Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininkas Valdemaras Tomaševskis vienvaldiškai viešpatauja Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, yra įtakingas Vilniaus mieste, taikosi įgyti svorio formuojant Vyriausybę – tai jis pasiekė savo organizaciniais gabumais ir pelnęs lietuvių politikų, matančių jį kaip parankų partnerį, palankumą.

Valdžia kyla arba iš Dievo, arba iš žmonių – šią amžių patvirtintą tiesą puikiai supranta Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) lyderis Valdemaras Tomaševskis, tad, įtvirtindamas savo vienvaldystę partijoje, užsitikrino abiejų valdžių paramą. Be dviejų trečdalių Vilniaus ir Šalčininkų rajonų rinkėjų balsų, stabiliai atiduodamų už LLRA keliamus kandidatus savivaldybių, Seimo ir prezidento rinkimuose, V.Tomaševskis naudojasi ir išskirtine Dievo globa.
Bent jau taip tvirtina Vilniaus rajono, prieš trejetą metų savo tikruoju valdovu paskelbusio Kristų karalių, merė Marija Rekst. Pavasarį vykusiame LLRA suvažiavime kone vienbalsiai penktą kartą pirmininku perrinkus V.Tomaševskį ji paskelbė, kad “tokį lyderį turime Dievo apvaizdos dėka”. Tad politikas, tegu oficialiai Bažnyčios ir nepateptas, bet de facto yra Vilnijos valdovas, kurio valdžiai ir autoritetui niekas nedrįsta mesti iššūkio. Žino, kuo tai jiems baigsis.

Į valdžią – perversmo keliu

Į Lietuvos politinį gyvenimą V.Tomaševskis 1999-aisiais įžengė tarsi iš niekur. Nors LLRA – politinio Lietuvos lenkų sąjungos sparno – veikloje jis dalyvavo nuo pat pradžių 1994-aisiais, bet buvo menkai pastebimas, užsiimdavo daugiausia organizacine veikla, kuri ir padėjo politikui perimti partiją. To meto įvykius menantys žurnalistai vieningai sutaria, jog V.Tomaševskio išrinkimas LLRA pirmininku iš esmės buvo perversmas, nes niekas nesitikėjo, kad kas nors mes iššūkį du kartus paeiliui partijos pirmininku rinktam vienam lenkų kultūrinio atgimimo 1988-aisiais pradininkų, vienam LLRA steigėjų, Seimo nariui Janui Senkevičiui. Tačiau V.Tomaševskis, tuo metu LLRA Vilniaus rajono skyriaus pirmininkas, palengva taip padidino savo skyriaus narių skaičių, kad atėjus laikui rinkti kandidatus į suvažiavimą (jų skaičių lėmė skyrių dydis) nelauktai įgijo daugumą, iškėlė savo kandidatūrą ir laimėjo.
Negalima nepaminėti, kad pirmiausia V.Tomaševskis pradėjo nuo visų galimų konkurentų šalinimo. Partijos pirmininko postą praradęs J.Senkevičius netrukus prarado ir Seimo nario mandatą, nes vietoje jo 2000-aisiais buvo iškeltas pats V.Tomaševskis. Trejus metus dar padirbėjęs Vilniaus miesto taryboje, J.Senkevičius ilgainiui pasitraukė pirma iš politikos, paskui ir iš visuomeninės veiklos, o šiuo metu užsiima kažkokio archyvo kūrimu.
Kitas V.Tomaševskiui iššūkį mesti bandęs lenkų politinis veikėjas Ryšardas Maceikianiecas, buvo nedelsiant išstumtas iš partijos, kurią kadaise kūrė, paskelbtas priešu ir galiausiai visiškai moraliai sunaikintas Vilnijos lenkų akyse. Netgi tie lenkai, kurie nemėgsta V.Tomaševskio ir kadaise rėmė R.Maciejkianieco įkurtą konkuruojančią Lenkų liaudies partiją, šiandien jį vadina visišku marginalu.
Panašus likimas ištiko ir ilgametę V.Tomaševskio bendražygę nuo pat pirmų partijos dienų ilgametę Vilniaus rajono merę Leokadiją Počikovską. Juoda katė tarp LLRA pirmininko ir dešiniosios jo rankos perbėgo 2007-ųjų pabaigoje. Kalbėta, esą jiedu nepasidaliję kažkokio žemės sklypo (tiek iš Baltarusijos į Lietuvą atvykusi L.Počikovska, tiek V.Tomaševskio giminaičiai yra nemenko nekilnojamojo turto Vilnijoje savininkai). Nežinia, kaip ten buvo iš tikrųjų, bet faktas, kad L.Počikovska apkaltino V.Tomaševskį autoritarizmu, pareikšdama, jog “partijoje visi privalo paklusti vienintelei pirmininko nuomonei, o visų kitų nuomonė niekam nėra svarbi”. Atsakydamas į tai V.Tomaševskis ilgametę bendražygę apkaltino “asmeninius interesus keliant virš visuomeninių”.

Viską valdo pats

Panašia maniera iš LLRA jos pirmininku tapus V.Tomaševskiui buvo pašalinta ir daugiau veikėjų, kurie, manyta, nebuvo pakankamai lojalūs partijos lyderiui ar buvo pakankamai įtakingi ir ambicingi, kad galėtų mesti iššūkį jo vienvaldystei. Juos pakeitė asmenys arba su V.Tomaševskiu susiję giminystės ryšiais, arba besąlygiškai pritariantys kiekvienam jo žodžiui.
“Nepasakyčiau, kad V.Tomaševskis yra autoritarinis lyderis, jis veikiau vienasmenio valdymo šalininkas, – “Veidui” sakė žinomas publicistas, juristas, lenkų visuomenės veikėjas Aleksandras Radčenko. – Kita vertus, visa lenkų bendruomenė Lietuvoje nuo pradžių buvo kuriama remiantis būtent tokiu, vienasmenio pavaldumo, modeliu. Nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos visas lenkų visuomeninis gyvenimas buvo kuriamas aplink tam tikrus lyderius, tad savaime suprantama, kad V.Tomaševskis šią sistemą paprasčiausiai perėmė. Jis sukūrė ją tokią, jog politiškai Lietuvos lenkams atstovauti gali tik tie, kuriuos jis laimina. Kita vertus, per pastaruosius metus niekas nė nebandė kurti kokios nors alternatyvos LLRA.”
Apie tai, kaip vyksta balsavimai V.Tomaševskio geležine ranka kontroliuojamos LLRA valdomuose Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, seniai sklinda legendos. Jų teigimu, artėjant rinkimams seniūnai aplanko visus lenkus ir prisako, už kurį kandidatą balsuoti, o rinkimų dieną prižiūri, kad visi nueitų į balsavimo apylinkę, ir jei reikia, paveža. Vykstant rinkimų kampanijai žiūrima, kad lenkai į savo namus neįsileistų kitų, išskyrus LLRA, partijų atstovų ar kandidatų (net jei šie lenkų tautybės) agitatorių. Regis, šiuose pasakojimuose daug tiesos, nes kaip kitaip paaiškinti tokį balsavimo skirtumą už LLRA kandidatus Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, kuriuose šios partijos kandidatai stabiliai surenka per dvi trečiąsias balsų, ir Vilniaus mieste, kuriame lenkų tautybės rinkėjų administraciniais metodais sukontroliuoti neįmanoma, – čia už LLRA balsuoja tik apie ketvirtadalis lenkų?
“Po 2008-ųjų Seimo rinkimų aš įdomumo dėlei apskaičiavau, kuriai daliai lenkų iš tikrųjų atstovauja LLRA, – sakė “Veidui” jauna, aukštas pareigas privačioje bendrovėje einanti lenkė, prašiusi neminėti jos pavardės, nes artimieji dirba LLRA pavaldžiose įstaigose. – Išėjo, kad LLRA ir V.Tomaševskis gali skelbtis atstovaują 27 proc. Lietuvos lenkų. Aišku, neskaičiuojant tų, kurie balso teisės dar neturi.
Prisipažinsiu, esu balsavusi už LLRA ir netgi buvusi rinkimų stebėtoja, skirta šios partijos, bet tai buvo seniai, kai visiškai nesidomėjau politika ir man atrodė, kad natūralu balsuoti “už savus”, o stebėtoja buvau tada, kai gavau stipendiją iš Lenkijos ir teko ką nors naudinga dėl to nuveikti. Tačiau pastaruoju metu balsuoju už konservatorius ir sieju tai su savo išsilavinimu, nes kai pradėjau domėtis politika, paklausiau savęs: o ką gera padarė man LLRA? Atsakymas buvo – visiškai nieko.
Savo politinio pasirinkimo pokytį sieju su tuo, kad žinau ir išmanau daugiau nei vidutinis Vilniaus rajono gyventojas, be to, esu ekonomiškai savarankiška ir neturiu žiūrėti į rankas seniūnui, kad jis man nors sezoninių darbų parūpintų. Draugė, dirbusi seniūnijoje, tokių dalykų pripasakojo, kad ojojoj! Šiaip LLRA gudrūs – išasfaltuoti kelią mūsų gyvenvietėje žadėjo jau seniai, o išasfaltavo dabar, nes juk rinkimų metai.”

