Iš Lenkijos pasigirdo gąsdinančių ženklų – šalies ekonomikos augimas ėmė sparčiai mažėti, o centrinis šalies bankas tik ir suka galvą, kada vėl mažinti bazines palūkanų normas. Ar pavyks Lenkijai išsikapanoti iš gresiančios recesijos ir kaip šios pastangos paveiks Lietuvą?

Lenkijos, vadintos visos Europos ekonomikos žvaigžde, sugebėjusia iš krizės išeiti iškelta galva, finansai, regis, pervargo.
Pernai šios šalies BVP per metus paaugo vos 2 proc. – lėčiausiai per pastaruosius trejus metus, o Tarptautinis valiutos fondas sumažino ir šių metų Lenkijos ekonomikos prognozes. Analitikų nuomone, šiemet Lenkijos ekonomika augs maždaug 2,1 proc. Tiesa, daugeliui ES šalių net ir toks augimas – nepasiekiamas, tačiau Lenkijos verslas dėl tokių prognozių gerokai nerimauja.
Iš dalies taip yra todėl, kad Lenkijos ekonomika silpsta dėl mažėjančio vidaus vartojimo – pagrindinio šalies ekonomikos variklio. Statistika byloja, kad būtent kasdienės lenkų išlaidos sudaro apie du trečdalius šalies BVP, o pastaruoju metu vidaus vartojimas kas mėnesį mąžta apie 0,5 – 0,7 proc.
Bet kodėl lenkai, nė kiek nesukę galvos tuo metu, kai visa likusi Europa vadavosi iš krizės, nustojo pirkti būtent dabar?
Banko “DnB” analitikai aiškina, kad priežasčių – ne viena. Visų pirma, Lenkijos gyventojų santaupų rodiklis pastaruoju metu sumenko iki rekordinio lygio, atlyginimai mažėjo, bankų skolinimas stipriai sugriežtėjo.
Be to, didžioji dalis Lenkijos eksporto tenka euro zonai, vis dar besikapanojančiai skolų krizės liūne.
“Iš naujų grėsmių ši – pati didžiausia. Jei sąsajos su euro zone nemažės, o monetarinei sąjungai priklausančių šalių situacija prastės, Lenkijos laukia dideli iššūkiai”, – neabejoja ir Lenkijos Finansų ministerijos analitikas Ludwikas Kotecki.
“Visos šios priežastys ir lėmė vidaus vartojimo mažėjimą, o kadangi ekonomika yra stipriai nuo jo priklausoma, tai atsiliepė visiems svarbiausiems šalies makroekonomikos rodikliams”, – teigia DNB banko Ekonominių tyrimų padalinio analitikas Mindaugas Jurgelis, pridurdamas, kad dar labiau Lenkijos popieriai gali suprastėti, kai sumažės iš ES fondų gaunama parama ūkio plėtrai.

Investuotojai gąsdinimų dar nesibaimina

Vis dėlto investuotojai Lenkijos kol kas lanku dar neapeina. Priešingai, Lenkija itin įdomi Kinijai, kuri vien pernai šioje šalyje atidarė keletą gamyklų, o Kinijos bankai – net du padalinius Varšuvoje. “Jei Kinija nusprendžia investuoti Europoje, pirmiausia pagalvoja apie Lenkiją”, – neabejoja šalies centrinio banko vadovas Marekas Belka. Jis pabrėžia, kad tai, jog Kinija šį sykį pasirinko bankų sektorių, taip pat nestebina, nes Lenkijoje bankininkystė yra kur kas “sveikesnė” nei daugelyje kitų ES šalių, o tokie nemalonumai, kokie Lietuvoje nutiko “Snorui” ar “Ūkio bankui”, čia vargu ar gresia. “Vienas pagrindinių aspektų, užtikrinusių sėkmingą Lenkijos ekonomikos augimą ir stabilumą krizės laikotarpiu ir dabar, yra bankų sistema. Skirtingai nei Europoje, Lenkijos bankai yra pelningi, atitinka visus kapitalo reikalavimus, ir, svarbiausia, yra visiškai likvidūs. Tai vilioja ir investuoti pasiryžusius verslininkus”, – dėsto Lenkijos finansų ministerijos analitikai.
Tačiau investuotojus į lėtėjančios ekonomikos šalį vis dar vilioja ne vien tai. Viena svarbiausių priežasčių – lankstus zloto kursas, juolab kad šalies centrinis bankas nepraleidžia progos mažinti bazines palūkanų normas ir taip didinti Lenkijoje gaminamų prekių konkurencingumą.
Pavyzdžiui, pernai Lenkijos centrinis bankas buvo vienintelis visoje ES, mažinęs palūkanų normą. Tokį titulą jis gali išlaikyti ir šiemet.
Dėl to Lenkija, nors ir kenčia dėl mažėjančio vidaus vartojimo, gali džiaugtis bent jau nemažėjančiomis eksporto apimtimis: pigios jos prekės vis dar domina tiek kaimynines šalis, tiek ir visą Centrinę Europą.
Be to, Lenkija į privatų sektorių yra sutelkusi visą savo energiją. “Privatus sektorius vaidina lemiamą vaidmenį šalies ekonomikoje. Reikia suvokti, kad dabar jis sudaro net 76 proc. BVP, be to, privačiame sektoriuje darbuojasi apie 74 proc. visos šalies darbo jėgos”, – aiškina Socialinių ir ekonominių tyrimų centro Varšuvoje vadovė Ewa Balcerowicz.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vizitas Varšuvoje iš tiesų pralaužė ledus, kelerius metus kausčiusius Lietuvos ir Lenkijos santykius, bet buvo toks neparengtas, kad gali tapti neišnaudota galimybe.

