Lietuvai bus sudėtinga sumažinti biudžeto deficitą, kad šalis pasiektų tikslą 2014 metais įsivesti eurą, nes bus reikalingi nepopuliarūs politiniai sprendimai, penktadienį sakė už Europos Sąjungos (ES) biudžetą atsakingas eurokomisaras Januszas Lewandowskis (Janušas Levandovskis).

Europos Komisijos narys per vizitą Vilniuje pagyrė Lietuvą už discipliną kovojant su krize.

“Žinoma, tai sudėtinga. Bet sudėtinga ir kitur Europoje. Dauguma valstybių parengė labai ambicingas programas, įskaitant mano valstybę (Lenkiją – BNS) – sumažinti (deficitą – BNS) iki 3 proc.”, – žurnalistams po susitikimo su Lietuvos premjeru sakė J.Lewandowskis.

“Labai daug priklauso nuo politinės valios, politinės paramos programai, kuri yra labai sudėtinga, kuri paprastai neprideda politikams populiarumo”, – pridūrė eurokomisaras.

Jis pripažino, kad ekonominės problemos euro zonoje pavertė “euro klubą” ne tokiu patraukliu euro neturinčioms šalims.

“Lietuva Briuselyje vertinama kaip Šiaurės šalis. Tai pozityvus stereotipas – šiaurės šalis palyginti su pietų šalimi. Tai reiškia, kad šalis tinkamai kovoja su krize ir žada tikrą discipliną ateityje”, – sakė J.Lewandowskis.

Spaudos konferencijoje jis taip pat užsiminė, kad “nėra didelis valiutų valdybos gerbėjas” – taip jis atsiliepė apie programą, kurioje dalyvaujanti Lietuva yra susiejusi lito ir euro valiutos kursą.

Lietuvos Vyriausybė nori kitąmet biudžeto deficitą sumažinti iki 5,8 proc., o 2012 – iki 3 proc., kaip reikalauja Mastrichto kriterijai, kad 2014 metais įstotų į euro zoną.

A.Kubilius penktadienį sakė, kad tai nėra lengvas tikslas, bet jis bus pasiektas.

“Šios krizės metu nuo pat 2008 metų pabaigos labai aiškiai įrodėme, kad ką žadame, tą ir padarome. Tarptautinės rinkos tuo yra patikėję. Ir kitų metų tikslas yra labai aiškus. Tai nėra lengvas tikslas (…). Tą tikslą mes pasieksime”, – sakė premjeras.

Varšuvos apygardos prokuratūra, tirianti Lenkijos prezidento katastrofos prie Smolensko balandžio 10 d. priežastis, savo dėmesį sukoncentravo į keturias nelaimės versijas, pranešama tinklalapyje onet.pl.

Tai galėjo būti lėktuvo avarija, įgulos ir skrydžių kontrolės darbuotojų klaidos, blogas skrydžio organizavimas ir jo saugumo neužtikrinimas, taip pat trečiųjų asmenų veiksmai.

Kol kas negalima atsakyti į klausimą. kiek dar laiko truks tyrimas, pažymima tinklalapyje.

Dabar sunku pasakyti, ar tyrimas truks dvejus ar trejus metus, sakė Lenkijos vyriausiosios karinės prokuratūros atstovas spaudai pulkininkas Zbigniewas Rzepa.

Šiuo metu Lenkijos prokurorai laukia paskutinių su nelaime susijusių dokumentų iš Rusijos.

"Veido" archyvas

Per pirmąjį šių metų pusmetį “Orlen Lietuva” patyrė 114,7 mln. Lt nuostolių

Įvertinusiems pastarųjų ketverių metų rezultatus lenkams lieka daryti išvadą, kad Mažeikių naftos gamykla – itin nesėkmingas pirkinys.

Šiandien galima konstatuoti, kad “PKN Orlen” koncerno atėjimas į Lietuvą 2006-aisiais jau nuo pat pradžių klostėsi keistai. Dar nespėjus užbaigti sandorio dėl “Mažeikių naftos” gamyklos įsigijimo, “Transneft” nutraukė naftos tiekimą “Družbos” vamzdynu, tą pačią vasarą gamyklą nusiaubė gaisras.

