Kaimynė Lenkija akylai žvalgosi į du reikšmingus užsienio lyderius, kurie palyginti neseniai ėmė eiti pareigas. Tai Prancūzijos ir JAV prezidentai.

Rokas TRACEVSKIS

Išorinės informacinės aplinkos vyresnysis tyrėjas, Lietuvos nacionalinė
Martyno Mažvydo biblioteka

Gegužės 8 d. Emmanuelio Macrono pergalę Prancūzijos prezidento rinkimuose newsweek.pl apžvalgininkas Cezary Michalskis komentavo taip: „Kito Europos integracijos etapo ašimi bus euro zona. Jei Emmanuelis Macronas savo labai jau plačiame rinkimų pažadų sąraše ir turėjo kažkokią precizišką darbotvarkę, tai buvo Europos darbotvarkė: kuo greičiau atskirą biudžetą ir atskirą parlamentą euro zonai, kuo greičiau turėti bendrus ekonomikos ministrą ir galbūt finansų ministrą, koordinuojantį svarbiausius euro zonos valstybių fiskalinės politikos aspektus. Todėl bus kovojama prieš fiskalinį ir socialinį dempingą, tai yra lengvatinio tarifo pabaiga šalims, kurios konkuruoja mažesnėmis algomis ir mažesniais mokesčiais.“

Tą pačia dieną gazeta.pl paskelbė E.Macrono pergalei skirtą interviu su žinoma Lenkijos sociologe, politologe Jadwiga Staniszkis, buvusia partijos „Teisė ir teisingumas“ („Prawo i Sprawiedliwość“, PiS) rėmėja.

Paklausta, ar per rinkimų kampaniją E.Macrono išsakyta griežta kritika Lenkijos atžvilgiu bus aktuali ir po rinkimų, J.Staniszkis atsakė teigiamai. „Macrono žodžiai ir toliau skambės garsiai. Kanclerė Angela Merkel šiuo atveju yra atsargesnė, nors išlieka, kaip ir paprasti prancūzai bei vokiečiai, labai kritiška Lenkijos vyriausybės politikos atžvilgiu. Prancūzijos, Vokietijos ar Olandijos, iš kurios kilęs Lenkijos atžvilgiu kritiškas komisaras Fransas Timmermansas, visuomenių struktūra yra kitokia nei Lenkijoje. Tai yra miestiečių visuomenės, kurioms, pvz., svarbus bendradarbiavimas ir pasitikėjimas. Tuo metu Lenkijoje išplitę nepasitikėjimas, pavydas, o laisvė traktuojama kaip nuosava išskirtinumo erdvė. Prezidento Macrono fone visas Lenkijos politikos ir Lenkijos diskusijų anachronizmas bus dar labiau matomas“, – teigė J.Staniszkis.

Ji priminė, kad E.Macronas, būdamas Prancūzijos ekonomikos ministru, lankėsi Lenkijoje ir pastebėjo PiS politikos neracionalumą bei jos neatitikimą už laisvę kovojančios Lenkijos mito, kuris nuo Lenkijos „Solidarumo“ judėjimo laikų yra labai stiprus Prancūzijoje.

Skirtingų greičių Europa neišvengiama

Politologė nurodė, kad skirtingų greičių ES greičiausiai bus sukurta, bet tai nebūtinai turėtų būti nenaudinga Lenkijai, nes E.Macronas esą suprantąs Vidurio Europos ekonomikos specifiką. Vienas iš gazeta.pl klausimų skambėjo kaip teiginys: „Naujasis Prancūzijos prezidentas, paminėdamas Kaczyńskį greta Putino, vis dėlto perkėlė Lenkiją daug toliau į Rytus.“ J.Staniszkis į tai atsakė: „Minint Lenkiją šalia Putino ir Orbáno, buvo turimas galvoje savitas demokratijos supratimas Vengrijoje ir Rusijoje. Tokį savitumą patvirtino ir Jarosławas Kaczyńskis, teigdamas, kad Lenkijoje nėra demokratijos pažeidimų, nes valdo dauguma. Tačiau demokratija – tai valdžių padalijimas ir jų nepriklausomybė, pirmiausia teismų sistemos nepriklausomybė. Macrono ir Kaczyńskio pavyzdžiu galima matyti demokratijos supratimo skirtumą. Dabar Prancūzija bus atskaitos taškas tiems Lenkijos žmonėms, kurie nori racionalios Lenkijos, besiremiančos teisės viršenybe. Prancūzija rodo mums, kokia gali būti nauja politikų karta. Prezidento Macrono fone akivaizdžiau matysime prezidento Dudos aktorystę, jo deklamaciją ir tai, kad jis neturi misijos. Lenkijai Macrono pergalė yra žingsnis pirmyn, nors ir sunkus“, – sakė J.Staniszkis.

Politologė komentavo ir Lenkijos gynybos ministro Antonio Macierewicziaus prancūzus niekinančius žodžius, esą lenkai išmokė prancūzus naudotis šakute. Tai pasakyta po to, kai A.Macierewiczius atsisakė patvirtinti ankstesnės vyriausybės laikais suderėtą prancūzų gamybos „Caracal“ karinių sraigtasparnių pirkimą. J.Staniszkis nuomone, prancūzai nekreips dėmesio į lenkų „frustracijas ir kompleksus“ (t.y. pasisakymą apie šakutes), o „Caracal“ sraigtasparnių kaina Lenkijai buvusi per didelė.

E.Macronas laimėjo Prancūzijos prezidento rinkimus su demonstratyviai eurofederalistine programa. Jis yra netgi didesnis dviejų greičių Europos Sąjungos sukūrimo entuziastas nei A.Merkel. Jei 2017 m. rudenį Vokietijos parlamento rinkimus laimėtų Martino Schulzo vadovaujami socdemai, Vokietijoje valdžioje taip pat būtų E.Macrono lygio eurofederalistai. Atsižvelgiant į Lietuvos geopolitinį, socialinį ir istorinį interesą, dviejų greičių ar dviejų kelių ES susiformavimo atveju mūsų šalis greičiausiai būtų pirmojo greičio ES kartu su Vokietija, Beniliuksu ir Prancūzija (jeigu, vaizdžiai kalbant, lietuviai nenuspręstų dėl kompanijos pasikarti kartu su lenkais).

Per rinkimų kampaniją E.Macronas kritikavo ES šalis, kurios su kitomis bloko narėmis konkuruoja vien savo pigia darbo jėga. Ilgainiui pirmojo greičio ES šalyse būtų galima tikėtis ir socialinės politikos privalomo suvienodinimo (tai būtų gerai 95 proc. lietuvių, bet Lietuvos verslo įmonėms tokiu atveju reikėtų arba prisitaikyti, arba užleisti vietą kitiems).

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2017-m

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Lenkijoje nerimsta protestai. Reikėtų pridurti – nerimsta visus metus. Į mitingus renkasi ir opozicinių partijų, ir valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ (TT) šalininkai. Vieni laiko skrajutes su užrašais „grąžinkite žiniasklaidos laisvę“, kiti skanduoja „ačiū, Jaroslawai“ arba „mūsų karalius – Dievas“.

Tai, kas šiandien vyksta Lenkijoje, vienų vadinama giliausia parlamentine krize, demokratijos nuopuoliu, virtine nesusipratimų, protu nesuvokiamais įstatymais. Kitiems lenkams – tai šventė. Per metus Lenkija tikrai gerokai pasikeitė. Tiek naujovių nesitikėjo net balsavusieji už Jaroslawo Kaczynskio „Teisę ir teisingumą“. Tad nieko keisto, kad vienus valdančiųjų užmojai džiugina, kitus gąsdina. Treti vis dar tikisi sutaikyti besiriejančias puses. Antai prezidentas Andrzejus Duda mėgina derėtis ir su opozicijos partijų lyderiais, ir su J.Kaczynskiu.

Europos Sąjungos Vadovų Tarybos pirmininkas, buvęs Lenkijos premjeras ir „Piliečių platformos“ lyderis Donaldas Tuskas taip pat kreipėsi į tuos, kurių rankose tikroji valdžia. „Demokratija, kai žmonėms ribojama informacija, peršamas vienas gyvenimo būdas, tampa nepakenčiama kaip diktatūra. Demokratija daug trapesnė ir subtilesnė, negu manėme, kai jos ilgėjomės, būdami už geležinės uždangos mano jaunystės metais. Po įvykių Seime ir to, kas vyko Varšuvos gatvės, prisimindamas, ką reiškia gruodis mūsų istorijoje, kreipiuosi į tuos, kurių rankose tikroji valdžia Lenkijoje, ragindamas gerbti žmones, konstitucijos principus, jos nustatytas procedūras ir gerus papročius“, – sakė D.Tuskas.

Na, o „Veidas“ šiandieninių įvykių Varšuvoje kontekste apžvelgs, kuriose srityse naujoji valdžia nuveikė daugiausiai, kuo oponentus supykdė labiausiai ir kodėl TT nariai vadinami Lenkijos demokratijos duobkasiais.

Konstitucinis teismas ir įstatymų kontrolė

2015 m. rudenį po aštuonerių metų opozicijoje Lenkijoje į valdžią grįžusi TT iš karto ėmėsi reformų. Ir pradėjo nuo rimčiausių reikalų. Pirmiausia ėmėsi Konstitucinio teismo (Tribunolo).

Lenkijos konstitucinis teismas, kurį sudaro 15 teisėjų, yra svarbi institucija, užtikrinanti valdžių balansą ir priimamų teisės aktų atitiktį Konstitucijai. Iš esmės Konstitucinis teismas buvo vienintelis realus trukdis į valdžią grįžusiai partijai priimti pageidaujamus sprendimus. Tad 2015 m. gruodį skubos tvarka buvo priimti Lenkijos konstitucinio teismo (Tribunolo) veiklos pakeitimai.

Priminsime, kad prieš pasitraukdama iš valdžios Lenkijos „Piliečių platformos“ vadovaujama vyriausybė paskyrė penkis naujus Konstitucinio teismo teisėjus. Trys iš jų turėjo užimti teisėjų, baigusių savo kadenciją iki rinkimų, du – jau po rinkimų, vietas.

TT šis sprendimas, žinoma, buvo nepriimtinas. Tad naujuoju įstatymu buvo įtvirtinta galimybė panaikinti visų penkių paskirtų teisėjų kandidatūras ir paskirti penkis naujus teisėjus. Pakeitimai taip pat sutrumpino teismo prezidento bei viceprezidento kadencijų terminus nuo devynerių iki trejų metų. Netrukus TT atšaukė visus penkis „Piliečių platformos“ vyriausybės paskirtus teisėjus ir paskyrė naujus.

Teismo teisėjai mėgino priešintis. 2015 m. gruodį Lenkijos konstitucinis teismas priėmė nutarimus, kuriuose nurodė, kad ankstesnė vyriausybė turėjo teisę paskirti tik tris teisėjus, todėl kitus du paskyrė neteisėtai. Tad TT negalėjo atšauti teisėtai paskirtų trijų teisėjų, nors ir galėjo pakeisti kitus du. Teismo prezidento bei viceprezidento kadencijų terminų sutrumpinimai jau esamiems teisėjams buvo pripažinti antikonstituciniais.

Tačiau tai nieko nebereiškė: Lenkijos prezidentas A.Duda priėmė penkių TT paskirtų teisėjų priesaikas, o netrukus buvo pakeista ir Konstitucinio teismo sprendimų priėmimo tvarka. Mat anksčiau teismo sprendimams priimti reikėjo devynių teisėjų kvorumo (iš 15 teismo teisėjų devyni turėjo dalyvauti priimant sprendimą), o sprendimai buvo priimami paprasta dauguma. Nauji pakeitimai reikalauja, kad Konstitucinio teismo sprendimai būtų priimami dviejų trečdalių dauguma, be to, būtinas 13 teisėjų dalyvavimas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2016-m

"Scanpix" nuotr.

Lietuvoje pasigirdo kalbų apie santykių su Lenkija gerinimą. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai (LVŽS) atstovaujantis Saulius Skvernelis, prisistatydamas Seimui kaip Prezidentės paskirtas premjeras, teigė, kad šalių santykiai nekaimyniški. LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis, duodamas interviu lrt.lt, apie Lietuvą ir Lenkiją pasakė: „Dabartinis bendravimas ir bendradarbiavimas tikrai nepakankamas, jūs tą puikiai žinote.“

Arūnas BRAZAUSKAS

S.Skvernelis priminė Seimui ir kitą puikiai žinomą dalyką: „Lenkija yra mūsų strateginis partneris, to niekada neslėpiau ir neslėpsiu, tiek kalbant apie mūsų šalies gynybą, tai yra viena artimiausių iš didžiausių ir stipriausių NATO kariuomenių.“

R.Karbauskis minėtame interviu sakė: „Mes neturime pasirinkimo ir, man atrodo, partneriai Lenkijoje tą puikiai supranta.“

Karaliauja geopolitika

Seime didžiausią frakciją turinčios LVŽS pirmieji asmenys neslėpė, kad gerinti santykius su Lenkija verčia greitai besikeičianti geopolitinė padėtis.

LVŽS lyderiai nurodo, kad santykių perkrovai esama solidaus ekonominio pagrindo. „Mes turime kaimynystėje labai sparčiai augančią didelę ekonomiką, kurios potencialo neišnaudojame“, – Seimui konstatavo S.Skvernelis.

Kalbėdamas apie santykių perspektyvą R.Karbauskis nurodė abiem šalims naudingą „Rail Baltica“ projektą ir teigė, kad Lietuvos ir ES elektros tinklų sinchronizavimo uždavinio neįmanoma išspręsti be Lenkijos.

„Manau, jog ir Lenkija galbūt laukė šių Seimo rinkimų, tikėdamasi, kad bus iš naujo sėsta prie derybų stalo. Labai svarbu, kad nebūtų jokių išankstinių sąlygų, kurios būtų vienaip ar kitaip primetamos. Tikiuosi, rasime tuos kelius, kad nereikėtų nei mums, nei jiems daryti nepriimtinų sprendimų“, – taip R.Karbauskis apibūdino besiveriantį galimybių langą.

Įdomu, jog 2012-aisiais duotame interviu „Veidui“ Prezidentė Dalia Grybauskaitė aiškino, kad būtent geopolitinė aplinka verčia Lietuvą daryti pauzę kai kuriose tarptautinių santykių srityse. Į klausimą dėl kritikos, esą jos užsienio politika – neaiškios krypties, o santykiai su lenkais ir kai kuriais kitais kaimynais blogėja, Prezidentė atsakė: „Lietuva privalo gebėti būti išmintinga, prisitaikyti prie tos objektyvios geopolitinės aplinkos, kuri yra aplink ją ir visame pasaulyje, mėginti joje apginti savo interesus. Per šiuos trejus metus geopolitinė situacija aplink Lietuvą keitėsi, todėl kito ir užsienio politika, stengdamasi prie jos prisitaikyti. Todėl ir sakau, kad geriau kai kuriuose santykiuose daryti tam tikrą pauzę, nei bandyti taisyti, kas šiuo metu nepataisoma.“

Ar langas tikrai atsiveria?

Apie galimybių langus kalbėta lapkričio 14 d. vykusioje politologų diskusijoje, kuri iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos transliuota internetu. Įžvalgomis ir prognozėmis dalijosi politologai Ramūnas Vilpišauskas, Andžejus Pukšto, Marijušas Antonovičius ir istorikas Rokas Tracevskis.

Iš diskusijos dalyvių pasisakymų aiškėjo, kad reikėtų kalbėti ne apie santykių aukščiausiu politiniu lygiu perkrovą, o apie judėjimą iš mirties taško.

Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros vedėjas A.Pukšto apžvelgė stagnuojančius ryšius. Jau keleri metai šalių vadovai nesilanko vieni pas kitus – Lietuvos Prezidentė nevyksta į Varšuvą, Lenkijos prezidentas neatvažiuoja į Vilnių. Ministrai pirmininkai susitinka trečiosiose šalyse. Vienintelis kartas, kai premjeras Algirdas Butkevičius susitiko su Lenkijos vyriausybės vadove Beata Szydło, buvo ekonominiame forume Mongolijos sostinėje Ulan Batore.

Pasak A.Pukšto, prezidentaujant Algirdui Brazauskui ir Valdui Adamkui šalių prezidentų konsultacinis mechanizmas puikiausiai veikė. O šiuo metu suspenduotos dviejų vyriausybių bendradarbiavimo taryba ir Seimų narių asamblėja. Kadenciją baigęs Lietuvos Seimas neturėjo jokių kontaktų su Lenkijos Seimu. Užsienio reikalų ministrai susitinka tarptautiniuose forumuose Briuselyje, Londone, bet vieni pas kitus nevyksta, nors puikiausiai bendradarbiauja prekybininkai, verslininkai, menininkai, teatralai, akademikai. A.Pukšto pabrėžė, kad aukščiausiu lygmeniu bendradarbiauja istorikai. Vis dėlto politologas nustatė tokią Lietuvos ir Lenkijos santykių diagnozę: „Tai ne peršalimas, tai chroniška liga.“

Būta valstybių vadovų tradicijos lankytis sostinėse per nacionalines šventes: Vilniuje Vasario 16-ąją, Varšuvoje Lapkričio 11-ąją. Tuometis Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis lankėsi Lietuvoje 2012 m. vasarį. Tuo metu lenkiškų pavardžių rašymo lenkiškais rašmenimis klausimas buvo išspręstas teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir ES Teisingumo Teismas pripažino, kad ES piliečių pavardė, užrašytą pagal kitos valstybės narės įstatymus ir tradicijas, vis tiek yra pavardė.

Greta to lenkų tautinę mažumą kiršino 2011 m. liepą priimtas Švietimo įstatymas, numatantis dalies dalykų, tokių kaip Lietuvos istorija ir geografija, dėstymą lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose, taip pat – galimybę nuo 2013 m. pereiti prie bendro lietuvių kalbos valstybinio egzamino tiek lietuvių, tiek tautinių mažumų mokyklose.

Tąkart atvykęs į Lietuvą B.Komorowskis čia jau garsėjo kaip kelių reikšmingų pareiškimų autorius. 2011-aisiais B.Komorowskis klaida pavadino tai, kad Lenkija du dešimtmečius nekėlė lenkų tautinės mažumos Lietuvoje problemos. B.Komarowskis dar pasakė, esą Lenkija be Lietuvos galėtų išgyventi, o Lietuva be Lenkijos – ne.

Po poros mėnesių D.Grybauskaitė nutarė nevykti į Lenkijos vadovo B.Komorowskio Varšuvoje rengiamą susitikimą su Baltijos šalių vadovais. Šiame susitikime Lenkijos prezidentas ketino aptarti NATO viršūnių susitikimo Čikagoje klausimus.

Vis dėlto 2013-ųjų lapkritį D.Grybauskaitė nuvyko į Varšuvą. Ji nedalyvavo pagrindinėse iškilmėse, tačiau susitiko su prezidentu B.Komorowskiu. Tam būta rimtos priežasties – rengtasi Vilniuje vyksiančiam Rytų partnerystės viršūnių susitikimui, kurio metu ketinta pasirašyti asociacijos sutartį su Ukraina. Šis užsienio politikos tikslas vienijo Vilnių ir Varšuvą.

