakaruose būdavo kritikuojamos dėl pernelyg aštraus, nelankstaus tono Rusijos atžvilgiu. Ar NATO viršūnių susitikimas parodė, kad ši kritika buvo nepagrįsta ir Vakarų bei pokomunistinių valstybių pozicija dėl Rusijos grėsmės tarsi išsilygina?

– Neabejotinai taip, Baltijos šalių mintis, kad Rusijos revizionizmas nėra dingęs ir niekur nebuvo dingęs, anksčiau buvo suvokiama kaip tam tikra istorinės rusofobijos apraiška. Šiandien galime konstatuoti, kad mūsų saugumo samprata ir Europos saugumo sistemos supratimas yra daug labiau paplitę NATO nei, tarkime, prieš 4–5 metus, kai tai buvo suprantama kaip kelių šalių reikalas, o jos tarptautinėje politikoje vadinamos vieno klausimo valstybėmis. Be abejo, tai įvyko ne tik dėl mūsų diplomatinių pastangų, bet ir dėl pakitusios tarptautinės sistemos.

Anksčiau buvo tik viena kryptis – jie vis mėgindavo įtraukti Rusiją, ieškoti sugyvenimo receptų, o šiandien jie bent jau turi botagą kitoje rankoje.

Vis dėlto Vakarai, ypač vokiečiai, kurių įtaka vis didėja ne tik Europos Sąjungoje, bet ir NATO, vienoje rankoje laikydami šį botagą, kitą ranką vis tiek bandys ištiesti Vladimirui Putinui. Bet anksčiau buvo tik viena kryptis – jie vis mėgindavo įtraukti Rusiją, ieškoti sugyvenimo receptų, o šiandien jie bent jau turi botagą kitoje rankoje.

Faktas, kad Prancūzijos prezidentas gali pasakyti, jog Rusija yra partnerė, bet kartu ir atsiųsti savo pajėgas, rodo, kad yra įvykęs lūžis. Bijočiau blogesnio scenarijaus, kad ilgainiui Rusija bus paleista iš izoliacijos, kurioje dabar yra, – kalbu apie sankcijas, apie Ukrainos derybinių pozicijų silpnėjimą, NATO ir ES plėtros, kuriai priešinasi Rusija, sustabdymą.

– Kaip galėjo vykti pasidalijimas, kurio regiono kariai bus dislokuojami Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje?

– Nenorėčiau spekuliuoti, kaip tai vyko, bet faktas, kad Vokietijos įsitraukimas į mūsų valstybę rodo didžiulį jų gynybinės strategijos ir Rytų politikos pokytį. Konfliktas su mumis reikštų konfliktą su Vokietija. Kartu šios šalies įtaka Baltijos šalims labai išaugs, kai kuriais klausimais jie turės kozirį ir mums kai kuriais klausimais, pavyzdžiui, pabėgėlių, gali tekti nusileisti.

Nebevaldomas pasaulis. Būtent taip tarptautinių santykių būklę pasibaigus šaltajam karui savo knygoje apibūdino vienas žymiausių JAV politologų ir geopolitikų Zbigniewas Brzezinskis. Šis apibū­­dinimas puikiai tinka ir šiandien. Nepaisant vis daugėjančių ženklų, kad gyvename nebevaldomame pasaulyje, 2016 metais po NATO viršūnių susitikime priimtų sprendimų Lietuva gali tapti saugesne valstybe.

Tik prieš dvidešimt metų realistams atrodė, kad pasaulį į chaosą stumia sta­­­bilumą garantavu­sios dvipolės SSRS ir JAV sistemos ir abipu­sio susinaikinimo doktrinos žlugimas, o šian­dien pasaulį į chaosą stumia JAV lyderys­tės saulėlydis.

Visa tai – dabartinio prezidento Baracko Oba­mos politikos rezultatas. Į pasaulį žvelg­­damas taikos balandžio akimis šis prezi­dentas sukūrė galios vakuumą, kurį šiuo metu bando užpildyti įvairaus plauko tarptautiniai chuliganai – nuo Vladimiro Putino Rytų Europoje iki „Islamo valstybės“ Vi­du­rio Rytuose. O jei norime, kad kas nors keis­­tųsi, reikia sulaukti JAV prezidento rinkimų 2016 m. lapkritį.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad respublikonai yra pasiryžę atkurti JAV galią ir autoritetą, tačiau jei prezidentu taps lyg nuo grandinės nutrūkęs Donaldas Trumpas, Amerika kartu su visu pasauliu gali pakliūti į dar didesnę netvarką.

Vilties teikia tik tai, kad net jei D.Trum­pui ir pavyktų laimėti vidinius respublikonų rinkimus, jo šansai laimėti prieš buvusią vals­­­tybės sekretorę demokratę Hillary Clin­ton būtų minimalūs. Apklausos rodo, kad H.Clin­ton prieš verslo magnatą laimėtų apie 10 proc., o ypač jos pranašumas išryškė­ja valstijose, kurios dažniausiai ir lemia prezidento rinkimų rezultatus.

Vienintelis respublikonas, kuris galėtų įveikti demokratę, – kubiečių kilmės Marco Rubio, žadantis sugrąžinti JAV lyderystę.

Nepaisant M.Rubio, kaip galimo juodojo arkliuko, veiksnio, verta lažintis, kad laimės H.Clinton. O ji, kitaip nei B.Obama, adekvačiai vertina Rusijos elgesį, niekada netikėjo, kad B.Obamos dar pirmojoje ka­dencijoje pradėta santykių su Rusija „perkrovimo“ politika duos rezultatų, ragino Bal­­tuosius rūmus suteikti karinę paramą Uk­rainai kovoje su Kremliaus kariniais da­liniais šalies rytuose.

