Laurynas Mituzas

Aptingau rašinėti, bet lietuviška žiniasklaida vis papila žibalo. Paskutinis žybsnis apie prekybos centrus kopijuojantį turgų Kauno prekybos miestelyje Verslo žiniose. Po to kai dešimtmetį modernios komercija varomos visuomeninės erdvės vadovaujasi archaiškų prekybos formų išmintimi, labiausiai laiko patikrinta ėmė mokytis iš vos dešimtmetį skaičiuojančių savamokslių.

Laurynas Mituzas, laurmit

Pirmiausia reiktų prisiminti, kad visame pasaulyje prekybos centras yra ne maisto prekių, baldų ar statybinių medžiagų parduotuvė, o dengta dirbtinė gatvė, suplanuota, pastatyta ir valdoma kaip vienas objektas. Todėl sunku suprasti su kuo čia turgus konkuruoja, prekybos centrais ar maisto parduotuvėmis. Jeigu supermarketais, viskas paprasčiau, bet matyt centrinį turgų miesteliui laikant inkariniu žaidėju, šiek tiek svajojama kelti koją ir į didesnių berniukų žaidimo aikštelę.

Pavyzdžių iliustracijoms yra daugiau nei teiginius paneigiančių, todėl tiesiog pavardinsiu sritis, kur augdami pagal turgaus principus prekybos centrai susigadino ir toliau dergia savo įvaizdį ir švaisto augimo energiją. Gražūs vardai ir pasiekimai puošia tik išorę.

Turgus visais laikais kūrėsi lengviausiai pasiekiamoje vietoje – prie vandens, tolygiai nutolęs nuo ūkininkų, geografiškai centrališkiausioje vietoje

Turgus visais laikais kūrėsi lengviausiai pasiekiamoje vietoje – prie vandens, tolygiai nutolęs nuo ūkininkų, geografiškai centrališkiausioje vietoje. Patogumas pasiekti sustiprino komercinę lokaciją, aplink kurią turgų dusindami augo miestai. Bumo metu ne tik Lietuvoje žalio lauko prekybos centrų projektai siekė kritine mase prisitraukti kuo daugiau žmonių. Taip pridygo lengvai laikmečio ir technologinio progreso pažeidžiamų su tikruoju turgum – miesto centru – konkuruojančių pastatų su parduotuvėmis.

Turgaus privalumas yra maži veiklos kaštai. Niekas nestato brangių alėjų, neinvestuoja į prekinius ženklus. Pats veiklos principas užtikrina sąlygas žemiausiai kainai, kurios dirbtinai nebereikia reklamuoti. Todėl jų su abejotina perspektyva galima pristeigti daug ir lengvai. Važiuojant promažesnius miestelius dažnai akį bado skudurynai.

Tuo tarpu prekybos centrai nėra pigiausia vieta apsipirkti ir prekybininkams būti, tačiau investuotojų pastangomis išskirtinė vieta didelėje traukos teritorijoje. Tai leidžia siekti didesnių apyvartų ir lengviau atpirkti aukštesnius būvimo ten kaštus. Jeigu prekybos centro savininkas pasirenka masinti žemesne kaina, o ne papildomom pastangom, išlenda turgaus ausys.

Prekybos centruose nuomininkų struktūra yra formuojama ir paaiškinama. Nuomininkų miksas konkuruoja su kito prekybos centro nuomininkų rinkiniu. Tuo tarpu turguje formuojasi chaotiškai, ta pačia preke jei pakaks pirkėjų gali prekiauti neribotas skaičius pardavėjų. Tiesiog visas uždarbis teks jiems išgyventi, o ne kurti sąlygas daugiau parduoti ateityje. Dar mažiau naudos iš to norintiems kurti ilgalaikę prekybinę infrastruktūrą.

Panašiai pas mus elgiasi ir statytojai. Vilniuje yra vietos dar ne vienam moderniam objektui, tačiau lyg šiol centrai atsidarinėjo ne vartojimo rinkai, bet prekybos centrų trūkumui patenkinti. Kaip paskaičiuoti išleidžiamų pinigų kiekį nėra sudėtinga, o vat investicijų į žmonių gerbūvį trūkumo lygiui matavimo metodika neatsirado. Kuo labiau trūksta, tuo labiau esami skundžiasi, kad konkurencija nepakeliama. Tik lidlai nelabai ko klausia ir dešimtimis klonuoja išgyvenimo parduotuves.

Kai likusiame pasaulyje seniai suvokta, kad kiekvienas prekybos centras yra unikalus ir nepakartojamas, pas mus investuojama į pavadinimo arba prekių, o ne vietos kaip gravitacijos centro žinomumą. Turgus niekuo nėra pranašesnis nei Vilniuje nei Kaune, o prekybos centras yra valdoma aplinka, formuojama pagal valdytojų supratimą ir ateities matymą.

