teatrdramatyczny.pl/Katarzyna Chmura-Cegiełkowska nuotr.

Režisierius Oskaras Koršunovas, statydamas Williamo Shakespeare´o kūrinį, vėl pataikė į laikmetį. Bene sunkiausiai pastatoma Shakespeare´o pjese vadinama „Akis už akį“ savo vietą atrado pagrindinėje Lenkijos valdžios institucijoje. Varšuvos „Teatr Dramatyczny“ scenoje iškilo identiška lenkų parlamentui salė, joje – politinio kabareto fone lakstantys veikėjai, daugeliui jų žiūrovai bei kritikai iš karto atrado konkretų „antrininką“ valdžios institucijose.

„Akis už akį“ tapo įvykiu, karštai aptarinėjamu ne vien tik kultūriniuose Varšuvos užkulisiuose. Šiandienos Lenkijos politinėje situacijoje toks požiūrio į Shakespeare´ą kampas – ir aktualus, ir drąsus. Nepaisant to, jog premjera įvyko prieš mėnesį, Oskaro Koršunovo interpretaciją iki šiol aktyviai aptarinėja tiek kritikai, tiek politikos apžvalgininkai, tiek paprasti Lenkijos piliečiai, savo nuomonę išsakantys „blog´uose“ ar komentarų skiltyse. Jūsų dėmesiui – ištraukos iš įvairių atsiliepimų.

*****

Shakespeare´o Viena tampa dabartine Varšuva, o kupinas puikių įžvalgų ir sudėtingų psichologinių portretų veikalas apie belaikį valdžios cinizmą, moralistų dviveidiškumą ir žiaurumą, pasislėpusį po romumo kauke – satyra apie PiS (partija “Teisė ir teisingumas” – red. past.) valdomą Lenkiją. Nėra ko stebėtis režisieriumi, jei net aukštos politinės kunigaikščio pareigos, Shakespeare´o aprašytos, daugelyje šalių tapusios abstrakcija, nūdienos Lenkijos politikoje turi savo atspindį.

Aneta Kyzioł „Virš saiko“ (polityka.pl)

******

„Akis už akį“ remiasi ne vien aktoryste. Nes Koršunovas sukūrė pasaulį, kuriame už visuomeninių ir politinių reikalų, atrodo, slypi kažkokia šėtoniška jėga. Spektaklis pradedamas Kunigaikščio makabriško sapno scena. Grzymkowskis seimo pirmininko lazda beldžia ritmą. Gavę šį ženklą, iš po seimo suolų pradeda eiti būtybės, primenančios demonus ir lygiai taip pat  judančios. Savotiška ceremonijos šeimininke tampa moteris, kurią vaidina Agnieszka Warchulska; apvilkta korsetu su kojinėmis, ji ekstatiškai rangosi ant pirmininko tribūnos. Jei palyginti šį aktorės pasirodymą su jos vėliau vaidinama heroje (viešnamio šeimininke), argi Koršunovas nesiūlo mums politikos kaip viešnamio vizijos, kur visų pirma vyrauja egoistiniai geiduliai, o ne kokios nors idėjos?

Lietuvio režisūros solidumas iš tikrųjų nusipelno pagarbos.

Koršunovas eina šiuo keliu ir kuria scenas, kurios tampa tam tikra valdžios gestų karnavalizacijos forma. Vienoje jų budeliui padedantis Pompėjus laiko savo paties „seimo pirmininko“ lazdą – tiesiog paprastą šluotą. Pats budelis Kailiakorys (lenk. – Skórwieszadło; Zbigniewas Dziduchas) vienu metu įsitaiso seimo pirmininko krėsle: viduramžiais prakeiktos profesijos atstovas staiga atsiduria pačioje visuomeninės ir politinės hierarchijos viršūnėje. Toks įprastos tvarkos nepaisymas sustiprina Koršunovo spektaklio ištarmę ir parodo, kaip išradingai sukonstruotas šis spektaklis. Nes lietuvio režisūros solidumas iš tikrųjų nusipelno pagarbos. Kaip ir jo šviesų dailininko Eugenijaus Sabaliausko darbas – durų bei viso sceninio fono apšvietimas arba scenų kadruotė su keičiamų reflektorių pagalba preciziškai papildo paties režisieriaus sumanymą.

Szymon Spichalski „Demosteno juokas“ (Teatr dla Was)

******

Įdomiai sutapo, kad spektaklį „Akis už akį“ Dramos teatre žiūrėjau kaip tik keturišimtųjų Williamo Shakespeare´o mirties metinių dieną. Net kilo pagunda recenziją pradėti tuo – banaliu ir daug kartų iki tol nuvalkiotu – tvirtinimu, kad britų rašytojo dramos aktualios ir šiandien… Ir, kaip pasirodė, taip ir padariau. Ir vien todėl, kad žiūrint Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį, sunku nepastebėti, kaip labai literatūra (teatras) yra artima tokiai patirčiai.

„Akis už akį“ neabejotinai sukels daug emocijų.  Ypač tokių, kurios nesusijusios su spektaklio menine verte, o labiau politinių. Nežinau, ar teatras nepasirinko ne per palankiausią metą tokiam spektakliui. Bijau, kad jis nebūtų įtrauktas į politinius ginčus, kurie Lenkijoje trunka jau keletą mėnesių, kaip viena iš to ginčo pusių.

Rafał Siemko „Akis už akį“ (TerazTeatr)

******

Taigi taip apsivilkusi, ir dabar dar šventės proga gavusi dovanų bilietą, patraukiau į Dramos teatrą, kuris man įsiminė puikiais Świderskio ar  Zapasiewicziaus vaidmenimis. Iš pirmo žvilgsnio viskas lyg ir taip pat: ta pati kavinė salėje su socialistiniais papuošimais, ta pati žiūrovų salė, tas pats balsų klegesys braunantis prie savo kėdės… Tačiau Shakespeare´as visiškai neatpažįstamas. Lietuvių režisierius Oskaras Koršunovas, rodos, daug kur apdovanotas, nusprendė veikalą „Akis už akį“ sušiuolaikinti, kitaip sakant, prie mūsų priartinti.

Gyvenimas Lenkijoje kur kas sudėtingesnis, nei geriausiose Shakespeare´o dramose…

Tačiau scenoje matome tragikomediją. Grįžta kunigaikštis, o situacija normalizuojasi. Bet Shakespeare´as mums parodė demoralizuojantį valdžios poveikį ir etinį dviveidiškumą. Žinia, kai kurie gali kunigaikštyje įžvelgti, pavyzdžiui, Donaldą Tuską, o Andžele – tokį ministrą Ziobrą… Tačiau tokius palyginimus pavadinčiau pernelyg prasčiokiškais… Gyvenimas Lenkijoje kur kas sudėtingesnis, nei geriausiose Shakespeare´o dramose…

Renata Lipinska-Kondratowicz „Išsaugoti saiką“ (wirtualnemedia.pl)

******

Lietuvių režisieriui Oskarui Koršunovui, kuris sostinės Dramos teatre stato „Akis už akį“, spektaklio vietos pakeitimas turi esminę reikšmę. Nusprendęs imtis tokios „smulkios“ ingerencijos, įvykius įkurdina „čia ir dabar“ kontekste tiesiogine prasme, ne tik per tam tikrus palyginimus ar aliuzijas. Naujajame Piotro Kamińskio vertime atsiranda tiesioginės šiandieninių Lenkijos politikų vaidų citatos, scenoje netgi nuskamba išgarsėjusi Ryszardo Petru frazė, kuria jis paragino deputatę Krystyną Pawłowicz nestuksenti sau į kaktą, kai jis jai kalba. Žodžiu, esame namuose, netgi ir jei šie namai ne visiškai mieli.

Į kūrinio veikėjus pažvelgė kaip į marionetes, kurias judinant galima atskleisti pasaulio – to senojo, to šiuolaikinio ir tikriausiai to būsimojo – mechanizmus.

Tuo metu Oskaras Koršunovas surado „Akyje už akį“ puikų erotiškai politiško kabareto su fone vykstančia tragedija scenarijų. Į kūrinio veikėjus pažvelgė kaip į marionetes, kurias judinant galima atskleisti pasaulio – to senojo, to šiuolaikinio ir tikriausiai to būsimojo – mechanizmus. Todėl pradžioje stroboskopo blyksniuose pasirodo pantomiminės scenelės su būsimosios tragikomedijos, vykstančios valdžios ir geidulių labirinte, veikėjais.

Scena pilnai užstatyta, dideli mediniai seimo suolai su prezidiumo vietomis ir tribūna, slapti perėjimai, gausūs laiptai ir durys, skulptūros ir puošnūs užtvarai kuria scenoje labirintą, kuriame pasiklysta veikėjai, kartais pradingdami prarajoje, kai, pavyzdžiui, pasirodo, kad iškart už tribūnos yra niūrus kalėjimas. Ši dekoracija prispaudžia, tiesiogine prasme prislegia dramos veikėjus, kuriuos akivaizdžiai užgožia išorinės sąlygos.

Tomasz Miłkowski „Erotiškai politinis kabaretas. Apie spektaklį „Akis už akį“ (trybuna.eu)

******

Tai gudrus ir sumanus planas. Apsukrus. Perkeliantis veiksmą į mūsų kasdienybę čia ir dabar. Perkeliantis Shakespeare´ą, lietuvių režisieriaus perrašytą labai įtaigiai pagal lenkiškas realijas. Na ir perkeliantis nauju vertimu. Tad Koršunovas ir pasako mums plastine kalba, ne pačiu tekstu, kokie mes esame. Per daug naudodamasis tuo, ką iš politinio gyvenimo patys puikiai žinome.  Kasdienybės drabužį keičia totalitarizmo kostiumu (ir Kunigaikštis, ir Andželas valdžios perėmimo metu). Reikšmingiausiuose veiksmo momentuose nuolat girgždina pasmerktųjų galvas kapojančią giljotiną. Dramatiniuose momentuose atakuoja pojūčius kruvina strobotoskopo šviesa. Pakeičia veikalą pažodine, publicistine, kabaretine, farsine tikrovės parodija. Su švieslentėmis ant seimo durų. Pakabintu kryžiumi. Deputatai pasidalinę: į karingus kairiuosius ir ortodoksus krikščionis, dar karingesnius dešiniuosius. Dviprasmiškas valdančiojo elito ir paprastų piliečių pūvančio moralinio nuopuolio paveikslas. Režisierius nustebina pabaigoje į seimo salę įvesdamas antiteroristus. Iš pirmo žvilgsnio juos nesunku supainioti su teroristais. Nes tvyro sumaištis, visiškas chaosas. Mus palieka apimtus siaubo. Teigdamas, kad nieko neįmanoma pakeisti. Kiekvienas iš pradžių geras pokytis tėra naujas veiksmingos senos manipuliacijos variantas, naujoms sąlygoms pritaikyta galingų individų interesų kombinacija, jų vienų asmeninių poreikių, įgeidžių, nukrypimų, iškrypimų patenkinimas. Svarbu, kad valdžia leidžia viską. Leidžia tik sau – ir mėgaujasi tuo iki soties. Vieną prievartą keičia kita, dar stipresne ir kitaip klastingesne. Ir viskas prasideda iš naujo – kaip švenčiant politišką Švilpiko dieną[1]. Tik kitaip susiklosčius motyvų ir pinigų, konteksto ir aplinkybių santykiams.

Ir čia galima papriekaištauti, kad spektaklis buvo taip surežisuotas pagal politinį užsakymą. Galima ginčytis ir nesutikti.

Gal ir teisinga – valdžia yra teisės teroras. Beširdės, pažodinės, beatodairiškos teisės, kuri žudo patį žmogų. Jos naudojami instrumentai yra naudingas ciniškai valdančiųjų nebaudžiamumo įrankis. Valdančiųjų botagas ir jų budelis. Shakespeare´o skirstymui į gera ir bloga šiuo atveju nėra vietos. Visi be išimties moraliai pagedę, ir pakeisti, pataisyti šios apgailėtinos padėties neįmanoma. Pastangos tik epizodinės, kad būtų sugrąžinta tariama tvarka ir moralė. Apgaulinga normalumo, teisingumo pergalės vizija. Iš esmės nauja valdžia tokia pat negailestinga ir nedora. Tik kitaip.

Tas triukšmingas, publicistiškas, kabaretinis, spalvotas, stroboskopinis teatrinis lenkų tikrovės vivisekcijos paveikslas, plastikos ir choreografijos viršenybė prieš turinį, kuris interpretuojamas lokaliai, komedinė aktorystė, kartais nukopijuota, perkelia Shakespeare´o nurodytus moralinius ir etinius akcentus, kad  opozicijai būtų suteikta teisė pajusti teisingumą susidūrus valdantiesiems ir paprastiems piliečiams.

Teisė nėra vienoda visiems, šiandien jau nebeturime jokių iliuzijų, abejonių, ir žinome, kad iš tikrųjų teisingumas tėra tuščias žodis. Tie, kurie turi valdžią, padarys viską, kad ją išlaikytų. O tai dar paprasčiau, kai tvyro chaosas ir sumaištis. Spektaklis tai iliustruoja. Įrodo. O biblinė saiko už saiką reikšmė – „Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta“ – lieka svajone, iliuzija, utopija arba pasityčiojimu. Ypač kai valdantieji savo akyje nemato rąsto, tačiau su nepaprastu atidumu artimojo akyje pastebi šapelį.

Ir čia galima papriekaištauti, kad spektaklis buvo taip surežisuotas pagal politinį užsakymą. Galima ginčytis ir nesutikti. Tačiau verta į tai atkreipti dėmesį. Nes ši interpretacija pernelyg konkrečiai argumentuoja. Gina. O juk Koršunovas kalba Shakespeare´o tekstu. Juokina, apgaudinėja, baugina. Įspėja.

„Akis už akį“, Shakespeare´as, Dramos teatras (blog´as „okiem-widza“)

******

Šalta, atitinkamos spalvos erdvė tampa tuo pat metu idealia vieta parodyti, kad tarp viršaus ir apačios, dangaus ir pragaro tėra labai plona riba. Kad galima ją tiesiog peržengti, ir tuos du pasaulius sujungti į vieną, kupiną brutalumo ir neteisybės. Scenoje besisklaidantys dūmai, kino projekcija ir garso takelis idealiai dera, o visa, kas seka juos, sukuria baimės ir grėsmės įspūdį, kuris nesileis nusikratomas. Tuo pat metu akivaizdu, kad šiame spektaklyje svarbu bus šis tas daugiau. Nebesvarbi tampa politinė pusė, tikėjimas, arba visa tai, kas mėgina atskirti gėrį nuo blogio. Nes scenoje kaip pragaro katile yra drėgna ir tvanku, ir visi yra negeri. Tokiose vyraujančiose sąlygose personažuose pradeda ryškėti negailestinga tiesa, slypėjusi kažkur giliausiuose kampeliuose. Jau spektaklio pradžia perkelia mus į patį to šurmulio centrą, kur blogi veikėjai pasirodo iš slėptuvių ir pradeda medžioklę.

Spektaklyje iš tikrųjų labai daug sau leista, parodyta nemaža drąsa ir sumanumas, kad tam tikri politiniai dalykai, kurie mus šiandien supa, būtų pavaizduoti aiškiai ir išraiškingai, tik su tam tikra priedanga.

Toje blogio migloje išryškėja ir nedidelė gėrio dalelė. Bent jau taip pradžioje atrodo, nes vėliau išaiškėja, kad po kryžiumi, Biblija ir rožančiumi slypi veidmainystė. Bažnyčia visiškai nepasirodė kaip institucija, spinduliuojanti gailestingumą – ji sudėjo rankas ir leido istorijai veikti pačiai. Tik paskutiniajai atėjus staiga ji pradeda šaukti ir puikuodamasi savo bibline išmintimi nori pakeisti šalį ir jos gyventojus. Tačiau pakanka pažvelgti į Izabelę, kurią vaidina Martyna Kowalik, kad suprastum, ką tas maldingumas pasiglemš, kur nuves.  Netgi karšta malda ar vienuolės įžadai nepajėgūs pakeisti to, kas iškart matyti pačiame paviršiniame scenografijos sluoksnyje. Ir vėl apie ją kalbu, nes ji sukūrė labai daugiareikšmę erdvę, kurioje kiekviena rekvizito detalė ir netgi aktoriaus judesys turėjo savo prasmę. O ir judesys dažnai buvo dirbtinis, marionetinis, ir tai idealiai atspindėjo atsidavimą valdžiai. Spektaklyje iš tikrųjų labai daug sau leista, parodyta nemaža drąsa ir sumanumas, kad tam tikri politiniai dalykai, kurie mus šiandien supa, būtų pavaizduoti aiškiai ir išraiškingai, tik su tam tikra priedanga. Tačiau pakanka pažvelgti į paskutines scenas, kad suvoktum, kokia yra galutinė šio spektaklio ištarmė.

