BFL/T.Urbelionio nuotr.

“Veido” diskusija: ar sutrukdytų nepilnamečiams gauti alkoholio visiems jo pirkėjams privalomas asmens dokumentų pateikimas?

TAIP

Laurynas Vilimas

Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius

Tai būtų ne tiek įsigijimo tvarkos sugriežtinimas, kiek solidarus atsakomybės pasidalijimas visuomenėje. Nes jokie dabar galiojantys įstatymai nenumato, kaip, pagal kokius išorinius požymius pardavėjams įvertinti, ar pirkėjas jau pilnametis, ar ne. Paprastai pačių įmonių vidinės taisyklės darbuotojams rekomenduoja prašyti dokumentų tuo atveju, jei vizualiai pirkėjas priskirtinas prie žmonių iki 25-erių metų amžiaus. Tačiau šios rekomendacijos, kaip rodo praktika, nebūtinai apsaugo nuo klaidų. O ir nepilnamečių alkoholizmas, pagal statistinius tyrimus, nemažėja.

Suaugusieji turėtų suprasti, kad toks reikalavimas niekaip nebūtų nukreiptas prieš juos ar varžantis jų teises. Atvirkščiai – tai bendriems alkoholio vartojimo kultūros pokyčiams sutelkiantis veiksnys.

Turime daug šeimų, kenčiančių dėl tokios kultūros nebuvimo. Ir nukreipti kaltinimus dėl nepilnamečių girtuokliavimo vien į pardavėjus, kaip neretai būdavo, neteisinga. Kiekvienas, pirkdamas alkoholį, privalo prisiimti atsakomybę už galimas to pasekmes. Asmens dokumento pateikimas – tai kartu ir papildoma psichologinė paskata nors akimirką susimąstyti, ar tikrai konkrečioje situacijoje niekaip neišeitų apsieiti be stipriųjų gėrimų. Taip būtų kuriamas nepakantumas neatsakingam svaigalų vartojimui, ir šis nepakantumas ilgainiui virstų norma.

Suaugusieji turėtų suprasti, kad toks reikalavimas niekaip nebūtų nukreiptas prieš juos ar varžantis jų teises.

Žinoma, jei po tokių apmąstymų dalis piliečių atsisakys alkoholio, prekybininkai šiame segmente neteks dalies pajamų, o valstybė – dalies surenkamų akcizo mokesčių. Tačiau pardavėjams, asortimente turintiems tūkstančius kitų prekių, svaigieji gėrimai nėra joks prioritetas.

Sveikesni, sąmoningesni vartotojai mums, o kartu ir visuomenei, duotų daugiau naudos, nes tuos pačius pinigus, kuriuos žmonės sutaupys nepirkdami alkoholio, jie, tikėtina, išleis puodeliui kavos kavinėje ar tiesiog įsigydami kokybiškesnių maisto produktų. Tai suprasdami prekybininkai, netgi įvertinę išlaidas, susijusias su kasos aparatų perprogramavimu bei ilgesniu pirkėjų srautų aptarnavimu, apsisprendė jiems pritarti.

NE

Evalda Šiškauskienė

Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė

Tiesą sakant, kol kas nesugebu įžvelgti jokios akivaizdžios šio reikalavimo įvedimo paskatos – galbūt ji labai giliai paslėpta? Nesuvokia to ir mano kolegos. Šiaip ar taip, tikimės, kad sumanymas nebus įgyvendinamas arba bent jau reikalavimas pateikti dokumentus užsisakant alkoholinių gėrimų nebus taikomas kavinėse ir restoranuose, kur sukeltų tikrai nemažai sumaišties.

Pirmiausia dėl to, kad eidami pramogauti apdairesni žmonės asmens dokumentų paprastai nesineša (net ir viešbučiuose apsistojantys turistai dokumentus linkę saugoti specialiai tam skirtuose viešbučių seifuose), o antra – neįsivaizduoju, kokiais argumentais padavėjui pavyktų taktiškai įtikinti kurortuose besiilsinčius pagyvenusius užsieniečius užsisakant bokalą alaus prie pietų stalo pateikti asmens dokumentus. Naująją tvarką sunku būtų išaiškinti ir Lietuvoje viešintiems senjorams, kurie pageidautų parduotuvėse įsigyti suvenyrinių lietuviškų gėrimų rinkinių. Jie tikrai juoktųsi išgirdę, kad taip Lietuvoje kovojama su nepilnamečių alkoholizmu. Apskritai esu įsitikinusi, kad prasmingas jaunimo užimtumas bei edukacija, o ne svaigiųjų gėrimų įsigijimo tvarkos ribojimai, kuriuos apeiti visuomet randama būdų, yra daug veiksmingesnis būdais kovoti su nepilnamečių alkoholizmo problema.

Pagaliau ar patys daug laimėjome, įvedę draudimą prekiauti alkoholiu Rugsėjo 1-ąją?

Prie ko priveda alkoholio pardavimo suvaržymai, kiekvienas gali pamatyti Talino keltų prieplaukoje, kurią pasiekę suomiai puola sriaubti, vos išėję iš artimiausios parduotuvės. Nemanau, kad tokie depresyvūs vaizdeliai teigiamai atspindi Suomijos valstybę. Pagaliau ar patys daug laimėjome, įvedę draudimą prekiauti alkoholiu Rugsėjo 1-ąją? Pradinė idėja irgi buvo graži – skatinti moksleivius blaiviai pasitikti mokslo metų pradžią. O įstatymui įsigaliojus paaiškėjo, kad alkoholio tą dieną negalima pardavinėti ir viešbučių mini baruose, taip pat virš Lietuvos skrendančiuose lėktuvuose bei Klaipėdoje stovinčiuose kruiziniuose laivuose. Kas gali garantuoti, kad šįkart panašaus absurdo bus išvengta?

BFL / T.Urbelionio nuotr.

“Veido” diskusija: Ar verta dar griežčiau riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką?

TAIP

Sergejus Jovaiša, Seimo narys

Aš už tai, kad alkoholio prieinamumas būtų kuo mažesnis, tačiau nesiekiu jo visiškai uždrausti, nes tai taip pat nebūtų išeitis. Kaip rodo praktika, visiškas draudimas neduoda rezultato.

Dėl to pateikiau įstatymo projektą, kad alkoholį būtų draudžiama parduoti darbo dienomis ir šeštadieniais nuo 20 val. vakaro iki 12 val. dienos, o sekmadieniais prekyba būtų galima tik tris valandas – nuo 12 iki 15 valandos. Draudimas negaliotų maitinimo įstaigoms. To reikia, kad priklausomi žmonės bent iki pietų galėtų atsimerkti ir pabūti blaivūs. Be to, taip sumažėtų šių gėrimų prieinamumas paaugliams. Pagal tyrimus, 95 proc. nepilnamečių jau yra ragavę alkoholio.

Dėl tos pačios priežasties noriu, kad būtų kuo griežčiau ribojama prekyba sekmadieniais.

Kai kas teigia, kad jei bus dar griežtesnis prekybos draudimas, alkoholis nukeliaus į pogrindį ir priklausomi žmonės ieškos nelegalių pardavėjų. Tačiau su tuo turi kovoti atitinkamos tarnybos, kurios tam ir yra įsteigtos. Mano siekis – kad žmonės pagaliau išmoktų kultūringai, be žalos sau ir valstybei, vartoti alkoholinius gėrimus. Galbūt, užuot lengvai pasiekę butelį, jie nuveiks ką nors naudingo.

Alkoholį būtų draudžiama parduoti darbo dienomis ir šeštadieniais nuo 20 val. vakaro iki 12 val. dienos, o sekmadieniais prekyba būtų galima tik tris valandas.

Jei kalbame apie verslą, galiu pasakyti, kad tie, kurie norės, turės galimybę nusipirkti šių gėrimų. Niekas nedraudžia įsigyti vyno ar degtinės iš vakaro. Manau, kad dėl to nenukentės nei prekybininkai, nei gamintojai.

Nebus taip, kad mes visiškai uždrausime ir taip išgyvendinsime alkoholio vartojimą. Pavyzdžiui, tikiu, kad vartojimas bent šiek tiek sumažėjo, kai buvo uždrausta prekyba degalinėse, kuriose nupirkdavo iki 2 proc. viso šalyje parduodamo alkoholio. Kai tampa sudėtinga įsigyti prekę, dalis vartotojų jos tiesiog atsisako. Kita mūsų bėda ta, kad verslas sugeba prisitaikyti ir apeiti reglamentavimą. Pavyzdžiui, kai buvo uždrausta prekyba alkoholiu degalinėse, šalia jų pradėjo steigtis parduotuvėlės. Vis dėlto tikiu, kad galbūt ir pas mus pavyks pasiekti, jog alkoholio vartojimas būtų bent šiek tiek kultūringesnis.

Ne

Laurynas Vilimas, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius

Siūlymų riboti prekybą alkoholiu per metus būna bent keletas. Prieš rinkimus jų dar padaugėja. Mes šias iniciatyvas vertiname rimtai, nes Seimas įstatymų pataisas gali bet kada patvirtinti, nors šie pakeitimai dažnai nepagrįsti ekonominiais skaičiavimais ar visuomenės interesu.

Tačiau mes dalyvaujame diskusijose ir siūlome ne drausti ir riboti, nes tai neveikia. Pastarąjį dešimtmetį suvaržymų tik daugėja ir mes prie šių suvaržymų galime prisitaikyti. Tik norime, kad būtų arba aiškiai pasakyta, jog valstybės tikslas – visiškas alkoholio gamybos ir prekybos draudimas, arba šių pasiūlymų būtų mažiau, tada žinotume, kur einame. Dabar deklaruojama, kad prekyba laisva, todėl valstybė pati turi nuspręsti, ar nuolatiniai ir greiti draudimai reikalingi.

Be to, kuo daugiau ribojimų, tuo didesnė nelegali alkoholio rinka, kuri prieš keletą metų siekė 30–40 proc. Valstybės biudžetui tai reiškia dešimtis milijonų eurų nesurinktų mokesčių.

Nors politikai puikiai žino, kokie nuostoliai praradus akcizus, tačiau jų nuo draudimų tai nesulaiko.

Pasaulinės organizacijos jau seniai pastebėjo, kad draudimai veikia tik iki tam tikros ribos. Kai lazda perlenkiama, legalus verslas tiesiog nebegali konkuruoti su šešėliniu, o vartotojas alkoholio vis tiek randa.

Kuo daugiau ribojimų, tuo didesnė nelegali alkoholio rinka, kuri prieš keletą metų siekė 30–40 proc.

Norint mažinti vartojimą, tinkama priemonė – švietimas: kaip rodo praktika, tai veiksmingiau už įvairius suvaržymus. Pavyzdžiui, avarijų ir atvejų, kai vairuojama išgėrus, pradėjo mažėti ne tada, kai už šiuos pažeidimus buvo padidintos baudos. Tik valstybei pradėjus šviesti žmones – mes iki šiol matome šias reklamas – rezultatai pradėjo gerėti. Draudimų ir bausmių kelias nedavė rezultatų.

Alkoholis – ne išimtis. Jo vartojimas keisis ne dėl ribojimų, bet dėl švietimo.

Vartojimas. Lietuviams neatsispiriant traukai ir kasdienio vartojimo prekių, ir  brangesnių pirkinių įsigyti Lenkijoje, pirkėjams randasi naujų paslaugų, o ekspertai sako, kad kraunantis vežimus prekių jau galima ir apsiskaičiuoti.

Pirmą kelionę į pigiąją Lenkiją po 220 kilometrų pirmyn ir atgal tik dabar sukorė ir vilnietės Linos šeima. Kai lietuviai sunkmečiu masiškai plūdo į Lenkiją ir centneriais pirko mėsą, cukrų, galonais – aliejų, Linos šeima produktais apsirūpindavo vietinėse parduotuvėse. „Bičiulių pasakojimai apie geras kainas Suvalkuose įtikino tik dabar, ir smalsumas nugalėjo“, – pasakoja ji ir skaičiuoja, kad patyrė pusdienį laiko sąnaudų – kur kas mažiau, nei sugaištų mėnesį varstydama parduotuvių duris netoli namų.

Pirmąją pigių pirkinių kelionę Lina planavo atsakingai: iš anksto sudarė reikalingų produktų sąrašą ir pasidomėjo, į kokias parduotuves verta vykti. Taigi kelionė iš Vilniaus vingiavo į Suvalkų „Tesco“ ir „Kauffman“ parduotuves, o, pavyzdžiui, prie „Biedronkoje“ Linos šeima nė nestabtelėjo, nes iš nuolatinių pirkėjų pasakojimų girdėjo apie žemą šio tinklo produktų kokybę.

„Žinojome, kad pirksime būtent tokius produktus, kokius vartojame įprastai, o ne pigiausius. Juk ir Lietuvoje gali pirkti „Hellmann’s“ majonezą, o gali išsirinkti ir pigiausią bet kokio gamintojo padažą“, – lygina Lina.

Visas šeimos pirkinių krepšelis, tiksliau, keli prekių vežimėliai su kaupu, kokius, Linos pamatavimais „iš akies“, aplankytose parduotuvėse šeštadienio rytą stumdė mažiausiai trečdalis pirkėjų iš Lietuvos, kainavo 197 eurus. Už mažiau nei 700 Lt Lenkijos prekybos centruose išėjo apie 20 kg šviežios mėsos, rūkytų mėsos gaminių, marinuotų, šaldytų daržovių, pusgaminių, pieno produktų ir t.t.