Tačiau jeigu prekybos centre atsiranda per didelė vienos asortimento šakos konkurencija, ji ima džiūti ir vardan išgyvenimo griebiasi kokybę aukojančių veiksmų. Ko nepadarysi dėl pirkėjo, jei pastarasis perka tik pagal kainą. Nebent yra kruopščiai genima arba palaistoma.  Čia ir yra pagrindinis skirtumas tarp prekybos centro ir turgaus, kad pastarajam vidinė konkurencija sveika.

Ko nepadarysi dėl pirkėjo, jei pastarasis perka tik pagal kainą

Modernūs prekybos centrai yra laiko praleidimo vieta apsiperkant. Panašiai kaip turguje. Tik skirtumas yra emocijos atspalvis. Vienu atveju pakili atmosfera ir pasaulinių prekių ženklų sukurta nuotaika, kitu baziniu materialinių poreikių tenkinimu. Abiem atvejais puikiai tenkinami scialiniai poreikiai, tik vienu parodyti save ir į kitus pažiūrėti, o antruoju – pasistumdyti ir pasiderėti su prekeiviais.

Prekybos centrai pasaulyje yra prekybos verslo šiltnamiai. Kiekviename stambesniame rasime po vieną vaisių-daržovių, mėsos produktų, sūrių ir kitų specializuotų parduotuvininkų atstovą. Tik Lietuvoje jiems atsirasti nelemta dėl šalies centrų valdymo specifikos organizuoti ūkininkų turgelius ir naujoves atsirinkti pagal asmeninę nuomonę kas veiks ir kas ne.

Galiausia turgus yra visur kur investicijas augti keičia pastangos išgyventi. Susiaurėja ir priartėja matymo horizontas. Tai neapsiriboja prekyba.

Jeigu prekybos centrų industrija kopijuoja turgų, kodėl turgui nepasikelti. Deja veiklos principų supanašėjimas susilpnins abu. Pasaulyje nieko nestebina, kad organizuoti parduotuvių tinklai išstumia turgų, o ne atvirkščiai. Tačiau kuo ilgiau jis puoselėja savo privalumus, tuo ilgiau atsilaiko.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje laurmit.wordpress.com 2016 m. rugpiūčio 1 d.

Laurynas MITUZAS

Šiandien jau niekas nebesiginčija, kad Lietuvoje neprigijo hipermarketų ir savaitinio apsipirkimo tradicijos. Nežinau ar dėl visuotino supratimo ar dėl to, kad nėra kam ginčytis. Nes kažkam užkūrus skandalą dėl kainų – kalta valdžia, verslininkų gobšumas ir kiti sunkiai su laisva rinka besiderinantys dalykai.

Laurynas Mituzas, laurmit

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje laurmit.wordpress.com 2016 m. gegužės 2 d.

Laurynas Mituzas

“Verslo žiniose” neseniai buvo paskelbta apie Lietuvos pašto ketinimus išnuomoti centrinio pašto pastatą Gedimino prospekte. Manau tai ūkiškas sprendimas nusimesti balastą nuo valstybės valdomos organizacijos. Tačiau, ar jis ūkiškas sandėliui istoriniu fasadu geriausioje miesto vietoje ieškant “operatoriaus”, tikrai abejoju.

Laurynas Mituzas, laurmit

Spaudoje tuoj pat pasigirdo minčių apie ten galintį atsirasti viešbutį arba biurų pastatą, o prekybinė paskirtis sukėlė abejonių dėl greta stūksančio paminklo nesėkmei. Visus vertinimus jungia vienas bendrumas – nuomonė neįsigilinus į esmę. Siūlyti paštui biurus, kai gresia biurų pertekliumi ir nėra automobilių stovėjimo aikštelės? Siūlyti viešbučius, kai jie dabar atsiranda neturinčių ką statyti statybininkų iniciatyva? Nurašyti visą pagrindinę miesto gatvę dėl kito verslininko nepavykusio eksperimento?

Pasikeitė penki valdytojai ir trys savininkai, nurašyta dešimtys milijonų eurų nuostolių, tačiau laiku nepašventintas pastatas taip ir liko paminklu, kad Vilniaus miesto centras yra niekam tikęs.

Vilnius prekybos prasme mažai skiriasi nuo daugelio kitų greitai augančių centrinės Europos miestų. Tik jis auga negreitai ir pats savo sprendimu įgalino su Vilniaus interesais konkuruojančius projektus. Už 3 km nuo pagrindinės gatvės prieš dešimt metų pasistatė trys regioniniai prekybos centrai su daugiau nei 600 parduotuvių (1,2 km ilgio Gedimino prospekte beveik 200). Taip ten užprogramuotas ne tik prekybininkų kanibalizmas, bet ir sotus marketinginis biudžetas neribotam laikui masinti mažmeninės prekybos apyvartas toliau nuo miesto ir senamiesčio.

