"Scanpix" nuotr.

Pasaulio ekonomistai ir apžvalgininkai negaili pagyrų Lenkijai. Jie žavisi šios šalies ūkio augimu ir prognozuoja tolesnę plėtrą. 2016 ir 2017 m. prognozuojama, kad Lenkijos ūkis augs po 3,5 proc. ir labai greitai valstybė pateks į TOP 20 didžiausių pasaulio ekonomikų sąrašą. Nors visos šalies makroekonominiai rezultatai geri, Lenkijos plėtra vyksta netolygiai. Varšuva jau dabar konkuruoja su kitais dideliais Vakarų Europos miestais, o štai rytinė valstybės dalis išgyvena depresiją.

Gytis Janišius, geopolitika.lt

Lenkija – Rytų ir Vidurio Europos lyderė

Ekonomistų ir apžvalgininkų dėmesio bei pagyrų Lenkija sulaukė, kai per 2008–2009 m. finansinę krizę jos ekonomika ne sumažėjo, o net ūgtelėjo. Ji buvo viena iš nedaugelio visoje Europoje. Didelės Europos Sąjungos investicijos, tvarus ūkio augimas ir didelė 38 mln. gyventojų rinka dar labiau paskatino verslo investicijas. Augant ekonominiam pajėgumui, kyla ir Varšuvos politinės ambicijos. Aukščiausi šalies politikai iš visų partijų ne kartą kalbėjo apie šalies lyderystę visoje Vidurio Europoje.

Skaičiuojama, kad vien „Volkswagen“ koncernui Poznanėje 2016 m. antrą pusmetį dirbs per 16 tūkst. darbuotojų.

Krizės metu Vakarų Europos, ypač Vokietijos, įmonės ieškojo galimybių sumažinti gamybos kaštus, todėl aktyviai perkėlinėjo gamybą į Lenkiją, kur sąnaudos mažesnės, o darbuotojai kvalifikuoti ir yra netoli pagrindinių rinkų. 2012 m. valandinis atlygis Vokietijoje buvo apie 35 eurus, o Lenkijoje apie 7 eurus. Taigi Lenkija atrodė patraukliai, ir jai pavyko pritraukti daug naujų investicijų, o tai toliau skatina šalies ūkio augimą.

Dėl vokiečių pramonininkų investicijų kaimyninė šalis tapo viena didžiausių mašinų gamintojų Europoje. 2000–2015 m. Lenkija padvigubino eksportą, o jo net 42 proc. sudaro mašinos ir jų dalys: automobilių, lėktuvų ir laivų. Automobilius ar jų dalis šalyje jau gamina „Volkswagen“, MAN, „General Motors“, „Fiat“, „Volvo“, „Scania“ ir daug kitų pasaulinių kompanijų. Skaičiuojama, kad vien „Volkswagen“ koncernui Poznanėje 2016 m. antrą pusmetį dirbs per 16 tūkst. darbuotojų.

Investicijos nepasiekia Rytų Lenkijos

Investicijos ir naujos darbo vietos šalyje pasiskirstę labai netolygiai. Daugiausiai tenka sostinei, vakarų ir pietvakarių sritims, o Rytų Lenkijoje ekonomikos augimas gerokai lėtesnis.

Varšuva, Krokuva, Vroclavas ir Trimiestis pajūryje tapo Lenkijos pramonės, gamybos ir paslaugų centrais. 2008–2013 m. Varšuva ir aplink esantis Mazovijos regionas augo sparčiausiai visoje Europos Sąjungoje – 24 proc. ir 2015 m. pasiekė 107 proc. ES vidurkio.

Rytų Lenkiją kamuoja Rytų Europai gerai žinomos problemos – gyventojų senėjimas, jaunimo išvykimas ir kaimų nykimas.

To negalima pasakyti apie Rytų Lenkiją: joje BVP sudaro vos 48 proc. ES vidurkio ir daugiau nei dukart atsilieka nuo sostinės. Šios sritys yra vienos silpniausiai išsivysčiusių visoje Vidurio Europoje. Rytų Lenkiją kamuoja Rytų Europai gerai žinomos problemos – gyventojų senėjimas, jaunimo išvykimas ir kaimų nykimas. Trečdalį šalies užimančiose 5 Rytų Lenkijos vaivadijose (iš 16) – Varmijos Mozūrų, Palenkės, Liublino, Švento Kryžiaus ir Pakarpatės sukuriama tik 15 proc. šalies BVP.

Rytų problemos

Jarosławas M. Nazarczukas iš Olštyno universiteto teigia, kad Rytų Lenkijos atsilikimas ėmė ryškėti nuo 1995 metų. Tai susiję su stipriu Varšuvos ir Mazovijos regiono augimu. Sostinė augdama tapo traukos centru mažiau išsivysčiusių regionų gyventojams, ypač jaunimui, kuris po studijų nebenori grįžti atgal. Trūkstant jaunimo, mažėja gimstamumas, ir taip įsukamas depresijos ratas. Vien 2002–2009 m. dar tik besiruošiančių darbo rinkai jaunuolių regione sumažėjo 20 procentų.

Pasak mokslininkų, Rytų Lenkijos atsilikimas nulemtas keleto faktorių.

Mažinant skirtumus tarp atskirų Lenkijos dalių mokslininkai siūlo susitelkti į vaivadijų centrus ir kitus urbanizuotus regionus.

1939 m. kraštas patyrė Sovietų Sąjungos okupaciją, kuri sutrikdė normalius ekonominius santykius dėl sovietų vykdytos iškreiptos politikos, ir tai atskyrė regioną nuo likusios šalies dalies. Rytų Lenkijoje ėmė vyrauti žemės ūkis, žemas industrializacijos lygis, mažas produktyvumas, prastai išplėtota socialinė infrastruktūra. Prie tokios situacijos gerinimo neprisideda ir kaimynai – atsiliekančios šalys: Baltarusija ir Ukraina. Eurostato duomenimis, Varmijos Mozūrų, Palenkės ir Liublino vaivadijos yra labiausiai priklausomos nuo žemės ūkio ne tik Lenkijoje, bet ir visame Vidurio Europos regione.

Kaip mažinti atsilikimą

Buvęs Lenkijos ministras pirmininkas Jerzy Buzekas, dalyvaudamas kasmetinėje Balstogės ekonomikos konferencijoje, sakė, kad nebeliko skirtumų tarp Lenkijos metropolijų ir Vakarų Europos, tačiau jis įžvelgė skirtumus tarp urbanizuotų ir kaimiškųjų šalies regionų. Pasak jo, svarbu nepasiduoti apatijai ir nenuleisti rankų mažinant skirtumus.

Mažinant skirtumus tarp atskirų Lenkijos dalių mokslininkai siūlo susitelkti į vaivadijų centrus ir kitus urbanizuotus regionus. XXI amžiuje žmonės linkę gyventi miestuose, kur gautų visas reikalingas socialines paslaugas, pramogas ir rastų gerai mokamų darbų. Augant vietos miestams, jie tampa varikliu ir visam regionui, todėl būtina tobulinti susisiekimą tarp miestų, mažesnių miestelių ir kaimų, plėsti socialines paslaugas, kurti darbo vietas, nesusijusias su žemės ūkiu.

Sprendžiant demografines problemas siūloma skatinti didesnį gimstamumą plečiant paslaugas šeimoms, gerinant švietimo infrastruktūrą, užtikrinant medicinos ir vaikų darželių prieinamumą.

Vyriausybės pastangos

Lenkijos vyriausybė gerai žino rytų vaivadijų problemas, todėl adekvačiai buvo investuojamos didelės Europos regioninės plėtros fondo lėšos. 2007–2013 m. Rytų Lenkiją pasiekė 2,2 mlrd. eurų investicijų. Buvo išskirti prioritetai: kelių tiesimas (ketvirtadalis investicijų), švietimo plėtra, viešųjų erdvių tvarkymas, turizmo skatinimas ir verslo sąlygų gerinimas.

2014–2020 m. Rytų Lenkijai vėl numatyta skirti per 2 mlrd. eurų. Šįkart net 62 proc. bus skirta transporto ir kelių plėtrai, tačiau padidintas ir dėmesys verslo sąlygoms gerinti. Užsibrėžta pasiekti, kad regione jaunimas įkurtų bent 900 startuolių.

Skatinant naujas darbo vietas ir inovacijas Rytų Lenkijoje įkurtos net 5 laisvosios ekonominės zonos. Viena visai šalia Lietuvos – Suvalkuose. Joje jau investavo 90 verslininkų, tarp jų lietuviai, ir buvo sukurta per 7 tūkst. darbo vietų. Vien 2015 m. suteikti 8 nauji leidimai pradėti veiklą ir tikimasi, kad bus investuota 100 mln. eurų.

Lenkija pagrįstai vadinama Vidurio ir Rytų Europos lydere. Nepertraukiamai auganti ekonomika, mažėjantis nedarbas, didelės investicijos į infrastruktūros ir paslaugų plėtrą, mažėjanti emigracija sukuria palankias sąlygas šaliai imtis ir politikos lyderystės. Vis dėlto ekonominė plėtra nevyksta tolygiai. Kol sostinė, Vakarų ir Pietų Lenkijos sritys sėkmingai pritraukia investicijas ir didina gerovę, rytines vaivadijas kamuoja depresija. Varšuva jau atkreipė žvilgsnį į problemą ir skiria nemažą politinį dėmesį ir finansavimą. Nuo to, kaip pavyks padidinti Rytų Lenkijos gerovę, labai priklausys ir ekonominė plėtra gretimose valstybėse – Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. sausio 27 d.

Lenkijoje dramatiškai trūksta gydytojų. Tūkstančiui gyventojų tenka tik 2,2 gydytojo. Tai žemiausias koeficientas visoje Europoje (ES vidurkis – 3,1). Pagrindinė stygiaus priežastis – gydytojų emigracija ir nepakankamas medicinos studentų skaičius. Emigruoja pirmiausia jauni gydytojai. Šiandien vidutinis gydytojo amžius Lenkijoje – 55 metai. Jauni gydytojai emigruoja ne tik dėl geresnių atlyginimų, bet ir dėl to, kad Lenkijoje sunku baigti specializaciją.

Jacekas Janas KOMARAS

Dr. Jacekas Kozakiewiczius iš Silezijos gydytojų rūmų Lenkijos radijui sakė, kad net 73 proc. Lenkijos ginekologų yra vyresni nei 50 metų. Panaši padėtis ir tarp vaikų gydytojų. Tik chirurgai Lenkijoje šiek tiek jaunesni: 60 proc. chirurgų yra vyresni kaip 50 metų.

„Po Lenkijos įstojimo į ES jauni medikai emigruoja. Iš pradžių manėme, kad tai ekonominė emigracija. Dabar vis dažniau matome, kad emigruojama ir dėl geresnių profesinio tobulėjimo galimybių. Rezidentūros reikalus reguliuoja Sveikatos apsaugos ministerija. Sveikatos apsaugos ministras sprendžia, kiek reikės specialistų. Vietų rezidentūroje yra per mažai, ypač populiarių medicinos specialybių. Dėl to susidarė ilgos eilės jaunų gydytojų, norinčių tapti vienos ar kitos srities specialistais“, – kalbėdamas per nacionalinį radiją sakė J.Kozakiewiczius.

Vroclavo medicinos universiteto Akade­minės karjeros biuro vadovė Justyna Klak vietos laikraščiui teigė, kad Žemutinės Silezijos vaivadijoje trūksta net 310 rezidentų o Sveikatos apsaugos ministerija vaivadijai skyrė tik 197 vietas.

Vienoje diskusijoje po straipsnio apie gydytojų stoką Lenkijoje vienas gydytojas parašė: „Rezidentų skaičius – tai viena problema, o dar didesnė problema yra biurokratija.“ Gydytojas teigė, kad jis turi vieną rezidentą ir mato, kaip tas vargšas kankinasi bandydamas įvykdyti visus, dažnai nereikalingus biurokratinius reikalavimus. Todėl nieko nestebina, kad net 25 proc. studentų baigę medicinos mokyklas iš karto išvažiuoja iš Lenkijos dirbti užsienyje.

Kaip gydytojų stygius atsiliepia pacientams?

Jeigu vaiką reikia nuvesti pas endokrinologą, pavyzdžiui, Žemutinės Silezijos vaivadijoje, kur gyvena apie 3 mln. žmonių, visi šios vaivadijos tėvai privalo rinktis tik tarp trijų kabinetų, kuriuos finansuoja ligonių kasos. Vroclave tokio vizito reikės laukti mažiausiai pusę metų. Dar vienas specialistas yra Legnicoje. Ten vizito teks laukti septynis mėnesius.

Gydytojai dirba keliose vietose. Daž­niausiai dviem arba trimis etatais. Ekspertai įsitikinę, kad jei tik Sveikatos apsaugos ministerijai pavyktų įgyvendinti savo planą apriboti medikų darbą iki vieno etato, situacija taptų dar dramatiškesnė.

Gali atrodyti, kad privačiose klinikose situacija turėtų būti geresnė. Dar prieš 10 metų privataus vizito pas specialistą reikėjo laukti ne daugiau kaip dvi tris dienas. Šiandien vizito net privačioje Lenkijos klinikoje reikia laukti iki dviejų savaičių.

Be to, privačių klinikų klientai skundžiasi, kad paslaugų kainos smarkiai išaugo, reikia papildomai mokėti už kiekvieną procedūrą. Anksčiau to nebuvo. Nepaisant to, privačių klinikų pacientų skaičius kasmet didėja. Didžiausia Lenkijos privati medicinos bendrovė „Lux Med“ skelbia pernai turėjusi 1,6 mln. pacientų – 100 tūkst. daugiau nei užpernai. Žmonės negali laukti keletą mėnesių, kad patektų pas gydytoją specialistą. Jie priversti rinktis brangų privatų gydytoją.

Daug kam Lenkijoje atrodo, kad situaciją gali pakeisti specialistai iš Baltarusijos ar Ukrainos. Kalba panaši, o ir darbo sąlygos tose šalyje daug blogesnės, ir atlyginimai mažesni. Bet J.Kozakiewiczius sako, jog tai mitas, kad atvažiuos gydytojai iš Rytų ir išgelbės Lenkijos sveikatos apsaugos sistemą: „2014 m. apie 1500 lenkų gydytojų prašė leidimų dirbti ES. O iš Rytų šalių pas mus pasiprašė dirbti tik 24 gydytojai.“

Prieš keletą savaičių man į Vilnių paskambino pažįstamas iš Šiaurės Lenkijos. Ieško Lietuvoje gydytojų. Sako, kad miestelio ligoninės vadovybė nusprendė ieškoti specialistų Lietuvoje ir Latvijoje. Paklausiau, kodėl ne Ukrainoje. Pasirodo, norint įdarbinti gydytoją ne iš ES šalies Lenkijoje reikia nueiti kančių kelius.

O kaip dėl kalbos? Jokių problemų. Kiekvienas lietuvis gydytojas gali atvažiuoti ir padirbėti Lenkijoje keletą mėnesių. Jeigu patiks, gydymo įstaiga duos laiko išmokti lenkiškai.

Anna Rulkiewicz, „Lux Med“ klinikos, turinčios 4,9 tūkst. gydytojų, vadovė, sako, kad  gydytojų stygius ir dėl to kylantys jų atlyginimai stabdo ir privačios medicinos paslaugų rinkos plėtrą. Kaip juokauja mano pažįstamas iš Šiaurės Lenkijos, vien už mandagų „Laba diena“ provincijos poliklinikoje gydytojas specialistas per mėnesį gali gauti ne mažiau kaip 2 tūkst. eurų.

A.Rulkiewicz aiškina, kad Lenkijos sveikatos sistema gauna per mažą finansavimą iš biudžeto: „Tokia situacija susiklostė ne tik dėl to, kad sveikatos draudimas yra per pigus, bet ir dėl to, kad yra gana didelis nedarbas, todėl nemažai žmonių apskritai nemoka už jokį sveikatos draudimą. Prie to dar reikėtų pridėti ir jaunų žmonių emigraciją, ir didelį pensininkų skaičių.“

Dienraštis „Gazeta Wyborcza“ pabrėžia, kad gydytojų trūkumas iš pirmo žvilgsnio  yra paradoksas, nes auga medicinos mokyklų studentų kasmet daugėja. Antai 2003 m. mediciną Lenkijoje studijavo 12,3 tūkst. studentų, o 2014 m. jų buvo dvigubai daugiau – 25,9 tūkst.

Tačiau „Gazeta Wyborcza“ kalbinti specialistai atsako, kad jokio paradokso nėra, nes krizė susidarė dėl emigracijos ir apribotų galimybių sklandžiai baigti rezidentūrą.

O ką Sveikatos apsaugos ministerija? Valdžia įsitikinusi, kad emigracijos sustabdyti neįmanoma. O tuo, kad jauni gydytojai liktų šalyje, turėtų pasirūpinti savivalda, privalanti sukurti gydytojams patrauklias darbo sąlygas. Tiesa, ministerija žada didinti finansuojamų vietų skaičių medicinos mokyklose ir skelbia, kad maždaug po 10 metų padėtis pagerės.