Tai galėjo būti nuostabus ėjimas, vertas įrašo aukso raidėmis Lietuvos diplomatijos istorijoje. Lino Linkevičiaus žodžiai, ištarti netgi ne oficialiame susitikime, o duodant interviu dienraščiui „Rzeczpospolita“, vienu ypu ištirpdė ledus, bemaž penkerius metus kausčiusius Vilniaus ir Varšuvos santykius: „Tai didžiulė gėda. Lechas Kaczynskis buvo didelis Lietuvos draugas. Tai, kas nutiko jo vizito metu, yra liūdna. Tuomet nebuvau Seimo nariu, tačiau norėčiau už tai atsiprašyti.“ Tai tiesos žodžiai, o tiesa – pats geriausias vaistas nuo visų nepasitikėjimų tiek tarp žmonių, tiek tarp valstybių.
Juos ištardamas L.Linkevičius dar kartą parodė esąs puikus diplomatas. Atsiprašydamas už tą gėdos balsavimą 2010-ųjų balandžio 8-ąją ministras vienu ėjimu atšildė santykius su Lenkija; perėmė juose iniciatyvą, išvesdamas Lietuvos diplomatiją į pranašesnę poziciją, nes po tokio kilnaus L.Linkevičiaus gesto tolesnis aikštijimasis ar priešiškumo rodymas liktų nesuprastas nei Varšuvoje, nei Briuselyje, nei Vašingtone; bakstelėjo veidmainius socdemus į jų pačių pridarytą balutę, nes dabar jau Algirdui Butkevičiui ir socialdemokratams tenka aiškintis, kodėl jie tuomet neparėmė Andriaus Kubiliaus siūlytos civilizuotos pavardžių rašybos tvarkos, nors prieš tai buvo žadėję tai padaryti.
Iš Varšuvos į Vilnių ministras grįžo kaip triumfatorius ir sulaukė pelnytų sveikinimų. Tačiau triumfas truko tik kelias dienas. Netruko paaiškėti, kad diplomatinių ledų laužymui Varšuvoje buvo visiškai nepasirengta Lietuvoje: savo ketinimo atsiprašyti lenkų už Lietuvos Seimo narių akibrokštą jų prezidentui L.Linkevičius nebuvo suderinęs su tais pačiais Seimo nariais, už kurių kiaulišką elgesį atsiprašė.
Ar bent nepasižiūrėjo, kas ir kaip tuomet balsavo, mat nei dabartinis premjeras A.Butkevičius, nei Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas, nei dalis Ministrų kabineto narių neparėmė tuometinio premjero A.Kubiliaus teikto pavardžių rašymo įstatymo projekto. Iš tikrųjų už šį įstatymą tuomet balsavo vienintelis Gediminas Kirkilas – tas pats, kuris išvakarėse prisiekinėjo A.Kubiliui, kad susitarimų bus tvirtai laikomasi ir visa Seimo Socialdemokratų frakcija bus “už”. Mat tuomet A.Kubilius, žinodamas, kad dalis jo partijos kietakakčių tikrai nerems „lenkiškų pavardžių įstatymo“, ketino atsverti jų balsus „prieš“ dalies opozicijos parlamentarų, pirmiausia socialdemokratų, balsais „už“. Ir buvo tokį pažadą gavęs, o kai išvakarėse keliems Seimo Užsienio reikalų komiteto nariams kilo įtarimų (kaip pasirodė, pagrįstų), kad socdemai gali apmauti, tad bus baisus skandalas ir gėda, paskambinęs G.Kirkilui išgirdo, jog gali ramiai teikti įstatymo projektą balsavimui.
Toliau buvo ir skandalas, ir gėda, ir nuoskauda, prasiveržusi jau dabar viešomis pašaipomis ir iš L.Linkevičiaus, ir iš A.Butkevičiaus, pabrėžiant, kad užsienio reikalų ministras atsiprašinėjo Varšuvoje už dabartinio premjero elgesį.
Tai buvo pirmoji L.Linkevičiaus, kaip politiko, klaida: esminius santykių su kaimynais pokyčius privalu suderinti su opozicija, nes užsienio politika privalo būti viršpartinė. Priešingu atveju ji neišvengiamai tampa vidaus politinio žaidimo dalimi, kaip ir atsitiko. Antra L.Linkevičiaus klaida: vykdant užsienio politiką nepakanka vadovautis Vyriausybės programos pažadais apie santykių “perkrovimą” – dar reikia suderinti konkrečius žingsnius su Vyriausybės vadovu, ypač jeigu žengiant tuos žingsnius galima užminti jam ant nuospaudos. Aikštinga A.Butkevičiaus reakcija į L.Linkevičiaus atsiprašymą rodo, kad jis arba nežinojo, ką ketinama sakyti (nors duodamas interviu „Rzeczpospolitai“ ministras kalbėjosi su premjeru telefonu), arba nebuvo pasirengęs pašaipoms iš konservatorių pusės ir sureagavo jam įprastu būdu – pratrūko kaltinimais kitiems, atsiribodamas nuo ministro atsiprašymo.
Trečia L.Linkevičiaus klaida – jis neužsitikrino tvirtos prezidentės Dalios Grybauskaitės, de jure ir įšaldžiusios santykius su Varšuva, paramos ir nesuvaldė savo pavaldinių. Akivaizdu, kad vizito rezultatas prezidentę tenkino, todėl pirminė D.Grybauskaitės reakcija į L.Linkevičiaus atsiprašymą buvo santūri. Prezidentė sukritikavo jį tik po to, kai vienas iš ministro pavaldinių, ambasadorius JAV Žygimantas Pavilionis, viešai pratrūko liaupsėmis ministrui ir negailestinga, su tiesa prasilenkiančia kritika visai ligšiolinei Lietuvos užsienio politikai. Kadangi užsienio politiką formavo D. Grybauskaitė, ambasadorius iš esmės metė jai viešą iššūkį, nes statutinėje organizacijoje, kokia yra diplomatinė tarnyba, pavaldinys negali viešai kritikuoti savo aukščiausio vadovo. O tai padaręs turėtų nedelsiant arba pats atsistatydinti, arba ministras turėtų teikti prezidentei siūlymą atšaukti Ž.Pavilionį iš ambasados Vašingtone. Tokia tvarka.
L.Linkevičius kol kas apsimeta, kad nepastebėjo Ž.Pavilionio akibrokšto prezidentei. Tai ketvirtoji jo klaida, nes jis įveliamas (ar savo noru įsivelia) į karą dėl galių ir įtakos su D.Grybauskaite, o tai neišvengiamai atsilieps jo galimybėms veikti užsienio politikoje. D.Grybauskaitė kol kas irgi apsimeta nepastebėjusi, jog ministras nepasinaudojo savo galiomis pastatyti į vietą išsišokusį ambasadorių, nors premjero A.Butkevičiaus netikėtas liaupsių protrūkis L.Linkevičiaus adresu, patikinant, kad šis puikus diplomatas ir neturėtų atsistatydinti, leidžia daryti prielaidą, jog kažkokių užkulisinių kalbų apie užsienio reikalų ministro ateitį būta.
Labai gali būti, kad kai kas šiuo metu įdėmiai stebi: ar bus atšauktas iš Vašingtono prezidentę įžeidęs ambasadorius Ž.Pavilionis? Ar prezidentė išsiųs į atsilaisvinusią vietą Afganistane L.Linkevičių, kaip kažkada už ne ką didesnę nuodėmę išsiuntė jo pirmtaką Vygaudą Ušacką? Ar prezidentė dar tebėra tokia pat galinga ir baisi, kaip prieš keletą metų, ar jos jau galima nebebijoti?
Štai taip puikus užsienio politikos ėjimas virto paprasčiausiu galių ir įtakų žaidimu Vilniaus valdžios rūmų užkulisiuose. Tai tikrai labai blogai, nes tie politikai, kurie dabar turėtų užsiimti Varšuvoje šį kartą viešai duotų pažadų įgyvendinimu, dabar galvoja, kaip jie atrodys savo rinkėjų akyse ir kaip pakišti koją savo varžovams. Tad gali nutikti taip, kad atsivėrusi puiki proga iš esmės pakeisti Lietuvos ir Lenkijos santykius (po L.Linkevičiaus vizito Varšuva pirmą kartą liko kurčia Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderio Valdemaro Tomaševskio nusiskundimams ir priminė, jog dabar tautinių mažumų reikalus jis turi spręsti Vilniuje) ilgam įstrigs vidaus politiniuose žaidimuose. Lygiai taip pat, kaip kadaise po prezidento Algirdo Brazausko atsiprašymo Izraelyje turėjo praeiti 17 metų, kol buvo išspręsti žydų turto klausimai.

Diplomatiniams ledams Varšuvoje pralaužti buvo visiškai nepasirengta Vilniuje: L.Linkevičius nesuderino savo ketinimų su Seimo nariais, už kurių kiaulišką elgesį atsiprašė.

„Renault” vairavimo mokyklos užsakymu atliktos visuomenės nuomonės apklausos duomenimis, didžioji dalis Lenkijos vairuotojų viršija greitį, nes neatkreipia dėmesio į greičio apribojimo ženklus.