Lenkijos spauda priminė ir apie šalių prieštaravimus bei Prezidentės kalbas apie būtiną pauzę, kai nereikia stengtis taisyti, ko pataisyti nepavyks. Lenkijos „Gazeta Wyborcza“ rašė: „Nesantaikos tarp Lenkijos ir Lietuvos priežastis jau ne vienus metus yra lenkų tautinės mažumos situacija. Diskutuojama dėl dvikalbių pavadinimų, pavardžių rašymo originalo kalba dokumentuose, žemės grąžinimo. Lenkų situacija per šiuos metus nepagerėjo (net ir su Lietuvos lenkų rinkimų akcija Vyriausybėje), bet, nepaisant to, D.Grybauskaitė nusprendė atvykti į Varšuvą.“

„Nesantaikos tarp Lenkijos ir Lietuvos priežastis jau ne vienus metus yra lenkų tautinės mažumos situacija. Diskutuojama dėl dvikalbių pavadinimų, pavardžių rašymo originalo kalba dokumentuose, žemės grąžinimo. Lenkų situacija per šiuos metus nepagerėjo (net ir su Lietuvos lenkų rinkimų akcija Vyriausybėje), bet, nepaisant to, D.Grybauskaitė nusprendė atvykti į Varšuvą.“

Nenuostabu, kad esant tokiai drungnai draugystei 2015-ųjų rudenį išrinktas Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda pirmojo užsienio vizito vyko į Estiją, o apie jo apsilankymą Lietuvoje kalbama gana tolimoje perspektyvoje.

Tačiau valstybių vadovai nevengia susitikimų trečiosiose šalyse. Kroatijoje šį rugpjūtį D.Grybauskaitė susitiko su A.Duda. Apie susitikimą Dubrovnike, kur vyko forumas Adrijos, Baltijos ir Juodosios jūrų iniciatyvai aptarti, Prezidentė pasakė: „Lietuva ir Lenkija vienodai supranta geopolitinius iššūkius. Gyvename viename regione, tik glaudus bendradarbiavimas visose srityse užtikrins saugumą Lietuvos ir Lenkijos žmonėms.“

Atkreiptinas dėmesys, kad geopolitika yra argumentas tiek susitikimams rengti, tiek ilgoms pauzėms tarp jų.

Besimainanti Lenkija kintančioje Europoje

Kintantis geopolitinis landšaftas aptartas ir diskusijoje Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Svarstyta apie vadinamųjų Višegrado šalių – Lenkijos, Vengrijos, Čekijos ir Slovakijos įtaką besimainančioje ES. Skeptiškas politologų požiūris į Višegrado grupę buvo vieningas.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktoriaus R.Vilpišausko nuomone, mažai tikėtina, kad Višegrado ketvertas sugebės pasiekti apčiuopiamų rezultatų Europos Sąjungoje, kur sprendimai priimami visų šalių narių konsensuso principu. Pasak jo, tokiais terminais, kaip Višegrado ar Baltijos šalys, paprastai apibūdinamos laikinos, konkretiems tikslams pasiekti sukurtos koalicijos (angl. „issue based coalitions“), kurių nereikėtų pervertinti ilgalaikėje perspektyvoje. „Kol kas vienintelis regimas šios grupės (ypač Vengrijos) įtakos bendrai ES diskusijai ženklas yra pabėgėlių kvotos“, – konstatavo R.Vilpišauskas.

Šiuo metu ES pirmininkaujančios Slovakijos premjeras Robertas Fico neseniai pareiškė, kad kvotų sistema yra politiškai mirusi. Europos Komisijos sprendimus dėl pabėgėlių kvotų Slovakija ir Vengrija apskundė Europos Teisingumo Teismui. Spalio pradžioje Vengrijoje vykusiame referendume kvotų sistema buvo atmesta, tačiau sprendimas neįgavo galios dėl nepakankamo balsavusiųjų skaičiaus.

A.Pukšto nuomone, Višegrado grupės, kuri kažkada buvo įkurta siekiant šių šalių narystės ES ir NATO, veikla vėl suaktyvėjo tik Lenkijoje į valdžią atėjus konservatyviajai „Teisės ir teisingumo“ (lenk. PiS) partijai, o prieš tai buvusi liberalioji Lenkijos valdžia (partija „Piliečių platforma“, PO) labiau rūpinosi vadinamuoju Veimaro trikampiu, į kurį įeina Prancūzija, Vokietija ir Lenkija.  VU TSPMI politologas M.Antonovičius atkreipė dėmesį, kad dabartinis Lenkijos prezidentas A.Duda Berlyne lankosi ne rečiau nei jo pirmtakas B.Komorowskis. M.Antonovičiaus nuomone, šiuo metu Lenkijos santykius su kitomis ES šalimis labiau nei Višegrado iniciatyvos veikia Lenkijos vidinės problemos: ES kritikos sulaukė sprendimai Konstitucinio teismo, žiniasklaidos atžvilgiu.

Diskusijoje istorikas R.Tracevskis nusakė nuo 2015-ųjų Lenkijoje įvykusias permainas. PiS atstovas 2015 m. gegužę buvo išrinktas prezidentu, tų metų spalį PiS iškovojo daugumą Seimo rinkimuose. Tai buvo didelis šokas iki tol valdžiusiai partijai PO. Adamas Michnikas, laikraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius, prieš pat prezidento rinkimus sakė, kad PO kandidatas į prezidentus B.Komorowskis gali pralaimėti tiktai tokiu atveju, jeigu rinkimų išvakarėse visiškai girtas suvažinės nėščią invalidę vienuolę. Bet laimėjo PiS atstovas A.Duda. Strateginiai klausimai, taigi ir santykių su Lietuva problema, sprendžiami vieno žmogaus aplinkoje – tai PiS pirmininkas Jaroslawas Kaczynskis.

Strateginiai klausimai, taigi ir santykių su Lietuva problema, sprendžiami vieno žmogaus aplinkoje – tai PiS pirmininkas Jaroslawas Kaczynskis.

Spalio 27 d. baigiasi Europos Komisijos duotas trijų mėnesių terminas, iki kurio Lenkijai buvo siūloma pakeisti sprendimus dėl Konstitucinio teismo. Premjerė B.Szydło pareiškė, kad pakeitimai neatitiktų Lenkijos nacionalinių interesų. Galima ES bausmė Lenkijai – atimti balsą ES Vadovų Taryboje, tačiau taip nubausti sunku, nes Lenkiją remia Vengrija, kuri tokį sprendimą vetuotų.

Diskusijos dalyviai konstatavo, kad santykiuose su Lenkija veriasi naujas galimybių langas. Perkrovos sėkmė priklauso nuo to, ką Lietuva padarys atrišant nors vieną iš įsisenėjusių nesutarimų mazgų: būtent pavardžių rašymo ir švietimo klausimais.

Tarsi atliepdamas šioms mintims R.Karbauskis lapkričio 21 d. BNS pareiškė, jog valdantieji šiuo metu analizuoja galimybę, kad pagrindiniame paso puslapyje būtų pateikiamos abi pavardės versijos per pasvirąjį brūkšnelį. Tokiu atveju pase galėtų būti rašoma, pavyzdžiui, Mackevič / Mackiewicz, tačiau registruose būtų naudojamas tik lietuviškasis variantas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Protestai Lenkijoje

Jei Barry Sonnenfeldas, režisavęs legendinį filmą „Vyrai juodais drabužiais“, vėl imtųsi tamsiai apsirengusios specialiosios tarnybos temos, jis turėtų pagalvoti, ar veiksmas iš Niujorko neturėtų persikelti į Varšuvą, o vyrus pakeisti moterys.

Rima JANUŽYTĖ

1997-aisiais kurtame filme svarbiausia vaikinų juodais drabužiais užduotis buvo prižiūrėti Žemėje gyvenančius ateivius. Po beveik 20 metų panašios užduoties ėmėsi Lenkijos moterys. Tik visa tai ne filmas, o realybė. Ir skirta tai ne ateiviams, o šalies valdžiai.

Sumanymas visiškai uždrausti abortus – taip pat ir tais atvejais, kai moters gyvybei gresia pavojus, ir kai moteris išprievartauta arba jai 11 metų, ir kai vaisius sunkiai apsigimęs, kelia tiek audrų, kad net dažnai lietuvei norisi sakyti „aš esu lenkė“, taip, kaip daug europiečių po išpuolio Paryžiuje sakė „aš esu Charlie Hebdo“.

Beje, ne visai tikslu sakyti, kad valdžia pati sugalvojo griežtinti abortų įstatymą. Tokią siūlymą pateikė piliečių iniciatyva „Stop Abortion“, surinkusi 450 tūkst. parašų. Kaip teigia pasipriešinti šiam absurdui stojusios lenkės, tie piliečiai, kurių iniciatyvą dabar svarsto vyriausybės komitetas, – beveik vien vyrai arba davatkos. Tad protestuoti į gatves plūstančios lenkės juodais drabužiais jaučiasi kaip radikaliuose islamo kraštuose net automobilio vairavimo teisės neturinčios į nikabus įspraustos musulmonės.

Jau ir anksčiau abortų įstatymas Lenkijoje buvo vienas griežčiausių Europoje – juk abortai draudžiami pagal nuo 1993-iųjų galiojantį įstatymą. Bet yra numatyta bent jau keletas išimčių: kai moters gyvybei gresia pavojus, kai vaisius yra neišgydomai apsigimęs, taip pat kai moteris pastoja po išžaginimo arba incesto. Pagal naująjį pasiūlymą visos išimtys būtų naikinamos, o moterys, siekiančios aborto, ir juos atliekantys gydytojai būtų baudžiami įkalinimu iki penkerių metų.

Kritikų teigimu, naujasis įstatymas reiškia, kad bus įtariamos ir tiriamos visos moterys, patyrusios persileidimą. Gydytojai gali imti paniškai bijoti net ir reguliarių nėščiųjų apžiūrų, nes nelaimės atveju ant jų kristų įtarimų šešėlis.

Tad tūkstančiai moterų daugiau nei šešiasdešimtyje Lenkijos miestų atsisakė eiti į darbą ir protestavo prieš aborto draudimo įstatymą. Streikavo ir buvo priverstos užsidaryti kavinės, kirpyklos, biurokratinės įstaigos, universitetai ir mokyklos.

Tūkstančiai moterų daugiau nei šešiasdešimtyje Lenkijos miestų atsisakė eiti į darbą ir protestavo prieš aborto draudimo įstatymą. Streikavo ir buvo priverstos užsidaryti kavinės, kirpyklos, biurokratinės įstaigos, universitetai ir mokyklos.

Protestų kulminacija tapo didžiulis mitingas Varšuvos senamiesčio širdyje. Tūkstančiai juodai apsirengusių moterų bangavo tarsi audringa jūra. Tūkstančiai moterų išėjo ir į Gdansko, Vroclavo ir kitų miestų gatves.

Protestai vyko ne tik Lenkijos, bet ir kitų Europos šalių miestuose, taip pat ir Vilniuje. Netgi Briuselyje, prieš ES buveinę, su plakatais rankose susirinko maždaug du šimtai juodai apsirengusių protestuotojų, palaikančių Lenkijos moteris. Šimtai aktyvistų taip pat žygiavo Berlyno gatvėmis, buvo surengtas piketas prie Lenkijos ambasados Londone.

Kol kas parlamentas tikrą audrą sukėlusias pataisas atmetė (prieš balsavo 352 parlamentarai, už – 58), tačiau konservatoriai nurimti neketina. Jie žada pakoreguoti pataisų siūlymą ir teikti jį iš naujo. Tad lenkių juodais drabužiais misija dar tikrai nebaigta.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

LR Prezidentūros archyvo nuotr.

Besišypsantys Lietuvos ir Lenkijos prezidentai Dalia Grybauskaitė ir Andrzejus Duda pozuoja žurnalistams ir spaudžia vienas kitam ranką priešais Dubrovniko forumo stendą. Ir nors iš pažiūros nuotaika gera, pirmojo dvišalio Lietuvos ir Lenkijos vadovų susitikimo aplinkybės rodo, kad santykiai tarp kaimynių tebėra šalti.

Dovaidas PABIRŽIS

Prezidentų susitikimas įvyko tolimoje Kro­a­ti­jo­je, kurios vadovė Kolinda Grabar-Ki­ta­ro­vic, o ne Lietuvos ar Lenkijos užsienio politikos formuotojai, ėmėsi iniciatyvos stiprinti regiono saugumą. A.Duda per daugiau nei metus surengė per 30 užsienio vizitų, pačią pirmąją aplankė Estiją, vėliau viešėjo ir Latvijoje, tačiau į Vilnių taip ir neužsuko. Varšuvoje su oficialiais vizitais per tą laiką nesilankė ir jokie aukštesni Lietuvos politikai.

Iniciatyvos pokyčiams nėra

Kaip pastebi politikos apžvalgininkai, naujoji Len­kijos valdančioji dauguma iš esmės neturi vizijos, kaip plėtoti santykius su Lietuva, todėl ji iš esmės toliau tęsia senosios vyriausybės politiką, kuri abiem valstybėms nesutariant dėl lenkų mažumos teisių Lietuvoje buvo šalta. Iš esmės taisyti padėtį nesiima ir Lietuva, nors skelbiama, kad A.Dudos ir D.Grybauskaitės susitikimas įvyko pastarosios iniciatyva. Vis dėlto santykiai su Len­ki­ja šiuo metu tebėra bene mažiausiai sėkminga Lietuvos užsienio politikos sritis.

„Jeigu kalbame apie šios Vyriausybės kadenciją, tam tikras vakuumas santykiuose su Lenkija išliko. Nors ministras Linas Linkevičius pradėjo labai aktyviai, čia jis negalėjo padaryti daugiau, nes buvo gana didelis skepticizmas iš Prezidentės pusės. Naujoji Lenkijos valdžia naujovių nesiėmė. Gerai, kad kažkoks dialogas vyksta, bet susitikimas Dub­rovnike neatstoja oficialaus vizito į valstybę. Ofi­cialūs vizitai prezidentų, premjerų ir užsienio reikalų ministrų lygiu yra įšaldyti. Dabartinė padėtis yra klasikinis pavyzdys to, kaip lokalinės, parapinės problemos užgožia platesnę panoramą, nes prioritetai ir pagrindiniai Lietuvos ir Lenkijos saugumo bei užsienio politikos vektoriai yra daugiau nei identiški“, – „Veidui“ sakė Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Politologijos katedros vedėjas Andžejus Pukšto.

Apie neįvykusį santykių su Lenkija lūžį, kaip pagrindinę šios kadencijos Vyriausybės užsienio politikos nesėkmę, kalbėjo ir kiti kalbinti politikos ekspertai. Štai Rytų Europos studijų centro direktoriaus Lino Kojalos nuomone, tai, kad kaimyninių valstybių vadovai susitinka daugiašalio forumo formatu, rodo, jog progreso nėra. O abipusiai santykiai gali stagnuoti ir dar ne vienus metus, nes egzistuoja tam tikras spektras klausimų, kuriuos būtina išspręsti, tačiau nė viena pusė nėra linkusi priimti tam reikalingų sprendimų.

Kita vertus, bendradarbiavimas labiau technokratinėse srityse – gynybos, energetikos ar ekonomikos – vyksta intensyviai ir politinių santykių stoka čia nevaidina svarbaus vaidmens.

Suklupo ties Astravu

Kaip dar vieną užsienio politikos pralaimėjimą L.Kojala išskiria įsibėgėjančią Astravo atominės elektrinės statybą. Nors tai, kiek Lietuva šioje vietoje galėjo padaryti, yra diskusijų objektas, faktas išlieka faktu: Lietuva nepasiekė tokio rezultato, kokio galėjo tikėtis, ir elektrinė kyla nepaisant tarptautinių standartų.

„Iš mūsų pusės kaip ir buvo tam tikrų žingsnių stengiantis situaciją pakeisti, nepaisant to, kad Baltarusija valdoma diktatoriaus ir nėra visiškai prognozuojama. Stengėmės ištiesti jiems pagalbos ranką ir pagerinti santykius. Ar tai pasisekė, čia jau kitas dalykas, nes Astravo atominės elektrinės statyba rodo, kad mūsų pastangos neleido prieiti arčiau ir kalbėti tokiu klausimu.

Baltarusija nelabai mūsų klauso ar atsižvelgia į mūsų nuogąstavimus. Santykiai lyg ir neblogi, bet kas mums iš to – neaišku.

Baltarusija nelabai mūsų klauso ar atsižvelgia į mūsų nuogąstavimus. Santykiai lyg ir neblogi, bet kas mums iš to – neaišku“, – kaimynystę su Minsku analizuoja Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Margarita Šešelgytė.

Užsienio politiką diktavo išorės veiksniai

Nepaisant šių mažiau sėkmingų veiklos barų, Lie­tuvos užsienio politika pastaraisiais metais tapo vie­na matomiausių ir sėkmingiausių visų nacionalinės politikos sričių. O užsienio reikalų ministras L.Lin­kevičius iš šios Vyriausybės ministrų „Veido“ pasitelktų ekspertų buvo įvertintas geriausiai. Ar politikos formuotojų ir ministerijos veikla šiuo atveju yra tolygu valstybės užsienio politikos sėkmei?

„Šios Vyriausybės užsienio politiką diktavo įvykiai išorėje, o ne tam tikri vidiniai politiniai sprendimai, nes 2012 m. pagrindinė valdančioji partija socialdemokratai žengė į rinkimus tikėdamiesi, kad santykiai su Rusija bus „perkrauti“. Bet akivaizdu, kad jau labai greitai pradėjus darbą šiuos tikslus iš esmės perkonstravo įvykiai Ukrainoje. Jie parodė, kad Lietuvoje skirtingos politinės jėgos gali susitelkti ir atrasti bendrų taškų, kai kalbama apie Lietuvos strateginius tikslus. Daugeliu klausimų visos partijos – ir pozicinės, ir opozicinės – sutaria dėl paramos Ukrainai, akcentų Rytų partnerystės politikai ir jos tęstinumui, taip pat ir dėl saugumo stiprinimo, gynybos biudžeto didinimo“, – teigia L.Kojala.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius emeritas Evaldas Nekrašas primena, kad pagal Konstituciją pre­zidentas formuoja užsienio politiką kartu su Vy­riausybe, kuriai šiandien visų pirma ir atstovauja L.Linkevičius, nes ministras pirmininkas Al­gir­das Butkevičius pernelyg užsienio politika nesidomi.

L.Linkevičius nuostatos dėl prezidento pirmenybės užsienio politikoje laikosi iš esmės paraidžiui. Pavyzdžiui, buvęs ministras Vygaudas Ušackas, kuris taip nesielgė, Užsienio reikalų mi­nis­terijai vadovavo neilgai. Šiuo požiūriu L.Lin­ke­vičius didele dalimi yra D.Grybauskaitės ministras.

„Dabartinio ministro požiūris gerokai artimesnis Prezidentei. Kai kuriais atžvilgiais atrodė, kad ji galbūt perdėtai kritikuoja Rusiją ir jos vadovą Vladimirą Putiną. Šiuo atžvilgiu ji Europos Są­jun­goje ryžtingiausia. L.Linkevičius tam tikra prasme eina paskui Prezidentę. Tuo jis skiriasi nuo V.Ušac­ko, kuris, kaip žinome, neseniai pareiškė, kad žada grįžti į Lietuvą, o tai beveik neabejotinai reiškia ketinimą kovoti dėl Lietuvos prezidento posto, nors buvo galima daryti karjerą ES, pasibaigus Federicos Mogherini kadencijai siekti šios pozicijos. Tačiau L.Linkevičiaus apsilankymas Tur­kijoje (tai buvo pirmasis užsienio reikalų ministro ES vizitas po perversmo bandymo) suteikia jam tam tikro savarankiškumo ir leidžia tikėtis, kad ateityje jo bus daugiau“, – sako E.Nekrašas.

Anot jo, didžiausia problema šiandien yra ta, jog ne visi Lietuvos politikai iki šiol pakankamai aiškiai supranta, kad ES išgyvena didelę krizę – Didžiosios Britanijos pasitraukimą, kuris vis dėlto įvyks, jeigu Theresa May ilgesnį laiką liks premjero poste.