Ten, kur natūraliai nori atsidaryti parduotuvę beveik visi Europos prekių ženklai, išdygo prekybos centras, sugebėjęs juos atbaidyti. Pasikeitė penki valdytojai ir trys savininkai, nurašyta dešimtys milijonų eurų nuostolių, tačiau laiku nepašventintas pastatas taip ir liko paminklu, kad Vilniaus miesto centras yra niekam tikęs.

BFL / T.Urbelionio nuotr.

Tačiau nutiko tai, ko mažai kas galėjo tikėtis. Atsilaisvino pastatas naujam prekybos verslo židiniui. Vietoje, kurioje reguliariai apsilanko beveik visi vilniečiai ir kasdien praeina tūkstančiai turistų ikoniškam pašto pastatui nušvito galimybė atgimti. Tačiau savininkai siekia ne to. Jiems reikia greta merdėjančio Gedimino 9 išnuomoti pastatą komercijai. Bet koks aiškinimas kaip tokie projektai plėtojami susiduria su paštininkų (aš apie jų veiklą neišmanau nieko) kompetencija.

Girdime dažnai kalbant apie norą gyventi geriau ir miesto pastangas augti, tačiau kai atsiranda galimybė, užsidiskutuojame ties klausimu kaip. Mane stebino, kai referendumo keliu manes atsiklausė, ar Lietuvai reikalinga atominė elektrinė, o politikai svarsto apie metro naudą. Tačiau dar labiau stebina, kai miestas nebemato savo esminių interesų.

Prekybos centrus kūrėme daug kartų. Tereikia pastatą suplanuoti koks jis bus, išnuomoti ir įrengti. Geras nuomos sutartis mielai finansuoja bankai. Lietuvos paštas, kaip nekilnojamo turto savininkas, neribotą laiką gautų rinkos nuomos pajamas. Viskas ganėtinai paprasta, stebėsime kaip su užduotimi nepadaryti gėdos Lietuvos sostinei susidoros valstybinė bendrovė.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje laurmit.wordpress.com 2016 m. balandžio 5 d.

Laurynas MITUZAS

Pagaliau konferencijoje didieji prekybininkai prabilo apie akligatvį, prie kurio susirūpinę tik savo problemom prekybininkai šuoliavo nuo ekonominės suirutės pradžios. Naujus ženklus galima pristatyti tik Rygoje, o geriausia prabangos prekėm vieta yra ne prekybos centras. Prekybos centrų savininkai nesiveja parduotuvių pastatų modernizavimu, o apie naujus modernius plotus šneka tik tie, kurie tik šneka.

Laurynas Mituzas, laurmit

Jau prieš porą metų buvo bandymų užtikrinti pasaulines tendencijas atitinkančią prekybinių patalpų evoliuciją, tačiau tik nedaugelis į ateitį žiūrėjo su optimizmu. Artimiausi atidarymai buvo planuojami 2016 metams. Lyg prekybos centras gali išdygti pašvietus saulei ir kartą palijus.

Banko analitikų vadinama vartojimo bomba dėl susikaupusių santaupų grąsina jau seniai. Tik žinant, kad santaupos yra nedidelės gyventojų dalies sąskaitose, ar nesprogs ta bomba ne ekonomikos viduje. Juk vietų kur leisti pinigus pas mus nedaugėja. Na nebent Lidlas.

“Po vandeniu” plaukiančios investicijos negali pagrįsti papilomų investicijų atsipirkimo.

Vienaip ar kitaip esami prekybcentriai paskatos investuoti neturi jokios. Na nebent tiek kiek reikia sustabdyti konkurentus nuo platesnio masto užmojų. Akivaizdžiai atnaujinti Akropolį reikia ne mažiau nei pastatyti naują prekybos centrą. Po geros pamokos, antrakart klaidos cetrus statyti 500 metrų atstumu jau niekas nebedarys. “Po vandeniu” plaukiančios investicijos negali pagrįsti papilomų investicijų atsipirkimo.

Kiti labiau archaiški objektai buhalterijoje reprezentojami suma, kurią esamos nuomos pajamos visiškai tenkina. Kam šiais laikais įdomu, kad sklypas yra vertingesnis už pastatą, nors pagal nykščio taisyklę turi būti vertas iki ketvirtadalio projekto.

Nėra Vilniuje pakankamai prekybos centrų, kad jie galėtų siekti unikalumo prekiniais ženklais.

