A.Pitrėnienė, BFL nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

„Grįžtame į XIX a. pabaigą, tuoj reikės knyg­nešių, – taip šią situaciją apibūdina Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Regina Dilienė, pati sudariusi ne vieną vadovėlį. – Va­dovėlių nėra, nebent reikia skambinti, tartis, ar ga­li nelegaliai gauti nepatvirtintą knygą. Leidyklos, jei užsakysi jų vadovėlius, neoficialiai siūlo, iki kol šie atsiras, atsiųsti kažkokį variantą pradžiai. Bet kaip gali užsakyti vadovėlius jų nematęs, negalėdamas palyginti su kitų autorių, nežinodamas kainos, kiek dalių jį sudarys. Nugirsti ką nors apie tai per as­menines pažintis, bet tai juokinga.“

Nuo Rugsėjo 1-osios ši mokytoja kiekvienai de­vintokų literatūros pamokai ruošiasi bent dvi va­landas: pati dar kartą perskaito nagrinėjamą kūrinį, prirenka autoriaus citatų, susirankioja medžiagos iš įvairių šaltinių, parengia ją pamokai ir, aiš­ku, padaugina mokiniams teksto kopijų, kuriuos de­vintokai įsiklijuoja į sąsiuvinį, nes vadovėlio nėra.

„Bet iš ko mokysis vaikas, kuris nebuvo klasėje? Ar bendraklasis bus kompetentingas paaiškinti pra­­leidusiajam pamoką? Tokiomis sąlygomis ne­ga­li būti kalbos apie jokį savarankišką mokymąsi, – nu­kerta R.Dilienė. – Pavyzdžiui, viena pirmokė pa­sakė: mokytoja, žinokite, kad iš pirmo karto aš nie­ko nesuprantu, man reikia ir antro, ir trečio. O ką aš jai galiu atsakyti? Vaikeli, nebus to antro, to tre­čio, o jei neateisi į pamoką, tai ir pirmo nebus.“

Kodėl įpusėjus rugsėjui dar nėra 5, 7, 9 klasės vadovėlių pagal naujas programas? ŠMM į šį klausimą atsako paprastai: ji nekoordinuoja vadovėlių leidybos, gali tik informuoti leidyklas apie naujai rengiamas ugdymo programas.

Negana to, ŠMM Bendrojo ugdymo departamento direktorė Žydronė Žukauskaitė-Kas­pa­rie­nė sako, kad vadovėliai nėra vienintelė mokymo prie­monė ir mokykloje jie apskritai neprivalomi. Esą daugelyje šalių vadovėliai nebėra svarbiausia mo­kymo priemonė, todėl Lietuvos mokytojams ir mo­kiniams ŠMM siūlo įvairios kitos mokymosi me­džiagos, kurią atrinko ir susistemino Ugdymo plė­totės centras (UPC).

Vadovėlis

„Naujos programos literatūros ugdymo turinys naujas, bet dalis autorių ir kūrinių yra ir dabartiniuo­se vadovėliuose. Nauja programa orientuoja ne į kūrinio fragmentų nagrinėjimą (o būtent fragmen­tai dažniausiai pateikiami vadovėliuose), o į vi­so kūrinio skaitymą, taigi literatūros mokymui la­biausiai reikalingi grožinės literatūros kūriniai“, – sako Ž.Žukauskaitė-Kasparienė.

ŠMM atstovės teigimu, naujų programų įgyven­dinimui parengti laisvai prieinami šaltiniai – pri­valomi kūriniai, nuorodos į vaizdo ir garso įrašus ir kita medžiaga informacinėje sistemoje „Ug­dymo sodas“, nuotolinėje mokytojų mokymosi ap­linkoje „Lituanistų avilys“.

„Reikia būti nemačiusiam penktoko, septintoko ar devintoko, kad sakytum, jog jis gali dirbti be va­dovėlio. Nežinau, ką reikia įsivaizduoti, – galbūt tai, kad visi mokiniai turi planšetinius kompiuterius, visur veikia internetas, susirenkame į klasę ir per pamoką planšetėse skaitome kūrinius?“ – atkerta R.Dilienė.

Visi žinojo, kad nespės, tik ministerija – ne

Kad vadovėlių rugsėjo 1 d. dar nebus, daug kam buvo aišku sausio pabaigoje. Naujas lietuvių kal­bos programas 1–10 klasėms švietimo ir mokslo ministrė patvirtino tik paskutinėmis sausio dieno­mis. Tačiau nuspręsta, kad jau pagal jas nuo pat rug­sėjo pirmosios pradės mokytis 5, 7, 9 klasės mo­kiniai, o 1–3 klasės gali įgyvendinti naują progra­mą, jei yra tam pasirengusios.

Švietimo atstovai sako, kad bent kiek nutuokian­­tys apie vadovėlių atsiradimo mechanizmą iš­kart suprato, jog penktokų, septintokų ir devintokų vadovėlių per septynis mėnesius išleisti fiziškai tiesiog neįmanoma. Juolab vadovėlius leidžia ne ministerija, autoriai juos pradeda rašyti tik perskai­tę programą, o kur dar derybos su leidėjais, eks­­pertų įvertinimas, ar vadovėlis tinkamas naudo­ti, nedidelės vertės viešųjų pirkimų konkursų or­ganizavimas.

Trumpai tariant, daug kas žinojo, kad vadovėliai per mažiau kaip likusį pusmetį mokslo metų ir va­sarą neatsiras, o ministerija, tik sausio 25 d. patvirti­nusi naujas programas nuo rugsėjo 1-osios, esą neturėjo apie tai žinoti.

„Kai ministerija patvirtino programas, leidyklos mokyklas informavo, kad nauji vadovėliai bus pa­rengti, ir siūlė juos užsisakyti. „Baltų lankų“ ir „Šviesos“ leidyklos mokytojams rengė seminarus, kaip dirbti su jų naujų vadovėlių medžiaga“, – apie seminarus, kurių tema – neegzistuojantys vadovėliai, pasakoja Ž.Žukauskaitė-Kasparienė.

Ji priduria, kad dažnai užtrunka vertinimo ir tai­symo procesas, nes jo tikslas – aukštos kokybės va­dovėlis (nors, kaip anksčiau teigė pati ŠMM at­stovė, daugelyje šalių vadovėliai jau beveik nereikalingi). Be to, galima suprasti, kad už tai, jog mo­kiniai laiku turėtų vadovėlius, atsakingos komercinės leidyklos, o ne ŠMM.

„Nesuprantu, kas atsitiko, koks gaisras ar trečia­sis pasaulinis karas kilo, kad įgyvendinti naują pro­gramą reikėjo pradėti būtent dabar. Kas būtų at­sitikę, jei būtume palaukę kito rugsėjo? Dabar ra­miai būtų rašomi vadovėliai, išsibandytume te­­mas“, – stebi­si lituanistė iš Marijampolės.

ŠMM Bendrojo ugdymo departamento direkto­rės teigimu, taip nuspręsta dėl dviejų priežasčių: pir­ma, siekiant gerinti mokinių pasiekimus, diegia­mas sisteminis lietuvių kalbos mokymas, aukštes­­ni reikalavimai keliami skaitymo pasiekimams, daug didesnis dėmesys skiriamas asmenybės vertybiniam ugdymui; antra, remiantis Švietimo įstatymu visos Lietuvos mokyklos turi mokytis pagal bendrą programą ir ją baigusios pasitikrinti mokymosi pasiekimus pagal bendrą Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo programą.

Už ką pirkti ateities vadovėlius?

Kol kas teigiamą įvertinimą gavo, vadinasi, yra lei­džiami naudoti ugdymo procese, „Šviesos“ va­do­vėliai „Lietuvių kalba 1“ pirmokams, „Lietuvių kalba 5“ bei „Literatūra 5“ – penktokams.

Šiuo metu UPC yra vertinami „Baltų lankų“ va­dovėliai 5 klasei „Lietuvių kalba“ ir „Literatūra. Vadovėlis 5 klasei“, taip pat – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vadovėlis 5 klasei „Skai­ti­niai“. ŠMM teigimu, „Šviesa“ atnaujino 7 ir 9 klasės lietuvių kalbos vadovėlius ir siūlo naudoti juos darbui pagal naujas programas.

Taigi yra tikimybė, kad pirmieji vadovėliai jau pra­dėti spausdinti ir mokyklos galės juos užsisakyti, bet jei turi pinigų. ŠMM pabrėžia, kad problemos nėra: mokyklos pačios sprendžia, kam panaudoti mokinio krepšelio lėšas, skirtas mokymo priemonėms įsigyti, kokius vadovėlius pirkti, ir tokias iš­laidas planuoja.

Tačiau mokyklos teigia, kad norint nusipirkti va­dovėlių joms prireiktų vos ne stebuklo. Tarkime, vieno penktos klasės va­dovėlio vidutinė kaina knygynuose yra 15,09 eu­ro, visų keturių reikalingų – 60 eurų.

„5 klasės vadovėliai patvirtinti, dalis jų pagamin­ta, taigi, jei turėtume 3676 eurus, iki spalio vi­du­rio jau gautume naujus vadovėlius, – skaičiuoja Lie­tuvos progimnazijų asociacijos vadovas, Vil­niaus Baltupių progimnazijos direktorius Viktoras Bli­­novas.

O štai jei mokykla norėtų naujais vadovėliais aprūpinti visus pirmokus ir penktokus, o septintokus – mokomosiomis knygomis (nes vadovėlio nė­ra), tam reikėtų maždaug 8 tūkst. eurų: 3,1 tūkst. eurų pirmokų vadovėliams, 3,7 tūkst. – penk­­­tokų ir 1,7 tūkst. eurų septintokų mokomosioms knygoms.

O kiek pinigų iš tų 8 tūkst. eurų, reikalingų va­do­vėliams, turi Baltupių progimnazija? 700 eurų.

„Kai paaiškėjo, kiek pinigų galime skirti, informacijos apie naują programą, vadovėlius ar jų kai­ną dar nebuvo. Apie lietuvių kalbos ir literatūros vadovėlius, programas pradėta kalbėti tada, kai pirkinių sąrašas jau buvo sudarytas. Juk pinigų reikia ir kitur kam nors atnaujinti, ne tik lietuvių kalbai“, – sako V.Blinovas.

Direktorius primena, kad panašių sumų reikės dar kelerius metus, nes naujų vadovėlių pagal naujas programas prireiks ir antrokams, trečiokams, ket­virtokams, šeštokams, aštuntokams. Juk nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. pagal naująsias programas mokysis visi 1–10  klasių mokiniai.

„Be abejonės, tokios pinigų sumos skirti vien tik lietuvių kalbai neįmanoma“, – neslepia V.Bli­no­vas.

Stengtasi įvaryti baimės

Lituanistė R.Dilienė prisipažįsta, kad tokia situacija, kai mokytis reikia, o vadovėlių nėra, jos nebestebina, tačiau labai piktina. O labiausiai siutina neoficialūs bauginimai. Mokytoja pasakoja, kad seminaruose, kurių tema – atnaujinta ir buldo­­zeriu prastumta programa, apie esminius dalykus neužsimenama, daug laiko ir energijos skiriama mokytojams prisaikdinti, kad pagal naują pro­gramą reikia dirbti paraidžiui. Esą literatūros pro­gramą nuo pat pirmos iki paskutinės raidės reikia įgy­vendinti tiksliai taip, kaip ji parašyta: negalima sukeisti vietomis kūrinių ir autorių, negalima pasirinkti, kuris kūrinys labiau tinka prie kurios temos ir t.t. R.Dilienė sako, kad tokios pat nepagrįstos pre­cizikos reikalauta ir iš leidėjų, priešingu atveju jų vadovėliai esą nebus patvirtinti, tai reiškia – ne­leidžiama jų naudoti ugdymo procese.

„Aš prašiau pacituoti dokumentą, kuriuo re­mian­tis reikalaujama vykdyti programą paraidžiui. Pro­gramoje nurodyta, ką reikia išmokti, kokių ži­nių suteikti, kokius kūrinius perskaityti, kokius ge­bėjimus išugdyti, o visa kita – mokytojo reikalas. To paties buvo reikalaujama ir iš autorių, ir iš leidyklų atstovų. Pasakyta, kad jei vadovėlyje bus ne programos kūrinys ar ne ta jo versija, kurią numatė naujosios programos autoriai, tų vadovėlių „ne­praleis“. Bet gąsdinama buvo neteisėtai, nes ne mi­nis­terija vertina vadovėlius, o ekspertai, kurie ir pri­siima atsakomybę. Yra dokumentai, kokius kriterijus va­dovėliai turi atitikti, ir juose tikrai nėra reikalavimo, kad vadovėlis paraidžiui turi atitikti programą. Toks reikalavimas ir negalėtų atsirasti“, – paaiškina R.Dilienė, pati dirbusi tokioje ekspertų komisijoje.

Negali susitaikyti su nauja programa

R.Dilienė sako, kad jei ne stresas ir prigrasymai programos laikytis paraidžiui, kol nėra vadovėlių, de­vintokų mokytojai žinotų, kaip dirbti: pradėtų nuo antikos, mitologijos, tautosakos. Būtent to­kios pirmosios temos devintokams visada ir buvo se­nuosiuose literatūros vadovėliuose. Ji patikina, kad medžiagos yra, galima rasti įdomių kūrinių ir juos siejančių aspektų, tačiau tokia interpretacija ne­leidžiama.

Žiūrime į 9 klasės literatūrinio ugdymo atnaujintą programą, nuo ko reikia pradėti, nes antika at­siranda gerokai vėliau nei pirmosiomis naujosios programos pamokomis. Pirmasis privalomas li­teratūros programos kūrinys – Vandos Juknaitės kn­y­­ga „Išsiduosi. Balsu“, netrukus po jos – Ri­čar­do Gavelio „Jauno žmogaus memuarai“.  Mo­ky­to­ja sako nesuprantanti, kodėl devintokams pirmosiomis literatūros pamokomis reikia tokios juodžiausio nihilizmo ir juodžiausios ironijos do­zės: „Jauno žmogaus memuarai“ galėtų būti 12 klasės kūrinys, prieš Balio Sruogos „Dievų miš­ką“ – būtų galima palyginti stilių, požiūrį. O de­­vintokams – pasikoręs Kostia („Išsiduosi. Balsu“) ir mirusiojo laiškai („Jauno žmogaus memuarai“). Aš neturiu ką pasakyti.“

Verčiame toliau: patriotinės tautinės programos literatūros kūrinys – kalbos, kurias 1975-ai­siais teisme pasakė disidentė Nijolė Sadūnaitė, ne­se­n­iai įsiliejusi į violetinę minią vadinamojo kedofi­lijos skandalo įkarštyje.

Lituanistė R.Dilienė negali paaiškinti, kodėl per literatūros pamokas devintokai turėtų nagrinė­ti N.Sadūnaitės kalbas teisme. „Kovojome, aiški­nome, psichologai nagrinėjo programą, pasakė, kad ji netinka, negali būti jokių tokių dalykų, – prisi­mena pedagogė. – Kam reikalinga devintokui Ma­­rija Gimbutienė, N.Sadūnaitė? Kalba teisme nė­ra literatūra, kodėl ji nenagrinėjama per istoriją? Juk tai istorinis kontekstas, lietuvių kalbos mo­kytojai neturi to nagrinėti.“

Lituanistė atvirai sako, kad pradėjusi dirbti pa­gal naująją programą negali atsistebėti jos neprofe­sionalumu. Tiesa, atskiro aptarimo programa su­laukė dar jos nepatvirtinus, kai peticiją prieš literatūriniam ugdymui skirtą jos dalį pasirašė 1,7 tūkst. lituanistų. Besipriešinančiųjų teigimu, literatūra programo­je susiaurinama iki kultūros istorijos ži­nių šalti­nio ir tautinio pasakojimo perteikimo prie­monės, o ir visa tai parengta neprofesionaliai. Be to, ji parengta be edukologijos tyrimų, be konsultacijų su pedagogais ir vaikų literatūros specialistais.

Dešimtokų egzaminas – toks kaip dvyliktokų

Devintokų mokytojai ne juokais išsigando dėl at­naujintos programos įgyvendinimo nesant vadovėlių, nes turi parengti juos pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimui (PUPP). Planuojama, kad 2018 m. dešimtokai turės rašyti tik literatūrinį rašinį iš privalomų kūrinių ir autorių, taip pat pasikeis kalbėjimo užduotis – jie gaus bilietus, kuriuose bus privalomo kūrinio ištrauka, ir žodžiu turės ją analizuoti, susieti su kontekstu.

„Per seminarą buvo pasakyta, kad literatūrinis rašinys dešimtokams skirtas jiems pripratinti prie 12 klasėse egzamino, – sako R.Dilienė. – Bet to bū­ti negali, juk yra egzaminų matrica – ką tikriname, kokius gebėjimus, kiek yra turinio. O 10 klasėje du kartus – ir raštu, ir žodžiu bus tikrinama, ar mokinys perskaitė privalomus kūrinius.“

Mokytoja apgailestauja, kad bet kokia improvizacijos laisvė iš pamokų dings, nes reikės kalti pro­graminius kūrinius taip, kaip jie išrikiuoti, nesvarbu, įdomu ar ne.

ŠMM teigimu, 2018 m. PUPP keisis kalbėjimo, rašymo užduotys, bet ne esminės patikrinimo dalys. Esą dar birželį su savivaldybių lituanistų me­todinių būrelių pirmininkais buvo aptarta, kokios užduotys turi būti, kad būtų įvertinti gebėjimai, būtini baigus 10 klasę. Planuojama, kad literatūrinis rašinys bus vienas iš galimų rašymo dalies pasirinkimų, kalbėjimas bus susietas su teksto supratimu. Apibendrinus mokytojų siūlymus, projektas paskelbtas „Li­tua­nistų avilyje“, kur bus toliau aptariamas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

delfi.lt nuotr.

Arūnas MILAŠIUS

Lietuviškų knygų pardavimas auga, didėja leidyklų pajamos ir pelningumas. Tačiau kūrybą kaip galimą oraus pragyvenimo šaltinį, teikiantį bent jau statistinio vidutinio dydžio ar didesnes pajamas, gali vertinti tik tie, kurie patys leidžia savo kūrinius, arba garsūs žmonės, rašantys publicistiką ir kulinarijos vadovus.

Mantvydas Leknickas keletą metų eiles rašė sau ir draugams feisbuke. Tekstų dau­­gėjo, draugų pagyrų netrūko, ir vai­ki­nas pradėjo minti leidyklų slenksčius – no­rėjo, kad jo kūriniai atsidurtų ne tik virtualioje erdvėje, bet ir ant popieriaus. Pasiūlymai leisti poezijos rinktinę leidėjų nesudomino. Vy­rauja nuomo­nė, kad net geriausios eilės ne­virsta di­de­liu eu­rų kiekiu.

„Nusprendžiau rizikuoti ir pagalbos paprašiau savo draugų bei sekėjų. Socialiniame tinkle jų turėjau keletą tūkstančių“, – kelią į poezijos viršūnę brėžia M.Leknickas.

Poetas socialiniuose tinkluose paskelbė, kad ruošiasi leisti knygą, ir gerbėjams pasiūlė pirkti dar neišspausdintą leidinį. Žmonės už jį mokėjo net nematę leidinio. Už surinktas lėšas buvo iš­­spausdinta tūkstantis poezijos rinkinio „Knie­dytos mintys“ vienetų ir išsiųsta užsakovams.

Autorius, kurio knyga šiandien jau parduota 7 tūkst. egzempliorių tiražu, at­vi­rai sako, kad šiandien jau gali derėtis dėl pa­lan­kių sąlygų su leidėjais ir platintojais, todėl ki­ta knyga gali būti bendras jo ir profesionalių leidyklų bendradarbiavimo vaisius.

Sėkmė – derybinė pozicija

„Leisdamas poezijos rinkinį nesitikėjau už­dirb­ti, bet pamačiau, kad ši veikla gali būti pelnin­gas verslas tiek autoriui, tiek leidyklai. Jei ra­šytojas nepalankiomis sąlygomis pasirašo su­tartį su leidykla, dėl to gali kaltinti tik save“, – žodžių į vatą nevynioja M.Leknickas.

Jis pats pirmąja sėkme pasinaudojo derėdama­sis su platintojais dėl palankių sąlygų. Poe­tas tvirtai sako, kad kūrybą galima paversti pra­­gy­venimo šaltiniu, tačiau tai darbas, kuris ne­gali apsiriboti tik klaviatūros barškinimu.

Norint gyventi iš savo kūrinių pardavimo per metus reikėtų parašyti vieną dvi knygas ir už­siimti savo vardo garsinimu, važinėti į susitikimus su skaitytojais, dalyvauti įvairiuose projek­tuose, už kuriuos taip pat mokama. Be to, ne­galima pamiršti, kad vien tik žinomas vardas dar neužtikrina gero pardavimo. Tūkstančiai feis­buko sekėjų tikrai dar nereiškia, kad tiek pat bus ir pirkėjų. Nuolat teks investuoti į rekla­mą ar bent viešuosius ryšius.

Tarpininkų neišvengsi

„Nežinau, ar kartosiu eksperimentą, kai pats spausdinau knygą ir pats ją pardavinėjau internetu. Susidūriau su nesklandumais: kurjeriai dalies knygų nepristatė, nes užsakovų nerado namie. Kai kurie žmonės, pirkdami „Knie­dy­tas mintis“, parašė neteisingą adresą. 5–7 proc. knygų, nors siuntų tarnyba už kiekvieną leidinį gavo po 1,5 euro, taip ir nebuvo nuvežtos užsakovams. Skaitytojai mane apipylė piktais laiškais. Nusprendžiau, kad tegul geriau kny­gas pardavinėja knygynai“, – apie patirtus nuo­tykius ir kodėl prireikė tarpininkų, pasiiman­čių savo dalį, pasakoja M.Lek­nickas.

Rašytojui, kai reikėjo išsiuntinėti parduotas knygas (pirmiesiems pirkėjams jis buvo pažadėjęs ranka pasirašytus egzempliorius su asmeniniu palinkėjimu), teko pagalbon kviestis drau­gus. Nors šiam darbui ėmė atostogų, vienas per trumpą laiką nebūtų sugebėjęs susitvarkyti.

Poetas nurodo ir dar vieną priežastį, kodėl nenori vienas stačia galva nerti į kūrybą ir m­ė­ginti gyventi vien tik iš to, – tai rizikingas verslas. Niekas negali užtikrinti, jog naujo leidinio egzempliorių bus parduota tiek, kad autorius iš to pragyventų, kol baigs kitą kūrinį.

Be to, jei savo leidinius pardavinėsi pats, pa­vyzdžiui, siųsi paštu ar per kurjerius, teks bendrauti su tūkstančiais užsakovų, knygas pakuoti, tikrinti adresus, aiškintis, kodėl vienu ar kitu adresu siuntinys nebuvo pristatytas.

Tai milžiniškas darbas, atimantis daug laiko. Lietuvos rinka ne tokia pelninga kaip didesnių Vakarų valstybių. Paprastai ten žinomi autoriai turi ne tik leidėjus, bet ir agentus, kurie tvarko administracinius reikalus. Mokėti šiems tarpininkams lietuviai, netgi garsūs autoriai, kol kas neturi pakankamai pajamų.

Nori pinigų – kelk skandalą

Vis dėlto norinčiųjų savo kūrybą derinti su leidyba yra. Dailius Dargis pernai išleido penktą knygą apie kriminalinį pasaulį. Jo kelias į sa­varankišką leidybą šiek tiek kitoks nei M.Lek­nic­ko. Kriminalinių istorijų rašytojas nusprendė rizikuoti savo pinigais ir kūrybą paversti vers­lu, nes nenorėjo didžiosios dalies uždarbio pa­likti leidykloms. Šiandien visas jo knygas leidžia jam priklausanti įmonė. Tačiau pradžia bu­­vo tradicinė, kaip ir daugumos autorių – ben­dradarbiavimas su leidykla.

„Dirbau žiniasklaidos įmonėje ir pasiūliau surinkti mano rašytus tekstus apie mafiją bei iš­leisti knygą. Susitarimas buvo toks, kad jei leidinys bus pelningas, uždarbį dalinsimės per pu­sę, jei patirsime nuostolių – nieko negausiu“, – rašytojas pasakoja apie tai, kaip atsirado „Tik­roji Daktarų istorija“, pirmoji jo knyga.

Per penkerius metus šios knygos, autoriaus žodžiais, parduota 50 tūkst. egzempliorių. Visų D.Dargio knygų jau parduota 100 tūkst. Ra­šy­to­jas pripažįsta: jei nori gerų pardavimo rezultatų, kūrinys turi sukelti skandalą.

Pavyzdžiui, „Tikroji Daktarų istorija“ buvo nuolat žiniasklaidos centre, nes Henriko Dak­ta­ro šeima kreipėsi į teismą, o bylinėjimąsi gan plačiai nušvietė įvairūs leidiniai ir portalai. Tai buvo nemokamas viešinimas, kuris didino publikos susidomėjimą leidiniu. Šiandien tokio pat ar net didesnio dėmesio sulaukia Rūtos Vana­gai­tės „Mūsiškiai“.

Leidyklos nuvylė

D.Dargis gražiais žodžiais apie saviraišką ne­­slepia ir tikrosios priežasties, kodėl nusprendė kūrybą paversti verslu: kai pamatė, kiek ga­li­ma uždirbti, leidybos ėmėsi pats. Vis dėlto ket­virtą knygą „Mafijos kronikos“ vėl patikėjo lei­dyk­lai. Tačiau prisipažįsta dėl šio projekto pa­­­ty­ręs nuostolių, nes partneriai pasinaudojo sutarties punktais, kurie buvo nepalankūs autoriui.

„Leidykla turi šimtus leidinių ir atskirai kny­gai neskiria tiek dėmesio, kiek autorius sa­vo kūriniui. Pardavimas buvo menkas, nes ne­buvo reklamos ir viešųjų ryšių palaikymo, be kurių didesnio pardavimo nebus“, – dėsto D.Da­r­gis.

Kriminalinių istorijų rašytojas nusprendė tarpininkams savo leidinių daugiau nepatikėti. Dabar jo kelias – investuoti į knygos parengimą ir spausdinimą, atiduoti tiražą didmenininkams, kurie leidinį išvežioja po knygynus, su­renka pinigus ir juos perveda autoriui. Dalį pa­jamų tenka atiduoti prekybininkams ir tarpininkams, tačiau nereikia rūpintis logistika.

Vis dėlto tai nereiškia, kad autorius gali sū­puo­tis kėdėje ir svajoti apie pirmą milijoną. „Jei nori uždirbti iš knygų rašymo ir leidybos, turi kontroliuoti visą leidybos bei platinimo procesą ir rūpintis viešaisiais ryšiais, derėtis su knygynais. Pavyzdžiui, aš daug dirbu feisbuke. Ten perku reklamą, kuriu puslapius atskiriems leidiniams“, – D.Dargis aiškina, kad lengvai už­­dir­bamų pinigų nėra.

Jis, kaip ir M.Leknickas, daug lėšų skiria reklamai prieš Kalėdas, kai knygų parduodama daugiau. Be to, jei autorius nuolat nešmėžuos portaluose ir televizijoje, jo leidinių pardavimas kris.

Europos Sąjungos ir valstybės paramos kriminalinių istorijų rašytojas neieško. Visi leidiniai – komerciniai projektai, kuriuos finansavo iš savo kišenės. „Mano temos aštrios. Tai ne gro­­žinė literatūra. Rašau tai, ko žmonės negalės nemokamai paskaityti internete“, – sėkmės receptą nurodo D.Dargis.

Vienos knygos neužteks

Šiandien D.Dargiui pajamų šalia knygų pardavimo teikia ir šalutinė veikla – paskaitos, scenarijų rašymas, bendradarbiavimas su televizijomis. Autorius sako, kad jauni ir veržlūs žmonės, kurie nebijo rizikuoti, mėgsta bendrauti ir naudojasi socialiniais tinklais, uždirbti iš savo knygų leidybos bent jau vidutinę lietuvišką algą per mėnesį gali. Tačiau tai nebus viena knyga, kuri neš pinigus visą likusį gyvenimą. Rašyti ir rūpintis leidyba reikės nuolat.

„Kol kas man įdomu rašyti dokumentines is­­torijas. Matau, kad ir žmonėms tai įdomu. Kai knygos nebebus perkamos, imsiuosi kitos veik­­los“, – visą gyvenimą rašyti neplanuoja D.Dar­­gis.

Tradicinės leidyklos taip pat pastebėjo autorius, kurie savo kūrinius leidžia patys. „Va­di­na­moji savilaida, kai žmonės patys leidžia savo kny­gas, augs. Pasaulyje šis judėjimas jau įgijo pa­greitį“, – sako „Vagos“ leidyklos vyriausioji re­­daktorė Agnė Puzauskaitė.

Autoriai ir rinkodarininkai įvardija ir auditoriją, kuriai skiriama daugiausia dėmesio. Tai vi­dutinio amžiaus moteris, turinti nuolatinį darbą.

Leidyklos tokia tendencija, kai žmonės pa­tys leidžia ir reklamuoja savo kūrinius, nesidžiaugia, nes tai atima dalį jų pajamų. „Mums vadinamoji savilaida – iššūkis. Jei geras autorius sugeba pats rūpintis savo kūriniais, jis už­dirba daugiau nei pas leidėją ir jį prisivilioti sun­ku. Iš kitos pusės, pavieniam rašytojui dažnai pritrūksta žinių apie rinkodarą, leidybą“, – apie tai, kad pelningai parduoti savo kūrinius sugeba ne kiekvienas, aiškina leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė.

Tačiau ji pabrėžia ir niuansą, dėl kurio savilaida netampa masiniu bestselerių autorių už­siėmimu: jei knyga nepateisina lūkesčių ir jos leidyba būna nuostolinga, riziką prisiima leidykla. Daug kas tiesiog nenori rizikuoti savo pi­nigais.

Savilaida praktiškai neužsiima vertėjai, ku­riems leidyklos moka didesnius honorarus nei daugumos lietuviškų bestselerių autoriams. Ver­tėjai iš literatūrinio darbo pragyvena. Tai paaiškinama paprastai: vidutiniškai užsienio au­­torių knygų tiražai didesni nei lietuvių au­torių.

Vis dėlto padėtis keičiasi. „Stovime prie ri­bos, kai Lietuvoje vis daugiau autorių galės gy­venti iš honorarų. Kalbame apie vidutiniam at­ly­ginimui prilygstančias pajamas. Bet tokių žmo­nių nebus dešimtys“, – prognozuoja L.Va­ra­navičienė.

Tačiau jei autorius nori uždirbti bent keletą šimtų eurų per mėnesį, nepakanka vidutinio tiražo, kuris statistiškai tik šiek tiek viršija tūkstantį egzempliorių. Prancūzijoje vidutinis knygos tiražas, leidyklos „Tyto alba“ duomenimis, yra 7 tūkst. egzempliorių.

Autoriai nuošalėje

Sotus gyvenimas iš leidyklų honorarų – rašytojams vis dar tolima ateitis. Nors pačių leidyklų pajamos iš knygų pardavimo, Statistikos de­par­tamento duomenimis, didėja, pelno banga kol kas sunkiai ritasi iki autorių.

L.Varanavičienė autoriams, bendraujantiems su leidyklomis, greito uždarbio didėjimo kol kas nežada: prie knygų dirba daugybė žmonių, kuriems reikia mokėti. Leidiniams, galintiems tapti bestseleriais, skiriamas reklamos biu­džetas, tai savo ruožtu taip pat mažina rašytojo honorarą. Be to, leidyklos vis dažniau linkusios sudaryti sutartis, pagal kurias, jei pardavimas stringa, atsakomybę už tai prisiima ir autorius – mažėja jo uždarbis.

A.Puzauskaitė sako, kad autorių, pasirašančių sutartis su leidyklomis, pajamos nedidelės. Mėnesinis atlyginimas, kuris kūrėjams leistų užtikrintai žvelgti į ateitį, niekam nemokamas. „Šiek tiek daugiau nei lietuvių autoriams mo­kama vertėjams, kuriems tai pragyvenimo šaltinis. Leidyklos prie geriausių rikiuojasi į eilę, nes kvalifikuotų specialistų trūksta“, – apie kitą rinkos pusę pasakoja „Vagos“ leidyklos atstovė.

Išspaudžia minimumą

Gintaras Bleizgys, pats išleidęs devynias poe­­zijos knygas ir iki pernai vasaros valdęs 13 knygynų tinklą „Knygų namai LT“, sako, kad Lietuvoje gali būti nuo 10 iki 30 žmonių, mėginančių pragyventi vien tik iš knygų rašymo. Dauguma jų bendradarbiauja su leidyklomis.

Tačiau tai nebūtinai grožinės literatūros au­toriai, o jų gyvenimas ne toks sotus kaip aukštas pareigas einančio valdininko. Kaip jau mi­nėta, daugiausia parduodama publicistikos, ku­linarijos knygų. L.Varanavičienė pateikia ir konkretų pavyzdį: jau keletą metų iš eilės vienos perkamiausių jos vadovaujamos leidyklos knygų – Filomenos Taunytės kūriniai apie sveikatingumą.

G.Bleizgio žiniomis, bent šiek tiek žinomam autoriui, išleidusiam keletą perkamų kny­gų, iš honoraro ir, jei jis pasilikęs autoriaus teises, iš mokesčio už knygų skaitymą bibliotekose per mėnesį įmanoma uždirbti apie 400 eurų. Tokia suma įkandama tik tiems, kurių kū­rinių parduodama bent keletas tūkstančių eg­zem­p­lio­rių. Pragyventi sugeba ir kai kurie grožinės literatūros autoriai. Pavyzdžiui, meilės ro­manų ra­šy­tojai, per metus sukuriantys kelis ro­manus. Ša­­lia honorarų jiems reikšminga pa­jamų dalis – mokestis už knygų panaudą bibliotekose.

„Žinomi autoriai, kurie sugeba organizuoti reklamos kampanijas arba už juos tai padaro lei­dyk­los, parduoda po keliolika ar keliasdešimt tūkstančių knygų“, – dėsto G.Bleizgys ir sa­­ko, kad netgi dabar kai kurie rašytojai su gi­liais pasidūsėjimais pasakoja apie sovietmečiu gyvavusią sistemą, kuri daliai menininkų leido patogiai gyventi.

Lietuviškieji superbestseleriai

„Leidybos verslas prieš keletą metų buvo nuostolingas, tačiau šiandien jau viltingai žengiame į priekį“, – apie tai, kad padėtis taisosi, pa­­sakoja A.Puzauskaitė ir atskleidžia naują ten­den­ciją: pirkėjai vis mieliau renkasi lietuvių au­torių knygas. Prieš keletą metų, su retomis išimtimis, knygynuose karaliavo verstinė literatūra.

„Jei knyga parašyta ir leidžiama kaip ko­mercinis projektas, o jos pardavimas pasiekia bent 7 tūkst. egzempliorių, iš tokio tiražo galima uždirbti nuo kelių iki keliolikos tūkstančių eurų. Kiek man asmeniškai teko susidurti, pats didžiausias pirkimas buvo Valdo Adamkaus kny­gos „Paskutinė kadencija“. Mes, knygynų savininkai, mokėjome spaustuvei, kad tik greičiau išleistų naują tiražą“, – į prisiminimus leidžiasi G.Bleizgys.

Vien „Knygų namai LT“ tinkle pajamos iš V.Adamkaus knygos per mėnesį siekė 13 tūkst. eurų. Vidutiniškai parduodant bet kurio kito autoriaus knygas pajamos paprastai siekdavo ne daugiau kaip 300 eurų per mėnesį.

„Tyto albos“ vadovė patvirtina, kad V.Adam­­­kaus knyga lietuviškais mastais buvo superbestse­­leris, kurio parduota per 40 tūkst. egzempliorių. Nors išleista 2011 m., knyga perkama ir da­bar.

Kito tokio atvejo, kai žmonės veržėsi į knygynus ir stovėjo eilėse dėl vienos knygos, nebebuvo, nors sujudimų, kai skaitytojai eina pirkti ne šiaip knygos, o ieško vieno ar kito autoriaus kūrinių, būna gana dažnai.

Lietuviškais bestseleriais, kurių parduota po keliolika tūkstančių, galima vadinti Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“, Laimos La­vas­tės „Mes. Lietuviai“. Jos leistos pakartotiniais tiražais. Iš verstinių knygų laukiamos tokios, kaip E.L.James „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, Gregory Davido Robertso „Šantaramas“.

„Rinkoje būna šuolis, kai užgriebiama ne­nagrinėta arba uždrausta tema. Kitas svarbus faktorius – leidyklos palaikymas. Didžiausius knygynus ir leidyklas valdo tos pačios įmonės. Jei knyga padedama matomoje vietoje, rengiama jos palaikymo kampanija, bus ir parduodama. Kitų knygų pirkėjai tiesiog nepamato. Dėl to sunku prasimušti autoriams, kurie nepriklauso didžiosioms leidykloms“, – aiškina G.Bleizgys.

Poetas sako, kad 5 tūkst. egzempliorių tiražas – didelis ir pelningas. Jei parduodamas tik pir­minis apie 2 tūkst. egzempliorių leidimas, tai balansuojama ties savikainos riba.

Tačiau knygos gyvenimo laikas nėra amžinas. Paprastai tai metai, kartais dveji. Išimtys – retos. „Vagos“ leidyklos redaktorė pasakoja, kad kartais pasitaiko, jog kokia nors verstinė knyga sandėliuose guli keletą metų, jau planuojama ją išvežti į makulatūrą, tačiau staiga šios knygos motyvais išleidžiamas kino filmas, ir tada leidinys šluojamas iš lentynų, prireikia naujų tiražų.

Verslo sistema

Šiandien sudėtinga pasakyti, kokio dydžio tikroji Lietuvos knygų rinka, nes leidiniai parduodami ne tik specializuotuose knygynuose. Statistikos departamentas duomenis renka tik iš pastarųjų.

„Palyginti daug leidinių realizuojama prekybos centruose, per susitikimus su skaitytojais, elektroninėse parduotuvėse“, – specifiką aiškina G.Bleizgys.

Kitas galingas ir vis augantis pardavimo kanalas – feisbukas. Tokie autoriai, kaip Ilzė Butkutė, M.Leknickas, gerbėjams tiesiogiai parduoda tūkstančius egzempliorių savo kūrinių. Daug realizuojama ir knygų mugėje. Jei užtenka reklamos, leidyklos ten parduoda tūkstančius egzempliorių. Dėl to šiam renginiui leidyklos ruošia pačias karščiausias naujienas.

G.Bleizgys sako, kad nors knygos didžiausio pardavimo laikas yra metai, šį laiką galima pratęsti, jeigu autorius rašo nuolat: jei patinka nauji kūriniai, žmonės perka ir senus. Kitas kelias – jei leidykla kūrinį įtraukia į kokią nors seriją. Pirkdami naujus leidinius žmonės ieško ir senų serijos knygų.

Svarbus pardavimo skatinimo būdas – įvairūs konkursai ir rinkimai. Jie suteikia ne tik rek­lamą. „Jei knyga pateko į geriausių knygų de­­­­­­­šimtuką, tai praktiškai garantuoja, kad 500–700 leidinio egzempliorių nupirks bibliotekos. Lietuvos rinkai tai didelis kiekis“, – niuan­sus aiškina G.Bleizgys.

Elektroninės knygos – užribyje

Tradicinis leidybos verslas atsigauna – bendros pajamos pokriziniais metais didėja, tačiau jei kalbame apie visą rinką, prabėgusius metus galima įvardyti kaip neįgyvendintų lūkesčių laiką: nurimo kalbos apie elektronines knygas, nors prieš keletą metų didieji portalai pompastiškai atidarinėjo skaitmeninius leidinius platinančius knygynus. Lūžio neįvyko ir virtualios knygos liko tik nišine preke.

A.Puzauskaitė sako, jog elektroninių knygų leidyba, kurios leidyklos bijojo, nes prognozuota, kad popieriniai leidiniai greitai išnyks, buvo aklavietė. Maždaug prieš dvejus metus paaiškėjo, kad skaitmeninių leidinių pardavimas ne­iš­stums popierinių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.

„Vagos“ leidyklos redaktorė sako, kad šia­me segmente sėkmės sulaukia tik pavieniai projektai. Šiandien leidyklos prognozuoja, kad elektroninė leidyba – ne šviesi ateitis, o tik nišinis pardavimo kanalas.

„Pardavinėju visų penkių knygų elektronines versijas, tačiau tai labiau prestižas ir parodymas, kad žengiu koja kojon su laiku, nei už­darbis“, – patirtimi dalijasi D.Dargis.

Rašytojas savo kūrinius platina „iTunes“ ir „Google Play“, lietuviškuose elektroniniuose knygynuose skaitmeninės versijos neparduoda. Pačiam D.Dargiui skaitmeninės knygos – kol kas tik galvos skausmas: jas masiškai platina piratai. Reikia nuolat stebėti nuskenuotus leidinius platinančius tinklalapius ir jiems rašyti piktus laiškus, kad kūrinio platinimas būtų nu­trauktas. „Bylinėtis kol kas neprireikė. Už­ten­ka pagąsdinimų, ir knygas jie išima. Jei ne­būtų piratų, pardavimą tai dar šiek tiek kilstelėtų“, – porina D.Dargis.

L.Varanavičienė sako, jog elektroninių kny­gų pardavimo mažėjimas matomas visame pasaulyje, ir prognozuoja, kad pas mus skaitmeninė leidyba netaps reikšminga.

Tiražų kritimas

1994 m. vidutinis knygos tiražas (6,8 tūkst. egz.) buvo net 5 kartus didesnis negu 2014 m. – 1,3 tūkst. egz. Verstinės knygos leidžiamos kiek didesniu kaip 1,6 tūkst. egz. tiražu.

Šaltinis: Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Rūta Vanagaitė: „Rengiuosi dėvėtų rūbų parduotuvėse“

Lietuvoje bestselerių autoriai neuždirba tiek pinigų, kad galėtų nevaržomai gyventi. Aš pati iš kūrybos pragyvenu sunkiai, rengiuosi dėvėtų rūbų parduotuvėse ir greito pagerėjimo nelaukiu – leidykla ne kartą yra pasakiusi, kad iš rašymo nepraturtėsi.

Šiandien mano pagrindinės pajamos – tai 15 proc. nuo knygos „Ne bobų vasara“ leidyklos kainos. Tai mažiau kaip euras už vieną egzempliorių, bet aš dėkinga žmonėms, kurie ją vis dar perka. Šio kūrinio per dvejus metus parduota per 30 tūkst. egzempliorių.

Jei būčiau žinojusi, koks bus jos populiarumas, galbūt būčiau leidusi pati. Tačiau šioje rinkoje nieko negali nuspėti.

Taip nutiko ir pastarajai mano knygai „Mūsiškiai“. Ją rašiau vien dėl to, kad po knygos „Ne bobų vasara“ leidyklai buvau įsipareigojusi pateikti dar vieną kūrinį. Sėkme niekas netikėjo, netgi aš pati. Maniau, kad jos niekas nepirks.

Gavau 1500 eurų honorarą. Tai atlygis už mano pusės metų darbą. Taigi uždirbau maždaug eurą per valandą. Tiek pat kainavo automobilio parkavimas prie Lietuvos ypatingojo archyvo ir kava. Kad sumokėčiau advokatams, kurie skaitė tekstą prieš jį atiduodant leidyklai, pinigus ėmiau iš santaupų.

Kiek žinau, knygos pristatymo vakarėliui su sumuštiniais buvo skirta daugiau lėšų, nei man sumokėta honoraro. Nieko nekaltinu. Sutartį pati pasirašiau ir sutikau su siūlomomis sąlygomis. Kai leidyklos savininkai mane kviečia prabangių pietų, aš jiems pasiūlau iškepti bulvių, o likusius pinigus atiduoti man.

Nors „Mūsiškių“ sėkme netikėjo niekas, netgi aš pati, šią knygą būčiau rašiusi netgi tada, jei niekas man nebūtų sumokėjęs. Tačiau man motyvas – ne tik pinigai. Rašiau knygą, nes norėjau kažką Lietuvoje pakeisti. Be to, man patinka rašyti. Moku žmonėms sakyti tai, kas jiems svarbu.

Man patinka daryti tai, ką noriu, ir negalvoti apie pinigus. Juokinga, kai žmonės mano, kad „Mūsiškius“ parašiau tam, kad į save iššaukčiau ugnį ir uždirbčiau milžinišką sumą.

„13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių“ investicijos

2 tūkst. egzempliorių pirmasis tiražas;

7 tūkst. Eur – pirmojo tiražo parengimo ir spausdinimo kaina;

2–3 tūkst. Eur – viešinimo kaina;

140 parduotų egzempliorių autoriui duoda 1000 Eur pajamų.

Šaltinis: Dailius Dargis

Leidyklų honorarai

400–700 Eur – poezijos knygos autoriaus honoraras.

1200–5000 Eur – populiarios prozos knygos autoriaus honoraras.

3000–5000 Eur – žinomo vertėjo honoraras už knygą.

Šaltiniai: Gintaras Bleizgys, UAB „Vagos“ leidykla

Šių metų Knygų mugė piršo nuomonę, kad knygų leidėjams artėja aukso valanda. Per keturias mugės dienas ją aplankė 60,2 tūkst. lankytojų. Parodoje dalyvavusios 250 leidybos kompanijų iš devynių šalių džiaugėsi neįtikėtinai dideliu susidomėjimu ir geru pardavimu.
„Ar atsigauna šis sektorius? Jis nemiršta, tai akivaizdžiai parodė mugė. Tačiau  kalbėti apie jo suklestėjimą tikrai anksti“, – mano Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentė, leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė.
Statistikos departamento duomenimis, pernai knygų ir periodikos leidėjų įmonių Lietuvoje buvo 523, 66-iomis mažiau nei 2008 m. ir maždaug perpus nei buvo 2000-aisiais. Tačiau, pasak L.Varanavičienės, nemažai jų per metus teišleidžia keletą brošiūrų, o aktyviai veikiančių, turinčių savo programą, pardavimo būdus – apie pusšimtis. Visų leidėjų pajamos per metus siekia apie 500 mln. Lt.
Naujų žaidėjų šioje rinkoje nedaug, nes išleisti knygą lengviau nei patekti į didžiuosius prekybos tinklus, o kaina su knygynų antkainiu gerokai išauga.
„Didelį pardavimą mugėje lėmė tai, kad čia knygos buvo be knygyno antkainio, tad jos žmonėms pasirodė įperkamos“, – neabejoja L.Varanavičienė. Tačiau leidėjai negali reguliuoti knygyno antkainio, o knygynai aiškina, kad ir jiems reikia išgyventi.
Išeitis gali būti besiplečianti internetinė knygų prekyba. Pigesnės ir elektroninės knygos. „Jei elektroninių knygų platinimas plėsis nelegaliu būdu, pirataujant, leidykloms tai bus smūgis. Kažkodėl Lietuvoje įsišaknijusi nuomonė, kad intelektualus produktas virtualioje erdvėje nieko nekainuoja“, – apgailestauja L.Varanavičienė.