Agnieszka Kobroń „Akis už akį“ (afiszteatralny.pl)

******

Pirmojoje spektaklio scenoje, lygiai kaip ir epiloge, yra tam tikros poetikos. Onirinė šėtoniško sapno vizija, kur Kunigaikštis (Sławomiras Grzymkowskis) muša šokio ritmą seimo pirmininko lazda, sukviesdamas į sceną demonus primenančius personažus, pirmiausia – genialią Agnieszką Warchulską, skelbia tą politinę aliuziją, kuri vystysis per visą spektaklį. Nes politikos pasaulis niekuo nesiskiria nuo viešnamio, kur viskas parduodama, turi savo kainą, reikia tik žinoti, į ką kreiptis ir kiek sumokėti.

Kiek čia metaforų, kiek prasmių sutelkta. Spektaklis patraukia dėmesį aktorių darbais ir pastatymu.

Vizualinis spektaklio sluoksnis žiūrovų vaizduotę žadins iki pat galo. Nėščia moteris, ant galvos nusileidžianti nuo laiptų, panikos ištikti lakstantys žmonės, apgailėtinas žmogelis, pripažįstantis, kad kryžius yra svarbiausias tiesos determinantas, į žiūrovų salę besibraunantis stenotipininkas – visa čia turi antrą dugną.

Oskaras Koršunovas pripildo „Akis už akį“ inscenizaciją puikių sumanymų. Budeliui padedantis alfonsas laiko savo seimo pirmininko lazdą – šluotą, Kailiakorys, arba budelis, įsitaiso pirmininko krėsle (būdinga: nedaug tereikia, kad žmogus iš padugnių gautų valdžią!), Andželo neryžtingumas išryškėja, kai jis neužtikrinai žengia baliustrados kraštu. Kiek čia metaforų, kiek prasmių sutelkta. Spektaklis patraukia dėmesį aktorių darbais ir pastatymu (apie daug dalykų nesuspėjau parašyti, tačiau kada nors prie jų grįšiu).

Tačiau svarbiausia tai, apie ką kalbėjau pradžioje – kad vėl Lenkijoje turime aliuzijų teatrą, paradoksalu, sukurtą lietuvio, todėl nebus lengva jį išdėti į šuns dienas. „Akis už akį“ – tai puikus įspėjimas pagalvoti apie tai, ar tik pasaulio, valdomo sistemų , „taisymo“ mechanizmai iš tikrųjų tik neblogina padėties…

Włodzimierz Neubart „Akis už akį, arba Apie šlubuojančius valdžios mechanizmus“

******

Užmerkus akis ir klausantis žodžių, sakomų iš Dramos teatro scenos, gali kilti įspūdis, kad skamba dabartinės situacijos, įsigalėjusios šalyje, pašaipus komentaras, parašytas vos ne vakar.

Ir tai susiję ne tik su nauju (labai geru) Piotro Kamińskio vertimu. Baisu pagalvoti, kiek Shakespeare´o „Akyje už akį“ – tikrovės diagnozė, kuri pasirodo vis dar teisinga praėjus keturiems šimtams suvirš metų po jos sukūrimo.

Viskas čia įtartina, moraliniu požiūriu dviprasmiška, veidmainiška, nedora, kupina apsimetinėjimo, nors posėdžių salėje skamba deklaracijos apie teisingus nuosprendžius ir teismus. Pasaulio, kuriame, nors teisės ribos seniai peržengtos, visiškai neabejojama tarnybomis, vienintele instancija beveik iki pat pabaigos lieka Andželas (Przemysławas Stippa) – paleistuvis, apsimetantis dorovingu, kuriam valdžia, gobšumas, o taip pat geiduliai atėmė regėjimo skaidrumą, sveiką protą ir širdį. Tas pasaulis, išsidriekęs tarp seimo, teismo ir vienuolyno, atrodo ankštas, pučiasi nuo ciniškų pašnekesių, melagingų nuosprendžių, manipuliacijų, intrigų ir sąmokslų. Jame pilna dviveidžių, nenuspėjamų pamišėlių, bet guodžia tai, kad yra ir tokių, kurie nepaisydami pasekmių, trokšta išlikti ištikimais sau, savo principams, tiesai, kurios atskleidimas netgi gali kainuoti gyvybę. Tačiau nesileiskime suklaidinami: netgi tie tariamai patys kilniausi taip pat nėra be trūkumų. Tad nežinia, į kurią pusę pasukti, kur ieškoti pagalbos arba bent jau paguodos.

Lyg mes kasdieninėje tikrovėje irgi pabustume su tokiu pačiu įsitikinimu. Ar bent jau pasiduotume tokiai apgaulei, joje rasdami paguodą.

Scenografija primena labirintą, iš kurio nepavyks ištrūkti, kurio atsarginių išėjimų (tiesiogine ir perkeltine prasme) trūkumas lemia absurdišką pabaigą. Tad Gintaro Makarevičiaus sukurtas statinys nustoja būti vien iliustratyvia dekoracija tam, kas vyksta čia ir dabar, bet įgauna universalios erdvės bruožų. Jos dėka, bet visų pirma dėl aktorių, spektaklis, kuris mažiausiai kelis kartus lengvai galėjo nuslysti paprasto politinio kabareto link, kur aliuzija veja aliuziją, atsispiria šiai pagundai. Ansamblišką aktorių vaidinimą apibūdina ypatingas „abipusiškumas“ – suvokiamas kaip dėmesys ir atidumas partneriui, jautrumas jo reakcijoms, „kamuolio atmušimas“, nuolatinis partnerių apsikeitimas energija. Replikomis keičiamasi lengvai, su humoru ir jautriai.

Teatras ir maskaradas paradoksaliu būdu atskleidžia niekšiškumą. Tačiau atpildas už tai yra lemtingas ir netiesioginis, toks, kad niekas nesudrumstų finalinio džiaugsmo ir tvirtinimo, kad gyvenimas yra gražus. Lyg mes kasdieninėje tikrovėje irgi pabustume su tokiu pačiu įsitikinimu. Ar bent jau pasiduotume tokiai apgaulei, joje rasdami paguodą.

Aleksandra Rembowska „Kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta…[2]“(teatralny.pl)

*****

Daug dėmesio skiriama kūniškai aktorių raiška, ir tai gali stebinti, ypač tokiame teatre, kuris su tokia pagarba vertina žodį ir lukštena jame slypinčias prasmes (rašau „gali stebinti“; lenkų kūrėjams vis sunkiau surasti teksto ir įaudrinto aktoriaus fiziškumo lygsvarą). Abu naratyviniai pradai papildo vienas kitą. Viešnamio-parlamento pasaulyje, kuris atiduotas vietininko priežiūrai, iš pirmo žvilgsnio vyrauja iškreipta retorika, sutelkta aplink trumpalaikę kiekvieno nuožiūrą. Valdžios nereprezentuoja publicistiniai intarpai (pavyzdžiui, kryžius rėksnių rankose traktuojamas ir kaip skydas, ir kaip kardas, taip pat ir nelyginant šūkis: „Dink, seni!”) – laimei, nevirstantys pigiu plakatu. Tokie epizodai į veiksmą įjungti su subtilios pašaipos atspalviu.

Tai totalitarizmo in statu nascendi (lot. gimimo būsenoje – vert.) vaizdinys. Spektaklio pabaiga gerokai prasilenkia su laukta visuotinio teisingumo vizija.

Pagrindinė spektaklio ašis visų pirma yra dviejų veikėjų susidūrimas – tai Kunigaikštis, kurio portretą sukūrė Sławomiras Grzymkowskis, ir Andželas, kurį įkūnijo Stippa. Aktoriai kuria skirtingus valdžios pavidalus, nors įsižiūrėjus į jų santykius iš tam tikros perspektyvos, galima padaryti išvadą, kad kai kurie akcentai buvo sumaišyti. Andželas paprastai suvokiamas kaip teroro arba nuo valdžios apsvaigusio jos šalininko įsikūnijimas. Tuo tarpu scenoje pasirodo neurasteniškas galantas, kuris pasiūlymą užimti vietininko pareigas sutinka isteriškai juokdamasis. Neilgai trukus priešais įėjimą į posėdžių salę pasidaro asmenukę. Andželas vartosi po sceną apimtas traukulių, kai Izabelė mainais į brolio gyvybę siūlo savo nekaltybę. Vietininko asmenyje tūno kažkoks sunkiai apčiuopiamas drovumas ir atsargumas,  išryškėjantis susidūrus su erotika ir valdžia (ergo: dviem esminėmis jėgomis, kurios verčia suktis pasaulį), lygiai kaip Andželas prievarta atsidūrė sistemoje, kurios iki galo nesupranta – nors stengiasi savimi pasitikėti. Psichologinį portretą vainikuoja  garsių žodžių iš „Fausto“ parafrazė. Tam tikru metu Andželas pasakys: „Trokšdamas gero, daro bloga“[3]. Būtent tokiuose šmėkštelinčiuose ženkliuose glūdi absoliutus – nors neakivaizdus – režisūrinės interpretacijos maištingumas.

Spektaklį užbaigia efektingas finalas. Tariamas kunigaikščio atvykimas sukelia sąmyšį. Izabelė, kai kurių vertinama kaip šventoji, savo lūpas suteršia populistine agitacija. Kitaip savo šou  vaidina Mariana (nors tik „vaidina“ ir tik „šou“). Priešingose scenos pusėse – rėkiantys sąvadautojai ir dvasiškiai, mosuojantys šventenybėmis. Ir dar kartą keičiasi apšvietimas; šiuokart ekrane pasirodo žodis „maidenhead“. Shakespeare´o mergystė arba nekaltybė čia yra ne tik kūniška kategorija – tai visų pirma minties būsena, nesutepta politinio profiliavimo. Tačiau nėra ko savęs apgaudinėti; šita pelkė įtraukia visus. Todėl, nors tai pernelyg akivaizdus ir nuvalkiotas sprendimas, į sceną įžengia ginkluota brigada. Pasaulis susitingsta stop-kadre; valdovas ir jo maištininkė sutuoktinė pavirsta tamsiais siluetais, išsiskiriančiais kruvinai raudoname fone. Tai totalitarizmo in statu nascendi (lot. gimimo būsenoje – vert.) vaizdinys. Spektaklio pabaiga gerokai prasilenkia su laukta visuotinio teisingumo vizija.

Agata Tomasiewicz „Cupido dominandi[4]“ (Teatr dla Was)

******

Vertimus atrinko ir parengė OKT/Vilniaus miesto teatras

Iš lenkų kalbos vertė Helmutas Šabasevičius

[1] Švilpiko diena (angl. Groundhog Day) – tradicinė šventė, minima Amerikoje vasario 2 d. Jei diena apsiniaukusi, švilpikas išlįs iš savo urvo, ir pavasaris bus ankstyvas; jei saulėta – švilpikas pamatys savo šešėlį ir grįš atgal į urvą, o žiemiški orai laikysis dar šešias savaites. – Vert.

[2] Mt 7-2

[3] Johanno Wolfgango Goethe´s „Fausto“ eilutė – Mefistofelio teksto fragmentas: „[Jėga], kuri tik blogio siekia, tačiau jos darbai geri“. Iš vokiečių kalbos vertė Antanas A. Jonynas.

[4] Publijaus Tacito (apie 56-po117) frazės cupido dominandi cunctis adfectibus flagrantior est(Aistra valdyti degina labiau už visas kitas) fragmentas.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje menufaktura.lt 2016 m. gegužės 10 d.

Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Jeigu išprievartauta vienuolikmetė Lenkijoje pasidarytų abortą, jai grėstų penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. Nebent gydytojas (irgi rizikuodamas sėsti į kalėjimą) pripažintų, kad nėštumas kelia tiesioginį pavojų mergaitės gyvybei.

Tokią pat penkerių metų laisvės atėmimo bausmę naujas abortų draudimo įstatymo projektas siūlo ir vaistininkui, jei šis surizikuotų pastoti nenorinčiai klientei parduoti nuo šiol neteisėtą, „kriminalinį“ preparatą – nėštumo prevencijos piliulę. Kaip žmogžudystės bendrininkas būtų teisiamas ir asmuo, suteikęs Lenkijos pilietei informacijos apie abortus užsienyje. Pavyzdžiui, nėščios nepilnametės mama.

Taip pat nebus leidžiama nutraukti ir nėštumo, kai vaisius yra taip apsigimęs, kad po gimimo net negalėtų išgyventi.

Dar trūksta specialiųjų efektų? Labai prašom. Jei įsigalios naujasis įstatymas, jokia moteris Lenkijoje negalės nutraukti net negimdinio nėštumo. Taip pat nebus leidžiama nutraukti ir nėštumo, kai vaisius yra taip apsigimęs, kad po gimimo net negalėtų išgyventi. Štai dėl ko įstatymo projekte siūloma atsisakyti vaisiaus sveikatingumo tyrimų – uždraudus abortus gimdyti vis tiek būtų privaloma.

Abortas nebus traktuojamas kaip kriminalinis nusikaltimas tik tuo atveju, jeigu medikai įžvelgs tiesioginę grėsmę nėščiosios gyvybei.

Čia dar ne viskas. Trejų metų laisvės atėmimo bausmė įstatyme gali būti numatyta ir už persileidimą. Jeigu teismas įžvelgs bent menkiausią moters kaltę (na, pavyzdžiui, paslydo, pargriuvo ir patyrė vaisiui pražūtingą traumą), ji bus teisiama už netyčinę žmogžudystę.

Lenkų iššūkis D.Trumpui

Tokios naujovės šokiruoja net prie draudimų pratusias lenkes. Dabar Lenkijoje galioja prieš 23 metus priimtas vienas griežčiausių abortų įstatymų ES. Pagal jį abortus leidžiama daryti tik trimis išimtiniais atvejais: po išprievartavimo, kilus grėsmei moters gyvybei ir vaisiaus apsigimimo atveju. Dėl tokio griežto įstatymo per metus padaroma tik apie pusę tūkstančio legalių abortų. Tuo metu kone 200 tūkst. lenkių šios procedūros atliekamos nelegaliai. Tačiau naujasis abortų bilis Lenkiją bloškia į visišką europinės teisės paraštę.

„Jeigu amerikiečiai mano, kad Donaldo Trumpo siūlymas įkalinti abortą pasidariusias moteris nesuderinamas su šiuolaikine teise, tegul pasižiūri į Lenkiją“, – sako Vengrijos centrinio Europos universiteto teisės profesorius Maciejus Kisilowskis.

Lenkijoje nuo praėjusio rudens vykstančius procesus jis vadina „demokratijos nuošliauža“, kurios ryškiausias akcentas iki šiol buvo metodiškas konstitucinio teismo „išmontavimas“.

Beje, JAV prezidentas Barackas Obama į tai niekaip nereagavo, o Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas netgi atvirai palaikė valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ (lenk. PiS) iniciatyvą.

Jeigu amerikiečiai mano, kad Donaldo Trumpo siūlymas įkalinti abortą pasidariusias moteris nesuderinamas su šiuolaikine teise, tegul pasižiūri į Lenkiją.

„Tačiau dabar B.Obama, D.Cameronas ir kiti Vakarų lyderiai turi devynis milijonus priežasčių viską apgalvoti iš naujo – viena priežastis už kiekvieną reprodukcinio amžiaus Lenkijos moterį, kuriai konstitucinių teisių stygius nebėra tik abs­trakti politinė problema“, – rašo M.Kisilowskis, pripažindamas, kad abortų įstatymo pataisos yra dar didesnis skandalas negu Konstitucinio teismo pertvarkymas.

„Kaip ir daugelyje kitų dešiniojo sparno partijų, pavyzdžiui, JAV respublikonų partijoje, PiS yra ir tradicinių konservatorių, ir ekstremistų, prieštaraujančių vakarietiškai demokratijos esmei“, – teigia M.Kisilowskis, pridurdamas, kad daugelyje kitų valstybių radikalus sulaiko puikiai veikianti šalies teisinė sistema. O štai Lenkijoje šis stabdys sugedo. Pirmiausia prezidentas Andrzejus Duda atsisakė patvirtinti teisėtai išrinktus Konstitucinio teismo teisėjus. Vėliau PiS dominuojamas parlamentas prigalvojo visokių procedūrinių trukdžių Konstituciniam teismui dirbti savo darbą. Galiausiai vyriausybė nustojo viešai skelbti oficialų Konstitucinio teismo žurnalą, o tai reiškia, kad teismo nutarimai paprasčiausiai nebeįsigalioja.

„PiS pastangos padidinti savo galias pavertė visą partiją kelių radikaliausių jos narių įkaitais“, – konstatuoja M.Kisilowskis.

Antai neformalus PiS lyderis ir šios partijos „tėvas“ Jarosławas Kaczynskis, kaip manoma, iš pradžių net ragino Katalikų bažnyčią nesiimti abortų klausimo peržiūrėjimo. Tačiau po to, kai įstatymo projektas jau buvo pristatytas visuomenei, jam esą nebelikę nieko kito, tik jam pritarti. „Aš pats esu katalikas, tad klausimas man akivaizdus“, – tik tiek pasakęs J.Kaczynskis.

