Vienuolikta stotis

Ar grožinis kūrinys dažnai priverčia mus permąstyti savo kasdienybę? Turbūt kiekvienas skaitytojas atsakys savaip.

Žinoma, nuostabu, jei literatūra pajėgi paskatinti mus naujai pažvelgti į save, kad ir kaip naiviai tai skambėtų. Na, o kiek šiuo požiūriu gali būti įtaigūs vadinamieji postapokaliptiniai kūriniai? Jie, sakytume, iš fantazijos srities ir kartais atrodo, kad tėra skirti pagąsdinti, bet, pripažinkime, juk neretai juose tikrovės daugiau nei kasdienio gyvenimo realijų kupiname „buitiniame“ romane. Be to, pasaulio po katastrofos vaizdas įspėja, užgauna jautriausias sąmonės stygas ir kviečia ilgėtis to, kas prarasta. Todėl neatsitiktina rašytoja Jessie Burton, kalbėdama apie naujausią Emily St. John Mandel romaną „Vienuolikta stotis“, prisipažino, kad ši trikdanti, išradinga ir jaudinanti knyga privertė ją ilgėtis pasaulio… kuriame ji vis dar gyvenanti. O būrys literatūros kritikų jai antrino teigdami, kad šis puikus romanas kviečia mus ne baimintis dėl pasaulio pabaigos, o vertinti tą malonę, kurią mums duoda šiandiena.
Viena pagrindinių romanų herojų Kirsten niekada nepamiršo to vakaro, kai Arturas Leanderis, garsus Holivudo aktorius, vaidindamas „Karalių Lyrą“ scenoje patyrė širdies smūgį…

Kaip tik tuo metu ėmė sklisti žinios apie keistą gripą, kilusį Gruzijoje. O po kelių savaičių pasaulis neatpažįstamai pasikeitė…
Praėjus dviem dešimtmečiams Kirsten su nedidele aktorių grupe, vaidinančia Šekspyrą ir grojančia, keliauja po žlugusios civilizacijos griuvėsius. Jie vadina save Keliaujančia Simfonija ir stengiasi išsaugoti meno bei žmoniškumo likučius. Kirsten mažai ką pamena iš buvusio gyvenimo. Ant jos rankos ištatuiruota „Išgyventi – nėra svarbiausia“. O kas gi svarbiausia tada, kai, rodosi, nebelieka nieko, kuo gyveno žmogus?
Į šį daugialypį klausimą ir stengiasi atsakyti Emily St. John Mandel, Niujorke gyvenanti kanadiečių kilmės rašytoja, keturių romanų autorė. Kaip prisipažino viename interviu, ji sąmoningai atsisakė vaizduoti patį pasaulio pabaigos vyksmą, nes po jos išlikę žmonės vienaip ar kitaip gyvens toliau – o apie tai ir derėtų kalbėti.
Romanas „Vienuolikta stotis“ apdovanotas Arthuro C. Clarko ir Toronto knygų premijomis, pristatytas JAV nacionalinei knygų ir PEN/Faulknerio premijoms. Kūrinį metų knyga išrinko tokie leidiniai kaip „The Washington Post“, „San Francisco Chronicle“, „Chicago Tribune“, „Entertainment Weekly“, „Time“ ir kiti.

Kūrinys visame pasauly greitai surado savo skaitytoją, jis išverstas į 28 kalbas. O ieškodami populiarumo priežasčių, pamėginkime kartu su autore įsivaizduoti:
„Nebėra valstybių, sienos nebesaugomos. Nebėra interneto. Nebėra žiniasklaidos, slinkimo per nesibaigiančias svajonių ir drovių vilčių litanijas, priešpiečių rinkinių nuotraukas, pagalbos šauksmus ir pasitenkinimo proveržius, naujienas apie vedybas ir skyrybas su sveikų arba sudaužytų širdžių piktogramomis, planus susitikti, maldavimus, skundus, troškimus, meškiukų arba pipirų kostiumais aprengtų kūdikių Helovino nuotraukas. Nebėra skaitymo ar kitų gyvenimo aptarinėjimo, padedančio pasijusti lyg ir ne tokiam vienišam. Nebėra avatarų.“

***

Mandel_vienuolikta stotis_virs

13

Knygą įsigyti galite ČIA

Praėjusią savaitę su Šekspyro dramų ištraukomis ir džiazo improvizacijomis paminėtas „Baltų lankų“ dvidešimtmečio jubiliejus.