Iškilo susiriejus lietuvių politikams

Štai čia pereiname prie antros V.Tomaševskio politinės sėkmės priežasties – jo sąjungos su “lietuviškomis”, arba nacionalinėmis, partijomis.
Šiandien, kai V.Tomaševskis lietuvių akyse tapo vienu labiausiai nemėgstamų politikų ir naujuoju politikos “baubu”, kuriuo įvairios tautiškos pakraipos ar ultradešiniosios partijos gąsdina savo rinkėjus, mažai kas bepamena, kad prieš 12 metų LLRA buvo politiškai nežymi, susiskaldžiusi, įtaką Vilniaus savivaldybėje praradusi partija. 2000-aisiais Vilniaus savivaldybėje ji turėjo vos penkis mandatus ir į valdančiąją koaliciją pateko tik mero Artūro Zuoko dėka, kuriam reikėjo neambicingų ir sukalbamų partnerių.
Po dvejų metų savo rezultatą LLRA truputį pagerino, iškovodama jau šešias vietas, kurios netikėtai įgijo aukso vertę. Mat 2003 m. pavasarį, kai pradėta formuoti valdančiąją koaliciją, dėl Vilniaus kilo pats tikriausias karas tarp A.Zuoko, neseniai prezidento rinkimus laimėjusio Rolando Pakso žmonių ir premjero Algirdo Brazausko vadovaujamų socialdemokratų. Suvokę, kad tokiomis aplinkybėmis savo balsus gali parduoti gerokai brangiau, nei dar iki rinkimų buvo suderėję su A.Zuoku, V.Tomaševskio vadovaujami lenkų politikai paskutinę naktį atsiribojo nuo ligtolinių partnerių ir tapo “laisvais agentais”, dėl kurių balsų kilo ne mažesnės varžytuvės nei dėl Vilmanto Drėmos. Tik vyko jos gerokai aukštesniu lygiu.
Iš Seimą ir Vyriausybę kontroliuojančių socialdemokratų už paramą Vilniaus savivaldybėje LLRA pareikalavo ne tik sustabdyti Seime parengtas Švietimo įstatymo pataisas. Tuo metu Seime buvo parengtos dar vieno – Tautinių mažumų įstatymo – pataisos, kurių priėmimas būtų tiesiog nužudęs LLRA ir rimtai pakirtęs Lietuvos lenkų sąjungos viešpatavimą Vilnijoje. Socialdemokratai, iškėlę sau užduotį bet kuria kaina išsikovoti Vilniaus mero postą perviliojo į savo pusę LLRA pažadėdami šias pataisas numarinti.
“2003-ųjų pradžioje mūsų komitetas baigė su visomis suinteresuotomis pusėmis derinti ir Seimui svarstyti pateikė Asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, įstatymą, – “Veidui” pasakojo tuometis Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Gediminas Dalinkevičius. – Šiuo įstatymu norėta įgyvendinti visiškai naują koncepciją – vietoje įstatymo, skirto tautinėms mažumoms, parengėme įstatymą, skirtą tautinėms mažumoms priklausantiems piliečiams. Čia ir yra esminis skirtumas. Pagal mūsų projektą valstybė turėjo sudaryti sąlygas visiems savo piliečiams integruotis į Lietuvos visuomenę, o tiems piliečiams, kurie priklauso tautinėms mažumoms, sudaryti sąlygas išsaugoti savo tautinę tapatybę. Štai čia visa esmė – išskirtinės sąlygos sudaromos ne tautinei bendrijai, o piliečiams.”
Pasak G.Dalinkevičiaus, galiojantis Tautinių mažumų įstatymas skatina ne mažumų integraciją į Lietuvos visuomenę, bet jų išskirtinumą, nes daugiau privilegijų gauna ne piliečiai, o bendruomenė. Tai skatina tokių bendruomenių uždarumą, nes kuo ji gausesnė, tuo daugiau privilegijų jai tenka. Taigi vienos tautinės bendruomenės tampa išskirtinesnės už kitas.
“Tačiau mes siekėme, kad papildomas teises turėtų kiekvienas tautinių mažumų atstovas, ir nesvarbu, kokiai bendruomenei – gausiai ar nelabai – jis priklauso, – sako G.Dalinkevičius. – Dabar sąlygas valstybei kelia ne piliečiai, o tautinės bendrijos. Bet kas gali aiškiai atsakyti, ar ta bendrija tikrai atstovauja visiems mažumos interesams? Juk ir lenkų bendruomenėje yra ne viena LLRA, bet daugiau politinių partijų. O kiek lenkų yra kitose politinėse partijose, tarkime, pas socialdemokratus? Atstovauja LLRA jų interesams ar ne?”
Nors socdemai 2003-aisiais Vilniaus ilgai savo rankose neišlaikė, Asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, įstatymo projektas “mirė” ir šiandien retas politikas beprisimena, kad toks apskritai buvo.

“Gamina” rinkėjus dešiniesiems

Tačiau V.Tomaševskis užmiršta, kad jo paties ir kitų lenkų politikų agresyvūs, lietuviams įžeidūs pasisakymai, trumpam sutelkiantys aplink LLRA lenkų tautybės rinkėjus, žiūrint perspektyviai veikia prieš pačią LLRA nacionalinių partijų naudai. Juk besąlygišką tautiečių paramą LLRA turi tik Vilniaus, Šalčininkų, iš dalies Trakų ir Švenčionių rajonuose. Vilniuje už LLRA balsuoja tik kas ketvirtas mieste gyvenantis lenkų tautybės rinkėjas. Kaimiškų Vilnijos rajonų gyventojai, ypač jaunimas, nesustabdomai migruoja į miestą, įgyja išsilavinimą, tampa ekonomiškai savarankiškas ir… nustoja balsuoti už LLRA, pasirinkdami kas socdemus, kas “darbiečius”, kas liberalus, kas konservatorius. Ne visi, bet labai didelė dalis.
Moksleivių lenkiškose mokyklose, ypač rajonų, skaičius taip pat mažėja sparčiau, nei turėtų dėl natūralios demografinės duobės.
Kita šio reiškinio pusė – Vilniaus rajone gyvenančius lietuvius ksenofobinė LLRA politika palengva, bet nenumaldomai daro Lietuvos dešiniųjų partijų rinkėjais. “Mes jau seniai įsitikinome, kad rajono valdžiai visiškai nerūpime, – “Veidui” sakė Raimundas Lukšas, su gausia šeima jau keturioliktus metus gyvenantis Mažojoje Riešėje. – Ne paslaptis, kad rajone valdanti LLRA rūpinasi tik lenkiškais kaimais. Tos rajono gyvenvietės, kurios pastaruoju metu sparčiai statomos ir tapo Vilniaus priemiesčiais, atvirai ignoruojamos. Ir aišku kodėl – jeigu žmogus sugeba įsigyti sklypą ir pasistatyti namą, vadinasi, jis daugiau ar mažiau pasiturintis, turi gerą darbą Vilniuje ar netgi verslą, yra savarankiškas. Toks žmogus vargu ar balsuos už LLRA, juo labiau nepaklus jos nurodymams, ar tai lietuvis, ar lenkas būtų.
Juk mūsų bendruomenėje nemaža lenkų, su kuriais ir aš, ir visi kiti puikiai sutariame. Ir kurie lygiai taip pat kaip ir mes, kenčia nuo savivaldybės abejingumo gyvenvietės reikalams. Tačiau regis, kad tokie, į šalies visuomenę sėkmingai integravęsi lenkai, LLRA yra netgi svetimesni nei lietuviai, nors savo vaikus leidžia studijuoti į Varšuvos aukštąsias mokyklas.”
Riešiškiai Vilniaus rajono valdžiai atsilygina per rinkimus. “Anksčiau mūsų šeima balsuodavo pagal savo politinius įsitikinimus, – sako R.Lukšas. – Tačiau šiemet pamąstėme ir nutarėme balsuoti už dešiniuosius, nes, mūsų požiūriu, tai vienintelė partija, galinti būti atsvara LLRA. Kai po rinkimų pasižiūrėjau į balsavimo mūsų apylinkėje rezultatus, pamačiau, kad ir kiti kaimynai galvoja taip pat – absoliuti dauguma balsų atiteko konservatoriams ir liberalams (2011 m. per savivaldybių tarybų rinkimus Riešėje Centro dešinės koalicija surinko 49 proc. balsų, dar 12 proc. atiteko socialdemokratams).”
Tai kodėl nacionalinės partijos – tiek dešiniosios, tiek kairiosios – turėtų sukti galvą dėl V.Tomaševskio, jeigu jis, viena vertus, savo politika pats save žlugdo, kita vertus, stumia juo nepatenkintus rinkėjus į didžiųjų nacionalinių partijų glėbį? Beje, pats yra labai dalykiškai sukalbamas partneris. Atminkime, kad V.Tomaševskis labai sėkmingai Vilniaus savivaldybėje bendradarbiavo ir su A.Zuoko liberalais, ir su R.Pakso “tvarkiečiais”, ir su socialdemokratais, ir su “darbiečiais”. Netgi su konservatoriais po 2011-ųjų rinkimų buvo beveik rankomis sukirtęs.
Gal todėl Vyriausybė ir Seimas ramiai reaguoja į LLRA lyderio išsišokimus, kaltinimus Lietuvai pažeidžiant lenkų teises tiek iš lenkiškų, tiek iš Europarlamento tribūnų? Gal todėl, nors apie šeimyninę korupciją Vilnijoje kalba visi, per penkiolika metų ten neapsilankė nei STT, nei FNTT pareigūnai? Nors korupcinės schemos ten itin vaikiškos. Tik imk ir sodink visą partijos viršūnėlę.
Bet kam? Na rėkauja, na savivaliauja dviejuose Vilnijos rajonuose. Bet šiaip jau yra naudingas žmogus, sukalbamas, žodžio laikosi. Ko dar galima norėti? Nes nebus V.Tomaševskio, tai bus kažkas kitas – nežinomas, neaiškios kilmės, gal ne su Varšuva, o su Maskva finansine virkštele susijęs. Šiaip ar taip, bet atvirai prorusišką Kazimieros Prunskienės partiją “suvalgė” ne kas kitas, bet LLRA ir V.Tomaševskis – visapusiškai naudingas partneris.