Bet Vyriausiosios gydytojų tarybos vicepirmininkas R.Krajewskis tokį valdžios optimizmą atmeta. Jo manymu, reikia radikalesnių sprendimų: „Po 10 metų statistinis gydytojas specialistas taps pensininku. O tai reiškia, kad jeigu situacija nepasikeis, Lenkijoje nebebus kam gydyti žmonių. Ir tai įvyks nepriklausomai nuo to, ar ligonių kasos skirs tam finansavimą, ar ne.“

Scanpix

Lenkijos intelektualai ir politologai Jaroslawą Kaczynskį vadina naujuoju Lenkijos Władysławu Gomułka – 1956–1970 m. Lenkiją valdžiusių komunistų pirmuoju sekretoriumi, o situaciją Lenkijoje lygina su rašytojo George’o Orwello sukurtu pasauliu: jiems sunku patikėti, kad naujasis Seimas Lenkiją pertvarko pagal komunistinį kurpalių su egzorcizmo elementais. O ir batsiuvys tas pats – Stanislawas Piotrowiczius.

Rima JANUŽYTĖ

Neseniai išrinkta Lenkijos vyriausybė jau spėjo nustebinti. Seimui paskubomis pri­­ėmus įstatymą, suteikiantį įgaliojimus tiesiogiai skirti visuomeninių transliuotojų vadovus, ji perėmė visuomeninės žiniasklaidos kontrolę. Ir nei Europos Sąjungos reiškiamas susirūpinimas, nei žmogaus teisių organizacijų kritika niekam per daug nerūpi.

Žiniasklaidos įstatymo pataisos, kurios J.Kac­zynskio partijos „Teisė ir teisingumas“ (lenk. PiS) dominuojamam Seimui buvo pa­teik­tos sausio 4-osios vakare, sausio 6-ąją jau buvo priimtos 232 balsais prieš 152, dar 34 de­putatams susilaikius.

Pagal naująjį įstatymą visuomeninio radijo ir televizijos vadovus skirs ir atleis iždo minis­tras. Iki šiol dėl to, kas eis šias pareigas, būdavo skelbiamas Nacionalinės radijo ir televizijos ta­rybos konkursas. Pagal naująjį įstatymą dabartiniai Lenkijos visuomeninių transliuotojų va­do­vai ir priežiūros valdybų nariai bus au­to­ma­tiškai atleisti iš pareigų.

Visuomenės pasipiktinimą kelia ir jau žinomi pretendentai į radijo ir televizijos vadovus. Antai „Polskie Radio“ va­dovu gali tapti prokremliškas nuotaikas skleidžiantis Marcinas Palade.

„Pirmiausia mes pakeisime visuomeninės televizijos (TVP) ir Lenkijos radijo (PR) pareigūnų rinkimų tvarką. Kitame etape priimsime na­cionalinės žiniasklaidos įstatymą, kuris pa­keis visuomeninės žiniasklaidos funkcionavimą ir jos finansavimo taisykles“, – iškreiptą logiką aiš­kina kultūros ministro pavaduotojas Krzysz­tofas Czabanskis, atsakingas už Lenkijos ži­nias­klaidos sektoriaus reformą, kurios esmė – transformuoti visuomeninį radiją, televiziją ir naujienų agentūrą PAP, kurios iki šiol buvo valstybinės komercinės įmonės, į kultūros institucijas, prižiūrimas Nacionalinės žiniasklaidos tarybos, kurią irgi ketina įsteigti vyriausybė.

Tiesa, iki šiol Lenkijos visuomeninis transliuotojas irgi buvo iš dalies priklausomas nuo po­litinės daugumos, nes 5 nariai, kurie sudarė Na­­cionalinę transliavimo tarybą ir formavo val­­­dybą, buvo skiriami Seimo ir prezidento. Ta­čiau naujasis įstatymas reiškia visuomeninės ži­niasklaidos valdymo užgrobimą.

Į tokias Lenkijoje vykstančias permainas su­reagavo tokios tarptautinės žiniasklaidos teisių or­ganizacijos, kaip „Žurnalistai be sienų“ („Ra­­­porters Sans Frontieres“), Europos transliuotojų sąjunga, Europos federacija, Europos žurnalistų asociacija.

Pasak jų, įstatymas faktiškai lems tiesioginę vyriausybės kontrolę visuomeninėje televizijoje ir radijuje, gerbiamų žurnalistų atleidimą dėl politinių priežasčių ir ves prie sistemingo transliuotojų redakcijų šališkumo dabartinės vyriausybės naudai.

Nepritarimą šioms pataisoms išreiškė Eu­ro­pos Komisijos pirmininko pavaduotojas Fran­sas Timmermansas ir Komisijos atstovas Mar­ga­ritis Schinas, tačiau jų balsas į dangų nenuėjo, nors naujoji valdžia, kurioje patogiai įsitaisė euroskeptiko J.Kaczynskio vadovaujama PiS, jaučiasi esanti visai prie pat Dievo.

„Priimtas visuomeninio transliuo­to­jo įstatymas rodo, kad valstybės kišimasis tik didės“, – neabejoja Vytauto Didžiojo universiteto Po­li­tologijos ka­tedros vedėjas Andžejus Pukšto.

PiS aiškina, kad tokiu būdu siekiama su­mažinti išlaidas ir padidinti „pro­fe­sio­nalumo standartus ir etiką“.

Lenkijos užsienio reikalų ministras Wi­toldas Waszczykowskis atmeta Eu­ropos Komisijos kritiką dėl valdžios koncentravimo vienos politinės jėgos ran­kose. In­terviu Vokietijos bulvariniam dienraščiui „Bild“ jis teigia, kad naujasis įstatymas, kuriuo vyriausybei suteikiama teisė skirti visuomeninių žiniasklaidos priemonių va­dovus, yra skirtas „tam tikroms ligoms gy­dy­ti“: „Tarsi pasaulis pagal marksistinį vaizdinį automatiškai turėtų judėti tik vie­na kryptimi – į kultūrų ir rasių maišymą­si, pasaulį dviratininkų ir vegetarų, kurie remiasi tik atsinaujinančia energija ir ko­voja prieš bet kokią religijos formą. Tai ne­turi nieko bendro su tradicinėmis lenkiškomis vertybėmis.“

Tačiau marksizmo čia yra net daugiau, negu atrodo. O žiniasklaidos įstatymo pataisos yra naujausias, bet ne vienintelis naujosios valdžios siautėjimas.

Tramdomieji Konstituciniam teismui

Vos atėję į valdžią kačynskininkai paskyrė penkis sau priimtinus Konstitucinio tribunolo teisėjus, kad atšauktų buvusios vyriausybės pa­skirtus kandidatus ir sustiprintų PiS įtaką šioje institucijoje. Tačiau to jiems buvo maža.

Konstituciniam teismui pasipriešinus PiS savivalei, J.Kaczynskis, kuris nėra nei preziden­tas, nei premjeras, tačiau daugelio laikomas pagrindiniu lėlininku valdančiojoje partijoje, pažadėjo išardyti „bičiulių šutvę“ Kons­­tituciniame tribunole ir apkaltino teismą gi­nant tik savus interesus bei mėginant neleisti PiS vykdyti savo ikirinkiminių pažadų: didinti so­­cialines išmokas šeimoms, mažinti išėjimo į pensiją amžių ir užtikrinti nemokamą gydymą vy­resniems negu 75 metų žmonėms.

Regis, išardyti jam pavyko – Konstitucinis teismas bus visiškai suvaržytas, o demokratijos „velnias“ iš jo išvytas.

Prezidentas Andrzejus Duda neseniai pasirašė teisės aktus, numatančius Lenkijos konstitucinio teismo reformą, kuri, analitikų vertinimu, iš esmės reiškia Konstitucinio teismo pa­naikinimą. Ir vėl, kaip ir žiniasklaidos įstatymo pataisų atveju, nepadėjo nei kritika, nei perspėjimai. Nors prieš Konstitucinio teismo re­for­mą buvo protestuojama masinėse demonstracijoje, o opozicija tvirtino, kad tokie pokyčiai kelia grėsmę teismų nepriklausomybei, PiS padarė, kaip jiems reikėjo.

Kaip sako politologas A.Pukšto, tai reiškia, kad Lenkijoje naikinama paskutinė demokratijos salelė, kuri buvo nepavaldi valdantiems tautininkams.

Pagal naująją tvarką Konstitucinio tribunolo sprendimai turėtų būti priimami dalyvaujant 13 teisėjų iš 15-os, nors anksčiau pakankamu kvorumu laikyti devyni teisėjai. Be to, sprendimams priimti reikėtų dviejų trečdalių balsų, o ne paprastos daugumos, kaip būdavo anksčiau.

Ironiška tai, kad už Konstitucinio teismo re­for­­mos stovi komunistinių laikų prokuroras S.Piotrowiczius, karinės padėties laikotarpiu politiniais nusikaltimais kaltinęs Kros­no areštinėje kalintą Jerzy Stę­pienį. Da­bar pa­starasis vadovauja Kons­ti­tu­ciniam teismui, o S.Piotro­wic­zius, išrinktas į Seimą kaip PiS kandidatas, ir vėl jam deda jei ne antrankius, tai apynasrį.

Scanpix

2015-ieji baigiasi labai dramatiškai. Tai ištisų kartų vilčių apie stiprią, laisvą, gerbiamą pasaulyje Lenkiją pabaiga. Taip interviu su garsia kino režisiere ir scenariste Agnieszka Holland, apdovanota Kanuose ir kūrusia scenarijus Andrzejaus Wajdos bei Jureko Bogajewicziaus filmams, pradeda dienraštis „Gazeta wyborcza“. Kas atsitiko Lenkijoje ir kas su ja bus? Ar tikrai Lenkija tampa Europos galvos skausmu?

Agnieszka KUBLIK („Gazeta wyborcza“)

– 1981-ieji, karinė padėtis, Jerzy Stępienis suimamas už politinę veiklą ir iš internavimo vietos pervežamas į areštinę Krosne. Ten areštais rūpinasi prokuroras Stanislawas Piotro­wiczius. Vėliau Stępienis taps laisvos Lenkijos Konstitucinio teismo pirmininku, o dabar bū­tent Piotrowiczius likviduoja šį teismą. Ne­blo­gas naujausios Lenkijos istorijos vingis.

– Nebloga istorijos grimasa, bet taip pat ir Jarosławo Kaczyńskio. Pirmininkas sėdi Seime pirmame suole ir matyti, kaip dėlioja rankutes kikendamas iš pasitenkinimo. Tai ne atsitiktinu­mas, kad karinės padėties prokuroras de­monstratyviai išmontuoja demokratinę teisinę valstybę Lenkijos parlamente.

Tam tikra prasme tai antausis tiems, kurie norėjo atsikratyti Lenkijos Liaudies Respub­likos (LLR) dvasios. Nes dabar Lenkijoje laimi LLR dvasia. Ir nėra geresnio LLR autoritarizmo gynėjo nei būtent Jarosławas Kaczyńskis. Galbūt jis įsivaizduoja esąs Piłsudskis, bet iš tiesų jis kalba Gomułkos (Lenkijos komunistų vadas 1956–1970 m. – red. pastaba) ir Moczaro (komunistinės Lenkijos vidaus reikalų ministras – red. pastaba) kalba.

– Kaczyńskis, kuris iš sąmokslo teorijos sukūrė partinę strategiją, Piotrowicziui su 1983-iųjų bronziniu kryžiumi už nuopelnus patikėjo kovą su Konstituciniu teismu. Piotrowicziaus kolegoms iš Lenkijos jungtinės darbininkų partijos (LJDP) turėtų būti smagu.

– Taip, Piotrowiczius į LJDP įstojo 1978 m., dveji metai po Radomo. Sąmokslas yra ten, kur jį ma­to Jarosławas Kaczyńskis. Čia nemato, nes bū­tent jis vadovauja buvusiam „liaudies“ Len­kijos prokurorui. Kaczyńskis atlieka pirmojo par­tijos sekretoriaus vaidmenį. Ir tai jam labai dera.

– Už „Teisę ir teisingumą“ („Prawo i Spra­wie­dliwość“; PiS) balsavo 5,7 mln. lenkų. Rinkimų naratyvas „Lenkija griuvėsiuose“ suveikė.

– Suveikė rinkimų apgavystė. „Teisė ir teisingumas“ įlindo į avies kailį: paslėpė po juo savo Konstitucijos projektą, o kai opozicija jį išvilko, jo išsižadėjo. Paslėpė Kaczyńskį, Macie­re­wi­czių. Tikino, kad radikaliojo PiS veido būsimosios valdžios avangarde nebus. Ištraukė 500 zlo­­tų vaikui, senatvės pensijos amžiaus paanksti­nimą, neapmokestinamojo pajamų dydžio kė­limą. Ir nuosekliai pylė purvą ant „Piliečių plat­f­or­mos“ (PP), šmeižė prezidentą Ko­mo­rows­­kį ir premjerę Kopacz.

Prezidentui ji nebuvo verta bent vieno susitikimo per keturis mėnesius. PiS klijavo jai epitetą „isteriška“. Jis apskritai pasirodė esąs jiems labai naudingas. Šiandien tie, kurie stoja prieš teisinės valstybės naikinimą, apšaukiami isterikais, ginančiais savus interesus. O PiS kartoja: „Kas čia tokio, mes tik taisome tai, ką jūs, kolegos, pridirbote.“

Matau čia ne tik begalinį cinizmą, bet ir pras­­čiokiškus PiS propagandos vaisius. Bet kuriuo at­­veju – tai nebloga komedija. Bareja mikliai ją susuktų. Bet ar lenkai tikrai nori gyventi tokioje realybėje – sukryžmintoje Orwello ir Ba­re­jos? Ar tikrai apie tai galvojome, kai siekėme lais­vės?

– Ir todėl lenkai išėjo į gatves Varšuvoje, Gdans­ke, Poznanėje, Vroclave, Krokuvoje.

– Ir aš išėjau, buvau demonstracijoje prie Sei­mo. Džiaugiausi, kad tie žmonės ten yra ir kad aš esu tarp jų. Bet to nepakanka, kad laisvė ir de­mokratija Lenkijoje būtų išgelbėta. Rei­kia kas­dienio, organiško darbo, nes PiS ne tik de­zin­formuoja.

Jie tiesiog permanentiškai meluoja. Tai jų nuolatinis, patikrintas metodas. Taip darė po Smolensko katastrofos, įtikinėjo, kad buvo sprogimas, kad pasikėsinta. Reikia atskleisti kiek­­­­vieną jų prasimanymą, kiekvieną melą, ma­­­nipuliaciją, insinuaciją. Tai yra pagrindinis da­­­lykas. Tai užduotis Demokratijos gynimo ko­mitetui, medijoms, kiekvienam piliečiui.

PiS naudoja metodus, naudojamus daugumos autoritarinių sistemų. Milijoną kartų pa­kartojus, kad juoda yra balta, žmonės pradeda tuo tikėti. O jeigu tas melas dar įvyniojamas į tautinę vėliavą, jie pajunta tautinį išdidumą ir tiki dar labiau.

– Na ir vynioja: skelbiasi esą „balta raudona komanda“.

– Bet mes, Konstitucinio teismo, Konstitucijos gy­nėjai, taip pat esame balti raudoni. Tik mums vertybė yra dar ir Europos Sąjungos vė­liava. Didžiausias mano priekaištas PP – kad ji visiškai apleido aksiologinius dalykus, įskaitant simbolius ir patriotinę tapatybę. Netikiu ritualiniu nacionalistiniu patriotizmu, bet susigraudinu girdėdama himną ar tam tikromis aplinkybėmis matydama baltą ir raudoną vėliavą. Todėl nesutinku, kad Kaczyńskis tai iš manęs atimtų. Draudžiu jam sakyti, kad nesu lenkė ir pa­triotė, nes ginu demokratiją. Draudžiu – sa­vo ir tūkstančių lenkų vardu!

– 2013-aisiais paskelbėte: „Jaučiuosi apgauta. Balsavau už „Piliečių platformą“, kuri ža­dėjo partnerystę ir dirbtinį apvaisinimą. Esu vi­siškai tikra, kad niekada daugiau nebalsuosiu už apgavikus.“

– Tada buvau nusivylusi. PP pasidavė valdžiai būdingai arogancijai ir tam tikrai pažinimo tinginystei, kuri neleido suvokti gilesnių problemų. Žinoma, rodikliai mūsų neblogi – mažiausias, vienaženklis nedarbo procentas, sparčiausiai auganti ekonomika Europoje. Ir lenkai tarsi yra laimingi – tai rodo profesoriaus Cza­pins­kio tyrimai.

Bet PP apleido daugybę dalykų, pvz., kultūrą, viešąją erdvę, komunikaciją su visuomene, rimtą dialogą, realų atsaką į socialinio teisingumo poreikį. Didžiausia atsakomybė Donaldui Tuskui (buvęs premjeras – red. pastaba) krinta dėl jauniausios kartos. Neskiepijo jai demokratijos, teisinės valstybės ir pilietinės laisvės. Bu­vo įsitikinęs, jog pakanka to, kad ji tai turi.

Ir į tą jauniausios kartos ideologinę tuštumą įžengė Kaczyńskis, KORWiN, Kukizas – toks mū­­sų tautinis kukluksklanas. Pradėjo sėti tarp jaunimo ksenofobišką, nacionalistinį patriotizmą iš vienos pusės, o iš kitos – zoologinį bendruome­ninį darvinizmą, kai tikima, kad tik stip­rieji turi teisę į sėkmę, kad neva galima vaikščioti su ereliu, kryžiumi ir „prakeiktaisiais kariais“ ant krūtinės, bet tuo pačiu metu nekęsti pusės savo tautiečių ir didžiosios pa­saulio dalies.

