T.Ramanauskas

Donaldo Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose ir vis dar aktualus Didžiosios Britanijos sprendimas išstoti iš ES yra reikšmingo antiglobalistinių ir antisisteminių nuotaikų stiprėjimo Vakarų visuomenėse atspindys. Tolesnę ekonominę ir politinę Vakarų demokratijų raidą gaubia išskirtinai didelis neapibrėžtumas, tad bandymai ją prognozuoti būtų grynai spekuliatyvūs.

Tomas RAMANAUSKAS, Lietuvos banko Sisteminės rizikos modeliavimo skyriaus viršininkas

Daug svarbiau šiuo metu suvokti, kad vykstantys seisminiai socialiniai ir politiniai pokyčiai yra ne atsitiktiniai, o dėsningi procesai, kuriuos žymia dalimi lemia ekonominiai veiksniai. Jie labai glaudžiai susiję su vadinamuoju skolos superciklu, pasauline finansų krize ir ekonominės politikos atsaku į ją. Net Tarptautinis valiutos fondas, vienas aktyviausių globalizacijos procesų šalininkų, pripažįsta, kad globalizacija ne visas šalis ir ne visas visuomenės grupes paveikė vienodai teigiamai – didelė konkurencija su mažų atlyginimų šalimis neigiamai veikė užimtumą išsivysčiusių šalių gamybos sektoriuose, neproporcingai išaugo finansinis sektorius, tarptautiniai kapitalo srautai ir padidėjo finansinio užkrato rizika, tarptautinės kompanijos gebėjo pasinaudoti mokesčių sistemų spragomis ir mokėti mažiau mokesčių, nei sąžiningai priklausytų, o piliečiai jaučiasi prarandantys ekonominės ir politinės sistemos kontrolę.

Taigi daugelyje šalių, ne tik JAV, smarkiai išaugo visuomenės dalis, nepalaikanti ekonominio ir politinio status quo ir linkusi balsuoti už sisteminius pokyčius, nors ir labai neapibrėžtus ar rizikingus.

Daugelyje šalių, ne tik JAV, smarkiai išaugo visuomenės dalis, nepalaikanti ekonominio ir politinio status quo ir linkusi balsuoti už sisteminius pokyčius, nors ir labai neapibrėžtus ar rizikingus.

Kol kas sunku vertinti, ar protekcionizmu, mokestiniu vietinio verslo skatinimu ir valdžios remiamomis investicijomis į infrastruktūrą pagrįsta JAV ekonominė politika galėtų šaliai padėti pasiekti tvirtesnę ir labiau subalansuotą ūkio plėtrą. Kartu neabejotina, kad toks JAV politikos posūkis būtų didelis sukrėtimas nusistovėjusiai tarptautinių verslo santykių ir užsienio prekybos sistemai.Pirmosiomis dienomis po JAV prezidento rinkimo rezultatų JAV akcijų indeksai reagavo stebėtinai optimistiškai, obligacijų pajamingumas didėjo rinkos dalyviams prognozuojant išaugsiantį skolinimosi poreikį ir didėsiančią infliaciją, o besivystančių šalių valiutos pigo. Tai tarsi ir byloja, kad iš principo yra galimybių aktyviau skatinti JAV ekonomiką, bet iš esmės – kitų šalių sąskaita.Tarptautinis atsiskaitymų bankas savo pastarojoje metinėje ataskaitoje taikliai pabrėžia, kad skolinimasis per ilgai buvo politinis ir socialinis pajamų augimo pakaitalas. Ir išties tai yra raktas į vykstančių socialinių ir politinių procesų ekonominių priežasčių suvokimą. Išsivysčiusių šalių darbo vietų ir gyventojų pajamų netekimą, susijusį su gamybos perkėlimu į besivystančias šalis, daugelį dešimtmečių pavyko atsverti didėjančia skola. JAV atveju – tai ir didėjanti valstybės užsienio skola, ir aktyvus privataus bei viešojo sektoriaus skolinimasis vietinėje rinkoje.