Šiuo požiūriu Lietuvos padėtis tampa sudėtingesnė, nes prieš keletą metų pradėjęs formuotis Jungtinės Karalystės, Skandinavijos ir Baltijos valstybių blokas aptrupės, praradęs valstybę, kuri gyventojų skaičiumi pralenkia visas kitas kartu sudėjus. O būtent britai bene visą XX amžių buvo Lietuvai palankiausia ir labiausiai simpatizuojanti didelė valstybė Bendrijoje ir jos išstojimas kartu yra stipraus sąjungininko netektis mums.

Ne pakeliui su Višegrado ketvertu

Apskritai pastaraisiais metais perskyra tarp senųjų Bendrijos narių ir buvusių komunistinių valstybių pastebimai didėjo. Keturių Višegrado valstybių – Lenkijos, Čekijos, Slovakijos ir Veng­rijos bendradarbiavimas intensyvėjo ir jį visų pirma lėmė beprecedentė migrantų krizė Europoje. Šios šalys kone sutartinai ir užtikrintai stojo prieš bendrų šios problemos sprendimų paieškas, balsavo prieš migrantų kvotų sistemą.

Baltijos šalių visuomenės, tarp jų ir Lietuva, turėdamos gana panašią istorinę patirtį, atmintį ir vertybinį pagrindą, požiūriu į migrantų priėmimą kur kas artimesnės būtent Višegrado, o ne senosioms demokratinėms Vakarų valstybėms. Tačiau Lietuvai pasisekė laviruoti tarp visuomenės nuomonės ir platesnių užsienio politikos tikslų, tad Vakarų nemalonės dėl nesolidarumo valstybė neužsitraukė. Tai galima laikyti vienu didžiausių pastarųjų metų Lietuvos užsienio politikos laimėjimų.

A.Pukšto teigimu, tai jog Angela Merkel praėjusį penktadienį atvyko į Varšuvą susitikti su Višegrado valstybių premjerais, rodo, kad ir ES lyderiai jau supranta, jog būtina ieškoti bendro vardiklio. Nes iki tol buvo galima pastebėti, kad senoji Europa į naująsias nares ir posocialistinę Europą žiūri šiek tiek iš viršaus.

Iš kitos pusės, ir pokomunistinės valstybės nedėjo per daug pastangų, kad taptų visavertėmis Bendrijos narėmis, o „Brexit“ šį procesą dar sustiprino.

„Pabėgimas nuo vakarietiškų vertybių pirmiausia ir labiausiai įvyko Viktoro Orbano Vengrijoje, jis pirmasis parodė, kad jam solidarumas su Va­karais, o ir su Centrine Europa nėra iki galo svarbus. Flirtas su Vladimiro Putino Rusija tai įrodė. Nors ir mažiau, nerimo kelia ir konservatorių valdymas Lenkijoje. Ten dar neįvyko tokių tektoninių lūžių, bet jų noras apriboti Kons­ti­tucinio teismo galias ir kompetenciją kelia nerimą. Taigi tos valstybės, kurios prieš dešimtmetį ėjo demokratinių permainų priešakyje, šiek tiek pasiklydo ir dabar ieško savo kelio. Lietuvai čia didelė dilema, kaip šiame labirinte reikia elgtis“, – situaciją vertina VDU politologas.

L.Kojalos manymu, skirtys Europoje šiandien tampa gerokai sudėtingesnės, o antiimigracinės tendencijos vis labiau pastebimos ir Vakarų valstybėse, kur demokratinės tradicijos kur kas senesnės.

„Šiuo atveju Lietuva sugebėjo išlaviruoti – ji vis dėlto pasistengė būti bent jau antrajame ešelone valstybių, nesipriešino sprendimams dėl migracijos ir sugebėjo parodyti, kad jeigu norime sankcijų Rusijai pratęsimo, ko siekia ne visos ES šalys, lygia greta turime priimti sprendimus, kurie padėtų spręsti Italijos, Graikijos ar tos pačios Vokietijos problemas“, – teigia Rytų Europos studijų centro direktorius.

Kaip sako M.Šešelgytė, Baltijos valstybės Europoje yra mažos ir stropios mokinės, atliekančios savo namų darbus ir negalinčios sau leisti tokių pareiškimų, kokius daro Lenkija ar kitos panašios valstybės. Priešingu atveju Lietuva labai apribotų savo veiklos galimybes.

Be to, pasak pašnekovės, galima analizuoti gi­liau ir kalbėti apie drąsesnes ir mažiau drąsias visuomenes. Šiuo požiūriu lietuviai yra mažiau drąsi visuomenė: netgi ekonominio sunkmečio metais jie nerengė aktyvių protestų, per daug nesiskundė, o tik užsidarė savyje ir galbūt supyko. Todėl didesnio pasipriešinimo nesulaukė ir sprendimas priimti migrantų kvotą.

Ambicijos išlieka didelės

Vis dėlto drąsių užsienio politikos idėjų, vizijų ir pareiškimų, priešingai, nestokojama. E.Nekrašo nuomone, D.Grybauskaitė kartoja Prezidento Valdo Adamkaus klaidas, išlaikydama patį karingiausią Europoje toną Rusijos atžvilgiu. Pro­fe­so­riaus žodžiais tariant, taip stengiamasi būti didesniu kataliku už patį Romos popiežių. „Žinoma, daug kas įvyko – Ukrainos karas, Krymo aneksiją, bet kai Prezidentė daug kalba apie tai, kad ES turi būti solidari Rusijos atžvilgiu, iš tiesų ji pati yra visiškai nesolidari, nes šiuo klausimu užima daug kategoriškesnę poziciją“, – įsitikinęs E.Nekrašas.

A.Pukšto teigimu, jeigu maža valstybė nori būti matoma, jai būtina kelti ambicingus tikslus, kaip elgiasi, pavyzdžiui, Skandinavijos šalys, kurių įtaka gerokai pralenkia jų dydį. Didžiausia Lietuvos užsienio politikos galimybė ir misija yra nešti demokratiją ir europinius standartus į posovietinę erdvę, ir tai aktyviai bei gana sėkmingai įgyvendinama.

M.Šešelgytė prie pastarųjų metų užsienio politikos sėkmių prideda pirmininkavimą ES bei buvimą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, dėmesį NATO ir gebėjimą įtikinti Vokietiją atsiųsti karių į kitos valstybės teritoriją. Tačiau įvertinti, kiek tai yra Lietuvos užsienio politikos formuotojų ir vykdytojų nuopelnas, o kiek – pasikeitusių geopolitinių aplinkybių išdava, sudėtinga.

„Mažų valstybių užsienio politika niekada nebus visiškai savarankiška, ji labiau yra išvestinė iš tam tikros besiklostančios situacijas ir didesnių valstybių bei organizacijų politikos. Bendra jų politika irgi užduoda toną. Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, siekdamos būti pastebimos, dažnai įvardijamos kaip tos, kurios šoka aukščiau bambos bandydamos prastumti kai kuriuos klausimus į globalią darbotvarkę. Šiuo požiūriu Lietuvos užsienio politikoje išlieka tęstinumas nuo seniau, kai buvo iškelta regioninio lyderio idėja. Vėliau ji buvo sukritikuota, tačiau iš esmės visos vyriausybės bando įgyvendinti tą patį“, – „Veidui“ tvirtino M.Šešelgytė.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Dovilė Rzeźnizcak/ Asmeninio albumo nuotr.

Tarptautinėse saldumynų mugėse prie „Polish Sweets“ („Lenkiški saldumynai”) stendo stovi ir įvairių saldėsių įsigyti siūlo žavi lietuvė Dovilė Rzeźnizcak. Paprašyta paaiškinti, kuo tiksliau užsiima prieš ketverius metus jos įkurta įmonė, jauna moteris juokiasi: „Būtent tokį verslą susigalvojau pati ir daugiau panašių įmonių nežinau. Tai – retai pasitaikantis modelis, kuriame nėra pralaiminčių pusių, nors mes nei perkame, nei parduodame.“

– „Polish Sweets“ skamba kaip didžiulio lenkiškų saldumynų fabriko pavadinimas, tačiau Jūsų įkurta įmonė tuo neužsiima. Kokias paslaugas teikiate?

– Paprastai tariant, esame daugybės įmonių eksporto skyrius vienoje vietoje. Dažniausiai mūsų partnerėmis tampa įmonės, kurios pačios savo eksporto skyriaus neturi ir neprekiauja su užsieniu. Mes esame savo partnerių prekybos užsienyje koordinatoriai, atstovaujame jiems tarptautinėse mugėse ir taip ieškome užsienio pirkėjų.

– Kodėl vadinatės būtent „Polish Sweets“? Juk dirbate su saldumynų gamintojais ne tik iš Lenkijos.

– Veiklą pradėjome kaip „European Sweets“. Tačiau greitai supratome, kad toks prekės ženklas per platus.

Mugėse pirmas klausimas būdavo „O iš kur jūs esate, kokia čia Europa?“

Mugėse pirmas klausimas būdavo „O iš kur jūs esate, kokia čia Europa?“ „Polish Sweets“ skamba daug geriau, nes lenkų įmonės Europoje ir pasaulyje gerai pastebimos, jiems pavyko išlaikyti kokybės ir kainos santykį, lenkiškų prekių įvaizdis geras savaime. Sudėtinga būtų pradėti pasivadinus „Italian Sweets“ ar „German Sweets“, nes pirma asociacija būtų aukšta kaina. „Lithuanian Sweets“ irgi negerai, nes mažai kas Lietuvą pasaulyje žino, kokie jos skoniai, saldumynai ir išvis, kas tai per šalis.

Šiuo metu pagrindiniai mūsų partneriai yra lenkai, taip pat – lietuviai ir vokiečiai. Lenkams ieškau pirkėjų užsienyje, o lietuviams ir vokiečiams – Lenkijoje. Prekyba su Europos Sąjungos šalimis yra lyg ir savaime suprantama, taip pat bandėme bendradarbiauti su Rusija. Šios šalies rinka – plati kaip kiauras maišas, niekada nebus pripildyta, tačiau tuo pat metu ir labai savotiška, tad ilgiau dirbti kartu nepavyko.

Dovilės siūlomi įsigyti gaminiai, „Polish Sweets“ archyvo nuotr.

Labai didžiuojamės, kad parduodame iš šokolado pagamintus įrankius į Japoniją, nors jos rinka – labai sudėtinga, reikalavimai – itin aukšti, daug formalumų. Jau keturis kartus buvome mugėse Dubajuje – Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) rinka labai gera. Kaip tik šiuo metu ruošiame sveikuoliškų užkandžių siuntą į Australiją.

– Smalsu sužinoti, kokie tokių plačių rinkų skoniai? Ar skirtingos tautos mėgsta skirtingus saldumynus?

– Šokoladą mėgsta absoliučiai visos tautos, gal tik kiek skiriasi skoniai. Pavyzdžiui, arabai mėgsta labai saldžius saldumynus. Mūsų lenkiška „Karvutė“, kurios 60 proc. sudaro cukrus, jiems visai nesaldi. Tačiau dėl šio polinkio jie stipriai kenčia, nes beveik trečdalis JAE gyventojų serga diabetu. Jų pomėgiai gal ir liko tokie patys, bet keičiasi poreikiai, stengiamasi vartoti mažiau cukraus. Keičiasi mentalitetas, daug tėvų saldumynų vaikams neduoda išvis.

Išskirčiau tris pagrindines saldumynų verslo tendencijas. Pirmoji yra vadinamieji „vaikystės skoniai“. Aš pati, kiek bevažiuočiau į Lietuvą, visada parduotuvėse ieškau tų pačių „Gaidelio“ sausainių, „Nomedos“ ir „Griliažinių“ saldainių tokioje pat pakuotėje, tokio pat skonio ir nebandykit man šito pakeisti. Man nesvarbu, čia sveika ar nesveika, tiesiog žmogus pasiilgsta būtent to skonio ir jo visą laiką ieško.

Dovilės siūlomi įsigyti gaminiai, „Polish Sweets“ archyvo nuotr.

Antroji tendencija – sveikuoliški produktai be cukraus, gliuteno, visokie veganiški ir bio. Žmonės ėmė vertinti kuo natūralesnius, sveikesnius produktus. Kuo mažiau sudėtinių dalių, tuo geriau perkama. Pavyzdžiui, turime šokoladą tik iš dviejų sudėtinių dalių. Viena įmonė kakavos pupeles mala, mala, mala ir tik pabaigoje įdeda beržų cukraus.

O trečioji tendencija – visokios naujovės. Maistas jau nebėra tik maistas, žmonės nori kažkokio fun. Geriausias mūsų bestseleris yra šokoladai, kurie atrodo kaip seni ir surūdiję geležiniai įrankiai.

– „Polish Sweets“ interneto svetainėje prie kontaktų nurodomi tik du asmenys. Ar tikrai dirbate tik dviese?

– Praktiškai taip. Dar yra buhalteris, informatikas, teisininkas, tačiau jie nėra mūsų darbuotojai, tik perkame jų paslaugas.

Nežinau, kaip kitur, tačiau bent jau Lenkijoje įmonės stengiasi turėti kuo mažiau darbuotojų

Nežinau, kaip kitur, tačiau bent jau Lenkijoje įmonės stengiasi turėti kuo mažiau darbuotojų. Reikiamos paslaugos perkamos iš individualių įmonių ar asmenų, kurie specializuojasi tam tikroje srityje. Jie patys susimoka mokesčius, sąskaitas už telefoną, važinėjimus ir biurus, kuriuos dažniausiai turi savo namuose.

– Ar Jūs irgi dirbate namie?

– Dirbu namuose arba gyvenu biure, čia kaip pasirinksi (juokiasi). 90 proc. mano darbo vyksta internetu ir telefonu, daug reikalų tvarkau su pižama, niekas manęs juk nemato. Aišku, gyvo kontakto su žmogumi niekas nepakeis, dėl to ir vyksta mugės, žmonės trokšta rankos paspaudimo, pasižiūrėjimo į akis.

– Sakote, kad nežinote kitų panašių įmonių. Kokie pagrindiniai jos privalumai? Galbūt panašia veikla sumanys užsiimti žmonės kitose šalyse.

– Mes esame viskas viename. Tuo pat metu dirbame su daug skirtingų įmonių, todėl ir uždirbame daugiau. Didesnis šansas, kad surasime daugiau pirkėjų, nes mūsų gaminių paletė platesnė, platesni ir kontaktai. Taip sakant, ranka ranką plauna.

Tai – retai pasitaikanti, bet pati geriausia win-win situacija, kai nėra pralošiančių pusių

Tai – retai pasitaikanti, bet pati geriausia win-win situacija, kai nėra pralošiančių pusių. O platintojams irgi geriau, nes eina į vieną puslapį, kontaktuoja su vienu žmogumi ir mes jiems viską surandame, sudedame vieną krovinį iš įvairių tiekėjų. Jei dirbčiau tik vienai įmonei, ji už mane turėtų mokėti daugiau mokesčių, aš dirbčiau tiek pat, o užsidirbčiau mažiau.

– Žiūrint į nuotraukas jūsų siūlomų prekių kataloguose nejučia ima tįsti seilė… Kaip pavyksta išlaikyti puikias kūno formas dirbant tokioje saldžių pagundų srityje?

– Pradėjusi verslą dažnai tapdavau savo pačios reklamos auka ir per pirmą pusmetį buvau priaugusi dešimt kilogramų. Būdavo, fotografuoji produktus, rengi tekstą katalogui apie kokią nors tįstančią „Karvutę“, žiūrėk, jau ir pats tos „Karvutės“ dairaisi… (juokiasi). Kai grįžtu iš mugių arba pradedame bendradarbiauti su nauju tiekėju, parsivežu daug pavyzdėlių, kuriuos reikia išragauti. Tai gerai, jei neskanūs, o jeigu skanūs… Pasninkas po to būna kurį laiką.

– Kokia buvo šio verslo pradžia? Juk Lenkijoje gyvenate daugiau nei dešimt metų.

– Taip. Ištekėjau už Zduńska Wolos mero, tad iš pradžių padėjau jam organizuoti rinkimų kampaniją, vėliau prisidėjau prie miesto vystymosi strateginio plano kūrimo. Iš tikrųjų atvažiavus čia teko visiškai persikvalifikuoti, kadangi iki tol Lietuvoje dirbau mokytoja, vertėja, vargonininke, koordinavau tarptautinius projektus, organizavau kultūrinius renginius. Čia viskas tapo praktiškai neįmanoma, nes tuomet dar nemokėjau lenkų kalbos.

Po keleto metų dabar jau buvusio mano vyro politinė karjera baigėsi, tad teko sugalvoti kažką naujo. Jis atsidarė teisinių paslaugų kontorą, ėmėme važinėti ir verslininkams siūlyti savo paslaugas: jis – teisines, aš – daugiau administracines.

Dovilė su dukromis/ Asmeninio albumo nuotr.

Taip kartą atsidūrėme pas vieną sausainių gamintoją. Teisinių ar administracinių paslaugų jam nereikėjo, bet teigė apsidžiaugsiąs, jei paieškočiau jam pirkėjų užsienyje. Man tokia idėja pasirodė smagi, juk laisvai kalbu penkiomis kalbomis (lietuvių, vokiečių, anglų, rusų ir lenkų – aut. past.), mėgstu saldumynus, patinka daug bendrauti. Nuvažiavau į saldumynų mugę, ėmiau bendrauti su platintojais. Tačiau viskas buvo kiek chaotiška.

– Kaip pavyko veiklą susisteminti?

– Tuo metu pradėjau ketvirtąsias savo studijas – verslo komunikaciją ir rinkodarą anglų kalba Lodzės universitete (Dovilė prieš tai buvo baigusi pedagogikos, vokiečių filologijos ir tarptautinių santykių studijas – aut past.).

Tai ir buvo gera proga viską susisteminti, nes iki tol kaip ežiukas rūke vaikščiojau ir nežinojau, į kurią pusę eiti

Mūsų tarptautinės šešių asmenų komandos baigiamasis darbas buvo apie užsienio klientų paiešką. Tai ir buvo gera proga viską susisteminti, nes iki tol kaip ežiukas rūke vaikščiojau ir nežinojau, į kurią pusę eiti. Viena iš darbe pasiūlytų formų buvo dalyvavimas tarptautinėse mugėse. Taip ir prasidėjo mano kelionės.

Nuvažiavau į Kelną Vokietijoje, ten vyksta didžiausia saldumynų mugė pasaulyje – septynios didžiulės halės, visi pirkėjai ir gamintojai vienoje vietoje. Fiziškai neįmanoma apeiti per keturias dienas. Jaučiausi ten kaip žuvis vandeny, žmonės iš viso pasaulio, stende kalbi su visais visomis kalbomis. Tada važiavome į Londoną, Amsterdamą, Dubajų. Visur turėjome savo stendą, kuriame pristatėme kelis lenkų gamintojus, pasakodavome apie juos ir jų produktus. Pati ieškodavau gamintojų, kurie neturi eksporto skyriaus ir neužsiiminėja pardavimu į užsienį, bet gamina įdomius produktus.

– Kaip į Jus žiūrėjo patys lenkų gamintojai?

– Gerai, jiems buvo lengva manimi pasitikėti, nes visiškai nerizikavo ir nemokėjo man nieko tol, kol nebuvo pardavimų. Praktiškai rizikavo tik man persiųstais pavyzdėliais.

– Būtent tokia verslo pradžia ir darbo principas atrodo nemažas iššūkis.

– Taip ir buvo. Pirmi metai apskritai buvo labai sunkūs finansiškai, nes viską, ką vyras uždirbo teisinėje kompanijoje, pumpavome į šitą. Verslo pradžioje būtina turėti stiprų finansinį užnugarį, nes, jei nepasėsi, nepjausi. Brangios kelionės, brangus dalyvavimas mugėse. Bet antraisiais metais atsirado pirmieji pardavimai ir tapo lengviau.