13 proc. vairuotojų teigia, jog viršydami greitį jie stengiasi išvengti vėlavimo į darbą arba susitikimą. Toks pats respondentų skaičius viršija greitį, kai jiems atrodo, kad greičio apribojimai yra nepagrįsti.*

„Kiekviena kelionė turi būti kruopščiai suplanuota. Vairuotojas negali labiau vertinti punktualumo nei savo ar kitų kelių eismo dalyvių gyvybės, vien dėl to, kad jis ar ji per vėlai išvažiavo iš savo namų”, – sako „Renault” vairavimo mokyklos direktorius. „Nedėmesingumas taip pat nėra pasiteisinimas. Kiekvienas automobilis turi spidometrą, kuriame galima stebėti greitį, todėl reikia naudotis šia galimybe”.

Vienas iš aštuonių lenkų prisipažįsta, jog viršija greitį dėl to, kad kiti vairuotojai važiuoja per lėtai. Tačiau toks pasiteisinimas yra dažnesnis tarp vyrų (18 proc.) nei tarp moterų (6 proc.). „Jei priešais jus esantis automobilis važiuoja lėtai, dažniausiai tai reiškia, kad jo vairuotojas laikosi toje vietoje galiojančio greičio apribojimo. Greičio apribojimus nustato specialistai, kurie remiasi surinkta informacija ir siekia padidinti saugumo lygį. Todėl prieš bereikalingai susierzinant, verta atsiminti šį faktą”, – aiškina „Renault” vairavimo mokyklos instruktoriai.

13 proc. vairuotojų negali įvardinti konkrečios greičio viršijimo priežasties, 8 proc. tiesiog mėgsta važiuoti greitai. „Šią vairuotojų grupę sunkiausia įtikinti pakeisti vairavimo įpročius”, – tvirtina instruktoriai.

* „TNS Polska“ tyrimas užsakytas „Renault” vairavimo mokyklos 2012 m. lapkritį. Apklausta 1000 atsitiktinai parinktų Lenkijos piliečių.

Lenkija – viena svarbiausių Lietuvos prekybos partnerių. Iki šiol Lenkija išsiskyrė ekonomikos stabilumu ir buvo viena patraukliausių valstybių Lietuvos eksportuotojams bei importuotojams. Vis dėlto euro zonos problemos turėjo tam tikros įtakos ir šiai ekonomikai. Tad kokias tolesnes Lenkijos ekonomikos bei zloto perspektyvas galime numatyti šiandien ir kokią įtaką jos darys mūsų šalies verslui?
Lenkijos ekonomika išlieka viena stipriausių tarp kitų Europos valstybių. Tačiau smarkus 2012 m. ketvirčio BVP augimo sulėtėjimas verčia manyti, kad per artimiausius 12 mėnesių Lenkijos centrinis bankas sumažins bazinę palūkanų normą gerokai daugiau, nei daugelis ekonomikos analitikų bandė prognozuoti. Naujausi antrojo ketvirčio BVP duomenys rodo, kad Lenkijos ekonomika sulėtėjo iki 2,4 proc., o pirmąjį 2012 m. ketvirtį fiksuotas 3,5 proc. augimo tempas. Tokio žemo BVP rezultato neprognozavo nė vienas iš 34 „Bloomberg“ apklausoje dalyvavusių ekonomistų.
Vis dėlto sudėtinės Lenkijos ekonomikos dalys neatrodo taip blogai: metų ketvirčių rezultatai rodo eksporto, importo, vidinio ir išorinio prekių vartojimo didėjimą. Nors ir sumažėjo prekių paklausa iš didžiausios Lenkijos eksporto rinkos – Europos Sąjungos, antrąjį ketvirtį šalies eksportas išaugo iki 2,7 proc., nors pirmąjį krito iki 2,4 proc. Investicijų didėjimas sumažėjo tik iki 0,3 proc. (0,4 proc. I ketvirtį). Didžiausios įtakos ekonomikos sulėtėjimui turėjo gamybos atsargų sumažėjimas, rodantis pesimistinį verslo požiūrį į prekių paklausą ateityje. Industrinė gamyba nukrito iki 1,2 proc.
Nors BVP duomenys ir liūdina, jie nėra katastrofiški – Lenkija išlieka šalimi, turinčia vieną gyvybingiausių ekonomikų tarp kitų ES šalių, nors ekonomistai ir prognozuoja, kad Lenkijos ekonomikos augimas lėtės: BVP šiais metais – iki 2 proc., 2013 m. – 1,8–1,9 proc. Lenkijos gyventojų santaupų rodiklis sumenko iki rekordinio lygio, atlyginimai mažėjo, bankų skolinimas stipriai sugriežtėjo ir visa tai lėmė vidaus vartojimo mažėjimą.
Tokie BVP rodikliai leidžia prognozuoti, kad Lenkijos centrinis bankas stengsis vykdyti lengvesnę monetarinę politiką. Tai patvirtino ir Lenkijos nacionalinio banko prezidentas Marekas Belka, rugsėjo 5 d. pranešęs, kad centrinis bankas bazinę palūkanų normą palieka nepakeistą – 4,75 proc., didžiausią nuo 2009 m. sausio.
Ateityje prognozuojama Lenkijos zloto kainos kritimo tendencija, nes laukiama Lenkijos ekonomikos sulėtėjimo ir tikimasi, kad Lenkijos centrinis bankas laipsniškai mažins bazinę palūkanų normą.
Kaip tai paveiks Lietuvos verslą? Pagal 2011–2012 m. duomenis, Lietuva daugiausiai prekių importuoja iš Lenkijos. Taigi atpigęs Lenkijos zlotas importuotojams leis pigiau pirkti prekes, o tai lems didesnį įmonių pelną. Kita vertus, importuotojai, pasinaudodami galimybe atpiginti iš Lenkijos įvežtas prekes, kurios turės didesnį pranašumą, palyginti su įvežtomis iš kitų valstybių, gali padidinti parduodamų prekių apyvartą.
O Lietuvos eksportuotojai gaus mažiau pelno, jei Lenkijos įmonės už prekes atsiskaito zlotais. Lietuvos eksportuotojams šiuo atveju būtų palankiau, jei su jais būtų atsiskaitoma eurais ar litais, – tuomet įmonės nepatirtų tiesioginio atpigusio Lenkijos zloto poveikio. Vis dėlto tokiu atveju Lenkijos verslininkams gali pasirodyti per brangi lietuvių produkcija, ir tai gali lemti užsakymų sumažėjimą arba priversti įmones mažinti produkto kainą.
Stipriai nukritusi Lenkijos zloto kaina tiesiogiai neigiamai paveiks daugelį Lietuvos įmonių. Tokią prielaidą galima daryti prisiminus situaciją 2009 m., kai Lenkijos zloto kaina euro atžvilgiu buvo nukritusi iki 4,93. Tuomet daugelis tiek Lietuvos, tiek kitų šalių vežėjų degalus pildavosi Lenkijoje, o mūsų šalies gyventojai vis dažniau įsigydavo pažintines bei poilsines keliones į kitas šalis būtent per Lenkijos turizmo agentūras. Tai neigiamai paveikė ir mūsų vartojimo prekių rinką: didelė Lietuvos gyventojų dalis važiavo į Lenkiją pirkti maisto, statybinių prekių, buitinės technikos, nes tai jiems ekonomiškai apsimokėjo.
Taigi dabartinės Lenkijos ekonomikos raidos tendencijos leidžia prognozuoti mūsų šalies verslui nemenkus iššūkius, kuriuos teks įveikti.

