"Scanpix" nuotr.

Artėjant 2017-ųjų prezidento rinkimams Prancūzijos politinis bei kultūrinis elitas ūmai susirūpino migracijos problema. Jokių abejonių: liaudis suklus, nes tebėra žaizdota po žiaurių teroristinių išpuolių virtinės šiais ir praėjusiais metais. Piliečiams leidžiama suprasti, kad šalį siaubia ne savi… Taigi, metas imtis tų kitų „reikalo“.

Aušra MATULEVIČIŪTĖ, Specialiai „Veidui“ iš Paryžiaus

A.Matulevičiūtė

„Nacionaliam frontui“ (ekstremaliems dešiniesiems) migracija yra problema iš principo, respublikonams (buvusiems UMP, dešiniesiems) – iš esmės. „Nacionalinis frontas“ pageidautų, kad piliečiai nuomonę šiuo klausimu išreikštų referendume, tai yra pasakytų, ar reikia šaliai migrantų, ar ne.

Pretendentas į dešiniųjų kandidatus prezidento rinkimuose Nicolas Sarkozy labiau susirūpinęs emigrantų identiteto problema. Pasak jo, šiandien trečioji emigrantų karta, gimusi ir išsilavinimą gavusi Prancūzijoje, yra mažiau integravusis už kadaise čia atsikėlusius jų senelius.

Kalė „Džiunglių“ nebeliko

Kairioji Prancūzijos socialistų partija bando savo kadenciją užbaigti elegantišku reveransu ir pagaliau išspręsti vieną matomiausių šalies migracijos problemų: spalio mėnesį išardė „Džiungles“ – neteisėtą emigrantų stovyklavietę Kalė uoste. Vienintelę tokio dydžio visoje Europoje. Prancūzijos ministras pirmininkas Manuelis Vallsas, apibendrindamas šios procedūros eigą, pareiškė, kad valstybė parodė savo gražųjį veidą.

Iš tiesų, visa atrodė oriai kitų Europos šalių atžvilgiu, ypač tų, kuriose pabėgėliams sulaikyti statomos sienos ir rengiami referendumai. Beveik 7 tūkst. „Džiunglėse“ gyvenusių pabėgėlių, save vadinančių politiniais, nutarė prašyti Prancūzijos prieglobsčio ir buvo išvežioti po 400 specialiai jiems įsteigtų globos centrų. Tūkstantis šios galimybės atsisakė. Kol kas išsibarstę Prancūzijos sostinėje, jie vėl bandys patekti į Jungtinę Karalystę, kuri iki šiol nesutinka jų įsileisti.

Beveik 7 tūkst. „Džiunglėse“ gyvenusių pabėgėlių, save vadinančių politiniais, nutarė prašyti Prancūzijos prieglobsčio ir buvo išvežioti po 400 specialiai jiems įsteigtų globos centrų

Pasak prancūzų filosofo Alaino Badiou, praeityje Europa labai daug nusikalto stengdamasi kitą mokyti. Dabar metas per tą kitą išsigryninti.

Taigi, kitų Prancūzijoje nuolat daugėja. Vieni puikiai pritapę, savęs kitais ir nepavadintų, o antri – kur kas labiau matomi, jų situacija daugiau ar mažiau stigmatizuojama. Šiandien, Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, Prancūzijoje legaliai gyvenančių svetimšalių yra beveik 8 mln. (įskaičiuojant beveik 2 mln. tų asmenų, kurie kažkada į šalį atvyko turėdami jos pilietybę). Vien 2015-aisiais 200 tūkst. atvykėlių gavo leidimą gyventi šalyje, 86 tūkst. suteikta pilietybė, o prašančiųjų prieglobsčio – 22 proc. daugiau nei ankstesniais metais.

Kaip prancūzai gyvena su atvykėliais iš kitų kraštų? Kitais, kurie laikui bėgant pritapo juos priglobusioje šalyje?

Klausimai sau, imigrantei

„Koks tu turtingas – augi trijose kultūrose!“, „Žinote, „maišyti“ vaikai būna ne tik gražūs, bet ir itin gabūs“, – Prancūzijoje sakoma mano sūnui.

Galvoju: ar tai – tik atidirbtos bendravimo su emigrantu frazės, ar kažkas daug žmogiškiau, pavyzdžiui, proga susimąstyti apie savo pačių tapatybę, kuri tarsi savaime suprantama, arba net šioks toks atvykėlio statuso pavydas.