Tik štai dabar, po ketverių metų, iškilo kiek kitoks iššūkis. Tokia jau esu – man patinka generuoti naujas idėjas, iš pradžių viskas atrodo įdomu, bet kai padarau sunkiausią darbą ir ateina laikas raškyti vaisius, man tampa nuobodu. Juokauju, kad mėgstu plėšti dirvonus, bet labai nemėgstu ravėti. Bandžiau save plakti, atgailauti, kad va tau, boba, keturiasdešimt metų, turi savo verslą, kuris duoda pinigus, susitupėk, kiek gali naujo ieškoti.

Nenoriu pasakoti iš knygų, noriu pasakoti iš gyvenimo

Laimei, dabar turiu verslo partnerę, kuri kaip tik ir mėgsta tą „ravėjimą“. Taigi papildome viena kitą ir visai neblogai einasi. Būtent iš to nuobodumo ir susigalvojau dėstytojavimą – nuo naujų mokslo metų Visuomeninių mokslų akademijoje dėstysiu rinkodarą praktikoje. Nenoriu pasakoti iš knygų, noriu pasakoti iš gyvenimo. Jaunoji karta iš mano klaidų nepasimokys, bet gali pasimokyti iš patirčių. Noriu įkvėpti juos drąsos daryti tai, ką mėgsta.

Pasaulyje visi dviračiai jau išrasti ir sunku atrasti savo vietą. Vienintelis būdas iš naujo išrasti dviratį yra daryti tai, ką mėgsti.

Interviu pirmą kartą publikuotas svetainėje euroblogas.lt liepos 29 d.

Poland.pl nuotr.

Ak, Mozūrija, poetų apdainuotas kraštas… Pažinti Lenkiją ir neužsukti į Mozūriją būtų tas pats, kas po karališkų pietų likti be deserto. Skaidrių kaip ašara ežerų kraštas traukia romantiškas sielas, randančias čia ramybę ir unikalų gamtos grožį, taip pat tuos, kurie renkasi aktyvų poilsį ar ieško gyvosios istorijos pėdsakų.

Jūratė KILIULIENĖ

Šiaurės rytų Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, plytinti Mozūrija vadinama Tūkstančio ežerų kraštu. Iš tiesų ši skambi metafora prasilenkia su tiesa, nes vandens telkinių čia kur kas daugiau. Vien didesnių nei hektaro ploto ežerų suskaičiuojama per tris tūkstančius. Daugybė kanalų ir upių jungia juos į unikalų tinklą. Tai vienintelis Europoje taip plačiai išsidėstęs, gamtos įvairove apdovanotas ežerynas, tinkamas visų rūšių vandens turizmui. Įspūdingo grožio vandens keliai driekiasi šimtus kilometrų – nuo Unguros šiaurėje iki Pišo ir Rudčėnų Nidos pietuose.

Žinomiausias ir didžiausias yra Mozūrijos kraštovaizdžio parkas, jo perlai – saugoma Pisos giria ir didžiausias Lenkijoje Sniardvų ežeras.

Gamta apdovanojo Mozūriją ne tik vandens turtais. Rečiausiai Lenkijoje gyvenama (59 žmonės viename kvadratiniame kilometre, šalies vidurkis – 122 gyventojai) Varmijos Mozūrų vaivadija priskiriama prie „žaliųjų Lenkijos plaučių“ – švariausių regionų funkcinės teritorijos. Vešlūs šilai, natūraliai susiformavusios pelkės, durpynai sudaro puikias sąlygas įvairiems paukščiams ir gyvūnams. Čia stebima net 262 rūšių paukščių. Vertingiausios gamtos teritorijos yra saugomos. Regione įkurti aštuoni kraštovaizdžio parkai ir per šimtą gamtos draustinių. Žinomiausias ir didžiausias yra Mozūrijos kraštovaizdžio parkas, jo perlai – saugoma Pisos giria ir didžiausias Lenkijoje Sniardvų ežeras.

Ši įvairovė turbūt nepalieka vietos klausimui, ką veikti nuvykus į Mozūriją. Dviračių, pėsčiųjų takai skatina pasivaikščioti, pažinti gamtą. Žirgininkystės centrai laukia jodinėtojų, ežerų apsuptyje įrengti palapinių laukai – pabėgti nuo pasaulio triukšmo trokštančių poilsiautojų. O vandens pramogų mėgėjai čia ras visas įmanomas galimybes – nuo baidarių trasų iki pažintinių turų ištaigingais garlaiviais.

Per dvi dienas – virtinė įspūdžių

Mums, vasarotojams iš Lietuvos, visa tai ranka pasiekiama – Mozūrijos nuotykis prasideda vos pervažiavus valstybės sieną. Tad atidėlioti pažinties su šiuo regionu neverta, juo labiau kad tam gali pakakti ir savaitgalio. Vilnių ir neoficialią Mozūrijos sostinę Gižycką skiria maždaug 300 kilometrų. Kelionę reikėtų pradėti ankstėliau, nes pakeliui iki Didžiųjų Mozūrijos ežerų krašto laukia ne vienas įdomus objektas. Taigi dviejų dienų planas toks: Seinai–Vygriai–Gižyckas ir jo apylinkės–Mikolaikos–Augustavas.

Čia niekas nevaržo jų laisvės, vien tik vėjas burėse.

Seinai, gėlėse skendintis pasienio miestelis, lietuvybės centras Lenkijoje, šiek tiek nukreipia iš tiesaus kelio. Bet į Seinus užsukti svarbu, nes jie siejami su dviem iškiliais lietuviais – čia palaidotas 1897–1902 m. miestelio katedros vyskupu buvęs Antanas Baranauskas, o tebestovinčiame dominikonų vienuolyne, daugelį metų tarnavusiame kaip kunigų seminarija, mokėsi Vincas Mykolaitis-Putinas.

Artėjant prie Vygrių pamažu veriasi ežerų krašto peizažas. Iš šio miestelio prasideda Suvalkijos baidarių trasos, o 2200 hektarų ploto Vygrių ežeras – rojus buriuotojams.

Čia niekas nevaržo jų laisvės, vien tik vėjas burėse. Ramybę ežere užtikrina draudimas naudotis vidaus degimo varikliais.

Ypatingą aurą Vygriuose skleidžia ežero pusiasalyje ant kalvos išsidėstęs vienuolių kamaldulių statytas barokinis ansamblis. Į dangų šaunantys bažnyčios bokštai, jų papėdėje sutūpę eremai jau seniai nebepriklauso vienuoliams. Dabar šie maži kamaldulių nameliai, kiekvienas su uždaru kiemu ir darželiu, nuomojami turistams, o tarp vienuolyno sienų verda intensyvus kultūrinis gyvenimas. Lankytojams itin įdomūs apartamentai, kuriuose 1999 m. apaštališkos kelionės į Lenkiją metu buvo apsistojęs Jonas Paulius II. Popiežius pažinojo šias apylinkes iš ankstesnių kelionių baidarėmis Juodosios Ančios upe ir ne kartą dalijosi apie jas nostalgiškais prisiminimais.

Nuo vienuolyno varpinės bokšto atsiveria įspūdinga Vygrių nacionalinio parko kraštovaizdžio panorama – unikalus ežeringas aukštumų kraštovaizdis. Kadaise tai buvo valdovų medžioklės plotai, juos mėgo Vytautas Didysis, Jogaila ir Žygimantas Augustas. O šiandien jie priklauso turistams, kurių čia laukia kone 200 kilometrų ilgio pėsčiųjų ir dviračių trasos, vandens pramogos, žvejyba parko ežeruose.

Vanduo, burės, vėjas

Pačioje Didžiųjų Mozūrijos ežerų širdyje esantis Gižyckas dar praėjusio šimtmečio viduryje pelnė Lenkijos vasaros vandens sostinės titulą. Miestelį supa du puikūs ežerai Negotynas ir Kisainas, sujungti Gižycko kanalu. Jį kerta dar vienas, mažesnis kanalas tarp Negotyno ir Taitamo ežero. Tad buriuotojams, kad ir kokį maršrutą jie pasirinktų, neišvengiamai tenka įsukti į saugius Gižycko vandenis. Čia įkurti net aštuoni burlaivių uostai, vaikštinėjant miestelio krantinėmis kyla įspūdis, kad į jį suplaukė viso pasaulio jachtos.

Negotyno ir Kisaino ežeruose nuo seno vyksta aukščiausio lygio irklavimo ir buriavimo varžybos. Šių ežerų sąsiauris – ideali vieta pradėti maršrutą. Pačiame Gižycke ir jį supančiose vietovėse parengta 1200 vietų laivams prisišvartuoti, 20 uostų ir prieplaukų.

Didžiųjų Mozūrijos ežerų krašte sezono metu plaukioja 10 tūkst. jachtų ir burlaivių. Kiekvienais metais didėjantis turistų srautas verčia vis labiau rūpintis gamta. Iš čia kilo ekomarinų – ekologiškų prie nuotekų kanalizacijų prijungtų prieplaukų su atliekų iš jachtų priėmimo punktais – idėja. Vienas iš dvylikos jau įrengtų ekomarinų veikia ir pačiame Gižycke.

Itin vilioja tradicinis vandens kelias – didžioji istorinė kryžiuočių ordino trasa nuo Ryno iki Gižycko.

Mozūrijos ežerų vandenys daug džiaugsmo teikia ir baidarininkams. Visą reikalingą įrangą galima išsinuomoti ne tik Gižycke, bet ir kituose šio krašto vandens pramogų centruose – Mikolaikose, Piše, Ryne, Rudčėnų Nidoje, Unguroje ir Štynorte, o Gižycko turizmo informacijos centras išsamius maršrutų aprašymus bei visą žygiui reikalingą informaciją siūlo ir lietuvių kalba.

Baidarių maršrutai – įvairaus sudėtingumo ir trukmės. Itin vilioja tradicinis vandens kelias – didžioji istorinė kryžiuočių ordino trasa nuo Ryno iki Gižycko. Kelių dienų trukmės 80 kilometrų maršrutas veda kraštovaizdžiu, kuriame atsiskleidžia visos šių žemių grožybės. Gižycko kanalu pasiekus Kisaino ežerą atsiveria daugybė salų, kuriose yra vandens paukščių rezervatai. Plaukiant Dobskio ežeru siūloma neskubėti ir iš arti pasigrožėti čia gyvenančiais kormoranais.

„Vilko irštva“ ir baugina, ir traukia

Po kelių valandų kelionės šimtamečiais medžiais apaugusiu ūksmingu keliu atsidūrus Gižycke, reikia pasistengi nepamesti galvos. Ko imtis pirmiausia: ar leistis garlaiviu valandos trukmės maršrutu, apimančiu tris ežerus ir tris kanalus, ar tyrinėti istorinį palikimą, turintį sąsajų ir su Lietuvą, ar skubėti apžiūrėti jau už miestelio ribų esančius turistinius objektus? O gal tiesiog atsiduoti atostogų nuotaikai ir mėgautis kurorto malonumais? Gižyckas alsuoja vasara jai dar net neprasidėjus – visur žydi gėlės, trykšta fontanai, ir kone kiekvienas miestelėnas žingsniuoja su ledų rageliu rankoje.

Tai galimybė tarsi ranka prisiliesti prie tragiško XX amžiaus istorijos puslapio.

Turint gerą planą, suspėti galima viską. Iš Gižycko kone ranka pasiekiama Gerložas, viena įdomiausių Mozūrijos vietų. XIV amžiuje jis kūrėsi kaip medžiotojų, aprūpindavusių žvėriena Kentšyno pilį, gyvenvietė. Bet šiandien Gerložą garsina Adolfo Hitlerio bunkeris, iš kurio jis vadovavo Vokietijos ginkluotosios pajėgoms – vermachtui Antrojo pasaulinio karo metais. „Vilko irštva“ (bunkerio tuometiniuose Rytprūsiuose pavadinimas kilęs iš Hitlerio pseudonimo Vilkas, vartoto trečiajame dešimtmetyje) – didžiausia iš septynių jo vadaviečių Europoje.

„Vilko irštvoje“ per metus apsilanko per 200 tūkst. turistų. 250 hektarų plotą užimantis objektas daro didelį įspūdį ir istoriniu, ir konstrukciniu ar tiesiog emociniu požiūriu. Tai galimybė tarsi ranka prisiliesti prie tragiško XX amžiaus istorijos puslapio. Tiesa, iš betoninio galios monstro šiandien belikę mišku apžėlę griuvėsiai, tačiau landžiojant po juos vaizduotėje atgimsta ta žudymo ir naikinimo sistema, kurią buvo sukūrusi nacistinė Vokietija.

Amerikiečių mokslininkai apskaičiavo, kad tokia konstrukcija būtų atlaikiusi net ir tiesiai ant jos numestos atominės bombos sprogimo jėgą.

Bunkeris Gerlože pradėtas statyti 1940 m. ruošiantis operacijai „Barbarosa“ – invazijai į SSRS. Visi darbai buvo įslaptinti, aplinkiniams gyventojams paskleisti gandai, neva statomas chemijos fabrikas „Chemische Werke Askania“. „Vilko irštva“, kurią sudarė per 40 gelžbetonio bunkerių, iš viršaus buvo apsodinta mišku, tiesiai į ją vedė geležinkelio atšaka, šalia įrengti du aerodromai, priešlėktuvinės artilerijos įrenginiai. Dar ir šiandien iš riogsančių griuvėsių matyti, kad bunkerių sienas stiprino du gelžbetonio apvalkalai, kiekvienas – keturių metrų storio, tarpai tarp jų užpildyti akmenimis. Jau po karo amerikiečių mokslininkai apskaičiavo, kad tokia konstrukcija būtų atlaikiusi net ir tiesiai ant jos numestos atominės bombos sprogimo jėgą.

„Vilko irštvą“, artinantis Raudonajai armijai, susprogdino patys vokiečiai. Objekto išminavimo darbai truko net iki 1955-ųjų.

Hitlerio karinėje būstinėje-slėptuvėje dirbo 2100 žmonių, o jos šeimininkas čia praleido didžiąją karo dalį – daugiau nei 800 dienų nuo 1941 m. birželio 24 d. iki 1944 m. lapkričio 20 d. Nepaisant visapusiškos kontrolės ir apsaugos sistemų, būtent su „Vilko irštva“ siejamas garsiausias pasikėsinimas į nacistinės Vokietijos lyderį. Pasikėsinimas, kurį 1944 m. liepos 20 d. bandė įvykdyti pulkininkas Clausas von Stauffenbergas, baigėsi nesėkme. Posėdžių salėje po stalu portfelyje paliktas sprogmuo Hitlerį tik nesunkiai sužeidė.

1945 m. sausį „Vilko irštvą“, artinantis Raudonajai armijai, susprogdino patys vokiečiai. Objekto išminavimo darbai truko net iki 1955-ųjų.

Po šios niūria šlove apgaubtos vietos kyla noras kuo greičiau sugrįžti į šviesų ir taikų pasaulį. Slogioms mintims nuginti kone labiausiai tinka vos už pusvalandžio kelio automobiliu nuo Gerložo esanti Šventoji Lipka – tikintiesiems svarbi vieta. Miestelyje kylantis didingas Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo kompleksas jau nuo viduramžių yra viena svarbiausių vietų Lenkijoje, kurioje meldžiamasi Dievo Motinai. Ir šiais laikais kasmet šį sanktuariumą su bažnyčios viduje augančia liepa aplanko 100 tūkst. maldininkų iš visos Lenkijos.

Bažnyčia su čia pat esančiu jėzuitų vienuolynu priskiriama ir prie reikšmingiausių Šiaurės Lenkijos vėlyvojo baroko paminklų. Ypač vertingas puikiai išsilaikęs bažnyčios dekoras – skulptūros, freskos, tapybos bei itin gausūs kalvystės darbai.

Gižycko istorija svarbi ir lietuviams

Džiaugsmo akims ir dvasiai dovanojusi Šventoji Lipka lieka už nugaros. Ausyse tebeskambant bažnyčios vargonams, vadinamiems šokančiais, nes užgrojus muzikai ant instrumento pradeda pamaldžiai linguoti šventųjų figūrėlės, grįžtame į Gižycką.

Metas susipažinti su šio senosios prūsų genties – galindų miesto istorija. Centrinė istorinio bei šiuolaikinio Gižycko vieta yra Senasis turgus, dabar – Žalgirio aikštė. Šiame žaliame gatvių keturkampyje stūksanti neoklasikinė liuteronų bažnyčia gali drąsiai vadintis senovinės gyvenvietės prie Negotyno ežero simboliu. Pirmoji šventovė čia atsirado pirmojoje XV a. pusėje, dabartinė bažnyčia statyta jau XIX a. pradžioje. Joje kasmet liepos pabaigoje rengiamas miestelį garsinantis Tarptautinis vargonų ir kamerinės muzikos festivalis.

Šiose kadaise galindams priklausiusiose apylinkėse buvo nužudytas vyskupas Brunonas, atvykęs čia krikštyti pagonių ir po mirties paskelbtas šventuoju.

Krikščioniškoji šių vietų istorija siekia dar senesnius laikus. Jos pėdsakai mums itin reikšmingi, nes Gižyckas tiesiogiai susijęs su pirmuoju Lietuvos vardo paminėjimu istoriniuose metraščiuose. Šiose kadaise galindams priklausiusiose apylinkėse buvo nužudytas vyskupas Brunonas, atvykęs čia krikštyti pagonių ir po mirties paskelbtas šventuoju. Šis įvykis, 1009 m. aprašytas Kvedlinburgo kronikoje, ir buvo pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas.

Šventasis Brunonas, Gižycko globėjas, čia deramai pagerbtas. Yra jo vardu pavadinta gatvė, viešbutis, restoranas, o ant kalvos su puikiu vaizdu į Negotyno ežerą kyla Šv. Brunono kryžius, 1910 m. pastatytas evangelikų bendruomenės iniciatyva. Bet svarbiausia, kad šventasis yra gyvas šių dienų Gižycko gyventojų atmintyje. Jiems puikiai žinomas šv. Brunono gyvenimo kelias – nuo gimimo Kverfurte 974 m., aristokratiškos kilmės iki krikščioniškos misijos tragiškos pabaigos, kai buvo nukankintas kartu su 18 bendraminčių.

Vaikštant po miestelį smagu tarsi iš vadovėlio mokytis istorijos. Išsami informacija, dažnai ir lietuvių kalba, pateikiama prie kiekvieno istorinio paminklo. Vertingiausias iš jų – rezidencinė kryžiuočių pilis. Išliko tik pagrindinis jos pastatas, iškilęs 1377 m., bet šiandien sunku įžvelgti jame gotiškų elementų. Amžių tėkmėje pilis buvo dukart perstatyta. XVI a. pradžioje, pritaikant pastatus medžiotojų dvarui, ji perstatyta olandiškojo renesanso stiliumi.

Gižycke taip pat galima pamatyti unikalų technikos paminklą – sukamąjį tiltą.

Ne mažiau įdomi ir didelę istorinę vertę turinti Boyeno tvirtovė. Ji yra puikus XIX a. prūsų fortifikacijos pavyzdys ir vienas geriausiai išlikusių šio amžiaus gynybinės architektūros paminklų Lenkijoje. Statinys pavadintas tuometinio Prūsijos karo ministro generolo Hermano von Boyeno vardu, įvertinant jo pastangas statybų metu.

Netaisyklingos šešiakampės žvaigždės formos tvirtovė, juosiama 5 metrų aukščio 3,3 km ilgio akmenų ir plytų sienos, užima 100 hektarų. Dabar joje veikia Boyeno tvirtovės muziejus, jaunimo turizmo centras, vyksta konferencijos ir kiti moksliniai renginiai.