Kruopščiai sudarytame pirkinių sąraše po kelionės Lina surašė lietuviškas ir lenkiškas kainas, kad suskaičiuotų, kurie produktai kainavo pigiau, o kurių už tą pačią sumą, kokią sumokėtų Lietuvoje, Lenkijoje pavyko įsigyti daugiau. Paaiškėjo, kad sutaupyti pavyko maždaug 54 eurus, ir tai jau atmetus kelionės išlaidas benzinui.

„Tokią sumą suskaičiavau įvertinusi maždaug pusės sąrašo produktų kainas. Kai pamačiau, kad sutaupėme kone du šimtus litų, nusiraminau, kad važiavome ne veltui, ir kitų kainų nebelyginau“, – apibendrina Lina.

Didžiausią įspūdį jai padarė šviežios mėsos kainos. Pavyzdžiui, kilogramas vištienos filė Suvalkuose atsiėjo 1,31 euro, o Lietuvos didžiuosiuose prekybos centruose jo kaina siekia 5,21 euro, kilogramo kiaulienos sprandinės kaina skiriasi bene dvigubai.

Pašnekovė juokiasi, kad, kaip ir kiti lietuviai, automobilių stovėjimo aikštelėse krovė ir cukrų, ir aliejų. Juk kilogramas Panevėžyje gaminamo cukraus Vilniaus parduotuvėse kainuoja 0,92 euro, arba 3,18 Lt. Žinoma, pasitaiko akcijų, kai jo kaina krinta iki 0,58 euro (2 Lt) ir vienas pirkėjas gali įsigyti ribotą kiekį cukraus pakuočių. Na, o Lenkijoje įprasta cukraus kaina ne per išpardavimą – 0,49 euro (1,70 Lt).

„Kelionę pirmoje parduotuvėje pradėjome pusę dešimtos ryto, bet šviežios vištienos jau beveik nebuvo, iš lentynų buvo iššluota ir lygiai pusė kiaušinių“, – prisimena Lina.

Maždaug nuo 2009 m. virtinės lietuvių, traukiančių į Lenkiją, šiek tiek apmažėjo. Pavyzdžiui, internete jau apmirė „konsultacinės“ svetainės, kuriose buvo pateikiama informacija apie Lenkijos prekybos centrus, konkrečias jų taikomas akcijas ir t.t. Tačiau vis dar kybo daugybė skelbimų, kuriuose už 20 eurų siūloma patogiais autobusais važiuoti po parinktas ar pageidaujamas apsipirkimo vietas, o vienas keleivis nemokamai gali vežtis pusės kvadratinio metro ploto bagažą.

Visai gali būti, kad išradingi lietuviai atrado ir kitų būdų, kaip parsigabenti pirkinių iš Lenkijos, arba skaičiuodami kainas nepasiduoda Lenkijos parduotuvių rinkodarai.

Pasirodo, prekių iš Lenkijos lietuviai įsigyja ir patys nevykdami į varginančias savaitgalio keliones po prekybos sales.

Interneto svetainę „PirkLenkijoje.lt“ valdančios „Idėjų imperijos“ direktorius Tomas Kanapeckas pastebi, kad vis daugiau pirkėjų, kurie iš Lietuvos traukdavo į Lenkiją pirkti ne tik maisto, bet ir pramoninių prekių, supranta, kad nėra prasmės, pavyzdžiui, važiuoti į Balstogę įsigyti drabužių. Esą pirkėjai pasirenka lengvesnį kelią: išsirenka pirkinius iš lenkiškų katalogų, o tarpininkams pristačius juos į Lietuvos sandėlius gali gauti kad ir tiesiai į namus.

„Pirkimo procedūrą palengvina šiuolaikinės technologijos, leidžiančios palyginti produktų, kad ir automobilio detalių, kainas skirtingose prekybos vietose“, – sako T.Kanapeckas ir pasakoja, kad mikroautobusai su pirkiniais jo klientams į Lietuvą kursuoja mažiausiai kartą per savaitę. Pirkiniai, pasak jo, būna įvairūs – nuo drabužių ir avalynės, iki namų apdailos medžiagų, keraminių plytelių.