Tačiau H.Clinton atėjimo mums teks pa­laukti ir dar bent metus gyventi valdant „šlu­bai ančiai“ (taip Amerikoje vadinamas an­­trą kadenciją įpusėjęs prezidentas). Tad ko galima tikėtis tarptautinėje arenoje?

2016 m. birželį spręsis, ar bus pratęstos sank­cijos Rusijai. Minsko susitarimai visa apimtimi tikrai nebus įgyvendinti, nes vargu ar Rusija perduos sienos su Ukraina kontro­lę ties okupuotomis Donecko ir Lu­hans­ko sri­timis. Tačiau Prancūzija, o gal net ir Vo­kietija, gali imti ieškoti „gerų“ ženklų, pra­dėti kalbėti apie dalinį susitarimų įgyvendinimą, kurį reikėtų paskatinti švelninant sankcijas.

Labai tikėtina, kad Rusijos įsitvirtinimas Si­rijoje kaip derybinis svertas vers Vakarus da­ryti nuolaidų. Juk akivaizdu, kad Rusijos karinis įsitvirtinimas Vidurio Rytuose – tai ne tik JAV galios vakuumo padarinys, bet ir ap­galvotas siekis ištrūkti iš tarptautinės izolia­cijos, kurį vainikuotų sankcijų atšaukimas.

V.Putinas siekia sukurti tokią situaciją, kurioje Rusijos veiksnio būtų nebegalima ig­­noruoti, ir priversti Vakarus susėsti su Krem­liumi prie derybų stalo. Ir derėtis ne tik dėl Sirijos, Basharo al Assado likimo, bet ir dėl Rusijos vietos Europos saugumo ar­chi­tektūroje apskritai.

O jei vis dėlto Angelos Merkel lyderystės dėka dabartines sankcijas Rusijai pavyks pratęsti ir iki 2017-ųjų, kalbas apie elito grupių konfliktus už storų Kremliaus sienų girdėsime vis dažniau.

Galiojančios sektorinės ekonominės sankcijos yra orientuotos į vidutinį ir ilgąjį laikotarpį. Tarkime, Rusijos atribojimas nuo naujausių vakarietiškų naftos gavybos technologijų iš karto didelio poveikio turėti negali, bet po trejų ar penkerių metų, pasenus Rusijos turimoms technologijoms, priklausomybė nuo Vakarų išaugs.

O pastaraisiais metais išryškėjusi ilgalaikė mažų naftos kainų tendencija kartu su esa­momis sankcijomis didina spaudimą V.Pu­­­tino režimui, nes senka aruodas, iš ku­rio yra maitinamos įvairios V.Putinui lo­ja­lios elito grupės.

Turint galvoje, kad V.Putinas atlieka sa­vo­tiško arbitro vaidmenį ir palaiko pusiausvyrą tarp įvairių grupių, šį vaidmenį atlikti jam bus vis sunkiau, o konfliktai tarp įvairių politinių ir verslo grupių gali būti vis dažnesni. Jau ir dabar pastebimi ženklai, kai ar­timiausiam V.Putino ratui priklausantys vers­lininkai bando užimti senųjų (B.Jelcino lai­kais atsiradusių, bet V.Putinui lojalumą dek­laravusių) oligarchų pozicijas.

Į kylančias vidines įtampas Kremlius gali imti reaguoti aštrindamas tarptautinę situaciją ir pirmiausia eskaluodamas konfliktą Si­­rijoje. Tai neišvengiamai ir toliau skatins mig­racijos tendencijas.

Suomijos premjeras Juha Sipila prognozuoja, kad artimiausiais metais į Europos du­­ris pasibels iki 5 mln. migrantų. Tai neišvengiamai kels kultūrines ir politines takoskyras Vakarų Europoje, kraštutinių dešiniųjų populiarumo didėjimas jau taps taisykle.

Tikėtina, jog Europoje vis mažiau girdėsime kalbų apie tai, kad į migracijos procesus reikia atsakyti dar didesniu atvirumu, Europos šalys imsis riboti socialines paskatas ekonominiams migrantams, įgyvendinti kai kurias kraštutinės dešinės siūlomas priemones. Ir tai bus daroma tam, kad išsilaikytų valdžioje ir neleistų radikaliems dešiniesiems toliau kaupti savo politinio kapitalo.

Paradoksalu, bet nepaisant šio nebevaldomo chaoso Lietuva gali tapti saugesnė. Ir tai galima būtų sieti su 2016 m. liepos mėnesį vyksiančiu NATO viršūnių susitikimu ir būsimais jo sprendimais.

Net ir B.Obama supranta, kad didesnės saugumo garantijos Baltijos šalims kaip Rusijos atgrasymo priemonė kainuos pigiau nei šių šalių gynyba karinės Rusijos agresijos atveju. O jei amerikiečiai nesiryžtų ginti savo partnerių, tai reikštų ne tik didžiulį šios valstybės globalios galios sumažėjimą, bet ir prarastą tarptautinį patikimumą.

Todėl šiame Aljanso susitikime galima ti­kėtis strateginių sprendimų dėl Lenkijos ir Bal­tijos šalių. Galbūt NATO pagaliau pa­neigs kai kurių gynybos analitikų teiginius, kad, nepaisant šiuo metu Lenkijoje ir Bal­tijos šalyse laikinai dislokuotų nedidelių ka­r­iuomenės dalinių ar surengtų karinių praty­bų, Rytų Europa išlieka neproporcingai ma­­žai apsaugota teritorija, palyginti su ki­tais NATO regionais.