Susirinkusiems svečiams vienas „Baltų lankų“ įkūrėjų Saulius Žukas tvirtino parengęs atsakingą ir reikšmingą kalbą, tačiau nusprendęs… jos neskaityti. Tebūnie visiems šventė!
Užtat kitas kalbėtojas – kadenciją baigiantis kultūros ministras Arūnas Gelūnas priminė S.Žuko mėgtus kartoti žodžius: jei kažką darai – turi daryti tai mažiausiai dvidešimt metų, tik tuomet pasitikrini, ar iš tikrųjų tiki tuo, ką darai. Nuo šio rudens, jei tikėsime minėta aksioma, niekam nieko įrodinėti nebereikės: „Baltos lankos“ jau tapo akivaizdžiu prekės ženklu.
Per du dešimtmečius, pasak leidyklos generalinio direktoriaus, išleista daugiau kaip tūkstantis knygų. „Ir tai neskaičiuojant įvairių parodų katalogų, kurių irgi esame parengę nemažai“, – priduria S.Žukas.
Pastaruoju laikotarpiu per metus „Baltos lankos“ sugeba parengti daugiau nei šimtą leidinių – taigi kas trečią dieną po naują knygą. O darbuojasi leidykloje maždaug 35–38 žmonės: S.Žukas prisipažįsta neseniai mažinęs redaktorių skaičių, nes akademinės leidybos krypties, jo spėjimu, laukia ne pati šviesiausia ateitis.
„Sustiprėjus žinybinėms akademinėms leidykloms, kuriose dalį darbų atlieka tų pačių įstaigų darbuotojai, mes, privatūs leidėjai, su jomis konkursuose lygiavertiškai varžytis sąmatomis negalime. Tačiau valstybė vargiai sutaupo pasirinkdama pigesnį leidėją, nes privati leidykla, priešingai nei žinybinė, prisiima ir finansinę leidinio riziką, todėl aktyviai rūpinasi knygos reklama bei platinimu. O žinybininkai tam nelinkę aukoti pastangų“, – dėsto „Baltų lankų“ leidyklos generalinis direktorius.
Vis dėlto jis pripažįsta, kad ir „Baltoms lankoms“ siūlomų leisti studijų srautas toks, jog redaktoriai nespėja jo aprėpti. „Mūsų pagrindinė sąlyga – visas leidybos ciklas: nuo redagavimo iki maketavimo. Jeigu autorius atneša savo darbą teigdamas, kad didesnė pusė darbo jau atlikta, nes rankraštį suredagavusi jo draugė, su tokiu autoriumi mums ne pakeliui. Mes turime savo kokybinius filtrus ir savo darbo standartus, kurių esame pratę laikytis. Juk cenzūros gerąja prasme vaidmenį šiandien literatūros sektoriuje atlieka tik leidyklos“, – tvirtina „Baltų lankų“ vadovas.