Ilgainiui lenkamas teko susitaikyti su didesnėmis naftos žaliavos transportavimo išlaidomis ir investuoti milžiniškas sumas, kad gamykla bent jau pradėtų veikti. Lyg to nepakaktų, 2008 m. valstybės valdomi “Lietuvos geležinkeliai” išardė 19 km geležinkelio atkarpą nuo Mažeikių iki Latvijos sienos, taip priversdami lenkus arba daugiau mokėti už naftos produktų transportavimą iki Latvijos uostų aplinkkeliais, arba rinktis brangesnį eksportą per Lietuvoje esančius terminalus.

Dar vėliau Lietuvos vyriausybė griežtai atsisakė parduoti “Klaipėdos naftos” terminalą, o šiemet, skatindama konkurenciją didmeninėje rinkoje, sušvelnino naftos produktų importo į Lietuvą bei atsargų sandėliavimo sąlygas (už šalies ribų leista laikyti 30 proc. privalomų degalų atsargų). Ir tai dar ne viskas: traukiantis ekonomikai ir griežtėjant aplinkosaugos reikalavimams, regione drastiškai krito naftos produktų vartojimas (2009 m. Baltijos šalyse jis sumenko 22 proc.).

Visi šie veiksniai turėjo ypač neigiamos įtakos Lenkijos “Orlen” ir “Orlen Lietuva” (taip po įsigijimo buvo pervadinta “Mažeikių nafta”) finansiniams rodikliams (2009 m. bendrovės nuostoliai sudarė 34,4 mln. JAV dolerių). Nenuostabu, kad “Orlen Lietuva” neliko skolinga Lietuvai: benzinas Lietuvoje parduodamas brangiau nei Latvijoje bei Estijoje. Vis dėlto galutinai santykiai su “PKN Orlen” pašlijo paaiškėjus, kad Lenkijos valstybės iždo ministerija (valdanti 27 proc. “PKN Orlen” akcijų) be konsultacijų su Lietuva leido parduoti gamyklą Mažeikiuose.

Kokie buvo lenkų tikslai

Lietuvos ir Lenkijos valstybės vadovams, Lietuvos premjerui, energetikos ministrui ir pačiam ir “PKN Orlen” vadovui atkakliai tvirtinant, kad ketinimai parduoti “Orlen Lietuva” naftos perdirbimo gamyklą tėra gandai ar spekuliacijos, galima pasvarstyti, ar jie turi pagrindą. Kitaip tariant, ar galima “PKN Orlen” svarstymus dėl gamyklos akcijų pardavimo laikyti rimtais planais, ar tai tik būdas paspausti Lietuvos vyriausybę, kad ši padėtų spręsti bendrovės logistikos problemas. Jei vis dėlto tai rimta – kas ir kokia forma galėtų išpirkti “Orlen Lietuva” akcijas?

Šiame kontekste būtina prisiminti, kokiomis aplinkybėmis 2006 m. “PKN Orlen” įsigijo Mažeikiuose esančią gamyklą, kokius planus su šiuo sandoriu siejo ir kaip juos pavyko įgyvendinti. Vienas svarbiausių lenkų argumentų prieš ketverius metus buvo apsaugoti “PKN Orlen” naftos perdirbimo gamyklas Lenkijoje nuo konkurencijos su Rusijos naftos produktais (kuri, savaime suprantama, būtų paaštrėjusi, jei gamyklą Mažeikiuose būtų įsigijusi Rusijos bendrovė).

Ekonominiai veiksniai tuomet taip pat buvo palankūs – ekonomika augo, benzino suvartojimas didėjo. Pajamos iš naftos perdirbimo buvo gausios ir dėl tuomet palyginti didelės perdirbimo maržos (2005 m. “Mažeikių naftos” uždirbtas konsoliduotas grynasis pelnas siekė 319,5 mln. JAV dolerių). Negalima atmesti ir to, kad į Lietuvą atėjusi Lenkijos vyriausybės iš dalies kontroliuojama bendrovė greičiausiai tikėjosi atrasti raktą ir į vietos politikų širdis, – žinant Lietuvos siekius turėti elektros jungtį per Lenkiją į Vakarus, pasistatyti naują atominę elektrinę, greičiausiai tikėtasi vienokiu ar kitokiu būdu įsigyti “Klaipėdos naftą”, išlaikyti monopolį didmeninėje degalų platinimo rinkoje.