Stipriai nukritusi Lenkijos zloto kaina tiesiogiai neigiamai paveiks daugelį Lietuvos įmonių.

Vizito į Lenkiją kitą savaitę vykstantis premjeras Andrius Kubilius teigia su šios šalies ministru pirmininku Donaldu Tusku ketinantis aptarti ekonominio bendradarbiavimo, energetikos klausimus.

“Kaip visada su Lenkijos premjeru, su kuriuo tikrai labai atvirai kalbame apie pačias įvairiausias problemas ir labai dalykiškai, aptarsime visą eilę problemų: energetika, ekonominis bendradarbiavimas, bendradarbiavimas ES reikaluose, tarpusavio reikalai”, – BNS šeštadienį Rukloje vykstančiame konservatorių partijos sąskrydyje sakė A.Kubilius.

“Mes jau seniai derinome su premjeru D.Tusku tokią galimybę pasikalbėti, dar nuo susitikimų Vokietijoje ir Bukarešte, tai buvo gegužės mėnesį. Planavome, kad gal bus proga per futbolą ,bet nepavyko suderinti. Tai dabar važiuoju”, – teigė jis.

Pastaruoju metu Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo įtempti dėl skirtingai vertinamos tautinių mažumų padėties.

Lenkijos vardas mirga bet kurio amžiaus Lietuvos istorijos puslapiuose: keičiasi santykių su ja pobūdis, bet Lenkijos veiksnys reiškiasi Lietuvos istorijoje nuo pat pirmojo Lietuvos paminėjimo.

Jeigu pasakytume, kad Lietuvos istorija yra Lietuvos ir Lenkijos santykių istorija, tai būtų nemaža tiesa, kaip, beje, ir atvirkštinis teiginys – Lenkijos istorija be Lietuvos sunkiai įsivaizduojama.

Kryžius ir kalavijas

Antrasis istorinis Lenkijos valdovas ir pirmasis karalius Boleslovas Narsusis (992–1025) pademonstravo dar jaunos Lenkijos valstybės galią: jis trumpam buvo užėmęs Čekiją, ilgesniam laikui – Moraviją, kovojo su Kijevo Rusia, buvo įžengęs į patį Kijevą, svajojo ir apie prūsų nukariavimą. Kadangi šie buvo nekrikštyti, čia karinę veiklą derino su krikščionybės platinimo misijomis. Pirmasis jo paremtas misionierius buvo vyskupas Vaitiekus-Adalbertas. 996 m. jis žuvo Prūsijoje ir tapo pirmuoju Lenkijos šventuoju bei globėju. Antrasis, misijų arkivyskupas Brunonas Kverfurtietis, 1009 m. žuvo Lietuvos ir Rusios pasienyje, o šio įvykio aprašymas tapo pirmuoju Lietuvos paminėjimu.
Lenkų bandymai sukrikščioninti savo kaimynus prūsus ypač suintensyvėjo XIII a., kai kylanti Lietuvos valstybė ėmė telkti apie save baltų žemes, ir, atrodė, tik laiko klausimas, kada prūsai pripažins Lietuvos valdžią. Tačiau 1207 m. pradėtos lenkų cistersų krikščioniškos misijos Prūsijoje, 1222–1223 m. paremtos ir lenkų kunigaikščių kryžiaus žygių, sukėlė atsakomuosius prūsų antpuolius, nuo kurių ypač nukentėjo kaimyninė Mazovijos kunigaikštystė.
Kunigaikštis Konradas Mazovietis kreipėsi pagalbos į Vokiečių, arba Kryžiuočių, ordiną, kurio vienuoliai riteriai, pakviesti Silezijos kunigaikščio Henriko Barzdotojo, dalyvavo jau 1222 m. žygyje į Prūsiją. 1228 m. kryžiuočiai gavo iš Konrado valdyti Prūsijos kaimynystėje buvusią Kulmo (Chelmno) žemę ir 1231 m. pradėjo Prūsijos nukariavimą, kuris užtruko iki 1283 m., kai jie atsirėmė į Lietuvos gynybinę liniją.
Kryžiuočių pakvietimas į Pabaltijį buvo nelaimė ne tik prūsams ir lietuviams, bet ir patiems lenkams, prieš kuriuos ordinas galiausiai irgi atgręžė savo ginklus. Kryžiuočiai visiškai užvaldė ne tik Konrado jiems kaip lėną duotą Kulmą, bet ir Gdansko Pamarį (1309 m.), o protarpiais valdė ir Dobrynės žemę.
Tad kovos su kryžiuočiais, o ne parama jiems ar bendradarbiavimas su jais, tapo Lenkijos istorijos herojiškojo naratyvo dalimi. Iki šiol lenkų istorikai ginčijasi dėl reikšmingesnio savo vaidmens, sutriuškinant kryžiuočių galybę Žalgirio mūšyje (1410 m.), o ne didžiuojasi tais lenkų riteriais, kurie iki pat XIV a. pabaigos kovojo už „Dievo karalystę“ kryžiuočių rengiamuose „reisuose“ į Lietuvą.

Pirmosios sąjungos

XIII a. Lietuvos ir Lenkijos santykiai daugiausia buvo priešiški. Nuolat pasitaikantys lietuvių antpuoliai į lenkų žemes, nors kartais ir besivaidijantiems kunigaikščiams (tam pačiam Konradui Mazoviečiui) pakvietus, nepranašavo būsimo suartėjimo.
Tiesa, galimybių tam buvo. Mazovijos kunigaikštis Ziemovitas I parėmė Tautvilo burtą koaliciją prieš Mindaugą, jo valdose 1253 m. buvo įšventintas ir Tautvilo stovyklos proteguotas alternatyvus Lietuvos vyskupas Vitas, kuris, Tautvilui pralaimėjus karą prieš Mindaugą, 1255 m. atsisakė vyskupo pareigų. Pats Ziemovitas I žuvo 1262 m., į Mazoviją įsiveržus Lietuvos kariuomenei.
1279 m. Lietuvos valdovas Traidenis užmezgė pirmąją dinastinę sąjungą su Lenkijos kunigaikščiais, už Mazovijos kunigaikščio Boleslovo II (Konrado Mazoviečio anūko ir Ziemovito I sūnaus) ištekindamas savo dukterį Gaudimantę.
Reikšmingesnė sąjunga, jau 1325 m., buvo sudaryta tarp Lietuvos valdovo Gedimino ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Lokietkos. Ji sureguliavo bekylantį Lietuvos ir Lenkijos konfliktą dėl Haličo-Volynės palikimo. Sąjungą sutvirtino Vladislovo sūnaus ir būsimo įpėdinio Kazimiero santuoka su Aldona Gediminaite (ji mirė 1339 m. ir paliko dvi dukteris). Nors ši sąjunga ir davė Lietuvai tam tikros naudos kovoje su kryžiuočiais (Vladislovo Lokietkos Lenkija įsivėlė į karą su Vokiečių ordinu), 1340 m. atsinaujinusios kovos dėl Haličo-Volynės palikimo ilgam atšaldė Lietuvos ir Lenkijos santykius.