Kreditavimas iš esmės yra pinigų ir perkamosios galios kūrimas, kuris sudaro galimybes didinti vartojimo ir investicijų išlaidas. Taigi globalizacijos sąlygomis prarandamas gamybos darbo vietas keitė su kredito ir nekilnojamojo turto bumu susijusios darbo vietos statybos, prekybos, finansinio tarpininkavimo, paslaugų sektoriuose. Apskritai didėjantis įsiskolinimas yra svarbus ekonomikos augimo veiksnys, dažnai ne mažiau svarbus negu investicijos ar technologinė pažanga. Žinoma, tai yra visai kito pobūdžio, netvarus augimo veiksnys. Užtenka sumažėti naujo kreditavimo srautams, ir pajuntamas didelis neigiamas poveikis ekonominiam aktyvumui bei pajamoms.Per pastarąją pasaulinę finansų krizę daugelyje šalių būtent ir vyko sinchronizuotas, su JAV nekilnojamojo turto burbulu sprogimu susijęs finansinio ciklo perėjimas į nuosmukio fazę – daugelyje išsivysčiusių šalių privatus sektorius buvo pernelyg įsiskolinęs ir nebegalėjo ar nebenorėjo toliau skolintis. Siekiant išvengti reikšmingo ūkio aktyvumo nuosmukio, daugelyje šalių skolinimosi estafetės lazdelę buvo priverstas perimti valdžios sektorius.Pagrindiniai pasaulio centriniai bankai irgi vykdė išskirtinai palankią pinigų politiką bei „serijines“ kiekybinio skatinimo programas, siekdami vėl išjudinti privataus sektoriaus kreditavimo procesus, atpiginti ir palengvinti valdžios sektoriaus skolinimąsi, pagerinti bankų balansų kokybę.

Pastaraisiais metais daugelyje išsivysčiusių šalių monetarinė politika liko „vienintelis žaidimas mieste“, t.y. kone vienintelė aktyviai taikoma ūkio plėtros skatinimo priemonė, bet akivaizdu, kad jos efektyvumas vis mažėja. Daug kur pavyko pasiekti tam tikrą, nors ir trapų, ekonominį atsigavimą. Vis dėlto neigiama ekonominės politikos atsako į krizę pasekmė yra vėl rizikingai išsipūtę skolos vertybinių popierių, akcijų, o kai kuriose valstybėse – ir nekilnojamojo turto burbulai. Akivaizdu, kad ypač žemos ar neigiamos realiosios palūkanų normos perskirsto visuomenės turtą, – tai palanku turtingiesiems visuomenės sluoksniams ir besiskolinantiems, bet nepalanku taupantiems konservatyviomis priemonėmis. Fundamentali problema ta, kad ekonomikų gyvybingumą buvo bandoma atkurti pirmiausia skatinant skolos augimą, o ne našiomis investicijomis, technologine pažanga ar sklandesnį ekonomikos funkcionavimą užtikrinančiomis struktūrinėmis reformomis. Pasaulio ekonomika vis dar yra pernelyg priklausoma nuo skolos ir finansinių ciklų, o su globalizacija susiję iššūkiai nėra sklandžiai įveikti. Nuo pat krizės pradžios didėjo rizika, kad protekcionistinės ir antiglobalistinės idėjos pateks į pagrindinę politinę darbotvarkę. Dabar ši rizika ima materializuotis, tai patvirtina JAV ir Didžiosios Britanijos balsuotojai. Kartu tai yra šaltas dušas, kuris, tikėtina, privers ekonominės politikos formuotojus atidžiai pergalvoti skolų krizės įveikimo ir tvarios plėtros strategijas, skatins visapusiškiau vertinti jų ekonominį bei socialinį poveikį ir padės įsisąmoninti, kad nesubalansuotos plėtros problemų sprendimas negali būti nuolat atidėliojamas. Šaltas dušas ne visuomet blogai…

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

D.Imbrasas

Vertinant perkamosios galios skirtumus Baltijos valstybėse gana dažnai diskutuojama dėl tų šalių vidutinio darbo užmokesčio neatitikimų.