Kritikavau PP, nes nesitikiu, kad valdančiąją partiją sudaro angelai ir kad ji užtikrins man idealų gyvenimą. Ne. Valdžia nuolat turi jausti pilietinės visuomenės spaudimą, ir to spaudimo pritrūko.

– Šįkart nebalsavote už PP?

– Ne. Balsavau grynai strategiškai, nes bijojau, kad PiS turės daugumą Seime, jeigu į jį nepateks „Jungtinė kairė“. Ir, deja, buvau teisi: PiS turi daugumą, nes kairieji nepateko į Seimą.

– Parėmėte Leszeko Millerio partiją?

– Greičiau Barbaros Nowackos, kurią labai gerbiu. Bet tai buvo ne širdies šauksmas, tik rinkimų taktika. Lenkijos scenoje nėra nė vieno darinio, kuris atitiktų mano įsivaizdavimą, kokia turi būti politinė partija. Politikos pasaulis susideda ne iš idealų.

– Amerikoje yra tik dvi partijos.

– Būtent čia glūdi demokratinės sistemos krizė – pasirinkimas taip susiaurintas, kad faktiškai balsuojama už vadinamąją mažesnę blogybę. Tai atveria kelius populistiniams ir kraštutiniams judėjimams. Tokie dvipoliai pražūtingi. Ma­tome tai Amerikos politikoje: tai, ką prišneka Do­naldas Trumpas, sulaukia vis didesnio milžiniškos rinkėjų dalies pritarimo ir veria gilią prarają tarp raudonosios ir mėlynosios Amerikos.

– Władysławas Frasyniukas teigia, kad Kaczyńskis, išvesdamas žmones į gatves, pats to nenorėdamas sukurs pilietinę visuomenę.

– Taip, jeigu Demokratijos gynimo komitetas bus pliuralistinis, o ne partinis judėjimas. Ka­czyńskis paskelbė karą tai Lenkijos daliai, kuri nepalaiko PiS. Bet ar likusi dalis priims šį iššūkį, kils į kovą už demokratiją gatvėje, medijose, ar užsidarys namuose ir palauks, kol Ka­czyns­kis pasiims tai, ko jis nori?

– Lechas Wałęsa kalba apie pilietinį karą, baiminasi, kad bus liejamas kraujas.

– Kai eskaluojamas konfliktas, kai žmonės įžeidinėjami ir iš jų atiminėjama tai, ką jie laiko sa­vo imanentine nuosavybe (teisinė valstybė, de­mokratinė valstybė ir asmeninė laisvė), nutikti gali bet kas. Visa tai – kaip blogas sapnas.

Niekada nemaniau, kad man vėl teks tai iš­gyventi. Turėjau galimybę patirti laimę, visa ma­­­­no karta buvo laiminga, kad mums pavyko su­­­laukti tos dvokiančios, tvankios sistemos – Len­kijos Liaudies Respublikos galo. O kas da­bar? Užmigome vakare normalioje valstybėje, kuri nėra tobula, bet užtikrina pagrindines pi­lietines laisves, o atsibundame matricoje, kaž­­kokiame Orwello pasaulyje, kur juoda yra bal­ta, o teisė – beteisiškumas.

– Kaip gyventi be Konstitucinio teismo?

– Konstitucinis teismas yra nepaprastai svarbus teisinės valstybės elementas, jis saugo nuo valdžios savivalės, gina pilietines teises ir Kon­s­ti­tuciją. Bet, laimė, net totalitariniuose kraštuo­­se val­džia nėra visagalė. Jaučiame bejėgiškumą, ku­ris visada apima atviros jėgos akivaizdoje. Pri­si­menu Vaclavo Havelo esė „Bejėgių jėga“: ta minkš­toji galia gali tapti kažkuo, kas juos išveš.

Tik nežinau kada. Nes nežinau, kiek užtruks tas Kaczyńskio karas su lenkų demokratija, kiek žmonių aktyviai gins savo laisvę. Ir kas at­sitiks su Lenkija Europoje, ir kas atsitiks su Europa. Dabar Europoje vis labiau pasiduodama populizmui. Tai sunkūs klausimai, atsakymų į juos nežinau.

2015-ieji pas mus baigiasi labai dramatiškai. Tai ištisų kartų vilčių apie stiprią, laisvą, gerbiamą pasaulyje Lenkiją pabaiga.

– Ketveri Kaczyńskio valdymo metai – dar ne Lenkijos pabaiga.

– Ketveri? Manau, kad rinkimų po ketverių me­tų nebus. Jie gali taip padirbėti prie Kons­ti­tu­cijos, kad pratęs daugumos, kuri taip puikiai tar­nauja tautai, kadenciją. Kodėl išardė Kons­ti­tucinį teismą? Juk ne dėl 500 zlotų vaikui įstatymo, paankstinto senatvės pensijos amžiaus, še­šia­mečių namuose, o ne mokykloje, ne dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio padidinimo.

Dėl viso to teismas nebūtų turėjęs jokių pro­blemų, jei tik įstatymai būtų teisingai surašyti. Orbanas jau pademonstravo, kaip sėkmingai pakeisti rinkimų teisę.

– Prieš 2014 m. rinkimus jis prikūrė naujų rinkimų apygardų, kad tai lemtų jam pergalę. Bet Vengrijoje apygardos – vienmandatės.

– Nesunku pakeisti rinkimų nuostatus, visur, ne tik Senate, įtvirtinti vienmandates. O čia jie gali tikėtis visiško Kukizo palaikymo. Kai nėra kam pasakyti, kad tai prieštarauja Konsti­tu­ci­jai, jie gali padaryti viską. ­

Kaczyńskis konstitucinį teisingumą panaikino tam, kad užtikrintų sau valdžią ad Kalendas Graecas. Jei jau iškovojome, nebeatiduosime. Daro tai, kad turėtų visišką procesų ir rinkiminių sprendimų kontrolę.

– Ir lenkų sielų?

– Nepavyks, tas lenkiškas sielas jie tiesiog praras.

– Iš čia ir Kaczyńskio holivudinio filmo apie Len­kijos istoriją svajonė?

– Neįtikėtina, kaip tas žmogus nepažįsta pasaulio. Jis neturi supratimo, kaip viskas veikia. Toks filmas turėtų kainuoti – kartu su rekla­mos kampanija – kokius 100 mln. dolerių ir dau­giau, nes jie galvoja apie kažką panašaus į Bondo, kuris taip patiko poniai premjerei, lygį. Holivude garbinama „Ida“ jai nepasirodė nei holivudinis, nei netgi meniniu požiūriu sėkmingas filmas… Toks filmas turėtų būti patrauklus Amerikos rinkai.

Bet koks filmas, taip pat ir reklaminis, tam ir kuriamas, kad sulauktų sėkmės. Sėkmę galima įkainoti: jei jis turi žiūrovų, vadinasi, uždirba. Ga­lima netgi nusisamdyti Holivudo žvaigždžių, bet koks tai bus filmas? Nežinau atvejo, kad toks fil­mas būtų uždirbęs bent režisieriaus asistentų kavai, ką jau kalbėti apie tai, kad atsipirktų pats.

Gruzinai sukūrė filmą apie karą su Rusija su Andy Garcia – mažai kas apie jį girdėjo. Ne­se­niai pagal užsakymą sukurtas kazachų filmas apie Čin­gischaną, turėjęs parodyti pasauliui didvy­riškas kazachų šaknis. Ir nors filmas visai gražus, pasaulyje jis nepelnė masinio žiūrovų dėmesio.

Labai norėčiau, kad būtų atseikėta pinigų lenkų istoriniam kinui. Turime neįtikėtinai dramatišką istoriją, puikių, didvyriškų, sudėtingų personažų, kurių likimai galėtų pavergti pasaulį. Nuodėmė, kad nėra didelio filmo, pavyzdžiui, apie Tadą Kosciušką, vieną labiausiai at­pažįstamų mūsų didvyrių. Taigi, ploju šiai iniciatyvai! Tik svarbu, kad tai būtų tikrai geri ir universaliai suprantami filmai, o ne propagandinės skrajutės ar kičiniai atspaudai.

– O nauja „Komanda“? Politinis serialas, at­skleidžiantis valdžios užkulisius, kurį kūrėte ankstesnio PiS valdymo laikotarpio pabaigoje?

– Verta būtų tai padaryti. Bet kas išdrįstų? Jau prasidėjo privačių medijų tildymas. Reikia pripažinti, kad šiandien Kaczyńskis veiksmingesnis nei prieš dešimt metų. Sugeba mokytis iš savo klaidų. Mes to irgi turime išmokti. Ne­iš­sižadėdami savo vertybių ir nepjudydami vienų lenkų su kitais. Priešingu atveju mūsų būsima sėkmė taps pralaimėjimu.

Scanpix

Tūkstantiniai protestai dėl naujosios valdžios veiksmų Varšuvoje, subyrėjusi koalicinė vyriausybė Rygoje ir stagnuojanti bei naujų idėjų stokojanti ekonomika. Tokiomis žiniomis Naujuosius pasitiko Lenkija, Latvija ir Estija. 2016-ieji šioms valstybėms bus ne tik išorės problemų – agresyvios kaimynystės ir pabėgėlių krizės, bet ir vidaus politikos iššūkių metas.

Dovaidas PABIRŽIS

Š ie metai Lenkiją ir Baltijos valstybes suartins daugelyje vidaus ir užsienio politikos sričių. Visos šalys, siekdamos panašių tikslų ir suprasdamos Rusijos joms keliamą grėsmę, neabejotinai suvienys jėgas prieš kitų metų liepą numatytą Varšuvos NATO viršūnių suvažiavimą. 2016 m. šių valstybių biudžetuose išskirtinė vieta skiriama gynybai finansuoti.

Šio regiono šalys kalba ir kalbės panašiu balsu ir apie Europą užplūdusių pabėgėlių priėmimą, kvotas bei integraciją. Priešingai nei Lietuvoje, 2016 m. Lenkijoje, Latvijoje ir Estijoje nevyks jokių rinkimų.

Estijos iššūkis – lėtėjanti ekonomika

Stabiliausia politinė situacija yra Estijoje. 2015-ųjų kovą vykusius parlamento rinkimus vėl laimėjo Reformų partija, o premjeru tapo jos lyderis Taavi Roivas. Koalicinėse vyriausybėse ši partija dalyvauja jau 16 metų, o nuo 2005-ųjų ministrų kabinetui vadovauja jos deleguotas premjeras.

Vyriausybę suformavo trys iš pažiūros skirtingų ideologijų partijos. Be liberalios Reformų partijos, kabinete dar yra socialdemokratai ir konservatyvi sąjunga „Pro Patria“ su „Res Publica“. Tačiau, kaip pabrėžia Tartu universiteto politologas Lukas Pukelis, realios alternatyvos šiai koalicijai ir nėra, nes su opozicine prorusiška Centro partija kitos politinės jėgos bendradarbiauti nėra linkusios, o kitos dvi į parlamentą patekusios dešiniosios partijos taip pat nėra pakankamai stiprios, kad galėtų aplink save burti naują koaliciją.

„Ateinantys metai neturėtų būti išskirtiniai, artimiausi savivaldos rinkimai vyks 2017 m., todėl visai tikėtina, kad politinėje darbotvarkėje dominuos mažesnio intensyvumo klausimai, kai kurie iš jų galbūt kels ir tam tikrą įtampą valdančiojoje koalicijoje“, – prognozuoja L.Pukelis.

Koalicijos partneriai neturi bendros pozicijos dėl pabėgėlių. Socialdemokratai atsargiai, tačiau palankiai vertina jų priėmimo galimybę, o konservatoriai organizuoja nemažo dėmesio sulaukiančius priešiškus mitingus. Paskutinis toks 2015-aisiais gruodžio pradžioje vyko Tartu.

Koalicijos vienybę nuolat išbando ir įstatymų, numatančių tos pačios lyties asmenų partnerystę, priėmimas. Tai numatantis teisės aktas priimtas dar 2014-ųjų pabaigoje, tačiau iki šiol nėra įsigaliojęs, nėra priimti realiam partnerystės veikimui reikalingi kiti įstatymai.

„Pakeitimai, būtini šiam įstatymui įsigalioti, yra nukelti. Pirmąjį svarstymą kaip įmanoma labiau apsunkinti mėgino konservatoriai, tačiau jis baigėsi sėkmingai, netrukus numatytas antrasis svarstymas. Pažiūrėsime, kaip bus. Opozicinė Centro partija yra griežtai prieš, o viena iš koalicijos partnerių dvejoja, todėl tai taps iššūkiu vyriausybei“, – komentuoja L.Pukelis.

Pasak politologo, Estijos politinėje darbotvarkėje taip pat dominuos visi klausimai, susiję su saugumu ir Rusijos grėsme, tačiau čia nieko išimtinai estiško nėra, dėl to visos Baltijos valstybės sutaria. Jos siekia kiek įmanoma didesnio NATO vaidmens regione, siekia, kad būtų nuolat dislokuotos Aljanso pajėgos, tad estai ir toliau bandys tarptautinei bendruomenei aktyviai priminti, kad Rusija kelia realią grėsmę ne tik Baltijos valstybėms, bet ir visai Europai.

Bene rimčiausia Estijos problema bus ekonomika. Jau ne pirmus metus smunkanti Suomija šiuo metu yra antra prasčiausia ekonomika ES po Graikijos, nedidelė recesija pernai paskutinį ketvirtį užfiksuota ir Estijoje. Estijos ekonomika stipriai susijusi su Suomija. Vis dėlto šįmet planuojamas 2 proc. bendrojo vidaus produkto augimas, nors jis ir bus mažiausias Baltijos šalyse.

Kaip pabrėžia Estijoje gyvenantis L.Pukelis, šalyje vis garsiau kalbama apie tai, kad jaunojo premjero T.Roivo vyriausybei trūksta lyderystės ir naujų iniciatyvų, todėl valstybė pasineria į stagnaciją: „Estai ilgai buvo lyderiai, palyginti lengvai jie išlipo ir iš ekonominės  krizės, valstybei nereikėjo gelbėti bankų, viešieji finansai sutvarkyti, maža valstybės skola. Bet dabar paaiškėjo, kad ilgametis perteklinis arba subalansuotas biudžetas iš esmės veda prie to, kad ekonomikos augimas ir eksportas lėtėja, prie to prisideda ir recesija Suomijoje. Vyriausybė kritikuojama, kad naudoja tuos pačius instrumentus, kurie puikiai veikė Andruso Ansipo laikais, tačiau nebeveikia šiandien.“

Dar viena politinė suirutė Latvijoje

Gruodžio pabaigoje atsistatydino partijos „Vienybė“ deleguota Latvijos vyriausybės vadovė Laimdota Straujuma, todėl 2016-ųjų politinė situacija šalyje yra sunkiai nuspėjama.

L.Straujumos atsistatydinimo motyvai nėra iki galo aiškūs, tačiau premjerė apie savo pasitraukimą paskelbė netrukus po susisiekimo ministro atleidimo. Ši postą greičiausiai turėjo palikti dėl naujojo „Air Baltic“ investuotojo iš Vokietijos Ralfo Dieterio Montago-Girmeso, už 52 mln. eurų įsigijusio 20 proc. bendrovės akcijų. Viešojoje erdvėje netrukus pasklido informacija apie jo ryšius su rusišku verslu ir galimą rusiškų lėktuvų įsigijimą. „Air Baltic“ padėtis neabejotinai turės įtakos Latvijos politikai ir 2016-aisiais.

Kaip „Veidui“ sakė LRT korespondentas Rygoje Arūnas Vaikutis, L.Straujumos vyriausybė buvo unikali tuo, kad premjerę delegavusi didžiausia koalicijos partija „Vienybė“ nuo pat pirmos darbo dienos labiausiai ją ir kritikavo. Daugiausia problemų kildavo dėl to, kad L.Straujuma nėra „Vienybės“ pirmininkė.

„Neabejotina, kad premjero postas labai viliojo „Vienybės“ pirmininkę Solvitą Abuoltinią. Buvo manoma, kad vyriausybė žlugs pasibaigus Latvijos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai, kai didieji darbai bus nuveikti, vėliau kalbėta – kad priėmus kitų metų valstybės biudžetą. Taip ir įvyko“, – sako A.Vaikutis.

Naująja „Vienybės“ kandidate į premjero postą tapo būtent S.Abuoltinia. Konservatyvaus Nacionalinio aljanso atstovai ne kartą pabrėžė, kad neprisidės prie koalicijos, jei premjere taps S.Abuoltinia. Žaliųjų ir valstiečių sąjunga tvirtino, kad nesidės prie koalicijos be pastarosios partijos, todėl valdančiųjų sudėtis gali keistis.

Buvusi Saeimos pirmininkė S.Abuoltinia yra viena nepopuliariausių politikų šalyje. Nors „Vienybė“ puikiai pasirodė per Saeimos rinkimus, jos vadovė iš pradžių pagal sąrašą net nepateko į Saeimą – rinkėjų buvo išreitinguota žemiau patekimo į parlamentą ribos.