Pradėjo kamšydami akademines spragas

Atsigręžkime atgalios: nuo ko prasidėjo „Baltų lankų“ istorija? Pirmiausia – nuo JAV lietuvių „Metmenų“ pavyzdžiu 1991 m. Lietuvoje pradėto leisti „Baltų lankų“ žurnalo, netrukus virtusio antologija. Po metų pasirodė ir pirmoji „Baltų lankų“ leidyklos išleista knyga – prancūzų antropologo ir etnologo Claude’o Levi-Strausso „Rasė ir istorija“. Antroji – popiežiaus Jono Pauliaus II knyga (kaip tik tuo metu buvo rengiamasi jo viešnagei Lietuvoje). Trečioji – Algirdo Juliaus Greimo ir Sauliaus Žuko kartu parašyta prancūzakalbiams skirta „La Lituanie. Un des Pays Baltes“.
Suprantama, tokius leidinius rengianti leidykla ir tuo metu, kai šalies leidyklos dar džiaugdavosi keliskart didesniais nei nūdieniai tiražais, negalėjo išsilaikyti be paramos. Prie knygų leidybos finansavimo prisidėdavo tiek Kultūros ministerija, tiek George’o Soroso įsteigtas Atviros Lietuvos fondas, rėmęs įvairių leidyklų darbu puoselėjamą knygų seriją „Atviros Lietuvos knyga“. Su šios serijos ženklu pasirodė maždaug keturi šimtai Lietuvos kultūrai reikšmingų knygų, maždaug šimtas jų papuošta „Baltų lankų“ leidyklos ženklu.
1998–1999 m. „Baltos lankos“ pradėjo rengti ir leisti vidurinėms mokykloms skirtus literatūros vadovėlius, kurie tapo alternatyva kelioms kartoms iki skausmo pažįstamiems „Šviesos“ vadovėliams. Vadovėliai leidyklos veiklos „portfelyje“ išliko reikšmingi iki šiol: pasak S.Žuko, prekyba vadovėliais šiandien sudaro maždaug pusę leidyklos apyvartos.
O 2002 m. žengtas vėliau itin pasiteisinęs žingsnis į mažmeninės knygų prekybos verslą: sostinės „Akropolyje“ įsikūrė pirmasis „Baltų lankų“ knygynas. Tuomet steigti knygyną prekybos ir pramogų centre atrodė nedovanotina avantiūra, mat samprotauta, kad žmonės tokiose vietose buriasi ne tie ir ne tam. Bet požiūriai keitėsi: šiandien dideliame prekybos centre ieškoti didelio knygyno tapo norma. 2009 m. „Baltų lankų“ knygynų tinklas buvo pelningai parduotas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Sausio 26-ąją dieną gaisras suniokojo vieną didžiausių ir vertingiausių XVII–XVIII a. baroko sakralinės architektūros paminklų Lietuvoje – Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblį. Pasak Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės parapijos bažnyčios kunigo Rimanto Žaromskio, po nelaimės sulaukta visokeriopos pagalbos: tiek moralinės, tiek materialinės. Beveik kasdien kunigas sulaukia palaikymo žodžių ir geranoriškos parapijiečių paramos.

Į pagalbą skuba maži ir dideli

Šiai nelaimei neliko abejingų: paramą skyrė ne tik valstybė, privačios įmonės, bet ir paprasti žmonės. Vieni iš pirmųjų į pagalbą suskubo Tytuvėnų gimnazijos mokiniai ir mokytojai. Gimnazistai padėjo tvarkyti gaisro nusiaubtas patalpas, dar ir šiandien užsuka pasiteirauti, ar nereikalinga jų pagalba. Abejingi nelaimei neliko ir Kelmės „Kražantės“ pagrindinės mokyklos moksleiviai bei mokytojų kolektyvas, kurie atvyko į Tytuvėnus su auka ir gražia iniciatyva pagelbėti tvarkant nuo gaisro nukentėjusį vienuolyną. Kartu su mokiniais dirbo ir Tytuvėnų kultūros centro darbuotojai, aukoję savo laiką ir jėgas. Patį pirmąjį vakarą gaisravietėje savanoriškai budėjo Šaulių kuopa, o parapijiečiai pasirūpino šiltais pietumis ir arbata besidarbuojantiems.

Skyrė degalų šildymui

Pradėjus šildytuvais šildyti užgesintus pastatus, ne vienas ūkininkas pasiūlė savo kuro atsargų, nors iškilo problema, kur jį laikyti, tačiau ji greitai buvo išspręsta.Ūkininkas V. Kundrotas atgabeno net visą toną dyzelinio kuro. Vietinės degalų kolonėlės taip pat mielai pasiūlė kuro patalpoms šildyti.

Galite padėti skaitydami

Leidyklos „Terra Publica“, leidžiančios knygas turizmo ir kultūros paveldo srityse, darbuotojai taip pat prisideda rengdami paramos akciją. Iki Šv. Velykų dienos kiekvienas pirkdamas knygą „153 įdomiausios Lietuvos bažnyčios“ prisidės 10 Lt auka Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblio atstatymui. Simboliška, kad būtent šioje knygoje aprašytas šis ansamblis. Tai bus leidyklos ir skaitytojų bendra auka. Pasak leidyklos direktorės Danguolės Kandrotienės, tokią akimirką reikia visiems susitelkti ir padėti atstatyti vieną unikaliausių statinių Lietuvoje. Tikimės, kad visų geranoriškomis pastangomis atkursime Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno grožį, tokį, koks jis buvo prieš gaisrą.

Vasario pabaigoje Vilniuje knygos bičiulius kvies Baltijos knygų mugė. Apie tai, kuo šie metai įsiminė leidėjams, kalbamės su „Versus aureus“  leidyklos vadovu savininku Arturu Mickevičiumi.