Beprotybės ragas

Analitikai baiminasi, kad vadinamasis abortų bilis yra tik Lenkijos beprotybės pradžia. Jie pastebi, kad pastaruoju metu Seime pasipylė gausybė siūlymų, nukreiptų prieš pagrindines žmogaus teises ir laisves. Ir viskas vyksta paskubomis, opozicijai nespėjant nė atsitokėti.

Vos atėję į valdžią vadinamieji konservatoriai, kurie iš tiesų yra katalikai ekstremistai, iš karto paskyrė penkis sau priimtinus Konstitucinio teismo teisėjus, kad atšauktų rinkimus pralaimėjusios centristinės vyriausybės paskirtus kandidatus ir sustiprintų PiS įtaką šioje institucijoje. Tačiau to jiems buvo maža.

Neseniai pasirašė teisės aktus, numatančius Lenkijos konstitucinio teismo reformą, kuri iš esmės reiškia Konstitucinio teismo panaikinimą.

Konstituciniam teismui pasipriešinus PiS savivalei J.Kaczynskis pažadėjo išardyti „bičiulių šutvę“ Konstituciniame Tribunole ir apkaltino teismą ginant tik savus interesus bei mėginant neleisti PiS vykdyti savo rinkimų pažadų – didinti socialines išmokas šeimoms, mažinti išėjimo į pensiją amžių ir užtikrinti nemokamą gydymą vyresniems negu 75 metų žmonėms.

Prezidentas A.Duda neseniai pasirašė teisės aktus, numatančius Lenkijos konstitucinio teismo reformą, kuri iš esmės reiškia Konstitucinio teismo panaikinimą. Ir vėl, kaip ir žiniasklaidos įstatymo pataisų atveju, nepadėjo nei kritika, nei perspėjimai. Nors prieš Konstitucinio teismo reformą buvo protestuojama masinėse demonstracijoje, o opozicija tvirtino, kad tokie pakeitimai kelia grėsmę teismų nepriklausomybei, PiS padarė, kaip jiems reikėjo.

Dabar pagal naująją tvarką Konstitucinio teismo sprendimai turėtų būti priimami dalyvaujant 13 teisėjų iš 15-os, nors anksčiau pakankamu kvorumu laikyti devyni teisėjai. Be to, sprendimams priimti reikėtų dviejų trečdalių balsų, o ne paprastos daugumos, kaip būdavo anksčiau.

Po Konstitucinio teismo eilė atėjo ir žiniasklaidai. Seimui paskubomis priėmus naują įstatymą, suteikiantį įgaliojimus tiesiogiai skirti visuomeninių transliuotojų vadovus, PiS žaibiškai perėmė visuomeninės žiniasklaidos kontrolę. Kaip visada – žaibiškai.

Žiniasklaidos įstatymo pataisos, kurios „Teisės ir teisingumo“ dominuojamam parlamentui buvo pateiktos sausio 4-osios vakare, sausio 6 d. jau buvo priimtos. Ir, beje, visiškai lengvai: 232 balsais prieš 152, dar 34 deputatams susilaikius. Kad naujosios pataisos įsigaliotų, bereikia, kad jas priimtų PiS kontroliuojamas Senatas ir pasirašytų PiS palaikomas prezidentas A.Duda.

Pagal naująjį įstatymą visuomeninio radijo ir televizijos vadovus skirs ir atleis iždo ministras. Iki šiol toms pareigoms užimti būdavo skelbiamas Nacionalinės radijo ir televizijos tarybos (KRRiT) konkursas. Pagal naująjį įstatymą dabartiniai Lenkijos visuomeninių transliuotojų vadovai ir priežiūros valdybų nariai bus automatiškai atleisti iš pareigų.

Didysis apsivalymas

Kad beprotybės būtų dar daugiau, trūksta tik egzorcizmo seansų. Buvo ir jų.

Didžiausiam Lenkijos dienraščiui „Gazeta Wyborcza“, vadovaujamam buvusio disidento Adamo Michniko ir laikomam žodžio laisvės tvirtove, sukritikavus naujosios valdžios veiksmus, o ant Varšuvoje įsikūrusios redakcijos lauko sienos pasikabinus didžiulį plakatą su užrašu „Konstitucija be cenzūros“, prie pastato susirinko kunigo vadovaujama įtūžusi dievotų teisuolių minia. Ir ji neapsiribojo tik PiS šlovinančiomis skanduotėmis.

Po eitynių, per kurias protestuotojai pasmerkė „žiniasklaidos melą“, kunigas sukalbėjo piktąsias dvasias turinčią išvaikyti maldą priešais itin modernų laikraščio redakcijos pastatą, o protestuotojai prie pastato susirinko nešini Švč. Mergelės Marijos paveikslu ir transparantu su užrašu „Rožinio kryžiaus žygis už Tėvynę“.

Koja kojon su Vengrija

Tai, kas šiandien vyksta Lenkijoje, daliai apžvalgininkų leidžia brėžti paraleles su Viktoro Orbano vykdoma politika Vengrijoje.

Prof. Janas Rovny aiškina, kad abi valstybės išgyvena panašų istorijos etapą, pasireiškiantį socialliberaliojo politikos poliaus silpnėjimu ir staigiu konservatyvaus nacionalizmo suaktyvėjimu.

Tiesa, didžiausi šių polių skirtumai reiškiasi ne ekonominiu, o sociokultūriniu lygmeniu. Abiejose šalyse kuriasi savotiški socialiai konservatyvių partijų telkiniai: Vengrijoje jų branduolį sudaro „Fidesz“ ir „Jobbik“ partijos, Lenkijoje –  PiS ir „Lenkijos solidarumas“ (SP). Joms oponuoja socialiai liberalios partijos, tačiau ekonominiais klausimais vienų ir kitų pozicijos per daug nesiskiria.

Užtat konservatyviojo poliaus politikai kaip įmanydami siekia didinti takoskyrą tarp liberalų ir konservatorių jiems patogioje socialinių reikalų srityje.

Iš tiesų PiS viena ranka keičia įstatymus ir šokiruoja net konservatyviausius rinkėjus, kita visai neprastai tvarkosi įgyvendindama su ekonominiais reikalais susijusius rinkimų pažadus.

Pavyzdžiui, pirmoje savo kalboje po rinkimų Lenkijos premjerė Beata Szydlo žadėjo padidinti minimalią pensiją, o nuo balandžio pradedama įgyvendinti ir plačiai nuskambėjusi programa „Šeima 500+“, kurios esmė – gimstamumo skatinimas pinigais. Tiesa, iš pradžių žadėta už kiekvieną vaiką mokėti po 500 zlotų, dabar programa šiek tiek kuklesnė – 500 zlotų už antrą ir vėlesnį vaiką, už pirmąjį mokant tik šeimoms, kurių pajamos vienam asmeniui neviršija 800 zlotų per mėnesį.

Beje, šios naujovės neliečia vienišų motinų, auginančių vieną vaiką. Net jei jų pajamos mažesnės nei 1600 zlotų per mėnesį, jokių papildomų pinigų joms nepriklausys, o štai pora, auginanti vieną vaiką ir gaunanti tokias pačias pajamas vienam šeimos nariui, privilegija galės pasinaudoti. „Jeigu tai nėra žmogaus teisių pažeidimas, tada kas?“ – retoriškai klausia J.Rovny.

Jis konstatuoja, kad ir Vengrija, ir Lenkija apribojimus įgyvendina greitai, bet metodiškai. „Abi jos apribojo savo Konstitucinio teismo nepriklausomybę. Suvaržė žiniasklaidą. Vengrijos premjeras V.Orbanas net pareiškė, esą laikas sukonstruoti naują valstybę, paremtą ne liberaliomis, o nacionalinėmis idėjomis“, – pastebi J.Rovny.

Jo nuomone, tiek Vengrijos, tiek Lenkijos nacionalistams labai pasitarnauja ir kontekstas, kurio centre – migrantų krizė. Pasinaudojęs visuomenės reakcija į tūstančius pabėgėlių, per Vengriją plūstančių į Vokietiją bei Skandinaviją, V.Orbanas užtvėrė Vengrijos ir Serbijos sieną, visa gerkle rėkdamas, kad ES politikai vadovauja idiotai, planuojantys paskirstyti pabėgėlius po visą Europą.

Tos pačios imigracijos bangos kontekste vyko ir pernykščiai Lenkijos rinkimai. Esą būtent dėl to laimėjo PiS, o ne „Visuomeninė platforma“ (PO), sutikusi su ES nustatytomis pabėgėlių kvotomis.

Teisingumas – jų pusėje?

Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos Lyčių instituto mokslininkė Magdalena Mikulak tai, kas šiuo metu vyksta Lenkijoje, vadina gerų pokyčių „blickrygu“. „Geri pokyčiai“ – PiS rinkimų šūkis. „Ir tie pokyčiai tokie „geri“, kad norisi verkti“, – sako M.Mikulak. Juk visoje šalyje vyksta masiniai protestai, o lenkai nebespėja susivokti, kas dar naujo nutiko. Vieną dieną paralyžiuojamas Konstitucinis teismas, kitą „sutvarkoma“ žiniasklaida, trečią prabylama apie laisvės atėmimo bausmes moterims.

Kaip sako M.Mikulak, J.Kaczynskį geriausiai apibūdina citata iš garsiausios visų laikų lenkų komedijos „Visi savi“ („Sami swoi“): „Sąd sądem, a sprawiedliwość musi być po naszej stronie.“ Kitaip sakant, „teismas teismu, o teisingumas turi būti mūsų pusėje“.

Marcinas Urynowiczius

“Nereikia pamiršti ir to, kad karo metais žmonių santykiai buvo paremti pagalba vienas kitam. Tai šiandien mes skaičiuojame teisuolius, laikome juos ypatingais, o per karą pagalba buvo savaime suprantamas, kasdienis reikalas, ne priežastis tuo girtis”, – “Veidui” teigė dr. Marcinas Urynowiczius, Lenkijos tautos atminties instituto istorikas.

Jūratė KILIULIENĖ

– Kokie motyvai skatino lenkus padėti žydams, rizikuojant savo pačių gyvybe?

– Pats svarbiausias motyvas – humanitarinis: noras suteikti pagalbą žmogui, kuriam jos reikia. Antra, dažniausiai gelbėtojų pateikiama priežastis, – religinė: esu krikščionis, katalikas, taigi mano pareiga padėti tam, kuris pateko į bėdą. Trečia – tai pagalba savo bičiuliams, pažįstamiems, su kuriais dar prieš karą siejo nuoširdus bendravimas, asmeniniai reikalai. Ketvirta priežastis – priklausymas toms pačioms organizacijoms, tarkim, Lenkijos socialistinei partijai: savo nariams ji stengėsi išrūpinti krikšto metrikus, įrodančius, kad žmogus yra krikščionis, ar kitokius dokumentus, galėjusius padėti išgyventi. Penktas motyvas – siekis išgelbėti tuos žydus, su kuriais jau karo metu užsimezgė vienokie ar kitokie bendri interesai, tarkim, prekybos ryšys.

– Ar buvo tokių gelbėjimo atvejų, kai rizikuota siekiant vien tik finansinės naudos?

– Buvo tam tikra dalis lenkų, kurie siekė uždirbti iš to, kad kažkas nori išsigelbėti ir gali už tai sumokėti didelę sumą pinigų. Yra pasitaikę ir tokių atvejų, kad gelbėtojas virsta žudiku, t.y. paima pinigus, o kai jie baigiasi, išduoda iki tol slėptą žmogų policijai arba pats jį nužudo.

– Kokios paskatos jūsų tiriamoje istorinėje medžiagoje dažniausios?

– Be jokios abejonės, humanitarinės, paskui – religinės. Finansiniai sumetimai eitų pačioje sąrašo pabaigoje. Sunku pasakyti, kokia dalis gelbėtojų vadovavosi būtent jais. Darydamas prielaidą kalbėčiau apie penktadalį.

Reikia pasakyti, kad dauguma lenkų iš žydų, kuriuos slėpė, ėmė kažkokius pinigus. Tačiau tai jau kiti reikalai. Nes pinigai buvo imami ne siekiant praturtėti, o skiriant juos pragyvenimo, kuris okupacijos metais buvo labai brangus, išlaidoms. Juk besislapstančiam žmogui reikėjo maisto, drabužių, dažnai buvo prašoma nuvežti žinią apie juos toli esančioms giminėms, tai irgi kainavo.

– Įvairūs šaltiniai pateikia skirtingą vokiečių okupacijos metais žydus gelbėjusių lenkų skaičių. Kokie yra jūsų, istorikų, duomenys?

– Pagal mokslinius tyrimus, žmonių, kurie vienokiu ar kitokiu būdu padėjo, minimaliai galėjo būti 70 tūkst., maksimaliai – 300 tūkst. Priartėti prie bent kiek tikslesnių skaičių labai sunku. Tas, kas teikė nors mažiausią pagalbą žydams, karo metais tą faktą slėpė.

Nereikia pamiršti ir to, kad karo metais žmonių santykiai buvo paremti pagalba vienas kitam.

Po karo tuo irgi niekas nesigyrė, nes į žydus nebuvo palankiai žiūrima. Viena, jie buvo tapatinami su komunizmu. Antra, pokariu Lenkijoje siautėjo plėšikaujančios  ginkluotos gaujos, taigi buvo labai nesaugu prisipažinti padėjus žydams, kurie buvo laikomi pinigų turinčiais žmonėmis.

Nereikia pamiršti ir to, kad karo metais žmonių santykiai buvo paremti pagalba vienas kitam. Tai šiandien mes skaičiuojame teisuolius, laikome juos ypatingais, o per karą pagalba buvo savaime suprantamas, kasdienis reikalas, ne priežastis tuo girtis.

„Yad Vashem“ institutas tik septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pradėjo apdovanoti kitų šalių piliečius, gelbėjusius Holokausto aukas. Daugelį metų jų buvo labai nedaug, tas skaičius staigiai ėmė didėti tik per paskutinius tris praėjusio amžiaus dešimtmečius – tik tada žmonės nustojo bijoti, išdrįso apie tai kalbėti.

Dabar mudu kalbamės apie teisuolius, kurie gelbėjo žydus. O jei šis pokalbis būtų vykęs netrukus po karo, tiesiog pasakotume vienas kitam apie moterį, kuri padėjo savo kaimynui ar kažkokiems žmonėms iš miško. Kodėl būtume turėję akcentuoti žydus – juk padedama įvairiems žmonėms. Be abejo, tai, kad vokiečiai daugiausia žudė žydus, buvo visuotinai žinoma, bet žmonės bijojo liesti šią temą, kalbėta nebent šeimos, gerų pažįstamų rate, tik ne viešai.

– Kada pasikeitė atmosfera ir ši tema Lenkijoje jau nustojo būti tabu?

– Apie žydus gelbėjusius lenkus pradėta kalbėti tik septintojo dešimtmečio pabaigoje. Labiausiai prie to prisidėjo „Yad Vashem“, nes iki tol šia tema kalbėta bendros lenkų ir žydų kovos su okupantu kontekste. Be to, komunistinė valdžia Lenkijoje tuo metu buvo šiek tiek nacionalistinė. Kai pradėjo sklisti informacija, kad užsienyje kalbama ne tik apie tuos lenkus, kurie gelbėjo žydus, bet ir apie tuos, kurie juos išdavė, žudė, buvo nutarta imtis priemonių ir parodyti, jog tai netiesa. Pradėta rinkti informacija apie lenkus, kurie gelbėjo žydus. Būtent iš šio laikotarpio turime pirmuosius dokumentus, įsitvirtina nuostata, kad tai svarbu.

Jūratė KILIULIENĖ

Specialiai „Veidui“ iš Varšuvos ir Markovos

Žydus Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjusių lenkų muziejus, pavadintas Ulmų šeimos vardu, taps išskirtine vieta ir Lenkijos, ir visos Rytų Europos žemėlapyje. Nors tai – viso labo neįspūdingo dydžio rūdžių spalvos pastatas. Aplink Markovą Lenkijos pietuose dažno valstiečio daržinė atrodo prašmatniau.

Pirmasis šalies muziejus, įamžinantis Antrojo pasaulinio karo metais žydus gelbėjusių lenkų atminimą, Markovos kaime Pakarpatės vaivadijoje atidarytas šių metų kovo 17 d. Jo ekspozicijoje – dokumentai, įrodantys, kad Lenkijoje, kitaip nei okupuotoje Vakarų Europoje, už žydų slėpimą buvo baudžiama mirtimi, taip pat asmeniniai daiktai tų, kurie prarado gyvybę, išgyvenusiųjų liudijimai.

Paprastą kaimiečio trobą ar daržinę primenančio pastato ir ekspozicijos koncepciją kūrė įmonė „Nizio Design International“. Ta pati, kurios architektai projektavo vieno įspūdingiausių šalyje Lenkijos žydų istorijos muziejaus „Polin“ ekspoziciją bei Varšuvos sukilimo muziejų.

Vokiečių okupaciją Lenkijos žemėje slapstydamiesi išgyveno nuo 40 tūkst. iki 120 tūkst. žydų.