„Vienybė“ kažkada buvo kuriama kaip vakarietiškiausia Latvijos politinė partija, tačiau dabar prasidėjo jos savotiška agonija, ir visi ją sieja su S.Abuoltinia. Ji nebuvo mėgstama kaip Saeimos pirmininkė, o į šį parlamentą pateko suktybėmis – rinkėjai ją išreitingavo, tačiau vienas jaunas parlamentaras neva gavo puikų darbo pasiūlymą užsienyje, atsisakė parlamentaro posto ir išnyko iš visuomenės akiračio. Niekas neabejoja, kad už šios istorijos buvo S.Abuoltinia. Galbūt nujausdama savo politinės karjeros pabaigą, ji karštligiškai siekia premjero posto “, – aiškina A.Vaikutis.

Kai kurie politikos apžvalgininkai teigia, kad esant tokiai sudėtingai politinei situacijai į valdančiąją koaliciją turi galimybių patekti prorusiškos Santarvės partijos, kuri šiandien dažniau mėgina pabrėžti socialdemokratinę ideologiją, politikai.

Geresni tautinių bendrijų santykiai

A.Vaikučio teigimu, Latvijoje pastaruoju metu nusistovėjo savotiška ramybė dėl santykių su Rusija. Ši yra užsiėmusi karu Sirijoje, todėl sumažėjo įvairių prieš Latviją nukreiptų išpuolių per žiniasklaidą ar kitais kanalais. Įprasta, kad Latvijos švietimo, kalbos, užsienio politika tampa pirmaisiais taikiniais. Ši tyla turėtų tęstis bent jau iki konflikto Artimuosiuose Rytuose pabaigos. Jei tik ji bus.

Paradoksas, tačiau Europos Sąjungos pabėgėlių krizė savotiškai suartino ir abi didžiausias Latvijos tautines bendruomenes, nes tiek latviai, tiek rusai vienodai kategoriškai pasisako prieš. Pirmieji pabėgėliai Latviją turėtų pasiekti metų pradžioje, tačiau politikai kol kas neskuba rūpintis jų priėmimo sąlygomis, išmokomis, galimu įdarbinimu ir kitais klausimais.

Pavasarį, kaip įprasta, Rygoje įvyks du bene daugiausia visuomenės aistrų keliantys minėjimai. Kovo 16-ąją sostinėje pažymima Latvijos legionierių diena. Keli tūkstančiai Antrajame pasauliniame kare Vokietijos pusėje kovojusių veteranų, jų palikuonių ir rėmėjų, apsupti kur kas didesnio būrio policininkų, tradiciškai žygiuoja nuo katedros iki Laisvės paminklo.

Pakeliui jiems kelią paprastai mėgina pastoti įvairūs protestuotojai, todėl atmosfera būna gana įtempta. 2012-aisiais jie sugebėjo išstatyti ir garso techniką, per kurią, legionieriams dedant gėles ant paminklo, transliavo Muslimo Ma­gomajevo atliekamą dainą „Buchenvaldo varpai“. Keli žmonės, mėginantys kolonėles nuversti, tuomet buvo sulaikyti.

„Iki šiol apie tai kalbama, Rygos meras Nilas Ušakovas net ėmėsi priemonių, kad daugiau tai nepasikartotų, – protestuoti leido, bet muzikos transliacijas uždraudė, taigi net ir šiuo atžvilgiu yra šioks toks susitaikymas. 2012-aisiais, kai vyko referendumas dėl rusų kalbos, kaip antros valstybinės, nebuvo jokių tarptautinių konfliktų. Tuomet be konkurencijos tai buvo pagrindinė tema Latvijoje. Tačiau per Rusijos karą Ukrainoje didelė dalis Latvijos rusų tapo labiau proeuropietiški“, – pasakoja Rygoje gyvenantis politologas Tomas Statkevičius.

Kita vertus, pasak jo jo, Gegužės 9-osios renginiai Rygoje savo populiarumo neprarado. Pirmą kartą pašnekovui juos matyti teko 2011-aisiais. Tuomet į Pergalės parką susirinko apie 300 tūkst. žmonių, nebuvo iki galo uždrausta ir sovietinė simbolika, tad parką gausiai „išpuošė“ kūjai ir pjautuvai. Praėjus ketveriems metams nuosaikesni tapo tik papuošimai.

2015-ųjų pabaigoje Latvijoje prasidėjo bene didžiausias ir sudėtingiausias teisminis procesas šalies istorijoje – „Maximos“ tragedijos byla. 144 nukentėjusieji, 263 liudininkai, daugiau nei 150 mln. eurų siekianti ieškinių suma. Rygoje net nepavyko rasti tinkamos teismo salės, kurioje galėtų tilpti visi žmonės, todėl buvo išnuomota Kipsalos parodų salė. Neabejojama, kad dėl didžiulės bylos apimties procesas truks visus 2016 metus.

Ar pavyks B.Szydlo tesėti rinkimų pažadus?

Pensinio amžiaus paankstinimas, parama šeimoms, nuolaidos vaistams, papildomas stambių prekybos tinklų apmokestinimas. Su tokiais pažadais į Seimo rinkimus ėjo ir juose nugalėjo „Teisės ir teisingumo“ partija ir premjerė Beata Szydlo. Ar realu, kad bent dalis šių pažadų bus įgyvendinta ir kaip tai paveiks Lenkijos biudžetą?

Kaip pabrėžia Vytauto Didžiojo universiteto politologas Anžejus Pukšto, 2016 m. biudžetas buvo patvirtintas dar senosios vyriausybės, todėl dabar galbūt bus bandoma jį koreguoti ir bent dalį savo pažadų įgyvendinti.

„Iki šiol svarstoma, kaip apmokestinti stambius prekybos tinklus, taip pat – dėl dotacijų angliakasybos pramonei. Reikia pripažinti, kad į kabinetą pakviesti pakankamai patyrę ekspertai  – verslininkai ir ekonomistai. Pavyzdžiui, finansų ministras Pawelas Szalamacha ilgą laiką dirbo viename stambiausių bankų, plėtros ministras Mateuszas Morawieskis taip pat atėjo iš verslo. Kaip jie balansuos tarp savo pažadų ir finansinės disciplinos? Nebus lengva, ko gero, bus siekiama pakeisti Nacionalinio banko vadovą. Daug kas rodo, kad Lenkija gali patekti į duobę“, – svarsto A.Pukšto.

Kita vertus, 2006–2008 m., kai valdžioje taip pat buvo „Teisė ir teisingumas“, labai didelių klaidų, kurios paveiktų Lenkijos ekonomiką, nebuvo padaryta. Viena aišku – partijos socialinių dovanų politika labai priklausys nuo bendros ekonominės situacijos Europoje. Bet kokia krizė Bendrijoje būtų labai nepalanki B.Szydlo kabinetui.

Plačios apimties pokyčiai

Vidaus reformas „Teisė ir teisingumas“ pradėjo nuo intensyvios kadrų kaitos. Buvo pakeisti saugumo ir žvalgybos vadovai, atsisakyta patvirtinti penkis buvusios daugumos paskirtus Konstitucinio teismo teisėjus. Prezidentas Andrzejus Duda atleido nuo bausmės Mariuszą Kaminskį, buvusį Kovos su korupciją biuro vadovą, nuteistą trejiems metams kalėjimo už piktnaudžiavimą.

„Galvų kapojimas, ko gero, yra mūsų Rytų ir Vidurio Europos realybė, iki tol liberalai iš esmės darė tą patį. Faktas, kad „Tvarka ir teisingumas“ nuolat deklaruoja, jog labai stipriai bus reformuojamas Nacionalinis radijas ir televizija. Toks jų arkliukas – viską keisti iš esmės. Daliai visuomenės tai patinka“, – aiškina A.Pukšto.

Ypatingas dėmesys bus skiriamas švietimui ir kultūrai. Kitąmet Lenkijoje galima tikėtis katalikiško dėstymo bendrojo lavinimo mokyklose stiprinimo, katalikų ideologijos akcentavimo nacionalinėje televizijoje. Ryžtingai kultūros įstaigas reformuoti nusiteikęs ministras Piotras Glinskis, jau iškėlęs klausimą dėl Vroclavo teatre rodyto spektaklio su meilės akto scena. Daug diskusijų nuolat kelia ir vieno stipriausių Lenkijoje Krokuvos teatro spektakliai.

Tačiau ar didelius planus įgyvendins tas pats B.Szydlo kabinetas, klausimas atviras. Beveik niekas Lenkijoje netiki jos savarankiškumu: politikė žadėjo, kad laimėjus rinkimus ilgametis Jaroslawo Kaczynskio bičiulis Antonis Macierewiczius netaps gynybos ministru, tačiau būtent jam atiteko ši ministerija. Todėl dažnai svarstoma, ar nepavargs J.Kaczynskis vyriausybei diriguoti iš užkulisių ir pats nemėgins tapti premjeru. O galbūt atras dar mažiau savarankišką kandidatą?

A.Pukšto teigimu, į šį klausimą vertėtų žvelgti plačiau, nes tą patį galima pasakyti ir apie prezidentą A.Dudą. Tik pakeisti jo taip paprastai negalima, nes prezidentą renka tauta. „Didžiulė „Teisės ir teisingumo“ partija nėra vienalytė, – sako politologas. – Tai vadinamoji senoji gvardija ir 40–50 metų amžiaus karta, kuriai priklauso ir B.Szydlo, ir A.Duda. Ši grupė yra atviresnė Europai, lankstesnė, liberalesnė. Dalis analitikų prognozuoja, kad premjerė bus pakeista kuo nors artimesniu J.Kaczynskiui, tačiau siūlyčiau neatmesti versijos, kad jaunoji karta kaip tik sustiprins savo pozicijas ir savarankiška priims vis daugiau sprendimų.“

Įtempti santykiai su Rusija

Pabėgėlių krizės įkarštyje po daugelio metų pertraukos bent jau kuriam laikui atgimė Višegrado ketvertuko vienybė – Čekija, Slovakija, Lenkija ir Vengrija demonstravo kone identišką poziciją ne tik dėl pabėgėlių priėmimo, bet ir dėl bendrų ES kompetencijų bei ateities.

Tačiau, A.Pukšto manymu, tolimesnė šio ketverto santykių plėtra yra ribota – bendradarbiavimas vyks dėl tam tikrų socialinių ar ekonominių reikalų, tačiau bus labai sunku sutarti dėl užsienio politikos, saugumo ar energetikos. Užtenka prisiminti Budapešto ir Maksvos suartėjimą, kuris Varšuvai nėra priimtinas.

2016-aisiais Lenkija pirmininkaus Baltijos jūros tarybai, todėl šalis neabejotinai mėgins aktyviau plėtoti santykius su šio regiono valstybėmis ir mėgins rasti partnerių dėl bendros pozicijos Varšuvos NATO viršūnių susitikime. Taip pat bus bandoma stiprinti santykius su Bulgarija, Rumunija ir Turkija.

A.Pukšto teigimu, Lenkijos ir Rusijos santykiams 2016-aisiais ateina pats šalčiausias laikotarpis. Visų pirma valdantieji turi užmojų atnaujinti Smolensko katastrofos tyrimą. „Nesunkiai galima spėti, kad Rusija tikrai neketina nieko supažindinti su ekspertizėmis ar dokumentais. Tai bus viena priežasčių, kodėl santykiai blogės. Be to, Lenkija bandys aktyviau įsitraukti į diskusijas dėl Ukrainos – mėgins kelti klausimą dėl Minsko formato pakeitimo, kad lenkai būtų prileisti prie derybų dėl Ukrainos ateities“, – prognozuoja politologas.

Pasak A.Pukšto, nepaisant to, tai tikrai nereiškia, kad gali įvykti pastebimesnis Lietuvos ir Lenkijos suartėjimas. Pirmieji A.Dudos prezidentavimo mėnesiai parodė, kad nieko naujo prezidentų ar kitų valdžios atstovų lygiu neįvyko.

"Scanpix" nuotr.

Lietuvos politikams ir politologams „Teisės ir teisingumo“ („Prawo i Sprawiedliwość“; PiS) pergalė Lenkijos Seimo rinkimuose įžiebė viltį. Tiesą sakant, skirtingiems politikams – skirtingas viltis. Kai kurie iš jų net viešai pareiškė, kad J.Kaczyńskio pergalė reiškia Sikorskio ir Tusko paradigmos pabaigą ir Lenkijos sugrįžimą ne tik prie Kaczyńskių geopolitinės filosofijos ir Rusijos sulaikymo strategijos, bet ir galbūt prie Lenkijos ir Lietuvos strateginės partnerystės.

„Taip pat tikiuosi, kad ir Varšuvoje bus daugiau supratimo, kas ir kodėl Vilniuje vaikšto su Geor­gijaus juostelėmis“, – savo feisbuko paskyroje iškart po rinkimų rašė A.Kubilius.

Tačiau tas, kuris Vilniuje vaikšto su Georgijaus juostele, irgi tikisi gerų permainų – tikisi, kad Varšuva paspaus Vilnių, padidins finansavimą jį remiančioms organizacijoms ir prisuks čiaupą tai Lietuvos lenkų žiniasklaidai, kuri drįsta jį kritikuoti.

Atrodo, kad ir vieni, ir kiti PiS vertina pernelyg optimistiškai.

Be jokių abejonių, „Teisė ir teisingumas“ – antikremlinė partija, o naujoji Lenkijos vyriausybė bandys grįžti prie Lenkijos, kaip Vidurio ir Rytų Europos lyderės, koncepcijos, bandys kurti visų Vidurio ir Rytų Europos valstybių bloką, paremtą Rusijos grėsmės suvokimu. Tik sunku pasakyti, kiek sėkmingi bus tie bandymai.

J.Kaczynskio partijai artimas Vengrijos ir Čekijos euroskepticizmas bei nusistatymas prieš pabėgėlių priėmimą, bet nepriimtinas jų lyderių flirtas su Rusija.

Rusijos klausimu Lenkijai būtų lengva susitarti su Baltijos valstybėmis, bet tai nereiškia, kad B.Szydło vyriausybė, pvz., pamirš lenkų tautinės mažumos problemas Lietuvoje, kurios n metų temdo dvišalius santykius.

Naujasis Lenkijos užsienio reikalų ministras W.Waszczykowskis, kuris a propos pagal savo charakterį labai panašus į R.Sikorskį, irgi jau ne kartą pareiškė, kad Lenkija nusiteikusi suteikti Lietuvai laiko šioms problemoms išspręsti, tačiau be jų sprendimo santykiai bus tokie pat kaip iki šiol – konstruktyvūs, bet šalti.

Kita vertus, W.Tomaszewskis irgi neturėtų apsigauti, kad naujoji Varšuva nepastebėjo Georgijaus juostelių, prokremlinių veikėjų Lietuvos lenkų rinkimų akcijos sąrašuose, naktinių susitikimų su Kremliaus televizijų vadovais. Šie veiksmai ir anksčiau Lenkijos politikams nekėlė entuziazmo, o valdant PiS bus kritikuojami dar aršiau.

Taigi atrodo, kad 2016 m. Lenkijos ir Lietuvos santykiuose nedaug kas keisis. Ten, kur sutaps Lenkijos interesai, bendradarbiavimas su Lietuva ir toliau bus puikiai plėtojamas (pvz., energetikos ar saugumo srityse), o ten, kur tokių strateginių interesų nėra, Lenkijos politikai kartos, kad „kamuolys Lietuvos pusėje“.

Vis dėlto Lenkijos ir Lietuvos santykiai – toli gražu ne svarbiausias naujos geopolitinės realybės elementas. „Lenkija – naujas Europos galvos skausmas?“ – klausia įtakingas britų savaitraštis „The Economist“.

Tikriausiai niekas, net didžiausi pesimistai ir J.Kaczyńskio oponentai, nesitikėjo, kad PiS sukels grėsmę ne tik Lenkijos teisinei sistemai, bet ir galbūt demokratijai, ir dar taip greitai bei arogantiškai. PiS valdo tik šiek tiek ilgiau nei mėnesį, o jau spėjo pasiekti konstitucinį patą, iš kurio išeiti bando forsuodama sau palankaus Konsti­tucinio teismo įstatymo priėmimą.

Ginčas dėl Konstitucinio teismo, kai prezidentas A.Duda atsisakė prisaikdinti penkis šio teismo teisėjus, išrinktus ankstesnės kadencijos Seimo, nors Konstitucinis teis­mas nusprendė, kad trys iš jų buvo išrinkti teisėtai ir turi pradėti eiti savo pareigas, ir žaibiškas (naktiniame Seimo posėdyje) išrinkimas penkių savų teisėjų į jų vietas šokiravo didžiąją Lenkijos visuomenės dalį.

Net nuosaikieji „Teisės ir teisingumo“ šalininkai nesupranta, kodėl J.Kaczyńskis, A.Duda ir B.Szydło, rinkimų kampanijos metu žadėję Lenkijai teisės ir teisingumo erą, dabar laužo teisės normas ir didina chaosą: prezidentas A.Duda suteikė malonę M.Kamińskiui ir dar keliems įtakingiems įtariamiems nusikaltimais PiS veikėjams dar net nepasibaigus teismo procesui. Be to, visi specialiųjų tarnybų vadovai bus pakeisti vos per vieną naktį.

Siekiant apginti Konstituciją ir demokratiją vos per keliolika dienų susikūrė pilietinis Demokratijos gynimo komitetas, kuris gruodžio 12-ąją Varšuvoje suorganizavo didžiulę demonstraciją, kurioje dalyvavo nuo 25 iki 50 tūkst. žmonių. Kitą dieną J.Kaczyńskio šalininkai suorganizavo dar didesnį mitingą, kuriame PiS lyderis pareiškė, jog tie, kurie demonstravo diena anksčiau, yra „komunistai“, „vagys“ ir „blogiausia lenkų rūšis“.