2011-aisiais Lietuvos leidėjai gyveno kukliai, bet ramiai: ženklesnių persiskirstymų knygų leidybos ir platinimo rinkoje nevyko. Nebent šalyje dominuojanti „Alma littera-Šviesa“ grupė, mažėjant konkurentų apyvartinėms lėšoms, spėjama, santykinai galėjo dar labiau sustiprėti.
O štai 2012-ieji pokyčių gali pateikti: jau vieša paslaptis, kad Lietuvoje savo biurą kuria tarptautinė leidybos kompanija „Paragon“. Tai stambus pasaulinės rinkos žaidėjas, ypač daug dėmesio skiriantis pažintinei laisvalaikio literatūrai bei gausiai iliustruotoms knygoms vaikams. „Paragon“ surinkta būsimų darbuotojų komanda rengiama darbui leidyklos filiale Vokietijoje, iš kurio iki šiol koordinuota kompanijos veikla visoje žemyninėje Europoje.
„Mano įsivaizdavimu, „Paragon“ čia dirbs ne vien lietuviškai rinkai. Mūsų krašte pigiau atsieina iliustruotų knygų maketavimas, jų patikra, patrauklūs spaustuvių paslaugų įkainiai. Jie taps rimtu konkurentu verstinių iliustruotų knygų leidėjams, bet misijos publikuoti lietuvių literatūrą ateiviai veikiausiai nesiims“, – prognozuoja Arturas Mickevičius.
Apgalvotai parinktas ir „Paragon“ žengimo rinkon momentas – nuosmukio pabaigoje, kai šalies ekonominiai rodikliai turi perspektyvą kilti. Panašiu metu 2003-iaisiais, pasibaigus Rusijos krizės padarinių poveikiui, startavo ir paties A.Mickevičiaus įkurta leidykla „Versus aureus“. „Kai su „Vagos“ akcininkais požiūriai į leidybą pradėjo nesutapti, palikau šios leidyklos vadovo kėdę ir savo idėjas nutariau įgyvendinti pats. Tuomet neturėjom ne tik savų kompiuterių, bet ir taburečių. Bet vienas, kitas sėkmingas knygos pavadinimas – ir viskas atsirado“, – prisimena pašnekovas.

Laukia naujų žaidėjų

Pasak pašnekovo, stambios tarptautinės kompanijos noras rizikuoti rodo, kad mūsų leidybos rinka anaiptol nėra beviltiška. „Aišku, tai ne pirmoji užsienio leidykla, bandanti kelti koją Lietuvon: tarkim, „Svajonių knygas“ iš esmės irgi galima vadinti garsiai nesireklamuojančios užsienio įmonės filialu. Būna ir priešingai: skambiai trimituojanti apie savo atėjimą leidykla galiausiai pasirodo susidedanti iš vieno vokiečio, jo žmonos ir virtuvėje stovinčio jų kompiuterio“, – ironizuoja A.Mickevičius. Panašių „virtuvinių“ leidėjų netrūksta ir Lietuvoje.
Tuo metu mažmeninės knygų prekybos rinkoje pokyčių žada naujokas „Sofoklis“. Gedimino prospekte duris atvėrusiame pirmajame Igno Staškevičiaus vadovaujamos įmonės knygyne dauguma leidinių kainuoja pigiau nei priešais stovinčiuose „Vagos“ knygų namuose. Ilgainiui sostinės pirkėjai turėtų pastebėti ir įvertinti šį pranašumą.
Kaip vienintelį prekybos tašką teturintis „Sofoklis“ sugeba pasiūlyti knygų mažesnėmis kainomis? Pasak A.Mickevičiaus, sutarti dėl kainos nuolaidų padeda knygyno siūlomi trumpesni atsiskaitymo terminai: stokodamas apyvartinių lėšų, leidėjas verčiau renkasi litą šiandien, negu du rytoj.
Užtat „Baltų lankų“ knygynus prisijungęs „Pegaso“ tinklas negailestingai diktuoja savo sąlygas. „Patinka mums ar ne, o su stambiausiu knygynų tinklu, generuojančiu didžiausią apyvartą, privalome skaitytis. Būtent didmeniniai ir mažmeniniai platintojai šiandien atsiriekia didžiausią knygos kainos dalį. Jei leidykloje knyga kainuoja 11–12 Lt, knygyne jos kaina peršoks 20 Lt. Todėl esame suinteresuoti skatinti pardavėjų konkurenciją. Greičiausiai ateityje, kai „Sofoklio“ knygynų bus daugiau, kainos tinkluose suvienodės, bet šiandien naudojamės atsivėrusia galimybe“, – neslepia pašnekovas.
„Versus aureus “ baigia atsitiesti po 2009 m. išgyventų dviejų stambių knygų didmenininkų bankrotų. A.Mickevičiaus vadovaujamų leidyklos nuostoliai tuomet buvo patys solidžiausi. „Abi leidyklos buvo atsidūrusios ties išlikimo riba. Mažinome darbuotojų algas, tiek su autoriais, tiek su spaustuvėmis tarėmės dėl mokėjimų atidėjimo. Buvo įtarinėjančiųjų, kad pasinaudodami situacija stengiamės juos apgauti. Tačiau nė vieno neapgavome, nors finansiniai srautai iki šiol tebėra neatkurti“, – teigia A.Mickevičius.