Darius Imbrasas, vyresnysis LB ekonomistas

Kaip žinoma, vidutinis darbo užmokestis Estijoje ir Latvijoje gerokai didesnis nei Lietuvoje. Vykstant tokioms diskusijoms neretai pamirštami kiti analizės aspektai – kitos nei darbo užmokestis pajamos bei skirtingas kainų lygis – ir daromos kartais net drastiškos išvados, kad Lietuvoje kone didžioji dalis tautos skursta. Tačiau tų aspektų analizė rodo, kad tikroji padėtis nėra tokia bloga, kaip bandoma tvirtinti.
Pažvelkime į darbo našumo skirtumus Baltijos valstybėse. Naujausiais duomenimis, 2015 m. Lietuvoje darbo našumas buvo kur kas didesnis nei Latvijoje ir šiek tiek viršijo Estijos rodiklį. Atsižvelgiant į darbo našumo skirtumus tarp Baltijos valstybių būtų galima tikėtis, kad vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje turėtų būti gerokai didesnis nei Latvijoje ir panašus į Estijos rodiklį. Tačiau darbo užmokesčio statistika piešia kitokį paveikslą. Remiantis ja, Lietuva pagal vidutinio darbo užmokesčio dydį atsilieka tiek nuo Latvijos, tiek nuo Estijos. Pavyzdžiui, 2016 m. antrąjį ketvirtį Lietuvos vidutinis darbo užmokestis sudarė 1048 eurus ir buvo 17 proc. mažesnis nei Estijos (1262 eurai), keliais procentais jis atsiliko nuo Latvijos (1064 eurai) darbo užmokesčio. Pažymėtina, kad šiame komentare vidutinis darbo užmokestis apskaičiuotas naudojant nacionalinių sąskaitų
duomenis ir sąlyginį darbuotojų skaičių. Šis rodiklis skiriasi nuo dažniausiai viešojoje erdvėje cituojamo vidutinio darbo užmokesčio rodiklio, iš esmės rodančio darbo užmokestį „ant popieriaus“. Tai daroma, nes į pastarąjį darbo užmokestį neįtraukiamos su darbu susijusios arba skatinamosios piniginės perlaidos, darbuotojams teikiamos prekės ir paslaugos, atlyginimai „vokeliuose“.

Norint suprasti, kodėl atsiranda tokių neatitikimų tarp darbo našumo ir darbo užmokesčio, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad darbo našumas apskaičiuojamas remiantis perkamosios galios paritetu, t.y. atsižvelgiama į kainų lygio valstybėse skirtumus, o vidutinis darbo užmokestis yra vertinamas to meto (nominaliosiomis) kainomis. Tai svarbu, nes nominaliojo darbo užmokesčio dydis ne viską pasako apie gyventojų pragyvenimo lygį. Daugelis sutiks, kad svarbu ne tik tai, kokio dydžio darbo užmokestis yra gaunamas, bet ir tai, ką už jį galima įsigyti. Taigi svarbu žiūrėti ne tik į nominaliojo darbo užmokesčio dydį, bet ir į prekių bei paslaugų kainų lygį.

Būtent prekių ir paslaugų kainų lygio analizė atskleidžia, kad bene visų pagrindinių prekių ir paslaugų grupių kainos Lietuvoje mažesnės nei Estijoje ir Latvijoje. Mažiausi kainų skirtumai matyti tarp prekių ir paslaugų, kurias galima importuoti ar eksportuoti, tokių kaip apranga ir avalynė, degalai, būsto apstatymo ir apyvokos prekės, maistas ir gėrimai.