Kai žurnalistai, kurie bando nušviesti įvykius ne taip, kaip norisi PiS, yra vadinami propagandistais, o žmogaus teisių gynėjų nerimas – tautos išdavyste, vargu ar kas nors dar turi iliuzijų, kad naujajai Lenkijos valdžiai demokratija rūpi.

Tuo metu, kai vyriausybė nusprendė pašalinti ES vėliavas iš valstybės institucijų pastatų bei premjerės B.Szydło spaudos konferencijų, tapo aišku, kad Lenkijai nelabai pakeliui ir su Europos Sąjunga. Todėl galima drąsiai prognozuoti, kad 2016 m. konfliktų tarp Varšuvos ir Briuselio bus dar daugiau.

Jeigu neigiamų permainų, valstybės institucijų valymų ir visuomeninės žiniasklaidos užvaldymo, ideologinio karo tempai išliks tokie pat kaip iki šiol, Lenkijos orbanizacija, apie kurią svajoja PiS lyderiai, tikrai… neįvyks. Tiesiog po ketverių metų lenkai už „Teisę ir teisingumą“ nebalsuos.

Šiemet dauguma lenkų, kurie jau šiek tiek primiršo pirmąjį J.Kaczyńskio partijos valdymo laikotarpį (2005–2007), balsavo už „Teisę ir teisingumą“ dėl nuosaikios rinkimų kampanijos ir pažadų skirti kiekvienai šeimai po 500 zlotų kiekvienam vaikui bei sumažinti senatvės pensijos amžių.

Dabar lenkai ir vėl pamatė tikrąjį J.Kaczyńskio veidą, todėl PiS reitingai pradeda kristi. V.Orbanas jam naudingus valdžios sistemos pokyčius Vengrijoje vykdė laipsniškai ir būtent todėl laimėjo. Len­kijoje tas pats stumiama buldozeriu, ir tai daugelį lenkų šokiravo. Per 25 metus lenkai patikėjo, kad demokratijai ir laisvei jau niekas negresia, o dabar jie pamatė, kaip lengva sugriauti tai, ką tauta kūrė visus tuos metus, įskaitant tarptautinę poziciją ir reputaciją užsienyje.

Taigi 2016 metai Lenkijoje bus be galo įdomūs. Galima tikėtis dar daugiau aki­brokštų vidaus ir tarptautinėje politikoje, audringų protestų, permainų opozicijoje. Netikėtai jos lyderiu tapo ekonomistas R.Petru, liberalios „Nowoczesna“ partijos, pirmą kartą patekusios į Seimą, lyderis. Taip pat visai tikėtinas ir kairiųjų bei pilietinių judėjimų atgimimas.

Scanpix

Jos vardas Szydło, Beata Szydło: 52 metų Lenkijos angliakasio dukra, netrukus tapsianti naująja šalies premjere, užsienio žiniasklaidoje neretai pristatoma tarsi Džeimsas Bondas. Jos politinė karjera išties „kieta“, o į elito paviršių ji išlindo lyg yla iš maišo, nors tokį elgesį padiktavo visai ne pavardė (szydło lenkiškai – yla).

Rima JANUŽYTĖ

Nors iš gūdžios provincijos atvyko jau seniai, Beata Szydło pirmą kartą ryškiai sužibėjo tik per prezidentu šią vasarą išrinkto Andrzejaus Dudos rinkimų kampaniją, pastūmėjusią ją katalikų partijos „Teisė ir teisingumas“ (lenk. PiS) lyderės vaidmeniui, o iš ten kilstelėjusią į dar svaigesnes politikos aukštumas.

„Ji buvo kampanijos priešakyje ir savo užduotį įvykdė visu šimtu procentų. Ji pademonstravo savybes, kurių reikia dar didesniems, didžiuliams tikslams įgyvendinti. Didžiausias toks projektas – sutvarkyti Respubliką“, – apie Beatą, pristatydamas ją rinkėjams, kalbėjo partijos „Teisė ir teisingumas“ įkūrėjas Jaroslawas Kaczyńskis. Jo žodžiais, ji turinti viską, ko reikia premjerui: išminties,  darbštumo, energijos, gebėjimo suburti komandą ir bendradarbiauti su kitais.

Jei šie žodžiai kam nors skambėjo neįtikinamai, prieš pat Seimo rinkimus vykusiuose televizijos debatuose nebeliko jokių abejonių: greta solidžiai pasirodžiusios B.Szydło ankstesnė premjerė Ewa Kopacz atrodė lyg žodžių kišenėje nerandanti sutrikusi naujokė.

„Premjerė E.Kopacz važiuoja moderniu traukiniu ir giria Lenkijos geležinkelių modernizaciją, o aš vykstu ten, kur ministras liepė išardyti geležinkelio bėgius ir žmonės neturi normalaus susisiekimo“, – pareiškė B.Szydło, o šiuos jos žodžius pacitavo ne tik visa Lenkija, bet ir Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos žiniasklaida.

Vykstant rinkimų kampanijai B.Szydło visą laiką laikėsi linijos „arti žmogaus“ – ji beveik nekalbėjo apie užsienio politiką ir Europos Sąjungos pranašumus ar trūkumus. Visas dėmesys buvo skirtas kasdieniams rūpesčiams – pensinio amžiaus ankstinimui, mokesčių naštos lengvinimui, pagalbai vaikus auginančioms šeimoms, didinant subsidijų programą iki 500 zlotų (apie 119 eurų) už kiekvieną vaiką, nemokamų vaistų dalijimui tiems, kuriems jų labiausiai reikia.

Kas ta Beata S.?

2007-aisiais baigiantis rinkimų kampanijai žiniasklaidoje pasirodė žinutė, kad Seimo narė Beata S. suimta dėl jai pareikštų įtarimų korupcija. Partijoje „Tvarka ir teisingumas“ kilo panika: ar tai mūsišikė Beata Szydło, ar Beata Sawicka iš liberalų partijos PO? Kalbėta apie B.Sawicką, bet šis faktas geriausiai liudijo, kad B.Szydło anuomet buvo visiškai pilka figūra, kurios kai kurie kiti partijos nariai nepažinojo net iš matymo.

Dabar, pasak Lenkijos savaitraščio „Newsweek“, anekdotinė situacija su Beata S. būtų neįsivaizduojama.

Gimusi Osvencime, o užaugusi Lenkijos pietuose esančiame angliakasių miestelyje Bžeščėse, jaunystėje apie politikos žvaigždės statusą ji nesvajojo. Tačiau lenkams imponuoja, kad ja tapusi praeities irgi nesikrato.

„Prisimenu šiltus tėvų namus Bžeščėse. Čia niekada netrūko palaikymo, taip pat ir disciplinos. Mano tėvai sunkiai dirbo. Tėvelis buvo angliakasys“, – savo tinklalapyje rašo B.Szydło. Dar priduria, kad studijų laikais, mokydamasi etnologijos Krokuvos Jogailos universitete, labai mėgo žaisti tinklinį. Ten susipažino ir su savo būsimuoju vyru Edwardu, už kurio susituokę jau 28 metus. Nors Edwardas yra sakęs, kad jį labiausiai sužavėjo Beatos ryšys su gamta ir jautrus santykis su praeitimi, Beata į tautinius drabužius įsispraudė neilgam.

Būdama vos 35-erių, ji tapo jauniausia miestelio burmistre, o paskui žengė dar vieną, karjerai lemiamą žingsnį – prisidėjo prie partijos „Tvarka ir teisingumas“.

Tai lėmė, kad kadaise Krokuvos istorijos muziejuje etnologe dirbusi B.Szydło, pati save vadinusi „nykia ir nuobodžia dviejų vaikų mama“, dabar yra populiariausia šalies politikė, tautinius drabužius iškeitusi į stilingus aukštakulnius, o laisvalaikiu kartais žaidžianti kompiuterinius žaidimus.

Tačiau B.Szydło kritikai kiekviename jos krustelėjime įžvelgia ir kai ką negero. Nors tai nėra ranka apčiuopiama, tačiau, kad ir ką darytų ar sakytų Beata, kai kam tai atrodo tik kaip J.Kaczyńskio žodžių, veiksmų ir pageidavimų retransliacija.

Persekioja J.Kaczyńskio šešėlis

Beata siūlo ankstinti pensinį amžių? Ir ką čia tas Jarosławas sugalvojo? Beatai norisi didinti minimalią algą? Gerai čia Jaroslawas kalba!

Vienas nelabai taktiškas partijos PO reklaminis TV įrašas vaizduoja niekus kalbantį J.Kaczyńskį ir jam visur pritariančią B.Szydło, kuri po kiekvieno J.Kaczyńskio pasisakymo pareiškia, kad „vadas visada teisus“.

Analitikai spėlioja, ar B.Szydło nėra dar vienas Kazimierzas Marcinkiewiczius – premjeras, prieš dešimtmetį, laimėjus PiS, šioje kėdėje išsilaikęs vos aštuonis mėnesius ir užleidęs ją „vadui“.

Tuo tvirtai įsitikinęs žurnalistas Konstanty Gebertas, geriau žinomas rašytojo Dawido Warszawskio vardu: „Ji ilgai netemps. Tai „valdybos pirmininko“ projektas ir jis veikia taip, kaip jam reikia. Jau dabar aišku, kad ji neturi jokios charizmos ir bus pašalinta, vos tik Kaczyńskis nuspręs performuoti ministrų kabinetą.“

Lenkai panašiai galvoti turi jei ne priežastį, tai bent moralinę teisę. Viena vertus, niekam nesinori tikėti, kad charizmatiškasis J.Ka­czyńskis taip ėmė ir be pėdsakų pasitraukė iš politinės scenos. Antra vertus, konservatyvumu garsėjantys lenkai tiesiog nepratę prie politikių moterų, o dabar jos tik ir keičia viena kitą aukščiausiuose valdžios postuose. Tad kas jiems gali uždrausti galvoti, kad Beata yra tik J.Kaczyńskio marionetė?

Vis dėlto tokių pažiūrų lenkų kiekvieną dieną mažėja. B.Szydło nenuilstamai pluša kurdama savo, kaip energingos ir nepriklausomos politikės, įvaizdį.

„Žinau, kad yra šnekama, jog būsiu marionetė, valdoma iš galo, tačiau gėda gaišti laiko tokioms nesąmonėms. Pasakysiu trumpai ir tiesiai – mano vardas Szydło, Beata Szydło. Aš turiu savo nuomonę ir galiu būti užsispyrusi. Nereikia manęs kontroliuoti, tačiau tai nereiškia, kad aš neklausysiu žmonių ir ekspertų“, – reaguodama į kaltinimus, kad yra kontroliuojama partijos lyderio, atkerta kandidatė į premjerus.

„Jos ekonominės pažiūros, kurios yra kažkur per vidurį tarp socialinės gerovės valstybės ir laisvosios rinkos, yra ir didžiausias jos privalumas. Be to, ji pasižymi itin švaria politine sąžine, kurią nuo nesąžiningų politikų pavargę lenkai vertina net labiau nei konkrečius pažadus“, – B.Szydło išskirtinumą nurodo A.Du­dos viešosios diplomatijos patarėjas Marekas Magierowskis, pabrėždamas, kad politikė šias savybes ne tik puoselėja, bet ir sugeba tinkamai atskleisti rinkėjams.

J.Kaczyńskis tam netrukdo: per rinkimų kampaniją jis nesirodė viešumoje, atsisakė duoti interviu žurnalistams, žodžiu, nesipainiojo Beatai po kojomis ir nedrumstė rinkėjų ramybės. Tad vienintelis Beatą persekiojantis J.Kaczyńskio šešėlis – vis dar nepamiršti jo žodžiai, kad imigrantai lenkus užkrės įvairiomis tik Artimuosiuose Rytuose plintančiomis ligomis.

Daugiau nieko. Rinkimus laimėjusi partija „Teisė ir teisingumas“ baigia nusikratyti senųjų J.Kaczyńskio drapanų ir atrodo tarsi pakeitusi odą – atsinaujinusi, modernesnė ir stovinti arčiau paprastų žmonių. Šio partijos ir visos Lenkijos atsinaujinimo projekto kodinis pavadinimas – Szydło. Beata Szydło.

Dreamstime

1386-ųjų pradžioje lietuvių kunigaikštis Jogaila atvyko į Krokuvą. Jis turėjo būti karūnuotas Lenkijos karaliumi, bet dar anksčiau susipažinti su savo būsimąja žmona Jadvyga Andegaveniete. Išsigandusi karalienė pasiuntė pas jį savo dvariškį, kuriuo labiausiai pasitikėjo, Zavišą iš Olesnicos, „duodama jam nurodymą, kad jį (Jogailą) apžiūrėtų, kaip jis atrodo ir elgiasi, bei prašydama jį kuo greičiau grįžti ir išsamiai papasakoti apie jo išvaizdą, figūrą ir elgseną“.

Piotras WĘCOWSKIS

Jogaila suprato šio vizito tikslą ir ne tik drau­giškai priėmė pasiuntinį, bet ir nuėjo su juo į pirtį, „kad (šis) geriau pamatytų ne tik jo figūrą, tačiau ir atskiras jo kūno dalis“. Za­viša grįžo pas Jadvygą ir nuramino ją: „Ku­­ni­gaikščio Jogailos figūra yra graži, at­rodo dailiai, kūno konstrukcija gerai sudėta, vi­­dutinio am­žiaus, linksmo žvilgsnio, veidas pa­ilgas, be jokio bjaurumo ženklų, elgiasi jis rim­tai, kaip ir tinka kunigaikščiui.“

Tą istoriją, praėjus beveik 100 metų, aprašė Jo­nas Dlugošas. Nežinome, ar joje yra bent kiek tiesos, nors daug kas kalbėtų už tai. Bet ku­riuo atveju šis pasakojimas gerai atspindi tas bai­­mes, kurių turėjo lenkai dėl naujojo valdovo.

Jogaila buvo nežinomas barbaras, pagonis, ku­ris dar, be viso to, kariavo su Lenkijos Ka­ra­lyste. Ko buvo galima iš jo tikėtis?

Pagonis, kuris per daug mylėjo Lietuvą

Jogailai dažnai buvo primenama jo pagoniška praeitis ir svetima kilmė. „Lenkai, pametę sa­vus ir kilmingus kunigaikščius, vedusius savo giminę iš krikščioniškų protėvių, Dievui leidus ir dėl pelnytos bausmės už nusidėjimus pa­tikėjo valdžią svetimam ir pagoniškam ku­nigaikščiui“, – taip situaciją komentavo Dlu­gošas.

Karaliui taip pat buvo prikaišiojamas prie­lankumas lietuviams. Dlugošas daug kar­tų priminė, jog „Lietuvą savo tėvynę, šei­mą ir brolius taip labai mylėjo, kad ne­vengė Lenkijos Karalystę įvelti į įvairius karus ir pralaimėjimus, visus karališkus tur­tus ir pajamas skyrė Lie­tuvos gynybai ir praturtinimui“.

Taip pat Grigorijus iš Sanoko „Jo­gai­los epitafijoje“ pažymėjo, kad „lietuviams dosni (Jo­gailos) ranka siųsdavo pagalbą ir dažnai už skarmalus suteikdavo (vertingus) darbužius“.

Jogailos valdymo laikais ir per visą XV am­žių sunku buvo nekreipti dėmesio į to­kią ne­draugišką nuomonę. Be to, karaliaus aplinkos žmonės nuolat pabrėždavo jo pagoniškumą ir svetimą lietuvišką kil­mę. Bet kuriuo atveju dažniausiai tai bu­vo vien tik retorinės figūros, turėjusios pa­­brėžti valdovo atliktų darbų didybę. Daž­niausiai būdavo kartojama: nepaisant to, kad buvo svetimos kilmės pagonis, vis dėlto…

Geras krikščionis

Informacija apie Jogailos pagonišką kilmę turėjo tikslą parodyti tas permainas, kurios įvy­ko su Jogaila jam priėmus krikščionybę ir ta­pus Lenkijos karaliumi. Pasiuntinys Mikolajus La­sockis, kalbėdamas Bazelio bažnytiniame suvažiavime, pabrėžė, kad Jogaila po krikšto priėmi­mo „taip greitai įsisavino tikėjimo pagrindus ir katalikiškus papročius, kad nebuvo tokių, ku­rie nebūtų šiomis permainomis stebėjęsi. Taip pat kitus kartu su juos apkrikštytus taip ska­tino ir ragino, kad po trumpo laiko visi įvaldė (katalikams) reikiamas žinias“.

Bet būta ir dar drąsesnių palyginimų: vienas tuo­mečių iždininkų lygino Jogailą su Kons­tan­ti­nu Didžiuoju: imperatorius įvedė krikščionybę Romoje, o Jogaila apkrikštijo pagonis lietuvius. Mikolajus Kozlovskis, Krokuvos universite­to profesorius, lygino Jogailą su riaumojančiu liūtu: iš prigimties būdamas rūstus, po krikš­­čionybės priėmimo jis ėmė labai švelniai elgtis su žmonėmis.