Veržiasi už Vilnijos ribų

Kadangi V.Tomaševskis yra protingas, jis irgi suvokia, kad dabartinė, vien į rajono tautiečių balsus orientuota, politika ilgainiui yra pragaištinga. Tad pastaruoju metu deda pastangas pagausinti rėmėjų būrį. Sąjunga su rusais per 2011-ųjų savivaldybių rinkimus buvo tik pirmas žingsnis. Dabar jis siekia patraukti ir valdžia nusivylusių lietuvių balsus.
“Jau porą metų matome, kaip kinta LLRA ir V.Tomaševskio požiūris į kitas tautines mažumas, į lietuvius, – sako “Veidui” A.Radčenko. – Jie bando ieškoti sąjungininkų, nes tarp lenkų rinkėjų išsėmė beveik visas atsargas. Mano skaičiavimu, apie trečdalis lenkų už jį nebalsuoja ir tikriausiai niekada nebalsuos. Tad daugiau lenkų balsų, nei gauna dabar, LLRA nebegaus, nebent nutiktų kažkas ypatinga. Todėl prasidėjo “flirtai” su Žemaičių partija, su “kedofilais”. Pavasarį kalbėdamas Europos parlamente jis beveik tiesiogiai pareiškė savo paramą Neringai Venckienei. Kaip ir prieš kurį laiką ten pat kalbėdamas rėmė Viktorą Uspaskichą. Akivaizdu, kad jis ieško sąlyčio taškų su įvairiais, net ir populistiniais, judėjimais, mato save ne vien kaip tautinių mažumų atstovą, bet ir kaip nacionalinį nepatenkintųjų lyderį.”
Dar prieš pusmetį V.Tomaševkis paskelbė, kad jo partija šį rudenį ketina peržengti 5 proc. ribą ir turėti savarankišką frakciją Seime bei pretenduoti į keturis ministrų portfelius. Tiesa, jau iš anksto pareiškė, kad į svarbiausias ministerijas nepretenduos, nes jos priklauso “premjero partijai”. Rinkimų aritmetika rodo, kad galimybių jis turi, nes 5 proc. ribą sudaro apie 60–65 tūkst. balsų. Tad nacionalinės partijos sukalbamą partnerį gaus jau nebe savivaldos, bet Seimo lygiu. O juokingiausia bus, jeigu jo paslaugų niekam neprireiks.

Minime liūdną sukaktį: prieš 75 metus, 1937-ųjų viduryje, mūsų tautiečių Vilnijoje persekiojimas iš okupantų pusės pasiekė aukščiausią tašką.
Tarpukario Lenkijoje tautinės mažumos sudarė net trečdalį gyventojų – ukrainiečiai, žydai, baltarusiai, vokiečiai, na, ir lietuviai, gyvenantys Vilniaus-Seinų krašte. Dėl to gal ir nebūtų buvę nieko blogo, jeigu, anot vieno vokiečių istoriko, šioje daugiatautėje valstybėje nebūtų viešpatavusi vienatautė ideologija. Jeigu, kaip rašė garsus britų politikas Davidas Lloydas George’as, ši valstybė kitoms joje esančioms tautoms nebūtų primetusi tokios pat tironijos, kokią pati metų metais kentė.Iš tiesų lenkų valdžia, to meto jų politinės jėgos buvo vieningai nusiteikusios kuo greičiau visus savo piliečius paversti lenkais arba tiesiog išvyti iš šalies. Pastaroji priemonė labiausiai numatyta buvo vokiečiams ir žydams, o visus kitus per okupacijos metus (1920–1939 m.) atkakliai siekta nutautinti – panaudojant visą valstybės aparatą, mokyklas, Bažnyčią, spaudą, visuomenines organizacijas ir t.t. Tokią savo politiką Lenkijos valdžia bandė pateisinti būtinumu kovoti prieš bolševizmą, bet iš tikrųjų tai buvo dar senovėje Abiejų Tautų Respublikoje vykdytos polonizacijos tęsinys.Vis dėlto laikai jau buvo visai kiti, todėl lenkų pavergtos tautos stengėsi tam priešintis kaip įmanydamos. Baltarusiai – silpniausiai, nes buvo mažiausiai susipratę tautiškai ir dar susiskaldę, o ukrainiečiai buvo ypač karingi, be to, jų buvo daugiausiai, apie septynis milijonus. Gana sėkmingai nuo polonizacijos gynėsi ir mūsų tautiečiai, visokeriopai remiami, palaikomi Lietuvos valdžios, visuomenės ir išeivijos. Ir tai vyko nepaisant to, kad jų padėtis iš dalies buvo blogesnė nei kitų nelaimės brolių. Mat jų buvo palyginti nedaug, 200–300 tūkstančių.Antra, lietuvius ir lenkus siejo toji pati Katalikų bažnyčia, o ji nuo seno buvo intensyviai naudojama nutautinimui. Trečia, spausdama lietuvius, Lenkija siekė išsireikalauti kuo didesnes, išskirtines teises Lietuvos lenkams, kurių ji suskaičiavo net 200 tūkstančių, nors iš tikrųjų jų buvo daug mažiau – 66 tūkst.Pagaliau itin žiauriai persekiodama Vilnijos lietuvius, jų mokyklas, organizacijas, spaudą, okupacinė valdžia taip vertė nepriklausomą Lietuvą sutikti su Vilnijos atplėšimu, pasiduoti Lenkijos globai, grįžti prie Liublino unijos ir keršijo, kad nepavyko to pasiekti.
Vaivada L.Bocianskis siautėja
Pastarąją represijų priežastį patvirtina toks faktas, kad didžiausios, žiauriausios jų kampanijos paprastai sutapdavo su Lenkijos atakomis prieš Lietuvą tarptautinės politikos sferoje. Taip buvo 1927 m., kai, viena vertus, paties Juzefo Pilsudskio iniciatyva buvo grasinama karu, kita vertus, Vilniaus lietuvių persekiojimu bandyta priversti Lietuvą normalizuoti santykius su Lenkija. Tada Vilnijoje spalio mėnesį valdžia uždarė net 49 lietuviškas pradžios mokyklas, vienintelę mokytojų seminariją, veikusią nuo 1915 m.Lukiškių kalėjime po kratų atsidūrė žymiausi ir labiausiai nusipelnę visuomenės veikėjai: kunigai Petras Kraujalis, Pranas Bieliauskas, Kristupas Čibiras, Vincas Taškūnas, mokytojai Povilas Karazija, Juozas ir Vytautas Kairiūkščiai, Kostas Aleksa ir kiti, daugybė spaudos darbuotojų, moksleivių, ūkininkų. Vieni jų vėliau buvo ištremti į nepriklausomą Lietuvą, kiti nubausti piniginėmis baudomis ir t.t.Valdžia lenkų spaudoje oficialiai paskelbė, kad šiomis represijomis atsakoma neva į Lietuvos valdžios vykdomą jos piliečių – lenkų persekiojimą. O neoficialiai – kad tai priemonė priversti Lietuvą sureguliuoti santykius su Lenkija. Dėl to Lietuvos vyriausybė nota kreipėsi į Tautų Sąjungą, bet iš ten pagalbos nesulaukė, tiesa, po notos represijos šiek tiek susilpnėjo.Nauja ir daug baisesnė Vilnijos lietuvių persekiojimų banga, savo žiaurumu artima genocidui, lietuvius užgriuvo baigiantis 1935-iesiems. Ji dažnai siejama su naujo Vilniaus krašto administratoriaus – vaivados pulkininko Liudviko Bocianskio viešpatavimu. Tačiau tokio žymaus represijų sustiprinimo iniciatoriai greičiausiai buvo ne Vilniuje, o Varšuvoje: ten 1935 m. J.Pilsudskiui mirus, į valdžią atėjo vadinamoji pulkininkų vyriausybė. Jai tikriausiai kilo noras pasinaudoti Lietuvos santykių su Vokietija pablogėjimu ir smogti kaimynui smūgį iš pasalų – bet kokiomis priemonėmis pagaliau priversti paklusti Varšuvos diktatui.1936 m. vasarį L.Bocianskis išleido labai iškalbingą, bet griežtai slaptą dokumentą: „Administracinės valdžios priemonės prieš Lenkijos lietuvių mažumą ir planai šiuo klausimu ateičiai“. Šis dokumentas į dienos šviesą išplaukė tik 1939 m. rudenį, byrant pačiai Lenkijai. Iš šio rašto matyti, kad naujasis Vilniaus vaivada intensyvų Vilnijos lietuvių persekiojimą pradėjo jau 1935 m. gruodį. Jau tuomet buvo itin sustiprintas visų lietuviškų organizacijų sekimas, už bet kokius tikrus ar tariamus įstatymų pažeidimus joms skiriamos maksimalios bausmės arba jos iš viso uždaromos, nes esą kelia grėsmę viešajai tvarkai. Taip pat buvo baudžiami ar net konfiskuojami lietuviški laikraščiai – „tikslu sutramdyti antivalstybinę lietuvių spaudos veiklą“, sistemingai likviduojamos lietuviškos pradžios mokyklos ir kt.Bet viso to, pasirodo, nepakako. Svarbiausios mūsų tautiečių organizacijos Vilnijoje, Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto, veikloje, vaivaidos nuomone, „esama ryškių priešvalstybinės veiklos momentų“, todėl jį reikia likviduoti. O lietuviškų organizacijų, mokyklų, skaityklų vadovai, pasirodo, organizuoja kolektyvinį Kauno radijo laidų klausymąsi – tai reikia uždrausti, o iniciatorius bausti! „Žalingiausią antivalstybinę veiklą ypač provincijoje išvysto lietuviai kunigai“ – iškraustyti tokius į Lenkijos gilumą. Pamažu likviduoti visas lietuviškas pradžios mokyklas, uždaryti Švenčionių lietuvių gimnaziją, suvaržyti ir kuo labiau apriboti lietuvių jaunimo priėmimą į Vilniaus Stepono Batoro universitetą ir t.t.Užkliuvo L.Bocianskiui ir teismai: jie, pasirodo, neretai, laikydamiesi įstatymų, sumažina lietuviams, jų organizacijoms, spaudai skirtas bausmes, o kartais net visai juos išteisina. Netvarka, „reikia būtinai kreiptis į Teisingumo ministeriją, kad teismo baudžiamoji politika būtų suderinta su administracinės valdžios politika“. O kai kurie policininkai, valdininkai turėtų išmokti lietuviškai, kad žinotų, ką tie lietuviai, pikčiausi Lenkijos priešai, kalba ir rengia.Nepaisant mūsų tautiečių peticijų ir protestų, šie planai buvo stropiai vykdomi, o gyventojai tūkstantiniuose mitinguose, aišku, valdžios surengtuose, tam karštai pritarė. 1936 m. pabaigoje įsakyta nutraukti Tautinio lietuvių komiteto veiklą, o iki 1938 m. kovo buvo uždarytos beveik visos lietuvių visuomeninės organizacijos: Lietuvių mokytojų sąjunga, Lietuvių labdarybės draugija, kuriai Vilniuje priklausė 5 moksleivių bendrabučiai, 5 amatų dirbtuvės, Šv. Kazimiero draugija, 1935 m. turėjusi 477 skyrius ir 20 tūkst. narių, o jos tikslas buvo nešti kultūrą ir šviesą kaimui, taip pat „Ryto“ švietimo draugija, įkurta 1913 m., globojusi lietuviškas pradžios mokyklas, pagaliau Jono Basanavičiaus dar 1907 m. įkurta Lietuvių mokslo draugija ir kt.Visur vyko kratos, areštai, daugelį metų vargingai kauptas turtas, knygos, muziejinės vertybės atimamos, daug jų pražuvo. Valdžia iš kailio nėrėsi, ieškodama dingsčių sufabrikuoti toms draugijoms, jų vadovams bylas už priešvalstybinę veiklą, už kurstymą prieš valdžią, už esą nelegalios literatūros platinimą ir t.t.
Rezultatai ir pasekmės
Žinoma, L.Bocianskio politiką besąlygiškai palaikė Varšuva. Pats svarbiausias „pulkininkų vyriausybėje“ ministras Juzefas Bekas viešai pareiškė, kad iki tol lietuviai naudojosi tam tikromis privilegijomis, neatitinkančiomis Lenkijos įstatymų, o dabartinė padėtis – tai visai ne jų persekiojimas, o neva grįžimas į normalią būklę. Tai buvo begėdiškas melas: tokiais savo veiksmais lenkų valdžia šiurkščiai pažeidė ne tik Lenkijos konstitucijos 109 straipsnį, bet ir sutartį su Antante, pasirašytą Paryžiuje 1919 m., kurioje ji įsipareigojo gerbti tautinių mažumų teises. Pagaliau ši politika buvo nežmoniška, nebūdinga kultūringai XX a. valstybei, pridariusi milžiniškų nuostolių mūsų tautiečiams.Bet, kaip pripažino patys okupantai, to savo tikslo jie taip ir nepasiekė: „Vilniaus lietuvių komiteto, lietuviškų draugijų centrų, jų skyrių ir skaityklų likvidavimas nesuparalyžiavo lietuvių griaunamosios veiklos.“ Todėl lenkų valdžia sugalvojo trenkti dar žiauresnį smūgį: 1938 m. kovo 21 d. netikėtai ir vienu metu padaryti kratas pas visus Vilnijos lietuvių veikėjus, ieškoti kompromituojančios medžiagos, suimti juos ir teisti.Tai jau neabejotinai būtų buvęs genocidas, bet, laimei, to neįvyko, ir visai ne dėl geros vaivados L.Bocianskio širdies. Kaip tik tą dieną, kovo 11-ąją, kai jis pasirašė direktyvą dėl masinių areštų, prie laikinos ribos, skiriančios Lietuvą nuo okupuoto Vilniaus krašto, Merkinės valsčiaus Trasninkų kaime nuaidėjo šūviai, mirtinai sužeisdami lenkų pasienio policininką.Panašių pasienio incidentų 1920–1939 m. buvo ne vienas, juk Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo įtempti. Lietuvos valdžia bandė spręsti klausimą kaip buvo įprasta – aiškintis, tartis. Bet šį kartą lenkai kažkodėl to kategoriškai atsisakė ir grasindami karine intervencija pareikalavo, kad Lietuva užmegztų su jais diplomatinius santykius. Todėl galėjo būti ir taip, kad Trasninkų incidentas nebuvo atsitiktinumas, o gerai parengta provokacija – kai L.Bocianskis paruošė jai dirvą… Kaip žinome, Lietuvai ultimatumą teko priimti, bet Lietuvos ir Lenkijos santykiai dėl to nepagerėjo.