„Yad Vashem“, Holokausto aukų ir didvyrių atminimo muziejaus Teisingumo sode Jeruzalėje, auga medžiai, kuriuos pasodino apdovanotieji Pasaulio tautų teisuolio medaliu. Muziejų Markovoje taip pat apjuos atminimo giraitė. Po kiekvienu jos vaismedžiu atsiras granitinės plokštės su 2900 žydų, išgyvenusių karą padedant Pakarpatės gyventojams, pavardėmis. Pasak istorikų, Antrojo pasaulinio karo metais mažiausiai 1600 šio regiono lenkų slėpė mirti pasmerktus savo kaimynus žydus. Apie 200 jų už tai sumokėjo gyvybe.

Tikslaus skaičiaus, kiek jų buvo visoje Lenkijoje, iki šiol nėra. Įvairių šaltinių duomenimis, vokiečių okupaciją Lenkijos žemėje slapstydamiesi išgyveno nuo 40 tūkst. iki 120 tūkst. žydų. Už pagalbą žydams mirtimi nubaustų lenkų galėjo būti nuo 700 iki penkių tūkstančių.

Egzekucija naktį

„Tai buvo naktį… Važiavo čia, kaip vėliau liudijo jaunas vežikas, valstietis iš vieno Pakarpatės kaimo, šalutiniais keliais iš Lancuto. Vokiečių žandarai ir mėlynoji policija. Tarp jų tas, kuris greičiausiai, kaip pavyko nustatyti, įskundė Ulmų šeimą ir Goldmanus, kurie gyveno kartu su ja.

Vienas iš vokiečių sakė vežikams: „Žiūrėkite, kaip miršta lenkiškos kiaulės, kurios padeda žydams.“

Sustojo ant kelio, namas buvo kaimo pakraštyje, šalia nebuvo kitų statinių. Žandarai ir policininkai nuėjo Ulmų namo link. Paskui buvo girdėti šūviai… Paskui pašaukė vežikus ir liepė jiems žiūrėti. Pirma nužudė Chaimo Goldmano sūnus, paskui jį, paskui nužudė Józefą ir Viktoriją Ulmas. Vienas iš vokiečių sakė vežikams: „Žiūrėkite, kaip miršta lenkiškos kiaulės, kurios padeda žydams.“ O paskui nežinojo, ką daryti su vaikais… Šešiais Józefo ir Viktorijos vaikais. Ir tada vokiečių žandarų vadas pasakė: „Nereikės jums čia kaime turėti rūpesčių.“ Ir nužudė visus iš eilės“, – pradėdamas Markovos muziejaus atidarymo iškilmes, tragiškos 1944 m. kovo 24 d. nakties įvykius priminė Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda.

Józefas Ulma buvo gerbiamas visoje apylinkėje ūkininkas, bitininkas, visuomenės veikėjas. Didžioji jo aistra buvo fotografija, liko tūkstančiai nuotraukų, įamžinančių Markovos žmonių gyvenimą, įvairias šventes, mėgėjų teatro spektaklius. Kartu su žmona Viktorija Józefas augino šešis vaikus, laukė į šį pasaulį ateinant septinto. 1942-ųjų rudenį Ulmų namuose prieglobstį rado Chaimas Gold­manas ir keturi jo sūnūs. Netrukus prie jų prisidėjo Ulmų kaimynės Golda Grunfeld ir Lea Didner su maža dukrele. Egzekucijos naktį žuvo visi, taip pat ir kūdikis, kurį Viktorija pradėjo gimdyti.

Ulmas greičiausiai įskundė policininkas Włodzimierzas Lesius, kuriam žydai buvo patikėję saugoti savo turtą, o vėliau užsiminė norintys dalį jo atgauti.

1995 m. Józefui ir Viktorijai buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas. 2003-iaisiais Vatikane pradėtas Ulmų šeimos beatifikacijos procesas.

Žydus gelbėjo tūkstančiai

Markovos muziejaus atidarymo išvakarėse Lenkijos Seime buvo priimtas nutarimas dėl karo metais žydus gelbėjusių lenkų atminimo įamžinimo: „Lenkijos Respublikos Seimas lenkų tautos vardu dar kartą išreiškia pagarbą visiems tautiečiams, kurie rizikuodami savo gyvybe gelbėjo pražūčiai pasmerktus žydus, ir ypač tiems, kurie už suteiktą pagalbą žuvo nuo vokiečių okupanto rankos.“

Jame taip pat pabrėžiama, jog „ši pagarba – tai svarbus priminimas visam pasauliui, kad, priešingai nei okupuotoje Vakarų Europoje, Lenkijos žemėje net už menkiausią pagalbą žydams grėsė mirties bausmė“.

Apskritai lenkų, kaip žydų gelbėtojų, temos iškėlimą įvertindami kaip pusiau tiesos sakymą.

Lenkų, gelbėjusių žydus vokiečių okupacijos metais, muziejaus atidarymas tapo įvykiu ne tik pačioje Lenkijoje. Ši žinia svarbi ir po pasaulį pasklidusioms žydų bendruomenėms. Kai kurie jų atstovai atvirai suabejojo lenkų nuoširdumu, muziejaus atidarymą, ta proga Seime priimtą nutarimą, apskritai lenkų, kaip žydų gelbėtojų, temos iškėlimą įvertindami kaip pusiau tiesos sakymą.

Vis dėlto tragiška Ulmų šeimos istorija – ne vienintelė. Jų vardo muziejuje įamžinta dešimtys Markovoje žydus gelbėjusių teisuolių vardų. 1939 m. čia gyveno apie 4300 lenkų ir 120 žydų. Dauguma žydų buvo nužudyti per vokiečių akciją „Reinhardt“ 1942 m. Su lenkų valstiečių pagalba pavyko išgyventi 21 žydui, po karo jie išvažiavo į Jungtines Valstijas, Kanadą ir Izraelį.

„Labai svarbu, kad Lenkija įamžina teisuolių, nacistinio režimo kankinių, atminimą. Jie tapo savo pačių kilnumo aukomis“, – į muziejaus atidarymo ceremonijos dalyvius iš milžiniško ekrano prabilo Izraelyje, Haifoje, gyvenantis 86 metų Abrahamas Izaakas Segalas, pats atvykti negalėjęs.

Jis – vienas iš tų Markovos žydų, kuriems pavyko išgyventi per nacių okupaciją. Abra­hamui pagalbos ranką ištiesė Janas ir Helena Cwynarai, priimdami jį į savo šeimą, suteikdami savo pavardę. Šios šeimos dėka jis išgyveno ir susilaukė 25 palikuonių. Į iškilmes Markovoje atvyko jo vaikai ir anūkai.

Izraelio „Yad Vashem“ institutas Pasaulio tautų teisuolio vardą iki šiol yra suteikęs 6,6 tūkst. lenkų. Šalia visame pasaulyje žinomų asmenybių, tokių kaip Irena Sendlerowa ar Janas Karskis, buvo tūkstančiai bevardžių lenkų didvyrių, gelbėjusių žydus.

Trumpasis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako dr. Marcinas Urynowiczius, Lenkijos tautos atminties instituto istorikas.

– Kokie motyvai skatino lenkus padėti žydams, rizikuojant savo pačių gyvybe?

– Pats svarbiausias motyvas – humanitarinis: noras suteikti pagalbą žmogui, kuriam jos reikia. Antra, dažniausiai gelbėtojų pateikiama priežastis, – religinė: esu krikščionis, katalikas, taigi mano pareiga padėti tam, kuris pateko į bėdą. Trečia – tai pagalba savo bičiuliams, pažįstamiems, su kuriais dar prieš karą siejo nuoširdus bendravimas, asmeniniai reikalai. Ketvirta priežastis – priklausymas toms pačioms organizacijoms, tarkim, Lenkijos socialistinei partijai: savo nariams ji stengėsi išrūpinti krikšto metrikus, įrodančius, kad žmogus yra krikščionis, ar kitokius dokumentus, galėjusius padėti išgyventi. Penktas motyvas – siekis išgelbėti tuos žydus, su kuriais jau karo metu užsimezgė vienokie ar kitokie bendri interesai, tarkim, prekybos ryšys.

– Ar buvo tokių gelbėjimo atvejų, kai rizikuota siekiant vien tik finansinės naudos?

– Buvo tam tikra dalis lenkų, kurie siekė uždirbti iš to, kad kažkas nori išsigelbėti ir gali už tai sumokėti didelę sumą pinigų. Yra pasitaikę ir tokių atvejų, kad gelbėtojas virsta žudiku, t.y. paima pinigus, o kai jie baigiasi, išduoda iki tol slėptą žmogų policijai arba pats jį nužudo.

– Kokios paskatos jūsų tiriamoje istorinėje medžiagoje dažniausios?

– Be jokios abejonės, humanitarinės, paskui – religinės. Finansiniai sumetimai eitų pačioje sąrašo pabaigoje. Sunku pasakyti, kokia dalis gelbėtojų vadovavosi būtent jais. Darydamas prielaidą kalbėčiau apie penktadalį.

Reikia pasakyti, kad dauguma lenkų iš žydų, kuriuos slėpė, ėmė kažkokius pinigus. Tačiau tai jau kiti reikalai. Nes pinigai buvo imami ne siekiant praturtėti, o skiriant juos pragyvenimo, kuris okupacijos metais buvo labai brangus, išlaidoms. Juk besislapstančiam žmogui reikėjo maisto, drabužių, dažnai buvo prašoma nuvežti žinią apie juos toli esančioms giminėms, tai irgi kainavo.

– Įvairūs šaltiniai pateikia skirtingą vokiečių okupacijos metais žydus gelbėjusių lenkų skaičių. Kokie yra jūsų, istorikų, duomenys?

– Pagal mokslinius tyrimus, žmonių, kurie vienokiu ar kitokiu būdu padėjo, minimaliai galėjo būti 70 tūkst., maksimaliai – 300 tūkst. Priartėti prie bent kiek tikslesnių skaičių labai sunku. Tas, kas teikė nors mažiausią pagalbą žydams, karo metais tą faktą slėpė.

Po karo tuo irgi niekas nesigyrė, nes į žydus nebuvo palankiai žiūrima. Viena, jie buvo tapatinami su komunizmu. Antra, pokariu Lenkijoje siautėjo plėšikaujančios  ginkluotos gaujos, taigi buvo labai nesaugu prisipažinti padėjus žydams, kurie buvo laikomi pinigų turinčiais žmonėmis.

Nereikia pamiršti ir to, kad karo metais žmonių santykiai buvo paremti pagalba vienas kitam. Tai šiandien mes skaičiuojame teisuolius, laikome juos ypatingais, o per karą pagalba buvo savaime suprantamas, kasdienis reikalas, ne priežastis tuo girtis.

„Yad Vashem“ institutas tik septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pradėjo apdovanoti kitų šalių piliečius, gelbėjusius Holokausto aukas. Daugelį metų jų buvo labai nedaug, tas skaičius staigiai ėmė didėti tik per paskutinius tris praėjusio amžiaus dešimtmečius – tik tada žmonės nustojo bijoti, išdrįso apie tai kalbėti.

Dabar mudu kalbamės apie teisuolius, kurie gelbėjo žydus. O jei šis pokalbis būtų vykęs netrukus po karo, tiesiog pasakotume vienas kitam apie moterį, kuri padėjo savo kaimynui ar kažkokiems žmonėms iš miško. Kodėl būtume turėję akcentuoti žydus – juk padedama įvairiems žmonėms. Be abejo, tai, kad vokiečiai daugiausia žudė žydus, buvo visuotinai žinoma, bet žmonės bijojo liesti šią temą, kalbėta nebent šeimos, gerų pažįstamų rate, tik ne viešai.

– Kada pasikeitė atmosfera ir ši tema Lenkijoje jau nustojo būti tabu?

– Apie žydus gelbėjusius lenkus pradėta kalbėti tik septintojo dešimtmečio pabaigoje. Labiausiai prie to prisidėjo „Yad Vashem“, nes iki tol šia tema kalbėta bendros lenkų ir žydų kovos su okupantu kontekste. Be to, komunistinė valdžia Lenkijoje tuo metu buvo šiek tiek nacionalistinė. Kai pradėjo sklisti informacija, kad užsienyje kalbama ne tik apie tuos lenkus, kurie gelbėjo žydus, bet ir apie tuos, kurie juos išdavė, žudė, buvo nutarta imtis priemonių ir parodyti, jog tai netiesa. Pradėta rinkti informacija apie lenkus, kurie gelbėjo žydus. Būtent iš šio laikotarpio turime pirmuosius dokumentus, įsitvirtina nuostata, kad tai svarbu.

Aleksandras RADCZENKO

Po kelių dienų prasidės Seimo pavasario sesija. Priešpaskutinė šios sudėties sesija, taigi ir vienas iš paskutinių šansų užbaigti nebaigtus teisėkūros darbus. Todėl ir nenuostabu, jog vėl pasigirdo kalbų, kad įsisenėjusi ir visiems jau įgrisusi nelietuviškų vardų ir pavardžių rašymo problema bus pagaliau išspręsta. Pats laikas, turint galvoje, kad šiuo metu giliai Seimo stalčiuose guli jau ne vienas ir ne du projektai, bandantys ją spręsti.

Dar prieš dvejus metus buvo įregistruotas socialdemokratų G.Kirkilo ir I.Šiaulienės Vardų ir pavardžių rašymo įstatymo projektas, kuris iš esmės leidžia originaliai oficialiuose dokumentuose užrašyti bet kurį nelietuvišką vardą ar pavardę lotyniškais rašmenimis (jį perrašant iš vadinamojo oficialaus šaltinio).

Konservatoriai V.Stundys, R.Kupčinskas, A.Ažubalis, A.Bilo­taitė ir kiti įregistravo alternatyvų Vardų ir pavardžių rašymo įstatymo projektą, kuris įteisina dabartinį status quo, o originalią nelietuviškų vardų ir pavardžių rašybą leidžia tik paso kitų įrašų skyriuje. Atsirado ir trečias, pateiktas piliečių iniciatyvinės grupės, surinkusios per 50 tūkst. parašų, – Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo pakeitimo įstatymo projektas, kuris panašus į konservatorių siūlymą: pase ir asmens tapatybės kortelėje piliečio vardas ir pavardė įrašomi lietuvių kalbos abėcėlės raidėmis ir pagal tarimą (dabartinė situacija), o paso kitų įrašų skyriaus pirmajame puslapyje ar asmens tapatybės kortelės kitoje pusėje piliečio pageidavimu gali būti užrašyti ir kita kalba lotyniško pagrindo rašmenimis.

Visi šie projektai – ne be ydų: įrašas paso kitų įrašų skyriuje ar kitoje asmens tapatybės kortelės pusėje neturi teisinės galios, taigi oficialiai nelietuviškas vardas ar pavardė ir toliau lieka iškraipyti. Kita vertus, nelietuviškais rašmenimis užrašytam vardui ar pavardei teisinės galios suteikimas kelia dešiniųjų pasipiktinimą, o dar ir ne visai atitinka Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rekomendaciją.

Komisija dar 2014 m. rekomendavo Lietuvos pilietybę įgijusių užsieniečių ir sutuoktinio užsieniečio pavardę priėmusių piliečių pavardes (taip pat ir jų vaikų pavardes) oficialiuose dokumentuose užrašyti nelietuviškais rašmenimis, o nelietuvių kilmės piliečių vardus ir pavardes ir toliau rašyti lietuviškais rašmenimis pagal tarimą.

Pats komisijos sprendimas taip pat kelia ne ką mažiau abejonių, nes asmenis, kurių teisinė padėtis iš esmės identiška, traktuoja skirtingai, o tai prieštarauja Konstitucijai principui.

Abejotina, ar tarp, pavyzdžiui, lenkų kilmės užsieniečio ir lenkų kilmės Lietuvos piliečio, o tuo labiau tarp lenkų kilmės Lietuvos piliečio, kuris yra užsieniečio sutuoktinis ar vaikas, ir lenkų kilmės Lietuvos piliečio, kuris nėra užsieniečio sutuoktinis ar vaikas, egzistuoja tokie dideli skirtumai, kurie leistų pateisinti skirtingų vardų ar pavardžių rašymo reikalavimų taikymą.

Žodžiu, kuo toliau į mišką – tuo daugiau medžių. Kai kas net siūlo šių problemų sprendimą atidėti bent jau tol, kol užaugs ir subręs nauja Lietuvos politikų karta. Tik ar tokių jaunų ir tolerantiškų politikų mes turime ir artimiausiu metu turėsime?

Daug kam vis dar atrodo, kad jaunimas turėtų būti liberalesnis, laisvesnis, tolerantiškesnis. Bet ar tikrai? Varšuvos universiteto Išankstinių nusistatymų tyrimų centro 18–30 metų lenkų nuotaikų tyrimas, atliktas likus savaitei iki Lenkijos Seimo rinkimų, parodė, kad bent jau Lenkijos jaunimas pastaraisiais metais, priešingai, tapo dar konservatyvesnis.

Jauni lenkai nusivylė liberalizmu. Nusivylė ir dogma, kad jeigu daug dirbsi, investuosi į save, mokėsi daug kalbų, pasieksi sėkmę. Daugumai jaunų Lenkijos gyventojų ši sėkmės formulė taip ir liko tik iliuzija. Nustoję ja tikėti jauni žmonės pradėjo ieškoti sėkmės recepto maištaudami prieš elitą.