O kalboje, pasakytoje po monarcho mirties, Jogaila buvo lyginamas su Saliamonu. Maža to, bu­vo pabrėžiama, kad lenkų valdovas ap­lenkė bib­linį karalių. Šis Dievui pastatė tik vie­ną šven­­­tovę, o Jogaila buvo metropolijos (Lvo­vo ar­­­kivyskupijos), septynių katedrų, taip pat ne­su­skaičiuojamos daugybės bažnyčių fundatorius.

Valdovas ne tik fundavo bažnyčias – jis taip pat prisidėjo prie Krokuvos universiteto prisikėlimo. Tai antrasis po Lietuvos krikšto dažniausiai Lenkijoje prisimenamas Jogailos nuopelnas. Apie karaliaus siekį atkurti universitetą kalbėjo jau 1390 m. Bartolomėjus iš Jaslos.

Monarcho nuopelnai ir jo skiriamos lėšos aukštojo mokslo įstaigai buvo dažnai prisimenami. Grigorijus iš Sanoko  apibūdino valdovą kaip patį žinomiausią tarp visų kunigaikščių sta­tybininką ir Akademijos Krokuvoje, iš ku­rios dvasininkija gavo daug naudos, mecenatą.

Lietuvos christianizacija ir Jogailos fundacinė veikla gerai atitiko dievobaimingo ir taiką my­linčio valdovo įvaizdį. XV amžiuje buvo pa­brė­žiama, kad po krikšto karalius penktadieniais pasninkavo valgydamas duoną su vandeniu, o per gavėnią taip maitinosi kasdien. Vieš­pa­ties Dievo vakarienės dieną nuolankiai plo­vė kojas elgetoms ir aptarnavo juos prie stalo. Karštai meldėsi, iškilmingai praleisdavo šventines dienas, daug aukojo labdarai ir saikingai valgė bei gėrė. Daug kartų buvo pažymima, kad jis nevartojo vyno ir visada buvo blaivus.

Riteris

Greitai po Žalgirio mūšio Jogailos įvaiz­dį papildė naujas elementas – pergalė prieš Vo­kiečių ordino riterius. Karalių pra­deda charakterizuoti kaip „nuostabiau­sią kariauninką“ (Jakas iš Ludzisko) ir iniciatorių „svarbiausių Lenkijos pergalių“ (Vincentas Kotas).

XVI amžiaus pradžioje Jono Vis­li­cie­čio eiliuotoje poemoje sakoma: „Garbe to ka­ro Jo­gaila laimingas / Viršija garsių pro­tėvių drąsiausius proveržius, / Kurie pro­to dėka buvo iš­aukš­tinti / Mūsų pergalin­gas valdovas, mūšyje ne­įveikiama jėga.“

Tą jėgą buvo bandoma pamatuoti už­muš­tų priešų skaičiumi. Jau XV amžiuje kro­nikininkas pateikė fantastinius kryžiuočių, žuvusių Žalgirio mūšio lauke, skaičius. Vieno iš metraštininkų nuomone, jų žuvo 144 tūkst., kitas mini net 160 tūkst.

Žalgirio mūšis XV amžiuje buvo prisime­namas daugybėje eilėraščių. Kai kurie jų bu­vo parašyti lenkiškai. Pirmasis iš jų, kaip yra m­a­noma, buvo parašytas praėjus vos keletui die­nų po mūšio: „Karalius Lenkijos Vlodis­lo­vas / Vytautas lietuvių didysis kunigaikštis / iš­ka­pojo barzdotus vyrus, / jog gulėjo kaip pyragai / Žalgirio lauke.“

Jogailos, kaip kryžiuočių triuškintojo, vaizda­vimas ne itin tiko prie religingo, teisingo, o pir­miausia – taikaus valdovo įvaizdžio. Tai bu­vo suvokiama karaliaus aplinkoje. Laiš­kuo­se, pa­siųstuose iš mūšio lauko, karališkos kancelia­rijos raštininkai vaizdavo karą su Vokiečių ordinu kaip teisingą, o pasiektą pergalę jame priskyrė Dievo galybei.

Jogaila buvo tik ginkluota Dievo ranka, kuri nu­baudė kryžiuočius už jų išdidumą ir nusikaltimus. Karalius priešus įveikė „ne dėl mūsų ga­lybės, ne dėl kariuomenės gausumo, bet vien Die­­vo, kuris nusprendė mus visados apdovanoti sėkme,  jėgos ir gerumo dėka“.

Vieno XV amžiuje parašyto eilėraščio apie Žal­girį autorius tai ypač pabrėžė: „Tas Dievo ge­­rumas, o ne žmogiškoji jėga lėmė to karo baig­tį ir davė pergalę Lenkijos Karūnai ir lenkams.“

Tik taip aprašant mūšį buvo galima apsaugoti Jogailos, kaip taiką mylinčio karaliaus, įvaiz­­dį. Pasak daugelio viduramžių autorių, mo­­­narchas net tada, kai kariuomenė jau buvo pasirengusi mūšiui, nenustojo melstis. Ne­nu­trau­kė jis šventų mišių klausymosi ir iki paskutinės akimirkos tikėjosi taikiai užbaigti ginčus su kryžiuočiais. Bet ordino riterių pasipūtimas ir agresyvumas neleido tokiu būdu išspręsti ne­sutarimų. Konfliktas turėjo būti užbaigtas mū­šio lauke.

Taip XV amžiuje susiformavo pakankamai aiškus ir teigiamas požiūris į Vladislovą Jo­gai­lą. Jis buvo laikomas taiką mylinčiu, teisin­gu ir ge­raširdžiu karaliumi – žodžiu, idealiu val­dovu. Net svetima kilmė neturėjo įtakos bendram tei­giamam jo asmenybės vertinimui.

Trys Jogailos darbai viduramžių lenkams bu­­­vo svarbiausi: Lietuvos christianizacija, Kro­kuvos universiteto atkūrimas ir pergalė prieš Vo­kiečių ordiną Žalgirio mūšio lauke.

Žavėjimasis ir kritika

Teigiama nuomonė apie Jogailą buvo stabili per visą Naujųjų amžių epochą. „Duok Dieve mums gauti antrą tokį Jogailiuką / Tokį, koks tas lietuvis buvo, kuris apšvietė / Lenkiją ir Lie­tuvą Dievo šviesa apšvietė“, – XVI amžiaus pa­baigoje rašė Motiejus Stryjkovskis.

Jonui Goluchovkiui, „Ikones książąt i królów polskich“ (1605) autoriui, Jogaila buvo „do­­­­ras vyras, apdovanotas dideliu padorumu“. Jam pritarė Šimonas Staropolskis, kuris kūrinyje „Sarmatų kariauninkai“ (1605) pateikė „ka­rine drąsa pasižymėjusių vyrų“ biogramas. Jose atsirado vietos ir Jogailai. Jį autorius vadina Tė­vynės tėvu, kurio didybe didžiuojamasi: „Di­dy­sis Jogaila, teisingas ir kilmingas vyras, gi­mė tam, jog taptų visų dorybių įsikūnijimu. Tarp gar­­bingųjų Sarmatijos karalių jis švyti kaip sau­lė tarp planetų ir taip toli, kad visam šiau­rės pu­s­iaujyje nebuvo jam šlove lygių. Di­dis valdovas, didysis kunigaikštis, didis savo tau­­tos apaštalas, visų lenkų karalių papuošalas ir šlovė.“

Jogailos nuopelnai buvo iškeliami ne tik li­te­ratūros kūriniuose ir istoriniuose veikaluose. Naujaisiais laikais jis buvo vaizduojamas daugelyje meno kūrinių, įamžinamas paveiksluose ir medžio raižiniuose. Kaip žinoma, Jo­gai­la ne­su­laukė tik paminklo, nors tokių planų būta. Sta­nislovo Augusto Poniatovskio laikais bu­vo planuojama perstatyti Senatorių salę Var­šu­vos karališkojoje pilyje. Ji turėjo būti pa­puoš­ta septynių garsiausių lenkų karalių statulo­mis, tarp jų ir Vladislovo Jogailos.

Tik XVIII amžiaus pabaigos–XIX amžiaus sandūroje būta pirmųjų nedrąsių kritinių pastabų apie Jogailą. Pirmiausia jos buvo pa­skelbtos to meto istorikų darbuose. Janas Krikš­­tytojas Albertrandis, karaliaus Po­nia­tovs­kio bibliotekininkas, prikaišiojo Jogailai jo valdžios silpnumą ir karaliaus institucijos susilpninimą.

Julianas Ursynas Niemciewičius  „Istorinėse dainose“ (1816) kritikavo karalių už suteiktas bajorams privilegijas (tuo jis susilpnino mo­narcho pozicijas) ir priekaištavo jam dėl ne­išnaudotos pergalės Žalgirio mūšio lauke. Nie­mciewičiaus nuomone, Jogaila buvo „uolus ti­kė­jime, drąsus mūšyje, dosnus, turėjo daug as­me­ninių dorybių, tačiau jam trūko didingam mo­­narchui reikalingų savybių. Silpnumas ir leng­vatikystė vedė jį nuo klaidos prie klaidos“. Prie tokios charakteristikos Jerzy Sa­mue­lis Ban­dtke (1820) pridėjo: „Nestatė nei naujų pi­l­ių, nei netaisė senų, apleisdamas teismus, ne­­bu­vo miestų ir valstiečių tėvu.“

Tie priekaištai nebuvo nauji, daugelis jų jau buvo užrašyti Dlugošo kronikoje. XVI–XVIII amžiuje lenkams jie atrodė nesvarbūs, tačiau XVIII amžiaus pabaigoje ir kito šimtmečio pra­­­­­­džioje kaltinimas dėl monarcho valdžios su­silpninimo pasidarė jau esminis. Tas pats pasakytina ir apie karaliaus nesirūpinimą miestais ir valstiečiais.

Jogailos aplaidumas šioje srityje buvo dar la­biau matomas, palyginti jį su „valstiečių“ ir „sa­vųjų“ karaliumi Kazimieru Didžiuoju.

XIX amžiaus pirmoje pusėje ne visi pritarė toms kritinėms nuomonėms apie Jogailą. Ta­čiau galbūt ir dėl to jis to meto istorinėje at­min­tyje prarado anksčiau turėtą reikšmę. Jei­gu apie jį buvo rašoma literatūriniuose veikaluose, tai dažniausiai karalius buvo vaizduojamas kaip spinduliuojančios šventumu Jad­vygos An­de­ga­venietės vyras. Taip jis tapo teatro rekvizitu, pa­dėtu į spintą ir laukiančiu ge­resnių laikų.

Lenkų pasisavintas lietuvis

Tas laikas atėjo XIX amžiaus antroje pusėje, stiprėjant lenkų tautinei savimonei ir aštrėjant konfliktui tarp lenkų ir vokiečių. Ban­dy­mas gintis nuo nutautinimo ir germanizacijos rei­kalavo atsigręžti į ankstesnių laikų rekvizitus ir asmenybes. Kas kitas geriau galėjo atitikti nau­­­­ją laikmečio dvasią, jei ne su vokiečiais iden­­­­tifikuojamų kryžiuočių nugalėtojas?

Jogaila tapo pagrindiniu daugelio kūrinių di­d­­vyriu, kurių svarbiausi buvo Jozefo Ignaco Kras­­zewskio apysaka „Kryžiuočiai 1410“ (1882) ir, aišku, Henryko Sienkiewicziaus „Kry­­žiuočiai”.

Jis vis dažniau tapdavo istorinės tapybos ob­jektu. Menininkai su dideliu noru vaizdavo Jo­­gailą, besimeldžiantį prieš Žalgirio mūšį (Ja­nas Matejka) arba priimantį du kryžiuočių ka­lavijus (Maksymilianas Piotrowskis, Wojciec­­has Kos­sa­kas).  Dažniausiai buvo vaizduojamas pats mūšis (tarp jų J.Matejka, Tadeuszas Po­pielis, Zyg­muntas Rozwadowskis, Woj­cie­chas Betley).

1909 m. Janas Styka su sūnumi Tadeuszu net­­­gi pradėjo kurti „Žalgirio panoramą“, kuri turėjo būti eksponuojama Krokuvos barbakane. Šis projektas nebuvo realizuotas, bet po me­­tų liepos 15-ąją Krokuvoje buvo atidengtas pa­­­minklas Jogailai. Jo autoriai – Antonis Wi­wuls­­kis, fundatorius Ignacas Paderewskis.

Paminklo atidengimas – „protėvių garbei“ – tapo centriniu Žalgirio 500-ųjų metinių šventimo elementu. Jis pritraukė minias lenkų iš visų trijų padalytos Lenkijos dalių. Tuo metu buvo rašoma, kad šventinės iškilmės buvo „gyva len­kų patriotinės dvasios manifestacija ir leido, tie­sa, tik akimirkai, atsikvėpti laisviau ir jaustis gy­viau, karščiau, lenkiškai“. Lietuviai į šias iš­kil­mes kvietimo nepriėmė.

Nuo to laiko lenkų istorinėje atmintyje Jo­gai­la tapo pirmiausia triumfo prieš kryžiuočius vo­kiečius ir „teutonišką pasipūtimą“ simboliu. Il­gam. Tokį Jogailos įvaizdį turėjo galvoje vy­riau­siasis vadas generolas Wladyslavas Si­kors­kis 1942-aisiais: „Mūsų istorijoje įsimintina per­­­­galė (prie Žalgirio) buvo visoms kitoms kar­­­­toms iki mūsų geros savijautos šaltinis ir ti­kė­jimo pagrindas, kad ateis diena, kada nuo mū­­­sų smūgių subyrės į dulkes ta amžina kryžiu­o­­čių galybė, jau šešis šimtmečius grasinanti iš­­naikinti mūsų tautą.“

Tokią pat mintį kartojo Žalgirio metų iniciatoriai, triukšmingai minėję mūšio metines 1960 m. Liaudies Lenkijoje Jogaila sulaukė dau­gybės paminklų, tapo daugelio mokyklų ir gatvių patronu, plakatų didvyriu, buvo vaizduojamas pašto ženkluose, medaliuose.

Partinėje propagandoje karalius Jogaila bu­vo ne vien „amžino“ konflikto tarp lenkų ir vo­kie­čių, bet ir Lenkijos ryšių su „broliškomis So­vietų Sąjungos tautomis“ – lietuviais, baltarusiais, ukrainiečiais ir, žinoma, pačiais rusais – sim­bolis. Taip Jogaila pasirodė esąs ne tik puikus karo vadas, įveikęs kryžiuočius vokiečius, bet ir protingas bei įžvalgus politikas, vos ne Len­kijos Liaudies Respublikos ir SSRS sąjungos pirmtakas.

Po 1989 metų šios abi asociacijos prarado sa­vo aktualumą ir Jogailos asmuo imtas išnaudoti žemiškesniems tikslams, pavyzdžiui, reklamoje.

Karalius taip pat atsidūrė ant 100 zlotų bank­­­noto averso. Žalgirio mūšio laukuose liepos mėnesį kasmet rengiamas didžiulis riterių piknikas. Taip Vladislovas Jogaila iš lenkiškumo gynėjo, kryžiuočių galybės triuškintojo, Kro­­kuvos universiteto atkūrėjo tapo popkultūros ikona. Bet tai būtų jau kita istorija.

Habilituotas daktaras Piotras Węcowskis yra istorikas medievistas, dirba Varšuvos universiteto Istorijos institute.

Scanpix

Praėjusį sekmadienį vykusius Lenkijos Seimo rinkimus laimėjo radikali Jaroslawo Kaczynskio partija „Teisė ir teisingumas“ (PiS). Tai pirmasis kartas per Lenkijos demokratijos istoriją, kai viena partija užsitikrino daugumą – PiS gavo 235 vietas 460 deputatų Seime ir Vyriausybę galės formuoti be koalicijos partnerių.

PiS sėkmę lėmė net keletas veiksnių. Pirmiausia – puiki rinkimų kampanija, kurios arkliukas buvo populistiniai pažadai ekonomikos srityje. Pirmuoju smuiku per rinkimus griežusi

Beata Szydło, kuriai atiteks ir premjerės kėdė, rinkėjus viliojo populistiniais pažadais sutrumpinti senatvės pensijos amžių, įvesti dosnias šeimos išmokas, įvesti mokesčius bankams bei užsienio kapitalo prekybos centrams ir sumažinti mokesčius mažoms bei vidutinėms įmonėms.

52 metų prezidento rinkimus neseniai laimėjusio Andrzejaus Dudos rinkimų kampanijos štabo vadovė, pati būdama angliakasio dukra, sužavėjo vadinamąją „Lenkiją B“ – pagrindinį PiS elektoratą skurdžiau gyvenančiuose šalies rytuose.

Čia rinkėjams imponavo ir partijos lyderio J.Kaczynskio bei  jo pavaduotojo Antonio Macierewicziaus spekuliacijos dėl lėktuvo katastrofos 2011 metais Smolenske, nusinešusios tuomečio prezidento Lecho Kaczynskio ir dar 95 žmonių gyvybes. J.Kaczynskis ir A.Macierewiczius ne kartą pareiškė tikį, jog „prezidentas L.Kaczynskis buvo „nužudytas“, nors tyrėjai nustatė, kad katastrofa, nusinešusi 96 gyvybes, įvyko dėl piloto klaidos. A.Macierewiczius taip pat yra sakęs, nors ir be jokių įrodymų, neva buvęs „Piliečių platformos“ (PO) lyderis, o dabar Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Donaldas Tuskas, anksčiau dirbo Rytų Vokietijos slaptajai policijai „Štazi“.