Jonas Rudokas

Lietuvai Lenkijos partnerystė reikalingesnė nei Lenkijai Lietuvos. Ar tai reiškia, kad ir pastangų jai tvirtinti mums reikia dėti daugiau?

Lietuvos ir Lenkijos deklaracijos, įtvirtinusios pasiryžimą gyventi kaip sesėms, užmiršus kelių šimtmečių ar dešimtmečių senumo nesutarimus ir nuoskaudas, dvidešimtmetis paminėtas santūriais diplomatiniais pareiškimais apie viltis tęsti abipuse pagarba ir draugyste išreikštus santykius. Tačiau tokie santykiai – jau praeitis.
Štai lenkų spauda vėl užsipuolė Lietuvą, šįsyk dėl neva flirto su Rusija, nors žvelgiant iš Lietuvos pusės situacija atrodo diametraliai priešinga. Prof. Vytautas Landsbergis vėl pagąsdino lenkų kortos pavojais Lietuvos valstybei. Europos informacinio centro atidarymas Šalčininkuose virto vietos lenkų kaltinimų užsienio reikalų ministrui Audroniui Ažubaliui kruša – ir dėl Švietimo įstatymo, ir dėl lenkiškų pavardžių rašybos, ir dėl gatvių pavadinimų lentelių lenkų kalba. O „Delfi“ portalo planai vasario pabaigoje startuoti lenkiška versija sutikti įtarimais, ar tik tai nėra kokių politinių jėgų finansuojamas antilenkiškas projektas Seimo rinkimų metais. Kai kam sukėlė rimtą išgąstį, kad 212,4 tūkst. Lietuvos lenkų gimtąja kalba galės sužinoti naujienas ne tik iš lenkiškos Lietuvos žiniasklaidos.
Lenkų ir lietuvių abipusis įtarumas ir pretenzijos toli gražu neprimena prieš keletą metų buvusios bičiulystės, kai Europoje šnekėjome praktiškai vienu balsu, o tuometis Lenkijos prezidentas net prigriebdavo mūsiškį į savo lėktuvą nuskristi į kokį tarptautinį forumą. Ar dėl sumenkusios bičiulystės daug prarandame? Ir ar tie praradimai verti kompromisų dėl įsisenėjusių nesutarimų?

Strateginiai projektai svarbesni mums
Besveriant, kas – lietuviai ar lenkai turi daugiau naudos iš dvišalio bendravimo, labai iliustratyvi tokia paralelė: ar mums labai skauda galvą, kad latviai ar estai dreifuoja su „Rail Baltica“ projektu? Tad gal be reikalo pykstame ant lenkų, kad jie – ne patys entuziastingiausi ir patikimiausi strateginiuose būtent Lietuvai, bet nebūtinai ir Lenkijai transporto ir energetikos projektuose.
„Mums tai ir politiškai, ir ekonomiškai labai svarbūs projektai, o lenkams – tik komerciškai. Mes – vos 3,1 mln. gyventojų, jie – 38,2 mln. valstybė, turinti didelę ekonomiką ir kaimynų su didelėmis rinkomis. Tad, natūralu, mums reikia didesnių pastangų, kad atsidurtume tarp Lenkijos prioritetų“, – neabejoja Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) generalinio direktoriaus pavaduotojas Gintaras Morkis.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, duodama interviu „Veidui“, taip pat atkreipė dėmesį, kad ankstesnis Lenkijos prezidentas energetikos projektuose įžvelgė geopolitinę reikšmę, o dabar Lenkijos vyriausybė mato tik pragmatišką. Tas naujasis lenkų pragmatizmas Lietuvai jau kainavo jų atsisakymą dalyvauti Visagino AE projekte. Galime ramintis, kad juo mažiau dalininkų, tuo su mažiau teks dalytis būsima gerove ir bus lengviau valdyti įmonę. Tačiau patys savęs neapgaudinėdami suprantame, kad tai reiškia ne tik didesnį finansinį indėlį ir riziką, bet ir paties projekto statusą, galų gale lenkų suinteresuotumą „LitPol Link“ elektros jungtimi.
Oficialiai neigiama, kad lenkai atsisakė dalyvauti Visagino AE dėl politinių priežasčių. „Mūsų žiniomis, Lenkijos valstybinės energetikos bendrovės PGE sprendimas Lenkijai stabdyti dalyvavimą Visagino AE projekte nėra politiškai motyvuotas ir nedaro jokios įtakos sėkmingam Visagino AE projekto įgyvendinimui. Svarbu ir tai, kad Lenkijos bendrovė kartu pareiškė nutraukusi derybas su Rusijos energetikos grupe „Inter RAO“ dėl galimybės pirkti elektros energiją iš Rusijos Kaliningrado srities. Be to, Lenkija turi planų pati statyti atominę elektrinę“, – aiškina užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas.
Jis neatmeta, kad oficiali Lenkijos pozicija dėl dalyvavimo Visagino AE projekte gali skirtis nuo PGE, juo labiau kad naujieną pranešęs PGE prezidentas Tomaszas Zadroga labai greitai atsistatydino. „Spekuliacijomis nenorime užsiimti, todėl manome, kad klausimą dėl Lenkijos pasitraukimo ar nepasitraukimo iš Visagino AE derėtų adresuoti šios šalies atstovams“, – pabrėžia E.Meilūnas.
Kitas strateginis projektas – „LitPol Link“ elektros jungtis – dabar vyksta pagal grafiką. „Kiek žinome, sėkmingu projekto įgyvendinimu suinteresuota ir Lenkija, nes tai ateityje atvertų galimybių eksportuoti elektros energiją į Baltijos šalis. Pagrindinė priežastis, kodėl projekto baigimo terminas gali nusikelti į 2016 m., yra žemės išpirkimo klausimai“, – dėsto E.Meilūnas.
Šiemet vasarį bus dvidešimt metų, kai dviejų šalių už energetiką atsakingi asmenys sutarė tiesti tokią jungtį, tačiau ji vis dar tik popieriuje. Tiesa, Lietuva turi prisiimti atsakomybę, kad 1997 m. nepasirašė sutarties, staiga imdama keisti sutartas sąlygas, bet vėlesniais metais jau lenkai prarado entuziazmą. Ekspertai baiminasi, kad jei šiame projekte dabar aktyvesnė Lietuva savo atšaką nuties anksčiau nei lenkai, tik įšaldysime milžiniškas lėšas. Tačiau Lietuvos viltis sėkmingai baigti projektą didina tai, kad ES pažadėjo milijardus eurų tiltams į ES energetines salas finansuoti, o tokios investicijos atsisakyti lenkams tikrai neapsimokėtų.
Dar viename strateginiame „Via Baltica“ projekte Lietuva irgi pasistūmėjusi daugiau nei lenkai, bet taip pat nėra užbaigusi visos atkarpos. Teikia vilties, kad po žaliųjų organizacijų protestų ir Europos Komisijos pradėtos teisinės procedūros sustoję darbai prie Augustavo dabar vėl paspartės, nes trasa nuo saugomo Rospudos slėnio paslinkta į šoną. Bent jau Lenkijos kelių tiesimo programoje 2011–2015 m. „Via Baltica“ modernizavimo darbai numatyti. O „Rail Baltica“ projekte pirma turime patys nusitiesti europinę vėžę, tik tada dairytis, ar lenkai modernizuoja savąją.
Taigi Lietuvai Lenkija būtina kaip strateginių projektų einant į Vakarus partnerė, o lenkams gal net labiau apsimoka dairytis į kitų, didesnių savo kaimynių rinkas. Tiesa, Lietuva vis deklaruoja naują vektorių – į Šiaurės šalis. „Tai ekonomiškai geros rinkos, šalys – stiprios partnerės, tačiau norai kartais neatitinka galimybių. Kol kas tai tik teorija, nes pasauliui bendras Baltijos ir Šiaurės šalių regionas dar neegzistuoja. Kad toks būtų, reikia daug darbo, o kol kas praktinių žingsnių nedaug ir iš politikų, ir iš verslo pusės“, – vertina G.Morkis.
Istorikas Vygantas Vareikis vertina dar kategoriškiau: „Negalima būti tuo, kuo nesi, – Lietuva nėra Šiaurės šalis.“ Jo manymu, Lietuvai reikia susikoncentruoti į puikių santykių su Lenkija atkūrimą, nors nebūtinai mes kalti, kad jie suprastėjo.