Krėva ir Žalgiris

Tikras Lietuvos ir Lenkijos santykių lūžis įvyko 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvoje, kai abi šalys susitarė dėl Jogailos vedybų su Lenkijos sosto įpėdine Jadvyga, Vengrijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko Didžiojo dukterimi. Jogaila turėjo krikštytis, pakrikštyti Lietuvą ir tapti Lenkijos karaliumi, sujungdamas Lietuvą ir Lenkiją savo valdžioje. Vengrijos karalius Liudvikas Didysis, 1370–1382 m. valdęs ir Lenkiją, Haličo žemę – Lietuvos ir Lenkijos nesantaikos obuolį – perdavė valdyti vengrams. Į savo, bet ne Lenkijos, valdžią jis bandė perimti ir Volynę. Tad Lenkijos ir Lietuvos pozicija Haličo-Volynės klausimu supanašėjo: reikėjo neleisti ten įsigalėti vengrams.
Tarp abiejų šalių nebuvo prieštaravimų ir kryžiuočių klausimu. Lietuvai tai buvo šansas įveikti savo nuožmiausią priešą, kurio antpuoliai jau ėmė siekti valstybės centrą – Vilnių ir Trakus. Todėl Krėvos sutartį bei krikšto akciją parėmė ne tik Jogailos broliai, bet ir su juo laikinai susitaikęs Vytautas.
Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimas kovoje su kryžiuočiais buvo sėkmingas: 1410 m. pasiekta pergalė prieš Vokiečių ordiną Žalgirio mūšyje, ordinas buvo idėjiškai diskredituotas 1414–1418 m. vykusiame Konstanco bažnytiniame suvažiavime ir galiausiai 1422 m. turėjo priimti jam primestas Melno taikos sąlygas. Tačiau bendradarbiavimo poreikis tuo ir baigėsi. 1429 m. Vytautas Didysis pasuko Lietuvos politiką valstybinių ryšių su Lenkija nutraukimo linkme. Ir nors jis nespėjo karūnuotis Lietuvos karaliaus karūna, po jo mirties 1430 m. tarp Lenkijos ir Lietuvos kilo atviras karas.

Lucko karas

Vos sužinoję apie Vytauto mirtį, lenkų ponai užėmė Lietuvos valdytą Vakarų Podolę, o 1431 m. nusenusio Jogailos formaliai vadovaujama Lenkijos kariuomenė įsiveržė į Lietuvos valdas Volynėje ir apgulė Lucko pilį. Nežinia, kuo visa tai galėjo baigtis, jei ne didvyriška Lucko gynyba ir Švitrigailos sudaryta karinė sąjunga su Vokiečių ordinu. Šiam įsiveržus į Lenkijos teritoriją, lenkai buvo priversti skubiai trauktis iš LDK teritorijos.
Lenkijos ir Lietuvos sudarytos paliaubos baigėsi netikėtai: 1432 m. lenkų sukurstyta Lietuvos diduomenės dalis nuvertė Švitrigailą ir didžiuoju kunigaikščiu paskelbė Žygimantą Kęstutaitį, kuris įsipareigojo atnaujinti Lietuvos uniją su Lenkija ir net perleisti jai Olesko pilį Volynėje, jei Lenkijai pavyks ją užimti (Oleskas, kaip ir dauguma kitų rusiškųjų Lietuvos žemių, vis dar pripažino Švitrigailos valdžią).

Tarp unijos ir karo

Šiuo laikotarpiu prasideda vienas keisčiausių Lietuvos ir Lenkijos santykių laikotarpių, kai lietuvių ir lenkų tarpusavio neapykanta ir karo būsena paradoksaliai susipynė su abiejų valstybių unijos išsaugojimo siekiais. Nei Žygimantas Kęstutaitis, nei jį iškėlę Lietuvos ponai nedegė meile ir ištikimybe Lenkijai. Bet net 1440 m. Švitrigailos šalininkų įvykdytas Žygimanto nužudymas nepakeitė formalaus suartėjimo su Lenkija politikos. Įtakingiausia Jono Goštauto vadovaujama diduomenės grupuotė užimti Lietuvos sosto iš Lenkijos pasikvietė trylikametį Jogailos sūnų Kazimierą, o 1447 m. neprieštaravo, kad jis užimtų ir po brolio mirties likusį laisvą Lenkijos sostą.
Nepaisant to, Lietuvos diduomenėje vyravo akivaizdžiai antilenkiškos nuotaikos: tebevyko atviras konfliktas su Lenkija dėl Volynės ir Podolės, o Lietuvos ponai net bijojo vykti į derybas su lenkais, bijodami, kad šie jų neišžudytų. Šiuo metu net buvo demonstratyviai surengta lietuvių bajorų 1413 m. Horodlėje gautų lenkiškų herbų grąžinimo akcija.
Kas gi skatino Lietuvos elitą nenutraukti unijinių ryšių su Lenkija? Matyt, susipynė keletas atsitiktinumų, kylančios Lietuvos diduomenės siekis turėti silpną valdovą, kuris netrukdytų jai tvarkytis valstybėje savo nuožiūra (tam labai tiko iš pradžių mažametis, o vėliau Lenkijos reikalais užsiėmęs Kazimieras), taip pat pagarba jau besiklostančiai tradicijai.
Tiesa, unijos idėja Kazimiero laikais pamažu geso, ir atrodė, kad, Lenkijos ir Lietuvos sostus pasidalijus jo sūnums Jonui Albrechtui ir Aleksandrui, turėjo galutiniai išblėsti. Bet vėl atsitiko kitaip.

Maskvos grėsmė ir Liublino unija

Skaudų smūgį Lietuvai sudavė Rusija, 1500 m. užimdama apie trečdalį Lietuvos valstybės teritorijos. 1500–1503 m. karo su Rusija metu buvo sutarta atnaujinti Lenkijos ir Lietuvos uniją: Lietuvai reikėjo pagalbos, o Lenkija nenorėjo prarasti savo įtakos Lietuvoje. Nuo šiol Rusija buvo svarbiausias veiksnys, palaikantis Lenkijos ir Lietuvos unijos gyvybingumą.
Atrodytų, santykių su Rusija susikomplikavimo pakako, kad 1569 m. būtų sudaryta dar glaudesnė Liublino unija, numačiusi ne tik bendrus valdovus, bet ir bendrus seimus. Iš tikrųjų situacija buvo sudėtingesnė. Įsivėlusi į Livonijos karą, Lietuva sunkiai bepajėgė atlaikyti Rusijos spaudimą. Ji prarado Polocką ir didžiąją dalį neseniai prisijungusios Livonijos.
Taip klostantis įvykiams, Lietuvos bajorija tikėjosi broliškos Lenkijos pagalbos, o Lenkijos elito galvose subrendo mintis pareikalauti galutinės Lietuvos inkorporacijos į Lenkijos valstybę. Tokiomis sąlygomis derybos dėl naujų unijos sąlygų vyko nelengvai. Vykstant, kaip vėliau paaiškėjo, galutiniam derybų etapui 1569 m. Liublino seime, Lietuvos delegacija net paliko seimą, protestuodama prieš ultimatyvius lenkų reikalavimus.
Ir štai čia įvyko precedento neturintis prievartos aktas, padėjęs tvirtus Lietuvos ir Lenkijos „brolybės“ pagrindus trims artimiausiems šimtmečiams. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas paskelbė, kad atskiria nuo Lietuvos ir perduoda Lenkijai Palenkę ir visas Lietuvos valdomas Ukrainos žemes. Vienu ypu Lietuva neteko dar trečdalio teritorijos, bet šį kartą ją atėmė ne priešas, o savas valdovas. Tai vienintelis toks atvejis Lietuvos istorijoje, neturintis analogo ir daugelio kitų valstybių istorijoje.
Gavusi tokį smūgį iš artimiausio sąjungininko ir savo valdovo, taip pat būdama patekusi į itin sunkią padėtį dėl karo su Maskva, Lietuva turėjo nusileisti ir priimti Liublino unijos sąlygas.