Pražiopsojo Daną Browną

Visi patyrę leidėjai turi knygų, kurias tyliai vadina „klaidelėmis“: žvelgdami iš dabartinės perspektyvos, tokių rankraščių neabejotinai atsisakytų. Dar skaudžiau išgyvenama tuomet, kai galiausiai didelės sėkmės sulaukia projektas, kažkada neapgalvotai perleistas konkurentui. „Pamenu, vienu metu vedėm derybas dėl dviejų garsių knygų – Joanne’s Harris „Šokolado“ ir Dano Browno „Da Vinčio kodo“. Pastarąjį perskaičiau profesionalaus istoriko akimis ir pasibaisėjau, nors įžvalgūs kolegos ragino neieškoti fikcijoje istorinės tiesos. „Šokoladą“ išleidom ir neapsirikom, o „Da Vinčio kodą“ – pražiopsojom. Kai apsigalvojome, buvo per vėlu“, – neslepia pašnekovas.
Leidėjų bendruomenė susivienija tuomet, kai aplinkybės priverčia ginti bendrus interesus, tarkim, lengvatinį 9 proc. pridėtinės vertės mokesčio tarifą knygoms. Tačiau pasidžiaugti kolegos sėkme šiame versle įstengiama ypač retai – dažniau stengiamasi ją ignoruoti.
„Leidėjai – jautrūs humanitarinės aplinkos žmonės, kartais turintys ir nerealizuotų literatūrinių pretenzijų. Sėkmės ir nesėkmės čia priimamos labai asmeniškai. Greitai kylantys konkurentai kaipmat pradedami įtarinėti arba rusiškais pinigais, arba ryšiais su žydais ir masonais, arba ministerijos durų spardymu. Skundžiamasi autoriams, vertėjams, pažįstamiems žurnalistams ir tos pačios ministerijos klerkams. Tokia šio verslo specifika, kurią ilgainiui išmoksti priimti be nereikalingų emocijų“, – atvirai pripažįsta leidėjas.
Jo nuomone, nereikia romantizuoti knygų leidybos – tai toks pat pelno siekiantis verslas, kaip bet kuris kitas. Vis dėlto šalia pelno yra ir socialinė atsakomybė. Jei vadovėlių užduotyse skaičiuojamos sprogmenų gaminimo formulės, o vaikų knygelėse pateikiami alkoholinių gėrimų gamybos receptai – apie kokias moralines nuostatas dar galima kalbėti? A.Mickevičius ragina pasvarstyti, ar nesama ryšio tarp jaunam skaitytojui skirtų „vampyrinių sagų“ ir padažnėjusių ritualinių savižudybių bei nužudymų. Tie, kurie išleidžia pasaulin tokias vertybes, turėtų jausti atsakomybę.