Lenkija staiga sunerimo dėl lenkų Lietuvoje
Didžiausi Lenkijos interesai, greičiau pretenzijos Lietuvai susijusios ne su strateginiais ar verslo reikalais, o su lenkų nacionaline mažuma, tad kartais sunku suvokti, su kuo nesutariame – su Lenkija ar su lenkais Lietuvoje.
Kas buvo pirmas akmuo į anksčiau taikesnius santykius? „Dabartinės valdančiosios daugumos valdymo metu baigėsi Tautinių mažumų įstatymo galiojimo laikas ir dabar tokio įstatymo nėra. Tai skandalinga valstybėje, kurioje 20 proc. gyventojų sudaro tautinės mažumos. Tas įstatymas buvo priimtas 1991 m. po tragiškų sausio įvykių, kai tautinės mažumos parėmė Lietuvos valstybės siekius. Jį pasirašė V.Landsbergis, o dabar toji pati politinė jėga nepratęsė jo galiojimo. Tai padaryta sąmoningai, taip formuojamas piliečių mąstymas. Antra, santykius pablogino Švietimo įstatymo pataisos. Tarptautinėse konvencijose užfiksuota, kad negalima bloginti esamos nacionalinių mažumų situacijos, o taip daroma. O lenkų mažumos problemos temdo tarpvalstybinius santykius“, – aiškina Lenkų rinkimų akcijos lyderis europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis.
Tačiau Rytų Europos studijų centro ekspertai, išanalizavę Lietuvos ir Lenkijos santykių pokyčius, padarė išvadą, kad pastaruoju metu staiga pakitusi Lietuvos lenkų organizacijų aktyvistų ir jų užtarėjų reakcija labiau sietina su tarptautinių santykių konjunktūros, taip pat Lenkijos užsienio ir vidaus politikos pokyčiais, o ne su neva staiga pablogėjusia Lietuvos lenkų padėtimi. Lietuvos lenkai sudaro vos 2,1 proc. svetur gyvenančių lenkų, bet turi beveik pusę visų už Lenkijos ribų veikiančių mokyklų. Vienintelėje Lietuvoje ne tėvynėje gyvenantys lenkai gimtąja kalba gali lavintis nuo darželio iki aukštosios mokyklos.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-4) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

1944–1947 m. vykusi lenkų repatriacija iš Lietuvos didžiausią mastą įgavo 1946-aisiais, tai yra prieš 65 metus. Vilniuje ir Vilnijoje ji sukėlė itin daug sumaišties.

Istorikai nustatė, kad XX amžiuje Europoje niekur tiek daug kartų nesikeitė valdžios, kaip Vilniaus krašte: rusai, vokiečiai, bolševikai, lenkai, vėl bolševikai, lietuviai, vėl lenkai ir t.t. Galima dar pridurti, kad niekur tada taip nesikeitė ir gyventojų sudėtis.
Priminsime, kad 1915 m., artėjant vokiečių okupacijai, daug žmonių su rusų armija pasitraukė į Rytus ir ne visi vėliau iš ten sugrįžo; o 1920 m. Lenkijai okupavus šį kraštą, čia atsikraustė ar polonizacijos tikslams buvo atkelti 98 tūkst. lenkų – daugiausia valdininkų, studentų, dėstytojų, kariškių, pensininkų. Dauguma jų, apie 88 tūkst., įsikūrė Vilniuje, o dalis gavo žemės sklypus (kartais ir dvarus) periferijoje.
Reikšminga pabėgėlių banga Vilniją pasiekė 1939 m. rudenį, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui: čia atsikėlė 12 tūkst. lenkų, 10 tūkst. žydų, 3,7 tūkst. lietuvių. Vėliau Vilnijos gyventojų sudėčiai nemažai įtakos turėjo 1941 m. birželio trėmimas, tada pats karas, kurio metais vien Vilniuje sunaikinta per 65 tūkst. žydų, be to, per 12 tūkst. Vilniaus gyventojų išvežta dirbti į Vokietiją.
Pagaliau 1944–1947 ir 1957–1959 m. dviem etapais įvyko lenkų repatriacija, per kurią iš Vilniaus regiono išvažiavo apie 250 tūkst. žmonių, ne tik lenkų, bet ir lietuvių, žydų.

Kodėl taip įvyko?
Antrajam pasauliniam karui baigiantis, o ir pasibaigus, didelis, plataus masto tautų kraustymasis buvo dažnas reiškinys. Vieni grįžo iš koncentracijos, darbo stovyklų Vokietijoje, kiti judėjo į priešingą pusę – traukėsi į Vakarus, nenorėdami atsidurti bolševikų valdžioje, taip pat keitėsi Vokietijos sienos, dėl to milijonai jos gyventojų tapo karo pabėgėliais ir t.t.
Gerokai pasikeitė ir Lenkijos sienos – taip J.Stalinas, W.Churchillis ir F.Rooseveltas nusprendė dar 1943 m. lapkritį Teherano konferencijoje. Rytinė Vokietijos siena turėjo būti nubrėžta pagal garsiąją Kerzono liniją, pasiūlytą garsaus britų diplomato dar 1919 m., atskiriant nuo Lenkijos daugiausia ukrainiečių, baltarusių ir lietuvių gyvenamas teritorijas. Kita vertus, jose gyveno ir nemažai lenkų.
Kaip kompensaciją už tai, taip pat norėdamas išplėsti savo įtakos sferą kuo toliau į Vakarus, J.Stalinas atrėžė lenkams didelę Vokietijos dalį, tokią didelę, kad net W.Churchillis, posėdžiavęs su juo ir F.Rooseveltu Potsdame 1945 m. liepą, pareiškė nepasitenkinimą. Jo nuomone, toks Lenkijos teritorijos išplėtimas nebus naudingas nei jai, nei Vokietijai. O svarbiausia – šios rusų okupuotos vokiečių žemės karui baigiantis buvo visai ištuštėjusios, be žmonių. Tiksliau, kai kurių istorikų nuomone, sąmoningai ištuštintos, raudonarmiečiams ypač žiauriai elgiantis su civiliais vietos gyventojais – kankinant, žudant juos, masiškai prievartaujant moteris, plėšiant, deginant miestus ir kaimus. Taip tada žuvo 2,5 mln. vokiečių, o apie 7 mln. jų turėjo gelbėtis pasitraukdami į Vakarus.
Manoma, kad J.Stalinas siekė dviejų tikslų: išvaryti vokiečius iš tų teritorijų, kurios po karo turėjo atitikti TSRS bei Lenkijai, ir užkrauti milijonų vokiečių karo pabėgėlių maitinimo ir apgyvendinimo rūpesčius Vakarams, o tokių pabėgėlių buvo apie 14 mln. Bet dėl to komunistinei pokario Lenkijos valdžiai iškilo sunki problema: kuo apgyvendinti naujas žemes?
Dar viena rimta priežastis, skatinusi lenkų repatriaciją ypač iš Ukrainos, buvo gilias šaknis turinti vietos lenkų ir ukrainiečių nesantaika. Mat čia, kaip ir Lietuvoje, lenkai buvo daugiausia dvarininkai ir miestų gyventojai, jų ir žydų rankose buvo turtai, miestai buvo lenkiški ir žydiški, o kaimai – ukrainietiški. Karo metais vokiečiams pakursčius, toji nesantaika virto masinėmis žudynėmis, kaimų deginimu. Tada tarpusavyje kovojo bent kelios ginkluotos pajėgos: vokiečiai, tarybiniai partizanai, ukrainiečių sukilėlių armija, Armija Krajova, vokiečių remiama lenkų policija, o jų aukomis paprastai tapdavo niekuo dėti kaimo žmonės. Bet daugiausia kliūdavo lenkams.