Polonizacija

Liublino unija nepanaikino Lietuvos valstybingumo, bet jį gerokai apribojo. Maža to, jungtinėje valstybėje jis ir toliau tirpo. 1697 m., priėmus vadinamąjį teisių sulyginimo įstatymą, Lietuvos raštvedyboje įvesta lenkų kalba (vietoj rusėnų kalbos), suvienodintos Lietuvos ir atitinkamų Lenkijos pareigūnų teisės. Tačiau blogiausia tai, kad valstybė apskritai silpnėjo ir šalis grimzdo į anarchiją – ne tik Lietuva, bet ir visa Abiejų Tautų Respublika.
1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucija, bandžiusi stiprinti centrinę valdžią ir riboti bajoriškąją demokratiją (buvo naikinami karalių rinkimai, smulkiųjų bajorų teisė dalyvauti seimeliuose, ribojama Seimo teisė svarstyti įstatymus), ignoravo ir Lietuvos, kaip valstybės, teises, vietoj atskirų Lenkijos ir Lietuvos pareigybių steigė bendras komisijas. Nėra tiesa ir pastaruoju metu populiarus teiginys, esą Gegužės 3-iosios Konstituciją Lietuvos valstybingumo naudai koregavo spalio 20 d. priimtas Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo įstatymas. Jis nieko nekeitė Konstitucijoje, tik smulkiau reglamentavo bendrų komisijų sudarymo tvarką, kurioje numatytos palankesnės sąlygos Lietuvos diduomenei, bet ne kokios nors Lietuvos valstybės teisės.
Kitas svarbus poliublijinės Lietuvos bruožas buvo kalbinė Lietuvos diduomenės ir vidutinės bajorijos polonizacija. Nors šis reiškinys niekada iki galo neįtraukė plačiųjų smulkiosios bajorijos masių, jos poveikis Lietuvai buvo milžiniškas. Kultūriškai XVIII a. pabaigoje Lietuva atrodė kaip Lenkijos provincija. Bet koks svarbesnis reikalas su bent kiek svarbesniais žmonėmis čia galėjo būti aptartas tik lenkų kalba.
Atskiruose etninės Lietuvos regionuose (Rytų Lietuvoje, Kėdainių ir Kauno apylinkėse) polonizacija persimetė ir į smulkiųjų bajorų bei valstiečių gretas. Lietuviškai kalbanti Lietuva atsidūrė ties išnykimo riba, ir tai buvo akivaizdu net tai apsišvietusiai ir romantiškai nusiteikusiai visuomenės daliai, kuri XIX a. pradžioje susirūpino nykstančios lietuvių kalbos liekanų tyrinėjimu bei žavėjosi Lietuvos praeitimi. „Lietuva jau visa yra praeityje“, – 1828 m. „Konrado Valenrodo“ pratarmėje rašė Adomas Mickevičius.

Unijos idėją keičia tautinio atgimimo idėja

1795 m. žlugus Abiejų Tautų Respublikai Lietuva, o 1815 m. – ir Lenkijos branduolys atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje. Kol abiejų šalių visuomenė tebebuvo bajoriška, tebegyvavo ir unijinė tradicija bei jungtinės valstybės atkūrimo idėjos. Tęsėsi ir Lietuvos polonizacija.
Unijinių tradicijų dvasioje kilo ir 1830–1831 bei 1863–1864 m. sukilimai. Pastarasis sukilimas buvo paskutinis aktyvus ATR bajoriškosios visuomenės pasireiškimas, į kurį jau smelkėsi naujų visuomeninių santykių apraiškos. 1861 m. Rusijoje paskelbtas baudžiavos panaikinimas pradėjo visuomenės transformaciją, po kurios į politinio gyvenimo sceną įsiveržė iš valstiečių kilusi tautinė inteligentija. Jono Basanavičiaus „Aušra“ (1883–1886), Vinco Kudirkos „Varpas“ (nuo 1889 m.), o vėliau ir kiti periodiniai leidiniai tapo šios naujos politinės jėgos manifestu.
Lietuviškai kalbančios Lietuvos iškilimas lenkams ir sulenkėjusiai Lietuvos bajorijos daliai buvo nemaloni staigmena. Stiprėjo nepasitikėjimas lenkų kalbą atmetančiais lietuviais, aplenkėjusiuose Lietuvos regionuose prasidėjo kova dėl lietuviškų ar lenkiškų pamaldų, kartais virsdavusi muštynėmis bažnyčiose. Lenkiškos Lietuvos šalininkai nenorėjo taip lengvai pasiduoti, nors didžiojoje etninės Lietuvos dalyje nebeturėjo jokių galimybių dominuoti. Unijos idėja mirė ir daugelio pragmatiškai mąstančių sulenkėjusių lietuvių galvose. Atėjo laikas pasirinkti tautybę – lenkų, lietuvių, o baltarusiškose ar paribio teritorijose – dar ir baltarusių.

Juodasis dvidešimtmetis

Pirmasis pasaulinis karas sugriovė Rusijos imperiją ir sudarė sąlygas atsikurti Lenkijos ir Lietuvos valstybėms. Apie Lenkijos ir Lietuvos uniją jau nebegalėjo būti rimtos kalbos. Tačiau atsikurianti Lenkijos Respublika pretendavo į visas buvusios ATR žemes, kaip tariamai lenkiškas. Tačiau į jas entuziastingai besiveržiantiems Lenkijos laisvės kovotojams teko susidurti su kitokia realybe. Ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijos bei Ukrainos teritorijoje į šiuos „lenkiškų žemių vaduotojus“ buvo žiūrima priešiškai. Po permainingų kovų Lenkija įsitvirtino tik labiau polonizacijos paveiktoje Vakarų Baltarusijos, Vakarų Ukrainos ir Rytų Lietuvos dalyje.
Lietuvai tai reiškė sostinės Vilniaus praradimą, su kuriuo ji negalėjo susitaikyti. To pasekmė – atviras Lietuvos ir Lenkijos karas. Šią įtampą savotiškai bandė panaikinti Lenkija, pateikdama Lietuvai 1938 m. kovo 17-osios ultimatumą – tučtuojau užmegzti su Lenkija diplomatinius santykius pagal jos padiktuotas sąlygas. Tarp tų sąlygų, tiesa, nebuvo atviro reikalavimo pripažinti okupuotą Vilnių teisėta Lenkijos dalimi – matyt, net veikdama iš jėgos pozicijų, Lenkijos vadovybė pabijojo, kad šito gali būti per daug.
Lenkijos valstybės žlugimas 1939 m. ir Lietuvos okupacija 1940 m. vėl grąžino abi tautas į nelaisvų tautų gretas. Lenkijos ir Lietuvos teritorinį konfliktą išsprendė okupantai – Stalinas ir Hitleris, vėliau – Stalinas ir jo Vakarų sąjungininkai. Po Antrojo pasaulinio karo Lenkijos žemėlapis buvo perbraižytas neatpažįstamai, pasikeitė ir Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos ribos. Su šiomis ribomis 1990 m. Lietuva atkūrė savo laisvę.