Man kyla ir kitų klausimų. Neretas iš jų suko galvą daugiau nei prieš dešimtmetį emigravus. Štai keli iš jų: kaip šiandien reikia kalbėti apie savo kilmę? Kaip ją aiškinti vaikams? (Turiu galvoje ne apie kažkokį sterilų žodyną, kai „gero tono“ reikalaujami turime šnekėti apie savo identitetą.) Apskritai – kaip jaunajai kartai kalbėti apie žmogų? Apie tai, kad visi mes gimstame vienodi? Skirtingi?..

Ir dar: ar gimę, savose šalyse, automatiškai esame jų piliečiai? O gal visa tai reikia nusipelnyti?

Sugebėti ryžtis tai perimti?

Kad svetur pritaptum, reikia stipraus patriotiškumo jausmo ir paklusnumo. Patriotiškumo pirmiausia savo šaliai, kurį sugebėtum pritaikyti priglobusiajai. Skamba kaip išdavystė? Tačiau ar patriotiškumas nėra ta sąvoka, kuri apeliuoja į kur kas platesnę pasaulėžiūrą, nei identifikavimasis su viena šalimi ar tauta? Sąmoningai suvoktas jausmas, o ne vien aistra?

Egzilis priverčia savyje susivokti, save apmąstyti, kas nebūtina gyvenant gimtojoje šalyje, kur viskas, regis, vyksta natūraliai. Tai laiko reikalaujantis procesas. Tačiau pasirodo, kad šioje epochoje stabčioti nėra kada, be to, tai labai pavojinga…

Emigrantas turi būti apsisprendęs čia ir dabar. Vienintelis leistinas ir privalomas jo tapsmas – integracija. Greitas ir efektyvus įsišaknijimas. Virsmas pasaulio piliečiu! Jei bandai pritapti savais metodais, likdamas ikiemigravusiu savimi, tuo aiškiau pajunti, jog esi kitas. Pojūtis gali būti labai subtilus…

Taigi, kitų Europoje esti labai daug ir įvairių „kitoniškumo“ laipsnių. Šiandieninių įvykių fone turime neįkainojamą galimybė tą kitą stebėti. Suprasti ne per atstumą, skirtumus, o priartėjant. Tas kitas, nūdien labiausiai matomas, gali būti apsileidęs, neraštingas, garsiai kalbantis, nuolatos kažko prašantis… Kitaip tariant, tai žmogus, kurio iš tikrųjų niekados nesame regėję – nebent per TV ar egzotinėse kelionėse pro automobilio langą. Dabar tą kitą matome ne izoliuotą po jam priklausančio dangaus dalimi, o čia, tarp mūsų, labai realiai…

Jis ypač išryškėjo per pastarąjį dešimtmetį. Tapo paprasta jį atpažinti. Ilgainiui tas kitas virto visų baimių priežastimi. Mat jis kėsinasi į iliuzinę ramybę tų, kurie iki šiol gyveno su apgaulinga garantija tuo kitu niekados netapti, su teise, o gal privilegija nebūti tuo kitu kontempliuojamam…

Išeitų, kad pasaulio piliečiai dvejopi: tie, kurie nevaldomai plūsta, ir tie, kurie yra priversti tą bangą atlaikyti. Tiesa, pastarieji turi teisę spręsti, ar jiems viso to reikia, mat jie gyvena demokratiškai…

Šio laikmečio euromąstytojai grūmoja, esą klaidingai suvokiame Europą bei ES. Pastaroji sukurta ne tik laisvam judėjimui, bet, svarbiausia, – saitams. Pasirodo, kad šie ne tokie patvarūs, jei kritiniu atveju eurobendruomenėje gali išsigimti į neapykantą…

Pavyzdys – Jungtinė Karalystė. Neišvengiamai kyla klausimas: kuo buvo grįsti britų bei atvykėlių santykiai visus tuos dešimtmečius? Paslėptu pykčiu? Ar tylima buvo tik iš bejėgiškumo, nes priklausyta ES? Arba kad tiesiog nerūpėjo kitas? Dar įdomiau: kaip „Brexit“ atveju pasielgtų kitos ES šalys?