Repatriacijos eiga
Įvertinusi tokią padėtį, tuometė Lenkijos valdžia ėmėsi iniciatyvos – pradėjo derybas su TSRS vyriausybe dėl lenkų repatriacijos iš Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos. Maskva tam pritarė, o konkrečius susitarimus su lenkais pavedė pasirašyti UTSR, BTSR ir LTSR vyriausybėms. Lietuvos delegaciją sudarė premjeras Mečys Gedvilas, švietimo ministras Juozas Žiugžda ir plano komisijos pirmininkas Juozas Vaišnoras. Ukrainos delegacijai vadovavo N.Chruščiovas, Baltarusijos – P.Ponomarenka, abu kompartijų vadai. Visos trys sutartys pasirašytos Liubline.
Beje, Lenkijos delegacijos vadovas B.Bierutas, ta proga skelbdamas tostą Lietuvos delegacijos garbei, pabrėžė: „Buržuazinei Lenkijai okupavus senąją Lietuvos sostinę Vilnių ir tinkamai neįvertinus lietuvių tautos interesų buvo sutrukdyti normalūs mūsų tautų santykiai. Tai, kas praeityje sugadinta, šiandien mums tenka atitaisyti.“
Repatriaciją planuota įvykdyti sparčiai – iki 1945 m. balandžio 1 d., bet tai pasirodė visai nerealu: juk reikėjo sukurti specialias struktūras visose keturiose respublikose, organizuoti pervežimą (o tai tūkstančiai geležinkelio vagonų), suregistruoti norinčiuosius, o norintiesiems reikėjo pasiruošti sunkiai kelionei – juk dar tebevyko karas. Todėl tik 1944 m. gruodžio 28 d. Vilniaus spaudoje pasirodė skelbimai apie repatriaciją ir jos sąlygas. Lenkijos valdžia iš Lietuvos tikėjosi sulaukti net 500–750 tūkst. žmonių, LTSR vadovybė planavo 250 tūkst., bet ir šis skaičius pasirodė per didelis. Lenkų išvažiavimą stabdė daug rimtų priežasčių, visų pirma politinės.
Mat kurį laiką, iki pat Jaltos konferencijos sprendimų 1945 m. vasarį, tiek pogrindinių Vilnijos lenkų organizacijų vadovai, tiek paprasti žmonės vis dar tikėjosi, kad šis kraštas vėl atiteks Lenkijai. „Nėra prasmės palikti gimtųjų vietų, nes tuoj prasidės permainos“, – skelbė lenkų partizanai ir kunigai.
Antra vertus, sparčios repatriacijos planai žlugo ir dėl ekonominių priežasčių. LTSR vadovybė dėl įtemptų lietuvių ir lenkų santykių labai palankiai vertino lenkų išvažiavimą, ypač iš Vilniaus, bet daug kur tiesiog nebuvo kuo jų pakeisti. Todėl apskričių ir valsčių administracija, įstaigų, įmonių vadovai, bijodami sužlugdyti ūkinius planus, vilkindavo savo darbuotojų atleidimą, jų dokumentų įforminimą ir t.t. Pagaliau ir Lenkija nebuvo pasirengusi priimti daug atvykėlių, o jau įsikūrusių naujose vietose laiškai buvo prieštaringi: vieni džiaugėsi, kiti gailėjosi išvažiavę, patarė likti vietoje.
Todėl norinčiųjų repatrijuotis užsirašė daug, beveik 365 tūkst., bet dauguma jų išvykti neskubėjo. Vėliau išvykstančių padaugėjo, nes valdžia darė spaudimą, ypač stengėsi NKVD-NKGB: iki 1945 m. gruodžio įtariant antitarybine veikla suimta buvo 12 tūkst. Lietuvos lenkų. Ir vis viena išvažiavo gerokai mažiau, nei buvo pareiškę norą važiuoti: iki 1947 m. liepos, kai išėjo paskutinis ešelonas, – viso labo 170 tūkst. Beje, kartu su lenkais tada savo tėvynę paliko ir nemažai lietuvių – spėjama, kad apie 17 tūkst., ir dar per 3 tūkst. žydų. Tuo tarpu iš Lenkijos mūsų tautiečiai važiuoti į Lietuvą nepanoro – persikėlė vos 14 asmenų.
Dar viena lenkų repatriacija, tik jau mažesnė ir mažai viešinta, vyko 1956–1959 m. Tada išvažiavo 48 tūkst. Lietuvos lenkų.

Repatriacijos rezultatai
Didelio būrio gyventojų išvykimas Lietuvai sukėlė daugybę sunkių problemų. Katastrofiškai trūko darbo rankų, ypač Vilniuje, – juk jis neteko beveik 90 tūkst. žmonių. Vien geležinkeliui trūko 20 tūkst. darbuotojų, kaimuose 9 tūkst. ūkių liko be šeimininkų. LTSR vadovybė tikėjosi tuščias darbo vietas užpildyti atvykėliais iš Šiaulių, Panevėžio, Kauno, Ukmergės apskričių. Tam ji parengė gyventojų mobilizacijos planą, kuriame buvo daug svarbių ir teisingų punktų: aiškinti masėms, kaip lietuviams svarbu apsigyventi savojoje sostinėje, sudaryti žmonėms geras darbo, gyvenimo sąlygas ir t.t.
Deja, tai buvo tik gražūs žodžiai: iš tiesų atvykusieji negaudavo net pakenčiamų sąlygų – juos apgyvendino neįrengtuose bendrabučiuose be elektros, vandens, baldų, patalynės, valgyti nebuvo ko, atlyginimų laiku nemokėdavo ir pan. Net susikalbėti lietuviškai niekur nebuvo įmanoma – o juk važiavo daugiausia kaimo žmonės, nemokantys nei rusų, nei lenkų kalbų. O dar lenkai juos baugino: „Be reikalo jūs čia atvažiavote. Čia niekados nebus jūsų tėvynė.“ Pagaliau ir partizanų vadai ragino žmones nevykti į Vilnių, neklausyti sovietinės valdžios raginimų.
Todėl nenuostabu, kad mobilizacijos planai žlugo: į sostinę atvažiavo tik 5 proc. to žmonių skaičiaus, kuris planuotas, o ir atvykusiųjų nemaža dalis pabėgo. Dar viena bloga žinia: LTSR valdžia paprašė Maskvos leisti perkelti į tuščius Vilnijos ūkius kitų apskričių ūkininkus, bet manoma, kad tokio leidimo negavo. Todėl visos šios problemos buvo sprendžiamos visiškai kitaip, nei planuota: ištuštėjusį kraštą užpildė atvykėliai iš Rytų, daugiausia iš karo nuniokotų Baltarusijos ir Ukrainos sričių. Vien 1945–1946 m. į Vilniaus kraštą atsikraustė per 100 tūkst. žmonių, paprastai ištisais ešelonais. Nemažą jų dalį sudarė lenkai iš Baltarusijos, kurioje po repatriacijos vietos valdžia paskelbė, kad lenkų nebeliko.
O Lietuvoje pastebėtas paradoksas: 1947 m. Lietuvoje lenkų buvo tik 100 tūkst., tačiau 1959 m. jų rasta jau 230 tūkst.

Nepaisant Lietuvos ir Lenkijos premjerų draugiškų pokalbių ir dvišalės Lenkijos ir Lietuvos švietimo ekspertų grupės darbingų posėdžių Druskininkuose ir Varšuvoje, Vilniuje vis tiek mitinguose laužomos ietys dėl naujojo Švietimo įstatymo.

Lenkų organizacijų sukviestame mitinge prie Seimo penktadienį susirinko apie 5 tūkst. protestuojančiųjų. Pagrindinį nepasitenkinimą sukėlė Švietimo įstatymo pataisos, pagal kurias tautinių mažumų mokyklose stiprinama lietuvių kalbos padėtis.
Tačiau ar tikrai lenkai turi pagrindo piktintis Lietuvos švietimo politika jų atžvilgiu? Už Lenkijos ribų gyvena apie 10 mln. lenkų. Kur kas daugiau nei Lietuvoje jų gyvena Vokietijoje, kur lenkų tautinė mažuma siekia 2 mln., tačiau ten valstybinių lenkiškų mokyklų apskritai nėra. Baltarusijoje, Ukrainoje lenkiškų mokyklų vos dvi. Tad keista, bet lenkai protestus Lietuvoje ir triukšmą Briuselyje kelia būtent dėl švietimo lenkų kalba padėties Lietuvoje, kuriai neprilygsta jokia kita pasaulio valstybė. Unikalus atvejis: vienintelėje Lietuvoje ne tėvynėje gyvenantys lenkai gimtąja kalba gali mokytis nuo darželio iki universiteto, Lietuvos valstybė išlaiko didžiausią pasaulyje lenkiškų mokyklų tinklą. 2010–2011 m. iš 1321-os bendrojo lavinimo mokyklos Lietuvoje su mokomąja lenkų kalba – 56, rusų k. – 36, baltarusių k. – 1. Dar 44 mokyklos mišrios: lietuvių ir rusų (18), lietuvių ir lenkų (12), rusų ir lenkų (10), lietuvių, rusų ir lenkų (4). Kitakalbės mokyklos Lietuvoje sudaro 10,2 proc. visų mokyklų.
Beje, tokių mokyklų, kur visi dalykai būtų mokomi tautinės mažumos kalba, nėra ir pačioje Lenkijoje. Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Irena Gasperavičiūtė tikisi, kad po dvišalių derybų ir Lenkijos lietuvių švietimo reikalai priartės prie tokių standartų, kokius Lietuvoje turi lenkai.