„Važiuodami į Suvalkus puikiai matome lauko reklamas lietuvių kalba. Lenkijos verslininkai siekia kuo labiau palengvinti apsipirkimą lietuviams. Pavyzdžiui, pavadinimai rašomi lietuviškai, solidesnės įmonės net įdarbina pasienyje gyvenančius ir lietuviškai kalbančius žmones, dideli prekybos centrai taip pat pateikia skirtingus klientų aptarnavimo telefonų numerius: vieni skirti lietuviams, kiti – lenkams. Taigi daroma viskas, kad atvažiuotų kuo daugiau pirkėjų ir pavyktų realizuoti kuo daugiau lenkiškos produkcijos“, – apie sumanią pasienio prekybos centrų rinkodarą pasakoja „Idėjų imperijos“ direktorius.

Jis priduria, kad interneto svetainės komanda planuoja pirkėjams sudaryti detalų žemėlapį, kur geriausia įsigyti skirtingas prekes. Savotiškoje duomenų bazėje, planuojama, atsiras mėsos, pieno produktų turgaviečių vietos, bus įtraukti prekybos taškai, kuriuose vietinės produkcijos galima įsigyti tiesiai iš ūkininkų, gamintojo kainomis, nepermokant artimiausiose pasienio parduotuvėse.

Vis dėlto geriausias metas pirkti Lenkijoje jau praėjo, o lietuvių pirkinių mastai per kelerius metus smarkiai susitraukė. Pavyzdžiui, 2012 m. Lietuvos prekybos įmonių asociacijos užsakymu RAIT atlikta apklausa parodė, kad vieno apsipirkimo metu vidutiniškai išleidžiama apie 440 Lt. Skaičiuota, kad per metus suma, lietuvių paliekama Lenkijos prekybininkams, sudarytų 391–588 mln. Lt.

Šiandien sumažėjus kainų skirtumams ir zloto kursui nebevarijuojant kaip pokriziniais metais, tokių praradimų Lietuvos prekybininkams skaičiuoti jau nebegalima.

„Šiuo metu važiuojančių apsipirkti į Lenkiją gyventojų dalis yra gana pastovi, bet nebe tokia didelė kaip krizės metais. Žinoma, vis tiek gaila, kad kenčia ne tik Lietuvos verslas, bet ir valstybės biudžetas. Juolab kad prekių kainų skirtumas neretai susidaro ne dėl mokesčių lengvatų, taikomų Lenkijoje, bet dėl skirtingos produktų kokybės. Net ir reklamose dažnai tekdavo matyti gana žemos kokybės produktus, kurie esą kuo geriau išryškintų kainų skirtumus Lietuvoje ir Lenkijoje“, – paaiškina Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius Laurynas Vilimas.

Be to, jis svarsto, kad Lietuvos vartotojų įpročiai nesikeičia: kaina yra svarbus, bet ne galutinis kriterijus. „Manau, kad bus lūžis, kai ieškodami geriausio kainos ir kokybės santykio vartotojai įsiskaitys į produkto sudėtį, jo saugumo kriterijus, gamybos metodus. Todėl ne visada konkuruoti galima vien kaina“, – teigia L.Vilimas.

DNB banko vyriausioji analitikė Indrė Genytė-Pikčienė primena, kad, be kitų veiksnių, įtakos mažesnėms kainoms Lenkijoje turi valiutos kurso svyravimas. Pavyzdžiui, 2009 m. Lenkijos centrinis bankas leido zlotui stipriai atpigti euro atžvilgiu ir tai itin padidino lenkiškų prekių konkurencingumą ir patrauklumą ne vietos pirkėjams. „Tačiau pastaraisiais metais ryškių svyravimų euro ir zloto poroje nėra, todėl dėl šios priežasties važiuoti į Lenkiją apsipirkti nėra ko“, – apibendrina G.Genytė-Pikčienė.

Ji paaiškina, kad reikšmingi kainų skirtumai atsiranda tam tikrose prekių grupėse, o juos lemia mokesčių skirtumai, gamybos grandinės efektyvumas, didelėje rinkoje veikianti masto ekonomija, skirtingos žaliavų kainos ir t.t.

„Pagal Eurostato skaičiuojamus kainų lygius ES valstybėse, Lietuvos kainų lygis sudaro 59 proc., o Lenkijos – 53 proc. ES vidurkio. Tad vidutiniškai tas atotrūkis nėra toks didelis ir reikšmingas“, – komentuoja DNB atstovė.

Bene patraukliausia prekių grupė, genanti lietuvius į Lenkiją, – mėsa. Būtent jai prieš kelerius metus lietuviai per metus Lenkijoje išleisdavo apie 15 mln. Lt. Šviežiai mėsai Lenkijoje taikomas 5 proc. PVM tarifas, jos gaminiams – 8 proc. (Lietuvoje – bendras 21 proc. PVM tarifas).

Gabija Sabaliauskaitė