Pasak prancūzų filosofo eseisto Alaino Finkielkrauto, baisiausia, kad šiandien pokyčiai yra „ne tai, ką mes darome, o kas mums nutinka“. Ne viena Europa akistatoje su bendrabūvio problema. Gyventi su savo artimu – ne skonio, o būtinumo reikalas. Neišvengiamybė. Tai rodo Libano atvejis: čia prieglobstį gavo arti 2 mln. sirų. Pastaba: abi šalys keletą dešimtmečių gyveno karo padėties sąlygomis. Paradoksas. Arba likimas, arabiškai skambantis „mektub“…

Nebus geresnio meto už dabartinį pabandyti įsikūnyti į tą kitą. Pasijusti nors per atstumą jo kailyje. Bent mintyse ištarti: aš esu kitas.

Kai politikai postringauja apie nesaugumą šalyje, teroro aukų artimieji ragina neužsidaryti baimėje. „Jūs nesulauksite iš manęs neapykantos!“ – sako to paties pavadinimo dokumentinio filmo bei knygos autorius žurnalistas Antoine‘as Leiris, prieš metus Paryžiuje „Bataclan“ koncertų salėje netekęs žmonos. Kai teroro dramai skirtos laidos metu vedėja paklausia, ką šiuo filmu kūrėjas norėjęs pasakyti publikai, šis atsako: „Užduokite šį klausimą pati sau ir atsakykite į jį taip, kaip jums lieps protas ir žmogiškumas.“

Tai – Prancūzija, į kurią tebetraukia, nepaisant aplink jos identitetą kuriamų abejonių ir baimių.

***

Mano trimetis sūnus, išgirdęs, kad Kalėdas švęsime Lietuvoje, klausia: „O kur tuo metu bus Prancūzija?“

Vienas svarbiausių klausimų, kurį gali užduoti emigranto atžala. Kultūrų mišinys… Naujos kartos kitas?… Vaikiškai mylintis tokias skirtingas žemes, kuriomis jį nuo gimimo vedžioja tėvai.

Pirmą sausio antradienį M.Le Pen buvo iškviesta į teismą, kuriame pradėtas tyrimas dėl melagingų duomenų pateikimo metinėje nekilnojamojo turto deklaracijoje. Ar tai pakenks jos populiarumui, kuris Prancūzijoje auga kaip ant mielių? Kodėl kraštutinės dešiniosios jėgos lengvai skinasi kelią Europos šalyse?

Andžejus PUKŠTO

Savivaldos rinkimuose už M.Le Pen Nacionalinį frontą balsavo 6,8 mln. prancūzų. Pagal neseniai atliktas apklausas, ši politikė laimėtų 2017 m. prezidento rinkimus, jei juose dalyvautų dabartinis prezidentas F.Hollande‘as ir buvęs prezidentas N.Sarkozy. Tik buvęs premjeras A.Juppé, kaip respublikonų kandidatas, turi šansų nugalėti M.Le Pen. O juk visiškai neaišku, ar N.Sarkozy, kaip Respublikonų partijos vadas, norės užleisti vietą A.Juppé.

M.Le Pen gali būti priteista 45 tūkst. eurų bauda, treji metai laisvės atėmimo ir draudimas devynerius metus užimti bent kokias viešas pareigas valstybės tarnyboje. Žinoma, tai neleistų M.Le Pen dalyvauti 2017 m. prezidento rinkimuose. Ar tyrimas turi tik politinį prieskonį ir vykdomas pagal socialistų užsakymą, ar iš tikrųjų viena populiariausių kandidatų į Prancūzijos prezidentus turi finansinių nuodėmių?

Viešosios erdvės skaidrumo užtikrinimo tarnybos kaltinimai susiję su tuo, kad M.Le Pen deklaruoto turto vertė yra keliais šimtais tūkstančių eurų mažesnė už tikrąją. Jos deklaracijoje pasigesta apie 0,5 mln. eurų kainuojančios nuosavybės. Kaip žinoma, dukra pašalino tėvą iš partijos, su juo lyg ir nebendrauja, bet kartu valdo Sent Klaudo pilį šalia Paryžiaus.

Tačiau grįžkime į Lietuvą. Gausybėje reportažų iš ikikalėdinių renginių ir besibaigiančių metų oficialių apibendrinimų paskendo informacija apie Tautininkų sąjungos suvažiavimą. Naujuoju pirmininku išrinktas Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras, buvęs socialdemokratas, žinomas ekonomistas, mokslų daktaras A.Rudys.