„Negalima atmesti, kad neapykanta elitui užmaskuotas karjeros įmonėje troškimas: jaunimas gauna mažus atlyginimus ir nemato perspektyvų uždirbti daugiau ar pasiekti tokios kokybės gyvenimo, kuris užtikrintų jiems protingą minimumą: būsto kreditą, automobilį, keliones, tam tikrą komfortą. O elitas tai turi. Ir net turi daugiau“, – sako lenkų žurnalistas A.Leszczyńskis.

Šiaip ar taip, tarp Lenkijos jaunimo vis didesnį populiarumą įgyja ne liberalai, o kaip tik autoritariniai lyderiai bei jų idėjos, kad „stiprioji valdžia“ išspręs visas problemas, kad kritiška žinias­klaida yra blogis, nes kenkia „tautos vienybei“.

Apklausos dalyviai dažniausiai pasisakė prieš tos pačios lyties asmenų partnerystę, prieš pabėgėlių, ypač musulmonų, priėmimą, reikalavo grąžinti mirties bausmę ir šiaip degė noru parodyti pasauliui lenkų jėgą. Būtent tokios nuotaikos sugrąžino Lenkijoje į valdžią J.Kaczyńskio „Teisės ir teisingumo“ partiją ir atvedė į Seimą dar radikalesnius P.Kukizo endekus-tautininkus.

Nesu tikras, ar tokie tyrimai kada nors buvo atlikti Lietuvoje, bet vargu ar mūsų rezultatai labai skirtųsi. Nes ir be tyrimų matome, kad tendencijos mūsų šalyse yra panašios. Nacionalistų maršai kasmet surenka vis daugiau jaunų dalyvių, tarp jaunimo nemažėja mirties bausmės šalininkų, o nacionalistiniai, rasistiniai ir antisemitiniai proveržiai sulaukia visuotinio pritarimo.

Ši jaunimo neapykanta daug metų ir Lenkijoje, ir Lietuvoje buvo kanalizuojama su emigracijos pagalba. Nepatenkintieji tiesiog išvažiuodavo į Angliją, Airiją ar Norvegiją, dirbdavo, uždirbdavo ir visiškai nesidomėdavo vidiniu Lietuvos politiniu gyvenimu. Bet imigrantų krizė Europoje, prastėjantys ES šalių ekonominiai rodikliai neabejotinai jau artimiausiu metu apribos emigrantų iš Lietuvos skaičių. Ir tada piktus jaunuolius pamatysime prie balsadėžių.

Būtent jų balsų tikisi ir antisisteminiai maištininkai, ir nacionalinių partijų, ir V.Tomaševskio blokas. Vargu ar galima tikėtis, kad su jų pagalba atjaunėjęs Seimas ryšis ryžtingai gerinti santykius tarp lietuvių ir lenkų, kai tautinė nea­pykanta padės atsidurti valdžios olimpe.

Kaip tik dabar Lietuvoje turime pragmatiškų politikų kartą. Tai keturiasdešimtmečiai, kurių skaičius  politikoj didėja, kurie įgauna vis daugiau įtakos. Nors jų galvose irgi nestinga stereotipų ir kompleksų, tačiau bent jau jie yra pasiruošę kalbėtis ir ieškoti kompromisų.

Tai politikų karta, kuri dar pamena sovietinio autoritarizmo bjaurumą, bet užaugo jau nepriklausomoje Lietuvoje. Karta, kurios brendimo laikotarpis sutapo su laikotarpiu, kai pradėjome kritiškai vertinti savo istorijos stabus, perėmėme europines vertybes. Karta, kuri augo pakankamai stabilioje, liberalioje demokratijoje ir kuriai sėkmė nusišypsojo – jie padarė karjerą.

Paradoksalu, bet būtent ši jų sėkmė iš dalies ir ugdo jaunimo neapykantą elitui, nes tai ir pažadino apetitą, ir „užbetonavo“ karjeros liftą dar jaunesniems.

Būtent keturiasdešimtmečių karta dar gali šį tą pakeisti į gera Lietuvos ir Lenkijos santykiuose. Bijau, kad jaunų ir drąsių „revoliucionierių“, sprendžiant iš kai kurių jų pasisakymų, karta, jeigu tik jai pasiseks rinkimuose, šių santykių problemas „išspręs“ taip radikaliai, kad ilgai šių „sprendimų“ nepamiršime.

Shutterstock

Žvilgsnis. Lenkija lietuviams neretai asocijuojasi su blogais keliais, pigiais maisto bei kitokiais produktais ir bendra istorija.

Atrodytų, nieko įdomaus kaimyninėje šalyje nėra, o lenkų problemos lygiai tokios pat kaip ir mūsų: didžiulis nedarbas ir masinė emigracija į Vakarus. Bet ar išties Lenkija yra dėmesio neverta šalis? O gal mes tebetikime tuo, kas seniai nebėra tiesa?

Pastarąjį sykį per Lenkiją buvau važiavusi daugiau nei prieš dvejus metus. Jau tada nustebino Varšuvoje statomi nauji keliai su įspūdingomis stiklinėmis galerijomis. Šįkart važiuojant į Pietryčių Lenkijoje esantį pramoninį miestą Staliovą Volią lenkų nusiteikimas atsikratyti blogus kelius turinčios šalies įvaizdžio buvo dar akivaizdesnis.

Jau dabar važiuojant Varšuvos link kur ne kur nutiesti atskiri automagistralės ruožai. Žadama, kad iki 2020 m. keturių juostų kelias drieksis nuo pat Lietuvos sienos.

Dar maloniau nustebino Varšuvos aplinkkelis. Iš koto verčiantis 6–10 eismo juostų kelias, dengtas stiklinėmis galerijomis, saugančiomis miestiečius nuo triukšmo, o vairuotojus nuo kritulių, kelionę pro Lenkijos sostinę padėjo sutrumpinti vos iki keliolikos minučių.

Pastebėjau ir tai, kad nemažai lenkų – tiek jaunų, tiek vyresnių, bent jau miestuose, savo aprangos stiliumi vis labiau primena skandinavus, nei rytų europiečius. Tik vairavimo stilius išliko vis dar toks pat pavojingas, nutrūktgalviškas ir įžūlus – apie tai byloja ir begalės dirbtinėmis gėlėmis papuoštų kryželių bei žvakučių pakelėse.

Gyvenamoji lenkų aplinka taip pat nebeatrodo labai niūri – dauguma senų daugiabučių namų modernizuoti, o jų fasadai švyti išdažyti ryškiomis spalvomis.

„Kaip pas jus vykdoma daugiabučių namų modernizacija?“ – jau vėliau pasiteiravau naujojo savo pažįstamo Andrzejaus Calo. Jis – inteligentiškos išvaizdos į šeštąją dešimtį įkopęs lenkas iš Staliovos Volios. Kadaise Andrzejus dirbo Maskvoje, todėl puikiai kalba rusiškai, nors ir su ryškiu lenkišku akcentu.

Jis paaiškino, kad daugiabučiai namai Lenkijoje tvarkomi iš kaupiamųjų lėšų, kurias gyventojai kas mėnesį moka daugiabučio namo administratoriui. Įmoka priklauso nuo gyvenamojo ploto dydžio. Bet kuriuo atveju, pasak Andrzejaus, ji nėra didelė.

Dar vienas dalykas, kurio neįmanoma nepastebėti, ypač važiuojant vis labiau į Lenkijos pietus, yra obelys – mažaūgiai kreivoki medeliai, susodinti tvarkingomis eilėmis, kaip kokie vynmedžiai. Kodėl lenkai obuolius augina it vynuoges?

„Tai ypatingas mūsų ūkininkavimo būdas, – jau vėliau man paaiškino Andrzejus. – Taip susodinti medeliai duoda gerokai didesnį derlių, o ir prižiūrėti juos paprasčiau – tarp medelių važiuoja siauri traktoriukai, kurie juos apgeni ir nupurškia priemonėmis nuo kenkėjų. Jau pirmaisiais augimo metais obelys duoda pusę savo galimo derliaus, o antrais ir paskesniais – visą. Po penkerių metų medeliai pašalinami ir jų vietoje auginami nauji.“

Netikėti šio būdo veiksmingumu nėra pagrindo – Lenkija yra viena didžiausių obuolių eksportuotojų pasaulyje, kaip teigiama, aplenkusi netgi Kiniją. 2012–2013 m. Lenkijos obuolių eksportas siekė 1,2 mln. tonų, o jo vertė sudarė 438 mln. eurų. Daugiausiai lenkiškų obuolių įsigijo Rusija, Baltarusija, Vokietija ir Ukraina.

Tiesa, pernai šis tas pasikeitė. Nors Lenkijoje buvo kaip niekada geras obuolių derlius, didžiausia šių vaisių pirkėja Rusija paskelbė embargą. Kadangi tai įvyko likus maždaug mėnesiui iki derliaus nuėmimo, teko skubiai spręsti nemažą galvosūkį, kur dėti šitiek obuolių.

ES parėmė nuo embargo nukentėjusius ūkininkus, o neparduotus obuolius, kad nepražūtų, prisakyta nemokamai dalyti patiems lenkams. „Dabar kiekvieną savaitę į miestų aikštes atvažiuoja obuolių augintojai ir nemokamai gyventojams dalija dėžes obuolių. Tad obuoliais esame apsirūpinę – galime ir jus pavaišinti“, – netikėta nauda gyventojams džiaugiasi Andrzejus.

Į akis krinta ir tai, kad kaimuose, ypač esančiuose labiau į šalies pietus, stovi gana daug naujos statybos namų su išpuoselėta aplinka. Pasak Andrzejaus, tai už emigrantų pinigus pastatyti namai. Esą daug jaunų emigravusių lenkų gimtojoje šalyje statosi nuosavus namus, tikėdamiesi kada nors čia sugrįžti gyventi.

Deja, kol kas grįžti į tėvynę lenkai neskuba, o emigracija vis dar išlieka viena didžiausių šios šalies problemų. Kaip rodo statistika, nuo 2004 m., kai šalis tapo Europos Sąjungos nare, iki 2011 m. iš Lenkijos emigravo daugiau kaip du milijonai žmonių. Didžiausia emigracijos banga buvo po 2006–2007 m.

Kaip ir Lietuvoje, pagrindinė emigracijos iš Lenkijos priežastis – nedarbas. 2012 m. darbo neturinčių žmonių šioje šalyje buvo net daugiau nei 1991-aisiais ir kone pusė jų nedirbo ilgą laiką.

Nepaisant nedarbo, Lenkijos ekonomika nuolat auga. 2009 m. per krizę ši šalis ne tik išvengė nuosmukio, bet ir pademonstravo teigiamą bendrojo vidaus produkto prieaugį tarp visų ES narių.

Lenkijos pramonė gana išsivysčiusi. Iki Antrojo pasaulinio karo ji buvo koncentruota į anglių, tekstilės, chemijos, mašinų, geležies ir plieno sektorius. Šiandien išsiplėtė ir į trąšų, naftos cheminių produktų, automobilių įrangos, elektronikos, automobilių gamybą, laivų statybą.

Kaip atrodo vienas pramoninių Lenkijos miestų, sužinojau pasiekusi kelionės tikslą – Pietryčių Lenkijoje, prie Vyslos ir Sanos santakos, esančią Staliovą Volią. Tai vienas jauniausių Lenkijoje miestų, įkurtas prieš Antrąjį pasaulinį karą plieno ir karinės technikos gamyklos „Huta Stalowa Wola“ (HSW SA) darbuotojams apgyvendinti.

Miestas buvo pavadintas taip pat kaip gamykla. Sakoma, jog vardas „Stalowa Wola“ (lietuviškai „Plieninė Valia“) ketvirtajame dešimtmetyje gimė tuomečiam Lenkijos gynybos reikalų ministrui generolui Tadeuszui Kasprzyckiui ištartus žodžius, kad centrinė Lenkijos pramoninė sritis simbolizuoja „plieninę lenkų tautos valią modernizuotis“.

Šiuo metu Staliovoje Volioje gyvena per 64 tūkst. gyventojų – šiek tiek daugiau nei Alytuje. Dauguma jų, tarp kurių ir A.Calas, dirba buvusioje HSW SA gamykloje, dabar žinomoje „Dressta“ vardu. Ši įmonė per daugelį metų pakeitė ne tik savo vardą, savininkus, bet ir išplėtė gamybos sritį.

Septintajame aštuntajame dešimtmetyje HSW SA pradėjo gaminti ne tik karinę techniką, bet ir statybų transporto priemones. Šiuo metu „Dressta“ gamina vikšrinius buldozerius, vamzdžių klotuvus, ratinius krautuvus, juostinių transporterių keistuvus ir ekskavatorius-krautuvus.

2012 m. vasarį savo statybos technikos skyrių „Dressta“ pardavė tarptautinei Kinijos statybų technikos gamybos kompanijai „Guangxi LiuGong Machinery Co.“ (geriau žinomai kaip „LiuGong“). Nepaisant to, kad naujaisiais įmonės šeimininkais tapo kinai, visas „Dressta“ transportas tebegaminamas Lenkijoje. Išlaikytas ir prekės ženklas „Dressta“, tik pati antrine tapusi įmonė oficialiai pervadinta į „LiuGong Dressta Machinery Sp.“

Geltonos spalvos „Dressta“ automobiliai dirba visuose žemynuose. Jie gali dirbti tiek ekstremaliame karštyje, tiek arktiniame šaltyje bei atlikti skirtingus darbus: nuo sąvartynų, miškų tvarkymo, kelių tiesimo iki naftos vamzdžių klojimo ar kasybos.

Įmonė savo transporto priemonėmis prekiauja ir Baltijos šalyse – A.Calas yra „Dressta“ kompanijos Rytų Europos regiono vadovas. Tačiau mūsų šalys šiai įmonei yra labai mažai rinka. Labiausiai „Dressta“ orientuojasi į Afrikos, Brazilijos, Jungtinių Arabų Emyratų, Olandijos, Lenkijos, Singapūro, Rusijos ir JAV regionus.

„Dressta“ – ne vienintelis stambus darbdavys Staliovoje Volioje. Čia veikia ir dvi iš trijų Vokietijos holdingo UNIWHEELS AG gamyklų. UNIWHEELS yra vienas didžiausių ratlankių tiekėjų Europos mašinų pramonei. Ši įmonė tiekia ratlankius tokiems žymiems automobilių gamintojams, kaip „Audi“, BMW/MINI, „Mercedes“, „Jaguar“/„Land Rover“, PSA ar „Volvo“.

Net apie 83 proc. grupės produktų gaminama Staliovoje Volioje esančiose gamyklose, kuriose dirba per 1800 žmonių.

Be to, Staliovoje Volioje veikia elektrinė ESW, statybinių medžiagų gamintoja „Prefabet Stalowa Wola“ ir didžiausia Lenkijoje plieno konstrukcijų gamintoja bei eksportuotoja „Mostostal“, kuri surenka ir stato daugybę pramonės statinių – nuo chemijos gamyklų iki radijo bokštų.

Staliova Volia yra pramoninis ir gana nuobodžiai atrodantis miestas, kuris žavesiu negalėtų varžytis su tokiais istoriniais Lenkijos miestais, kaip vos už 30 km esantis Sandomieras ar Krokuva. Vis dėlto, priešingai nei dauguma buvusios Sovietų Sąjungos šalių pramoninių miestų, jis nėra mirštantis. Netgi atvirkščiai – Lenkijos rinkos ekonomikos tyrimų instituto Gdanske duomenimis, Staliova Volia yra vienas pačių patraukliausių šalies miestų užsienio investuotojams.

Giedrė Balčiūtė

Scanpix nuotr.

Lenkijoje, kuri pirmoji išsilaisvino iš komunizmo, bet paskutinė pradėjo vykdyti liustraciją, jau trečią dešimtmetį netyla su šia tema susiję skandalai. Šiandien jo įkarštyje – „Solidarumo“ įkūrėjas Lechas Walęsa. Naujai surasti dokumentai rodo, kad jis buvo slaptasis saugumo agentas, turėjo Boleko slapyvardį ir už informaciją imdavo atlygį.

Bendradarbiavimu su komunistiniu saugumu „Solidarumo“ lyderis apkaltinamas dažnai, o apie tardymo metu pasirašytus dokumentus užsimena ir pats. Iš pradžių jis tikino, kad saugumas tik pasinaudojo jo parašais, kurie leido pasisavinti neva jam skirtų pinigų. Bet antradienį jam prisipažino, kad pasirašė saugumo popierių.

Opozicija šios istorijos eskalavimu kaltina valdančiųjų lyderį Jaroslawą Kaczynskį. „Gazeta Wybor­cza“ teigimu, J.Kaczynskis greičiausiai siekia sugriauti L.Walęsos legendą, kad ant istorijos pjedestalo užkeltų žuvusį savo brolį Lechą Kaczynskį.