Deja, “PKN Orlen” planams nebuvo lemta išsipildyti. Baltijos šalyse “PKN Orlen” prekyba smuko ypač smarkiai, o į pelningesnes rinkas (Bulgarijoje, Rumunijoje, Nyderlanduose, Italijoje ir pan.) “Lukoil”, TNK BP ir kitos Rusijos bendrovės įžengė ir be gamyklos Mažeikiuose. Tiesa, Lenkijos naftos koncerno “Lotos Partner” vieno iš vadovų A.Szczesniako nuomone, dėl “PKN Orlen” nesėkmių kalta ne Lietuvos vyriausybė, o bendrovės valdymo modelis bei tradicijos, kai tik 27 proc. akcijų turinti Lenkijos vyriausybė bando daryti įtaką taktinio lygmens sprendimams.

Kaip teigia Vokietijos energetikos ekspertas J.Doetschas, Europos naftos perdirbimo rinka jau kurį laiką išgyvena struktūrinius pokyčius – mažėjant perdirbimo maržoms, drastiškai mažėja pelnai. Dėl to kai kurios “Shell”, “Total”, “ConocoPhilips” kontroliuojamos naftos perdirbimo įmonės yra priverstos persitvarkyti į mokymo centrus, rezervinius pajėgumus ar apskritai užsidaryti. Kitaip tariant, iš itin pelningų įmonių joms kyla reali grėsmė tapti nuostolingomis.

Priežastis paprasta – perdirbimo pajėgumų šiandien yra per daug, palyginti su suvartojamų naftos produktų kiekiu (Europoje šiuo metu įmanoma perdirbti net 7 mln. barelių per dieną daugiau naftos, nei jos suvartojama). Taigi vieši svarstymai apie gamyklos Mažeikiuose ateitį vis dėlto turbūt nėra vien blefas. Ypač turint galvoje tai, kad panašiai aptarinėjama ir kitos, Čekijoje esančios ir “PKN Orlen” valdomos gamyklos “Unipetrol” likimas.

Trys alternatyvos

Iš esmės “PKN Orlen” šiandien turi tris galimybes: pasikviesti vieną ar keletą partnerių, tam tikromis sąlygomis perleisdami jiems dalį “Orlen Lietuva” akcijų, parduoti visą įmonę, susitaikydami su milijardiniais nuostoliais, arba nedaryti nieko, tikėdamiesi, kad padėtis ateityje pasikeis (beje, net be Lietuvos paramos teoriškai ji gali pagerėti jau greitai – pavyzdžiui, nutiesus ir pradėjus eksploatuoti Odesos–Brodų–Plocko naftotiekį).

Šiame kontekste labiausiai tikėtinas dalies “Orlen Lietuva” akcijų pardavimas partneriams, galintiems sumažinti naftos tiekimo į Mažeikius sąnaudas. Taip visiškai nepasitraukdama iš Baltijos valstybių “PKN Orlen” užsitikrintų tiekimą palankiomis sąlygomis (t.y. vamzdynais ar už mažesnę kainą) ir bent keleriems metams išspręstų bendrovės konkurencingumo problemą. Pardavus dalį akcijų galbūt pavyktų sumažinti ir daugiau nei 3 mlrd. dolerių viršijančią koncerno skolą.

Jeigu vis dėlto “PKN Orlen” nuspręstų pasitraukti, “Orlen Lietuva” akcijas greičiausiai tektų išmainyti, o ne parduoti. Pavyzdžiui, už “Orlen Lietuva” akcijas lenkai iš Rusijos bendrovės “Surgutneftegaz” galėtų tikėtis gauti 21,2 proc.

