Neseniai Lietuvos Konstitucinis Teismas pateikė išvadą dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo teisėtumo. Lygiai taip pat įdomu ir naudinga būtų išgirsti, ką Konstitucinis Teismas pasakytų apie kai kurias Lietuvoje taikomas pridėtinės vertės mokesčio lengvatas.

Bet koks Lietuvoje priimtas įstatymas gali būti Konstitucinio Teismo vertinimo objektas. Pastaruoju metu Konstitucinis Teismas pateikė išvadą dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo teisėtumo – neproporcingai mažinant valstybės tarnautojų atlyginimus buvo pažeista konstitucinė teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Šią problemą Vyriausybė žada išspręsti jau kitais metais, tačiau įdomių ir sudėtingų klausimų Konstitucinis Teismas sulaukia vis daugiau.
Praėjusią savaitę šis Teismas priėmė ir prašymą ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Nekilnojamojo turto įstatymo nuostata, neleidžianti fiziniams asmenims pretenduoti į šio mokesčio lengvatą, dėl to, kad lėšos įskaitomos ne į savivaldybės, o į valstybės biudžetą. Tačiau tokia nuostata atrodo kaip labiau techninio pobūdžio problema, o ne nusižengimas esminiams Konstitucijos principams. Daug įdomiau būtų išgirsti, ką Konstitucinis Teismas pasakytų apie kai kurias Lietuvoje taikomas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatas, pavyzdžiui, šildymo lengvatą.
Prašymą ištirti įstatymo konstitucingumą pateikti gali tik Vyriausybė, teismai arba Seimo narių grupė, apimanti ne mažiau kaip penktadalį visų Seimo narių. Gavęs tokį prašymą, Konstitucinis Teismas turėtų įvertinti, ar pridėtinės vertės mokesčio lengvata centralizuotai teikiamai šildymo paslaugai ir karštam vandeniui nepamina nė vieno Lietuvos Respublikos Konstitucijos principo. Vertinant būtent šią lengvatą pirmiausia kyla abejonių dėl lygiateisiškumo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių, laisvos konkurencijos ir socialinio solidarumo principų. Ar nė vienas iš šių principų nėra pamintas pridėtinės vertės mokesčio lengvatą taikant tik centralizuotai teikiamai šilumai?
Visų pirma tokia pridėtinės vertės mokesčio lengvata neabejotinai diskriminuoja necentralizuotu šildymu besinaudojančius gyventojus. Šios lengvatos autoriai turbūt sakytų, kad tai socialinis solidarumas, – reikia paremti brangiausiai už šilumą mokančius gyventojus. Tačiau dažniausiai didmiesčio senamiestyje ar kituose prestižiniuose rajonuose šildosi ir lengvatą gauna gerokai didesnių pajamų gyventojai, nei kaimo trobą malkomis šildantis ir jokios lengvatos negaunantis asmuo. Vadovaujantis idėja, kad brangus daiktas, kurio ne visada gali atsisakyti, savaime prašosi pridėtinės vertės mokesčio lengvatos, ją būtų galima taikyti ir, pavyzdžiui, vestuviniams žiedams.
Akivaizdu, kad didžiausią pridėtinės vertės mokesčio lengvatos, taikomos šildymui, naudą gauna didžiausius butus turintys gyventojai. Todėl tokia lengvata yra regresinė – didesnė finansinė nauda suteikiama turtingesniems gyventojams. Solidarumo čia ne per daugiausia.