Viešai dėl trūkumų kaltinami prekybos centrai yra tik palikimo perėmėjai. Europos parkingas yra tai kas liko po architektų eksperimento pagal užsakovo norus suplakti būstus, biurus ir prekybą. Didžiausia užsienio investicija mieste atsirado dėl kiek toliau planuoto statyti gyvenamų namų kvartalo, o kartais mados ir šeimos centras savo misiją jau atliko – statybų bendrovė gavo darbo. Lietuvos prekybos flagmanas ir toliau spinduliuoja užsieniečius atbaidančią žinutę, o patraukliausioje vietoje galerija masina jaunimą, kai storos odinės piniginės migruoja vos už kelių žingsnių nekviečiamos.

BFL / S.Žiūros nuotr.

Supanašėjimas nuomininkais irgi paaiškinamas – nėra Vilniuje pakankamai prekybos centrų, kad jie galėtų siekti unikalumo prekiniais ženklais. Net jeigu atsiranda, tai greit kraunasi daiktus namo, nes dar nepasiekusius rinkos pripažinimo juos užspaudžia susimokėti nuomą. Skirtingai nei likusiame pasaulyje, kur prekybos centrų sėkmė matuojama vidutiniu kvadratinio metro efektyvumu, pas mus kaip turguje svarbiau yra nuomos pajamos.

Pasaulyje žongliruojma showrooming’o terminu. Tai kai nuoma remiasi ne parduotuvės apyvarta, bet vietos matomumo įtaka verslui (elektroninei prekybai, mainams, visam parduotuvių tinklui). Bet čia Lietuvoje turbūt dar ne tas atvejis.

Skirtingai nei likusiame pasaulyje, kur prekybos centrų sėkmė matuojama vidutiniu kvadratinio metro efektyvumu, pas mus kaip turguje svarbiau yra nuomos pajamos.

Galiausiai, kai viskas pradeda smarkiai virti savo tirštėjančiose sultyse, nekilnojamo turto investuotojai viską atskiedžia greitąja mada (fast-fashion), net iš patraukliusių sostinės vietų padarydami turgaus principu valdomas prekyvietes. Dėl nevėdinto oro kaltinamos strategijos, o jų vykdytojai vietoj pastangų ištrūkti iš užburto rato staiga tampa didvyriais. Prekybos centrai yra akylai saugomi nuo modernėjimo.

Liaupsinamų apsipirkimo alėjų apyvartos dar trečdaliu nesiekia efektyvumo, reikiamo sukurti Europinio lygio parduotuvių galerijas. Pasak valdytojų “nesvarbu kaip atrodo, iš tiesų skaičiai viduje atrodo labai gerai”.

Laikinojoje sostinėje jau įrenginėjamas nedidelis prekybos centras, kuriame patalpų išdėstymo planas labiau primena motininę plokštę nei sceną, kurioje pirkėjus prekių ženklai kerėtų užburiančiomis istorijomis. Apie parkingą kalbos net nėra, o trys įėjimai suponuoja į investuotojų lūkesčius nesutalpinti norinčių išleisti santaupas. Tačiau vizija jau suplanuota, o prekybininkų dar nėra.

Turbūt patys plėtotojai susigėdo ambicijom atsidaryti didžiausią dešimtmečio maisto parduotuvę.

Merkurijaus vietoje vis dar pešasi ambicijos su logika. Juk baisiai norisi ten matyti septynių aukštų pastatą, kurio kažkur apie vidurį būtų viešbutis. Ne silpnų nervų žmonėms pamatyti kaip tokio pastato apatiniuose aukštuose pagal gaisrininkų reikalavimus atrodo evakuacinių laiptinių tinklas ir kolonų miškas. O juk ten, kur brangiausi plotai norisi matyti prekybos centrą.

Markučiuose projektas šiek tiek aptilo. Turbūt patys plėtotojai susigėdo ambicijom atsidaryti didžiausią dešimtmečio maisto parduotuvę ir multipleksą trečiam aukšte su viltim, kad kada nors ten koją įkels žmogus.

Intriga ima virti dėl Lietuvos pašto ketinimų reprezentatyviausią vietą išnuomoti verslui. Smalsu ar prieš dešimtį metų nepasinaudojus proga Gedimino prospektą paversti prekybine gatve klaida nebus pakartota.

Nauji ketinimai skatinami labiau fantazijos ir deficito nei verslo plano nekilnojamo turto pinigus investuoti į  vartojimą.