Vengrijos naftos bendrovės MOL akcijų, kurios sustiprintų “PKN Orlen” pozicijas Vidurio Europoje. Kremliaus proteguojama “Surgutneftegaz” MOL akcijų 2009 m. įsigijo greičiausiai siekdama daryti įtaką “Nabucco” dujotiekiui (MOL – vienas dujotiekio statybos partnerių). Tačiau Vengrijoje ji buvo sutikta ypač nesvetingai ir turbūt sutiktų minėtas akcijas iškeisti į “Orlen Lietuva” dalį.

Visų “Orlen Lietuva” akcijų pardavimas šiandien atrodo mažai tikėtinas: net ir ant pinigų maišo sėdinti “Surgutneftegaz” nesutiks mokėti tiek, kiek už “Mažeikių naftos” akcijas sumokėjo (2,4 mlrd. dolerių) ir paskui dar į modernizaciją investavo (3,7 mlrd. dolerių) “PKN Orlen” (už 45 proc. panašaus pajėgumo naftos perdirbimo įmonės Olandijoje akcijų “Lukoil” 2009 m. sumokėjo “tik” 725 mln. dolerių).

Aišku, kalbėdami apie “PKN Orlen” intencijas parduoti gamyklą negalime pamiršti ir pirkėjų noro arba nenoro ją įsigyti. Yra pagrindo teigti, kad Vakarų naftos bendrovėms Mažeikių įmonė neįdomi. Šiandien Vakarų naftos bendrovės sprendžia klausimą, ką daryti su jau turimomis naftos perdirbimo gamyklomis, o ne kur įsigyti naujų (nuo 2009 m. 29 iš 132 Europoje veikiančių naftos perdirbimo įmonių veikė nuostolingai, jų savininkai svarstė pardavimo galimybes). Todėl vakariečiai turbūt yra labiau suinteresuoti gamyklos “Orlen Lietuva” uždarymu, o ne jos problemų sprendimu.

Išspręsti “Orlen Lietuva” logistikos problemas galėtų padėti “Achemos” grupė, užimanti tvirtas pozicijas Klaipėdos uoste (t.y. galinti pabandyti sukurti alternatyvą “Klaipėdos naftos” eksporto terminalui) ir tikrai ar tariamai besidominti galimybe perpirkti dalį “Orlen Lietuva” akcijų. Tačiau naftos žaliavą šiuo atveju tiektų vis tiek Rusijos bendrovės – tik jos gali rasti būdą, kaip užtikrinti nenutrūkstamą pigesnį žaliavos tiekimą į Mažeikius, kaip pagaliau “suremontuoti” “Družbos” vamzdyną ir pan. Todėl Rusijos kompanijų sugrįžimas į Mažeikius (su “Achemos” grupe ar be jos) ir yra labiausiai tikėtinas.

Ką domintų gamykla Mažeikiuose

Dėmesį reikėtų atkreipti į dar keletą svarbių aspektų. Pirma, gamyklos Mažeikiuose įsigijimas idealiai atitinka Rusijos vicepremjero I.Sečino (atsakingo už energetiką) svajonę: “Visa Rusijoje išgaunama nafta turi būti perdirbama arba Rusijoje, arba Rusijos bendrovių kontroliuojamose naftos perdirbimo įmonėse”.

Ir antra – smunkant naftos perdirbimo įmonių pelningumui ir vertei, ilgalaikius planus puoselėjančiai Rusijai šiandien kaip tik geras laikas “apsipirkti”. Šiame kontekste kalbos apie Rusijos valdžios spaudimą Lenkijos vyriausybei kuo greičiau perleisti “Orlen Lietuva” akcijas vienai iš Rusijos bendrovių (antraip grasinant užsukti iš Rusijos į Lenkiją vedantį dujotiekį ir pan.) tikrai neatrodo iš piršto laužtos.

Kita vertus, atrodo, kad gamyklos Mažeikiuose su importo terminalu Būtingėje nelabai nori didžioji dalis Rusijos įmonių. Pavyzdžiui, “Lukoil” atstovų teigimu, įsigijus naftos perdirbimo įmonių Olandijoje bei Italijoje akcijų, Mažeikiai jų nebedomina.