Gižycke taip pat galima pamatyti unikalų technikos paminklą – sukamąjį tiltą. Atplaukus laivui, jis ne pakeliamas, kaip įprasta, o pasukamas į šoną. Tiltas pastatytas sujungiant Boyeno tvirtovę su miestu. Tai vienintelė tokio tipo XIX a. konstrukcija visoje Europoje.

Praėjusio amžiaus viduryje tiltą bandyta modernizuoti, buvo įtaisytas valdymas elektra. Naujovė nepasiteisino – dėl jos ėmė irti kanalo krantinės, tad tiltas buvo tiesiog išmontuotas. Prieš kelis dešimtmečius senasis statinys vėl grįžo į savo vietą ir džiugina turistus. Tiltas tam tikromis valandomis atveria kelią jachtoms ir didiesiems laivams praplaukti. Rankiniu būdu jį aptarnauja vienas operatorius, atidarymas trunka penkias minutes.

Iš laivo ant dviračio?

Kitą prie Didžiųjų Mozūrijos ežerų nutūpusį miestelį – Mikolaikas lietuviai atrado prieš keliolika metų, kai jame iškilo vandens pramogų parkas „Tropikana“. Kurį laiką tai buvo labai populiari savaitgalio poilsio kryptis. Vėliau tokio pobūdžio atrakcijų atsirado arčiau. Ir visa laimė, nes Mikolaikos ir be „Tropikanos“ turi ką pasiūlyti savo svečiams.

Ištisus metus čia vyksta buriavimo regatos ir kitų vandens sporto rūšių varžybos, taip pat galybė jas lydinčių pramoginių renginių, dominančių ne vien sporto entuziastus. Miestelis deda daug pastangų siekdamas Lenkijos buriavimo sostinės titulo.

Šios Mikolaikų ambicijos neturėtų nieko stebinti. Juk net ir miestelio pavadinimas kildinamas nuo šv. Mikalojaus, buriuotojų globėjo. Šventojo vardą pirmiausia įamžino kuklus Mozūrijos kaimelis, o nuo 1726-ųjų – Mikolaikomis pavadintas miestas. 1843 m.

Didžiuosiuose Mozūrijos ežeruose pradėta nuolatinė laivyba atvėrė joms daug naujų galimybių. Ir Mikolaikos jomis pasinaudojo – tapo populiaria vasaros atostogų vieta.

Didžiausias malonumas prieplaukoje įsėdus į laivą – kelionė Augustavo kanalu.

Atsisveikinant su svetingąja Mozūrija kelias atgal į Lietuvą neturėtų prailgti. Pakeliui dar laukia Augustavas, tarp trijų ežerų išsidėstęs nedidelis kurortinis miestas. Lenkai vadina jį Šiaurės Venecija. Pagrindinės miesto ant vandens siūlomos pramogos susijusios su plaukiojimu įvairių tipų laivais.

Didžiausias malonumas prieplaukoje įsėdus į laivą – kelionė Augustavo kanalu. Tai svarbiausia šio miestelio atrakcija. Kanalas iškastas 1823 m. ir daugelį metų buvo svarbus vandens transporto kelias, jungiantis Baltijos jūrą su daugeliu šalies upių. Šiais laikais jo paskirtis kita – teikti malonumą turistams.

Plaukiant didžiuosius Augustavo ežerus jungiančiu kanalu džiugina viskas – puikiai sutvarkytos, miestelėnų poilsiui pritaikytos pakrantės, jachtų prieplaukos, jaukios kavinukės. Bet daugiausiai emocijų kyla, kai garlaiviui įplaukus į šliuzą tenka įveikti skirtingus dviejų ežerų vandens lygius. Laivas šliuze uždaromas tarsi vonioje ir vienus vartus uždarant, kitus atidarant laukiama, kol vanduo pasieks tinkamą aukštį.

Lenkija puoselėjo planus įtraukti Augustavo kanalą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, bet vėliau jų buvo atsisakyta.

Beje, turint kiek daugiau laiko visą šį kelią – nuo Seinų iki Gižycko galima įveikti ir dviračiais. Visai neseniai lenkai įgyvendino grandiozinį projektą „Green Velo“. Tai per penkias Lenkijos vaivadijas besidriekiantis beveik 2000 km ilgio dviračių takas.

Ilgiausia jo atkarpa – 590 km – eina Palenkės vaivadijos, esančios arčiausiai Lietuvos, teritorija.

Tie, kurie jau išbandė šį ilgąjį dviračių taką, dalijasi sveiką pavydą keliančiais įspūdžiais. Trasa žavi ne tik patogia infrastruktūra, bet ir ją supančiu kraštovaizdžiu. Daug ką pasako vien tai, kad „Green Velo“ driekiasi per penkis nacionalinius parkus, nemaža trasos atkarpa vingiuoja „Natura 2000“ teritorijomis.

PTO nuotr.

Lenkija turi „supergalių“ – atsilaikė prieš recesiją ir pritraukia vis didesnius turistų būrius. 2016 metų Europos kultūros sostinė yra Vroclavas, o Krokuvoje Pasaulio jaunimo dienų metų liepos mėnesį viešės popiežius Pranciškus. Tai tik kelios priežastys, kurias pateikia garsus kelionių vadovas „Lonely Planet“, siūlydamas apsilankyti Lenkijoje. Naujausiame “Lonely Planet” reitinge Lenkija atsidūrė tarp TOP 10 pasaulio šalių.

Turistams taip pat rekomenduoja pamatyti unikalią pasaulyje druskos kasyklą Veličkose, puikią žmogaus nepaliestą gamtą Belovežo girioje.

Iš daugybės puikių Lenkijos vietų „Lonely Planet“ ypač išskiria Lodzę, menininkų miestą, Lenkijos kino lopšį, miestą, nenukentėjusį per karą, su daugiau nei dviem šimtais puikių XIX a. secesinio stiliaus rūmų, kiemelių ir rezidencijų, derančių su pramonine architektūra – atgaivintais fabrikais, dabar atliekančiais naujas funkcijas, tapusiais meno galerijomis, viešbučiais, prekybos centrais. Be to, Lodzė pretenduoja 2022 m. rengti pasaulinę „Expo“ parodą.

Lenkija – tai rojus tiems, kurie mėgsta muziką, pradedant prestižiniais rimtosios muzikos festivaliais ir konkursais, baigiant džiazu.

„Lonely Planet“ atkreipia dėmesį, kad Lenkija – tai rojus tiems, kurie mėgsta muziką, pradedant prestižiniais rimtosios muzikos festivaliais ir konkursais (kaip Chopino konkursas, garsusis „Sacrum Profanum“ Krokuvoje arba „Varšuvos ruduo“), baigiant džiazu, kuriuo Lenkija garsėja pasaulyje, ir pramogine muzika su pasaulinių garsenybių pritraukiančiu „Opener“ festivaliu ar sunkiuoju metalu.

Dar nesi buvęs Lenkijoje? Laikas tai ištaisyti!

Nepakartojama Krokuvos atmosfera

Senoji Lenkijos sostinė neprarado savo žavesio – čia ne­įmanoma nuobodžiauti. Neginčijami koziriai kuriant miesto nuotaiką yra gausios kavinės, restoranai, galerijos ir teatrai. Patrauklioje vietoje įsikūrusi Krokuva siūlo ir keliones į užmiestį. Vos už  100 kilometrų esantys Tatrai, Zakopanė, dar vadinama Lenkijos žiemos sostine, žavūs kameriniai Pieninai, garsūs Ščavnicos ir Krynicos kurortai, neperpildyti kalnų takai Beskiduose. Tatrų, Pieninų, Gorčanų ir Babia Guros nacionaliniai parkai – vertingiausi Mažosios Lenkijos gamtos ir gamtovaizdžio draustiniai. Nuo senų laikų tai žino keliautojai, šimtais tūkstančių lankantys senąjį Krako miestą.

Šiais metais Krokuva laukia ypatingos apgulties: liepos 26–31 dienomis čia vyks Pasaulio jaunimo dienos, kurias vainikuos popiežiaus Pranciškaus vizitas. Šventasis Tėvas taip pat aplankys Jasna Guros sanktuarijų ir Aušvicą-Birkenau, buvusią nacistinės Vokietijos koncentracijos ir naikinimo stovyklą.

Krokuvos senamiestis – ypatingas meno kūrinių, istorijos paminklų ir beveik visų architektūros stilių, nuo viduramžių iki dabartinių, lobynas.

Krokuva, tūkstantmečių tradicijų miestas, sena Lenkijos karalių rezidencija ir buvusi valstybės sostinė, šiandien yra svarbus Europos didmiestis. Krokuvos senamiestis – ypatingas meno kūrinių, istorijos paminklų ir beveik visų architektūros stilių, nuo viduramžių iki dabartinių, lobynas. Miesto širdimi jau kelis šimtus metų laikoma Didžioji turgaus aikštė (Rynek Główny) – didžiausia miesto aikštė viduramžių Europos laikais, kuri išliko nepakitusi nuo 1257 m. ir 1978 m. įrašyta į pirmąjį UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą. Iš Marijos bazilikos bokšto jau 600 metų kas valandą pasigirsta heinalas, grojamas trimitu į keturias pasaulio puses. Aikštės viduryje esanti Gelumbinė (Sukiennice) – viduramžių turgaus halė – yra vienas geriausiai atpažįstamų Lenkijos paminklų.

Krokuva gali didžiuotis ir antra seniausia (po Prahos universiteto) aukštąja mokykla Vidurio Europoje – Jogailos universitetu, kuriame, be kitų, studijavo Mikalojus Kopernikas ir popiežius Jonas Paulius II; taip pat Vavelio karalių rūmais – Lenkijos valdovų rezidencijos ant Vavelio kalvos pradžia datuojama XI a. viduriu. Dabar rūmai paversti muziejumi su 71 parodų sale, kuriame, be kitų, eksponuojami ir unikalūs Renesanso meno paminklai. Kvapą gniaužia arkinis pilies kiemas, Renesanso architektūros perlas.

Po senamiesčio paminklų neišvengiamai traukia Kazimiežas, Krokuvos rajonas, kuriame daug amžių sugyveno dvi kultūros – žydų ir krikščionių. Ši erdvė pilna pasaulinės reikšmės judaizmo paminklų, bet joje ir dabar verda gyvenimas – vyksta prekyba meno kūriniais bei sendaikčiais, jaukiose užeigose, restoranėliuose ir baruose skamba gyva muzika.

Krokuva yra bene labiausiai kultūros prisotintas Lenkijos miestas. Pastaraisiais metais Krokuvos festivaliai pelnė pasaulinę šlovę.

Monumentalumu ir nepaprasta simetrija stebina Nova Huta – įdomiausia ir akivaizdžiausia soc. realizmo epochos architektų siekių realizacija. Pokario Lenkijos vadovų sumanymu Nova Huta turėjo tapti komunizmo rojumi, atskiru, nuo Krokuvos nepriklausomu dariniu. Šiandien tai didžiausias miesto rajonas. Pastaraisiais metais tarp jaunimo tapo labai madinga vykti į šią miesto dalį, tarsi bandant persikelti į niūrią socializmo epochą.

Krokuva yra bene labiausiai kultūros prisotintas Lenkijos miestas. Pastaraisiais metais Krokuvos festivaliai pelnė pasaulinę šlovę. „Misteria Paschalia“ ir „Opera Rara“, „Sacrum Profanum“ ir Lenkų muzikos festivalis, festivaliai „Selector“ ir „Unsound“ – tai efektinga muzikinė kelionė nuo baroko į XXI amžių, sutraukianti tūkstantinę publiką.

Krokuva, rašytojų miestas, rengia didžiausią šalyje Knygų mugę bei Czesławo Miłoszo ir Józefo Konrado literatūros festivalius; pastaraisiais metais čia griausmingai startavo teatro apžvalgos leidinys „Dieviškoji Komedija“ („Boska Komedia“), festivalis „ArtBoom“ drąsiai pina naujausią meną į istorinį atminties audinį. Krokuvos kino festivalis „Off Camera“ arba Kino muzikos festivalis traukia kino žmones, šie savo ruožtu greitai grįžta čia kurti filmų.

Vroclavas – 2016 m. Europos kultūros sostinė

2016 m. Vroclavas tapo Europos kultūros sostine. Mieste rengiamos parodos, koncertai, spektakliai, susitikimai su knyga. Be kultūrinių renginių, netrūksta ir sporto emocijų – sausio mėnesį čia vyko vyrų rankinio Europos pirmenybės, o rugpjūtį bus surengtas maratonas ir pusmaratonis.

Neįmanoma išvardyti visų šįmet Vroclave vykstančių renginių – jų daugiau nei tūkstantis.

Vaizdingai, džiaugsmingai ir su užmoju – taip Vroclavas šventė Europos kultūros sostinės metų pradžią, tokia atmosfera išlieka ir toliau. Vasaros atostogos bus dar karštesnės! Jau birželio 25 d. vyks Davido Gilmouro, ilgamečio grupės „Pink Floyd“ nario, koncertas. Liepą numatoma operos „Prarasta autostrada“ premjera. Šioje operoje pagal Nobelio premijos laureatės Elfriede Jelinek libretą, kurios muziką sukūrė viena garsiausių šiuolaikinių kompozitorių Olga Neuwirth, originaliu būdu perkuriamas jau kultiniu tapęs Davido Lyncho filmas.

Jei vyksite į Vroclavą lapkritį, nepražiopsokite „Jazztopado“ – festivalio, pripažinto vienu kūrybiškiausių Europoje.

Neįmanoma išvardyti visų šįmet vykstančių renginių – jų daugiau nei tūkstantis, todėl prieš vykstant į Vroclavą reikia pasitikrinti puslapyje http://www.wroclaw2016.pl.

Vroclavas jau daugiau kaip tūkstantį metų žvelgia į Oderio vandenis. Mieste galima išvysti čekų, vokiečių ir lenkų valdymo pėdsakų, tačiau dabartinis Vroclavas yra tikras Europos miestas ir sparčiai augantis verslo centras.

Vroclavo paminklai nuo amžių viršija rekordus: aukščiausias Lenkijoje ir vienas aukščiausių Europoje bokštas puošia gotikinę Šv. Elžbietos bažnyčią, Vroclavo universitetas gali pasigirti ilgiausiu pasaulyje barokiniu fasadu, šiame mieste buvo pastatytas pirmasis pasaulyje pastatas iš gelžbetonio. Vroclave yra 117 tiltų ir daugiau nei 100 tiltelių, pagal jų skaičių miestas užima garbingą trečią vietą po Venecijos ir Sankt Peterburgo. Dar reikėtų paminėti didžiausią Lenkijoje zoologijos sodą ir milžiniškus vargonus, kuriuos galima apžiūrėti Katedroje.

Bene labiausiai mažuosius džiuginanti Vroclavo puošmena yra nykštukų skulptūros, kurių nuolat gausėja.

Ypatingo dėmesio nusipelno Šimtmečio salė (Hala Stulecia), įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Ji pastatyta iš gelžbetonio ir žymi naują pasaulio architektūros istorijos etapą, Vroclavo gyventojai ja labai didžiuojasi. 23 m aukščio Šimtmečio salės kupolas baigiasi plieno ir stiklo žibintu. Nuo 2009 m. priešais šį pastatą trykšta didžiausias Europoje fontanas su sinchroniškomis vandens srovėmis, muzika ir apšvietimu.

Unikali ir „Raslavicės panorama“ – monumentalus paveikslas, vaizduojantis 1794 m. lenkų mūšį su rusais. Šis paveikslas yra 114 m ilgio ir 15 m aukščio. Ovalinio paviljono dekoras ir šviesos efektai drobei suteikia trečią dimensiją.

Bene labiausiai mažuosius džiuginanti Vroclavo puošmena yra nykštukų skulptūros, kurių nuolat gausėja. Organizuojamos išvykos jų apžiūrėti, leidžiami net specialūs vadovai.

Tolimųjų Rytų gerbėjai gali pasivaikščioti Japonų sode, mieste reprezentuojančiame Žydinčių vyšnių šalies kultūrą. Sodas buvo užveistas 1902–1912 m., metais vėliau organizuotai Pasaulinei parodai. Jį suprojektavo ir įkūrė garsus japonistas Fritzas von Hochbergas. Tai ideali vieta minutei ramybės ir poilsio apžiūrėjus miestą.

Vroclave ištisus metus tvyro atostogų atmosfera – beveik kasdien čia vyksta muzikos, kino ir teatro festivaliai.

Vroclavas didžiuojasi net 19 muziejų, kurių rinkiniai unikalūs ne tik šalyje, bet ir pasaulyje. Čia turime seniausią Mineralogijos muziejų, įkurtą 1812 m., vienintelį Lenkijoje Medalių meno muziejų, unikalių pasaulio mastu eksponatų turintį Gamtos muziejų.

Galima drąsiai teigti, kad Vroclave ištisus metus tvyro atostogų atmosfera – beveik kasdien čia vyksta muzikos, kino ir teatro festivaliai. Būtent dėl jų miestas kupinas kūrybinės energijos ir yra ideali vieta meno bei kultūros projektams, žmonių iš viso pasaulio susitikimams ir, visų svarbiausia, gerai pramogai! Dauguma Vroclavo festivalių turi garbingas keliasdešimties metų tradicijas ir jau spėjo pagarsėti Europoje.

„Wratislavia Cantans“ – be abejo, garsiausias Vroclavo festivalis, rengiamas  kiekvieną rugpjūtį jau 40 metų. Kasmet apie 25 tūkstančius melomanų gražiausiuose Vroclavo rūmuose ir bažnyčiose turi progos išgirsti garsiausius chorus, orkestrus ir solistus iš viso pasaulio. „Wrocław Non-Stop“ – naujausias ir ambicingiausias festivalis, vienijantis daugiau nei šimtą kultūros renginių. Birželio pabaigoje ir liepos pradžioje per dešimt dienų galima išvysti beveik viską: nuo grafičių parodų iki portugalų folkloro. Renginiai suskirstyti temomis: muzika, šiuolaikinis menas, teatras ir tarpdisciplininis menas.

Birželio pabaigoje–liepos pradžioje vyksta „Buskerbus“ festivalis – į jį suvažiuoja gatvės meno artistai iš viso pasaulio. Lenkijos ir užsienio muzikantai, aktoriai, žongliruotojai, magai ir lėlių teatro kūrėjai pasirodo ne teatro scenoje, o, kaip ir pridera tikriems gatvės artistams, ant Turgaus aikštės grindinio. Vakarais jie visi susirenka festivalio užeigoje, į kurią tikrai verta užsukti ir susipažinti su artistų magijos paslaptimis.

Liepą vykstantis kino festivalis „Naujų horizontų era“ („Era Nowe horyzonty“) – turbūt įdomiausias kino festivalis Lenkijoje, į kurį kasmet suvažiuoja tūkstančiai ambicingo nekomercinio kino gerbėjų.

Lodzė – lenkų Holivudas ir Mančesteris

Kadaise buvusi tekstilės gamintojų užkampiu, dabar Lodzė tapo puikia vieta industrinės aplinkos mėgėjams. Juos vilioja apleisti fabrikai ir plytiniai darbininkų bendrabučiai, paversti liukso klasės loftais ir parduotuvėmis.