Analitikų nuomone, pergalę „Teisei ir teisingumui“ po aštuonerių metų opozicijoje užsitikrinti padėjo ir liberaliosios PO susilpnėjimas. Prie to prisidėjo ir D.Tusko perėjimas į EVT pirmininko postą, ir tai, kad partija tiesiog išsikvėpė. Be to, nepataisomą žalą šiai partijai padarė slapto pasiklausymo skandalas. Priminsime, kad pernai birželį Lenkijoje kilo „Waitergeitas“ (angl „waiter“ – „padavėjas“), kai buvo paviešinti prašmatniame Varšuvos restorane slapta įrašyti PO minis­trų pokalbiai. Visuomenę tąkart smarkiai supykdė, kad įtakingi politikai aptarinėja darbo reikalus prabangiai vakarieniaudami už mokesčių mokėtojų pinigus.

PO situaciją galėjo pabloginti ir prieš pat rinkimus Lenkiją sudrebinęs incidentas – premjerė E.Kopacz penktadienio vakarą, likus dviem dienoms iki rinkimų, atleido teisingumo viceministrę Moniką Zbrojewską, kurią policija sulaikė vairuojančią neblaivią.

Tiesa, šie incidentai daugiausia lėmė neapsisprendusių rinkėjų balsus. Liberalų šalininkai, kuriuos apibendrintai galima pavadinti „Lenkija A“, liko ištikimi PO. Šios partijos elektoratas telkiasi turtingesniuose šalies vakaruose ir PiS atėjimą į valdžią laiko rimta grėsme Lenkijos ekonomikai. Tiesa, kol kas Lenkijos ekonomikos rodikliai atrodo visai neprastai. Pavyzdžiui, šiais metais Lenkijos bendrasis vidaus produktas tikriausiai padidės 3,5 proc., o nedarbas išlieka mažesnis negu 10 proc., todėl PO gali didžiuotis ir kitais gerais Lenkijos ekonomikos rodikliais.

Ar tokį pat lygį pavyks išlaikyti ir naujajai PiS vyriausybei, priklausys ne tik nuo vidaus, bet ir nuo užsienio politikos.

Kai kurie politologai perspėja, kad Lenkijos interesams gali pakenkti griežtas PiS tonas kalbantis su Briuseliu, ypač apie visą Europą ištikusią pabėgėlių krizę. J.Kaczynskis netgi pareiškė, kad pabėgėliai platina parazitus. PiS retorika ne itin žavi ir Vo­­kie­tijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos lyderius, tad Lenkijai gresia san­tykių su didžiausiomis ES narėmis atšalimas.

Kitos partijos jų pakoreguoti veikiausiai neturės galimybių, mat opozicijoje atsidūrusios liberalioji PO, gavusi 138 vietas, taip pat buvusio rokerio P.Kukizo judėjimas Kukiz’15, agrarinė Lenkijos liaudies partija PSL ir Vokiečių mažumos partija MN geriausiu atveju turės tik patariamąjį balsą. O štai kairieji neteko net tokios privilegijos – „Lewica“ jungtinės kairės rinkimų komitetas (Zjednoczona Lewica, ZL), surinkę apie 6,6 proc. balsų, neperžengė 8 proc. slenksčio, kuris būtinas koalicinei jėgai, ir pirmą kartą nepriklausomos Lenkijos istorijoje jokia kairioji politinė jėga net nepateks į naujos sudėties parlamentą.

Scanpix

Šią vasarą mokslinį pranešimą politologams ir ekonomistams Lenkijoje skaitęs vienas garsiausių šios šalies ekonomistų, šoko terapijos tėvu vadinamas Leszekas Balcerowiczius sulaukė tiesmuko studento iš Vokietijos klausimo: jei Lenkijos ekonomika tokia stipri, kodėl prekės pas jus kainuoja 30–40 proc. pigiau negu Vokietijoje? L.Balcerowiczius, žinoma, nesutriko: „Vokietija savo gerovę kūrė nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, o Lenkija – nuo Sovietų Sąjungos žlugimo. Duokite mums tiek pat metų, ir mes pasivysime Vokietiją.“

Rima JANUŽYTĖ

Lenkija – bene vienintelė pokomunistinė valstybė, kurioje pasiteisino šoko terapija. Ją valstybei paskyrusio L.Balcero­wic­ziaus pastangomis šalyje buvo pakloti pamatai ekonominiam klestėjimui, kurio vaisius lenkai raškė ir pasigardžiuodami krimto net tuomet, kai visa Europa susigūžusi po stalu rinko sausus trupinius palūkanoms mokėti prasidėjus pasaulinei finansų krizei.

Bet ar Lenkijos ekonomikai būtų į naudą dar viena galinga elektros iškrova? Tokį receptą su neprognozuojamomis pasekmėmis žada de­­šiniąja save vadinanti nacionalpopulistinė ka­talikų partija „Teisė ir teisingumas“ (lenk. PiS), ketinanti smogti Lenkijos biudžetui iš peties.

Kitaip „Teisės ir teisingumo“ rinkimų pažado Lenkijoje trumpinti pensinį amžių nepavadinsi. Dar mažiau tai norisi vadinti dešiniuoju siūlymu, nors jis skamba būtent iš dešinę politikos kryptį pasirinkusių politikų lūpų.

Tikrieji dešinieji – kadenciją baigiantys liberalai iš „Piliečių platformos“ (PO) tokius siūlymus vadina grasinimais sužlugdyti Lenkijos eko­nomiką.

Pragaištingais vadinami ir konservatorių už­mojai naujais mokesčiais apkrauti bankus bei pre­kybos centrus ir pristabdyti ekonomikos li­be­ralizavimą.

Vytauto Didžiojo universiteto docentas dr. Andžejus Pukšto pripažįsta, kad liberalai šalį į rinkimus atveda su tikrai neblogais ekonominiais rodikliais: sumažėjo nedarbas, ekonominė šalies būklė gerėja, atlyginimai kyla. Tačiau jeigu po rinkimų į valdžią ateis politinės jėgos, kurios bandys įgyvendinti populistines programas, ūkio kritimas, pasak A.Pukšto, gali būti net labai skausmingas.

Scena – dešiniųjų

Liberalai artėjant rinkimams perspėja lenkus, pasiryžusius balsuoti už katalikišką partiją, kuri nuo 2007 m. lindėjo opozicijoje, o naują kvėpavimą įgavo tik partijos viduje prasidėjus kartų kaitai – iš politikos olimpo pasitraukus jos veteranui Jaroslawui Kaczynskiui, užleidusiam vietą jaunajai kartai – prezidento rinkimus šiemet laimėjusiam jaunam ir žvitriam An­­­­­drzejui Dudai bei naujai partijos lyderei Bea­tai Szydlo, kuri po rinkimų greičiausiai už­ims Lenkijos premjero postą.

„Abi rankos dešinės būti negali, tad kažkuri viena apsimeta“, – sako liberalai, kaltindami par­tiją „Teisė ir teisingumas“ kvailais ir pavojingais pažadais.

Bet gal liberalų priekaištai – tik rinkimų ko­vos dalis, o dešiniosiomis save vadinančios Len­kijos partijos tikrai yra dešiniosios?

A.Pukšto įsitikinęs: tikrai ne. Kaip ir visoje Europoje, Lenkijoje klasikinis pasidalijimas į kairę ir dešinę daugeliu atvejų ištirpsta. „Jei pa­žiūrėtume į „Teisės ir teisingumo“ socialinę programą, taptų akivaizdu, kad jie labai socialiai orientuoti, o jei kalbėtume apie jų ekonomikos viziją, tai absoliučiai socialdemokratinė programa“, – neabejoja politologas, pabrėždamas, kad partijų etiketės arba „iškabos“ menkai atitinka turinį.

Kad ir kaip būtų, formaliai sekmadienį Len­ki­joje susigrums dvi dešiniosios partijos – jau tre­čius parlamentinius rinkimus iš eilės. A.Pukš­­to tai vadina neabejotinu paradoksu.

Tiesa, rinkimuose dalyvauja senoji Social­de­­mokratų partija, vadinamoji SLD, kaip Len­kų kairiųjų susivienijimas, prisijungęs ir kitų mažų kairiųjų partijų. Tačiau jie smarkiai atsilieka nuo pagrindinių dešiniųjų varžovių ir net nuo lenkiškojo Arūno Valinsko – dabar jau pen­sininko roko atlikėjo Pawelo Kukizo, kurio politinis judėjimas „Kukiz ‘15“ yra trečioje vietoje, todėl jam gali pasisekti peržengti 5 proc. barjerą ir gauti kelias vietas Seime.

„Lenkiškoji kairė jau dešimt metų balansuoja ties išnykimo riba. Per praėjusius rinkimus kairieji vos peržengė 5 proc. slenkstį, o da­bar klausimas, ar jiems iš viso bus atstovaujama naujajame Seime. Tai, kad didžiojoje politikoje žaidžia tik dešiniosios partijos, yra didžiausias – ar teigiamas, ar neigiamas, tegu kiekvienas pats nusprendžia – Lenkijos politinės scenos iš­skirtinumas“, – teigia politologas.

Taigi pagrindinė rinkimų kova sekmadienį vyks tarp dviejų „dešiniųjų“ rankų. Toji, kuri nustvers auksinį siūlų kamuoliuką, viena ar su partneriais, nuners ir naują Lenkijos vyriausybę. Didesnė tikimybė, kad su virbalais darbuosis kairioji dešinė – „Teisė ir teisingumas“.

Apklausų duomenys šiek tiek skiriasi, tačiau liudija iš esmės tą patį: kad spalio 25 d. daugiausia lenkų ketina balsuoti už PiS, šiek tiek mažiau – už PO. Pavyzdžiui, telefoninių ap­klau­sų agentūros „Millward Brown“ spalio 7–8 d. apklausa byloja, kad už PiS balsuotų 35 proc., už PO – 19 proc. lenkų.

Kita apklausa skelbia, kad už PiS balsuoti nu­­siteikę 34 proc., o už PO – 30 proc. Lenkijos rin­kėjų. Tokius skaičius pateikiančio Lenkijos viešosios nuomonės tyrimų centro atstovai at­kreipia dėmesį, kad „Teisės ir teisingumo“ partiją remiančių lenkų dalis per mėnesį sumažėjo keliais procentais, o „Piliečių platforma“, priešingai, 3 proc. padidino elektoratą, tačiau PiS vis tiek tebepirmauja.

Nepriklausoma Ipsos apklausa jai dar pa­lankesnė ir liudija, kad PiS gali gauti net 243 vie­­tas 460 vietų Lenkijos parlamente, o tai reikš­­tų 13-os vietų persvarą ir teisę vieniems for­­muoti vyriausybę.

Tokios prognozės gerokai kaitina šiaip jau nebloga vidine pusiausvyra pasižyminčių lenkų kraują, o atmosfera nuo ginčų kaista ne tik turgavietėse ar parkeliuose prie daugiabučių, bet ir pačiame Seime.

Nebeišlaiko įtampos

Savo būdu lenkai yra maždaug per vidurį tarp šaltų skandinavų ir karštų pietiečių. Ta­čiau artėjant Seimo rinkimams ne tik į priešingas stovyklas susiskaldžiusioje visuomenėje, bet ir nuo emocijų kaistančioje Seimo plenarinių po­sėdžių salėje ėmė lietis necenzūriniai žo­džiai, čia rodomi nepadorūs gestai ir skamba su aristokratiškas manieras puoselėjančių lenkų temperamentu sunkiai suderinami vie­nų parlamentarų ikirinkiminiai palinkėjimai kitiems.

Spalio 8-ąją prasidėjusioje paskutinėje Sei­mo sesijoje prieš rinkimus frustracijos ap­im­ti mažųjų partijų atstovai valdančiąją PO ėmė viešai kaltinti korupcija ir arogancija.

Į tribūną kalbėti išėjęs parlamentaras Ja­ros­lawas Gromadzkis užsipuolė sprendimą kai ku­riose rinkimų apygardose neleisti dalyvauti prieš­­­­ta­ringai vertinamo verslininko Zbigniewo Sto­no­­gos partijai. J.Gromadzkis pareiškė, kad tai prilygsta rinkimų aferai, o valdančiuosius iš­va­di­no vagimis. Negana to, jis atsisakė palikti tri­bū­ną ir liko ten skeryčiotis net paskelbus per­trau­ką.

Po pertraukos „Piliečių platformos“ atstovas Marcinas Kierwinskis pridūrė, kad per rinki­mus bus balsuojama už besivystančią ir au­gan­čią proeuropietišką Lenkiją, kokią siūlo jo partija, arba Lenkiją, kupiną „obsesijų ir įtarinėjimų“ – tokią, kokia ji buvo 2005–2007 m. val­dant PiS, kuri „nieko kito nedarė, tik skyrė į aukš­tas pareigas komunistinių laikų veikėjus ir korumpuotus pareigūnus“.

Liežuvio nevaldė ir PiS kandidatė į premjerus B.Szydlo, pareikšdama, kad valdančioji par­­tija ėmėsi neteisėtų veiksmų, paskutinę akimir­ką prieš rinkimus paskyrusi teisėjus, „griaunan­čius valstybę ir trukdančius prezidento darbą“.

Dar toliau nuėjo nedaug šansų į Seimą pa­tekti turinčios partijos vadovas Januszas Kor­winas-Mikke, priešais parlamentą paleidęs ke­turias kiaules su ant jų užrašytais didžiųjų par­tijų pavadinimais.

Ar PiS atėjimas į valdžią iš tiesų kvepia di­džiu­le drama? Gal mažesnieji scenos žaidėjai be reikalo kelia paniką ir dreba ne dėl visos Len­kijos, o tik dėl savo kailio?

Analitikai ramina, kad po rinkimų nieko tik­r­ai dramatiško Lenkijoje įvykti neturėtų, tačiau kai kurie pokyčiai gali Lenkiją gerokai perdislokuoti – bent jau kalbant apie jos reikšmę Europos politiniame gyvenime.

Veimaro trikampio pabaiga

Analitikai įžvelgia pavojų, kad Lenkija po PiS pergalės gali atitolti nuo kitų pagrindinių Europos Sąjungos aktorių, nors pastaruoju me­tu buvo susiformavęs  savotiškas Veimaro tri­kampio formatas, kai svarbiausiais klausimais susitikdavo Lenkijos, Vokietijos ir Pran­cū­zijos vadovai.

„Atrodo, kad katalikai konservatoriai gali ati­traukti Lenkiją ir nuo Briuselio, ir nuo Ber­lyno“, – svarsto ir A.Pukšto.

Jo nuomone, tokios „sintezės“, kokią su Eu­ropos Komisijos vadovu Jeanu Claude’u Junc­keriu ar su Vokietijos kanclere Angela Merkel demonstravo dabartinė premjerė Ewa Kopacz, gali nebelikti: „Tiek su EK vadovu, tiek su Vokietijos kanclere santykiai pastaruoju metu buvo labai geri, tiesiog be galo artimi. Dabar juose gali atsirasti šaltuko.“

A.Pukšto atkreipia dėmesį, kad baigiančių kadenciją liberalų ir į valdančiųjų krėslus nusitaikiusių konservatorių užsienio politikos vizijos nestipriai, bet skiriasi, ir labiausiai – dėl po­žiūrio į Lenkijos santykius su ES bei JAV.

„Skirtumai nėra labai dideli, bet jei PiS laimėtų rinkimus, tektų prisiminti, ką jie darė bū­dami valdžioje prieš 8–9 metus. Gali atsirasti dau­giau šalčio su Vokietija, daugiau bendro eu­­­roskepticizmo. Be to, PiS bandys dar stipriau su­artėti su JAV. Ar pačios JAV pasirengusios to­­kiam suartėjimui – kitas klausimas“, – pokyčius prognozuoja politologas.

Jo žodžių teisingumą jau liudija ir PiS veikėjų pažadai NATO. Antai Jaroslawas Go­wi­nas, kurį B.Szydlo pergalės atveju ketinama skirti naujuoju Lenkijos gynybos ministru, save spėjo pavadinti „didesnio NATO buvimo Len­kijoje ir visame regione advokatu“ ir pažadėjo gerokai padidinti gynybai skiriamų lėšų dalį – tiek, kad jos viršytų NATO būtinus 2 proc. BVP.

„Stratfor“ analitikai atkreipia dėmesį, kad Vokietiją į nepatogią padėtį gali pastatyti ne tik griežtas naujosios Lenkijos valdžios tonas kalbantis su Rusija, bet ir jos siekis Lenkijoje dislokuoti NATO karius. Be to, nesutarimų su Vo­kietija gali kilti ir dėl energetikos, o konkrečiai – dėl siekio bent jau nemažinti Lenkijoje akmens anglių naudojimo.

Kita vertus, PiS užsimena, kad Lenkija buvo per daug prisirišusi prie kelių ES valstybių ir pamiršusi platesnio bendradarbiavimo su kitomis galimybę, tad analitikai prognozuoja, kad Lenkija, šiek tiek nutoldama nuo Berlyno, gali la­biau suartėti su Bukareštu. Be to, vienas A.Du­dos patarėjų neseniai užsiminė ir apie am­bicijas sukurti aljansą „Nuo Baltijos iki Ad­rijos“, tad PiS naujų artimų draugų sąraše greičiausiai yra ir Kroatija.

Santykiai su Lietuva pagerės?

Kokią vietą šiame aljanse nuo Baltijos iki Ad­rijos gali užimti Lietuva?