Be jokios abejonės, yra daug butuose gyvenančių gyventojų, kurių išlaidos už šildymą neproporcingai didelės net ir taikant aptariamą PVM lengvatą. Tačiau tokią problemą reikia spręsti didinant pastatų energetinį efektyvumą (turbūt ne be valstybės pagalbos) ir suteikiant asmenines kompensacijas už šildymą – o tai Lietuvoje jau daroma.
Be to, kaip paaiškinti tokią ekonominę ir socialinę politiką, kai mažesniame miestelyje ar kaime, kuriame nėra centrinio šildymo paslaugos, gyvenantis asmuo neturi galimybės gauti šildymo lengvatos? Mažesniuose miesteliuose yra ir mažų daugiabučių, kurie šildomi dujomis ar kietuoju kuru, o juose gyvena tikrai ne turtingiausi šalies gyventojai. Ar taip nėra paminamas lygiateisiškumo principas?
Skeptikai pasakys, kad kietuoju kuru namus šildantys gyventojai pridėtinės vertės mokesčio už malkas apskritai nemoka – patys kerta mišką arba perka juodojoje rinkoje. Tačiau diskriminacinės mokesčių politikos negalima pagrįsti mokesčių vengimo ir šešėlinės ekonomikos egzistavimo faktu.
Iš tiesų – kaip šios pridėtinės vertės mokesčio lengvatos atrodo nediskriminavimo, laisvos konkurencijos ir teisėtų lūkesčių principų kontekste? Ar žmogus (arba daugiabučio bendruomenė), investavęs į įrangą, kuri leidžia panaudoti geoterminę šilumą arba pašildyti vandenį naudojant saulės energiją, gali pasinaudoti PVM lengvata? Ar tokios įrangos gamintojai ir tiekėjai gali laisvai konkuruoti su centrinio šildymo paslaugos teikėjais? Ar į aplinką tausojančias technologijas investavęs žmogus negali turėti teisėto lūkesčio, kad jis bent jau nepatirs diskriminuojančios mokesčių naštos? Juk tai, kad kažkada žmogus turėjo pinigų tokioms investicijoms, dar nereiškia, jog ir ateityje jo pajamos išliks didelės ir jis galės toliau mokėti didesnius mokesčius.
Be jokios abejonės, tokios pačios ar net griežtesnės kritikos verta ir primygtinai siūlyta ir dar rudenį dėmesio sulauksianti pridėtinės vertės mokesčio lengvata mėsai ir mėsos produktams. Didžiausia nauda iš jos būtų didesnes pajamas gaunantiems ir mėsą dažnai valgantiems gyventojams (ir, beje, šių produktų gamintojams), o skurdžiausiai gyvenantieji ir vegetarai jos apskritai nepajustų.
Laisvos konkurencijos principą tokia lengvata turbūt taip pat pamintų – dėl jos taikymo žuvies produktus gaminančioms įmonėms konkuruoti būtų sunkiau, tačiau jokio teisinio ir ekonominio pagrindo tam surasti būtų neįmanoma.
Klausimas, ar kai kurios pridėtinės vertės mokesčio lengvatos neprieštarauja mūsų šalies Konstitucijai, būtų tikras galvos skausmas Konstituciniam Teismui. Tačiau Konstitucinio Teismo atsakymas greičiausiai būtų ne mažesnis galvos skausmas Vyriausybei.
O galbūt priešingai – pagaliau atsirastų ne tik galimybė, bet ir pareiga atsisakyti diskriminuojančių, neefektyvių ir kartais tiesiog žalingų mokesčių lengvatų.

Klausimas, ar kai kurios pridėtinės vertės mokesčio lengvatos neprieštarauja mūsų šalies Konstitucijai, būtų tikras galvos skausmas Konstituciniam Teismui. Tačiau Konstitucinio Teismo atsakymas greičiausiai būtų ne mažesnis galvos skausmas Vyriausybei.

Įdarbindami jaunus žmones darbdaviai mažesnius mokesčius „Sodrai“ mokės nebe šių jaunuolių ateities sąskaita, o padedami Europos Sąjungos lėšų. Siekiant kovoti su jaunimo nedarbu, socialinio draudimo įmokų lengvata jaunuoliams nuo rugpjūčio 1 dienos bus pratęsta, tačiau sąlygos jauniems darbuotojams bus palankesnės.

Taip „Veidui“ tvirtino socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas.
„Dar 2010 m. buvo priimti įstatymo pakeitimai, kurie suteikė galimybę darbdaviams mokėti gerokai mažesnes socialinio draudimo įmokas. Vien per 2011 metus darbdaviai pasinaudodami šia lengvata sutaupė per 50 mln. Lt, o tokia lengvata pasinaudojo per 60 tūkst. jaunų žmonių“, – teigia D.Jankauskas.
“Sodros” duomenimis, nuo lengvatos taikymo pradžios 2010 m. rugpjūtį ja pasinaudojo 101,1 tūkst. žmonių. Dėl šios lengvatos darbdaviai sutaupė 72,8 mln. Lt., o apdraustieji – 9,4 mln. Lt.
Tačiau kritikuotina tai, kad ši lengvata pirmąkart įsidarbinusiems taikoma pačių jaunuolių ateities sąskaita – nemokamos pensijų socialinio draudimo įmokos, tad nesikaupia ir pensija. Pritaikius lengvatą darbdaviai moka ne 40 proc. (įskaitant apdraustojo dalį – 9 proc.), o 13,68 proc. valstybinio socialinio draudimo įmokų.
Pasak ministro, nuo rugpjūčio 1 d. lengvata jaunimui bus taikoma nebe būsimos pensijos sąskaita, o pasinaudojant Europos socialinio fondo lėšomis.
Lietuva patenka tarp šalių, kuriose jaunimo nedarbo lygis aukščiausias ES. Vis dėlto nedarbas iš lėto mažėja. Darbo biržos duomenimis, 2012 m. liepos 1 d. buvo įregistruota 25,6 tūkst. jaunų bedarbių iki 25 metų amžiaus, tai yra 3,4 tūkst. mažiau nei prieš metus.

REUTERS

Šiandien “Lietuvos žinios” informuoja, kad ekologiškų (tiksliau, hibrinių, nes serijinių elektromobilių Lietuvoje nėra) automobilių savininkai galės nemokėti stovėjimo mokesčio.

Tokių automobilių savininkai galės nemokėti už stovėjimą Klaipėdos centre ir nemokamai įvažiuoti į Neringos savivaldybės administruojamą Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją.

Uostamiesčio taryba sprendimą atleisti hibridinių automobilių ir elektromobilių, kurių variklio tūris neviršija 2 tūkst. kubinių centimetrų, savininkus nuo minėtos rinkliavos turėtų priimti per artimiausią posėdį.

Klaipėdiečių iniciatyvą remia ir neringiškiai. Anot Neringos mero Antano Vinkaus, siūlymas aplinkos neteršiančioms transporto priemonėms taikyti lengvatas jau šiuo metu svarstomas.

Tačiau norintieji ekologiškais automobiliais persikelti per Kuršių marias šią vasarą dar neturės jokių lengvatų ir kaip kiti keliautojai turės krapštyti pinigines. Valstybės valdoma bendrovė savo paslaugų kainodarą keičia gerokai lėčiau. Pasak AB “Smiltynės perkėla” generalinio direktoriaus Dariaus Butvydo, net ir dėl mažiausio kainos pakeitimo privalu gauti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pritarimą.

Nuo birželio 1-osios iki rugpjūčio 31 dienos visi lengvųjų automobilių savininkai, atvažiuojantys į Kuršių nerijos nacionalinio parką, turi mokėti 20 litų rinkliavą. Lengvojo automobilio perkėlimas per Kuršių marias šiuo metu kainuoja 40 litų.

Scanpix

“Bank Gospodarstvva Krajowego” (BGK) siūlo 1,42 mlrd. eurų (4,9 mlrd. litų) su 2,63 proc. palūkanomis 2-7 metams, rašo “Verslo žinios”. Vienintelė sąlyga – bus finansuojamas tik Lenkijoje pagamintų prekių ir produktų pirkimas.

“Paskolas gali gauti visų rūšių įmonės be jokių limitų. Nebus taikoma apyvartos ir darbuotojų skaičiaus ribojimų”, – sakė Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius Marius Busilas.

Jo teigimu, tai geresnis pasiūlymas nei galima sulaukti iš Lietuvoje veikiančių bankų.

Lietuviai kol kas stačia galva nepuola prie paskolų, tačiau neslepia, kad importuojant kai kurias prekių grupes perspektyva vilioja.

“Jei “Bank Gospodarstwa Krajowego” būtų atėjęs prieš 1,5 metų, tada tikrai būtume mėginę skolintis iš Lenkijos. Šiandien lėšų gan lengvai galima gauti ir Lietuvoje”, – sakė “Lietkoopsąjungos” valdybos pirmininkas Robertas Miliauskas.

Verslininkas vis dėlto neatmeta galimybės žvalgytis kaimyninėje valstybėje, nes prekių iš šios šalies įveža palyginti daug.

Sunku suprasti valdžią. Tai mažina PVM lengvatas, tai jas didina, tai priveria vartus šešėlinei ekonomikai, tai juos praveria.

Kasmet aršiai diskutuojama dėl PVM mažesnių tarifų panaikinimo. Beliko nepanaikintos lengvatos tik šiluminei energijai, vaistams ir knygoms. Bet štai ES komisaras A. Šemeta pranešė, kad Europos Sąjungos komisija patenkino Lietuvos prašymą ir leido padidinti nuo 100 (29 tūkst. EU) iki 155 tūkst. litų (45 tūkst. EU) pajamų ribą, kurią pasiekus prekių ir paslaugų pardavėjai turi registruotis pridėtinės vertės mokesčio (PVM) rinkikais, imti iš pirkėjų šį mokestį ir sumokėti biudžetui. O tai leistų gerokai daugiau parduoti neapmokestintų pridėtinės vertės mokesčiu prekių ir paslaugų. Ši lengvata, apie kurią visiškai nekalbama viešumoje, prilygsta, o gal ir didesnė už PVM įstatymu nustatytas lengvatas vaistams, knygoms ir šiluminei energijai.

Tenka pastebėti, kad kitos valstybės yra nustačiusios 3-9 kartus mažesnę pajamų ribą, kurią pasiekus, reikia registruotis PVM rinkiku ir rinkti PVM. Pavyzdžiui, Graikija – 5000, Belgija – 5580, Danija – 6705, Latvija – 14347, Estija – 15978, Vokietija – 17500 eurų. Tenka priminti, kad Lietuvoje iki 1994 m. vidurio riba buvo 15 (4350 EU), po to padidinta iki 50 (17250 EU), nuo 1998 m. vidurio iki 100 (29000 EU), o dabar – norima padidinti iki 155 tūkst. litų (45000 EU).

Šiuo metu turgaus prekeiviai labai priešinasi įvedamiems kasos aparatams. O priežastis yra tai, kad jais fiksuojamos pajamos, kurių nenori atskleisti prekeiviai. Mat, pasiekus nustatytą pajamų ribą, reikia užsiregistruoti PVM rinkiku, imti iš pirkėjo šį mokestį ir sumokėti biudžetui. Ypač tai neparanku prekiaujantiems kontrabandinėmis ir neapmokestintomis PVM prekėmis, kurios įsigyjamos iš ne PVM mokėtojų. Mat, tuomet reikia sumokėti visą mokesčio sumą. Padidinus pajamų ribą trečdaliu, leistų jiems vėliau registruotis rinkiku ir vėliau pradėti rinkti PVM. Taigi, pirmuoju veiksmu valdžia priveria, o antruoju – praveria vartus šešėlinei ekonomikai.

Pajamų ribos padidinimo faktas pateiktas visuomenei kaip žymus valdžios pasiekimas lengvinant verslo sąlygas. Bet ar tai tiesa ir kokia iš to nauda valstybei?

Paimti iš pirkėjo mokestį nėra sunku. Tai automatiškai atlieka kasos aparatas. Surinktą mokestį reikia nustatytu terminu sumokėti biudžetui. Terminas labai palankus mažiesiems verslininkams, kurie gauna iki 200 tūkst. Lt pajamų per metus. Jie turi sumokėti biudžetui surinktą iš pirkėjų PVM kas pusmetį. Taigi 6 mėnesius gali naudotis surinktu PVM nemokant palūkanų. Tai ar labai yra sunkios sąlygos? Suprantama, šiek tiek pabrangsta parduodamos prekės ir paslaugos ir netenkama pranašumo prieš PVM rinkikais įsiregistravusius pardavėjus.

Statistikos departamento duomenimis, 2010 metų pabaigoje veikė 63,8 tūkst. ūkio subjektų ir ekonominę veiklą vykdė 124 tūkst. fizinių asmenų. Įsiregistravusių PVM rinkikais buvo 70,5 tūkst. asmenų. Suprantama, daug neįsiregistravusių rinkikais subjektų, ypač fizinių asmenų, gauna mažai pajamų ir būtų neprotinga reikalauti, kad jie iš pirkėjų imtų PVM. Bet yra ir tokių, kurie gauna 100 ir daugiau tūkst. litų pajamų, bet nėra įsiregistravę PVM rinkikais ir neima iš pirkėjų PVM parduodami prekes bei suteikdami paslaugas. O padidinus pajamų ribą iki 155 tūkst. Lt, dar daugiau atsirastų tokių asmenų.

Neapmokestintų pridėtinės vertės mokesčių prekių ir paslaugų apimtį apytikriai parodo sumokėtos biudžetui PVM sumos santykis su šio mokesčio objektu – apmokestinama pridėtine verte. 2010 metais santykis buvo 13,3 proc., esant PVM tarifui 21 proc.

Todėl ne laikas didinti pajamų ribą, kai valstybė nesuduria galą su galu. Geriau būtų sugrįžti į praeitį ir lygiuotis į kaimynus.

Vyriausybė ketina nepritarti Seimo nario Algirdo Butkevičiaus parengtoms įstatymo pataisoms, kuriomis siūloma nuo 2011 metų lengvatinį 10 proc. pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą taikyti devynioms prekių ir paslaugų grupėms.

Vyriausybė teigia įvertinusi itin ženklius galimus valstybės biudžeto pajamų netekimus ir tai, “kad vartotojai vis tiek nepajus tiesioginės naudos”, taigi projektui pritarti neketina.

A. Butkevičius siūlė lengvatinį 10 proc. PVM tarifą taikyti šioms prekėms ir paslaugoms:

1) visuomeniniam transportui, įskaitant keleivių pervežimą geležinkeliu ir vidaus vandenimis;

2) knygoms, laikraščiams, žurnalams ir kitiems periodiniams leidiniams;

3) vaistams, veterinariniams vaistams, specialios paskirties kūdikių maisto produktams, taip pat medicinos įrangai;

4) viešbučio tipo ir specialaus apgyvendinimo paslaugoms;

5) šviežiai atšaldytai mėsai ir valgomiems subproduktams;

6) šviežiai atšaldytai naminių paukščių mėsai ir jų valgomiems subproduktams;

7) gyvoms, šviežioms ir atšaldytoms žuvims;

gyvenamųjų namų statybos, renovacijos, apšiltinimo paslaugoms, už kurias mokama valstybės ir savivaldybių biudžetų, valstybės teikiamų lengvatinių kreditų ir valstybės specialiųjų fondų lėšomis;

9) šilumos energijai, tiekiamai gyvenamosioms patalpoms šildyti, bei į gyvenamąsias patalpas tiekiamam karštam vandeniui.

Anot Vyriausybės, dėl lengvatinio PVM tarifo taikymo metiniai valstybės biudžeto pajamų netekimai sudarytų apie 428 mln. litų, taigi vietoje to, kad reikėtų sumažinti 4,5 mlrd. litų biudžeto deficito, tektų deficito sumažinimo uždavinį padidintų iki beveik 5 mlrd. litų.

Lengvatinių PVM tarifų taikymo buvo atsisakyta nuo 2009 m. sausio 1 d., įgyvendinant Vyriausybės programos nuostatas. Kaip teigiama Vyriausybės pranešime, dėl įvairių lengvatų prarandamas mokesčių sistemos vientisumas ir skaidrumas: lengvatiniai PVM tarifai iškraipo santykines prekių ir paslaugų kainas, o tai lemia nevienodas konkurencijos sąlygas panašioms prekėms ir paslaugoms.