Netolygiai gyjančios praeities žaizdos

1988–1990 m. iš sovietinės sistemos besivaduojančios Lietuva ir Lenkija parodė kur kas daugiau tarpusavio supratimo nei ankstesnės šių šalių kartos, kurios vadavosi iš carinės Rusijos griuvėsių. Atrodė, kad vyresnės kartos atmintyje dar gyvas Lenkijos ir Lietuvos konfliktas dėl Vilniaus jau užmirštas, o istorijoje atėjo metas ieškoti susitaikymo ir šviesiųjų abiejų tautų santykių puslapių.
Abiejų tautų santykius tuo metu temdė tik Vilniaus krašto prosovietinių lenkų autonomininkų veikla, kurios oficialioji Varšuva vis dėlto neparėmė. 1990–1991 m. jie nevengė kolaboruoti su okupacine SSRS valdžia ir veikti prieš Lietuvos valstybę. Kad ne visas sunkus praeities paveldas įveiktas, parodė ir 1994 m. Lenkijos ir Lietuvos draugiškų santykių sutartis, kurioje Lenkija atsisakė pasmerkti 1920–1939 m. vykdytą Vilniaus krašto okupaciją.
Šiandieniniai, šiek tiek nuosaikesni ar atsargesni, lenkų autonomininkų idėjiniai sekėjai jau sulaukia atviros paramos iš Lenkijos, o ir pačių Lenkijos vadovų lūpose nuskamba Vilniaus okupacijos paneigimai ar apgailestavimai dėl neva neteisingų sprendimų, nustačiusių rytines Lenkijos sienas.
Vis dėlto dabartinės Lenkijos ir Lietuvos santykių būklės negalima laikyti blogiausia, kokia yra buvusi šių šalių istorijoje. Veikiau galima būtų stebėtis, jei po tokios istorijos nebūtų likę jokių jos recidyvų. Juos įveikti gali padėti tik sąžiningas abiejų pusių žvilgsnis į istoriją, joje slypinčių skaudulių išsiaiškinimas ir susitaikymas, pagrįstas supratimu, o ne nutylėjimu.

Tomas Baranauskas, istorikas

Lietuvos ir Lenkijos politikai tyliai rezga planus atitirpdyti dvišalius santykius ir atsargiai, bet vis dažniau demonstruoja abipuses simpatijas bei paramą.

Pirmąjį birželio savaitgalį Vokietijoje vykusiame Baltijos šalių ir Lenkijos premjerų susitikime, o vėliau per susitikimą Rumunijoje Lietuvos ir Lenkijos premjerai Andrius Kubilius ir Donaldas Tuskas kone lenktyniavo, reikšdami vienas kitam paramą bei pritarimą. D.Tuskas pabrėžė Visagino AE projekto svarbą Baltijos šalims ir būtinybę sparčiau integruoti Baltijos šalis, sujungiant su kitomis ES šalimis transporto bei energetikos jungtimis. O A.Kubilius netgi prasitarė, kad Europos futbolo čempionato finale palaikytų Lenkijos rinktinę.
Politologų nuomone, šie ir kiti vis dažniau pastebimi teigiami ženklai liudija, kad abiejose valstybėse, ypač Lenkijoje, planuojama imtis dvišalių santykių gerinimo.
“Nesu tikras, kad šiandien jau galime daryti išvadas dėl teigiamų pokyčių, tačiau jei daugiau savo laiko ir energijos skirsime Lietuvą ir Lenkiją siejantiems konkretiems darbams ir strateginiams tikslams, jau po kelerių metų galėsime pasidžiaugti sėkmingai realizuojamais svarbiais regioniniais projektais, spartesne ekonomine bei infrastruktūrine integracija su Europa ir šiltais santykiais su Lenkija”, – neabejoja A.Kubiliaus patarėjas ekonomikos klausimais Mykolas Majauskas.
“Lenkijoje publikuojami vieši intelektualų laiškai, kuriuose atkreipiamas dėmesys į lietuvių ir lenkų gerų santykių svarbą. Taip pat aptarti šio klausimo intelektualai vis dažniau susitinka ir su politikais, kuriems negaili kritikos dėl to, kad šie yra pernelyg pasyvūs dvišalių santykių gerinimo klausimu”, – viešėdama Varšuvoje praėjusią savaitę kaip tik dvišalių santykių tema vykusiame “Unia&Polska” bei PAUCI organizuotame seminare, “Veidui” teigė analitikė, Mykolo Romerio universiteto docentė dr. Renata Mienkowska-Norkienė.

Pavargo nuo prastų santykių

Regis, tiek Lenkijos, tiek Lietuvos politikams tikrai įgriso prastų dvišalių santykių tema. R.Mienkowskos-Norkienės vertinimu, simbolinio santykių lūžio į gerą pusę ypač tikisi ne tik Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis, bet ir anksčiau kitos nuomonės laikęsis užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis. Tiesa, pastarasis to dar nepripažįsta viešai, bet “Lietuvos reikalą” jis beveik visiškai perleido prezidentui bei jo patarėjams, o šie, išskyrus vieną kitą, iš esmės yra už santykių atšilimą. Be to, pats R.Sikorskis pastaruoju metu dažniausiai susilaiko nuo komentarų santykių su Lietuva klausimu ir net nustojo skelbti savo anksčiau gana radikalias pastabas socialiniame tinkle “Twitter”, net jei dvišalių santykių srityje įvyksta kas nors reikšminga.
Tad jei lenkai jau pasirengę pokyčiams, ko trūksta, kad įvyktų santykių lūžis? R.Mienkowskos-Norkienės nuomone, Lenkijos politikai būgštauja, kad jie parodys iniciatyvą – žengs žingsnį, o Lietuvos politikai į jį neatsakys dėl dabartinės Lietuvos vidinės politinės situacijos bei artėjančių rinkimų. “O juk nieko baisesnio negalėtų nutikti dvišaliams santykiams, negu svarbus žingsnis atšilimo link iš vienos pusės ir jokio atsakymo iš kitos. Tai sužlugdytų viltį. O šiuo metu neatrodo, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė ar valdantieji jau pasirengę teigiamam atsakymui”, – pabrėžia politologė.
Beje, analitikų vertinimu, palankų Lenkijos nusiteikimą santykių su Lietuva gerinimo atžvilgiu rodo ir tai, kad lenkai vis kritiškiau vertina bent kai kuriuos lenkų mažumos Lietuvoje, o konkrečiai – Valdemaro Tomaševskio reikalavimus. Pavyzdžiui, Lenkijos Senato lėšų, kurios buvo skiriamos lenkų mažumoms remti, apribojimas gali būti vienas netiesioginių požymių, kad požiūris keičiasi.
Tad kodėl lenkai ėmė skleisti atsargius signalus, kad Lenkija rengiasi suartėti su Lietuva, ir kuo šis santykių atšilimas svarbus mums? Juk daug kas mano, kad mažytė Lietuva Lenkijai nebėra svarbi, nes jos prioritetai – puikūs santykiai su Vokietija, Prancūzija bei Rusija. Juk Lenkija siekia tapti ne tik regiono, bet ir visų didžiųjų ES valstybių klubo nare. Tačiau Varšuvoje veikiančio Tarptautinių santykių centro direktoriaus pavaduotojo Wojciecho Borodzicho nuomone, Lenkijai to padaryti nebus įmanoma tol, kol nebus sugebama palaikyti gerų santykių su artimiausiais kaimynais.
Na, o šiems kaimynams – Lietuvai ir kitoms dviem Baltijos šalims – ypač svarbus Lenkijos balsas ES institucijose dėl regiono infrastruktūros projektų.
Tad belieka tikėtis, kad pirmieji dvišalių santykių ledo tirpsmo požymiai neišnyks dėl vienos ar kitos šalies politikų ambicijų, neatsargių žodžių arba netinkamo atsako į vienos ar kitos pusės parodytą gerą valią bei santykių gerinimo iniciatyvą.
Rima Janužytė

Balandžio mėnesį Tarptautinis valiutos fondas padidino tiek šių, tiek ir kitų metų Lenkijos ekonomikos augimo prognozę.