Iš tiesų poreikis statyti naujus prekybinius kompleksus smarkiai išaugo vien todėl, kad esami prekybos centrai nesuinteresuoti efektyvumu vytis centrinės Europos ir sudaryti sąlygų Vilniuje atsirasti ten populiariems prekių ženklams. Nauji ketinimai skatinami labiau fantazijos ir deficito nei verslo plano nekilnojamo turto pinigus investuoti į  vartojimą. Kol kas mūsų verslininkams tai per sudėtinga.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje laurmit.wordpress.com 2016 m. kovo 28 d.

Laurynas Mituzas

Smagu, kad nors kartais spaudoje gvildenamas vienas didžiausių Lietuvos ekonomikos skaudulių (VŽ). Tik gaila, kad jį pakeitus niežuliu nelabai kas pasikeis. Nuolaidos prekyboje visada buvo tiesiausias kelias į akligatvį, tačiau patirties ir profesionalumo stoka neleido svarstyti alternatyvų. Galus jau atidavė daug destruktorių, mėginusių sudrebinti rinkas žemesnėmis kainomis neatsižvelgus į efektyvumą. Net kiečiausi pardavėjai nuleido rankas ir palaikė masinę prekybininkų kapituliaciją.

Laurynas Mituzas, laurmit

Nuolaida yra ne kas kita kaip apibendrinantis kainodaros terminas, suveliantis specialius pasiūlymus ir likučių realizavimą į vieną. Užsieniečiams su savo masyvia patirtimi ir finansiniais pajėgumais sunkiai skinantis kelią, Gariūnų turgaus praktikoms buvo uždegta žalia šviesa. Neprireikė dirigento, kad jauni prekybininkai sprogus burbului ir krentant apyvartoms sutartine pasirinko atsisakyti antkainių nei dėti pastangas juos apginti. Taip prasidėjo masinės derybos laike. Tūkstantis pardavėjų prieš milijoną pirkėjų. Tobula.

Užsieniečiams su savo masyvia patirtimi ir finansiniais pajėgumais sunkiai skinantis kelią, Gariūnų turgaus praktikoms buvo uždegta žalia šviesa.

Prekyba visada rėmėsi paprasta logika – parduok brangiau nei pirkai. Bandymai atsisakyti antkainių vardan sandėlio išjudinimo skamba draugiškai taupių žmonių ausims, tačiau viduje labai priešinasi ekonominei logikai. Ypač kai negalima remtis masto ekonomika rinkoje, kur tik keleto žaidėjų priimti žalingi sprendimai matomi kaip šiaurės pašvaistė. Tokie sprendimai ugdo jautrumą kainoms, ko labai nenorėtų matyti verslas.

Apsipirkimo Suvalkuose skandaliukas gerai įsipaišo tarp pavyzdžių. Kai politikai puola tiesinti mokesčių skirtumus su Lenkija, niekas nevertina primityvių maisto parduotuvių strategijų augti kvadratinių metrų skaičiumi, o ne efektyvumu. Kai Vakarų Europoje konkurencija tapo per nuožmi, prekybininkai ėmė ieškoti individualių privalumų. Jeigu arabams arčiau širdžiai valdyti šeimynines parduotuves arčiau žmonių, turkai ne prieš šviežias daržoves ir vaisius dėlioti dar prieš aušrą, tai prancūzai mieliau pasirinko augti kritine mase. Jie išaugo į hipermarketus. Susigrūdimas segmente pagimdė compact hyper, discount hyper ir ilgą sąrašą kitų koncepcijų su unikalia žinute apie asortimentą ir kainų lygį.

Vakaruose prekyba evoliucionavo amžius, Lietuvoje ji susiformavo per dešimtį metų. Vietoj to, kad parduotuvės strategiškai dalintųsi vartojimo pinigus, laikraščiai džiūgauja Ukmergės gatvėje susibūrusių maisto parduotuvių fenomenu. Tinklai tai aiškina, kad nebijo konkurentų. Ozas nebijo Akropolio, Senukai nebijo Depo, Lidlo nebijo niekas. Pirkėjai su nekantrumu laukia konkurencijos nuspaustų kainų. Bet niekam neįdomu, kieno sąskaita.

Grįžtant prie nuolaidų ir lojalumo kortelių, tai rimtas negalavimas, prie kurio priprantama. Tačiau žala yra gerokai gilesnė. Ieškoti geresnio sandorio nėra lojalumas, veikiau atvirkščiai. Tik pastangos prisitraukti pirkėjus, atsisakant uždarbio, sukelia komplikacijas. Kainos mažinamos antkainių, kuriuose yra išlaidos nuomai ir pardavėjams sąskaita. Jei neapginsi kainos, teks aukoti kokybę arba kitus privalumus, į kuriuos pasaulis investuoja milijardus. Galiausiai tokia prekyba tampa rankiniu stabdžiu vartojimui – vienam iš dviejų ekonomikos augimo polių.