Vis dėlto, daugelio analitikų nuomone, jei Kremliuje būtų priimtas politinis sprendimas sutvirtinti pozicijas Baltijos šalių energetikos sektoriuje, gamyklą greičiausiai nupirktų I.Sečino favoritė “Surgutneftegaz”.

O kol to nėra, realiausias “PKN Orlen” partneris Mažeikiuose yra bendrovė TNK BP. Atrodo, kad ir “PKN Orlen”, ir TNK BP yra suinteresuotos valdyti gamyklą bendrai. Šie planai galėtų realizuotis, jei kuri nors Lietuvos įmonė (pavyzdžiui, “Achemos” grupė) taptų trečiuoju partneriu, sprendžiančiu naftos produktų eksporto per Klaipėdos uostą problemą.

Lenkijos vidaus reikalų ir administracijos ministerija, suskaičiavusi šiemet pavasarį ir vasarą kilusių potvynių padarytus nuostolius, įvertino juos 12 mlrd. zlotų (10,5 mlrd. litų), paskelbė dienraštis “Dziennik Gazeta Prawna”.

Kai kuriuos šalies regionus vanduo šiemet buvo užliejęs net tris kartus.

Tuo tarpu Lenkijos vyriausybė iš valstybės biudžeto rezervo kovai su gamtos stichija pažeistai infrastruktūrai atstatyti ir padarytiems nuostoliams kompensuoti skyrė 2,7 mlrd. zlotų (2,4 mlrd. litų). Europos Sąjunga šiam tikslui žada skirti 100 mln. eurų (345 mln. litų).

Likusių 9 mlrd. zlotų teks paieškoti. “Dziennik Gazeta Prawna” žiniomis, dalis lėšų bus paimta iš ateinančių metų vyriausybės rezervo, o kitą dalį turėtų skirti savivaldybės, tačiau jau aišku, kad daugeliui nukentėjusiųjų pagalba bus tik dalinė.

"Veido" archyvas

Lenkai rinkimuose balasavo ne tik už B.Komorowskį, bet ir už jo siūloma didesnį rinkos liberalizavimą

Naujai išrinktas Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis savo šaliai žada laviną naujovių: esą keisis tiek politinis, tiek ekonominis šalies gyvenimas.

Praėjusią savaitę daugiau nei pusė rinkimų teisę turinčių lenkų išsirinko naują prezidentą – liberalą Bronislawą Komorowskį.

Išsirinko, nors jo reklaminė kampanija buvo nuosaikesnė ir tylesnė, o prieš pat rinkimus Lenkijos miestuose buvo matyti tik išdailinti kito kandidato – Jaroslawo Kaczynskio – plakatai. Jų mirgėte mirgėjo ne tik stenduose, bet net užkištų už gyventojų namų langų – regis, rėksmingesni buvo net ir J.Kaczynskio rinkėjai, nesvarbu, kad jų pasirodė esą mažiau.

Ar toks tylus B.Komorowskio triumfas reiškia, kad ir rinkimus Lenkijoje laimėjo tylioji, nuosaikioji, ramioji pusė?
Politologai pasakytų, kad greičiau priešingai. Rėksmingieji J.Kaczynskio rinkėjai taip triukšmavo tik bijodami pokyčių, kuriuos Lenkijai tyliai žada B.Komorowskis.

Priminsime, kad naujasis prezidentas atstovauja tai pačiai partijai, kaip ir šalies premjeras Donaldas Tuskas. Vadinasi, nebus jokių kliūčių pagaliau įgyvendinti nemalonias reformas, kurios anksčiau strigo tik todėl, kad ankstesnis prezidentas, tragiškai žuvęs Lechas Kaczynskis, nepaliaujamai ginčijosi ar net riejosi su D.Tusku.

Tai reiškia, kad Lenkijoje galbūt iš vietos pagaliau pajudės tokie klausimai, kaip didesnis rinkos liberalizavimas, nauja mokesčių politika, teismų ir valstybės sektoriaus reforma.