1992 m. balsavimo dėl nepasitikėjimo vyriausybe išvakarėse tuometis vidaus reikalų ir dabartinis gynybos ministras Antonis Macierewiczius parlamentui pateikė 64 slaptų buvusių agentų, užimančių aukščiausius postus, sąrašą. Tarp jų buvo ir tuomečio prezidento L.Walęsos pavardė.

1995-ieji: prezidento rinkimų kampanijos įkarštis. Prieš pat palikdamas prezidento postą, L.Walęsa atvirai pareiškia: premjeras socialdemokratas Jozefas Oleksis yra Rusijos šnipas. Vyriausybė netrukus griuvo, o L.Walęsa pralaimėjo rinkimus socialdemokratui Aleksandrui Kwasniewskiui.

2007-aisiais lenkų žurnalistas Bronislawas Wildsteinas internete paskelbė sąrašą su 240 tūkst. tariamų buvusių saugumo agentų pavardžių. Šis interneto puslapis tuomet tapo lankomiausias Lenkijoje.

D.Grybauskaitė su Lenkijos prezidentu A.Duda / "Scanpix" nuotr.

Lietuvos ir Lenkijos santykiai pastaraisiais metais gana ambivalentiški. Viena vertus, abi valstybės yra Europos Sąjungos ir NATO narės, negatyviai reaguojančios į Rusijos agresiją prieš Ukrainą, vertinančios ją kaip pavojų viso regiono stabilumui. Kita vertus, dvišalius Lietuvos ir Lenkijos santykius apsunkina nemalonūs klausimai, kurių niekaip nepavyksta įveikti. Pirmiausia tai Lenkijos priekaištai dėl vietinės lenkų bendruomenės padėties Lietuvoje, klausimai, susiję su lenkiškų vardų ir pavardžių rašymu lietuviškuose asmens dokumentuose ir pan. Natūraliai kyla klausimas, kuria kryptimi gali pasisukti šie reikalai po to, kai praeitais metais Lenkijoje pasikeitė visa aukščiausia valdžia.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Geopolitika.lt jau rašė apie tai, ką pačiai Lenkijai reiškė Įstatymo ir teisingumo (ĮT) partijos įsitvirtinimas valdžioje ir kokių jau turėjo pasekmių šalies gyvenimui. Čia verta trumpai priminti esminius faktus, nes jie yra svarbūs mūsų temai. Taigi, ĮT kandidatui laimėjus prezidento rinkimus, o vėliau šiai partijai švenčiant pergalę ir rinkimuose į parlamentą, sustiprėjo konservatyvi ir tautiškai orientuota politika. Su nerimu pastebima, kad Varšuva ryžtingai pasuko keliu, kuriuo jau kurį laiką eina Budapeštas kartu su ministru pirmininku Viktoru Orbanu ar net Maskva su Vladimiru Putinu. Politinių pokyčių esmė – daugiau kontrolės (pirmiausia viešoje sferoje – žiniasklaidos srityje), užsisklendimas vidinėje politinėje darbotvarkėje, vadinamųjų tradicinių vertybių suabsoliutinimas, radikaliai neigiamas požiūris į migrantus ir pan. Visa tai jau pavertė Lenkiją nauja Europos Sąjungos problema (po Vengrijos), sukėlusia Varšuvos ir Briuselio konfliktą.

Dabar pagrindine politine Varšuvos idėja tapo kova su „Briuselio diktatu“, nacionalinių valstybingumo pamatų stiprinimas.

Jau ir anksčiau Lenkija demonstravo gana dideles ambicijas Europos Sąjungoje: bandė užimti svarbesnę vietą europinėje politikoje ir orientavosi į ES variklį – Vokietiją. Šiandien, atrodo, prioritetai kiek keičiasi. Didelės ambicijos niekur nedingo, tačiau pasikeitė kryptis. Dabar pagrindine politine Varšuvos idėja tapo kova su „Briuselio diktatu“, nacionalinių valstybingumo pamatų stiprinimas. Kita vertus, vargu ar iš ĮT galima buvo tikėtis ko nors kito, žinant šios politinės jėgos įvaizdį ir deklaruotus principus.

Nepanašu, kad Lenkijai strateginė partnerystė su Lietuva būtų tiek svarbi, kiek ji yra svarbi Vilniui.

Tačiau grįžkime prie klausimo, ką tai reiškia Lietuvai. Pirmiausia Vilnius visada stengėsi pozicionuoti santykius su Varšuva kaip strateginius. Tai buvo logiška – atsižvelgiant į bendrą skausmingą istorinę patirtį sovietmečiu, panašias išsilaisvinimo (Lietuvos – iš Sovietų Sąjungos, Lenkijos – iš vadinamojo Rytų bloko) aplinkybes. Svarbu buvo ir tai, kad abi valstybės pasirinko vakarietišką integracijos vektorių ir sugebėjo įveikti gana skausmingus istorinius nesutarimus. Kita vertus, nepanašu, kad Lenkijai strateginė partnerystė su Lietuva būtų tiek svarbi, kiek ji yra svarbi Vilniui. Žiūrint geopolitiškai, šios valstybės vis dėlto yra skirtingų svorio kategorijų (dėl to Varšuva dar ne taip seniai visai natūraliai orientavosi į Berlyną, o ne į Vilnių).

Dabartinės politinės permainos Lenkijoje, žiūrint iš Lietuvos pusės, neteikia didelio optimizmo. Atsižvelgdamas į nestabilumą regione, kuris kyla dėl Rusijos agresyvių veiksmų prieš Ukrainą ir karingų Kremliaus pareiškimų, Vilnius yra labai suinteresuotas, kad Vakarų pasaulio susivienijimai, kuriems priklauso Lietuva, būtų stiprūs ir vieningi.

Dabartinė Lenkijos pozicija aiškiai prisideda prie Europos Sąjungos šalių vienybės skaldymo. Pavyzdžiui, principinė Varšuvos pozicija dėl migrantų tikrai nepadeda spręsti sudėtingos krizės, su kuria šiandien susiduria susivienijusi Europa. Lenkija deklaruoja, kad nacionalinis interesas yra aukščiau Sąjungos intereso. Ši Varšuvos nuostata greičiausiai gali sulaukti ir kai kurių kitų ES šalių palaikymo (pavyzdžiui, Vengrijos, Jungtinės Karalystės), tai apsunkins naštą, kuri, sprendžiant migrantų krizę, guls ant valstybių, atveriančių duris migrantams, pečių, taip pat susilpnins ES, kurios viena iš vertybių ir yra solidarumas, pozicijas.

Varšuva siekia nutolti tiek nuo ES problemų, tiek ir nuo pačios ES, kiek tai įmanoma būnant jos dalimi.

Suprantama, migrantų klausimas iš esmės yra sudėtingas. Ši problema jau šiandien stipriai mitologizuota, ji taip pat nestokoja kontroversiškumo. Liūdnai pagarsėję įvykiai Kelne virto didžiausių baimių, susijusių su migrantais, patvirtinimu, tačiau aišku, kad migrantų klausimą bet kuriuo atveju teks spręsti. Lenkijos pozicija, kaip jau minėta, nepadės europinio sprendimo paieškai. Kitaip sakant, Varšuva savotiškai siekia nutolti tiek nuo ES problemų (pažiūrėti į jas kaip į svetimas), tiek ir nuo pačios Europos Sąjungos, kiek tai įmanoma būnant jos dalimi. Tad Lietuva, reikalui esant, irgi vargu ar galėtų tikėtis Lenkijos solidarumo, nes ši samprata bent jau kol kas apleido Lenkijos politinį diskursą.

Kitas svarbus aspektas – Lenkijos vaidmuo Lietuvos saugumo architektūroje. Dar 2010 metais į viešumą patekus duomenims apie NATO planą Baltijos šalims apginti, tapo aišku, kad jame nemažą vaidmenį atlieka Lenkija – ir kaip teritorija, per kurią būtų permetamos JAV, Vokietijos ir Jungtinės Karalystės pajėgos į numanomą konflikto zoną, ir kaip svarbi NATO karinė jėga, esanti šiame regione.

Nežinia, kiek aktyviai Lenkija, reikalui esant, prisidėtų prie Lietuvos (ar kurios nors kitos iš Baltijos šalių) gynybos.

Atrodytų, Lenkijos politika gynybos sferoje kol kas nesikeičia. Varšuva neturi didesnių iliuzijų dėl Rusijos (skirtingai nei ta pati Vengrija ar Čekija) ir aiškiai mato jos karinės agresijos prieš Ukrainą pasekmes. Vargu ar Lenkijos politiniame gyvenime dabar galėtų atsirasti daugiau simpatijų Kremliui, juolab, kad ĮT atėjus į valdžią vėl bandoma aktualizuoti tuometinio Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio (šios politinės jėgos atstovo) žūties lėktuvo katastrofoje prie Smolensko klausimą. Į viešumą vėl traukiama sąmokslo teorija, kad ši lėktuvo katastrofa galėjo būti neatsitiktinė.

Tačiau saugumo klausimas irgi remiasi tuo pačiu solidarumu, kurio dabar Varšuva stokoja, tad iš tikrųjų nežinia, kiek aktyviai Lenkija, reikalui esant, prisidėtų prie Lietuvos (ar kurios nors kitos iš Baltijos šalių) gynybos.

Sudėtingas išlieka ir dvišalių santykių klausimas. ĮT garsėja griežtu konservatyviu požiūriu. Šios politinės jėgos atstovai, numanoma, nesidrovės kelti aštrius dvišalių santykių klausimus, kurių tinkamo sprendimo nepavyksta rasti jau daug metų (tenka pripažinti, kad dažnai tam pritrūksta politinės valios pačioje Lietuvoje). Nepamirškime ir to, kad naktį po rinkimų į Lenkijos parlamentą ĮT partijos būstinėje Varšuvoje buvo pastebėtas Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis Valdemaras Tomaševskis, kuris pavertė visus minėtus sudėtingus klausimus savo pagrindiniu politiniu kapitalu. Pranešama, kad į ĮT štabą V.Tomaševskis buvo pakviestas šios partijos vadovybės.

Su dabartine Lenkijos valdžia gali būti sudėtinga plėtoti vaisingą dialogą, kaip ir su bet kuria kita gana radikaliai nusiteikusia jėga.

Atsižvelgiant į visa tai, galima pažymėti, jog Lietuva iš tikrųjų yra suinteresuota gera ir patikima kaimynyste su Lenkija, nes šį interesą natūraliai nulemia saugumo, stabilumo bei ekonominio bendradarbiavimo aspektai. Tačiau su dabartine Lenkijos valdžia gali būti sudėtinga plėtoti vaisingą dialogą, kaip ir su bet kuria kita gana radikaliai nusiteikusia jėga.

Tai jau parodė minėtasis Varšuvos ir Briuselio konfliktas. ĮT konservatyvumas neleidžia tikėtis šios politinės jėgos polinkio į kompromisą, kuris būtinas sprendžiant sudėtingus Lietuvos ir Lenkijos dvišalių santykių klausimus. Kita vertus, svarbu pabrėžti, kad Lietuvos ir Lenkijos požiūris į saugumo klausimus vis dar sutampa. Dabar tai gali tapti pagrindine platforma dialogui plėtoti. Šios platformos reikėtų pabandyti neprarasti.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. vasario 17 d.

Krokuva / Asmeninio archyvo nuotr.

Gyvendamas Berlyne daugiau kaip 7 metus, išbandžiau kone dešimtis skirtingų būdų, kaip sugrįžti į gimtinę. Kadangi į Lietuvą grįžtu bent 3-4 kartus per metus, vis svajoju susirasti tą idealų maršrutą. Buvo metų, kai tiesioginis susisiekimas lėktuvais ir autobusais buvo itin prastas, todėl pradėjau eksperimentuoti. Būtent iš šių daugiamečių eksperimentų ir gimė žemiau aprašomas maršrutas. Jis nėra nei tiesiausias, nei trumpiausias. Visgi išlieka santykinai pigus, o visi bilietai gali būti nupirkti vos ne tą pačią dieną.

Dmitrijus Kulikas, euroblogas.lt

Bet įspūdžiai iš šios kelionės – neįkainojami. Jaučiuosi lyg filme: štai aš prie senosios karališkosios pilies, dabar stebiu stirnas, besileidžiančias nuo didingų kalnų, ilsiuosi prie žydrojo Dunojaus, o šalia braška socialistinius laikus menantis tramvajus, valgau tikrąjį „Sacher“ tortą prie Vienos operos ir mąstau apie gyvenimą atokiose Prahos senamiesčio gatvėse.

1 diena. Pasisveikinimas su Vaveliu

Daugelis sutiktų, kad didžiausia „kliūtis“ vykstant antžeminiu transportu į Vakarų Europą yra beribės Lenkijos kelių platybės. Nori ar nenori, visgi reikės sugaišti jose vieną pilną dieną. Mane kelionė skersai Lenkiją – iš rytų į vakarus – veikia itin depresyviai, todėl nusprendžiau išbandyti pietų kryptį. Tai ne tik padėjo sutaupyti laiko per iki skausmo pažįstamą vidurinės Lenkijos kraštovaizdį ir spalvotų daugiabučių miestelius, bet atvėrė akis į daugybę naujų maršrutų, iš kurių pristatysiu vieną greičiausių, bet tuo pačiu įdomesnių.

7.00–12.40 val.  Vilnius – Varšuva. Tai ilgiausia atkarpa per visą keturių dienų kelionę. Bet kadangi nuo praeitų metų šiuo maršrutu kursuoja ypač patogus autobusas, viena maloniausių. Paprastai negaliu miegoti autobusuose, bet šiame ankstyvą rytą miegu kaip kūdikis. Vairuotojai nemokamai dalija mineralinį vandenį, taip pat galite pasivaišinti kava ar arbata. Veikia bevielis internetas. Išlipęs Centrinėje stotyje turiu apie valandą užkąsti ir susirasti platformą, iš kurios išvyksta traukinys į Krokuvą.

13.55–16.10 val. Varšuva – Krokuva. Jeigu panašus traukinys važiuotų iš Varšuvos į Berlyną, galbūt net nebūčiau ieškojęs kitų alternatyvų. Traukinys tarp dabartinės ir buvusios Lenkijos sostinės prilygsta moderniausiems Vakarų Europos traukiniams. Laikas jame tikrai neprailgsta. Ir vėl „netikėtai“ skelbiama apie atvykimą. Krokuvos centrinėje stotyje palieku daiktus bagažo saugykloje ir išeinu į miestą. Trys valandos – optimalus laikas pasivaikščioti po Senamiestį, nueiti prie Vavelio ir suvalgyti „hipsterišką“ burgerį Kazimieže.

Dmitrijus Kulikas / Asmeninio archyvo nuotr.

19.20–21.20 val. Krokuva – Zakopanė. Renkuosi regioninį autobusą, nes vykstantis iš Varšuvos gali vėluoti. Truputį mažiau komforto, bet neblogai. Panašiomis sąlygomis dar prieš dešimt metų 17 valandų autobusu važiuodavau iš Vilniaus į Berlyną. Atvykęs į Zakopanę pradedu giliai kvėpuoti, grynas kalnų oras svaigina. Paprastai rezervuoju kambarį viename iš dviejų didelių socialistinius laikus menančių pensionų, kurie įsikūrę vos porą šimtų metrų nuo stoties. Kambarys dviem kainuoja apie 20 eurų, vienam tiek pat. Į kainą įskaičiuoti netikėtinai skanūs pusryčiai.

Nors ir vėlyvas vakaras, bet jėgų dar užtenka išeiti į Krupówki – Zakopanės „Basanavičiaus“ gatvę, kur gausu įvairiausių parduotuvių ir restoranų. Lyginant Tatrus su Lietuvos pajūriu, Zakopanė būtų Palanga, o kitoje kalnų pusėje − Slovakijoje – išsibarsčiusi Tatrų Neringa – miestas Vysoké Tatry. Ten keliausiu rytoj.

2 diena. Kylam aukštai

9.15–10.30 val. Zakopanė–Tatranská Lomnica. Koks nebūtų viliojantis naktinis gyvenimas Zakopanėje, geriau praleisti vakarą ramiai, nes ryte laukia vaizdingiausias maršrutas visos kelionės metu. Tvarkingas retro autobusas iš socialistinių laikų, o aplink tik didingi kalnai. Tęsiant palyginimą su Neringa, Tatranská Lomnica būtų Tatrų Juodkrantė – idiliškas miestelis aukščiausių viršukalnių papėdėje. Apsistoju viename iš XIX a. pensionų (20-25 eurų asmeniui), esančių tarp autobusų stoties ir keltuvo į Lomnicos viršūnę – 2634 metrų viršukalnės.

Jaučiuosi lyg Weso Anderso filme „Viešbutis „Grand Budapest“. Virš mano pensiono didingai kyla viešbutis „Didžioji Praha“, kuris neabejotinai inspiravo amerikiečių režisierių. Palieku daiktus, greitai pavalgau viename iš nuostabių ir santykinai pigių restoranėlių ir – į kalnus.