Ką skaitys kompiuterių karta

„Sofoklio“ knygynas jau siūlo įsigyti elektronines knygų skaitykles. Kaip leidėjas vertina jų perspektyvą? „Skaitmeninių technologijų inovacijoms būdinga greita vartotojų reakcija: arba naujovė prigyja rinkoje, arba ne. Prisiminkime, kaip sparčiai viena kitą keitė duomenų saugojimo laikmenos, kaip žaibiškai išpopuliarėjo nešiojamieji ar planšetiniai kompiuteriai. Tuo tarpu elektroninių skaityklių žygis Europon įtartinai užsitęsė. Pagrindinė problema – autorių teisių suvaldymas elektroninėje erdvėje. Kaip parodė muzikos ir kino produkcijos platintojų patirtis, elektroninėje leidyboje neįmanoma garantuoti autorių teisių apsaugos. Pažvelkite, kiek užsidarė muzikos įrašų parduotuvių ir videonuomos punktų“, – primena A.Mickevičius. Vos spėjo jo vadovaujama leidykla pateikti knygynams naują psichologijos vadovėlį, o nuskenuota knygos kopija kaipmat tapo laisvai prieinama internete.
„Sako – štai užaugs nauja „kompiuterinė“ karta, ir pereisim prie elektroninių knygų. Argi? Atrodo, kad tai kartai knygų apskritai nebereikės, – visą reikalingą informaciją ji bus įpratusi nemokamai ir nebaudžiamai imti iš interneto. Jau šiandien tarp paauglių kiečiausias tas, kuris daugiau visko parsisiunčia nelegaliai“, – tvirtina leidėjas.
Tačiau prisipažįsta nebeatsimenantis, kada pastarąjį kartą buvo atsivertęs popierinį žodyną, žinyną ar enciklopediją. Tokių knygų leidėjai neišvengiamai turės persiorientuoti prie elektroninių versijų, nes tuščiai eikvoti popieriaus nebėra prasmės.
Dar viena neišspręsta problema – skirtingi skaityklių gamintojų standartai. Susitarus juos suvienodinti būtų nesunku, tačiau gamintojai to daryti neskuba. Užtat kiekvienas siūlo rinkai vis tobulesnes ir galingesnes savųjų skaityklių versijas. O lietuviui skaityklė – ganėtinai brangi prekė, ir perspektyva išmesti ją po poros metų, pasikeitus elektroninių knygų standartams, ryžto neįkvepia.
„Esu įsitikinęs, kad raginimas pereiti prie elektroninių vadovėlių irgi tėra IT verslo plėtros dalis. Pats vadovėlis kainuos pigiau, tačiau moksleiviai turės įsigyti skaitykles, laikmenas ir t.t. Kodėl Billas Gatesas remia mūsų bibliotekų kompiuterizavimą? Tai gudrus verslo planas, kuris, vaizdžiai tariant, panašus į nemokamą narkotikų porciją pradedančiam narkomanui. Kompiuteriai greitai sensta, jiems reikia naujų programų, priedų, ir visa tai tenka pirkti. Be to, švietimo kompiuterizacija, interaktyviosios lentos ir egzaminų testai smarkiai prisideda prie to, kad jaunuoliai nebemoka rišlaus sakinio suregzti“, – tvirtina dviejuose sostinės universitetuose dėstantis A.Mickevičius.

Nuo kitų metų pradžios turėtų nebelikti valstybės įmonės Seimo leidyklos “Valstybės žinios”. Pagal parengtą Seimo nutarimo projektą, leidykla veiklą turėtų nutraukti iki kitų metų sausio 1 dienos.

Šios įmonės veiklos nutraukimas susijęs su parengtu Teisėkūros pagrindų įstatymo projektu. Jame numatoma, kad nuo 2011 metų sausio 1 dienos priimti teisės aktai bus skelbiami nebe leidinyje “Valstybės žinios”, o Teisės aktų registre.

“Taigi, nuo 2011 m. sausio 1 d. leidinys “Valstybės žinios” nebebus reikalingas, todėl nėra tikslinga tęsti šį leidinį leidžiančios valstybės įmonės Seimo leidyklos “Valstybės žinios” veiklą”, – sakoma teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus rašte.

Seimo kancleris Jonas Milerius BNS sakė girdėjęs apie planus atsisakyti “Valstybės žinių”, tačiau konkrečių projektų nematęs.

Seimo leidykla “Valstybės žinios” šiuo metu yra oficialių valstybės leidinių leidėja, ruošianti ir leidžianti oficialų valstybės teisės aktų leidinį “Valstybės žinios”, “Informacinius pranešimus”, interneto svetainę “Valstybės žinios” viešieji pirkimai.

Leidykla taip pat leidžia Seimo posėdžių stenogramas, Dokumentų rinkinius ir kitus oficialius leidinius, rengia ir leidžia knygas, albumus, brošiūras.

“Valstybės žinioms” vadovauja buvęs parlamentaras Jonas Lionginas.