Rudenį tautininkai galėtų tikėtis didesnės sėkmės negu praėjusiuose rinkimuose. O ir laikas aktyvesnei veiklai – tinkamas. Šįmet visuomenę kankins klausimas dėl pabėgėlių priėmimo, nepristigs nesusipratimų su lenkų tautinės mažumos lyderiais. Briuselyje, mažėjant gilesnės ES integracijos entuziastų gretoms ir didėjant britų norams atsitraukti iš ES, bus svarstomi nauji Bendrijos ateities scenarijai.

Dar viena galimybė Tautininkų sąjungai – ir pasikeitusi konservatorių partija, kuri nusisuka nuo radikalų, palikdama dešinėje vietos nacionalistinėms organizacijoms. Konkurenciją čia gali sudaryti tik „Lietuvos sąrašas“.

Abi šios grupės, priešingai nei M.Le Pen tipo veikėjai, nepapildo proputiniško choro, bet gerai gali derėti antieuropiniame orkestre.

Prie viso to dar reikėtų pridėti tokias organizacijas kaip „Pro Patria“, „Dešinioji mintis“, kurių idealas – tarpukario tautinė valstybė. Tautiškumas, dažnai kraštutinis, tarp sostinės jaunimo – vis dažniau yra cool. Jėga.

Vilniaus universitete daug jaunų žmonių pritraukia viešos paskaitos, kuriose politinės filosofijos profesoriai kalba apie supuvusią Europą, žiaurias Briuselio institucijas, apie būtinumą patvirtinti ir įteisinti vieną privalomą Lietuvos istorijos vadovėlį. Alma Mater Vilnensis rūmuose kartais galima išgirsti, kad dabartinė Lietuva neturi nieko bendro su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, o kiekvienas, kuris bando ieškoti lietuviškumo XVI–XIX amžių pavelde, yra lietuvių tautos išdavikas.

Dar reikėtų paminėti nacionalistiškai nusiteikusius periodinius leidinius, gaunančius paramą iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. Jo direktorius – ilgametis Tautininkų sąjungos vadas. Jis – dar iš tų laikų, kai tautininkai glaudėsi Tėvynės sąjungos glėbyje. Kad ir kokios nuotaikos dominuotų Paryžiuje, sunku įsivaizduoti, kad Prancūzijos socialistai paskirtų administruoti svarbų valstybinį kultūros fondą M.Le Pen partietį.

Slovakijoje nacionalistiniais pasisakymais garsėja Socialdemokratų partijos lyderis, premjeras Robertas Fico. Prieš kelerius metus jis net sudarė koaliciją su Slovakijos tautininkų partija, už ką Europos socialistinių partijų susivienijimas grasino išmesti slovakus iš šios organizacijos. Ne kartą viešai skelbta, kad valstybei trukdo Slovakijos vengrai, panašiai kaip Rumunijos patriotams didžiausias pažangos stabdys – vengrų tautinė mažuma Transilvanijoje.

Bulgarijoje veikia nacionalistinė partija „Ataka“, kurios pagrindinis rūpestis – apriboti turkų galimybes šalies gyvenime. Bet nemaloniausiai nustebino pasikeitimai Vengrijos partinėje sistemoje. Ypač JOBBIK judėjimas („Judėjimas už geresnę Vengriją“), kurio ideologija, persunkta antisemitizmo ir nukreipta prieš romus, yra artima tarpukario nacizmui.

Pabėgėliai iš Artimųjų Rytų ar Šiaurės Afrikos negali laukti šilto priėmimo buvusiose socialistinėse šalyse, nors nacionalizmas pastaruoju metu išplito ne tik Vidurio ir Rytų Europoje. Be Nacionalinio fronto Prancūzijoje, Di­džiojoje Britanijoje iškilo Nepriklausomybės partija ir Laisvės partija Austrijoje. Už Liau­dies partiją balsuoja danai, už dešiniuosius populistus iš Demokratų partijos – švedai, o Suomijoje kyla Suomių partija.

Tik Europos pietų rinkėjai linksta prie kairiųjų. Tik tie kairieji turi mažai ką bendro su XX a. pabaigos socialdemokratais. Graikų „Syriza“ ar ispanų „Podemos“ (šiuo metu deramasi dėl jų pakvietimo į kairiųjų formuojamą Ispanijos vyriausybę) yra kraštutiniai neomarksistai, su antikapitalistinėmis, antiamerikinėmis ir pacifistinėmis programomis. Šie kairieji svajoja apie daugiapolį pasaulį, bet su stipriu Putino Rusijos vaidmeniu.