Lojalumui reikia investicijų į įvaizdį, o ne trumpalaikius pardavimus.

Nors matome gražius prekinius ženklus, apie jų pasiūlos kokybę galime daug pasakyti iš pastangų laiku išreklamuoti. Senos arba nepilnos kolekcijos reklamuoti nereikia. “Mados infekcija” nieko bendra su populiariąja mada neturi, tai tik pramoginis renginys. Lojalumui reikia investicijų į įvaizdį, o ne trumpalaikius pardavimus. Emocija ir nepiniginiai veiksniai turi didžiausią energiją augimui. Deja, gerų pavyzdžių matome labai retai.

Lojalumas yra prisirišimas prie prekinio ženklo, vietos arba vyksmo. Jis lemia mažesnį jautrumą kainoms, skatina savivertę ir priklausomybę visuomenės sluoksniui. Jei vieniems trys juostelės ant sportinio kostiumo yra pasididžiavimas, tai kitiems nesvarbi etiketė su pavadinimu, o daug daugiau reiškia raudonu siūlu apsiūtos sagų kilputės arba gėlėtas klasikinio kostiumo pamušalas. Jeigu jau šnekame apie nuolaidas arba korteles, kursas klaidingas 180 laipsnių kampu. Na nebent ant kortelės yra VIP ženkliukas, suteikiantis išskirtinį aptarnavimą už neįprastai daug pirkinių.

Žaidimas kainomis visur yra tik akių dūmimas, nes visur dedamos pastangos parduoti kuo brangiau.

Media-Saturn daug metų reklamavo “kiauliškai žemas kainas” nors buvo vieni brangiausių, Lidlas net nebepasakoja apie žemas kainas, nes užtenka inercijos. Žaidimas kainomis visur yra tik akių dūmimas, nes visur dedamos pastangos parduoti kuo brangiau. Tik ne visi turi pakankamai raumenų to siekti efektyviai. Prekybos centrų – ir tų misija padėti nuomininkams apginti antkainius. Deja, tokia mastysena mūsų dar nepasiekė. O bandymai plaukti prieš srovę neproduktyvūs, jai smarkiai sustiprėjus.

Galima mėginti siekti lojalumo siūlant suasmenintus sprendimus. Prie to dirba tūkstančiai tech-inovatorių. Tačiau kol kas visi keliai veda tik prie mobilių telefonų. Plančetiniais kompiuteriais paremtas paslaugumas yra tik bandymas parodyti pastangas vytis laiką. Technologiniai stebuklai su mobiliom programėlėm – taip pat, tačiau komunikacine prasme dažniau skleidžia neigiamą žinutę arba daro meškos paslaugą. Galiausiai efektas yra atvirkštinis. Kol kas omnikanaliniai pardavimai ir mobilemind yra paskutinė stotelė.

Nuolaidų supainiota vertė yra tik konsultantų išmislas. Iš tiesų kaina yra tai, ką žmonės moka. Vertę susikuriame mes patys pagal prekybininkų pastangas įtikinti. Jeigu kaina yra didenė už suvokiamą vertę, nepirksime, kol nepakoreguos. Jei vertė viršija kainą, parduoti nebus sunku. Tik tada klausimas: ar teisingai nuspėta kaina?

Girdisi daug gudrių minčių kaip apsukti neigiamų įvykių sūkurį. Teorijų labai daug, tačiau praktiškai viską apjungia tik nusiteikimas investuoti į antkainius. Augantis efektyvumas natūraliai palaikys pirkėjams priimtinas kainas, o pastangos apginti apyvartos lašinuką didins apimtis. Nieko čia geriau nesugalvosi. Telieka masinės derybos laike uždarytos rezervate Gariūnuose.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje laurmit.wordpress.com 2016 m. kovo 20 d.

Laurynas Mituzas

Per keletą paskutinių dienų netikėtai aplinkiniai dažnokai klausinėjo, ar statys “Velgą” ir ką galvoju apie “Audėją”. Mažai kam įdomi mano nuomonė tarp maisto parduotuves prekybos centrais vadinančiųjų. Tačiau likę supras, kad geriau jų nestatytų, o jei ir statys, tai užpildys rinką merdinčiais kvadratiniais metrais, kurie nutolins atsigavimo perspektyvą dešimtmečiu.

Laurynas Mituzas, laurmit

Matematika paprasta. Prekybos centrui žmonės yra tik bitės, kurios suneša investuotojams reikiamą grąžą. Reta bitė nuskrenda toliau nuo avilio. Dėl išlaidų struktūros tiek nuomininkai, tiek pats prekybos centras turi savo skausmo ribą, iš kurios dar neišlipo nei vienas prekybos centras Lietuvoje. Tiesiog tiek vieni, tiek antri priprato prie nepatogumo. Yra keletas išimčių, tačiau sėkme galima pavadinti tik iš dalies.