Politologų nuomone, tapti artimiausiais Len­kijos partneriais mes, be abejo, neturime šan­­sų, tačiau šiokio tokio atšilimo dvišaliuose san­tykiuose laukti galima.

Tiesa, jeigu tuos dvišalius santykius vertintume pagal lietuvių padėtį Lenkijoje, tai pagerėjimo galima net nelaukti: konservatoriai atvirai demonstruoja nacionalistines pažiūras ir nežada jokių gėrybių mažumoms. Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos vicepirmininkas Petras Maksimavičius net užsimena, kad Len­kijoje gyvenantiems lietuviams, kurių pagal gy­ventojų surašymą likę vos 4,5 tūkst., po konservatorių pergalės verčiau sprukti į Lietuvą.

„Dalis katalikų veikėjų nusiteikę labai na­cionalistiškai, be to, ketina skirti didesnę paramą lenkams, gyvenantiems užsienyje – buvusio­se Lenkijos žemėse, tarp jų Rytų Lietuvoje. Bet yra didelė dalis politikų, kuri pasiruošusi – o tai dek­laravo ne vienas iš jų – atkurti gerus kai­­my­­ni­nius santykius su Lietuva“, – optimistiš­kai per­spektyvas vertina VDU politologas A.Pukšto.

Jo nuomone, vienareikšmio atsakymo pa­teik­ti kol kas neįmanoma, bet esama vilties, kad Lietuvos ir Lenkijos santykius bus bandoma „perkrauti“: „Jeigu PiS ateis į valdžią, tai, nor­malu, bandys keisti ankstesnę politiką, įs­kaitant ir užsienio.“

Nors Lietuvoje šoko terapijos tėvu L.Bal­ce­rowicziumi neretai žavimasi, jis pasisako prieš PiS, žadančią visiškai priešingą planą nei „Bal­­cerowicziaus planas“. Kad ir kokius „restarto“ mygtukus šie maigytų, Lenkijos ekonomikai jų žadamas šaltas dušas garsųjį ekonomistą varo į neviltį. Jeigu lenkai balsuos už konservatorius, jie iš esmės balsuos prieš Balcerowiczių. O tada jau nebepakaks ir 80 metų, kad Lenkija pasivytų Vokietijos ekonomiką.

Leidykla „Versus aureus“ išleido Rimvydo Valatkos knygą „Jogailos akmuo Lenkija“ (Vilnius, 2015, 1000 egz.). Tai ne kelionių vadovas po Lenkiją. Kas yra lenko siela? Ką lenkams reiškia kilmė, šlovė, laisvė? Kaip jaučiasi lietuvis, gyvenantis Lenkijoje, o lenkas – Lietuvoje? Kaip mūsų likimus dėlioja meilė, aistros, tautiškumas? Ką rastume kiekvienos lenkės drabužių spintoje? Kaip lenkas sutinka svečią? Apie lenkų virtuvę ir svetingumą – šioje ištraukoje iš knygos.

Rimvydas VALATKA

Istorikė Katarzyna Korzeniewska-Wolek – save vadinanti lenkolietuve, todėl prisistatanti ir Karniauskaite, nes jos senelis Karniauskas, kuris iš Kalvarijos miestelio iš pradžių buvo ištremtas į Sibirą ir, nors tikras lietuvis, didžiavosi, kad yra lenkas, tad pareikalavo, kad sovietai lenkiškumą įrašytų į jo pasą, o tai padėjo dar 1955-aisiais jam išvažiuoti į Lenkiją, – į klausimą, apie kokį patiekalą pirmiausia pagalvotų, jei norėtų užsieniečiui pademonstruoti visą lenkiškumą, sušunka: „Labai taiklus klausimas!“

Katarzyna ką tik kelis mėnesius praleido Kaune. Vienas iš tų mėnesių buvo vasaris, kai lietuviai švenčia Vasario 16-ąją, todėl jos draugai pareikalavo, kad Katrarzyna Vasario 16-osios proga iškeltų jiems lenkiškas vaišes.

„Nei man, nei mano draugams kauniečiams kažin kodėl nekilo abejonių, kad tai turi būti karbonadas su bulvėmis ir troškintų kopūstų garnyru. Padoriose šeimose dar būtų patiektas sultinys su naminiais makaronais, bet aš jau to Vasario 16-osios proga pagaminti nespėjau“, – juokiasi Katarzyna.

„Per dvylika metų, praleistų Lenkijoje, nevalgiau tik flekų“, – paklaustas apie lenkų virtuvę šypsosi buvęs krepšininkas Tomas Pačėsas, kuriam ne be pagrindo atrodo, jog lenkų virtuvė, kad ir kaip į ją žiūrėsi, „nėra dietinė, nes joje daug dešrų ir sriubų riebių“.

Varšuvietei politikos mokslų daktarei Renatai Mienkowskai-Norkienei (ji yra ištekėjusi už Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko Rimvydo Norkaus, todėl savaitgaliais ją sutiksi Vilniuje) flekai, kuriuos lietuviškai, matyt, derėtų vadinti skrandukais ar skrandinuke, nes ši sriuba verdama iš vištos skrandelių, yra tas patiekalas, be kurio ji neįsivaizduoja Lenkijos virtuvės.

Tad jei tikrą lenkiškumą užsieniečiui iš Vilniaus ar Londono demonstruotų Renata, ant stalo garuotų skrandukai arba labiau kalnuose mėgstamas žurekas (sriuba su dešra ir kiaušiniu, kuriai išvirti dar būtinai reikia nesijotų ruginių miltų) – šį patiekalą visada gausi restorane, jį ypač skanu valgyti iš duonos formos, kai išskobiamas minkštimas, – taip pat koldūnai, lenkiškai vadinami pierogi, ir, žinoma, Schabowy kotletas – jis valgomas būtinai su bulvėmis, raugintais agurkais ar salotomis su raugintais kopūstais. „Iš tikrųjų tai yra karbonadas, tik lenkai jį vadina kotletu“, – tikslina meniu R.Mienkowska.

Žureką į pirmą vietą kelia ir vilnietis mokslininkas Gintaras Končius, nuo 1992-ųjų turintis verslą Lenkijoje ir praleidžiantis čia didžiąją metų dalį: „Be žureko, mielai valgau ir troškintą kratinį su kopūstais – bigosą.“

„Antis arba žąsis su obuoliais, lydeka lenkiškai, raudonieji barščiai, pagaminti pagal specialų receptą, o jei svečias būtų vasarą – šaltibarščiai su vėžių kakliukais“,  – savo versiją, kurią išklausius seilės tįsta savaime, siūlo Maria Przelomiec.

Maria – dar viena miela ir taip pat, kaip Renata ir Katarzyna, – labai protinga ir aristokratiška mano pažįstama Lenkijos moteris. Lenkijos radijo žurnalistė. Lietuvos nepriklausomybės aušros metais ją dažniau buvo galima sutikti Vilniuje nei Varšuvoje. Marią be išlygų galima vadinti ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos patriote, o jos močiutė – iš Vilniaus.

„Gal tai ir neskambės gerai, bet man Lietuva yra šiek tiek kaip antroji tėvynė. Iš to kylantis įsipareigojimas lėmė, kad 1991-ųjų sausį atvykau į Vilnių ginti Lietuvos. Ne Abiejų Tautų Respublikos, o būtent šiuolaikinės Lietuvos Respublikos“, – brėžia savo ryšį su Lietuva Maria.

M.Przelomiec lenkų virtuvės neįsivaizduoja ir be paprastesnių patiekalų – kimštinių pyragų, bigoso, tamsiojo žureko, nors ši sriuba, anot Marios, ir nebe tokia populiari, bei grybų sriubos.

„Be ko Lenkijos virtuvė neįsivaizduojama, tai be bulvių. Šiaip lenkai yra mėsėdžiai, gajus įsitikinimas, kad geri pietūs be mėsos neįmanomi, bet prie mėsos bulvės būna patiekiamos visada – ir nepaisant visų naujųjų madų bei mitybos specialistų papeikimų, kad nesveika ir panašiai, – sako Katarzyna Korzeniewska-Karniauskaitė. – Lenkai valgo bulves tiesiog nerealiais kiekiais, ir gal tik jų paruošimo būdas skiriasi pagal regionus.“

Dar prieš pusantro šimto metų – bent jau taip rašo puikaus Lenkijos istorijos dvitomio „Dievo žaislas Lenkijos istorija“ autorius anglas Normanas Davisas – lenkų stalas nebuvo nei toks riebus, nei mėsingas kaip dabar, o pagrindinis paprastų lenkų maistas buvo bulvės, juoda duona ir kopūstai. Taip pat lenkai virdavo viralą „iš ropių, pupų, dilgėlių, sorų, grikių, varpučių, raudonėlių, beržų žievės ir tik kartais, dažniausiai sekmadieniais, pridėdavo į jį dar ir mėsos“. Pieno produktus veždavo į turgų, o vandenį gerdavo dažniau nei pieną, alų ar degtinę.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-36-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Rugpjūčio 6-ąją Varšuvoje vyks gegužę išrinkto prezidento 42 metų Andrzejaus Dudos inauguracija. Aiškėja jo patarėjų pavardės ir pirmųjų užsienio vizitų maršrutai. Ko galima tikėtis iš naujo Lenkijos vadovo? Ar keisis politika?

Andžejus PUKŠTO

Prieš atsakant į šiuos klausimus, pravartu prisiminti žinomo lenkų bardo Grzegorzo Turnau populiarią dainą, kurios priedainis skamba: „Neperkelkit mums sostinės į Krokuvą…“

Lenkai gali būti ramūs, kad sostinė nebus perkelta, bet nėra tikri, ar metų pabaigoje šalies nevaldys du krokuviečiai – ne tik prezidentas Duda, bet ir konservatorė premjerės kėdėje Beata Szydło. Liepos mėnesio apklausos nieko gero valdančiajai Piliečių platformai nežadėjo, liberalų populiarumas siekė vos 30 procentų. Viskas rodo, kad Lenkijos politinės scenos laukia didelės permainos.

Viskas prasidėjo Krokuvoje

Grįžtant prie Krokuvos temos ir seniausio Vidurio Europoje Jogailaičių universiteto, būtent čia savo karjerą pradėjo išrinktasis prezidentas teisininkas A.Duda. Jo tėvai – Krokuvos kalnakasybos akademijos profesoriai – įskiepijo jam pagarbą Katalikų Bažnyčiai ir tradicinėms vertybėms. Krokuvietiška Alma Mater suteikė A.Dudai iš pradžių teisės magistro, o vėliau ir daktaro laipsnį.

Buvusioje Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje jaunasis Duda įsitraukė į politinę veiklą, susipažino su būsima žmona Kinga Kornhauser (iki šių metų liepos viename iš Krokuvos licėjų dirbo vokiečių kalbos mokytoja).  Ji taip pat augo akademinėje aplinkoje, jos tėvas – garsus Lenkijoje literatūros istorikas ir poetas Julianas Kornhauseris.

A.Duda kilo ir politinės karjeros laiptais. Būdams 34-erių tapo teisingumo viceministru, paskui Valstybės tribunolo nariu, o netrukus ir a.a. prezidento Lecho Kaczynskio ministru patarėju. 2011 metais laimėjo Seimo nario, vėliau ir europarlamentaro rinkimus. Net kairysis savaitraštis „Polityka“ prieš keletą metų išrinko jį į populiariausių Seimo narių dešimtuką.

Duda ilgai dėstė Jogailaičių universiteto Teisės fakultete. Būtent seniausio Lenkijos universiteto aplinkoje sukurtas planas, gal net strategija, kaip atsinaujinti Kaczynskių „Teisei ir teisingumui“ (PiS) ir nustumti nuo valdžios pjedestalo aštuonerius metus valdančius liberalus.

PiS smarkiai rizikavo rinkdamasi kandidatą į prezidentus, nes dar prieš metus A.Duda daug kam buvo nežinomas. Didelių įmonių darbininkai labiau pažinojo jo bendrapavardį Piotrą Dudą, charizmatišką ir aktyvų „Solidarumo“ lyderį.

PiS metė daug pajėgų į rinkimų kampaniją. Tik mažai kas tikėjo, kad ir pats kandidatas turės milžiniškų ambicijų ir taip atsiduos nelengvam rinkimų maratonui. Drauge su žmona ir dukra europarlamentaras atidavė daug energijos ir laiko. Greitai neliko abejonių, kad susiskaldžiusi lenkų politinė dešinė mato tik vieną stiprų kandidatą prezidento rinkimuose. Maža to,  didelė dalis jaunųjų rinkėjų  palaikė būtent jį, o ne politikos senbuvį prezidentą Bronisławą Komorowskį.

Minkštas, bet nuoseklus

B.Komorowskis yra pavargęs, o Duda yra per minkštas, toks nuolat besišypsantis mamos sūnelis, o juk Lenkijos politika tai džiunglės! – pasibaigus pirmajam turui dėl PiS kandidato pergalės abejojo garsi sociologė prof. Jadwiga Staniszkis, o jos politinės simpatijos dažniausiai skirtos dešiniesiems.

Jau pirmadienio rytą, vos pasibaigus pirmajam rinkimų turui, Duda dalijo kavą varšuviečiams metro stotyje ir klausinėjo apie jų problemas. Kitomis dienomis važiavo po 300 ar 400 kilometrų į Lenkijos pietus ar vakarus, ne tik į didelius miestus, bet ir į kaimus.

Laukia vidaus politikos reformos

Nors Lenkija sėkmingai išvengė ekonominės krizės, o šalies ekonomika stabiliai auga, nemaža dalis piliečių nepasitiki valdančiosios Piliečių platformos politikais. Pretenzijų sąrašas ilgas, o Duda deklaravo, kad jis stengsis sugrąžinti buvusį išėjimo į pensiją amžių. Negalėjo tai nepatikti vyresnio ir vidutinio amžiaus rinkėjams. Į jaunimo širdis beldėsi su pažadais kovoti su trumpalaikėmis darbo sutartimis, kurios pastaruoju metu paplito.

Daug kam prie širdies buvo Dudos nuostatos dėl būtinybės didinti neapmokestinamą minimalų pajamų dydį ir priemokas šeimoms, turinčioms vaikų. Rinkimų kampanijos metu neapseita be šūkių stipriau apmokestinti užsienio bankų ir stambių prekybos tinklų pelną.

Panašius pažadus, tik dar radikalesnius, dalija PiS politikai. Seimo rinkimai vyks spalio 25-ąją, o partijos populiarumas auga kas mėnesį. Konservatoriai turi vilčių, kad būsimajame parlamente jie turės daugumą ir galės formuoti vyriausybę be jokio koalicijos partnerio.

Keis ir užsienio politiką

42 metų politologas Krzysztofas Szczerskis, Jogailaičių universiteto profesorius, o šiuo metu ir Seimo narys, taps Dudos patarėju užsienio politikai. Naujasis prezidentas žadėjo keisti dabartinės Lenkijos tarptautinio aktyvumo prioritetus. Rinkimų kampanijos metu pabrėžtas yapč artimas bendradarbiavimas su JAV, griežtesnis tonas su Rusija ir didesnis Lenkijos vaidmuo stiprinant Ukrainos saugumą.

Duda pabrėžė būtinumą atsisakyti B.Komorowskio provokiškumo. Dauguma konservatorių mano, kad kadenciją baigiantis prezidentas pernelyg nuolaidžiavo Angelai Merkel, o per mažai dėmesio skyrė regioniniam bendradarbiavimui su pokomunistinėmis ES valstybėmis.

Tačiau analitikai tvirtina, kad numatyti dideli užsienio politikos pakeitimai tebuvo rinkimų utopija, kuri išgaruos, kai Duda įžengs į Prezidento rūmus. Plačios ir antirusiškos koalicijos sukūrimas Vidurio ir Rytų Europoje, apie ką svajoja PiS, yra sunkiai įgyvendinamas planas, žinant, pavyzdžiui, kokia yra Vengrijos premjero Orbano politika.

Szczerskis jau prasitarė, kad su pirmuoju užsienio vizitu Duda vyks į Berlyną. Vėliau JT sesijos metu Niujorke susitiks su Baracku Obama.

Kartų kaita – akivaizdi

Kodėl Lenkijos politinės scenos švytuoklė pasisuko nuo liberalų į dešinę? Viena priežasčių – Jarosławo Kaczyńskio pasitraukimas į antrą planą. „Teisės ir teisingumo“ lyderis turi daugiausia jo nemėgstančių rinkėjų. Todėl J.Kaczynskis nusprendė nesiekti ir premjero posto. „J.Kaczyńskis pavargo, kol sutaikė susiskaldžiusią dešinę ir paliko sau tik Lenkijos vizionieriaus vaidmenį“, – aiškino prof. Staniszkis.

Kaczyńskio net nebuvo Dudos štabe rinkimų naktį – jis meldėsi iki ryto prie Čenstakavos Dievos Motinos paveikslo už šalies sėkmę. Tai ironiškai komentavo liberalų ir kairiųjų spauda.

Lenkijoje dabar sutariama tik dėl vieno: politikoje atėjo laikas kartų kaitai. Prie valdžios ateina keturiasdešimtmečių karta. Kuo ji skirsis nuo nueinančių „Solidurumo“ veikėjų ir buvusių Liaudies Lenkijos aktyvistų, kurie išvedė šalį iš socializmo ir integravo į Europą, netrukus pamatysime.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-30-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.