„Tie skeletai spintose nelabai domino. Domino dabartis“, – rašytojas Herkus Kunčius lyg trupinius nuo stalo nužėrė temas, kurios netapo pagrindinėmis jo ir Piotro Kępinskio knygoje „Lietuvio ir Lenko pokalbis“, – tai didelės žaizdos, kurias abi tautos yra padariusios viena kitai. Lenkų kalba išleista H.Kunčiaus ir P.Kępinskio knyga dabar verčiama į lietuvių kalbą.

Arūnas BRAZAUSKAS

H.Kunčius knygoje nušviečia jos atsiradimą: „Pradėjome rašyti 2013 metų rudenį Vilniuje. O atsitiko taip, kad prieš ketvertą metų – bendro bičiulio dėka – susipažinome „Florentino“ restorane Uni­versiteto gatvėje. Tą kartą trise ilgai šnekėjomės, o pasibaigus restorano darbo laikui skirtis vis dar nesinorėjo. Tad patraukėme į Literatų gatvę, kurioje tuomet gyveno Piotras. Nuo to laiko pradėjome susitikinėti, dažniausiai vyninėje „Savas kampas“.

Neretai šie pašnekesiai taip įaudrindavo mūsų abiejų protus, jog nieko kito nelikdavo, kaip ir vėl kuo greičiau susitikti, kad galėtume tęsti ir netausojant laiko plėtoti mums rūpimas temas. Šios buvo pačios įvairiausios – nuo kibernetikos, literatūros, politikos ir meno iki vienadienių naujienų, perskaitytų ar išgirstų vakar žiniasklaidoje. Kalbėjomės tarpusavyje lenkiškai. Kažkurią dieną, kada mūsų pažintis jau buvo pakankamai gili ir kada nebebijojome, kad skirtingi požiūriai pakenks mūsų bičiulystei, staiga abu susivokėme, kad subrendome išsamesniam pokalbiui, kurį vėliau pavadinome „Lietuvio ir Lenko pokalbiu“.

Kalbėjo, ką išmanė

Lietuvis pristato knygos bendraautorį lenką: „Piotras kurį laiką gyveno Vilniuje. Jis žurnalistas, poetas ir literatūros kritikas. Dirbo „Newsweek Polska“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Mudu bendraamžiai – jis gimęs 1964, aš 1965 metais.“

„Mes stengėmės atsiriboti nuo tokių istorinių dalykų, kuriuose mes nedalyvavome ir ne mes sprendėme tuos dalykus, – „Veidui“ pasakojo H.Kunčius. – Daugiau kalbėjomės apie savo kartą, apie praėjusio amžiaus aštuntąjį, devintąjį dešimtmetį, apie tai, kas vyko Lenkijoje, kas vyko Lietuvoje. Kaip mes sugebėjome tuo metu bendrauti.“

Rašytojo nuomone, lenkai apie to meto Lietuvą nelabai ką žino. „Lenkijos televizija, kuri buvo matoma Kaune, prisimenama kaip banalybė, nors ji darė didžiulę įtaką ją žiūrėjusiems lietuviams, – taip jis įvertino kanalą, kuriuo į dalį Lietuvos plūdo žinios apie Lenkiją ir pasaulį. – Lietuvišką įtaką to meto Lenkijai, žinoma, sunku užčiuopti“, – sakė H.Kunčius, prisimindamas, kad Lenkijoje leistos Vakarų autorių knygos, pavyzdžiui, Kurto Vonneguto romanai, Lietuvoje džiugindavo pavargusius nuo Sovietų Sąjungoje leidžiamų vertimų.

Rašytojas vardija dalykus, kuriuos aptarė su savo kartos lenku: mėgstamą muziką, skaitytas knygas, papročius, kurių tekdavo laikytis vienoje ir kitoje šalyje. „Lietuvio ir Lenko pokalbyje“ H.Kunčius rašo: „Negaliu nepaminėti, kad knygos Vilniuje ėmėmės taikos metu, o pabaigėme kaip tik tą dieną, kai Rusijos agresijos prieš Ukrainą faktas net didžiausiam skeptikui nebekėlė abejonių. Galbūt todėl, kaimynystėje žūstant žmonėms ir vis giliau įsismelkiant artėjančios katastrofos jausmui, kai kurias lietuvių ir lenkų santykius liečiančias problemas ėmiau vadinti dekoratyvinėmis.“

„Nejautėme nei noro, nei polinkio diskutuoti, pavyzdžiui, dėl Vietinės rinktinės ir Armijos Krajovos kovų Lietuvoje. Nesinorėjo aitrinti tų žaizdų, stengėmės labiau žiūrėti į dabartį, – „Veidui“ sakė H.Kunčius. – Man, kaip rašytojui, svarbu tai, kas vyksta čia, o ne, tarkime, Vokietijoje. Man įdomūs tekstai tų žmonių, kurie yra iš mūsų regiono – Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos. Daugelis mudviejų su Piotru pasvarstymų – iš tos bendros erdvės.“

„W“ iš kalbos neišmesi

Vis dėlto H.Kunčius pripažįsta, kad kalbant „natūraliai išlįsdavo lenkų reikalai Lietuvoje“, nors jis to vengdavęs: „Mano nuostata – reikia bendrauti. Tarkime, Poznanė – Kaunas, Varšuva – Vilnius, tačiau nereikia tapti Šalčininkų ar Seinų įkaitais. Žmonės lygūs prieš Dievą, tačiau ne visuomet galima surasti bendrą kalbą. Piotrui atrodydavo vienaip, man atrodydavo kitaip. Kildavo ir nesutarimų, tačiau jie buvo neesminiai. Kartais būdavo geriau nesikišti.“

H.Kunčius sako, kad Lenkijoje yra didelė grupė žmonių kuriems rūpi ir lenkiškų pavardžių lietuviškuose pasuose rašymas, ir lenkų kalbos dėstymas Lietuvos mokyklose, taigi raidės „w“ visiškai išvengti negalima. „Kai kurių temų kartais geriau neliesti, nes, žiūrėk, užsirausi ant kokio nors, kuris, atrodo, ir dvi rankas turi, ir dvi kojas, o jo viduje – viduramžiai“, – taip rašytojas apibūdina „pamatinių vertybių“ sergėtojus.

„Lenkija yra didžiulė, – primena H.Kunčius, – kultūrinės įtakos ten labai įvairios, kultūriniai laukai labai skirtingi. Krokuva vienokia, Ukrainos pasienis kitoks. Apie Varšuvą mano draugė profesorė Anna Nasiłowska sakė, kad tai vienintelis miestas, kuriame galima gyventi. Visur kitur esama vietinių kultūrinių ypatybių, kurios kartais varžo. Varšuva – atviras miestas. Pavyzdžiui, Krokuva turi savų tradicijų. Pažįstu ten žmonių, kurių protėviai gyvena Krokuvoje nuo XVI a. Kokiam nors atvykėliui sunku integruotis į tokią bendriją – jo klausia, ko jis čia atvažiavo.“

H.Kunčius juokauja: kartais atrodo, kad lenkų dėmesys nostalgiškai susitelkęs į Vilnių: besisvečiuojantys literatai nelabai noriai važiuoja į Kauną, Šiaulius, kitus Lietuvos miestus, nors Lietuva plati, kad ir nedidelė, – šalyje ne vien Vilnija.

Adamas Michnikas H.Kunčiaus ir P.Kę­pinskio knygos įvade rašo: „Lietuvių pusėje – panašu – dominuoja giliai įsišaknijęs nepasitikėjimas ir įtarumas; lenkų pusėje – neišmanymas. Tas neišmanymas daro mus, lenkus, neatsparius manipuliacijoms ir prietarams; lietuviškas įtarumas veda prie stereotipų gilinimo. Todėl lietuvio ir lenko dialogas padeda pažinti pašnekovą, padeda taip pat suprasti ginčo priežastį tiems, kurie įsiklauso į dialogą.“

Lietuvių įtarumą gali pakurstyti tai, kad knygos autoriai knygos lenkiškame pavadinime surašyti nepaisant kaip akies vyzdys saugomos lietuviškos abėcėlės tvarkos: H.Kunčius paminėtas pirma P.Kępinskio. Lenkiškai Lietuvis (Litwin) pagal abėcėlės tvarką eina pirma Lenko (Polak), bet negi verčiant į lietuvių kalbą reikės paisyti lietuviškos abėcėlės – rašyti Lenką pirma Lietuvio, pastarąjį tautvardį užrašant mažąja raide, kaip reikalauja lietuviška vardų rašymo tvarką, prilygstanti šventraščiui. Ar tik neteks lietuviams šiek tiek sulenkėti, įgauti A.Michniko minimos lenkiškos savybės – neišmanymo. Tada netvarkingai parašytas pavadinimas „Lietuvio ir Lenko pokalbis“ atrodys simetriškas ir grakštus.

Herkus Kunčius

Ištrūkti, nors ir trumpam, į Vakarus didelių vilčių nepuoselėjome. Galimybės ten patekti, kaip supranti, gyvenant už geležinės uždangos buvo minimalios. Devintojo dešimtmečio viduryje, kada sugrįžau iš sovietų kariuomenės, tęsiau mokslus Dailės institute. Vasaromis – tai buvo neįtikėtinas stebuklas – mėnesiui vykdavome į VDR atlikti praktikos, o kolegos iš Leipcigo universiteto atvažiuodavo pas mus.

Kas kartą, atsidūręs Rytų Berlyne, eidavau it piligrimas prie Brandenburgo vartų, kur nostalgiškai žiūrėdavau, kaip už sienos – Vakarų pusėje – nerūpestingai sukasi Velnio ratas… Ir vis dėlto, prasidėjus „perestroikai“, 1989 metų vasarą su draugu ryžausi avantiūrai. Susiveikę iškvietimą ir gavę užsienio pasus, patraukėme į Vengriją, iš kurios ketinome patekti į Austriją. Apsirūpinę keliais vandens siurbliais, kuriuos vos išlipę iš traukinio pardavėme Budapešte mūsų laukusiam biznieriui, patraukėme į Šoproną, ten turėjome nelegaliai pereiti Vengrijos ir Austrijos sieną.

Tačiau Šoprone, pamatę tūkstantinę rytų vokiečių minią, pasiryžusią kaip ir mes emigruoti, ėmėme dvejoti. Atsidūrus tarp nepatraukliai diktų merginų, apšepusių jaunuolių su monumentaliomis kuprinėmis ant pečių, noras pasilikti svetimoje šalyje išblėso, o mintis drauge su jais kelis mėnesius – o galbūt ir metus – gyventi perbėgėlių stovykloje nebeatrodė tokia patraukli, kada atsisveikinę su tėvais lipome į traukinį Leningradas–Budapeštas. Tad pasitarę sugrįžome į Budapeštą. Ten už parduotus siurblius išsinuomojome prašmatnų butą ir trejetą mėnesių lėbavome. n

Piotras Kępinskis

Lenkų muitininkai taip pat buvo profesionalai. Išimčių, žinoma, būdavo. Devintojo dešimtmečio pradžioje pirmą kartą skridau į Vakarus – į Romą. Keliems mėnesiams. Mano tėvas ten mane siuntė. Jo bičiulis buvo Lenkų namų via Cassia direktorius. Iš Poznanės į Varšuvą nuvažiavau kažkokiu lėtu traukiniu (keturias valandas?), paskui Okęcių oro uostas, ten kontrolė, mano bagaže – vien keisti dalykai. Kai kuriuos buvau paslėpęs kosmetinėje. Ponios kontrolierės viską surado. Ir kai tą pamačiau, pamaniau – galas, nenuvešiu šito ir bus siaubingai gėda. Tokia scena: ponios apžiūrinėja knygas ir nieko nesako, galvoju – OK. Laukiu, ką suras toliau. Ir jos randa, kas buvo: čia sidabrinis medalis su Jonu Pauliumi II, ten vertinga moneta, albumas, knyga… Viskas dovanoms. Žiūriu. O jos viena kitai tai rodo ir kalba, kad gražiai padaryta. Klausia, iš kur tai turiu. Atsakau, kad tėvai įdavė. Kur tai galima nusipirkti? Neprasilenkdamas su tiesa atsakau, kad neturiu supratimo. Nes juk šito negalima buvo nusipirkti. Nusivylusios. Slepia viską ten, kur buvo. Ir viena iš jų sako: grįšite? Ir tai buvo viskas. O kita kažkaip liūdnai manęs klausia, ar ilgam skrendu į Romą. Atsakau, kad keliems mėnesiams. Turbūt trims.