Jaunimo ir verslininkų triumfas

Beje, net ir prezidento bei premjero sutarimas bus naujovė. Kaip ši harmonija valdžios viršūnėse atsilieps visai Lenkijai, dar nežinia, tačiau galima prognozuoti, kad ne vien teigiamai. Mat anksčiau, L.Kaczynskio prezidentavimo laikotarpiu, iš esmės buvo atstovaujama visų lenkų interesams: vienus kaip įmanydamas, dažniausiai vetuodamas vyriausybės sprendimus, gynė prezidentas, kitus – premjeras.

Dabar beveik pusei lenkų teks nenoromis taikytis su tuo, ką nuspręs valdžios tandemas: juk B.Komorowskio pergalė nėra tokia jau tvirta, o lenkai – ne tokie jau vieningi. Tarkime, prieš kelis mėnesius J.Kaczynskis dar buvo vienas nepopuliariausių politikų visoje šalyje. Dabar per rinkimus už jį balsavo vos keliais procentais mažiau rinkėjų nei už B.Komorowskį, ir visi jie lieka be savo atstovo aukščiausioje valdžioje.

Reikia paminėti ir tai, kad be užtarimo lieka toji lenkų dalis, kurios pozicijos anksčiau buvo tvirčiausios – pensininkai, socialiai remtini žmonės, regionų gyventojai.

Kaip pastebi “Observer” analitikas Andrew Reitmanas, rinkimuose svarstykles nusvėrė ir po 20 metų pirmuoju smuiku užgrojo miestiečiai, studentai, verslininkai, bankininkai, liberalių pažiūrų gyventojai.

Italijos laikraštis “Corriere della Sera” pastebi, kad rinkimuose varžėsi dvi priešingos Lenkijos, kurioms atstovavo du skirtingi kandidatai: uolus ekonomikos reformatorius B.Komorowskis ir hipernacionalistas, nelankstus ir nemodernus J.Kaczynskis.

Įdomu tai, kad už B.Komorowskį nebalsavo užsienyje gyvenantys Lenkijos emigrantai. Analitikai įsitikinę, kad tai paaiškinti labai paprasta: esą jie bijo pokyčių ir modernizacijos, nes grįžę Lenkiją tikisi rasti tokią, kokią paliko. Tačiau gali būti, kad progresas prie B.Komorowskio bus toks spartus, jog grįžusiems tėvynainiams bus sunku prisitaikyti prie naujų, greičiausiai sudėtingesnių, rinkos sąlygų.

Keisis santykiai su užsienio šalimis

Naujovės laukia ir Lenkijos užsienio politikos srityje. Naujai išrinktas Lenkijos prezidentas deklaruoja provakarietišką poziciją, kurios anksčiau L.Kaczynskis iš tolo kratėsi. Naujasis prezidentas pasiryžęs padėtį keisti ir užmegzti bei išlaikyti kuo draugiškesnius santykius su Europos Sąjungos šalimis.

Štai Olandų laikraštis “De Morgen” skelbia, kad po B.Komorowskio pergalės lengviau atsikvėpė ne tik verslininkai, bet ir biurokratai Briuselyje. Neabejojama, jog B.Komorowskis palaikys ir struktūrines bei ekonomines reformas, kurių iš Lenkijos seniai laukia Europos Sąjunga.

Iš kitos pusės, B.Komorowskio pergalė jau vadinama ir Rusijos pergale – mat jis žada naują santykių su šia šalimi erą, kai nebus prisimenamos praeities nuoskaudos.

Rusijos Federacijos Tarybos tarptautinių reikalų vadovas Michailas Margelovas įsitikinęs, kad B.Komorowskio pergalė gali tapti naujo neva konstruktyvaus Lenkijos ir Rusijos santykių etapo pradžia. Juolab kad išrinktasis Lenkijos prezidentas esą “neserga rusofobija”.