Dėmesio! Jei jūs nesate patyręs kalnų keliautojas, įvertinkite orus. Jei smarkiai apsiniaukę ar lyja, geriau nuvažiuokite į Tatrų Nidą – Štrbské Pleso, kur galėsite pasivaikščioti aplink didžiausią kalnų ežerą. Bet jei orai nors kiek kelia optimizmo, likite Lomnicoje. Net esant nedideliems krituliams, jūs galite pakilti su keltuvu į Skalnaté pleso (1754 m, taip pat galite pėsčiomis, nors ši atkarpa nėra pati vaizdingiausia), kur atsidursite prie pačių aukščiausių Tatrų viršukalnių.

Kylant i Svitovką / Asmeninio archyvo nuotr.

Jei orai geri ir norite dar daugiau nepakartojami įspūdžių, eikite maršrutu link Svištovka viršukalnės (2034 m). Nusileisti galite kaip atėję (su ar be keltuvo) arba iš kitos kalnų pusės – link Zelené pleso, įspūdingo ežero viršukalnių apsuptyje. Prie ežero visą parą veikia „chata“, kur galėsite skaniai ir sočiai pavalgyti ir, kaip vietiniai kalnų keliautojai, atsigerti „tatransky čaj“ – kalnų arbatos su 50-70 proc. alkoholio turinčia trauktine. Grįšite per nuostabų slėnį iš kitos Lomnicos pusės – viešbučio „Didžioji Praha“ pusės.

3 diena. Skirtingi pasauliai abipus Dunojaus

6.40–12.05 val. Tatranská Lomnica – Bratislava. Kalnų nuotykiai ar grynas oras padaro savo. Būdamas „pelėda“, kalnuose pabundu labai anksti. Specialistai jums paaiškins, kodėl taip yra. Bet faktas yra faktas. Ypač Tatruose, kur, kaip teigiama, yra ypatingas „šampaninis“ oras (skirtingai nuo Alpių, Tatruose iki pat viršukalnių pilna augalijos). Todėl drąsiai galima išvykti anksčiau, jėgų bus tikrai. Iš geležinkelio stoties išvyksta vietinis traukinukas į Studený potok, iš ten jau laukia toks pats į Popradą. Dar šį rudenį kelionė iš Poprado į Bratislavą truko vos kelias valandas, dabar – dėl bėgių remonto − 4 val. 40 min.

Bet jei keliauti, tai keliauti. Siūlyčiau susirasti viešbutį ar hostelį tarp geležinkelio stoties ir Obchodná gatvės (10-20 eurų asmeniui), palikti daiktus, skaniai pavalgyti ir traukti bent kelioms valandoms į Vieną, sugalvojus kokį nors konkretų tikslą. Pavyzdžiui, paskutinį kartą aš taip dariau norėdamas apsilankyti Andy Warholo parodoje Albertinos muziejuje.

14.38–15.43 val. // 20.16–21.22 val. Bratislava − Viena – Bratislava. Labai mėgstu trumpas koncentruotas išvykas į didmiesčius, nes laiko rėmai verčia mąstyti kūrybiškai. Paprastai tos kelios valandos palieka kur kas gilesnių įspūdžių negu kelios dienos betikslio vaikščiojimo. O ką jūs nuveiktumėte per 4 valandas Vienoje?

Bratislava / Asmeninio archyvo nuotr.

Vėlyvą vakarą reikia būti tik Bratislavoje, kur, kaip bebūtų keista, naktinis gyvenimas yra daug intensyvesnis ir įdomesnis nei Vienoje. Pradėkite nuo Židovska gatvės, kur galėsite atsipalaiduoti viename iš barų. Po to pakilkite į Pilies kalną, iš kur atsiveria nuostabus vaizdas į miestą. Grįžkite, vėl atsipalaiduokite ir leiskitės į Senamiestį. Naktį Bratislava yra gražiausia.

4 diena. Atrask savąją Prahą

10.10–14.10 val. Bratislava – Praha. Po gana intensyvios ir ilgos vakarykštės dienos norisi ilgiau išsimiegoti. Įsėdus į traukinį „Hungaria“, kurio vagone-restorane tiesiog privalote paragauti vengriškos kiaušinienės, bent jau man atsiranda apgaulingas jausmas – galbūt grįžtama į kalnus? Deja… Nors ir, švelniai tariant, Praha nėra blogiausia alternatyva, nerimą kelia „milijonai“ turistų, kurie tiesiog paralyžuoja Senamiestį. Pernešęs lagaminą į autobusų stoties bagažo skyrių, aš paprastai bandau susirasti prieglobstį Naujamiestyje, parke Petrino kalvoje ar atokesnėse gatvelėse prie Prahos pilies. Kitokia − manoji 4 valandų − Praha apjungia modernų „hipsterišką“ ritmą, didelio parko ramybę ir turistų beveik nesužlugdytą viduramžio dvasią.

18.00– 22.55 val. Autobusas į Berlyną yra beveik toks pat patogus kaip iš Vilniaus į Varšuvą. Dar vienas pliusas – prie kiekvienos sėdynės įmontuoti ekranai su daugybe filmų. Pasidėję daiktus apie vidurnaktį galite būti bet kuriame iš Berlyno „party“ rajonų. Spėjote laiku, viskas tik prasideda.

Asmeninio archyvo nuotr.

Naujausiu Europos galvos skausmu tapusi Lenkija kelia nerimą ne tik ES, bet ir nemažai savo šalies gyventojų. Valdančios partijos „Teisė ir teisingumas“ priimti įstatymai riboja žiniasklaidos laisvę ir teismų nepriklausomumą. Kritiškai partijos veiksmus vertinantys lenkai − 26-erių konferencijų vertėjas Alexanderis ir 27-erių studentė Ewa iš Varšuvos – tinklaraščiui Euroblogas.lt papasakojo, kaip politinė situacija keičia jų gyvenimo planus.

Gabija Karlonaitė, euroblogas.lt

„Dabartinė valdžia neturėtų išlikti iki kadencijos galo, nebent ši vyriausybė bandys pakeisti rinkimų įstatymą ar bet ką su tuo susijusį, kad išliktų valdžioje kiek įmanoma ilgiau. Todėl šiuo metu mąstau, ar bus galima tikėtis rinkimų po 4 metų? Jeigu ir bus, greičiausiai rinkimų įstatymas bus pakeistas taip, kad „Teisė ir teisingumas“ galėtų išlikti valdžioje, kaip padarė „Fidesz“, valdančioji partija Vengrijoje“, − susirūpinimą demokratijos ateitimi išreiškia konferencijų vertėjas Alexanderis.

Ewa įsitikinusi, kad niekas nebesustabdys „Teisės ir teisingumo“ partijos nuo, pasak pašnekovės, kvailos politikos. Mergina pati dalyvauja demonstracijose prieš dabartinę valdžią. Ji tikisi stipresnio spaudimo iš Europos Sąjungos.

„Manęs niekas negąsdina, aš tikrai nepaliksiu savo šalies tokioje situacijoje! Jaučiu, kad turiu dalyvauti demonstracijose. Greičiausiai dabar įsijungsiu į nevyriausybinių organizacijų veiklą, nors prieš rinkimus planavau dirbti Užsienio reikalų ministerijoje“, − ateities planų pokyčius dėl dabartinės situacijos atskleidžia Ewa.

Radau pakankamai galimybių Lenkijoje, bet dabar vėl kreipiu savo mintis svetur.

Alexanderis irgi permąsto savo ateities planus: „Pirmą kartą gyvenime pradėjau rimtai mąstyti apie galimybę siekti karjeros užsienyje. Tokias mintis lemia ne tik profesionalumo siekis, bet ir politinė situacija šalyje. Jau esu buvęs užsienyje, bet ne todėl, kad jaučiausi prastai ar dėl galimybių stokos savo šalyje. Tiesą sakant, radau pakankamai galimybių Lenkijoje, bet dabar vėl kreipiu savo mintis svetur. Norėčiau gyventi atviresnėje ir tuo man artimesnėje visuomenėje.“

Pasenusi patriotizmo versija

„Teisės ir teisingumo“ reprezentuojamos vertybės remiasi pasenusia patriotizmo versija. Tai dirbtinai išpūstas nacionalinis pasididžiavimas, kuriamas kankinimų ir žalos patirtimi, kurią Lenkija patyrė dėl likusio pasaulio veiklos“, − partijos populizmo ramsčius aiškina Alexanderis.

Jie naudoja tiesmukai komunistinę retoriką savo pačių kritikuojamoms sovietinio režimo liekanoms Lenkijoje.

Vaikinui partijos „Teisė ir teisingumas“ retorika atrodo įdomi ir išskirtinė. „Jie naudoja tiesmukai komunistinę retoriką savo pačių kritikuojamoms sovietinio režimo liekanoms Lenkijoje. Pavyzdžiui, valdžios kritikai yra apibūdinami, kaip antilenkai arba problemų kėlėjai, arba sakoma, kad jiems praplauti smegenys. Man pačiam tai skamba kaip šiandieninė Kinija“, − požiūriu dalinasi pašnekovas.

Pasak Alexanderio, partijos komunikuojamos socialinės gerovės gairės yra labai skurdžios, primityvios. Ewa pritaria ir mano, kad palaikyti valdančiąją partiją gali tik nemąstantys kritiškai ir nesuprantantys, kas slypi už partijos pažado „500 zlotų už kiekvieną vaiką“.

„Daug jaunų žmonių, dalyvaujančių mitinguose, man kelia viltį, kad mums visgi rūpi, kas vyksta su mūsų šalimi. Deja, remiantis naujausiomis apklausomis, didžioji dauguma jaunimo palaiko vyriausybę. Manau, kad tai susiję su išsilavinimu ir kritinio mąstymo trūkumu“, − apie dominuojantį jaunimo požiūrį į valdžią pasakoja Ewa.

Alexanderis įsitikinęs, kad šnekėti apie jaunimo daugumos požiūrį yra neteisinga.

Bijau, kad visa tai, ką pasiekėme per pastaruosius 25 metus, gali būti sugriauta populistine politika, kuri nėra į naudą mūsų ekonomikai.

„Didžiausia problema yra tai, kad visuomenė tampa poliarizuota, bet nėra tendencijų, kurios lemia visuomenės išsiskyrimą. Išsilavinę prieš neišsilavinusius? Ne, mačiau daug intelektualių žmonių, kurie palaiko partiją. Miestiečiai prieš kaimiečius? Ne, tiesa tik, kad Varšuvoje „Tvarka ir teisingumas“ niekada neturėjo stipraus palaikymo. Bet jie turi palaikymą, pavyzdžiui, mano gimtinėje, Auštutinėje Silezijoje, kur etninis ir lingvistinis lenkiškas identitetas yra labai gajus“, − Alexanderis paaiškina heterogeninį valdančiosios partijos elektoratą.

„Jaučiu, kad situacija tikrai neveda į šviesią ateitį. Bijau, kad visa tai, ką pasiekėme per pastaruosius 25 metus, gali būti sugriauta populistine politika, kuri nėra į naudą mūsų ekonomikai“, − sako Ewa.

"Scanpix" nuotr.

Praėjusių metų spalio 25 d. Lenkijoje vykusius rinkimus į žemesniuosius šalies parlamento rūmus – Seimą ryškia persvara laimėjo Įstatymo ir teisingumo (ĮT) partija, 460 vietų parlamente gavusi 235 mandatus. Įvertinant tai, kad gegužės mėnesį vykusius prezidento rinkimus laimėjo laikinai narystę ĮT sustabdęs Andrzejus Duda, galima teigti, kad visa aukščiausioji šalies valdžia dabar priklauso šiai partijai.

Matas Jakaitis, geopolitika.lt

Nors ĮT – konservatyvių ir palyginti griežtų religinių pažiūrų partija, į pastaruosius rinkimus ji ėjo vedama gana prieštaringų šūkių. Viena vertus, atvirai skelbė artimas nacionalistinėms ir antirusiškas nuostatas, pasisakė prieš per didelį, jos supratimu, Europos Sąjungos diktatą šalies gyvenimui, siekė abortų ir dirbtinio apvaisinimo uždraudimo, o kita vertus, kad ir kaip būtų keista, skelbė socialistines nuostatas: žadėjo sumažinti pensinį amžių, didinti mokesčius bankams, pensininkus aprūpinti nemokamais vaistais, už antrą ir daugiau vaikų jaunoms šeimoms mokėti po 500 zlotų (117 eurų) per mėnesį ir pan.

Gal kaip tik toks rinkiminių siūlymų margumynas ĮT padėjo laimėti, juolab kad pagrindinė jos konkurentė – Pilietinės platformos partija – rinkimuose dalyvavo be savo lyderių – į vadovaujančius ES postus deleguoto Donaldo Tusko bei buvusio užsienio reikalų ministro ir Seimo maršalo Radoslawo  Sikorskio.

Nauja vyriausybė – nauja žiniasklaidos politika

Reikšdama protestą „Polskie Radio“ kas valandą grojo Lenkijos himną ir Bethoveno „Odę džiaugsmui“ – ES himną.

Po rinkimų suformuota naujoji Lenkijos vyriausybė su premjere Beata Szydlo priešakyje ir Seimo dauguma iš karto ėmėsi radikalių veiksmų jautriose visuomenės gyvenimo ir galimos jo kontrolės srityse. Buvo priimtas naujas žiniasklaidos įstatymas, pagal kurį vyriausybei pavesta tiesiogiai formuoti visuomeninių šalies transliuotojų – televizijos TVP1 ir radijo „Polskie Radio“ – vadovybę.

TVP1 vadovai atsistatydino tą patį vakarą, kai tik buvo priimtas įstatymas, o reikšdama protestą „Polskie Radio“ kas valandą grojo Lenkijos himną ir Bethoveno „Odę džiaugsmui“ – ES himną (tai kėlė ĮT funkcionierių, kurių nuostatos ES atžvilgiu nėra teigiamos, nepasitenkinimą).

ĮT atstovų teigimu, minėtos žiniasklaidos priemonės – šališkos, jos palaikė buvusios šalies vadovybės politinę liniją ir toliau neigiamai veikia politinius procesus šalyje, todėl tiek jų transliuojamų laidų turinys, tiek jų vadovybė turi būti pakeista. Tai ir buvo nedelsiant padaryta: naujuoju Lenkijos visuomeninės televizijos vadovu buvo paskirtas ĮT ištikimas politikas ir žurnalistas Jacekas Kursky.

Tokia sistema reiškia, kad Konstitucinis Teismas nebegalės blokuoti vyriausybės sprendimų be ĮT skirtų teisėjų pritarimo.

ĮT taip pat atšaukė penkis Konstitucinio Teismo (Tribunolo) teisėjus, paskirtus dar Pilietinės platformos vadovaujamos vyriausybės prieš šiai baigiant darbą. ĮT kontroliuojamas Seimas į jų vietą paskyrė kitus teisėjus, be to, nustatė, kad Konstitucinio Teismo sprendimams priimti reikės dviejų trečdalių teisėjų daugumos, nors anksčiau užtekdavo paprastos daugumos. Taip pat posėdyje turės dalyvauti bent 13 iš 15 šio teismo teisėjų, anksčiau užteko devynių.

Tokia sistema reiškia, kad Konstitucinis Teismas nebegalės blokuoti vyriausybės sprendimų be ĮT skirtų teisėjų pritarimo ir taip bus galima atsikratyti pilietinės kontrolės vyriausybės priimamiems sprendimams. Tad ne veltui nuogąstaujama, kad ĮT vykdoma konstitucinė reforma pažeidžia valdžių atskyrimo principą.

Nepritaria opozicija ir ES

Energingai vykdoma žiniasklaidos priemonių ir Konstitucinio Teismo „perėmimo“ politika sulaukė nemenko opozicinių šalies jėgų pasipriešinimo. Varšuvoje ir kituose šalies miestuose vyko tūkstantinės nepatenkintų piliečių demonstracijos, kaltinančios valdžią demokratijos varžymu šalyje ir reikalaujančios atšaukti žiniasklaidos laisvę ir teisėsaugos nepriklausomybę varžančius įstatymus. Tačiau tai valdžios nuostatų nepakeitė, juolab kad Lenkijoje vyko ir naująją šalies vadovybės politiką palaikančių jėgų demonstracijos, tiesa, mažesnės.

Naujasis įstatymas „faktiškai lems tiesioginę vyriausybės kontrolę visuomeninėje televizijoje ir radijuje ir ves prie sistemingo transliuotojų redakcijų šališkumo dabartinės vyriausybės naudai“

Tikėtina, kad nemaloniausia naujajai Lenkijos vadovybei yra tai, kad jos reformos siekiant kontroliuoti visuomeninę žiniasklaidą ir teismų sistemą sulaukė tarptautinio atgarsio, į jas sureagavo Europos Sąjungos vadovybė bei žurnalistų organizacijos. Europos Parlamentas šiuo klausimu netgi pradėjo Lenkijos stebėsenos procedūrą, kad nustatytų, ar šios reformos ir jų įgyvendinimas neprieštarauja demokratijos normoms. Europos žurnalistų asociacija savo laiške Lenkijos pareigūnams nurodė, kad naujasis įstatymas „faktiškai lems tiesioginę vyriausybės kontrolę visuomeninėje televizijoje ir radijuje ir ves prie sistemingo transliuotojų redakcijų šališkumo dabartinės vyriausybės naudai“.