Už savo specifinį charakterį Lodzė turėtų dėkoti daugiakultūrėms šaknims – šio miesto istoriją kūrė lenkai, žydai, vokiečiai ir rusai. Iki šiol Lodzėje galima gėrėtis mūriniais žydų ir vokiečių statytais pastatais, stačiatikių cerkvėmis – Šv. Aleksandro Nevskio arkikatedra ir Šv. Olgos cerkve, taip pat evangelikų liuteronų Šv. Motiejaus bažnyčia. Senosiose kapinėse prie Ogrodovos gatvės šalia ilsisi katalikai, evangelikai, stačiatikiai, o didžiausiose Europos žydų kapinėse prie Bratskos gatvės galima rasti Lodzės fabrikantų mauzoliejus ir „geto laukus“, kuriuose palaidoti vokiečių per Antrąjį pasaulinį karą nužudyti žydai.

Lodzės širdis yra Piotrkowskio gatvė – ilgiausia Lenkijoje pėsčiųjų gatvė, kurioje rengiamos šventės, mugės, menininkų hepeningai.

Tačiau tam, kad geriau suprastum Lodzės istoriją, reikia aplankyti miesto muziejų. Jis įsikūręs didžiausiuose Lodzės fabrikantų Poznanskių rūmuose šalia milžiniško XIX amžiaus fabrikų komplekso, prieš keletą metų imto atkurti. Šiuo metu jame įsikūręs pramogų, kultūros ir prekybos centras „Manufaktūra“.

Lodzės širdis yra Piotrkowskio gatvė – ilgiausia Lenkijoje pėsčiųjų gatvė, kurioje rengiamos šventės, mugės, menininkų hepeningai; būtent čia – restoranuose, baruose ir klubuose – vyksta naktinis Lodzės gyvenimas. Pėsčiųjų gatve galima važiuoti rikša arba trambusu – senovinio tramvajaus kopija.

Pramoninės architektūros mėgėjai neabejotinai išsiruoš į vietinės medinės architektūros muziejų po atviru dangumi, taip pat aplankys „Księży Młyn“ – XIX amžiaus Scheiblerių ir Grohmanų imperiją.

Kaip ir pridera lenkiško kino sostinei, Lodzė turi savo Žvaigždžių alėją.

Lodzės vizitinė kortelė – L.Schillerio valstybinė aukštoji kino, televizijos ir teatro mokykla. Jos absolventai yra Krzysztofas Kieślowskis, Krzysztofas Zanussis, Andrzejus Wajda. Lenkų kino mėgėjai Lodzėje ras vienintelį Lenkijoje Kinematografijos muziejų, skirtą lenkų fotografijos, medijų ir superprodukcijų menui. Kaip ir pridera lenkiško kino sostinei, Lodzė turi savo Žvaigždžių alėją. Savo žvaigždes Piotrkowskio gatvėje turi Agnieszka Holland, Romanas Polańskis, K.Kieślowskis ir su Lodze susiję aktoriai Leonas Niemczykas, Bogumiłas Kobiela, Zbigniewas Cybulskis.

Šiandieninė Lodzė – tai visų pirma festivalių miestas. Kasmet joje vyksta keliasdešimt tęstinių tarptautinių renginių. Pasaulinio garso modeliuotojai ir garsūs madų namai, tokie kaip „Kenzo“, „Prada“ ar „Gucci“, taip pat jauni Lodzės modeliuotojai susitinka dukart per metus – pavasarį ir rudenį – didžiausioje šalies mados šventėje „Fashion Philosophy Fashion Week Poland“, Lenkijos mados savaitėje.

Didelį kritikų, artistų ir autoritetingų specialistų susidomėjimą kelia Tarptautinis fotografijos festivalis. Šiųmetis, jubiliejinis festivalis vyks birželio 9–19 d. Žymūs menininkai dalyvauja Lodzės bienalėje, kurioje pristatomas šiuolaikinis menas įvairiomis apraiškomis: instaliacijos, skulptūra, grafika, tapyba. Nuo 1991 m. mieste susitinka komiksų kūrėjai ir mėgėjai iš viso pasaulio – spalį vyksta Tarptautinis komiksų ir žaidimų festivalis.

Lodzė tapo Lenkijos tango centru ėmus rengti Tarptautinį tango festivalį (rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje).

„Light Move Festival“ – Kinetinio šviesos meno festivalio metu Piotrkowskio gatvėje galima gėrėtis spalvotai iliuminuotais pastatais ir multimedijų projekcijomis ant jų sienų. Šį unikalų spalio mėnesį vykstantį festivalį tiesiog privalu aplankyti!

Projektas „Galeria Urban Forms“, arba „Lodzės sienos“ – tai ištisa didelio formato paveikslų, nupieštų tiesiai ant visoje Lodzėje esančių pastatų sienų, galerija.

Varšuva – dabartis ir istorija

Varšuva – tai kunkuliuojantis gyvybingas didmiestis ir kartu unikalios istorijos miestas. It magnetas traukia jo istorija, labai gerai išplėtota infrastruktūra, nepaprastai turtingas kultūros renginių kalendorius ir sporto varžybos.

Būdingas Varšuvos bruožas – jos daugiacentriškumas. Sostinėje esama daug vietų poilsiui, draugiškiems ar verslo susitikimams. Su senamiesčiu populiarumu varžosi Krokuvos Priemiestis (Krakowskie Przedmieście), gatvė Novy Śviat, Trijų Kryžių aikštė. Pastaraisiais metais sparčiai aktyvėja kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas kituose rajonuose – pirmauja čia Mokotovas, Ochota, Saska Kempa, Praga; juose gausu mažų kavinukių, apgultų įvairaus amžiaus tų rajonų gyventojų, dažnai su vaikais ar šunimis. Tapo madingos vietos su vaikams pritaikyta infrastruktūra ir pramogomis.

Varšuva gali pagrįstai didžiuotis Europos dviračių sostinės vardu ir drąsiai varžytis net su Amsterdamu.

Lenkijos sostinė – žalias miestas. Vyslos krantai natūralūs, apaugę tankiais sąžalynais. Net miesto centre plyti parkai. Varšuvos dėmesį ekologijai liudija išplėtotas dviračių takų tinklas. Varšuva gali pagrįstai didžiuotis Europos dviračių sostinės vardu ir drąsiai varžytis net su Amsterdamu. Viešųjų Varšuvos dviračių sistema „Veturilo“ buvo pripažinta viena geriausių pasaulyje pagal dviračių prieinamumą gyventojams, miesto svečiams bei dviračių nuomos kainas.

Judėjimo gryname ore šalininkų laukia suremontuoti bulvarai prie Vyslos. Platus dviaukštis pėsčiųjų takas apsodintas gėlynais, apstatytas patogiais suoliukais ir gultais, šalia eina dviračių takas – visa tai skatina rinktis poilsį prie vandens. Turistai ir vietiniai gyventojai mielai naudojasi šešiais miesto paplūdimiais, vasaros barais ir klubais prie pat vandens. Vasarą būna paklausios iškylos laivu Vyslos upe bei multimedinis fontanų parkas, vakarinių pasirodymų metu užburiantis šimtus žiūrovus šviesos ir garsų magija.

Šimtmečius mieste prie Vyslos dominavo Karalių pilis ir galingų didikų giminių rūmai. Šie didikai ėjo aukščiausias valstybės pareigas ir stengėsi būti kuo arčiau karaliaus dvaro. Impozantiškuose Na­miest­nikovskio rūmuose šiandien reziduoja Respublikos prezidentas. Kituose rūmuose įsikūręs Varšuvos universitetas ir Lenkijos mokslų akademija.

Kasmet Varšuvos žemėlapyje atsiranda naujų lankytinų vietų, todėl miestas tampa vis patrauklesnis svečiams.

Įdomiausi Varšuvos architektūros paminklai išsidėstę ant iškilaus skardžio, iš Vakarų pusės supančio Vyslos upę. Rūmų ir parkų apsuptas joje įsikūręs ir Seimas. Nuo Senamiestyje ant skardžio stovinčios Karalių pilies iki Vilanuvo rūmų tiesiasi istorinis Karališkasis kelias. Tai pati gražiausia sostinės turistinė trasa.

Kasmet Varšuvos žemėlapyje atsiranda naujų lankytinų vietų, todėl miestas tampa vis patrauklesnis svečiams. Nuo pat atidarymo didžiuliu populiarumu džiaugiasi POLIN – Lenkijos žydų istorijos muziejus, turintis nepaprastai turtingą ekspoziciją, pateikiamą naujovišku multimedijų būdu, ir parengęs įdomių kultūrinių renginių kalendorių. Pastaraisiais metais lanktojams duris atvėrė nauji objektai: Pragos muziejus, skirtas dešiniojo Vyslos kranto miesto daliai, ir Katynės muziejus istorinėje Varšuvos Citadelės teritorijoje. Miesto įžymybėmis jau tapo neįprasti naujoviški muziejai: Chopino muziejus, Varšuvos sukilimo muziejus, Moderniojo meno muziejus, Šiuolaikinio meno muziejus. Labiau klasikinis, bet ne mažiau intriguojantis yra Marios Skłodowskos-Curie muziejus.

Varšuvoje klesti kultūrinis gyvenimas – kiekvienas čia suras ką nors sau.

Gegužės 15-ąją prasidėjo naujas Chopino koncertų sezonas Karališkosiose Lazenkose – Varšuvos vizitinė kortelė ir vienas svarbiausių šalies kultūros renginių. Frederico Chopino kūrybos gerbėjai susitinka nuo gegužės vidurio iki rugpjūčio pabaigos kiekvieną sekmadienį, 12 ir 16 valandą. Birželio 28 d. prasideda tarptautinis festivalis „Gatvės menas“ („Sztuka Ulicy“), kurio spektakliai ir šokių pasirodymai vyksta miesto erdvėse – gatvėse, parkuose ir pasažuose. Liepos 4 d., dalyvaujant žvaigždėms, Varšuvos senamiestyje prasideda XXI tarptautinis džiazo po atviru dangumi festivalis. Tai vienas populiariausių ir didžiausių pagal publikos skaičių šalies džiazo festivalių. Vasarą jis yra tarsi sostinės vizitinė kortelė, turistinė atrakcija melomanams iš Lenkijos ir užsienio. Tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „Varšuvos ruduo“ („Warszawska Jesień“) – didžiausias Lenkijoje tarptautinis festivalis, šiemet vyksiantis rugpjūčio 16–24 dienomis.

Vasarą Varšuva tampa kino po atviru dangumi sostine – didžiausiuose Varšuvos parkuose pristatomas įvairaus žanro kinas.

Remiantis Lenkijos sporto ir turizmo ministerijos atliktais tyrimais, 2015 m. Lenkiją aplankė 2 mln. 789 tūkst. Lietuvos piliečių, iš kurių 632 tūkst. vyko į Lenkiją turistiniais tikslais. O pagal 2012 m. Lenkijos ambasados Vilniuje užsakymu atliktą studiją apie Lietuvos lenkų ir Lenkijos įvaizdį Lietuvos visuomenėje, kas penktam Lietuvos gyventojui Lenkija asocijuojasi su pigiomis prekėmis ir apsipirkimu. Pastaruoju metu, kai apsipirkti Lenkijoje tapo labai populiaru, ši tendencija ypač akivaizdi. Du trečdaliai lietuvių į Lenkiją apskritai nevažiuoja.

Małgorzata Mozyro, Lenkijos ambasados Lietuvoje atstovė spaudai

Pastaraisiais metais Lenkija yra patraukliausių Europos turistinių vietų sąraše – apie tai liudija turistų, atvykstančių į Lenkiją iš viso pasaulio, skaičiai.

Keliauti po mūsų šalį norime įtikinti ir savo artimiausius kaimynus – lietuvius. Raginame aplankyti kaimyninę Lenkiją… ir ne tik apsipirkti!

Netoli Lietuvos sienų rasite visko: plačių Baltijos paplūdimių, šiek tiek kitokių nei Lietuvos, vietomis nusidriekusių ant aukštų uolų, vietomis su judančiomis kopomis.

Nereikia važiuoti tūkstančio kilometrų – netoli Lietuvos sienų rasite visko: plačių Baltijos paplūdimių, šiek tiek kitokių nei Lietuvos, vietomis nusidriekusių ant aukštų uolų, vietomis su judančiomis kopomis, kurios primena tikrą dykumą, miškų ir miškelių, vienintelius Europoje Stalo kalnus, šiame kraštovaizdyje įsikūrusių miestų ir miestelių su savo tradicijomis bei  pramogomis, spalvingų kaimelių, siūlančių agro- ir ekoturizmą, daugybę paminklų ir architektūros perlų, kurortų ir kitų vietovių, įtrauktų į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, daug turistinių maršrutų ir takų.

Šį gidą parengėme galvodami apie Lietuvos turistus. Neįmanoma papasakoti apie Lenkiją 20 puslapių knygelėje, dėl to, nerašydami apie visus įdomiausius Lenkijos miestus, jūros pakrantes ir kalnus, norime pristatyti Mozūriją (Mozūrų kraštą) ir Palenkę.

Užteks vieno savaitgalio, kad atrastumėte netoli Lietuvos sienos esančius Gižycką, „Vilko irštvą“, Šventaliepę, Guzianką, Mikolaikas. Tai maršrutas, specialiai parengtas mūsų kaimynams.

Jūs esate mielai laukiami Lenkijoje!

PTO nuotr.

Lenkija – tai ne tik puikūs miestai, bet ir ideali atostogų kryptis mėgstantiems gamtą ir gražius kraštovaizdžius: čia gausu ir puikių paplūdimių, ir platus pasirinkimas slidinėjimo ar kopimo į kalnus mėgėjams.

Lenkija turi 770 km Baltijos jūros pakrantės, ir beveik kas kilometrą čia rasite atrakcijų. Visa pakrante tęsiasi nepaprastai gražūs platūs smėlėti paplūdimiai, į kuriuos bangos išplauna gintarų.

Lenkijos pajūrio paplūdimiuose galima pasijusti laisvam. Prižiūrimų paplūdimių kaimynystėje – daugybė laukinių, dažnai tuščių pakrantės atkarpų, kur galima be jokių apribojimų vaikštinėti, bėgioti ir net jodinėti. Pajūrio vietoves nuo paplūdimių skiria laukinių kopų juostos arba tapybiškos uolos. Europos unikumu laikomos keliaujančios kopos, siekiančios daugiau nei 40 m aukščio ir nuolat keičiančios savo formą. Rozevio uolos iškyla virš jūros 50 metrų, o Volino saloje kalvos siekia beveik 100 m aukščio. Seklumose prie Vyslos žiočių svečiuojasi ruoniai, išsitiesę saulėkaitoje jie ilsisi po kelionių jūromis.

Daug kur rasite senovinių jūros švyturių, žavių vis dar veikiančių žvejų uostų, puikių promenadų vakariniams pasivaikščiojimams ir vaizdingų molų.

Lenkijos pajūrio kurortai lankytojams siūlo daugybę pramogų. Be vienų gražiausių pasaulyje paplūdimių, atostogautojai gali lankytis gausiuose muziejuose, pramogų parkuose ar apžiūrinėti įdomius gamtos paminklus. Daug kur rasite senovinių jūros švyturių, žavių vis dar veikiančių žvejų uostų, puikių promenadų vakariniams pasivaikščiojimams ir vaizdingų molų. Aktyvaus poilsio mėgėjai gali naudotis išplėtotu dviračių takų tinklu ar išbandyti vieną iš daugelio vandens sporto šakų.

Pajūrio kurortai siūlo ne vien pramogas. Keletas jų turi sveikatingumo centrų statusą ir gali pasiūlyti daug sveikatinimo, reabilitacijos ir SPA paslaugų.

Kviečiame į kelionę iš Rytų į Vakarus palei Baltijos jūros pakrantę, nuo Vyslos nerijos per Trimiestį, Helio pusiasalį, Lebą, Ustką, Kolobžegą ir Svinouiscį.

Savo kelionę pradėsime prie Pajūrio Krynicos, įsikūrusios Vyslos nerijoje, tarp atviros Baltijos jūros ir Vyslos įlankos. Čia yra du uostai – žvejų prie jūros ir turistinio buriavimo prie įlankos. Šis kurortas itin vertinamas dėl  specifinio mikroklimato, turinčio gydomųjų savybių.

Begalinė mėlynė iki pat horizonto mūsų laukia Jantare. Nedidukė žavinga vietovė rytinėje pakrantėje buvo žinoma jau XIII amžiuje. Jantaras buvo Gintaro kelyje. Ir dabar rudenį Jantare gintaro rasi kiek nori. Nuo 1999-ųjų Jantare vyksta kasmetinės gintaro rinkimo pasaulio pirmenybės. Vasarą paplūdimyje čia organizuojamas paplūdimio futbolo turnyras Gintaro taurei laimėti. Įdomi pramoga – bitynas, kuriame galima susipažinti su medaus gamybos procesu ir pasirūpinti jo atsargomis žiemai. Jantare taip pat verta aplankyti mini zoologijos sodą ir stručių ūkį. Kaitinimąsi paplūdimyje puikiai paįvairins pasijodinėjimas žirgais.

Judėdami į Vakarus pasieksime Gdanską, Sopotą ir Gdynę. Šie trys miestai turi skirtingą istoriją ir charakterį, bet sudaro vieną darinį, vadinamą Trimiesčiu. Kiekvienas iš jų turi savo būdą.

Dlugi Targ – ypatinga Gdansko gatvė. Joje yra Aukso namas (Kamienica Złota), į kurį žvelgiame tarsi užhipnotizuoti.

Daugiau nei tūkstantį metų skaičiuojantis Gdanskas laikomas turtingiausiu istorijos paminklų Europos miestu prie Baltijos. Gdanske susiduriame su istorija kiekviename žingsnyje. Būtent čia gimė „Solidarumas“ – judėjimas, nuvertęs komunizmą Europoje. Senamiestį puošia puikūs mūriniai namai, gotikinės bažnyčios, Artuso rūmai – pirklių gildijos būstinė iš tų laikų, kai miestas priklausė Hanzos sąjungai, ir fontanas su Neptūnu. Miesto vizitinė kortelė yra viduramžių „Gervė“, kuria būdavo iškraunamos pirklių prekės. Naujo tūkstantmečio simboliu tapo 2011 m. atidarytas šiuolaikinis futbolo stadionas.

Dlugi Targ – ypatinga Gdansko gatvė. Joje yra Aukso namas (Kamienica Złota), į kurį žvelgiame tarsi užhipnotizuoti. Atiku užsibaigiantis fasadas buvo pastatytas flamandų manierizmo stiliumi ir papuoštas gausiomis raižinių dekoracijomis, Kleopatros, Edipo, Achilo, Antigonės skulptūromis.

Sutemus gatvėse įsižiebia žibintai, kavinės ir restoranai prisipildo žmonių, o istoriniai namai kuria pasakos atmosferą. Pakanka vieno savaitgalio, kad būtų galima įsimylėti Gdanską.

Gdynės uoste galima apžiūrėti XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio torpedinį laivą „Žaibas“, seniausią išlikusį tokio tipo laivą pasaulyje, ir garsųjį burlaivį „Pamario dovana”.

Gdynė įsikūrė XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje aptarnauti tuo metu pastatytam naujam uostui. Taigi Gdynė yra jaunas, dinamiškai augantis uostamiestis, moderniosios architektūros perlas. Būtent jame buvo prieš­karinė Jūrų stotis, iš kurios išplaukdavo legendiniai lenkų transatlantiniai laivai, kaip „Batoras“, plukdantys žmones, taip pat ir iš dabartinės Lietuvos teritorijos, į „geresnį pasaulį“. Dabar buvusios Jūrų stoties vietoje įkurtas šiuolaikinis multimedinis Emigracijos muziejus.

Gdynės uoste galima apžiūrėti XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio torpedinį laivą „Žaibas“ („Błyskawica“), seniausią išlikusį tokio tipo laivą pasaulyje, ir garsųjį burlaivį „Pamario dovana” („Dar Pomorza“). Povandeninio pasaulio paslaptis atvers Gdynės akvariumas.