Galima tikėtis, kad vadovaujant B.Komorowskiui konstruktyvumo daugės, o emocijų mažės ir palaikant santykius tarp Lenkijos ir Lietuvos. Nors naujai išrinktas prezidentas nedeklaruoja meilės kaimyninėms šalims, tačiau kiekviena proga primena, jog sieks išjudinti ir spręsti įsisenėjusias problemas bei siekti kuo glaudesnio bendradarbiavimo, kuris būtų naudingas visoms pusėms.

Mūsų premjeras Andrius Kubilius netgi apsidžiaugė, kad kaimyninės šalies prezidentu išrinktas B.Komorowskis: “Poną B.Komorovskį gerai pažįstame, aš pats jį vadinu pusiau lietuviu Kamarausku. Jo giminės šaknys iš Lietuvos, tad šiuo atveju galime tik pasveikinti ir pasidžiaugti”.

Kas yra Lenkijos prezidentas? Ketvirtadienį uždavus šį klausimą skirtingu dienos metu, buvo galima išgirsti tris skirtingus atsakymus.

Lenkijos konstitucija atvėrė kelią tokiai neįprastai situacijai, kurią išprovokavo tai, kad šalis po prezidento Lecho Kaczynskio (Lecho Kačynskio) žūties lėktuvo katastrofoje balandžio 10 dieną gyvena pereinamuoju laikotarpiu, kai jau išrinktas, bet dar neprisaikdintas naujasis valstybės vadovas.

Bronislawas Komorowskis (Bronislavas Komorovskis), kuris po L.Kaczynskio žūties kaip Seimo pirmininkas automatiškai perėmė valstybės vadovo įgaliojimus, taip pat laimėjo sekmadienį vykusių pirmalaikių prezidento rinkimų antrąjį turą.

Kai B.Komorowskis ketvirtadienį ryte atsistatydino iš Seimo pirmininko posto ir atsisakė Seimo nario mandato, aukštųjų parlamento rūmų – Senato – pirmininkas Bogdanas Borusewiczius (Bogdanas Borusevičius) tapo laikinuoju prezidentu.

Tos pačios dienos pavakare Seimas savo naujuoju pirmininku išsirinko Grzegorzą Schetyną (Gžegožą Šetyną), kuris automatiškai perėmė prezidento įgaliojimus ir eis šias pareigas iki B.Komorowskio prisaikdinimo valstybės vadovu.

Naujojo prezidento prisaikdinimo ceremonija Seime turėtų įvykti rugpjūčio pradžioje.

"Veido" archyvas

Vasarą Lenkijos prezidento rūmai turės naują šeimininką

Jau netrukus turėtų paaiškėti visi oficialūs kandidatai į Lenkijos prezidento postą. Iki šios dienos, balandžio 26-osios, Lenkijos valstybinėje rinkimų komisijoje turėjo užsiregistruoti kandidatų rinkimų štabai. Kiekvienas jų turėjo pateikti po 100 tūkst. parašų, patvirtinančių pritarimą kandidatui.

Lenkijos Seimo maršalka Bronislawas Komarowskis, laikinai einantis ir prezidento pareigas, pirmąjį rinkimų turą paskyrė birželio 20 d. Jis būtų mielai rinkęsis ir vėlesnę datą, bet turėjo paklusti Konstitucijai. Jeigu per pirmąjį rinkimų turą nė vienas kandidatas nesurinks daugiau kaip 50 proc. balsų, antrasis turas vyks liepos 4 d.

Taigi Lenkija, atsisveikinusi su lėktuvo katastrofoje žuvusiu prezidentu Lechu Kaczynskiu, pereina iš gedulo rimties į rinkimų režimą, nors praėjusią savaitę vis dar buvo laidojamos tragedijos prie Smolensko aukos. Jeigu ne ši nelaimė, rinkimai būtų įvykę pusmečiu vėliau – spalį. Prezidentas Lenkijoje renkamas penkeriems metams ir gali vadovauti valstybei dvi kadencijas iš eilės.

Oficialus kandidatų sąrašas turėtų būti paskelbtas gegužės 6 d. Valdančioji Piliečių platforma dar kovo mėnesį savo pretendentu įvardijo B.Komarowskį. Jis buvo ir tebėra laikomas realiausiu kandidatu laimėti rinkimus. Tiesa, dalis lenkų pageidautų, kad prezidento rinkimuose dalyvautų ir platformos lyderis, pragmatikas Donaldas Tuskas.