Britų leiboristai ir prancūzų Socialistų partija vis dar bando pagilinti savo kairiąją tapatybę, bet nesėkmingai. Liūdna ateitis, atrodo, laukia ir Vidurio bei Rytų Europos kairiųjų. Geriausiai tai matyti Vengrijoje ir Lenkijoje, kur pokomunistinės socialdemokratų partijos visiškai marginalizuotos. Sunyko stambioji pramonė, profsąjungos silpnos, o socialinių garantijų siūlymus rinkėjams perėmė dešiniosios partijos. Todėl iš ankstesnės socialistų tapatybės nieko neliko.

Lenkijoje prieš kelerius metus degtinės gamyklų savininkas J.Palikotas sukūrė kairiųjų judėjimą „Ruch Palikota“. Jos ideologija rėmėsi dviem punktais: kova prieš Katalikų Bažnyčios įtaką ir seksualinių mažumų teisės.

2011 m. rinkimuose į Seimą už šį judėjimą balsavo net 10 proc. rinkėjų, ir partijai tai suteikė 40 vietų Seime. Sensacija tapo parlamentarė A.Grodzka, pirmoji transseksualė Seime. Manyta, kad šis judėjimas sėkmingai pakeis Demokratinės kairės sąjungą, kuriai vadovauja Leszekas Milleris. Bet partija subyrėjo net nesulaukusi Seimo kadencijos pabaigos.

Todėl ir 2016 m. rudenį Lietuvos socialdemokratams prognozuojama pergalė gali būti paskutinė LSDP istorijoje. Skirtumų tarp lenkų ir lietuvių mentaliteto tikrai nėra labai daug.

Marine Le Pen / "Scanpix" nuotr.

Viso pasaulio žiniasklaida skelbia, kad po sėkmingo pirmojo Prancūzijos regioninių rinkimų turo antrajame ture ultradešinysis “Nacionalinis frontas” pralaimėjo. Taip, “Nacionalinis frontas” nelaimėjo nei vieno regiono, bet:

1. “Nacionalinis frontas” turės tris kartus daugiau deputatų regionuose nei iki šiol.

2. “Nacionalinis frontas” surinko daugiausia balsų istorijoje ir daugiau nei per pirmąjį turą. Pirmajame ture gruodžio 6-ąją už jį balsavo 6,02 mln., o savaitgalį – 6,8 mln. prancūzų. T.y. per abu turus už ultradešiniuosius balsavo daugiau, kaip 27 proc. rinkėjų.

3. Antrojo turo nugalėtojais skelbiamos dvi tradicinės partijos – Socialistų ir Respublikonų. T. y. tradicinės dvi partijos ir toliau dalinasi valdžios pyragą, o bedarbystė auga, teroro grėsmė išlieka (pirmadienį užpultas mokytojas, kurį užpuolikas subadė peilių, rėkdamas “Tai už ISIS!”). Visa tai ir yra “Nacionalinio fronto” populiarumo augimo priežastys.

Šis skilimas ir bus didysis žaidimas, didysis politinis pasirinkimas per prezidento rinkimus.

4. Tuo labiau, kad rinkimų laimėtojai toli gražu neturi, kuo džiaugtis. Socialistai su prezidentu Francoisa Hollande’u priešakyje, palyginus su praėjusiais regioniniais rinkimais prieš 5-erius metus, surinko 16 proc. mažiau balsų. Respublikonų, vadovaujamų buvusio prezidento Nicolas Sarcozy, viltys taip pat neišsipildė. Jie tikėjosi, kad švęs absoliučią pergalę, kaip prieš penkerius metus socialistai.

Francois'a Hollande'as / "Scanpix" nuotr.

5. Todėl tikėtina, kad per 2017 m. prezidento rinkimus “Nacionalinis frontas” bus rimta politinė jėga.

„Dabar skilimas yra ne tarp kairės ir dešinės, bet tarp globalistų ir patriotų. Globalistų, pasisakančių už Prancūzijos ištirpimą pasaulinėje magmoje, ir patriotų, tikinčių nacionaline arena kaip geriausiai saugančia prancūzus – taigi jus visus. Šis skilimas ir bus didysis žaidimas, didysis politinis pasirinkimas per prezidento rinkimus. Kiekvienas iš jūsų būsite paprašyti nustatyti savo politinę vietą, ir tai bus gyvybinis pasirinkimas mūsų šaliai“, – po rinkimų pareiškė  Nacionalinio fronto lyderė Marine Le Pen.