Verta išsiruošti ir į Orlovą, Gdynės rajoną, pasižiūrėti 650 metrų ilgio uolėtos pakrantės, 1934 m. molo ir suvalgyti šviežios žuvies ant paties Baltijos jūros kranto.

Sopotas yra prabangus pajūrio kurortas ir sanatorijų miestas. Tai miestas, kuris nemiega, nes jame susitinka menininkų, mokslininkų ir turistų pasauliai. Kurorte gausu parodų, koncertų, festivalių, konferencijų, sporto renginių. Gatvės, pilnos kavinių, restoranų, meno galerijų, ir išilgai miesto besitęsiantis paplūdimys – tai atgaiva po sunkios dienos Gdynėje ir Gdanske, poilsio miestas.

Jo vizitinė kortelė yra ilgiausias Europoje molas, išlindęs į jūrą pusę kilometro. Sopoto magnetas turistams pritraukti yra šiuolaikinės architektūros objektas – Kreivasis namas, jau tapęs antru miesto simboliu. Ir, be abejo, Sopotas – tai Miško opera (Opera Leśna). Šiame profesionaliame dengtame amfiteatre rengiami festivaliai ir koncertai. Sopoto Miško operoje jau 40 metų vyksta du garsūs muzikos reiškiniai: Sopoto festivalis ir Operos festivalis.

Pucke galime išsiruošti į jūrą žvejų laivu, Juračiuje paskanauti skaniausių pasaulyje koldūnų su lašiša, čia kiaurus metus veikia ir nardymo bazė, kurios specializacija – ieškoti sudužusių laivų.

34 kilometrų ilgio dalgio formos smėlėtas ragas ir 90 km ilgio kopos, suneštos klajojančio smėlio veikiant bangoms ir vėjui, – tai Helio pusiasalis ir Vyslos nerija. Pasaulio geografijos tarnyba juos įrašė 15 nuostabiausių pasaulio pusiasalių sąrašo viršuje. Prie fantastinio Helio gamtos pasaulio puikia dera šiame pusiasalyje įsikūrę kurortiniai miestai Helis, Jastarnia ir Vladyslavovas. Jie žymūs ne tik prižiūrimais paplūdimiais ar įdomiais paminklais, bet ir vietiniais gyventojais – kašubais, garsėjančiais svetingumu, religingumu ir ištikimybe tradicijoms.

Helio pusiasalio traukos paslaptis yra 40 km smėlėtų paplūdimių, kopų atitvertų nuo atviros jūros. Helio pusiasalis – rojus vandens sporto mėgėjams, ypač burlenčių ir vandens aitvarų, nes šilti seklūs įlankos vandenys ir vėjas sukuria idealias sąlygas šiam sportui. Vasarą įlanka pražysta tūkstančiais burių.

Kiekviena Helio apylinkė gali pasiūlyti papildomų pramogų: Pucke galime išsiruošti į jūrą žvejų laivu, Juračiuje paskanauti skaniausių pasaulyje koldūnų su lašiša, čia kiaurus metus veikia ir nardymo bazė, kurios specializacija – ieškoti sudužusių laivų, o tokių apylinkėse netrūksta. Norėdami patirti tokį nepaprastą nuotykį, šio sporto entuziastai suvažiuoja iš visos Europos. Jastarnioje aplankysite žvejo namą, pastatytą 1881 m. iš neįprastos medžiagos – jūros išmestų sudužusių laivų liekanų.

Helyje būtina aplankyti fokariumą. Per visą pusiasalį eina ciklostrada – kai kur prie pat įlankos, kitur – miškais.

Sunku būtų neprisiminti dar vienos išskirtinės lenkų pajūrio lankytinos vietos – Slovinų nacionalinio parko, tikros puotos pribloškiančių vaizdų mėgėjų akims, kurią jums užtikrins keliaujančios kopos. Gamtos mėgėjai čia gali pamatyti retų rūšių paukščių. Parkas buvo įkurtas 1967 m., o 1977 m. įrašytas į UNESCO Pasaulinių biosferos rezervatų tinklo sąrašą.

Leboje mūsų laukia neįprastos keliaujančios kopos. Tai smėlio kalnai, siekiantys iki 42 m aukščio, per metus pasislenkantys 3–10 metrų. Organizuojamos išvykos ekologišku elektra varomu laivu po Lebsko ežerą. Šis ežeras yra paskelbtas tylos zona. Čia, šešių hektarų ornitologijos draustinyje, gyvena daugiau nei 100 rūšių paukščių iš viso pasaulio. Leboje yra muziejus, kuriame eksponuojama 3000 drugelių iš viso pasaulio, taip pat vabalai, blakės, gyvalazdės, vorai, skorpionai ir šimtakojai. Netoliese esančiuose Kliukiuose kviečia Slovinų kaimo muziejus, organizuojantis šventes, taip pat ir Juodąsias vestuves, kitaip – durpių kasimo ir džiovinimo žiemai talkas. Iš visų viešbučių išsiskiria „Neptūno pilis“, 1905 m. pastatyta ant jūros kopos skardžio.

Jūroje paskendusių laivų nuolaužos ar ežerų lobiai laukia narų.

Toliau judame Vakarų kryptimi. Ustos įdomybė – raudonas namas, kažkada priklausęs Otto Bismarckui. Šiandien čia pensionas, kuriame galima pusryčiauti žvelgiant į jūrą. Ši vasarvietė yra tarpinė stotelė vykstant į Baltijos jūros salą Bornholmą. Tenykščių pastatų architektūra, ypač muziejai, bažnyčios, rotondos, vėjo malūnai ir rūkyklos paskatino pavadinti šią salą Mažąja Skandinavija arba Vėjo malūnų sala. Jūroje paskendusių laivų nuolaužos ar ežerų lobiai laukia narų.

Vakarinėje pakrantėje verta atkreipti dėmesį į nuostabias atostogų vietas, tokias kaip Sarbinovas, Dzvirzynas, Darlovas, Mžežynas, turinčias puikų burlaivių uostą, miško keliu sujungtas su giriose paskendusia Pogoželice, kurortus Nechožą ir Revalį, Tšensačių su gotikinės bažnyčios liekanomis, Poberovą, Dzivnuvą ir žvaigždžių miestą Mendzyzdrojus. Tarp Pogoželicės ir Mžežyno aukšto pakrantės skardžio pakraščiu eina puikus kelias. Melnas ir Uneščė – mažos prie Baltijos esančios vietovės, tapusios neabejotina pajūrio klubinėtojų sostine. Šeimoms su vaikais rekomenduojame rinktis Darlovą, Nechožą, Revalį, Dembkus, Jaroslavecą, Rovus arba Dzvirzyną. Ieškantiems tylos ir ramybės – mažesnius, kiek toliau nuo paplūdimio esančius Kopaliną, Čolpiną ar Sasiną.

Verta pamatyti Kolobžego uostą, įkurtą Parsentos upės žiotyse. Vasarą jis būna apgultas meškeriotojų ir romantiškai nusiteikusių poilsiautojų.

Kolobžegas – vienas didžiausių vakarinio pajūrio kurortų. Turistai atvyksta į jį ir ilsėtis, ir taisyti sveikatos, nes šis miestas garsėja druskingais šaltiniais ir gydomojo purvo kasyklomis, o čionykščių druskos viryklų istorija siekia viduramžius. Paplūdimiai čia platūs, švarūs ir prižiūrimi. Turistai mielai leidžia laiką gausiose senamiesčio užeigose šalia spalvotų fontanų. Pasivaikščioti kviečia pėsčiųjų takas ir ilgiausias gelžbetoninis molas Lenkijoje. Jo konstrukcija yra 220 m ilgio. Molas oficialiai atidarytas 1971 m. Taip pat verta pamatyti Kolobžego uostą, įkurtą Parsentos upės žiotyse. Vasarą jis būna apgultas meškeriotojų ir romantiškai nusiteikusių poilsiautojų.

Pasienio Svinouiscis yra vienintelė Lenkijos gyvenvietė, įsikūrusi keliasdešimtyje salų. Svinouiscis – tai ne tik saulė ir paplūdimiai, bet ir įdomi vieta istorijos, kultūros, meno mėgėjams. XIX ir XX a. fortifikacijos ir gynybiniai įtvirtinimai nuotykių ieškotojams suteiks nepamirštamų įspūdžių.

Mūsų kelionės pabaigoje pasukime į Volino ir Mendzyzdrojų salą. Atvykdami čia iš Rytų pusės neišvaizdžiu tiltu galime ir nepastebėti, kad keliamės į didžiausią Lenkijos salą. Kelias šauna tiesiai į kurortiniu gyvenimu kunkuliuojančius Men­dzyzdrojus. Tačiau verta išsukti iš turistinio tako ir išvysti Volino veidą – laukinį, paslaptingą, dar neatrastą. Apie 80 km nuo Dzvirzyno turistų laukia Nacionalinis Volino parkas, kurio miškų takais išeisime tiesiai ant aukščiausių pakrantės uolų viršūnių. 15 km pakrantės uolų ruožas daugelio laikomas gražiausia Lenkijos pajūrio dalimi. Čia taip pat galime akis į akį susidurti su stumbrais miško aptvare ar gėrėtis vaizdingu Turkio ežeru.

Lenkijos kalnai – puikių kraštovaizdžių lobynas

Iš pietų Lenkija apsupta kelių kalnų grandinių. Kai kurie iš jų jauni, kaip Karpatai ir Tatrai, kiti tokie seni, kad jų pradžia sutampa su Žemės gimimu prieš 4,5 mlrd. metų. Sudetai – kalbame apie juos – buvo veikiami erozijos, vėl iškilo, net patyrė ugnikalnių poveikį. Jiems priklauso Stalo kalnai – išskirtiniai, vieninteliai tokie Europoje, nes susidarė ne bangomis, o plokštėmis, iš sluoksniuoto smiltainio, todėl jų kraštovaizdis primena Mėnulį. Tokią kalnų įvairovę galima rasti tik Lenkijoje!

Vakarų Tatrai yra olų tyrinėtojų rojus. Ledynmetis šias vietas dosniai apdovanojo nuostabiomis olomis.

Iš visų Lenkijos kalnų populiariausi Tatrai. Jie yra Karpatų dalis, aukšta juosta juosiantys Podhalę. Lenkijoje yra Aukštieji Tatrai ir Vakarų Tatrai. Aukštieji Tatrai yra aukščiausi Karpatų kalnai, labiausiai paveikti ledynų. Būtent čia rasite nuostabių alpiškų gamtovaizdžių su kalnų ežerais, aštriomis viršūnėmis ir stačiomis amžinu sniegu padengtomis atšlaitėmis. Vakarų Tatrai, išskyrus aštrią Gevonto viršukalnę, kur kas nuolaidesni. Švelnios jų viršukalnių linijos gražiai dera su po ledynmečio likusių slėnių pavidalais. Vakarų Tatrai yra olų tyrinėtojų rojus. Ledynmetis šias vietas dosniai apdovanojo nuostabiomis olomis. Gražūs Lenkijos kalnai puikiai tinka sportui – alpinizmui ir slidinėjimui.

Zakopanėje ir aplinkinėse apylinkėse, kaip Tatrų Bukovinoje, Tatrų Bialkoje, Poronine, Mužasichle ar Kosceliske rasite visko – regionų patiekalų skanumynais kvepiančiose užeigose, nebrangią puikią nakvynę, gerai įrengtas slidžių trasas, takus,  garsųjį Krupuvkos pėsčiųjų taką Zakopanėje su daugybe visiems skirtų pramogų, lynų ir bėgių keltuvus į Kasprovo viršūnę ir Gubaluvką, daug slidininkų keltuvų įvairiuose šlaituose. Jūsų laukia kelionės, poilsis, teatras, šokiai, galimybė apžiūrėti paminklus, susipažinti su folkloru, paragauti visoje Lenkijoje labai mėgstamų avies pieno sūrių, žentycos (arba avių pieno išrūgų), apsilankyti šiuolaikiniuose akvaparkuose ir mėgautis svaiginamai gaiviu oru!

Žiema Tatruose trunka nuo spalio iki gegužės. Nerasite geresnės vietos slidinėti nei Kasprovas, Nosalis ar Gubaluvka! Kalnų gyventojai įrengė tikrus slidininkų miestelius. Todėl nieko keisto, kad būtent Zakopanėje, „Wielka Krokiew“ trampline, daug metų vyksta šuolių su slidėmis pasaulio čempionatas.

Dunajeco tarpeklis – vienas gražiausių upių tarpeklių Europoje. 8 kilometrus upė teka tarp kalnų vaizdingu uolų kanjonu.

Lenkijos kalnai – tai ne tik Tatrai. Vykdami į šiaurės rytus atsidursime Peninuose. Panorama nuo Peninų viršūnių yra viena gražiausių Lenkijoje. Dunajeco tarpeklis – vienas gražiausių upių tarpeklių Europoje. 8 kilometrus upė teka tarp kalnų vaizdingu uolų kanjonu. Šios vietos grožiu galima gėrėtis 80      kilometrų leidžiantis upe senoviniais plaustais nuo Trijų Karūnų ar Sokolicos, kuria turistus plukdo tradiciniais liaudies kostiumais apsirengę keltininkai.

Gamta dosniai apdovanojo Peninus. Čia turime Homolės krioklį, prie jo galima išvysti nepakartojamus vaizdus ir žmonių likimų akmenis. Pasak vietos legendos, šiose uolose paslaptingais ženklais užrašyti visų žmonių likimai iki pat pasaulio pabaigos. Juos esą pavykę perskaityti popui iš vieno Slovakijos kaimo. Bet kad paslaptys nepaaiškėtų, Dievas atėmęs nelaimėliui kalbą.

Peninai – tai ir turistinės vietos su Čorstyno ir Nedžicos pilimis, siūlančiomis įvairių pramogų visais metų laikais: čia yra valčių prieplauka, burlenčių, kanojų, vandens dviračių nuoma, galima plaukti turistiniu laivu „Baltoji Dama“, išbandyti slidžių trasas Poliana Sosnoje ar Kliuškovcėse, apšviestas ir puikiai prižiūrimas kalnų slidinėjimo trasas, užsukti į užeigas paskanauti vietinių gardumynų.

Peninų perlu laikoma Ščavnica, daugiau kaip 200 metų gyvuojantis sveikatinimo kurortas. Įsikūręs Peninų kalnų papėdėje, prie pat Nacionalinio Peninų parko, Dunajeco ir Grajcareko upių. Norint iš Ščavnicos pasiekti kalnus, reikia persikelti per Dunajecą keltu su keltininku – labai rekomenduojame, nepaprasta pramoga! Čia daug įvairaus sudėtingumo turistinių trasų, vedančių į gamtos rezervatus Homolėje, Biala Vodoje, Vysokoje bei aukščiausias Peninų ir Gorcų viršūnes.

Karkonošiai, dar vadinami Milžinų kalnais, yra aukščiausia Sudetų dalis. Tai dar vieni kalnai, kuriais gamta dosniai apdovanojo Lenkiją.

Ščavnicos atrakcija yra keltuvas į Palenicą. Nuo jos atsiveria nuostabi Tatrų, Peninų, Beskidų Sondeckio ir visos Ščavnicos panorama. Netoliese, ant kaimyninio Šafranuvco kalno, laukia dar viena atrakcija – 700 m ilgio rogučių trasa. Iš Ščavnicos į Sromovecą Slovakijai priklausančiu Dunajeco krantu tęsiasi pėsčiųjų ir dviračių trasa. Specialūs takai skirti jodinėjimo mėgėjams.

Karkonošiai, dar vadinami Milžinų kalnais, yra aukščiausia Sudetų dalis. Tai dar vieni kalnai, kuriais gamta dosniai apdovanojo Lenkiją. Per pagrindinę kalnų keterą eina Lenkijos ir Čekijos siena. Karkonošių dalis Lenkijos pusėje yra 185 kvadratiniai kilometrai.

Karkonošiai priklauso Pasauliniam UNESCO biosferos rezervatų tinklui. Jie plyti vidurinėje Vakarų Sudetų dalyje. Karkonošiai išsiskiria įdomių formų uolomis, viliojančiomis laipiojimo entuziastus. Būtina įveikti aukščiausią Karkonošių viršūnę Snežką, tačiau ir jos apylinkėse galima praleisti daug valandų kopinėjant uolomis, gal net prarandant laiko nuovoką. Sakalų kalnų teritorijoje yra daugiau nei 200 įvairaus sudėtingumo laipiojimo trasų. Karkonošiuose, prie Kamienčyko krioklio, buvo filmuojamos kai kurios „Narnijos kronikų“ scenos.

Ruošiantis į Karkonošius, kelionės tikslu geriausia pasirinkti Karpačą arba Škliarska Porembą. Karpačas yra bazė išvykoms į Samotnę, prie kalnų ežero Maly Stav. Kopdami kalnais pamatysime kitą, aukštai pasislėpusį ežerą Vielky Stav. Nepakartojamas vaizdas – didžiausias atlygis už kopimą, kaip vaniliniai ledai karštą dieną. Eidami taku iš Škliarska Porembos į Šrenicą praeisime ledynų paliktus Sniego katilus, tikrą gamtos stebuklą. Nuo tako pamatysime tarp medžių tapybiškai išnyrančius Bolkų pilies griuvėsius.

Vidurio ir Rytų Sudetų sandūroje prieš mus savo grožį atveria Stalo kalnai. Šie reti Europoje plokštiniai kalnai iškilo prieš 30 mln. metų.

Žiemą Karkonošiuose rasite puikiai parengtas slidinėjimo trasas. Karkonošiai – tai taip pat Jakušicai ir bėgimo trasos, puiki galimybė sportuojant pataisyti sveikatą ir figūrą.

Vidurio ir Rytų Sudetų sandūroje prieš mus savo grožį atveria Stalo kalnai. Šie reti Europoje plokštiniai kalnai iškilo prieš 30 mln. metų ir yra sudaryti iš kalnų kreidos ir kvarcinio smiltainio, sugulusių horizontaliais sluoksniais – iš čia ir jų pavadinimas: plokšti kaip stalas kalnai. Kad būtų dar gražiau, uolos įgavo įdomias formas.

Stalo kalnų apylinkėse verta aplankyti daugybę paminklų, kaip Silezijos Jeruzale vadinamus Vambiežicus, Kaukolių koplyčią Čermnėje prie Kudova Zdrujaus, Sudetų architektūros muziejų po atviru dangumi Pstronžnoje, Karolio tvirtovę Ptako viršūnėje netoli Karluvo, medines perspėjimo varpines Dančuve, Didžiuosiuose Ježykovicuose ir Kudove, Popieriaus muziejų istorinėje popieriaus manufaktūroje Dušnikos Zdrujuje, kiemelį, kuriame sustojęs Chopinas surengė puikų koncertą. To įvykio garbei rugsėjo mėnesį kasmet rengiamas festivalis, kur kas kameriškesnis nei Chopino konkursas Varšuvoje, bet muzikantų – žymiausių pasaulio pianistų – meistriškumas niekuo nenusileidžia sostinės konkursui.

Viešėdami šioje sanatorijų zonoje būtinai išgerkite gydomojo mineralinio vandens!

Pasaulyje turbūt nėra gražesnio vaizdo nei Beščadų Poloninai. Ypač rudenį, kai kalnus apaugę medžiai nusidažo tūkstančiais atspalvių, kraštas tampa kaip pasakoje!