Molėtų, Ukmergės ir Širvintų rajonų savivaldybės su Krašto apsaugos ministerija kurs pirmąjį Lietuvoje karinį istorinį parką, skirtą pristatyti Lietuvos kariuomenės kovoms su Lucjano Želigowskio rinktine.

Dovaidas PABIRŽIS

Kaip pasakoja projekto iniciatorius Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius Valdas Rakutis, iš viso sumanyta apie 10 maršrutų, kurie apimtų Ukmergę, Širvintas, Musninkus, Giedraičius, Paberžę ir kitas aplinkines vietoves.

„Tai yra didžiulis regionas, mūšiai vyko šiame plačiame ruože, praktiškai iki Neries upės. Pagrindinis mūsų tikslas yra pristatyti 1920 m. ir vėliau prie demarkacijos linijos vykusias kovas. Žinoma, į tai pateks ir kiti objektai, esantys tuose rajonuose, – gamtos, istorijos paminklai, bažnyčios, dvarai, kad keliautojai turėtų galimybę pamatyti viską, kas įdomaus yra šiuose kraštuose“, – pasakoja V.Rakutis.

Maršrutai lietuviams ir lenkams

Parengtoje parko koncepcijoje, kurią parėmė Krašto apsaugos ministerija, numatyti septyni maršrutai: Širvintų-Giedraičių kautynės, leitenanto Teodoro Balno žygis, Lietuvos kariuomenės kelias, L.Želigovskio kariuomenės kelias, Lietuvos ir Lenkijos demarkacijos linija, VII pulko ir II pėstininkų pulko keliais.

Kadangi mūšių vietose nedaug ką pamatysi, ketinama įrengti informacinius stendus, kuriuose bus aprašyta, kas tiksliai toje vietoje vyko, pateikiami istoriniai duomenys, nuotraukos. Planuojama, kad skirtingi maršrutai bus pritaikyti keliaujant pėsčiomis, dviračiu bei automobiliu.

Jau lapkričio pabaigoje ketinama atgaivinti daugiau nei 20 km ilgio pirmajį maršrutą iš Širvintų į Giedraičius. Kiti maršrutai su pritaikyta ir įrengta logistika, informaciniais stendais bei turizmo informacijos centru turėtų būti atidaryti iki 2018-ųjų, kai bus minimas Lietuvos valstybės šimtmetis.

Pasak V.Rakučio, tarp svarbiausių lankytinų objektų yra karių kapinės, nepelnytai  užmiršti Musninkai, kur vyko ne mažiau svarbios kovos. Taip pat Motiejūnų, Kraujaleidžių, Santakių kaimai, Giedraičių mokykla, kurios patalpose veikė ligoninė ir čia buvo išgelbėta daug mūšyje dalyvavusių karių, bei daug kitų vietovių.

Sieks sutaikyti, o ne skaldyti

Ar nesukels šis projektas didesnės lietuvių ir lenkų priešpriešos, kai bus kalbama apie istoriją, kurią abi tautinės grupės paprastai vertina skirtingai? V.Rakutis tikina – vienas iš projekto tikslų yra padėti žmonėms suprasti ir kitą pusę. Todėl lietuviams bus mėginama papasakoti apie Jozefo Pilsudskio valstybės koncepciją, Lenkijos nepriklausomybės karą, parodyti, kad Lietuvoje vis dar gajus stereotipas apie lenkų siekį užgrobti visą Lietuvą yra neteisingas.

„Parkas pažymės ir pergales, ir pralaimėjimus, jo tikslas nėra sukelti nepamatuoto entuziazmo. Tai bus vieta, kur žmonės turės progą suprasti, kaip yra ginama tėvynė realiomis sąlygomis su visomis štabų klaidomis ir priešininkais. Vienas tikslų –  pamėginti lenkus ir lietuvius šiek tiek sutaikyti, jie iki šiol čia šiek tiek sėdi apkasuose, ir tai yra labai sunkus politinis uždavinys“, – aiškina istorikas.

Projekto iniciatoriai tikisi, kad čia atvyks ir lenkų turistų. Planuojama, kad pagrindine lenkų traukos vieta turėtų taptų Paberžė, čia ketinama pastatyti stendus lenkų kalba, kuriuose bus kalbama apie Lenkijos kariuomenės žingsnius. Lietuvos karo akademijos studentai kasmet Giedraičiuose rekonstruoja Širvintų-Giedraičių mūšį. Į šį renginį planuojama pakviesti ir lenkų karinius klubus.

V.Rakutis neabejoja, kad pasipiktinimo dėl šio parko kils iš abiejų pusių, tačiau pagrindinis jo tikslas yra taikos misija. Istoriko teigimu, žmonės iš principo nėra linkę konfrontuoti.

„Lietuvių ir lenkų draugystės priešai veikia aktyviai, nereikia manyti, kad jei mes nieko nedarysime, viskas bus gerai. Manau, priešiškumas tik didėja. Šis parkas yra kaip tam tikra atsvara. Kovos juk vyko prieš šimtą metų, o iki šiol visi labai įsitempia, lyg tai ką tik būtų įvykę“, – sako V.Rakutis.

Molėtų rajono savivaldybės meras Stasys Žvinys „Veidui“ tvirtino, kad kuriant šį parką į politinius aspektus savivaldybė dėmesio nekreipia, o svarbiausia yra galimybė žmonėms, visų pirma jaunimui, pažinti valstybės ir krašto istoriją.

„Kaip kas tai vertins – antraeiliai dalykai. Jei tai būtų daroma nacionaliniu lygiu, tuomet galima būtų įvairiai interpretuoti, o mes darome savivaldos lygiu ir nemanau, kad tai sukels kažkokių įtampų. Interpretacijų gali būti įvairių, bet mes į politinius niuansus nesiveliame, svarbiausia, kad mūsų vaikai žinotų istorijąį“, – sakė S.Žvinys.

Mero teigimu, trys savivaldybės projektui finansuoti sieks gauti Europos Sąjungos paramą, tačiau jeigu tai nepavyks – per keletą metų įgyvendins jį savomis jėgomis.

Istorija negali didinti konflikto

„Veido“ kalbintas Istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys pabrėžė, kad bet koks istorinės atminties perkėlimas į dabartinį diskursą yra sveikintinas, tačiau detaliau jį bus galima įvertinti parko kūrimui jau pasistūmėjimus. Toks Krašto apsaugos ministerijos remiamas projektas, pasak Lietuvos istorijos instituto direktoriaus, gali būti suprantamas kaip dalis veiksmų prieš šiandieninį informacinį karą.

„Tiesiogiai šiais faktais spekuliuojama nėra, bet pažiūrėkime, kas dedasi politiniame lauke, kur turime tautinių mažumų klausimą. Švietimas, ugdymas – tai jau istorinės politikos sfera, nes mokykla vykdo šį darbą, ir jei mes tarpusavyje turėsime kokių nors įtampų, nedraugiškos mums jėgos bet kada gali tuo pasinaudoti“, – aiškina R.Miknys.

O štai istorikas prof. Alfredas Bumblauskas tokio parko idėją vertina atsargiai. Pasak jo, šiuo metu, kai mes kuriame su Lenkija bendrus karinius batalionus, ieškome bendros Lietuvos-Lenkijos istorijos vizijos ir Lenkijoje turime daugiau Lietuvos bičiulių nei Lietuvoje – Lenkijos, atsiminti konflikto istoriją yra truputį keista: „Norėčiau klausti štai ko: ar žinote, kad mūsų mylimo gamtotyros patriarcho Tado Ivanausko brolis Jurgis buvo Želigowskio užsienio reikalų ministras? Sėdi prie vieno stalo dabar Jerzy Ivanowskis, jo brolis, baltarusių politinis veikėjas Waclawas Ivanowskis ir Tadas Ivanauskas ir klausia vienas kito – kas ką okupavo?“

Kalbėdamas apie informacinį karą, istorikas pateikia Lietuvos ir Ukrainos santykių istorijos interpretavimo pavyzdį: „Litvanistų Ukrainoje nėra daug, jų balsas iki šiol labai menkas. Kai mes 2008-aisiais pateikėme Ukrainos istorijos interpretaciją, kad yra skirtinga lietuvių ir lenkų epocha, tai jiems buvo naujiena. Šiame kontekste neseniai netikėtai gavau klausimą apie ketinimą pažymėti Jonušo Radvilos kovas su kazokais 1651 m. prie Kijevo. J.Radvila kažką ten yra „prisidirbęs“, rodos, Kijevą uždegė, tiksliai to nežinau. Tai štai visiškai netikėtai Ukrainos ir Rusijos karo kontekste atsiranda idėja surasti Lietuvos ir Ukrainos konflikto simbolį. Labai paprastai atsakiau: ar jums čia neatrodo netikėta, kai visam kontekstui atrandame reikalą atsiminti būtent tą faktą?“

Profesoriaus teigimu, istorijos politika pirmiausia turi neprieštarauti labai paprastam istorinės kultūros faktui – istorija neturėtų didinti konflikto, o istorikas visada turi bandyti konfliktus spręsti, aistras ir decibelus sumažinti. „Jeigu to nėra, tuomet blogai“, – reziumuoja A.Bumblauskas.

Lenkai pirmieji suskubo išleisti knygą apie Česlavą Okinčicą – Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarą, lenką, gyvenantį Lietuvoje. Ar tokiai dovanai kada nors subręs ir lietuviai? „Dabar nėra didelio skirtumo, ar tu lenkas, ar lietuvis“, – sako 60-metį pasitinkantis signataras, galimybę balsuoti už Lietuvos nepriklausomybę vertinantis kaip bendros dviejų tautų istorijos suteiktą progą.

Jūratė KILIULIENĖ

– Netrukus lietuviškai skaitysime Witoldo Beresio (bendradarbiaujant su Jaceku Janu Komaru) knygą „Česlav Okinčic, signataras, ambasadorius, advokatas. Atvirai apie Lietuvos laisvę“. Lenkijoje ji pasirodė prieš kelis mėnesius. Kaip atsitiko, kad ne pats ėmėtės rašyti atsiminimus, o patikėjote savo gyvenimą kitiems?

– Mintis, kad knygą apie mane turėtų parašyti žinomas žmogus, kilo mano draugams Lietuvoje ir Lenkijoje (Witoldas Beresas – žinomas lenkų žurnalistas, rašytojas, režisierius – red. past.) Artėjant mano 60-mečiui ji ir buvo įgyvendinta. Knygos autoriui patikėjau daug savo prisiminimų, bet vėliau, kai turėsiu daugiau laiko, galbūt ir pats prie jų grįšiu.

O dabar yra svarbesnių reikalų. Kai aplink mus vyksta tokie grėsmingi įvykiai, reikia juos budriai stebėti ir valdyti, neleisti plisti Rusijos propagandai. Dabartiniai įvykiai – tai dar vienas įrodymas, kad nepriklausomybė nėra duodama visam laikui, kovoti dėl jos ir stengtis reikia kasdien.

– Grėsmingi pokyčiai vyko ir tuo metu, kai jūs pats įsitraukėte į Lietuvos laisvės bylą. Kokią įtaką renkantis aktyvią poziciją turėjo tai, kad atgimimo priešaušryje profesinė karjera suvedė jus su tada jau žinomu advokatu Kazimieru Motieka?