Kainų lygio skirtumo ir namų ūkių pajamų struktūros analizė rodo, kad Lietuvos gyventojų perkamoji galia artima kitų Baltijos valstybių gyventojų perkamajai galiai

Jų kainų skirtumai sudaro iki 15 proc. Kur kas didesni skirtumai išryškėja tarp prekių ir paslaugų, kurių importuoti ar eksportuoti neįmanoma. Kai kurių iš jų, pavyzdžiui, sveikatos, švietimo ar susijusių su būsto eksploatacija paslaugų, kainos Lietuvoje iki 45 proc. mažesnės nei Latvijoje ar Estijoje.
Atsižvelgiant į minėtus Baltijos valstybių kainų lygio skirtumus, Lietuvos vidutinis darbo užmokestis vertintinas pozityviau. Pavyzdžiui, 2015 m. Lietuvoje nominalusis vidutinis darbo užmokestis buvo 21 proc. mažesnis nei Estijoje ir beveik 6 proc. atsiliko nuo Latvijos rodiklio. Tačiau atsižvelgiant į prekių ir paslaugų kainų skirtumus, Lietuvos gyventojų
perkamosios galios atsilikimas nuo Estijos sumažėja iki 5 proc., o Latvijos rodiklis netgi viršijamas beveik 4 proc.
Kitas svarbus, tačiau dažnai ignoruojamas aspektas yra tas, kad darbo užmokestis sudaro tik dalį namų ūkių pajamų. Gyventojai pajamų gauna ir iš ūkinės veiklos, sukaupto kapitalo, valstybės institucijų ir užsienyje gyvenančių artimųjų pervedamų lėšų. Kadangi į disponuojamąsias pajamas patenka socialinės išmokos, dividendai ir kitos su darbo santykiais
nesusijusios pajamos, pravartu vertinti disponuojamąsias pajamas ne vienam samdomajam darbuotojui, o vienam gyventojui.
Lietuvos ir Estijos nominaliosios namų ūkių disponuojamosios pajamos, tenkančios vienam gyventojui, yra gana panašios – 2014 m. vieno Lietuvos gyventojo nominaliosios disponuojamosios pajamos buvo tik 5 proc. mažesnės nei Estijos gyventojo, o atitinkamą Latvijos rodiklį viršijo daugiau nei 10 proc. Tokius nedidelius skirtumus lemia tai, kad Lietuvos gyventojai kur kas daugiau pajamų gauna iš asmeninio verslo ar sukaupto kapitalo.
Skaičiai iškalbingi: prie vidutinio 269 eurus sudarančio darbo užmokesčio vienam gyventojui tenka 380 eurų kitų pajamų, iš kurių 222 eurus gyventojai gauna iš asmeninio verslo, sukaupto kapitalo ar kitos panašios veiklos ir 158 eurus – iš perlaidų iš užsienio, socialinių išmokų bei kitų valstybės perlaidų. Lietuvoje gyventojai kitų nei darbo užmokesčio pajamų dydžiu gerokai lenkia tiek Latvijos, tiek Estijos gyventojus. Vienam Latvijos gyventojui minėtų pajamų tenka 290 eurų, Estijos gyventojui – 315 eurų.
Tiesa, tokia situacija, kai Lietuvos gyventojai didesnę nei latviai ar estai savo uždirbamų pajamų dalį gauna ne darbo užmokesčio forma, turi neigiamos įtakos valdžios sektoriaus finansams. Tokia padėtis susidaro dėl to, kad asmeninio verslo, sukaupto kapitalo ir panašios pajamos apmokestinamos kur kas mažiau nei su darbo santykiais susijusios pajamos.
Taigi, nors nominalus darbo užmokestis Lietuvoje gerokai mažesnis nei kitose Baltijos valstybėse, daryti išvados, kad Lietuvos gyventojų pragyvenimo lygis yra reikšmingai žemesnis nei Latvijos ar Estijos piliečių, nederėtų. Kitų veiksnių – kainų lygio skirtumo ir namų ūkių pajamų struktūros analizė rodo, kad Lietuvos gyventojų perkamoji galia artima kitų Baltijos valstybių gyventojų perkamajai galiai.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA