Andrių Kubilių, kaip politiką, tiesiog persekioja bloga lemtis – jo Vyriausybėms vis tenka blogosios ekonomikos fazės valdymas, kuriam neišvengiamai pasibaigus gerėjančių rezultatų ir pilnėjančio iždo vaisių ateina valdyti kiti.
Tikėkimės, kaip praktikuojantis katalikas, jis supranta, kad didžiausia našta tenka tam, kuris sugeba panešti, o kaip ambicingas politikas, geba įvertinti, kad sunkios užduoties vaisiai saldesni nei tie, kuri patys krinta į rankas.
Tačiau dabar jo vėl nuoširdžiai gaila. Rodos, praėjus juodžiausios krizės laikotarpiui ir jau po truputį gerėjant makroekonominiams rodikliams, visai čia pat buvo laikas, kai gerėjantį gyvenimą pradės justi ir žmonės, – vėl stiprės jų pasitikėjimas ateitimi ir savo šalimi, šviesės rinkėjų nuotaika ir didės (na, bent jau nenyks) simpatijos tiems, kurie valdė ir nenuvaldė į griovį per giliausio sunkmečio metus.
Bet kur tau – ėmė ir pradėjo pildytis blogiausios prognozės dėl skolose iki ausų pasiskandinusios Europos ir JAV. Tiesą sakant, vargu ar kažkoks kitoks scenarijus buvo įmanomas. Anąkart bankų skolas perėmė valstybės, kurios dabar jau pačios priėjusios liepto galą ir pinigų spausdinimo mašinos jungiamos visame pasaulyje, – nes iš esmės tiek JAV pasirinkta pinigų spausdinimo procedūra, tiek Europos centrinio banko sprendimas supirkti nebeišsikapanojančių Pietų Europos valstybių obligacijas reiškia tą patį, kas anos krizės aušroje Volstrite buvo pakrikštyta cash for trash (grynieji už šiukšles) terminu. Kitaip sakant, problemos šaknis neišrauta ir ją vėl mėginama pudruoti trumpalaikėmis ir nežinia į kokią ateitį vedančiomis priemonėmis.
Ką tai reiškia Lietuvai? Vėl brangstančias paskolas (verslui ir žmonėms) ir vėl blogėjančias skolinimosi sąlygas užsienio rinkose (valstybei). O skolintis ir dar šiemet, ir kitais metais teks neišvengiamai – prognozuojamas viešųjų finansų deficitas 2012 m. sieks mažiausiai 3 proc. BVP, o tai yra papildomi 3 mlrd. litų skolos. Nepamirškime – ir tai yra vis dar optimistinis, šiomis savaitėmis vėl prasidėjusių finansų rinkų neramumų nevertinantis kitų metų scenarijus!
Tokiomis aplinkybėmis joks išmintingas šeimininkas nedrįstų dar labiau didinti savo išlaidų, priešingai, žiūrėtų, kur čia sutaupius, kad skolintis tektų mažiau. Tačiau ar tokiu išminčiumi, galvojančiu apie ilgalaikę valstybės ateitį, šiais priešrinkiminiais metais sugebės tapti A.Kubilius – mažai tikėtina. Kaip jam ir pensijas į pažadėtą prieškrizinį lygį grąžinti, ir į skolas dar labiau neįlįsti? Tai tiesiog neįmanoma, nors nė vienas pasirinkimas laimingos pabaigos nežada.
Telieka susidomėjus laukti naujojo politinio sezono ir stebėti, kas nusvers šį kartą: noras laimėti ar noras gelbėti valstybę.
Ar sugebės A.Kubilius tapti išminčiumi, galvojančiu apie ilgalaikę valstybės ateitį šiais priešrinkiminiais metais?