Lenkiškų mokyklų skaičius Europoje ir JAV
Šalis    Gyvena lenkų (mln.)    Veikia lenkiškų mokyklų
JAV    10    0
Vokietija    2    0
Brazilija    1,8    0
Prancūzija    1    0
Ukraina    1    2
Didžioji Britanija    0,5    0
Baltarusija    0,4    2
Lietuva    0,2    82
Čekija    0,06    36
Latvijoje    0,06    5
Rusija    0,3 mln.    0
Pastaba: kai kuriose valstybėse veikia sekmadieninės lenkų mokyklos arba vaikai mokosi kitakalbėje mokykloje lenkų kalbos kaip vieno iš mokomųjų dalykų.
Šaltinis: Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija, Lenkijos tautos edukacijos ministerija

Iki šiol maniau, kad lenkai yra labai lankstūs žmonės. Pasirodo, klydau. Paaiškėjo, kad bent jau kai kurie Lenkijos politikai ir gana didelė dalis Lietuvos lenkų politikų yra ypatingi kietakakčiai. Be to, dvejopų standartų mėgėjai. Lietuvoje jiems viskas negerai: švietimo sistema diskriminacinė, pavardžių rašymas nesuvokiamas, gatvės pavadinimų žymėjimas keistinas, žemės grąžinimas pasibaisėtinas, o patys lietuviai, anot Lenkijos prezidento, tikri ožiai ir ožkos, kuriems, V.Tomaševskio manymu, patiems derėtų integruotis Vilniaus krašte. Kažkaip daugoka tų įžeidimų.
Klausite, o kur čia tie dvejopi stadartai? Iš tiesų nedvejopi stadartai būtų, jei lenkai visur, ne tik Lietuvoje, elgtųsi labai principingai. Kas trukdo lenkams lygiai tokius pačius reikalavimus, kokius jie kelia lietuviams, pateikti Didžiajai Britanijai, juk ten lenkų kur kas daugiau nei Lietuvoje. Galėtų ir Londone lenkai prisikalti lenteles su lenkiškais gatvių pavadinimais, piktintis Jungtinės Karalystės švietimo politika, verčiančia juos mokytis anglų kalbos, galėtų Didžiosios Britanijos lenkų veikėjai pasiūlyti patiems anglams integruotis septintojoje Londono zonoje.
Arba nebūtinai anglams – gali lenkai panašias sąlygas iškelti ir vokiečiams, ir prancūzams, o jų prezidentas galėtų suskelti kokį kalambūrą apie vokiškus gaidžius ar prancūziškus asilus, taip kaip suskėlė apie lietuviškas ožkas. Bet su šiomis valstybėmis, jų politikais ir piliečiais lenkai kažkodėl taip nesielgia ir nejuokauja. Žino, kuo tai gali baigtis. Kur kas paprasčiau nesuvokiamas sąlygas kelti mažytei Lietuvai ir tyčiotis iš lietuvių, juk už tai jokių pasekmių nebus. Na, paburnos, pasišiauš tie lietuviai, bet juk skruzdėlės jie.
Blogiausia, kad lietuvių argumentų lenkai visiškai nesiklauso. Jiems neįdomu, kad visos kitos tautinės mažumos Lietuvoje jaučiasi puikiausiai, jiems netinka nė vienas lietuvių pasiūlytas lenkiškų pavardžių rašymo pasuose variantas, jie ir toliau įvedinėja savo taisykles Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose (nesvarbu, kad tai kertasi su valstybiniais įstatymais), jie apskritai nebemano, kad yra koks nors kitoks susitarimo kelias, nei konfrontacija ir kova. Ir toji kova darosi itin neskani ir necivilizuota. Štai Lenkijos lietuviams jau siunčiami grasinimai ir raginimai dingti iš Lenkijos, šūkiai “lietuvius į Lietuvą”. Kas toliau?
Gerai, kad esame Europos Sąjungoje ir NATO, priešingu atveju nežinia, kuo baigtųsi ši lenkų kova dėl neva skriaudžiamos lenkų tautinės mažymos teisių Lietuvoje. Gerai, kad kitų valstybių ir ES vadovai į šiuos lenkų purkštavimus ir nepagrįstą verkšlenimą žvelgia su lengva ironija.

BFL

Neaišku, ko siekia Lietuvos lenkų rinkimų akcija, vis kurstydama Lietuvos lenkus ir Lenkijos politikus, tačiau vieną tikslą ji tikrai pasiekė – tapo viena labiausiai Lietuvos gyventojų nemėgstamų partijų, bet to, vertinama kaip pati destruktyviausia.

Iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios apklausos paaiškėjo, kad dauguma, tai yra net 77 proc., respondentų dėl pablogėjusių ir toliau šlyjančių Lietuvos ir Lenkijos santykių labiausiai kaltina būtent Lietuvos lenkų rinkimų akciją.

Jūsų nuomone, kam tenka didžiausia atsakomybė, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai pašlijo ir toliau blogėja? (proc.)

Lietuvos lenkų rinkimų akcijai ir kitoms Lietuvos lenkų partijoms bei judėjimams    77
Lenkijos politikams, dirbtinai eskaluojantiems konfliktą tarp lietuvių ir lenkų    9,2
Visos paminėtos grupės kažkiek kaltos    8,4
Lietuvos politikams, diskriminuojantiems Lietuvos lenkus    1,8
Lietuvos lenkams    1,6
Lietuvos lietuviams, skriaudžiantiems lenkų tautinę mažumą    1
Kita    0,8
Nežinau / neturiu nuomonės    0,2

Jūsų vertinimu, su kuria valstybe Lietuvos santykiai šiuo metu geriausi? (proc.)

Gruzija    45,6
Latvija    12,2
Estija    9,8
Norvegija    6,2
Jungtine Karalyste    5,6
Švedija    4
JAV    3,2
Suomija    2,6
Ukraina    2,2
Lenkija    1,8
Danija    1,6
Su visomis valstybėmis Lietuvos santykiai puikūs    1,4
Vokietija    1,2
Baltarusija    1
Nežinau / neturiu nuomonės    0,6
Rusija    0,2
Kita    0,8

Šaltinis: “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2011 m. rugsėjo 12–14 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.

Ketvirtadienį 18 val. Vilniuje, A.Mickevičiaus muziejaus kiemelyje, vyks kamerinio kvarteto iš Gdansko “Zagan acoustic” koncertas. Kolektyvo pavadinimas kilęs nuo jos vadovo, akordeonisto Pawelo Zaganczyko pavardės. “Zagan acoustic” koncertinės programos sudarytos iš argentiniečių kompozitoriaus Astoro Piazzolos ir prancūzų akordeono virtuozo Richardo Galliano kompozicijų.

Jau kitais metais Lenkija turės pačius naujausius tarpkontinentinius lėktuvus „Boeing 787 Dreamliner“. Lenkų aviakompanija LOT ir JAV korporacija „Boeing“ susidarė dėl 8 tokių lėktuvų gamybos. Pirmieji penki „Dreamliner“ Varšuvos oro uoste pasirodus prieš pat Europos futobolo čempionatą kitą vasarą, kuris bus rengiamas Lenkijoje ir Ukrainoje. Kiti trys „Dreamliner“  lenkams bus pagaminti šiek tiek vėliau – per ateinančius trejus metus. Jau tada Lenkija bus pirmaujančia Europos valstybe, turinčia pačią moderniausią lėktuvų flotilę ir naudojančią pačias moderniausias oro transporto priemones, jungiančias Varšuvą su Los Andželu (JAV), Tokijumi (Japonija) bei Honkongu (Kinija).

Iki 2015 metų LOT aviakompanija planuoja iš esmės atnaujinti beveik visą savo lėktuvų parką, skraidantį ilgus atstumus. Šiuo metu tai atlieka „Boeing 767“. Po trejų metų visi tarpkontinentiniai skrydžiai bus atliekamai tik „Boeing 787 Dreamliner“ lėktuvais.

„Dreamliner“ technologiškai yra kur kas šiuolaikiškesni lėktuvai nei ankstesni „Boeing“ korporacijos produktai. Tai pirmasis didelis keleivinis amerikiečių lėktuvas, kuriame vietoje tradicinio aliuminio yra panaudotos kompozitinės medžiagos, todėl jo degalų sąnaudos yra 20 proc. mažesnės.

Pirmasis bandomasis lėktuvo egzempliorius neseniai buvo atskridęs į Varšuvą tiesiai iš tarptautinio „Le Bourget“ aviasalono Prancūzijoje. „Boeing“ korporacija tvirtina, kad šis lėktuvas šiuo metu yra bene pats moderniausias keleivinis oro laineris pasaulyje.

Tačiau ar tai tiesa, parodys netolima ateitis. Pavyzdžiui, „Le Bourget“ aviasalone Paryžiuje pagrindinis amerikiečių konkurentas – Europos kompanija „Airbus“ gavo užsakymų pagaminti 730 naujų lėktuvų (bendra vertė – 72 mlrd. JAV dolerių), kai tuo tarpu „Boeing“ – užsakymų 142 lėktuvams, kurie kainuos 22 mlrd. dolerių.

Šiuo metu „Boeing“ siūlo tris „Dreamliner“ variantus. Visų pirma tai „Boeing 787-3“ lėktuvas, kuriame gali tilpti 296 keleiviai, o lėktuvas be nutūpimo gali nuskristi 6500 kilometrų. Jis skirtas trumpesniems maršrutams, į kuriuos būna daug norinčiųjų skristi. Šis variantas jau artimiausiu metu pakeis visus „Boeing 767“ ir „Airbus 300“ lėktuvus visuose vidiniuose reisuose Japonijoje. „Boeing“ jau pasirašė sutartį dėl šių lėktuvų tiekimo su „All Nippon Airways“ kompanija.