Be to, tiek Lenkijos, tiek užsienio žiniasklaidoje svarstoma, ar ĮT noras sutelkti galią savo rankose nekenkia ES vienybei, o kartu – ar tai nepadeda Lenkijai griauti ES iš vidaus. ĮT atstovai atvirai kalba, kad nori sukurti „Ketvirtąją respubliką“ – tokio tipo Lenkiją, kuri vykdytų savarankišką politiką Europos Sąjungos ir Rusijos atžvilgiu, aktyviai gintų šalies nacionalinius interesus, siektų sugrąžinti į tėvynę per pastaruosius dešimtmečius gausiai emigravusius tautiečius.

Be to, būtų bandoma „išvalyti“ valdžios struktūras nuo „išdavikų“ – taip kai kurie dešinieji vadina Pilietinės platformos partijai priklausančius pareigūnus. Vienas žymiausių Lenkijos disidentų, laikraščio „Gazeta Wyborcza“ redaktorius Adamas Michnikas neseniai teigė, kad jeigu pasikeitus valdančiajai daugumai iš visų valdžios institucijų išstumiami pralaimėjusieji, tai yra „antikomunizmas su nežmogišku veidu“ (aliuzija į Michailo Gorbačiovo laikų SSRS siekį kurti „komunizmą su žmogišku veidu“).

Padeda V.Putinui?

ĮT pergalė liudija, kad Lenkija pradėjo dreifuoti ta kryptimi, kurią nužymėjo Budapeštas ir Maskva.

Kaip interneto portale „Wirtualna Polska“ apie naująją Lenkijos vadovybę rašo žurnalistas Ziemowitas Szczerekas, „vienoje organizacijoje – ES, kuri garantuoja mums saugumą, mes klibiname jos konstrukciją, o kitoje – NATO – mes sėkmingai silpniname savo pozicijas“. Anot žurnalisto, „ĮT pergalė liudija, kad Lenkija pradėjo dreifuoti ta kryptimi, kurią nužymėjo Budapeštas ir Maskva“.

Čia aiškiai užsimenama pirmiausia apie kritišką Vengrijos premjero Viktoro Orbano požiūrį į Europos Sąjungos politiką apskritai ir į jos šalių narių vienybę, taip pat apie faktinio Vengrijos vadovo pažiūras bei autoritarinius valdymo metodus, kuriuos pradeda perimti ĮT vadovas Jaroslawas Kaczynskis. Anot Z.Szczereko, vertybės, kurių laikosi J.Kaczynskio partija, yra artimesnės Kremliaus vadovui nei Vakarų Europai. Ši partija reikalauja paklusnumo (ir ne tik iš savo narių), nemėgsta būti kontroliuojama, o juk Europos demokratija yra paremta principu, kad įvairios valdžios šakos kontroliuoja viena kitą.

Reikalauja paklusnumo, nemėgsta būti kontroliuojama, o juk Europos demokratija yra paremta principu, kad įvairios valdžios šakos kontroliuoja viena kitą.

Z.Szczerekas teigia, ir ta prasme reikėtų su juo sutikti, kad J.Kaczynskis ir jo partija yra naudingi Rusijai. Juk jeigu Vladimiras Putinas stengiasi susilpninti NATO ir ES, ypač pagal skiriamąją liniją tarp Vidurio ir Rytų Europos, ĮT vykdoma politika Lenkijoje tam yra puikus instrumentas. J.Kaczynskio partija nesiekia kompromisų nei vidaus, nei išorės politikoje, atvirai palaiko V.Orbano kritines nuostatas Europos Sąjungos atžvilgiu, siekia stiprinti dvišalius (o ne ES struktūrose) ryšius su atskiromis ES valstybėmis (ne veltui pirmas po išrinkimo prezidento A.Dudos rimtas „prisistatymo“ vizitas buvo į Didžiąją Britaniją, o ne į Briuselį), bent jau savo veiklos pradžioje laikosi gana priešiškų pozicijų Vokietijos atžvilgiu.

Ir argi tai ne V.Putino svajonė: skatinti ES valstybių nesutarimus, ugdyti priešiškumą Briuselio ir Strasbūro siekiams vienyti Europą? Kaip teigia buvęs Belgijos premjeras, Europos Parlamento Liberalų ir demokratų frakcijos vadovas Guy Verhofstadtas, „…tokiais politiniais veiksmais Kaczynskis padeda Putinui, nes Putinas nekenčia Europos vienybės, o tai, kas vyksta Lenkijoje, gali padėti jam vykdyti savo planus“.

Reikia pasakyti, kad vadovaujantys ĮT politikai nesutinka su tokiais griežtais tiek Europos Sąjungos, tiek savo šalies opozicijos politikų vertinimais. Su gana kategoriškais naujosios Lenkijos vadovybės politikos vertinimais, kuriuos pateikia Europos Komisijos ir Europos Parlamento atstovai, nesutinka prezidentas A.Duda, sausio 18 d. Briuselyje raginęs supratingiau žvelgti į įvykius Lenkijoje ir laikytis rimties sprendžiant jo šalies ir Europos Komisijos ginčus. Be to, kai sausio 20 d. Europos Parlamente buvo svarstomas klausimas dėl pradedamos Lenkijos stebėsenos, premjerė B.Szydlo teigė, kad šalyje pakeitimai atliekami siekiant įgyvendinti pažadus rinkėjams, todėl Europos Parlamentas šį „susitarimą su rinkėjais“ turėtų laikyti tikra demokratijos išraiška.

Smolensko dilema

Tačiau vieną „susitarimą su rinkėjais“ ĮT ir jos vadovui J.Kaczynskiui įgyvendinti turėtų būti sunkoka. Čia turimas omenyje jo pažadas sukurti naują parlamentinę komisiją, kuri ištirtų visas lėktuvo „Tu-154M“ katastrofos, 2010 m. įvykusios Smolensko oro uosto prieigose, aplinkybes. Per katastrofą žuvo tuometis Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis ir per 80 jį lydėjusių pareigūnų, skridusių į Katynės tragedijos 70-mečio minėjimą ir paminklo ten nužudytiems lenkams atidengimą.

Ko lauktų Lenkija iš savo sąjungininkų ES ir NATO, jei dokumente bus nurodyta, kad Lenkijos prezidento nužudymo pėdsakai veda į Kremlių?

Sukurti komisiją nėra sunku, tačiau jeigu komisija prieis prie išvados (o tai tikėtina), kad Smolenske buvo įvykdytas pasikėsinimas, ir jeigu Seimas priims atitinkamą dokumentą, Lenkija gali atsidurti dviprasmiškoje padėtyje. Ko lauktų Lenkija iš savo sąjungininkų ES ir NATO, jei dokumente bus nurodyta, kad Lenkijos prezidento nužudymo pėdsakai veda į Kremlių? Ir ar už tai reikia jį nubausti? Logiškai mąstant, galima tikėtis tik vieno: visiško „naujienos“ ignoravimo. Ir tai, ko gero, būtų racionalus Vašingtono, Londono, Briuselio ir t.t. požiūris.

Tačiau ar toks Lenkijos partnerių požiūris tenkintų J. Kaczynskį ir jo aplinką? Suprantama, kad ne. Bet ES ir NATO abejingumu lenkų „naujienoms“ turėtų būti patenkintas V.Putinas, nes į gana aktyviai savo priešiškumą Rusijai reiškiančią Lenkiją būtų žvelgiama kaip į tarptautinę išsišokėlę, ji būtų lyg ir stumiama į antrą planą tiek NATO, tiek ES struktūrose.

Todėl J. Kaczynskiui dėl to „susitarimo su rinkėjais“ įgyvendinimo teks rimtai pagalvoti. Tikriausiai ir dėl kitų panašių „susitarimų“, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai žlugdo tarptautinį Lenkijos prestižą ar net gali ją „putinizuoti“.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. vasario 1 d.

Kai Lenkijos prezidentas A.Duda, dar būdamas partijos „Teisė ir teisingumas“ (lenk. PiS) kandidatu į prezidentus, važiavo į Berlyną, lenkai ir vokiečiai tikėjosi, kad Lenkijos santykiai su Vokietija liks tokie pat geri, kokie buvo, nors A.Dudos kampanijos metu ir būta daug antivokiškų elementų. Atrodė, kad šis vizitas nuramino vokiečius. Bet kai PiS laimėjo Seimo rinkimus ir panoro kuo skubiau perimti visą valdžią Lenkijoje, Vokietijos politikai sunerimo.

Jacekas Janas KOMARAS

Vokiečiai ir pradėjo groti pirmaisiais smuikais ES kritikoje prieš naują Lenkijos valdžią. Kanclerės A.Merkel krikščionių demokratų frakcija Bundestage net ėmė reikalauti įvesti sankcijas Lenkijai, jeigu Varšuva toliau pažeidinės svarbiausius teisinės valstybės principus, tokius kaip valdžių atskyrimas ar žiniasklaidos laisvė. Europos Parlamente Liaudies partijos pirmininkas Hubertas Reulis savaitraščiui „Spiegel“ sakė, kad jeigu Lenkijos vyriausybė neišgirs to, ką sako Briuselis, ekonominės sankcijos bus neišvengiamos.

PiS politikai skausmingai priėmė ir eurokomisaro G.Oetingerio bei Europos Parlamento pirmininko M.Schulzo pareiškimus dėl procesų, vykstančių Lenkijoje po Seimo rinkimų. Lenkai tai vertina kaip Vokietijos nuomonę, o ne Europos vidaus diskusiją.

Nieko nuostabaus, kad Lenkijos politikai supyko dėl vokiečių dabartinės valdžios kritikos ir dėl įtampos apkaltino vokiečius. Europos reikalų ministras K.Szymanskis interviu dienraščiui „Rzeczpospolita“ aiškino, kad pirmieji pradėjo vokiečiai: „Tai ne Lenkijos politikai pradėjo. Niekas nekritikavo Vokietijos vidaus padėties. O prie mūsų jau keletą savaičių kabinėjasi.“

Kurį laiką PiS politikų choras jautė pareigą skelbti, ką jie mano apie vokiečių kritiką. Kultūros ministras P.Glinskis pareiškė, kad vokiečiai dar neatsiskaitė ir neatgailavo dėl to, kad karo metu išžudė lenkų inteligentiją. Teisingumo ministras Z.Ziobro laiške eurokomisarui G.Oetingeriui išrėžė, kad jis nenori vokiškos tvarkos: „Esu anūkas Lenkijos karininko, kovojusio su „vokiška tvarka“ Armijos Krajovos gretose.“ Pasak Z.Ziobro, vokiečio eurokomisaro žodžiai dėl pavojaus, kylančio demokratijai Lenkijoje, lenkams sukelia baisių prisiminimų.

Kiti PiS politikai netgi paragino boikotuoti vokiškas prekes ir reikalauti iš Vokietijos atsiskaityti už sunaikintą Varšuvą ar atgailauti už tai, kad šiandien vokiečiai išnaudoja pigią lenkų darbo jėgą.

Užsienio reikalų ministras W.Waszczykowskis iškvietė Vokietijos ambasadorių ir įspėjo jį, kad Lenkija neleis Vokietijai kištis į savo reikalus.

Vis dėlto galiausiai abi pusės suvokė, kad įtampa tarp kaimynių nėra naudinga nė vienai jų, ir pradėjo ieškoti išeities. Po Lenkijos užsienio reikalų ministro pokalbio su Vokietijos ambasadoriumi užsienio reikalų ministras F.W.Stein­meieris nusprendė atvykti su vizitu į Lenkiją. Prieš vizitą W.Waszczykowskis pareiškė, kad Vokietijos ministro viešnagė vyks „naujoje atmosferoje“. Ir pavadino F.W.Steinmeierį Lenkijos draugu: „Ši viešnagė rodo, kad mūsų santykiai yra geri ir turi rimtą pagrindą.“

Pasak W.Waszczykowskio, Lenkija su draugiška Vokietija turi daug bendrų europinių reikalų, todėl būtina draugauti. F.W.Steinmeieris aiškino, kad jo vizitas Varšuvoje turi užkirsti kelią dialogo nutraukimui: „Negalime paaukoti mūsų pasiekimų dėl dabartinių viešų nesutarimų. Negalime neįvertinti ilgo kelio, kurį nuėjome nuo priešiškumo iki susitaikymo, pasitikėjimo ir net draugystės.“

Europos Parlamento nariai vokiečiai taip pat bandė mažinti įtampą. Diskusijoje EP apie pavojus Lenkijos demokratijai vokiečiai nedalyvavo. Taigi atrodo, kad bent jau kol kas politinė įtampa tarp Lenkijos ir Vokietijos nuslūgo.

Iš vienos pusės, Varšuva nesitikėjo tokios griežtos Briuselio reakcijos ir dabar jai reikalingi stiprūs sąjungininkai, kad ES, kaip jie patys sako, „netampytų lenkų už ausies“. Iš kitos pusės, vokiečiams dabartinėje ES situacijoje, kai jie dreifuoja vieni, taip pat reikalingi sąjungininkai.

Vokietija aiškiai jaučia Graikijos ir kitų Pietų Europos šalių finansinės ir pabėgėlių krizių pasekmes. Po to, kai iširo Paryžiaus ir Berlyno ašis „Merkozy“, vokiečiams kiekvieną kartą, kai tik jie nori išspręsti kokią problemą, ES tenka kurti naują koaliciją. Tad didelės Lenkijos parama kanclerei A.Merkel yra labai svarbus faktorius.

Tačiau reikia pripažinti, kad ir Lenkija, kuri per visą ankstesnės liberalų vyriausybės valdymo laikotarpį palaikė Vokietiją, iš tokios partnerystės turėjo nemažai naudos. Pirmiausia tai Rytų partnerystės palaikymas. Pakankamai tvirta Vokietijos laikysena buvo ir dėl V.Putino pradėto karo Ukrainoje. Vokietija palaiko Lenkiją ir dėl Rusijos įvesto embargo lenkiškai mėsai bei sankcijų Kremliui.

Gerinti santykių su vokiečiais į Berlyną netrukus vyks premjerė B.Szydlo. Europos reikalų ministras K.Szymanskis komentavo, kad po šio vizito nereikėtų laukti lūžio dvišaliuose santykiuose, bet viešnagė padėsianti paaiškinti padėtį, susiklosčiusią Lenkijoje, atvėsinti emocijas ir pereiti prie dialogo.

Prie įtampos tarp Vokietijos ir Lenkijos eskalavimo prisidėjo ne tik politikai, bet ir žiniasklaida bei vokiečių humoristai. PiS veikėjai labai emocingai reaguoja į vokiečių humorą. Prieš dvi savaites Vokietijos visuomeninės televizijos kanalas parodė satyrinę laidą, kurioje demonstravo videoklipą apie padėtį Lenkijoje. Dainininkas bando ištarti žodį „Polen“, bet jam vis išeina „Popo-Popo Polen“. Vokiškai „popo“ reiškia užpakalį. Tuo metu rodomi skulptūrų užpakaliai. O J.Kaczynskis su B.Szydlo bando dviračiais aplenkti Vengrijos premjerą V.Orbaną.

Savo interneto puslapyje redakcija rašė: „Partnerystė tarp ES ir Lenkijos atšalo. Vienvaldė Lenkijos partija nepriima Vokietijos kritikos. Gal kažkaip susipras per dainą?“

Tai ne pirmas kartas, kai vokiečiai tiesmukiškai šaipėsi iš PiS ir jos vadų. 2006 m. „Die Tageszeitung“ P.Koehleris paskelbė satyrą „Nauja Lenkijos bulvė. Vagys, norintys užvaldyti pasaulį“. Tai buvo aiški aliuzija į filmą „Apie du, kurie pavogė mėnulį“. Kaip žinoma, šiame filme pagrindinį dviejų padaužų, norėjusių pavogti mėnulį ir užvaldyti pasaulį, vaidmenį vaikystėje suvaidino dvyniai Kaczynskiai.

„L.Kaczynskis gyrėsi, kad jis niekada jokiam Vokietijos politikui nepadavė net piršto. Nuolat trimitavo, kad visiškai nepažįsta Vokietijos, jam ji – nebent spjaudyklė Frankfurto oro uoste“, – anuomet rašė vokiečių satyrikas.

Tas  pats laikraštis prieš Veimaro trijulės – Vokietijos, Prancūzijos ir Lenkijos susitikimą pirmajame puslapyje buvo išspausdinęs dvi Lenkijos prezidento L.Kaczynskio nuotraukas, o apačioje – dviejų bulvių paveikslėlį. Po nuotraukomis buvo klausimas: „Kuris iš jūsų dabar pas mus atvyksta?“

Tuomet Lenkijos reakcija buvo neadekvačiai griežta. Prezidentas atsisakė važiuoti į Veimaro susitikimą, o tuometė užsienio reikalų ministrė A.Fotyga prilygino „Die Tageszeitung“ nacių laikraščiui „Stuermer“. Kiti Lenkijos politikai reikalavo, kad Europolas areštuotų teksto autorių ir perduotų jį Lenkijai.