– Anuomet istorijos mes mokėmės ne iš vadovėlių, o iš „Laisvosios Europos“, „Amerikos balso“ ir Vatikano radijo. Tai buvo mano šaltiniai, todėl gerai žinojau, kas yra Molotovo-Ribbentropo paktas, kaip įvyko Vidurio ir Rytų Europos pasidalijimas tarp dviejų monstrų. Devintojo dešimtmečio antroje pusėje jau buvo matyti, kad Sovietų Sąjunga po truputį žlunga, kad nebėra galimybių išlaikyti ją tokią, kokia buvo. Prasidėjus pokyčiams atsirado galutinio išsilaisvinimo kovos galimybė.

Advokatai visur turi būti pirmieji, jei ne mes – tai kas? Vilniaus 1-oji advokatų kontora buvo įsikūrusi Odminių gatvėje, priešais Katedros aikštę, tad visi didieji įvykiai vyko tiesiai prieš mūsų langus. Čia įkūrėme Sąjūdžio teisinę rėmimo grupę.

O su Kazimieru Motieka kaip nuėjome į pirmąjį nepriklausomybės mitingą Katedros aikštėje, taip šiame kelyje ir likome kartu. Būtent tada, Katedros aikštėje, pajutau atsidūręs tarp savų. Apie tokias akimirkas visada kalbėdavausi su savo tėvu. Jis auklėjo mus antikomunistine, antisovietine dvasia, be jokio konformizmo. Tėvas turėjo aiškią poziciją: komunistai – tai partija, kuri žudė, siuntė žmones į gulagus, sovietų sistema yra mums primesta, todėl anksčiau ar vėliau žlugs.

Zbigniewui Brzezinskiui tapus JAV prezidento patarėju, mano tėvas, taip pat Zbigniewas, klausydamasis jo pasisakymų iš Vakarų, kurie mus pasiekdavo radijo bangomis, vis kartodavo: „Prisimink, sūnau, kad Zbigniewas – tai jėga“, turėdamas galvoje ir Brzezinskį, ir savo paties laikyseną.

– 1990-ųjų kovo 11-ąją prieš istorinį balsavimą dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jums teko ypatinga misija – įtikinti šešis savo tautiečius nebalsuoti prieš Lietuvos laisvę (Vilniuje išrinkti Medardas Čobotas ir Zbignievas Balcevičius, kaip ir Č.Okinčicas, balsavo „už“ – red. past.). Šeši Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai lenkai galiausiai balsuodami susilaikė. Kokiais argumentais pavyko juos paveikti?

– Tai buvo kertinis momentas, turėjęs parodyti, ar mes, Lietuvos lenkai, esame didelės lenkų tautos dalis. Lenkai visada kovojo už nepriklausomybę tų valstybių, kuriose gyveno. Tadas Kosciuška buvo kovų už Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybę dalyvis, Lenkijos lakūnai Antrojo pasaulinio karo metais Didžiąją Britaniją gynė nuo vokiečių antskrydžių.

Na, bet balsuojant už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą įvyko kitaip, todėl šiandien galime tik džiaugtis, kad mano tautiečiai nebuvo „prieš“. Tada, prieš 25 metus, profesorius Vytautas Landsbergis galėjo tvirtai paskelbti pasauliui: nė vienas Aukščiausiosios Tarybos deputatas nebalsavo prieš Lietuvos nepriklausomybę.

Dabar jau nėra reikalo grįžti prie anų dalykų, bet manau, kad kiekvienas iš tų šešių šiandien gailisi, kad anuomet nebalsavo už Lietuvos laisvę. Tegul tai lieka jų pačių sąžinei. Susilaikydami jie aiškino, kad negavo mandato, kad žmonės bijo nepriklausomos Lietuvos.

Žodžiu, visokių spekuliacijų buvo. Įtikinėjau juos, kad Sovietų Sąjunga niekada neduos mums daugiau galimybių ir teisių puoselėti savo tautinį identitetą, o tik kurstys lietuvių ir lenkų priešpriešą, kad galėtų panaudoti ją savo naudai. Ar mums, lenkams, kokia nors sovietų pagalba galėjo būti reikalinga? Tikrai ne. Apie kokią saugumo Lietuvos lenkams garantiją iš Sovietų Sąjungos, kuri atėmė mums, valstybei, galimybę vystytis per pastaruosius 50 metų, galėjo būti kalbama?

– Kaip atsitiko, kad būtent jums 1990-ųjų gegužę Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas patikėjo įteikti popiežiui Jonui Pauliui II Kovo 11-osios Nepriklausomybės Atkūrimo Akto kopiją su prašymu globoti ir palaiminti Lietuvą?

– Paskelbus nepriklausomybės atkūrimą buvo svarbu skubiai užsitikrinti pasaulio palaikymą. Tačiau Vakarai į mūsų sprendimą tapti nepriklausoma valstybe žiūrėjo labai atsargiai, vis siuntė signalus, kad turime tartis su Maskva. Mums buvo duodama suprasti, kad SSRS dar pavojinga, nes jos kariuomenė dar turėjo bazių ir Rytų Vokietijoje, ir Lenkijoje, ir Vengrijoje, ir Čekoslovakijoje. Tokioje aplinkoje mums, aišku, reikėjo ieškoti pagalbos visur, kur tik įmanoma.

Praėjus mėnesiui po nepriklausomybės atkūrimo, 1990-ųjų balandį, dalyvavau II „Solidarumo“ suvažiavime Gdanske. Tai buvo labai reikšmingas įvykis, nes suvažiavo „Solidarumo“ aktyvistai iš visos Lenkijos, dalyvavo ir Europos Bendrijos atstovai, ir didžiausių JAV profsąjungų atstovai. Mano kalba tame suvažiavime buvo ryškus ženklas, kad siekdami nepriklausomybės siekiame Vakarų pagalbos. Lenkija, pati ką tik ją atgavusi, labai gerai tą suprato – suvažiavime buvo priimtas aktas, palaikantis Lietuvos nepriklausomybę. Tai buvo labai svarbus momentas.

Dar po kelių savaičių Vatikane man pavyko susitikti su Jonu Pauliumi II. Įteikdamas jam Kovo 11-osios Nepriklausomybės Atkūrimo Akto kopiją prašiau padėti mums įtikinti Vakarų valstybes elgtis sąžiningai, greičiau pripažinti mūsų nepriklausomybę.

Su popiežiumi, Vatikano valstybės, kuri niekada nepripažino Lietuvos aneksijos, nepasidavė Sovietų Sąjungos spaudimui, vadovu, susitikau kaip nepriklausomos Lietuvos valstybės atstovas. Man tai buvo ir didžiulis emocinis įvykis. Artėjant susitikimui reikėjo dešimt kartų apmąstyti, ką turiu pasakyti, paaiškinti popiežiui. Jonas Paulius II mane patikino, kad turi labai daug informacijos apie Lietuvą, kad apie mūsų valstybės situaciją nuolat kalbasi su profesoriumi Z.Brzezinskiu, todėl žino, kaip Amerika ją analizuoja ir kaip bando padėti Lietuvai. Popiežius pasakė darysiantis viską, kad Lietuvos nepriklausomybė būtų įtvirtinta.

Buvau labai sujaudintas, kai Liublino katalikiškojo universiteto profesorius Jerzy Kloczowskis, padėjęs organizuoti šį susitikimą, tiesiai mane pristatė: „Čia yra ponas Česlavas Okinčicas, tas lenkas, kuris kovoja už Lietuvos nepriklausomybę.“ Prisimindamas šiuos žodžius vis galvoju, kad jau tada viską buvau padaręs, mano pareiga dvasine prasme buvo atlikta. Tai didžiausias įvertinimas, koks tik gali būti. Būti Lietuvos patriotu lenku, kuris pasirašė Kovo 11-osios Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, – nepaprastai reikšminga istorinė patirtis. Ir tas faktas reiškė net daugiau negu nepriklausomybės atgavimą. Juo buvo įtvirtinta kelių šimtų metų bendra mūsų dviejų tautų istorija, davusi progą man, lenkui, įrodyti, kad esu Lietuvos patriotas.

– Buvote pirmas užsienio valstybės atstovas, kalbėjęs Lenkijos Senate per visą jo istoriją. Kokios aplinkybės lėmė, kad po tragiškų Sausio įvykių atsidūrėte jo tribūnoje?

– Lenkijai ir pačiai už savo laisvę dar ne taip seniai buvo tekę sumokėti krauju – karinės padėties metu komunistų karinė mašina traiškė ją visa savo jėga. Tad po 1991-ųjų sausio 13-osios draugai iš „Solidarumo“ stengėsi man atverti kuo daugiau durų. Pasisakymas Senate, be abejo, tapo reikšmingiausiu momentu. Mano kalbą transliavo visos Lenkijos televizijos – gavome progą pranešti lenkams apie dramatišką Lietuvos padėtį, kreipiausi į juos prašydamas pagalbos Vilniui, kuris gynėsi nuo sovietų agresijos. Lenkijoje kilo milžiniška pagalbos Lietuvai banga, man  buvo patikėta ją koordinuoti.

– Lenkijos prekės ženklas, patikimumo garantas, Lenkijos balsas Lietuvoje. Tokiais solidžiais epitetais apdovanoja jus knygos autoriaus kalbintos asmenybės, tarp kurių – prof. Z.Brzezinskis, prezidentai Bronislawas Komorowskis, Aleksandras Kwasniewskis, Lechas Walęsa, kino režisieriai Andrzejus Wajda ir Krzysztofas Zanussis. Ar tiesa, kad nė vienas bent kiek svaresnis verslo sandoris tarp abiejų šalių nėra įvykęs be jūsų indėlio?

– Verslininkams kartais daug lengviau sekasi rasti bendrą kalbą nei politikams, jie mąsto kitokiomis kategorijomis. Visada malonu girdėti apie lenkų kuriamą verslą Lietuvoje ir atvirkščiai – lietuvių Lenkijoje.

Svarbiu įvykiu man tapo pirmosios Lietuvos įmonės „Avia Solutions Group“ debiutas pagrindinėje Varšuvos vertybinių popierių biržos rinkoje 2011 m. Kažkada bendraudamas su jos vadovais leidau suprasti, kad Lietuvos įmonės gali būti potencialios jų klientės. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą tai tapo įmanoma.

Praėjusių metų pabaigoje įvyko vienas didžiausių sandorių Lietuvos draudimo rinkoje – stambiausia Lenkijos draudimo bendrovė įsigijo „Lietuvos draudimą“. Tai rodo, kad ir Lenkija yra aktyvi Lietuvos verslo dalyvė. Labai svarbus žingsnis – šį kovą pradėję veikti Lenkijos ir Lietuvos prekybos rūmai, kuriems vadovauja buvęs energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius.

Ekonominiai abiejų šalių santykiai neišvengia ir negatyvių momentų. Didžiausia Lenkijos investicija mūsų šalyje – Mažeikių naftos perdirbimo įmonė „Orlen Lietuva“, bet jos bendradarbiavimas su Lietuvos įmonėmis, ypač su „Lietuvos geležinkeliais“, ne visada sėkmingas, kyla daug ginčų.

Ieškant galimybių susitarti galėtų aktyviau dalyvauti ir Vyriausybė, nelaukdama arbitražų ar teismų sprendimų. Mums reikia būti labai aktyviems ir kuo greičiau rasti kompromisą, kad „Orlen Lietuva“, daugiausia mokesčių valstybei mokanti įmonė, veiktų pozityvioje erdvėje. Juolab ši Lenkijos investicija buvo labiau politinė, užkertant kelią Rusijos siekiams ją įsigyti.

Plėtojant abipusius santykius svarbu įtikinti ir lenkus, ir lietuvius, kad galima kurti verslą drauge. Nauji kontaktai paprastai kelia daug klausimų, įžvelgiama įvairių grėsmių. Kad kuo greičiau atsirastų pasitikėjimas, reikia pozityvią energiją tarp partnerių sukuriančio žmogaus. Ko gero, man tai pavyksta. Kai į mane kreipiasi sėkmingą verslą Lietuvoje sukūrę, naujų rinkų ieškantys verslininkai, visada patariu jiems pradėti veiklą Lenkijoje, mielai padedu įžengti į jos rinką.

O lenkų verslininkai Lietuvoje randa aukščiausio lygio profesionalų, kvalifikuotų inžinierių, gaminių, nenusileidžiančių garsiausiems pasaulio prekių ženklams. Kartais lietuviams tereikia padėti patikėti, kad jie yra geriausi pasaulyje, kad gali dirbti tarptautinėje erdvėje.

– Ar dabartinėje veikloje, kuriant verslo taktikas ir strategijas, praverčia patirtis, įgyta futbolo aikštėje?

– Buvau žaidimo organizatorius, pirmas perdavimas visada turėjo būti mano. Tačiau kad gautum kamuolį, turi būti laisvas – ne tik laukti kamuolio, bet ir atsidengti. Būtina matyti visą aikštę, nes gavęs kamuolį turi su juo kažką daryti – konstruktyviai organizuoti komandos atakas. Futbolas mane išmokė numatyti žingsnį į priekį, analizuoti grėsmes ir pozityvius dalykus, pateikti geriausią pasiūlymą, kuris lems sėkmę.

Didžiausias mano futbolo pasiekimas – Lietuvos jaunimo rinktinė. Sovietų Sąjungos pirmenybėse žaidėme su tokiomis komandomis kaip Kijevo „Dinamo“, Minsko „Dinamo“, Jerevano „Ararat“. Jubiliejiniais Vilniaus universiteto metais, 1979-aisiais, tapome Lietuvos aukštųjų mokyklų pirmenybių nugalėtojais. Nugalėjome ir tuomečio Vilniaus pedagoginio instituto komandą, kurioje žaidė beveik visi „Žalgirio“ futbolininkai.

Dabar futbolo jau nebežaidžiu. Prieš penkerius metus jį pakeičiau golfu. Į golfo laukus važiuoju kartą ar du per savaitę.

– Jaunimo rinktinė treniruodavosi „Žalgirio“ stadione. Dabar jis trinamas iš Vilniaus žemėlapio – netrukus ten užvirs modernaus kvartalo statybos. 1:0 futbolo nenaudai?

– Senas tradicijas turinčio stadiono perleidimas verslui – didžiulė sostinės valdžios klaida. Esu įsitikinęs, kad tokioje istorinėje futbolui vietoje Vilnius nusipelnė kompaktiško 15–20 tūkst. vietų stadiono. Pasaulyje yra nemažai pavyzdžių, kai nedidelėmis lėšomis įrengiami panašūs objektai. Bet Vilniuje suveikė verslo dėsniai, ir dabar turime ir Lietuvos futbolo, ir valstybės gėdą, kad per 25 metus nesugebėjome pastatyti stadiono su natūralia veja. Spalį į Lietuvą atvyksta Anglijos rinktinė, teks žaisti dirbtinės dangos aikštėje! Labai liūdna.

– Esate išnagrinėjęs savo giminės istoriją?

– Kol kas neturiu laiko užsiimti genealoginiu medžiu, nes visi mūsų giminės archyvai liko Baltarusijos teritorijoje. Kada nors tikrai to imsiuos. Bet gavau iš savo protėvių kai ką daugiau nei archyvuose laukiantys faktai. Mano tėvas, kalbėdamas apie gyvenimo, sistemos vertybes, kaskart prisakydavo nepamiršti mūsų, bajorų giminės, herbo – liūto su karūna, primindavo, kad herbų, kuriame vaizduojama karūna, esama labai mažai. Tad aš ir stengiuosi mintyse nešti šį herbą per savo gyvenimą. Karūna verčia mane, bajorą, pasitempti, teikti žmonėms pozityvią energiją.

– O ką reiškia būti lenku Lietuvoje?

– Priklauso nuo situacijos. Aš didžiuojuosi, kad esu Lietuvos pilietis, kad kovojau už Lietuvos nepriklausomybę, kad atstovavau savo valstybei sunkiausiomis jai dienomis. Tai faktai, suteikiantys man papildomos jėgos ir vertės.

Žinau, kiek esu vertas ir kiek prisidėjau prie to, kad Lietuva būtų laisva demokratinė valstybė. Prieš pat skelbiant nepriklausomybę Kovo 11-ąją sakydamas kalbą išreiškiau tikėjimą, kad Lietuva bus aktyvi tarptautinės bendruomenės narė. Tai įvyko. Dabar reikia pozityviai mąstyti, visais savo veiksmais rodyti, kad esi suinteresuotas valstybės augimu, prestižu. Dabar nėra didelio skirtumo, ar tu lenkas, ar lietuvis. Svarbiausia – kompetencija. Ji yra Lietuvos ateitis.

Žinoma, negalima pamiršti savo šaknų. Būdamas didingos lenkų tautos dalimi jaučiuosi apdovanotas didžiuliu emociniu kapitalu.

Vartojimas. Lietuviams neatsispiriant traukai ir kasdienio vartojimo prekių, ir  brangesnių pirkinių įsigyti Lenkijoje, pirkėjams randasi naujų paslaugų, o ekspertai sako, kad kraunantis vežimus prekių jau galima ir apsiskaičiuoti.

Pirmą kelionę į pigiąją Lenkiją po 220 kilometrų pirmyn ir atgal tik dabar sukorė ir vilnietės Linos šeima. Kai lietuviai sunkmečiu masiškai plūdo į Lenkiją ir centneriais pirko mėsą, cukrų, galonais – aliejų, Linos šeima produktais apsirūpindavo vietinėse parduotuvėse. „Bičiulių pasakojimai apie geras kainas Suvalkuose įtikino tik dabar, ir smalsumas nugalėjo“, – pasakoja ji ir skaičiuoja, kad patyrė pusdienį laiko sąnaudų – kur kas mažiau, nei sugaištų mėnesį varstydama parduotuvių duris netoli namų.

Pirmąją pigių pirkinių kelionę Lina planavo atsakingai: iš anksto sudarė reikalingų produktų sąrašą ir pasidomėjo, į kokias parduotuves verta vykti. Taigi kelionė iš Vilniaus vingiavo į Suvalkų „Tesco“ ir „Kauffman“ parduotuves, o, pavyzdžiui, prie „Biedronkoje“ Linos šeima nė nestabtelėjo, nes iš nuolatinių pirkėjų pasakojimų girdėjo apie žemą šio tinklo produktų kokybę.

„Žinojome, kad pirksime būtent tokius produktus, kokius vartojame įprastai, o ne pigiausius. Juk ir Lietuvoje gali pirkti „Hellmann’s“ majonezą, o gali išsirinkti ir pigiausią bet kokio gamintojo padažą“, – lygina Lina.

Visas šeimos pirkinių krepšelis, tiksliau, keli prekių vežimėliai su kaupu, kokius, Linos pamatavimais „iš akies“, aplankytose parduotuvėse šeštadienio rytą stumdė mažiausiai trečdalis pirkėjų iš Lietuvos, kainavo 197 eurus. Už mažiau nei 700 Lt Lenkijos prekybos centruose išėjo apie 20 kg šviežios mėsos, rūkytų mėsos gaminių, marinuotų, šaldytų daržovių, pusgaminių, pieno produktų ir t.t.

Kruopščiai sudarytame pirkinių sąraše po kelionės Lina surašė lietuviškas ir lenkiškas kainas, kad suskaičiuotų, kurie produktai kainavo pigiau, o kurių už tą pačią sumą, kokią sumokėtų Lietuvoje, Lenkijoje pavyko įsigyti daugiau. Paaiškėjo, kad sutaupyti pavyko maždaug 54 eurus, ir tai jau atmetus kelionės išlaidas benzinui.

„Tokią sumą suskaičiavau įvertinusi maždaug pusės sąrašo produktų kainas. Kai pamačiau, kad sutaupėme kone du šimtus litų, nusiraminau, kad važiavome ne veltui, ir kitų kainų nebelyginau“, – apibendrina Lina.

Didžiausią įspūdį jai padarė šviežios mėsos kainos. Pavyzdžiui, kilogramas vištienos filė Suvalkuose atsiėjo 1,31 euro, o Lietuvos didžiuosiuose prekybos centruose jo kaina siekia 5,21 euro, kilogramo kiaulienos sprandinės kaina skiriasi bene dvigubai.

Pašnekovė juokiasi, kad, kaip ir kiti lietuviai, automobilių stovėjimo aikštelėse krovė ir cukrų, ir aliejų. Juk kilogramas Panevėžyje gaminamo cukraus Vilniaus parduotuvėse kainuoja 0,92 euro, arba 3,18 Lt. Žinoma, pasitaiko akcijų, kai jo kaina krinta iki 0,58 euro (2 Lt) ir vienas pirkėjas gali įsigyti ribotą kiekį cukraus pakuočių. Na, o Lenkijoje įprasta cukraus kaina ne per išpardavimą – 0,49 euro (1,70 Lt).

„Kelionę pirmoje parduotuvėje pradėjome pusę dešimtos ryto, bet šviežios vištienos jau beveik nebuvo, iš lentynų buvo iššluota ir lygiai pusė kiaušinių“, – prisimena Lina.

Maždaug nuo 2009 m. virtinės lietuvių, traukiančių į Lenkiją, šiek tiek apmažėjo. Pavyzdžiui, internete jau apmirė „konsultacinės“ svetainės, kuriose buvo pateikiama informacija apie Lenkijos prekybos centrus, konkrečias jų taikomas akcijas ir t.t. Tačiau vis dar kybo daugybė skelbimų, kuriuose už 20 eurų siūloma patogiais autobusais važiuoti po parinktas ar pageidaujamas apsipirkimo vietas, o vienas keleivis nemokamai gali vežtis pusės kvadratinio metro ploto bagažą.

Visai gali būti, kad išradingi lietuviai atrado ir kitų būdų, kaip parsigabenti pirkinių iš Lenkijos, arba skaičiuodami kainas nepasiduoda Lenkijos parduotuvių rinkodarai.

Pasirodo, prekių iš Lenkijos lietuviai įsigyja ir patys nevykdami į varginančias savaitgalio keliones po prekybos sales.

Interneto svetainę „PirkLenkijoje.lt“ valdančios „Idėjų imperijos“ direktorius Tomas Kanapeckas pastebi, kad vis daugiau pirkėjų, kurie iš Lietuvos traukdavo į Lenkiją pirkti ne tik maisto, bet ir pramoninių prekių, supranta, kad nėra prasmės, pavyzdžiui, važiuoti į Balstogę įsigyti drabužių. Esą pirkėjai pasirenka lengvesnį kelią: išsirenka pirkinius iš lenkiškų katalogų, o tarpininkams pristačius juos į Lietuvos sandėlius gali gauti kad ir tiesiai į namus.

„Pirkimo procedūrą palengvina šiuolaikinės technologijos, leidžiančios palyginti produktų, kad ir automobilio detalių, kainas skirtingose prekybos vietose“, – sako T.Kanapeckas ir pasakoja, kad mikroautobusai su pirkiniais jo klientams į Lietuvą kursuoja mažiausiai kartą per savaitę. Pirkiniai, pasak jo, būna įvairūs – nuo drabužių ir avalynės, iki namų apdailos medžiagų, keraminių plytelių.

„Važiuodami į Suvalkus puikiai matome lauko reklamas lietuvių kalba. Lenkijos verslininkai siekia kuo labiau palengvinti apsipirkimą lietuviams. Pavyzdžiui, pavadinimai rašomi lietuviškai, solidesnės įmonės net įdarbina pasienyje gyvenančius ir lietuviškai kalbančius žmones, dideli prekybos centrai taip pat pateikia skirtingus klientų aptarnavimo telefonų numerius: vieni skirti lietuviams, kiti – lenkams. Taigi daroma viskas, kad atvažiuotų kuo daugiau pirkėjų ir pavyktų realizuoti kuo daugiau lenkiškos produkcijos“, – apie sumanią pasienio prekybos centrų rinkodarą pasakoja „Idėjų imperijos“ direktorius.

Jis priduria, kad interneto svetainės komanda planuoja pirkėjams sudaryti detalų žemėlapį, kur geriausia įsigyti skirtingas prekes. Savotiškoje duomenų bazėje, planuojama, atsiras mėsos, pieno produktų turgaviečių vietos, bus įtraukti prekybos taškai, kuriuose vietinės produkcijos galima įsigyti tiesiai iš ūkininkų, gamintojo kainomis, nepermokant artimiausiose pasienio parduotuvėse.

Vis dėlto geriausias metas pirkti Lenkijoje jau praėjo, o lietuvių pirkinių mastai per kelerius metus smarkiai susitraukė. Pavyzdžiui, 2012 m. Lietuvos prekybos įmonių asociacijos užsakymu RAIT atlikta apklausa parodė, kad vieno apsipirkimo metu vidutiniškai išleidžiama apie 440 Lt. Skaičiuota, kad per metus suma, lietuvių paliekama Lenkijos prekybininkams, sudarytų 391–588 mln. Lt.

Šiandien sumažėjus kainų skirtumams ir zloto kursui nebevarijuojant kaip pokriziniais metais, tokių praradimų Lietuvos prekybininkams skaičiuoti jau nebegalima.

„Šiuo metu važiuojančių apsipirkti į Lenkiją gyventojų dalis yra gana pastovi, bet nebe tokia didelė kaip krizės metais. Žinoma, vis tiek gaila, kad kenčia ne tik Lietuvos verslas, bet ir valstybės biudžetas. Juolab kad prekių kainų skirtumas neretai susidaro ne dėl mokesčių lengvatų, taikomų Lenkijoje, bet dėl skirtingos produktų kokybės. Net ir reklamose dažnai tekdavo matyti gana žemos kokybės produktus, kurie esą kuo geriau išryškintų kainų skirtumus Lietuvoje ir Lenkijoje“, – paaiškina Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius Laurynas Vilimas.

Be to, jis svarsto, kad Lietuvos vartotojų įpročiai nesikeičia: kaina yra svarbus, bet ne galutinis kriterijus. „Manau, kad bus lūžis, kai ieškodami geriausio kainos ir kokybės santykio vartotojai įsiskaitys į produkto sudėtį, jo saugumo kriterijus, gamybos metodus. Todėl ne visada konkuruoti galima vien kaina“, – teigia L.Vilimas.

DNB banko vyriausioji analitikė Indrė Genytė-Pikčienė primena, kad, be kitų veiksnių, įtakos mažesnėms kainoms Lenkijoje turi valiutos kurso svyravimas. Pavyzdžiui, 2009 m. Lenkijos centrinis bankas leido zlotui stipriai atpigti euro atžvilgiu ir tai itin padidino lenkiškų prekių konkurencingumą ir patrauklumą ne vietos pirkėjams. „Tačiau pastaraisiais metais ryškių svyravimų euro ir zloto poroje nėra, todėl dėl šios priežasties važiuoti į Lenkiją apsipirkti nėra ko“, – apibendrina G.Genytė-Pikčienė.

Ji paaiškina, kad reikšmingi kainų skirtumai atsiranda tam tikrose prekių grupėse, o juos lemia mokesčių skirtumai, gamybos grandinės efektyvumas, didelėje rinkoje veikianti masto ekonomija, skirtingos žaliavų kainos ir t.t.

„Pagal Eurostato skaičiuojamus kainų lygius ES valstybėse, Lietuvos kainų lygis sudaro 59 proc., o Lenkijos – 53 proc. ES vidurkio. Tad vidutiniškai tas atotrūkis nėra toks didelis ir reikšmingas“, – komentuoja DNB atstovė.

Bene patraukliausia prekių grupė, genanti lietuvius į Lenkiją, – mėsa. Būtent jai prieš kelerius metus lietuviai per metus Lenkijoje išleisdavo apie 15 mln. Lt. Šviežiai mėsai Lenkijoje taikomas 5 proc. PVM tarifas, jos gaminiams – 8 proc. (Lietuvoje – bendras 21 proc. PVM tarifas).

Gabija Sabaliauskaitė

Tarp pretendentų į „Oskaro“ statulėlę geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje šiemet pateko kaimyninių valstybių – Lenkijos ir Estijos kūrėjų darbai. Nominacijos sulaukė bendra Estijos ir Gruzijos juosta „Mandarinai“, pasakojanti apie estų kaimą Abchazijoje 1992 m. konflikto metu, bei lenkų režisieriaus Pawelo Pawlikowskio filmas „Ida“, analizuojantis šeimos, religijos ir identiteto temas socialistinės pokario Lenkijos realybėje.

„Mandarinai“ tapo vienu sėkmingiausių filmų Estijos kino istorijoje ir pirmuoju iš Baltijos šalių patekusiu į galutinį geriausio filmo užsienio kalba kandidatų penketuką. Filmo kūrėjų manymu, galimybės laimėti „Oskarą“ yra nedidelės, tačiau vien pati nominacija yra didžiulis estų kino laimėjimas.

Be „Mandarinų“ ir „Idos“, šiemet pretendentų penketuke taip pat minima ruso Andrejaus Zviagincevo juosta „Leviatanas“, argentiniečio Damiano Szifrono „Pašėlusios istorijos“ bei Abderrahmane’o Sissako iš Mauritanijos filmas „Tombuktu“.

2014-aisiais filmų paraiškas „Oskarui“ už geriausią filmą užsienio kalba pateikė 83 valstybės. Lietuvos kandidatu siekti šio kino pasaulyje svarbaus apdovanojimo buvo pasirinktas režisieriaus Igno Jonyno filmas „Lošėjas“. Nuo 2006-ųjų savo filmus Lietuva iš viso pateikė septynis kartus, Estija nepriklausomybės laikotarpiu juos siūlė dvylika kartų, Latvija – šešis sykius.

Lenkija savo režisierių filmus „Oskarui“ teikia nuo 1963 m. Į galutinį pretendentų penketuką lenkiškos juostos iš viso pateko dešimtį kartų (iš kurių režisieriaus Andrzejaus Wajdos – keturis), tačiau šio prestižinio kino apdovanojimo lenkams taip pat dar nėra pavykę laimėti.

87-ųjų JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimų ceremonija Holivude vyks vasario 22-ąją.

Dauguma „Veido“ tyrimo metu apklaustų Vilniaus ir Šalčininkų rajonų lenkų labiau pyko ant valdžios dėl per mažo dėmesio jų kraštui ir prastos socialinės padėties, o dvikalbes gatvių, vietovardžių lenteles bei pavardžių rašymą lenkiškais rašmenimis laikė menkai reikšmingais dalykais.

Daiva Sakalė

Prie valdančiųjų Vilnijos lenkai buvo linkę priskirti nelenkiškas Lietuvos partijas, „pamiršdami“, kad nacionaliniu pagrindu sukurta lenkų partija – irgi politinė jėga. Kodėl tame krašte į valdžią mieliau renkami tie, kurie akcentuoja būtent tautinius klausimus?

Kodėl Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) politinėje darbotvarkėje yra nelietuviškų rašmenų ir dvikalbių pavadinimų lentelių klausimai? Kaip bei kieno dėka atsitiko, kad dėl šių klausimų politikoje iki šiol laužomos ietys, nors paprastiems Lietuvos lenkams jie neatrodo labai svarbūs?

Tokį klausimą uždavėme šalies vadovei Daliai Grybauskaitei. Už valstybės vadovę atsakiusi jos vyriausioji patarėja Virginija Būdienė pabrėžė, kad Prezidentė nuolat ragina politikus ne pigiai politikuoti ir kelti aistras bei priešpriešas, o įsigilinti, kokie didžiausi paprastų žmonių rūpesčiai, ir stengtis jiems padėti. „Visiems norisi geresnių atlyginimų, didesnių pensijų, draugiškų kaimynų ir laimingų vaikų. Tačiau ne visos problemos išsprendžiamos mostelėjus stebuklinga kurios nors partijos lazdele. Tai ilgas, nuoseklus valstybės kūrimo darbas“, – pripažino V.Būdienė.

Teorinės galimybės, kad Varšuvoje į valdžią gali ateiti Vilnijos autonomijos siekius palaikančios jėgos ir kad Lietuva dėl savo abejingumo Vilnijos kraštui gali įgyti „savą Donecką“, V.Būdienė komentuoti nepanoro. Bet Prezidentės vyriausioji patarėja pabrėžė, kad „ypač dabar turime susitelkti, kai laikai neramūs, kai turime kaimynų, kuriems nelabai patinka tvirta ir sėkminga Lietuva“, turėdama omenyje anaiptol ne Lenkiją.

Rojumi galintis tapti kraštas – politinių ambicijų įkaitas

Vilnijos krašto problemų Prezidentės patarėja nelaiko išskirtinėmis – jos būdingos beveik visiems Lietuvos regionams. „Vilniaus, Trakų rajonuose, Visagine, kur Prezidentė taip pat lankėsi, gyventojai minėjo panašias problemas. Niekam ne paslaptis, kad nuo Šalčininkų iki Biržų – visur žmonės įvardija panašius dalykus. Juk mes bet kuriame Lietuvos kampelyje norime gyventi gerai, gražiai ir saugiai, – sakė V.Būdienė. – Prezidentė yra lankiusis rajonuose, kuriuose gyvena daug įvairių tautinių bendrijų žmonių. Jie dalijosi savo džiaugsmais ir rūpesčiais. O problemos, kurias išsakė Šalčininkų žmonės, buvo labai panašios kaip ir visoje Lietuvoje: darbo vietų stygius, užsienio investicijų stoka, menkas darbo užmokesčio vidurkis.“

Nors akivaizdu, kad Šalčininkų kraštas galėtų tapti mūsų šalies perlu. Prezidentei lankantis Šalčininkuose, šio rajono meras su pasididžiavimu rodė renovuotą pagrindinę miesto aikštę, atnaujintas mokyklas. „Akivaizdu, kad dėl puikios geografinės padėties, labai gražios gamtos šis rajonas turi daug nepanaudoto potencialo vystytis. Tai ir žemės ūkis, ir turizmas, ir palanki darbo jėgos struktūra – daug darbingų jaunų žmonių“, – konstatavo Prezidentės vyriausioji patarėja. „Prezidentė, rudeniop susitikusi su atnaujinta Vyriausybe, vienu svarbių uždavinių įvardijo būtinybę tolygiai plėtoti visus regionus, rūpintis socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimu tarp savivaldybių, taip pat nurodė Vyriausybei prioritetiškai išanalizuoti savivaldybių, kuriose gyvena daug įvairių tautinių bendrijų žmonių, problemas ir, jei esama kokių nors specifinių ekonominių ar socialinių klausimų, būdingų tik tokioms savivaldybėms, nedelsiant į juos gilintis ir spręsti“, – pabrėžė V.Būdienė.

Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų instituto docentas Gediminas Kazėnas atmeta galimybę, kad Lietuvoje galėtume sulaukti Vilnijos krašto lenkų autonominių pretenzijų. „Nejauku tokius dalykus net komentuoti, – prisipažįsta mokslininkas. – Neseniai mėnesį atlikau stažuotę Lenkijoje, mačiau ten vyraujančias nuotaikas. Radoslawas Sikorskis, o ir panašių pažiūrų politikai, ypač po to, kai R.Sikorskis viešai prisišnekėjo, esą Vladimiras Putinas lenkams siūlė pasidalyti Ukrainą, gerokai pritildyti. Tokie pareiškimai labai pakenkė lenkų tarptautiniam įvaizdžiui. Nemanyčiau, kad Europos Sąjungos šalyje bent artimiausiu metu galėtų kam nors kilti panašių idėjų kaimynių atžvilgiu.“

Dirva Vilnijos krašte organizuoti kažką panašaus kaip Ukrainos Donecke taip pat nesanti palanki. G.Kazėnas su grupe mokslininkų neseniai atliko lenkų tautinės mažumos Lietuvoje identiteto tyrimą. Įdomu, kad paaiškėjo, jog Lietuvos lenkų tapatinimasis su Lenkija yra „labai silpnas, beveik nulinis“. G.Kazėnas primena, kad ir Česlovo Milošo atsiminimų knygoje rašoma, jog Vilniaus krašto lenkai labai šaltai priimdavo atvykusiuosius iš Lenkijos. Tyrimas parodė, kad su Lenkija mūsų šalies lenkai, ypač paprasti žmonės, nesitapatina ir šiais laikais. Nemažą įtaką tam padarė neigiamos patirtys, kai nuvykę į Lenkiją Vilnijos krašto gyventojai būdavo sutinkami šaltai ar net atstumiami, nes Lenkijos gyventojai mūsiškių neatpažindavo kaip lenkų, palaikydavo juos rusais, o tai, pasak G.Kazėno, labai žeidė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lygiai prieš 20 metų, 1994 m. balandžio 26 d., po ilgų ir sunkių derybų pasirašyta Lietuvos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis.

Jau keletą metų iš eilės vis girdime ir skaitome spaudoje apie prastus santykius su pietiniais kaimynais, taip pat kaltinimus dėl to mūsų valdžiai. Žinoma, jos kaltės yra, tačiau neturime pamiršti, kad ši problema, turinti gilias istorines šaknis, yra gana paini.
Mūsų santykiai su lenkais smarkiai pablogėjo XIX a. antroje pusėje, abiem tautoms dar velkant sunkų carizmo jungą. Kodėl taip atsitiko, kai ne vieną šimtmetį gyvenome kartu vienoje valstybėje – Abiejų Tautų Respublikoje, kartu gynėmės nuo kryžiuočių, totorių, Maskvos?
Geriausią atsakymą į tai, manau, davė žymus mūsų išeivijos istorikas Vytautas Trumpa: „Tarp dviejų kaimynų nereikia nei meilės, nei neapykantos. Reikia tik vienų kitiems supratimo ir pagarbos.“ O to kaip tik pasigendame.
Viena vertus, nesantaika su lenkais kilo dėl to, kad prasidėjus mūsų tautiniam judėjimui jie nenorėjo pripažinti lietuvių teisės tvarkytis savarankiškai, kurti savo tautinę valstybę, atsisakius praeities sąsajų su Lenkija. Dalis mūsų kaimynų nuo pat 1579 m. Liublino unijos laikė Lietuvą tik Lenkijos dalimi, kurioje viskas, kas vertinga kultūros, ekonomikos srityje, sukurta vien jų dėka, kurioje „net akmenys kalba lenkiškai“.
Apie ano meto lenkų visuomenės požiūrį į Lietuvą, jos nepriklausomybę Balstogės universiteto profesorius Krzysztofas Buchowskis yra parašęs labai sąžiningą ir vertingą knygą „Litvomanai ir polonizuotojai“, kuri išleista ir lietuviškai – visiems prieinama ir tikrai verta visų besidominčiųjų mūsų istorija dėmesio. Jos autorius ypač daug rašo apie tarpukarį, kada santykiai dar pablogėjo dėl Vilnijos okupacijos. Matyt, ne pro šalį žinoti, jog Lenkijos visuomenė tada reiškė priekaištus generolui Lucjanui Żeligowskiui, kad jis nužygiavo tik iki Giedraičių, o ne iki Palangos…

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kas – ką: pilietinė akcija prieš abiejų šalių chamus ir abiejų šalių politikų kompleksų nulemtą politiką.

Abipusės lietuvių ir lenkų meilės apraiškos socialiniuose tinkluose turėtų kelti nemažą sopulį kai kuriems politikams ir kai kuriai žiniasklaidai. Užtat didžioji tiek Lietuvos, tiek Lenkijos dalis tuo tik džiaugiasi.

Prieš provokaciją – pozityvumo virusu
„Pernelyg nesureikšmindami įvykių Poznanės futbolo stadione, kai buvo išskleistas transparantas „Lietuvių chame, klaupkis prieš lenkų poną”, manėme, kad bendra Lietuvos ir Lenkijos istorija ir dviejų tautų draugystė išugdė daug meilės, kuria tiesiog negalime nepasidalyti. Idėja kilo prisiminus gražų pavyzdį, kai esant įtemptiems santykiams tarp Izraelio ir Palestinos paprasti žmonės negalėjo sutikti su dažnai politikų ar žiniasklaidos priemonių skatinama agresija, todėl pradėjo dalytis vieni kitų palaikymo nuotraukomis internete. Ir mes paskatinome fotografuotis prie transparanto “Lietuva myli Lenkiją”, – pasakoja vienas socialinės akcijos sumanytojų Mykolas Majauskas, “World Economic Forum” tinklo Lietuvoje steigėjas.
Iniciatyva žaibiškai tapo globali – nuo Vilniaus iki Kalifornijos ir Australijos lietuviai siuntė nuotraukas. Jau kitą dieną pasipylė nuotraukos ir iš Lenkijos su užrašais “Lenkija myli Lietuvą”, kuriose – ir paprasti žmonės gatvėje, ir Poznanės meras, ir Lenkijos jaunimo bendruomenė Lietuvoje, net į ralį Lietuvoje lenkų bolidai atvažiavo apklijuoti lipdukais apie Lenkijos meilę Lietuvai. Lenkai kūrė atsakomąsias grupes socialiniuose tinkluose, už akciją sulaukta padėkos ir iš Lenkijos ambasados.
Prie šio judėjimo, dalydamiesi žinia, nuotraukomis, nuorodomis socialiniuose tinkluose, prisidėjo mažiausiai 10 tūkst. lietuvių ir tiek pat lenkų, o perskaitė, prieš jai pasiekiant tradicinės žiniasklaidos šaltinius, dar bent dešimtkart tiek. “Socialiniai tinklai su savo pranašumais ir trūkumais tampa svarbia ir įtakinga platforma minčių ir žinių sklaidai. Turime išmokti ja tinkamai naudotis ir nebijoti panaudoti valstybės interesams ginti”, – siūlo M.Majauskas, tikėdamasis, kad ši iniciatyva ir požiūris pasklis ne tik socialiniuose tinkluose, bet ir verslo, akademinės visuomenės, kultūros aplinkoje.
Po 10 tūkst. akcijos rėmėjų abiejose šalyse dar negalima vadinti masiniu judėjimu, juolab beveik 39 mln. gyventojų turinčioje Lenkijoje, bet vis dėlto ir ne tiek jau mažai. Parašus po atsiprašymu ėmėsi rinkti ir Lenkijos dienraštis “Gazeta Wyborcza”, laiškų sulaukė Lietuvos ambasada Lenkijoje, lenkai atsiprašinėjo tiesiog Lenkijos gatvėse sutiktų nepažįstamų lietuvių.
Taigi ar tikrai lietuviai myli lenkus, lenkai – lietuvius, o vienas kitas incidentas – tik išimtis iš taisyklės?

Verslininkai apie nesutarimus kalba su šypsena
Vygandas Uksa, VšĮ „Versli Lietuva” atstovas Lenkijoje, jau septyneri metai gyvenantis kaimyninėje valstybėje, tikina: jam prisistačius, kad yra lietuvis, visi jį sutinka su palankia šypsena. “Politika nelemia ir verslininkų sprendimų. Tik aptarus visus niuansus ir sutarus dėl bendradarbiavimo Lenkijos verslininkai dažniausiai juokais paklausia: tai kaip čia tie mūsų valstybių santykiai? Bet dažniausiai visi pakraipo galvas ir suverčia kaltę politikams, kurie tuos santykius tik blogina. Lenkai labai teigiamai vertina lietuvius, tik žiniasklaidos ir politikų atgarsiai neigiami”, – pabrėžia V.Uksa.
Beje, jo pastebėjimu, požiūris į Lietuvą priklauso ir nuo regiono: esančiuose arčiau Lietuvos, nuomonė prastesnė nei pietiniuose, kur verslininkai visada manė, kad Lenkija su Lietuva – draugai, ir kai kuriems dabar šokas girdėti, kokių esama pykčių. O jaunoji karta apie Lietuvą atsiliepia pakankamai pozityviai.
Tačiau, kaip priduria V.Uksa, žinoma, nesutarimai tarp valstybių verlui nieko naudingo neduoda: „Geri santykiai – visada papildomas niuansas bendradarbiauti. Jei bus daug neigiamos informacijos, santykių atšalimas ilgalaikėje perspektyvoje verslui tikrai nėra geras dalykas.”
Kol kas oficiali statistika pavojaus ženklų nerodo – Lenkija yra viena svarbiausių Lietuvos verslo partnerių. Tiesa, 2012 m., palyginti su 2011 m., Lietuvos eksportas į Lenkiją sumažėjo 1 proc., bet pagal šį rodiklį Lenkija – šešta pagal dydį Lietuvos partnerė, labai nedaug atsiliekanti nuo pirmojo penketuko. O importas iš Lenkijos padidėjo net beveik 18 proc. Pagal tiesiogines užsienio investicijas į Lietuvą jie lenkai antroje pozicijoje, o Lietuvos investicijų į užsienio valstybes rikiuotėje Lenkija yra ketvirta.
“Vis dėlto didieji bendri infrastruktūriniai projektai – ir elektros tiltas, ir „Via Baltica”, ir „Rail Baltica” – dėl dvišalių santykių atšalimo nukentėjo, – neabejoja politologė, Varšuvos ir Mykolo Romerio universitetų docentė dr. Renata Mienkowska-Norkienė. – Lenkai ant lietuvių dėl lenkų nacionalinės mažumos truputį įsižeidė, ypač užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis, o jo nuomonė daro smarkią įtaką premjerui. Tai galėjo prisidėti prie to, kad šie projektai netapo Lenkijai prioritetiniai, juolab prasidėjus krizei. Lig šiol tarp Vilniaus ir Varšuvos važinėju automobiliu, nors kažkada prezidentas Valdas Adamkus yra išreiškęs viltį, kad šį atstumą traukiniu bus galima įveikti per porą valandų.”

Politikai valdomi kompleksų
Šnekinant tiek paprastus piliečius, tiek verslininkus, daugiausiai akmenų dėl dviejų tautų santykių krinta ant politikų. Štai ką tik Vilniuje viešėjęs meile Lietuvai nespindintis kaimynų užsienio reikalų ministras R.Sikorskis vėl nustebino susireikšminimu: į visus žurnalistų klausimus, net užsienio naujienų agentūrų užduotus angliškai, atsakinėjo tik lenkiškai. Kuria kalba bendravo su Lietuvos užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi, neskelbta, bet problemų negalėjo kilti, nes mūsų ministras laisvai šneka ir angliškai, ir lenkiškai, o jam svarbiausia susišnekėti – ne demonstruoti didybę. Tiesa, bandydamas įtikti lenkams kartais jis persistengia – kaip savo viešais Lenkijos atsiprašinėjimais dėl lenkų mažumos.
R.Mienkowska-Norkienė mano, kad daug kas išplaukia iš politikų kompleksų: „Jei lenkai atsisakytų savo didybės kompleksų, galėtų labiau nusileisti lietuviams, nes mums, lenkams, tai mažiau kainuoja. O lietuviai turėtų atsisakyti nevisavertiškumo kompleksų, nes nėra ko ir kompleksuoti. Gal į tokius kompleksus taikė ir transparantas Poznanės stadione? “Pany vs chamy” – tokios retorikos Lenkijoje niekas nebenaudoja, dauguma net ne visai ją supranta, nebent pagyvenę žmonės, kurie labai pasiilgo “kresų”. Tokie žodžiai dažniau vartojami Lietuvoje tarp vietos lenkų ir lietuvių.”
Politologė neabejoja, kad tokie incidentai ar radikalūs politikų pasisakymai iš tikrųjų yra politinė veikla, o ne žmonių požiūrių pasireiškimas. Ir „Lecho” transparantas nebuvo žmonių „iš apačios” pozicija, o kažkokia užsakyta politinė manifestacija, nacionalistų pasireiškimo būdas. Lenkų, ypač jaunų, požiūris į Lietuvą ir lietuvius normalus. O politikai problemas išpučia politiniams tikslams, pavyzdžiui, Lenkijoje tai buvo suintensyvėję rinkimų laikotarpiu, bet paskui aptilo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Sekmadienį Vilniaus Nepriklausomybės aikštėje įvyko mitingas prieš Lenkų rinkimų akcijos antikonstitucinę veiklą ir reikalavimus. Lietuvos rašytojai, aktoriai, kompozitoriai, akademikai bei signatarai į mitingą „Už mūsų žemę, kalbą ir valstybę“ prie Seimo sukvietė dalyvauti virš 2 tūkstančių žmonių.

Anot mitingo rengėjų, šiandien susirinkti ir priešintis Lietuvos piliečius paskatino šalies valdžios vykdoma neapgalvota pataikavimo visiems kaimynams politika bei neatsakingi valdančiųjų veiksmai, tenkinant antikonstitucinius Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) partijos primetamus reikalavimus.

Mitinge pasisakiusieji rašytojai, žurnalistai bei visuomeninių organizacijų atstovai tvirtino, kad ši protesto akcija nėra nukreipta prieš lenkakalbius Lietuvos piliečius, bet prieš antivalstybinę veiklą vykdančią ir lenkakalbių interesais besidangstančią LLRA partiją ir jos siekius Lietuvos valstybėje įtvirtinti dvikalbystę.

„Jeigu Lietuva sutiktų išsižadėti dalies jai nuo amžių priklausančios savo žemės, leistų sumenkinti ir paniekinti savo kalbą, ji prarastų teisę vadintis suverenia valstybe, o mes patys – laisvais ir oriais tos valstybės piliečiais. Tokie procesai turi būti sustabdyti, o tai galime padaryti tik mes patys“, – mitingo metu kalbėjo signataras Romualdas Ozolas.

Mitingo metu paskelbta rezoliucija, adresuota Lietuvos prezidentei, premjerui bei Seimo pirmininkui. Joje teigiama, kad patenkinus nepagrįstus LLRA keliamus reikalavimus būtų dar labiau išplėsta ir juridiškai sustiprinta faktiškai jau dabar egzistuojanti Pietryčių Lietuvos autonomija ir sukurtos prielaidos  ateityje įgyvendinti autonomininkų prieš du dešimtmečius nepasiektą tikslą – atskirti nuo Lietuvos jos teritorijos dalį.

Patenkinus LLRA siekį oficialiuose dokumentuose rašyti asmenvardžius ne tik valstybine, bet ir kitomis kalbomis, būtų paneigtas konstitucinis lietuvių kalbos kaip valstybinės statusas, o Lietuva taptų šalimi, kurioje pradėtų veikti kitų šalių valstybinių kalbų jurisdikcija. Vietovardžių ir gatvių pavadinimai ne valstybinėmis kalbomis  iš esmės paneigtų Lietuvos valstybės teritorinio vientisumo principą, faktiškai pripažįstant, kad Pietryčių Lietuva nėra istorinių Lietuvos etninių žemių dalis. Pagaliau neribotam laikui atidėjus suvienodintą lietuvių kalbos valstybinį egzaminą visų šalies mokyklų abiturientams, valstybinę kalbą gerai mokantys šalies moksleiviai būtų diskriminuojami stodami į aukštesnės pakopos lavinimo įstaigas ir šalies darbo rinkoje.

„Pirma, siūlomas tautinių mažumų įstatymas yra pritaikytas vienintelei mažumai – patiems LLRA manipuliuojamiems lenkams. Antra, pritaikytas dar nereiškia naudingas, nes juo numatomos teisės ne apsaugo mažumos tautiškumą, o tik skatina atskirtį ir izoliaciją. Įsivaizduokime, kad vadovaujamės nelietuviškais viešaisiais ženklais, gauname paslaugas nevalstybine kalba, mokomės palengvintam egzaminui – jausimės ne Lietuvos piliečiais ir patys atskirsime save nuo valstybės  gyvenimo“ – sakė mitinge dalyvavusi VU kultūros istorijos ir antropologijos antro kurso studentė Viktorija Ivančenko.

Mitinge kalbėjo Nepriklausomybės akto signataras Romualdas Ozolas, rašytojas Regimantas Tamošaitis, jaunimo sambūrio „Pro Patria“ atstovas Paulius Stonis, Šalčininkų tūkstantmečio gimnazijos direktorius Vidmantas Žilius, publicistė Vaiva Žukienė, Lietuvos mokinių parlamento pirmininko pavaduotoja Gabija Gaučytė, kalbininkas Kazimieras Garšva, Klaipėdos Sąjūdžio pirmeivis Dionizas Varkalis, aktorius Gediminas Storpirštis, Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos vadovas Julius Panka, teisininkė Sandra Česnulevičiūtė.

Mitingo dalyviai valdžios pareikalavo netenkinti antikonstitucinių Lietuvos valstybei keliamų LLRA reikalavimų. Taip pat dar šiais metais įvykdyti suvienodintą baigiamąjį valstybinį kalbos egzaminą visiems šalies abiturientams. Teisinėmis priemonėmis užkardyti prieš Lietuvos Respubliką nukreiptą ardomąją LLRA veiklą. Panaikinti jos atstovų neperžengus koaliciniams sąrašams galiojančio 7 proc. rinkiminio slenksčio neteisėtai įgytus LR Seimo narių įgaliojimus ir LLRA kaip legaliai veikiančios antivalstybinės politinės partijos juridinį statusą.

„Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas turi prisiimti politinę ir teisinę atsakomybę ir būti atleistas iš pareigų už šiurkščius LR Konstitucijos ir Seimo rinkimų įstatymo pažeidimus. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius bei Švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis turi būti nedelsiant atleisti iš užimamų pareigų už Lietuvos valstybės ir jos piliečių  interesams kenkiančius veiksmus ir tautos bei valstybės garbės ir orumo žeminimą savo šalyje ir užsienyje“, – rašoma rezoliucijoje.

Premjeras Algirdas Butkevičius interviu radijui „Znad Wilii“ kalba apie Briuselyje vykstantį viršūnių susitikimą, kurio metu svarstoma 2014-2020 m. Europos Sąjungos (ES) finansinė perspektyva, numatomą savo vizitą į Lenkiją ir susitikimą su šios šalies premjeru Donaldu Tusku, aptaria Lietuvos ir Lenkijos santykių aktualijas.

Kalbėdamas apie kitą savaitę numatomą vizitą į Lenkiją ir susitikimą su jos premjeru D. Tusku, Vyriausybės vadovas teigia, kad pirmiausia kalbėsis „apie ekonominius, socialinius dalykus, apie tarptautinius projektus, tokius kaip „Rail Baltica“, „Via Baltica“, elektros jungtis, kurios yra numatytos artimiausiu metu įgyvendinti <…>. Taip pat apie dujotiekio nutiesimą nuo Klaipėdos iki Varšuvos, kas labai svarbu Lietuvos suskystintųjų gamtinių dujų terminalo pajėgumų naudojimui“.

Ministras Pirmininkas teigiamai vertina Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio vakar pasakytus žodžius, kad lenkų mažumos Lietuvoje problemos – Lietuvos vidaus reikalas. Premjero A. Butkevičiaus teigimu, „tai yra geras ženklas. Ir aš manau, kad yra gėda, kada mes viduje negalime išsispręsti problemų ir reikia kištis kitoms valstybėms ir padėti spręsti“.

Pasak Vyriausybės vadovo, tautinių mažumų klausimus Lietuva turi spręsti pati, neraginama Lenkijos. „Man labai nepatinka, kai būna aiškinama, kad viena valstybė spaudžia kitą valstybę spręsti tautinių mažumų problemas. Mano požiūris toks, kad Lietuvos piliečiams visiems turi būti gera gyventi, nežiūrint į tautiškumą arba kokios yra tautybės“, – sako A. Butkevičius. Anot premjero, pirmiausia reikia kabėtis, turėti daugiau geranoriškumo sprendžiant iškilusius klausimus.

Kalbėdamas apie vakar įvykusį susitikimą su Šalčininkų mokytojais ir moksleiviais, Ministras Pirmininkas sako, kad lenkiškų mokyklų moksleiviams lietuvių kalbos egzaminas bus vertinamas kitaip, bet egzaminų užduočių suvienodinimas lietuvių ir tautinių mažumų mokyklų abiturientams atidėtas nebus. Premjero A. Butkevičiaus teigimu, tam pritaria ir patys mokytojai bei moksleiviai.

„Ir jaunimas, ir mokytojai susirinkę to paties prašė – kad būtų taikoma išskirtinė tvarka egzaminuojant. Jie nori laikyti egzaminą, bet jiems egzamino vertinimas bus kitoks, negu tiems, kurie mokosi lietuviškose mokyklose“, – sako Vyriausybės vadovas ir pritaria lenkiškų mokyklų moksleiviams ir mokytojams, kad egzaminų suvienodinimo atidėjimas problemos neišspręstų.

Pasak premjero A. Butkevičiaus, atidėti egzaminų suvienodinimo tautinių mažumų ir lietuviškų mokyklų moksleiviams neprašė ir koalicijos partneriai – Lietuvos lenkų rinkimų akcija.

Ketvirtadienį Vilniuje „Multikino“, „Pasakos“ ir „Skalvijos“ kino centruose prasidės dvyliktoji Lenkų kino savaitė, parodysianti dešimt naujų filmų. Pagrindinė festivalio viešnia – lenkų režisierė Agnieszka Holland, kuri pristatys savo filmą „Tamsoje“, nominuotą šių metų „Oskarų“ apdovanojimams. Jaunųjų žiūrovų šiemet lauks 3D technologija sukurtas animacinis-vaidybinis filmas „Skraidanti mašina“. O festivalio atidarymui pasirinkta 1936 m. sukurta „Barbora Radvilaitė“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko legendinė lenkų aktorė Jadwiga Smosarska.

Radikalieji tiek lenkų, tiek ir lietuvių politikai, vilkindami principines, bet užsižaidę neesminėmis problemomis, stumia lenkiškuosius rajonus į saviizoliaciją.

Dvi gana nesunkiai įrodomos tezės: pirmoji – gausiausia Lietuvoje lenkų tautinė mažuma (6,6 proc. gyventojų) nėra diskriminuojama, antroji – Lietuvos valdžia santykiuose su lenkų nacionaline mažuma kaip mažas vaikas šaudo petardas, duodama pagrindo nedraugiškai nusiteikusiai vietos lenkų daliai rėkaukti, neva į juos paleistos tikros bombos, todėl reikia mobilizuotis ir gintis, o gal net kautis už autonomiją.
Aukščiausiu politiniu mastu Lietuvoje šias temas eskaluoja du radikaliai nusiteikę priešingi sparnai – Lenkų rinkimų akcija su savo lyderiu europarlamentaru Valdemaru Tomaševskiu, o iš kitos – dalis konservatorių (šią kadenciją šiuo klausimu “pastiprintų” tautininkais) su europarlamentaru Vytautu Landsbergiu priešaky. Taip lenkų nacionalinė mažuma stumiama į saviizoliaciją, kenkiama tarpvalstybiniams Lietuvos ir Lenkijos santykiams, buksuoja svarbūs tarpvalstybiniai projektai. Ar Rytų Lietuva ir liks lenkišku anklavu?

Koks gyvenimas lenkiškoje “autonomijoje”
Teritorijos su neoficialios lenkų autonomijos požymiais praktiškai egzistuoja jau dabar: Vilniaus krašte savivaldybes valdo Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) – ne ideologiniu, o nacionaliniu pagrindu suburta partija. LLRA valdomuose rajonuose viešajame gyvenime vyrauja lenkų kalba, švietimo įstaigos, žiniasklaida – daugiausia lenkakalbės. Čia gali ir negalioti kai kurie Lietuvos Respublikos įstatymai, pavyzdžiui, gatvių pavadinimų lentelės dvikalbės, nors tai draudžia įstatymas.
Bet gal gyvenimas čia tobulas, jei rinkėjai balsuoja tik už LLRA? Deja. Pavyzdžiui, tarp Lietuvoje gyvenančių lenkų (o jų daugiausia susikoncentravę Rytų Lietuvoje) su aukštuoju išsilavinimu perpus mažiau nei lietuvių. Todėl nenuostabu, kad lenkiškai kalbant dažniausiai girdi kirpėjas kirpyklose ar santechnikus.
Geriausiu lenkiškos saviizoliacijos modeliu gali būti Šalčininkų rajonas, kur lenkai sudaro apie 80 proc. gyventojų. Tai vienas skurdžiausių Lietuvos regionų, kur registruotų bedarbių 13,9 proc. (Lietuvos vidurkis – 10,4 proc.). Tiesioginių užsienio investicijų vienam gyventojui skaičiai skiriasi šimtais kartų: Lietuvos vidurkis – 11 tūkst. Lt, o Šalčininkų rajone vos 45 Lt.
Nors V.Tomaševskis vis giriasi, kad juos renka į savivaldybės tarybas, nes jie garantuoja puikų gyvenimą, tiksliau būtų pasakyti, kad garantuoja ir toliau likti menkesnio išsilavinimo, riboto lietuvių kalbos mokėjimo, kas trukdo toliau mokytis ar susirasti darbą, menkesnių finansinių pajėgumų anklavu. Bet mažiau išsilavinusiais, skurdesniais ir dėl to nepatenkintais žmonėmis lengviausia manipuliuoti.

Ir sovietmečiu buvo skurdus regionas
Vilniaus krašto žmogiškųjų išteklių ir ekonominio finansinio skurdumo šaknys – jo istorijoje. Ekonominiu požiūriu šis regionas buvo skurdus, nes žemės nederlingos, išsimėčiusios tarp miškų. Lietuvos lenkų ir Lenkijos lietuvių bendruomenių problematiką tyrinėjanti Istorijos instituto mokslo darbuotoja dr. Vitalija Stravinskienė primena, kad šis kraštas patyrė ir didžiulį intelekto nutekėjimą. Istorikė pasakoja, kad po Antrojo pasaulinio karo sovietų valdžia leido lenkams iš Lietuvos susigrąžintų teritorijų repatrijuoti į Lenkiją. 1944–1947 m. ir 1955–1959 m. Lenkijon iš Pietryčių Lietuvos daugiausia išvažiavo miestų, didesnių centrų gyventojai, daugiausia – inteligentija: iš Vilniaus išvyko per 90 tūkst. lenkų, Švenčionyse beveik neliko nei lenkų gimnazijos mokytojų, nei gimnazistų.
Naujoji Lietuvos nomenklatūra stengėsi, kad kraštas neištuštėtų, tad kaimo gyventojus įtikino likti, dar prisikvietė čion baltarusių, rusų, ukrainiečių. Tokia etninė demografinė situacija liko per visus sovietinius metus. Tiesa, po 1956 m., chruščiovinio atšilimo pradžioje, lyg ir bandyti integraciniai projektai – tikrinta lietuvių kalbos padėtis regione, čia siųsta daugiau lietuvių darbuotojų, bet paskui pereita prie sovietinio internacionalizmo skatinimo.
„Įtampos ir problemos buvo tik užkonservuotos, tad natūralu, kad atgavus nepriklausomybę jos sprogo“, – aiškina V.Stravinskienė. Atkūrus nepriklausomybę politikai suprato, kad nesprendžiant lenkiškųjų rajonų problemų, jie bus nelojalių valstybei piliečių židinys, tad parlamentas buvo suformavęs tuomet aktyvią komisiją Rytų Lietuvos problemoms spręsti, vadovaujamą Romualdo Ozolo. Tačiau esminių problemų neišspręsta, komisija užgeso. Maža to, gyręsi, kad anuomet priėmėme vieną pažangiausių Europoje  Nacionalinių bendrijų įstatymą, dabar neturime jokio – seno galiojimas baigėsi, bet nei pratęstas senas, nei priimtas naujas. Tai dar vienas koziris į radikaliojo V.Tomaševskio rankas skųstis visai Europai.

Švietimo įstatymo pataisos – skubotos, bet pavėluotos
Skurdžiam kraštui priartėti prie Lietuvos vidurkio reikėjo dviejų pagrindinių investicijų – į ūkį ir į švietimą. Turizmui patrauklus, arti sostinės esantis regionas šiandien jau galėjo klestėti. Deja.
Ne ta kryptimi nueita ir švietime. Kad ir kiek V.Tomaševskis Lietuvą kaltina lenkų diskriminacija švietimo srityje, viskas atvirkščiai: Lietuva – unikali valstybė pasaulyje, kur lenkų tautinė mažuma gali mokytis gimtąja kalba nuo darželio iki universiteto, bet su valstybinės kalbos mokymu lenkiškose mokyklose buvo prastai. Pavėluoti, nors skuboti sprendimai švietimo srityje padaryti tik prieš porą metų – į lenkiškas mokyklas Švietimo įstatymo pataisomis pagaliau įpareigota įsileisti daugiau lietuvių kalbos, 2013 m. jų abiturientai pirmą kartą laikys lietuvių kalbos egzaminą pagal naują tvarką. Pokyčiai buvo sutikti protesto mitingais, skundais tarptautinėms institucijoms, neva lenkus jėga bandoma sulietuvinti ir tik autonomija nuo to išgelbėtų. Radikaliesiems lenkams tikrai yra nuo ko gelbėtis – juk puikiai lietuviškai mokantis Lietuvos lenkas informacijos semsis ne jų kontroliuojamoje žiniasklaidoje.
Jau prieš dvidešimt metų reikėjo į lenkų mokyklas įlieti daugiau lietuvių kalbos, tačiau permainas diegti palengva, su ilgesniu pereinamuoju laikotarpiu. Bet ir dabar, švietimo ir mokslo viceministro Vaido Bacio įsitikinimu, ieškant galima rasti kompromisų: „Ne vieną kartą pabrėžėme, kad Šalčininkų ar Vilniaus krašto kaimų vaikui, girdinčiam tik lenkų kalbą, sunkiau išmokti lietuvių kalbos gramatikos ir į tai bus atsižvelgta. Be to, jau ir bandomajame egzamine radome vienijančių dalykų: rašinio užduotyse buvo duota tema, o autorius leista rinktis iš kelių, pavyzdžiui, temą „Meilė vakar ir šiandien“ rašyti pagal Vaižgantą, Maironį arba Adomą Mickevičių.“
Viceministras ragina keisti požiūrį į santykius tarp tautų ne tik tautinėms mažumoms, bet ir lietuviams. Štai literatūros chrestomatijoje jau yra tekstų ir lenkų, rusų kalbomis. „Reikia ugdyti savo identitetą mokantis iš istorijos, pagal čia gyvenusių ir kūrusių tautų žmonių kūrybą. Šiandien užverdame savo sultyse, bet nustūmę emocijas į šalį pamatome, kad daug dalykų mus vienija, o kalbų mokėjimas, kultūrų pažinimas – didelis pranašumas“, – sako viceministras.

Ar lentelė ant namo kenkia valstybingumui
Tačiau nei lietuvių, nei lenkų radikalai į kompromisus nelinkę, nors, išskyrus švietimo klausimus, kiti nuolatiniai lietuvių ir lenkų nacionalinės mažumos santykių spygliai – kažin ar tiek principiniai, kad kam įduotų pagrindą kiršinti valstybės bendrapiliečius.
Ar tikrai kerta per valstybės pamatus dviem kalbomis užrašyti gatvių pavadinimai tankiai lenkiškai gyvenamuose rajonuose, juolab net Lenkijoje juos leidžiama rašyti lietuviškai. Tiesa, ir Lenkijoje po mūšių Lietuvoje lietuviškieji užrašai buvo terliojami dažais. Nesibaido dvigubų gatvių, vietovardžių užrašų ir kai kurios kitos Europos valstybės. Tad reguliariai apie tai kalbėti, bausti, bet vis tiek nepakeisti situacijos – tik nemokama reklama vietos lenkų radikalams ir Lietuvos įstatymų neveiksmingumo demonstravimas.
Ar tikrai gyvybiškai svarbu šiais globalizacijos laikais, kai Šekspyrą jau rašome “Shakespearas”, neleisti lenkiškas pavardes pase rašyti lietuviškais rašmenimis? V.Landsbergis interviu “Delfi” motyvavo taip: „Be abejo, pavardžių rašyba būna tarptautinė, ir užsieniečiams jų pavardės galėtų būti rašomos taip, kaip jų kilmės valstybėse. Tačiau ir lenkai tuomet bus traktuojami kaip svetimtaučiai. Ar jie nori atrodyti svetimi Lietuvoje?“ Negi būdamas kitos tautos atstovu jau negali būti savas?”
Žinoma, didelis klausimas, ar nusileidus lenkams dėl gatvių pavadinimų lentelių ir pavardžių, sumažėtų trinties, tačiau valstybė turėtų akivaizdžių pavyzdžių, kad sugeba atskirti gyvybiškai svarbius dalykus, tokius kaip švietimas, ir neprincipinius – kaip kad lentelė ant namo.

Priešprieša mažesnė nei norisi radikalams
Ieškoti priešų lietuviai gabūs. Kad ir tas nuolatinis aiškinimas, esą Lietuvos lenkai – netikri, vadinamieji tuteišiai, nors enciklopedijos konstatuoja, kad lenkai čia gyveno nuo XIII a. „Taip, kai kurie jų – sulenkėję kitų tautų žmonių palikuonys, bet tai jų apsisprendimas, kokią tautinę tapatybę palaikyti. Reikia spręsti kultūrines, švietimo, ekonomines problemas, aiškinti valstybės poziciją, taip pat ir vyresnei kartai geriau suprantama lenkų kalba, nuosekliai dirbti, o ne prieš rinkimus“, – neabejoja istorikė V.Stravinskienė.
Kita vertus, veikiausiai visuomenė darosi vis mažiau imli radikalių politikų bandymams sukiršinti skirtingų tautų bendrapiliečius. Prieš porą savaičių paskelbtuose Lenkijos ambasados Lietuvoje užsakymu atliktos visuomenės apklausos duomenyse įrodymų, kad lietuvių ir lenkų priešprieša tokia didelė, kaip kad ją hiperbolizuoja lietuviai radikalai ar V.Tomaševskis, sugebėjęs net pasiūlyti lietuviams integruotis į Vilniaus kraštą, o ne lenkams į Lietuvos visuomenę. Kas ketvirtas lietuvis nenorėtų į žentus ar marčias lenko, bet lenkai tikrai nėra tarp nemėgstamiausių lietuviams, kaip ir lietuviai lenkams.