Kitas „Dreamliner“ variantas „787-8“ – tai „bazinė“ modifikacija, kuri turėtų pakeisti dabar naudojamus „Boeing 767 – 300ER“. Šis laineris gali skraidinti iki 250 keleivių (priklausomai nuo konfigūracijos) ir be nusileidimo nuskristi 15 700 km. Ketinama gaminti ir trečiąją modifikaciją „787- 9“, kuriame sutilps net 290 keleivių“. Šios modifikacijos skrydžio nuotolis bus panašus kaip ir prieš tai minėtojo varianto. Šis modelis per tam tikrą laiką turėtų pakeisti šiuo metu naudojamus  ”Boeing-767-400ER”, aerobusus А-330-200 ir А-340-200, „McDonnell Douglas MS-11“ bei „Lockheed L-1011“  Preliminarias sutartis dėl „devintuko“ pirkimo su „Boeing“ jau pasirašė keletas didžiųjų Europos aviakompanijų – „SAS“, „KLM“, „Lufthansa“ ir kt.

Priklausomai nuo komplektacijos lėktuvai kainuos: „787-3“ -  (150-155,5 mln JAV dolerių), „787 – 8“ – 161-171,5 mln. dolerių ir „787 -9“  – 194-205,5 mln. dolerių.

„Boeing“ korporacija jau baigia konstruoti ir „787 – 10“ variantą, kuris teoriškai galėtų pakeisti dabar naudojamus “Boeing-777-200А” ir “Boeing-777-200ER”.

Pats pirmasis bandomasis „Dreamliner“ egzempliorius buvo pademonstruotas dar 2007 metais „Boeing“ gamykloje JAV Everetto“ mieste. Pirmasis bandomasis skrydis buvo numatytas 2007 metų rugsėjį, tačiau dėl įvairiausių priežasčių vis buvo atidedamas. Jis įvyko tik 2009 metų gruodžio 15 dieną.

Šiuo metų birželio duomenimis, jau gauta užsakymų pagaminti 868 „Dreamliner“ lėktuvus. Palyginti su 2010 metų rudeniu, užsakymų skaičius sumažėjo 70-čia lėktuvų. „Boeing“ prieš kelias savaites pranešė, kad pirmasis toks lėktuvas reguliarius reisus pradės šių metų trečiąjį ketvirtį.

FB-TU1988991

VEIDAS: Tiek su V.Uspaskichu bei jo partija, tiek su V.Tomaševskiu bei jo partija praeityje teko ir bendradarbiauti, ir kovoti, ir išdavysčių patirti. Nepaisant to, Jums sekasi su šiomis partijomis periodiškai labai sėkmingai susitarti. Kaip tai pavyksta?
A.Z.: Su lenkais, kaip partija, nesame turėję kokių nors konfliktų, gal tik nuomonių skirtumų. Vienintelį kartą, 2003-iaisiais, jie pakeitė savo sprendimą dėl dalyvavimo valdančiojoje koalicijoje.
Kita vertus, jeigu nori sėkmingai daryti politiką, negali būti nuolat įsižeidęs arba ant kieno nors amžinai supykęs. Tokia pozicija atimtų bet kokią galimybę susikalbėti su kitais politikais.
VEIDAS: Tai čia kaip versle: nėra amžinų draugų ar priešų – tik partneriai ir konkurentai?
A.Z.: Kažkuria prasme – taip. Nors, be abejonės, partneriai turi pasižymėti tam tikromis, labai svarbiomis, savybėmis: laikytis susitarimų, turėti bendrą požiūrį į kai kurias problemas, mokėti bendrauti asmeniškai. Bet svarbiausia – turi susiklostyti atitinkama politinė situacija. Nes būtent situacija po rinkimų ir lemia partijos lyderio sprendimą, kokią koaliciją sudaryti.
VEIDAS: Žvelgiant į Jūsų veiksmus savivaldybėje susidaro įspūdis, kad vienintelė partija, su kuria net nebandoma tartis ir su kuria nesugebėtumėte bendradarbiauti, – tai konservatoriai.
A.Z.: Atvirkščiai! Mes tikrai norėjome bendradarbiauti su konservatoriais ir kalbėjomės apie tai. Galiu pasakyti, kad mano pirmasis skambutis, sužinojus savivaldybių rinkimų rezultatus, buvo konservatorių sąrašo lyderiui R.Aleknai. Tikrai nuo pat pradžių siekiau sutarimo būtent su konservatoriais, nes, mano supratimu, tokia koalicija būtų labai logiška.
Tačiau konservatoriai šiandien Vilniuje turi kelias problemas. Pirmoji – asmeninės buvusio mero R.Aleknos, premjero A.Kubiliaus ir grupės naujųjų konservatorių lyderių ambicijos. Į mane jie žiūri kaip į konkurentą visomis prasmėmis. Šio psichologinio barjero jie peržengti negali, tad, derėdamiesi dėl koalicijos, metėsi sudarinėti nepaprastai keistų darinių. Iš esmės pastačiusių jų partiją ties skilimo riba, nes derėjosi su tais, su kuriais tradiciškai niekados nesiderėdavo (Lenkų rinkimų akcija bei “Tvarkos ir teisingumo” partija). Taip jie parodė visišką savo nenuoseklumą.
O mano padėtis buvo tokia, kad turėjau derėti su tais, su kuriais buvo įmanoma susitarti.
VEIDAS: Bet gal konservatoriai, derėdamiesi su lenkais ar R.Paksu, sekė būtent Jūsų pavyzdžiu? Gal jie irgi pereina prie principo, kad nėra draugų ir priešų – tik interesai?
A.Z.: Mes niekuomet nesame deklaravę, kas yra mūsų priešai, kaip tą rinkimų kampanijos metu ar ilgą laiką iki tol yra darę konservatoriai. Tad šitaip elgdamiesi jie iš esmės apgaudinėjo savo rinkėjus. Jei žiūrėsime į jų pareiškimus, padarytus per rinkimus ar anksčiau, tai savo poziciją dėl santykių su kai kuriomis partijomis konservatoriai yra nustatę aiškiai ir vienareikšmiškai. Mes tokių dalykų niekados nedarėme, tad iš karto turėjome plačias galimybes derėtis.
Kita vertus, kaip jau minėjau, mūsų ir konservatorių idėjinis bendrumas yra pats didžiausias, tad net ir dėl koalicijos išplėtimo kalbėjomės su konservatoriais.
VEIDAS: O kiek tiesos turi kalbos, kad, palikdamas Darbo partijos frakciją Vilniaus miesto tarybos valdančiojoje koalicijoje, siekiate ne tiek išplėsti koaliciją, kiek atitraukti juos nuo partijos lyderio V.Uspaskicho, į kurį konservatoriai ima žiūrėti kaip į galimą strateginį partnerį po Seimo rinkimų?
A.Z.: Mąstant logiškai ir žiūrint strategiškai, tokia prielaida visai tikėtina. Matyt, kaip savo didžiausius konkurentus 2012 m. Seimo rinkimuose konservatoriai mato Socialdemokratų partiją. Gali būti, jog jie įsivaizduoja, kad bendradarbiaudami su Darbo partija kartu galėtų silpninti socialdemokratus. Ir, galimas dalykas, susikurti porinkiminį partnerį.
VEIDAS: Ar Darbo partijos frakcijos sprendimą likti Vilniaus valdančiojoje koalicijoje V.Uspaskichas yra palaiminęs, ar tai jų savarankiškas sprendimas, ar dar jokio galutinio sprendimo nėra?
A.Z.: Kiek supratau iš savo pokalbio su V.Uspaskichu, jis yra susitaikęs su tokiu savo partijos frakcijos Vilniaus miesto taryboje sprendimu.

Scanpix

Šeštadienį kalbėdamas žurnalistams jis tikino, kad pati Lenkija laikosi aukščiausių standartų, o Lenkijoje gyvenančios mažumos niekuo negali skųstis.

“Manau, kad tai pasieks ir mūsų draugus Lietuvoje, jog norime kurti draugiškus ir savitarpio pasitikėjimo santykius, tačiau galbūt jiems reikia daugiau laiko tai suprasti”, – sakė  Lenkijos premjeras lenkų žiniasklaidai.

Šeštadienį Vilniuje ir Varšuvoje vėl vyko protestai dėl lenkų tautinės mažumos teisių Lietuvoje.

Lietuvos vadovai atmeta pastaruoju metu garsiai reiškiamus lenkų priekaištus ir pabrėžia, kad lenkai tokių gerų sąlygų švietimo srityje neturi nė vienoje kitoje užsienio valstybėje – pasaulyje už Lenkijos ribų yra 160 lenkiškų mokyklų ir 100  iš jų yra Lietuvoje.

Lietuvos pareigūnai taip pat atkreipia dėmesį, kad Lenkijoje blogėja lietuvių tautinės mažumos padėtis švietimo srityje – trūksta lietuviškų vadovėlių, finansavimo lietuviškoms mokykloms.

Du trečdaliai lenkų (68 proc.) mano, kad reikalai Lenkijoje klostosi blogai, 60 proc. galvoja, jog šalies ekonomika išgyvena krizę, rodo viešosios nuomonės tyrimo agentūros TNS OBOP surengta apklausa, kurią paskelbė tinklalapis Wirtualna Polska.

Respondentai su aukštuoju mokslu ir didžiųjų miestų gyventojai situaciją šalyje dažniau vertina teigiamai, priešingos nuomonės yra keturiasdešimtmečiai, asmenys su viduriniu ir profesiniu išsilavinimu bei kaimo gyventojai.

18 proc. apklausos dalyvių įsitikinę, kad Lenkija išgyvena gilią ekonominę krizę, trečdalis lenkų galvoja, jog šalis jau išlipo iš duobės.

41 proc. respondentų mano, jog per artimiausius trejus metus ekonominė situacija Lenkijoje išliks tokia pati kaip dabar, 38 proc. laukia situacijos pablogėjimo.