Jeigu prekybos centras skrenda, jį pastatytą nuperka finansiniai investuotojai dosniai kūrėjams atsilygindami.

Yra toks terminas tarp prekybos centrų investuotojų – skrendantis centras. Jie niekuomet ne tik neskraidys, bet ir nepasitrauks iš savo vietos. Tačiau “skrendantis” reiškia, kad nuomos pajamų srauto vertė viršija centro investiciją. Jeigu prekybos centras skrenda, jį pastatytą nuperka finansiniai investuotojai dosniai kūrėjams atsilygindami. Jeigu ne, statytojai aiškina, kad neketina parduoti. Tiksliau, kaina yra žemesnė nei statybų ir žemės. Todėl retai investuotojai skuba kurtis ten, iš kur sunku pakilti. O kiekvienas naujas nepavykęs mėginimas pakilti iš sekančio reikalauja vis stipresnio atsispyrimo.

Todėl Lietuvoje mes net nežinome, kas yra geri prekybos centrai, o tokių būvimą kituose kraštuose aiškiname perkamąja galia arba žmonių skaičiumi. Niekas neužsimena apie nepalyginamai didesnę konkurenciją tarp prekybos centrų ir investuotojų. Lenkijoje jau pusė tūkstančio parduotuvių alėjų, Rumunijoje statomi gražiausi, net Ukrainoje paskutinis Lvove atidarytas tik prieš porą mėnesių. Net Estijos sostinėje statomi du stambūs objektai.

Tarptautinę pusės amžiaus patirtį turintys plėtojai svarstydami alternatyvas plačioje geografinėje teritorijoje nesodina pinigų abejotiną perpektyvą turinčiose vietose.

Įpiršiu savo nuomonę, manau didžiausias skirtumas yra tai, kad tarptautinę pusės amžiaus patirtį turintys plėtojai svarstydami alternatyvas plačioje geografinėje teritorijoje nesodina pinigų abejotiną perpektyvą turinčiose vietose. Pas mus, kai patalpų naujoms parduotuvėms jau ūmiai trūksta, vėl prasideda kaubojiški žaidimai labiausiai tinkamas vietas toliau paliekant dirvonuoti.

Svarbiausia sąlyga veikti šiuolaikiniam centrui yra žmonių skaičius teritorijoje pėsčiomis. Jeigu tik reikia automobilio, prekybos centras praranda svarbiausią savo privalumą – geografinį išskirtinumą. Tuomet visi yra lygūs, o lemia tik kaina. Nes nuomininkai greitai tolygiai pasklinda, o marketingo vadybininkai kopijuoja vienas kitą.

Airbusų neduoda valdyti nepatyrusiems mėgėjams, o gerokai brangesnius prekybcentrius duoda.

Antra sąlyga, norint užvesti šimto milijonų vertės laivą, yra žinojimas, ką darai. Airbusų neduoda valdyti nepatyrusiems mėgėjams, o gerokai brangesnius prekybcentrius duoda. Tik atrodo, kad jie nekrenta. Blogiau, kai neskrenda. Kai pranešime apie naują projektą mirguliuoja prekybos centre buvusio išmanymas, gero nelauk. Pirmą kartą teko išgirsti apie darbinį prekybos centro pavadinimą, statybų pradžią, neturint maistininko, arba prekybos centrą, metantį iššūkį senamiesčiui tarptautiniais prekybos ženklais jų dar neturint. Visada būna pirmas kartas.

Nemažiau svarbu suprasti skaičius. Reikia tik pasigūglinus rasti pranešimą su investicjos suma, kuri retai būna paslaptis ar didelis melas ir padalinti iš dažniausiai akivaizdaus nuomojamo ploto skaičiuko. Jis nusako ko laukti – dar vieno akropolio ar perliuko, ko dar nėra buvę. Patrauklus lankytojams ir nuomininkams miesto mados prekybos centras prasideda nuo €3000. Visa kita tik dar vienas bandymas greičiau atmušti investiciją, patalpas sėkmingai išnuomavus dėl jų deficito.

Dar nemačiau patenkinto prekybininko. Buvo net klausimų kaip nusiderėti nuomą, kad neišmestų.

Pastarojo atsiradimas yra taip pat ganėtinai natūralus reiškinys. Kai apyvartos nekyla, prekybininkams norint plėstis reikia atsidaryti naujas parduotuves. Gerų vietų, pusę Lietuvos užimančiame Vilniuje, yra tik kelios, o į prastas nesinori. Reiškia pirmiausia reikia neprarasti turimų. Beje, tų pačių, kurias dar prieš keletą metų grąsino apleisti dėl blogų rezultatų, dabar parduotuvininkai laiko nežiūrint nesveiko nuomos ir apyvartos santykio. Dar nemačiau patenkinto prekybininko. Buvo net klausimų kaip nusiderėti nuomą, kad neišmestų.