Kairiųjų demokratų sąjunga pretendentu į prezidentus buvo iškėlusi Seimo vicemaršalką Jerzy Szmajdzinskį, bet jis taip pat žuvo kartu su L.Kaczynskiu. Praėjusią savaitę sąjunga iškėlė naują kandidatą – savo sąjungos lyderį politologą Grzegorzą Napieralskį. Opozicinė Valstiečių partija savo pretendentu iškėlė taip pat partijos lyderį vicepremjerą Waldemarą Pawlaką. Manoma, kad nei jis, nei kairysis G.Napieralskis neturi vilčių patekti į antrąjį rinkimų turą, tačiau pastarasis pareiškė norįs įrodyti, jog politika galinti būti kitokia.

Ekspertai iš anksto įvardijo J.Kaczynskį vieninteliu realiausiu B.Komarowskio varžovu, apgaubtu padidėjusio tautos dėmesio dėl tragedijos, nors gedulo dienomis jis vengė bet kokių komentarų. Tačiau dalis ekspertų mano, kad vargu ar visuotinė užuojauta virs politine parama, kuri L.Kaczynskiui einant prezidento pareigas buvo smarkiai sumažėjusi.

Tiesa, mirtis paskatino lenkus prisiminti, kad jis buvo labiau nuosaikus nei radikalus, kad jam netrūko žmogiškos šilumos. Vis dėlto pagrindiniai šios partijos rėmėjai – vyresnio amžiaus Lenkijos provincijos gyventojai, o to būtų per maža, siekiant laimėti rinkimus. Be to, buvo baiminamasi, kad brolio žūtis taip sukrėtė savo šeimos neturintį J.Kaczynskį, kad jam gali pristigti jėgų dalyvauti rinkimų kovose. Prognozuota, kad tokiu atveju jį galėtų pakeisti populiarus senatorius Zbigniewas Romaszewskis.

Sociologinės apklausos B.Komarowskiui žada beveik 40 proc. balsų per pirmąjį rinkimų turą. Per antrąjį turą – daugiau kaip 50 proc., o J.Kaczynskiui – daugiau kaip 30 proc. Dalis rinkėjų būtų jam priešiški dėl sprendimo palaidoti brolį ir jo žmoną Vavelyje greta Lenkijos karalių, tačiau nemažai tautiečių jame matys žuvusio prezidento bruožus, kurie tapo tokie brangūs. Be to, J.Kaczynskis laikomas charizmatišku lyderiu, o B.Komarowskiui to stinga.

Stebint įvykius Varšuvoje ir Maskvoje vis labiau apima negeras jausmas, kad antrosios Katynės katastrofos tyrimas bendru aukštųjų politikų sutarimu jau baigtas, nors aviacijos ekspertai tikrąjį tyrimą vos pradeda (priminsiu, kad Anne Applebaum yra ne tik įtakinga JAV publicistė, bet ir Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio žmona).

Nors visi politikai yra žmonės, bet į viršūnes prasimuša tik tie, kuriems Raison D’etat yra svarbiau visų žmogiškųjų jausmų. Tai – taisyklė.

Jeigu šaltai, ciniškai ir bešališkai pažvelgsime į prezidento Lecho Kaczynskio ir jį lydėjusio dešiniųjų politinio elito žūties pasekmes, savo siaubui turėsime suvokti, kad tiek Rusijos, tiek didžioji išlikusio Lenkijos politinio elito dalis labiausiai sutinteresuota, jog kaltais už katastrofą liktų rūkas, pilotas ir, gal būt, jį leistis raginęs keleivis Nr.1. Toks katastrofos priežasčių tyrimo rezultatas galėtų tapti pretekstu jau skelbiamam istoriniam Rusijos ir Lenkijos suartėjimui, tuo tarpu bet koks kitas rezultatas dabartinę abiejų valstybių priešpriešą tik padidintų. O suartėjimo nori abi pusės.