Beščadai – vienas įdomiausių gamtos regionų Lenkijoje. Toli nuo civilizacijos Lenkijos pietryčiuose plytintys kalnai iki šiol išsaugojo neįprastą žavesį ir laukinę gamtą. Pasaulyje turbūt nėra gražesnio vaizdo nei Beščadų Poloninai. Ypač rudenį, kai kalnus apaugę medžiai nusidažo tūkstančiais atspalvių, kraštas tampa kaip pasakoje! Beščadai – tai Rytų ir Vakarų kultūrų sankirta. Beščadams būdingos koplyčios ir pakelės kryžiai, medinės cerkvės, mūrinės bažnyčios ir kirchės. Seni, dar nuo XIX a. pirmosios pusės išlikę puikūs Rytų ir Vakarų mažosios architektūros sakraliniai objektai iki šiol mena Beščadų istoriją.

Šiandien Beščadai – tai pirmiausia turistinės vietovės Solina, Poliančykas, Leskas ir Cisna.

Žavingas siaurabėgis kalnų traukinukas – neįprastas Beščadų technikos paminklas. Daugiau nei 100 metų kursuojantis traukinukas leidžia pasižvalgyti po laukinę gamtą. Kelionės metu pro mažų vagonėlių langus galima grožėtis vienais gražiausių Lenkijos kraštovaizdžių.

Švento kryžiaus kalnai, seniausi ir žemiausi Lenkijos kalnai, geologijos požiūriu yra unikalūs Europoje. Iš toli jie atrodo tarsi neaukšti iškilumai, kurių papėdės apaugusios mišku. Juose nėra uolų skardžių, perėjų ar sraunių upelių, bet miškais apaugusių kalnų progumose matomi pilių griuvėsiai žadina vaizduotę ir kelia drebulį. Švento kryžiaus kalnai – tai seniausias Lenkijoje kalnų masyvas, plytintis Kelcų aukštumos centrinėje dalyje. Šie kalnai užima kvapą savo gamtovaizdžiais, ypač eglynais, bukų miškais ir įvairiausiomis uolomis su senomis giraitėmis.

"Scanpix" nuotr.

Pirmą kartą Europos Sąjungos istorijoje Europos Komisijos (EK) vykdomas tyrimas dėl teisės viršenybės principo laikymosi vienoje iš Bendrijos narių – Lenkijoje įgauna pagreitį. EK pateikė valstybę kritikuojantį raportą ir neįžvelgė pažangos sprendžiant susidariusią padėtį.

Tyrimą EK pradėjo po partijos „Teisė ir teisingumas“ suformuotos naujos valdančiosios daugumos įvykdytų Konstitucinio tribunolo ir viešosios žiniasklaidos reglamentavimo reformų. EK sunerimo, kad tai prieštarauja teisinės valstybės principams. Pagrindinis konfliktas kilo tuomet, kai naujoji vyriausybė paskyrė daugiau Konstitucinio tribunolo teisėjų, nei turėjo, – penkis vietoj dviejų. „Teisė ir teisingumas“ nepripažino buvusios vyriausybės kadencijos pabaigoje paskubomis paskirtų trijų teisėjų.

EK nesiekia ir nenori įsitraukti į politinius ginčus Lenkijoje. Politiniai reikalai yra Lenkijos politikų reikalas, mūsų reikalas – užtikrinti teisės viršenybę.

Konstitucinis tribunolas nurodė, kad vyriausybė privalo palikti anksčiau paskirtus tris teisėjus, tačiau premjerės Beatos Szydlo vadovaujamas ministrų kabinetas atsisako tai įgyvendinti. Be to, naujoji vyriausybė pakeitė teis­mo veiklos tvarką ir gerokai sulėtino sprendimų priėmimo procesą, todėl teismo darbas iš esmės yra paralyžiuotas, o politinė šalies valdžia ir jos sprendimai nėra prižiūrimi. EK nerimą sukėlė ir tai, kad įsigaliojus visuomeninio transliuotojo įstatymo pataisoms vyriausybė gali skirti viešosios žiniasklaidos priemonių vadovus ir stebėtojų tarybų narius.

EK pateikta nuomonė dėl padėties Lenkijoje yra konfidenciali ir birželio pradžioje buvo nusiųsta tiesiai šios šalies vyriausybei. „Nepaisant visų mūsų pastangų, iki šiol nesugebėjome rasti sprendimo dėl pagrindinių klausimų, – spaudos konferencijoje sakė EK viceprezidentas Fransas Timmermanas. – EK nesiekia ir nenori įsitraukti į politinius ginčus Lenkijoje. Politiniai reikalai yra Lenkijos politikų reikalas, mūsų reikalas – užtikrinti teisės viršenybę.“

Manoma, kad EK davė Varšuvai dvi savaites atsakyti į raportą. Jeigu EK netenkins Lenkijos pateikti atsakymai, ji gali pradėti antrąją šios procedūros dalį – rekomendacijų valstybei suformulavimą. Jeigu progresas bei susitarimas ir tada nebus pa­siektas, EK gali pradėti trečiąjį procedūros etapą, kuris numato ES sutarties 7 straipsnio taikymą – nuobaudas. Lenkijai gali būti sustabdyta parama iš struktūrinių fondų arba atimta teisė balsuoti ES Taryboje. Šis straipsnis Bendrijos istorijoje dar niekada nebuvo pritaikytas.

Tačiau svarstymų tai daryti ES istorijoje jau buvo. 1999-aisiais Austrijoje rinkimus netikėtai laimėjo populistinė Laisvės partija ir kartu su Liaudies partija suformavo valdančiąją daugumą, o premjeru netgi pretendavo tapti skandalingasis partijos lyderis Joergas Haideris. Diplomatinė krizė buvo užglaistyta tik po kelių mėnesių, kai J.Haideris savanoriškai pasitraukė iš partijos lyderio pozicijos, nors valdančiojoje koalicijoje partija išliko iki 2002-ųjų.

Prie 7-ojo straipsnio taikymo grįžta ir svarstant padėtį Vengrijoje, kur valdančioji partija „Fidesz“ taip pat dažnai kaltinama balansavimu ties demokratinių principų riba. Būtent reaguodama į padėtį Vengrijoje 2014-aisiais EK galutinai įteisino teisės viršenybės apsaugos sistemą su minėtais trimis etapais.

Šalyje netgi prasidėjo diskusijos dėl Lenkijos ateities Bendrijoje. Neseniai paskelbta apklausa parodė, kad 40 proc. lenkų svarstytų išstojimą iš Europos Sąjungos.

Tuo metu Varšuva abejoja dėl tokio Europos Komisijos vykdomo tyrimo teisėtumo. Partijos „Teisė ir teisingumas“ pirmininkas Jaroslawas Kaczynskis sako, kad taip rodoma nepagarba Lenkijai, – ši procedūra nėra numatyta Bendrijos sutartyse, sukurta biurokratų, o ne politikų ir bet kada gali būti užginčyta Europos Teisingumo Teisme. Panašias pozicijas išreiškė ir Lenkijos premjerė B.Szydlo bei šalies užsienio reikalų ministras Witoldas Waszczykowskis. Šalyje netgi prasidėjo diskusijos dėl Lenkijos ateities Bendrijoje. Neseniai paskelbta apklausa parodė, kad 40 proc. lenkų svarstytų išstojimą iš Europos Sąjungos.

Vis dėlto galimybė, kad Lenkija iš tiesų bus nubausta, nėra didelė, nes bet koks tokio pobūdžio sprendimas turi būti priimamas vienbalsiai ES Vadovų Taryboje. O paramos ir užtarimo Lenkija jau sulaukė: Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas pareiškė, kad vetuos bet kokius bandymus bausti Lenkiją.

Scapinx nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Artėja rinkimai – daugėja kompromituojančių istorijų. Tokia yra Vakarų pasaulio rinkimų laikotarpio realybė, kurioje tirpsta reitingai, žvanga antrankiai ir kyla naujos žvaigždės.

Lapkritį 2014 m. prieš pat Lenkijos savivaldos rinkimus šalyje kilo tiek skandalų, kad būtų pakakę keleriems ateinantiems rinkimams į priekį. Į skandalų sūkurį pateko ir tie, kurie juokėsi pirmieji, ir tie, kurie – paskutiniai.

Likus keliems mėnesiams iki rinkimų laime tryško opozicinė Teisės ir teisingumo partija (TTP). Pergalę jai žadėjo ir rinkėjų apklausos, ir politologai, ir skandalų dėsnis, mat į nemalonią istoriją įsivėlė TTP konkurentai – valdančioji Piliečių platformos partija (PPP). Ši partija sukompromitavo, kai dviejuose restoranuose padavėjai slapta įrašė ir į paviešino ministrų bei aukštų valdininkų pokalbius, iš kurių paaiškėjo, kad valdantieji yra įsipainioję į korupcijos ir valstybės lėšų švaistymo skandalus.

R.Sikorskio kaltinimai sukėlė didelį tarptautinį atgarsį ir, anot opozicijos, diskreditavo Lenkijos politikus, kaip nusikalbančius.

Šiek tiek vėliau premjerą Donaldą Tuską išrinkus Europos Vadovų Tarybos pirmininku, PPP reitingai vėl ėmė kilti, bet neilgam: juos vėl numušė niekų priplepėjęs buvęs užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis. Jis pareiškė, esą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prieš keletą metų Maskvoje D.Tuskui siūlęs pasidalyti Ukrainą, bet vėliau prisipažino tokius teiginius išsigalvojęs.

Tokie R.Sikorskio kaltinimai sukėlė didelį tarptautinį atgarsį ir, anot opozicijos, diskreditavo Lenkijos politikus, kaip nusikalbančius.

Bet paskui paaiškėjo, kad nusikalbėjimas – dar ne pats blogiausias dalykas Lenkijos politikoje, o kaltinamieji virto kaltinančiaisiais. Dienraštis „Fakt“ atskleidė, kad trys TTP atstovai į vienos Europos Tarybos (ET) komisijos posėdį Ispanijos sostinėje Madride vyko ne automobiliais, bet lėktuvu, nors kelionei automobiliais iš Seimo buhalterijos jau buvo paėmę keliolika tūkstančių zlotų. Žiniasklaida atskleidė, kad minėta trijulė tokius triukus per užsienio komandiruotes rengė nuolat, o tą kartą Madride jie net nedalyvavo ET posėdžiuose. Užuot posėdžiavę, jie su žmonomis smagiai leido laiką baruose ir net buvo užfiksuoti rodantys iškeltus vidurinius pirštus Madrido gatvių praeiviams.

O juk minėtos trijulės lyderis tuomet 34 metų TTP atstovas spaudai Adamas Hof­manas garsėjo kaip tik tuo, kad valdančiuosius nuolat kaltino iždo grobstymu, ir aiškino, jog jų partija siekia moralinio politikos atnaujinimo.

Ši Lenkijoje užvirusi skandalų kova tuo nesibaigė. TTP vadovas Jaroslawas Kaczynskis prasikaltusią trijulę skubiai išmetė iš partijos ir, naudodamasis proga, dar pasišaipė, kad PPP iš savo gretų nešalino į korupcijos aferas įsipainiojusių politikų. Be to, priminė, kad apie komandiruočių finansinės kontrolės sugriežtinimą teisuolio tonu prabilęs Seimo pirmininkas R.Sikorskis pats garsėja pomėgiu puotauti už valstybės pinigus.

Tuo tarpu opoziciją palaikantis žurnalas „W Sieci“ likus savaitei iki rinkimų apkaltino Varšuvos merę Haną Gronkiewicz-Waltz pasipelnius iš neteisėtai perimto žydų turto – esą namas, kurį merės vyras advokatas atsiėmė iš valstybės ir perpardavė už 15 mln. zlotų, prieškariu priklausė ne jo dėdei, o žydų Openheimų šeimai.

Po Antrojo pasaulinio karo, kai Varšuvoje žydų beveik nebeliko, vietos aferistas Leonas Kalinowskis suklastojo Openheimų turto dovanojimo aktus ir pigiai perpardavė kelis namus. Nors aferą demaskavęs teismas dar prieš 60 metų nuteisė L.Kalinowskį penkeriems metams kalėjimo, H.Gronkiewicz-Waltz vyras kažkaip sugebėjo perimti namą kaip giminės nuosavybę.

„W Sieci“ taip pat atskleidė, kad kitų L.Kalinowskio suklastotais dokumentais perimtų namų privatizuoti nebuvo leista, o išimtis buvo padaryta tiktai dabartinės merės vyrui.

Dar prieš kelerius metus J.Kaczynskis maršo dalyvius yra pavadinęs tikraisiais patriotais, o šie skandavę antivyriausybinius ir TTP palaikymo šūkius.

Tačiau po šių nemalonumų vienas koziris dar buvo likęs ir PPP – tai Varšuvoje per Nepriklausomybės dienos minėjimą prasidėjusios futbolo chuliganų sukeltos riaušės. Nors opozicinė TTP eitynėse nedalyvavo ir nuo riaušių atsiribojo, žiniasklaida priminė, kad dar prieš kelerius metus J.Kaczynskis maršo dalyvius yra pavadinęs tikraisiais patriotais, o šie skandavę antivyriausybinius ir TTP palaikymo šūkius.

Rinkėjai galiausiai viską sudėliojo į vietas: nubaudė ir vieną, ir kitą partiją. Nors laimėjo valdančioji PPP, tačiau plonyčiu skirtumu, ir tik aštuoniose vaivadijose iš 16-os.

Įdomiai rutuliojosi ir rinkimų skandalas, prieš daugiau nei dešimtmetį krėtęs Prancūziją. Triukšmas prasidėjo 2004 m., pasigirdus kaltinimams, kad tuometis Prancūzijos vidaus reikalų ministras Nicolas Sarkozy ir kiti politikai turi sąskaitas Liuksemburgo banke kaip atlygį už tai, kad prisidėjo prie skandalingo sandorio su Taivanu, kai 1991 m. Prancūzija atšaukė jam embargą ir pardavė kelias savo fregatas.

Nors netrukus paaiškėjo, kad pateiktas sąskaitų sąrašas suklastotas, tyrimas nebuvo nutrauktas. N.Sarkozy ir kiti pradėjo piktintis, kad taip buvo siekiama diskredituoti iškiliausius politikus, o galiausiai visos strėlės pradėjo lėkti į Prancūzijos premjerą Dominique’ą de Villepiną, kuris buvo siejamas su politinio šmeižto prieš savo konkurentą kampanija.

Galiausiai vadinamasis „Clearstream“ skandalas sužlugdė D.Villepino pastangas tęsti reformas ir sulaukė kraštutinių dešiniųjų pasipiktinimo prieš 2007 m. prezidento rinkimus, mat „Le Monde“ išspausdino vieno slapto dokumento ištraukas, kurios, pasak leidinio, įrodo, kad D.Villepinas apie nešvarių triukų kampaniją, juodinančią N.Sarkozy, žino daugiau, nei prisipažįsta.

Vaizdajuostės išvijo G.Saakašvilį

Be skandalų, koreguojančių rinkimų rezultatus, ko gero, nėra apsiėjusi nė viena valstybė. Antai 2014 m. rugsėjį, tiesiog rinkimų išvakarėse, anoniminis vartotojas į  „YouTube“ įkėlė vaizdo įrašą, iš kurio latviai prieš kitą dieną vykusius rinkimus sužinojo, kad Latvijos premjerės Laimduotos Straujumos atstovė spaudai Džeina Tamuleviča dalyvavo aktorių atrankoje į pornografinį filmą.

Žinoma, šis skandaliukas nebuvo pagrindinė priežastis, kodėl L.Straujumos valdančioji partija rinkimuose užėmė antrą vietą ir nusileido prorusiškiems veikėjams, tačiau neabejotinai dalį balsų šis kompromatas iš partijos atėmė.

Gerokai labiau rinkimų rezultatus paveikė prieš parlamento rinkimus Gruzijoje kilęs skandalas. Nors šiuose rinkimuose pergalė buvo prognozuojama Michailo Saakašvilio Jungtiniam nacionaliniam judėjimui, viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai buvo paviešintos vaizdajuostės, kuriose užfiksuota, kaip kalėjimuose kankinami kaliniai. Šie vaizdai visoje šalyje sukėlė masinius protestus, o galiausiai lėmė milijardieriaus Bidzinos Ivanišvilio bloko „Gruzijos svajonė“ pergalę parlamento rinkimuose.

Nepadėjo net tai, kad valdantieji po vaizdajuosčių paviešinimo ėmėsi skubiai slopinti visuomenės pyktį ir kalėjimų reikalų ministru paskyrė kalėjimų sistemą kritikavusį šalies žmogaus teisių ombudsmeną, be to, nusiuntė į kalėjimus policininkus, kurie pakeitė kalėjimų prižiūrėtojus, ir pažadėjo iš pagrindų pertvarkyti kalėjimus.

„Vyriausybės atsakas buvo stiprus, skubus ir adekvatus, bet ji tiesiog neturėjo pakankamai laiko iki rinkimų, kad sumažintų žalą, kurią patyrė dėl šios krizės. O štai „Gruzijos svajonei“ tai buvo dovana, apie kurią ji būtų galėjusi tik svajoti, ir ji ja labai gerai pasinaudojo“, – po rinkimų sakė Tbilisyje įsikūrusio Strateginių ir tarptautinių studijų instituto ekspertas Aleksandras Rondelis.

Visai kitokios taktikos ėmėsi prieš rinkimus nemalonumų užkluptas Turkijos premjeras Receppas Tayippas Erdoganas.

Prieš rinkimus buvo paskelbti telefoniniai pokalbiai, kuriuose premjeras bei artimiausia jo aplinka sprendžia aktualių su finansinėmis machinacijomis susijusių bylų klausimus, diskutuoja apie milijoninius sandorius ir kalba apie konflikto Sirijoje eskalaciją. R.T.Er­doganas iš karto pareiškė, kad šie skambučiai sufabrikuoti politinių oponentų, o tokią „klastotę“ pavadino grėsme nacionaliniam saugumui. Be to, ėmėsi ir savotiškų veiksmų: apribojo nepalankios informacijos srautą, uždrausdamas šalyje socialinį tinklą „Twitter“, o netrukus – ir vaizdo įrašų peržiūros portalą „YouTube“.

Nors visuomenėje tokie sprendimai sutikti priešingai, R.T.Erdogano politinei karjerai ir populiarumui tai niekaip neatsiliepė.

Priešingai nutiko Slovėnijoje, kur 2008 m. rugsėjį prieš parlamento rinkimus premjeras Janezas Janša įsivėlė į korupcijos skandalą. Tai labai pakenkė J.Janšos centro dešiniųjų Slovėnijos demokratų partijai, kuri likus savaitei iki rinkimų pirmavo apklausose, tačiau per rinkimus pralaimėjo Socialdemokratų partijai.

Tokius rinkimų rezultatus neabejotinai lėmė Suomijos televizijos YLE reportažas, kuriame paskelbta įtarimų, kad J.Janša ir kiti vyriausybės pareigūnai ėmė kyšius, kai 2006 m. Suomijos kompanijai „Patria“ patikėjo didžiausią Liublianos kada nors pasirašytą karinį kontraktą. J.Janša tokius kaltinimus pavadino absurdu ir pridūrė, kad prieš rinkimus yra svarbesnių reikalų. „Užuot diskutavę, kaip per rinkimus galėtume pagerinti savo gyvenimą, aptarinėjame, ar aš ėmiau kyšius“, – įžūliai aiškino J.Janša, tikėdamasis, kad slovėnai, dažnai save lyginantys su italais, korupcijai irgi bus tokie tolerantiški kaip kaimynai pietuose, daugybę metų nekreipę dėmesio į Silvio Berlusconi, iki šiol tituluojamą Europos skandalų karaliumi ir sugebėjusį ilgai išvengti ir teisėsaugos, ir rinkėjų pasmerkimo.

Tas pats S.Berlusconi kartą yra pasakęs, kad geriems rinkimams reikia gero skandalo: „Manote, būčiau Italijos lyderis, jei elgčiausi kaip nuobodi kaimo mergelė?“