Europoje atvirkščiai, nuomininkai labai išrankūs. Dauguma centrų yra pakankamai įspūdingi. Todėl didžiausias jų išskirtinumas yra neakivaizdus. Niekas nemato sienose užprogramuotų sprendimų, kurie įtakoja ploto efektyvumą. Jei nėra patyrusių žmonių namie, plėtotojai kreipiasi į didžiąsias nekilnojamo turto patarėjų kompanijas. Pas mus tiesiog geriau palaukia, kada vėl tariamai trūks butų arba biuro patalpų. Nesulaukę atiduoda dar vienai maisto prekių parduotuvės dėžutei. Vilniuje yra dešimtys galimų projektų, tačiau paskatos kažką keisti nėra, nes nematome ir užsidariusių nelaimėlių. Bet koks bandymas pigiau pasiekti vartotoją yra toleruojamas.

Dar mėgstama negandas nurašyti internetui. Iš inercijos, nes modernūs prekybininkai jau suprato, kad internetas negyvuos be fizinių parduotuvių, o fizinės  - be elektroninės komercijos gyvena visai neblogai. Tik trūksta išskirtinių vietų.

Pasikartosiu, gyvename rezervate, Europos centre, kur kai kas yra atvirkščiai nei likusiame pasaulyje. Tik kaip sakoma tautosakoje, šuo ir kariamas pripranta.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje laurmit.worldpress.com 2016 m. vasario 18 d.

Laurynas Mituzas

Kai kilo šurmulys apie valdžios žmonių įžvelgtas sąsajas tarp migracijos ir šauktinių, bankininkai netruko pratęsti grandinę ir rado paaiškinimą kodėl šalyje mažėja investicijų. Pasirodo investicijos auga, kai auga skaičius statistinėse lentelėse, o tam skaičiui mažėjant – investicijų šalyje mažėja. Ir kaip anksčiau nesusisgribau.

Laurynas Mituzas, laurmit

Žiniasklaidos priemone mąstantiems dar vadinamas dienraštis kilstelėjo kartelę. Nuo šiol reiks dar labiau mąstyti skaitant žinias. Nes iki šiol tarp eilučių slypėjusi tiesa ten nebetelpa. Reiks patiems sumąstyti, ką galėtų reikšti geltoname fone pateikta tiesa.

Tokiu kampu matau, kad milžiniški nekilnojamojo turto sandoriai yra brutalus nuvertėjusio turto nusimetimas arba perėmimas. Galintys jį laikyti dar laikosi. Kai įsivelia didžiausios kontinentinės kompanijos, kurioms Baltijos šalys investicine prasme prilygsta stambesnio miesto mikrorajonui, sunku spręsti ar sprendimas paliks pardavėjus šypsotis. Niekas aiškiai nieko nepasako ir nekomentuoja, todėl telieka mąstyti pačiam.

Jeigu jau niekas nebestato, tai reikia bent kaip sugeneruoti judesį sektoriuje.

Galima to ir nedaryti, tačiau kai norima sukurti vertę, sprendimai remiasi tikėjimu ateitimi ir perspektyva. Tačiau įtarimas, kad didžiausi sandoriai priimami dėl atvirkštinių motyvų, atskiestas rinkos dalyvių aikčiojimais oikčiojimais pastaruosius atima. Gal tai yra tikroji indikacija valdžiai, kodėl Lietuvoje mažėja žmonių?

Tuomet pasirodo žinutės apie nacionalinį mokslo centrą Kaune Nemuno saloje. Puiku, kad kažkas stato. Tačiau bijau, kad tai statoma ne remiantis ateities pajamų srautais ar nauda, bet spekuliavimu mokesčių mokėtojų pinigais. Nes niekur negirdėjau, kiek kainuos bilietas už įėjimą. Jeigu jau niekas nebestato, tai reikia bent kaip sugeneruoti judesį sektoriuje.

Berašydamas pradėjau gerbti pagrindinį verslo leidinį Lietuvoje, kuris negalėdamas to pasakyti tiesiai marketinginiu šūkiu siūlo patiems spręsti ką galėtų reikšti geltoname fone pateiktas pozityvas. O dabar vykstu į Dubajų įkvėpti gryno oro, nes grįžus laukia nuobodus žinančių kaip investuoti į prekybinį nekilnojamą turtą auklėjimas.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas asmeninėje L.Mituzo svetainėje laurmit.wordpress.com 2016 m. sausio 12 d.