Tikimasi, kad šiais metais Lenkijos BVP augs 2,6 proc., o kitais – 3,2 proc. O tarkime visai euro zonai 2012 m. prognozuojamas 2,1 proc. augimas. “Taigi, Lenkija žaidžia visai kitoje ekonomikos lygoje”, – apibendrina Lenkijos nacionalinio banko prezidentas Marekas Belka.
Ir šioje lygoje Lenkija – jau ne vienerius metus. Priešingai nei kitos euro zonos ar ES šalys, Lenkija išvengė recesijos 2009-aisias, 2010-aisiais sugebėjo pasiekti 3,9 proc. ekonomikos augimą, o 2011 m. šios kaimyninės šalies ekonomika augo net 4,3 proc. – įspūdingai, palyginus su 1,5 proc. euro zonos šalių ekonomikos augimo rodikliu ir aplenkė net Vokietiją, kurios ekonomika pernai pasistiebė 3,1 proc.
Kas gi lemia tokią Lenkijos ekonominę padėtį Europoje ir kur slypi vadinamojo Lenkijos stebuklo paslaptis?

Orientuojasi į investicijas

Nebūdama euro zonos valstybe, Lenkija laimi reguliuodama nacionalinės valiutos zloto vertę. Zloto kurso svyravimas leidžia Lenkijai padidinti savo konkurencingumą ir kilstelėti lenkiškų prekių paklausą užsienyje. Taigi, eksportas didėja, o kartu auga ir investicijų apimtis.
Turėdama 38 mln. gyventojų, Lenkija mėgaujasi ir didžiule vidaus paklausa, be to, gauna didžiules išmokas iš ES fondų – jokia jos kaimynė tokiomis sumomis pasigirti negalėtų. Pavyzdžiui, 2007-2013 m. laikotarpiu ES fondų parama Lenkijai sudarė ir dar sudarys 67,3 mlrd. eurų ir buvo didžiausia visoje Europoje.
Tačiau bene svarbiausia priežastis, kodėl Lenkijai sekasi nepalyginamai geriau nei kitoms ES valstybėms, yra šalies fiskalinės politikos strategija.
Nuo kaimyninių šalių Lenkiją skiriasi tuo, kad sunkmečiu apsisprendė nemažinti biudžeto deficito ir orientavosi išimtinai į investicijų pritraukimą. Pavyzdžiui, nors pagal Mastrichto sutartį ES šalių biudžeto deficitas neturi viršyti 3 proc. (kitais metais – jau 1 proc.) BVP, Lenkijoje 2009-aisiais šis deficitas siekė 7,1 proc., 2010-aisiais priartėjo prie 8 proc., ir tik įsitikinus šalies augimo perspektyvomis, imta galvoti, kaip šį biudžeto deficitą sumažinti iki “padorių” skaičių. Bet ir šiuo atveju laikomasi nuostatos, kad deficitą mažinti reikia taip, kad investuotojai ne tik neišsilakstytų, bet ir būtų nusigriebti visi tie, kurie, nerimaudami dėl euro krizės, dairosi kitų rinkų.
Žinoma, šiemet Lenkijai labai pasitarnaus ir UEFA futbolo čempionatas, kuris padėjo sukurti nemažai darbo vietų ir padidinti vidaus paklausą.

Maža skola, stiprūs bankai

Dar vienas Lenkijos privalumas – nedidelė šalies užsienio skola ir dėl to šaliai už labai nedideles palūkanas skolinami pinigai. Tad kol kitos ES šalys vargsta mokėdamos didžiules palūkanas, Lenkija džiaugiasi, jog “Moody’s” neseniai šaliai suteikė aukščiausią trumpojo laikotarpio skolinimosi reitingą “Prime-1”. Dabar penkerių metų trukmės Lenkijos obligacijos perkamos palankesnėmis sąlygomis nei tokių šalių kaip Prancūzija, Ispanija, Italija ar Belgija.
Su tuo susijęs ir Lenkijos bankinio sektoriaus stabilumas, mat Lenkijos bankai, priešingai nei kitų ES šalių bankai, nestokoja apyvartinių lėšų, o paskolos čia dalijamos vis dar taip pat noriai, kaip ir ES ekonominio pakilimo laikotarpiu. Be to, bankų stabilumas ir toliau didinamas. Pavyzdžiui, vasario mėnesį susijungė du bankai – “Bank Zachodni WBK” ir mažesnis “Kredyt Bank”, suformavę vieną didžiausių bankų šalyje ir net užsitikrinę Europos plėtros ir rekonstrukcijos banko paramą, mat šis įsigijo 104 mln. JAV dol. vertės naujojo banko akcijų.
“Jūs net neįsivaizduojate, koks esu optimistas dėl Lenkijos ekonomikos ateities”, – kalba Lenkijos finansų ministras Jacekas Rostowskis, pabrėždamas, kad stabilus bankinis sektorius ir nuolat augantis Lenkijos BVP garantuoja, kad šalis ir toliau gali tikėtis išlikti Europos ekonomikos pirmūne.
Tiesa, nors Lenkijos politikai ir labai džiūgauja bei giriasi, šios šalies gyventojai tokia laime netrykšta: juos erzina, kad valdžia nusileidžia ES reikalavimams įgyvendinti nemalonias reformas, be to, būgštauja, kad jau artimiausiu metu šaliai gresia ekonomikos sulėtėjimas.

Grėsmė iš euro zonos

Naujausiose savo išvadose Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) analitikai perspėja, kad silpna euro zonos rinka Lenkijai yra nemenka grėsmė, nes viena vertus šios šalys sumažino lenkiškų prekių importą, kita vertus, dėl silpstančio euro stiprėja Lenkijos zlotas, ir labai dideliais tempais auga infliacija. EBPO generalinis sekretorius Angelas Guria perspėja, kad būtent dėl to Lenkijai derėtų nedelsiant imtis biudžeto deficito mažinimo priemonių, o tai geriausia padaryti įgyvendinant įvairaus lygio sistemines reformas.
“Pastarųjų metų Lenkijos ekonomikos augimo tempas įrodė, kad tinkama makroekominė politika ir išmintingas reguliavimas atsiperka”, – teigia A.Guria siūlydamas Lenkijai šią “išmintingą liniją” tęsti ir toliau reformuoti šalies ūkį, kad euro zonos problemos Lenkijai atsilieptų kuo mažiau.
Tad kas gi siūloma Lenkijai? Pirmiausia – tai su ekonominiu augimu suderinama fiskalinė konsolidacija, biudžeto deficito mažinimas, pastangos, kad užsienio skola neviršytų leistinų limitų. Tiesa, Lenkija gali džiaugtis, kad šiemet ir taip  turėtų įtilpti į numatytus biudžeto deficito rėmus – 2,9 proc., bet 2013-aisiais reikės gerokai labiau pasistengti, nes biudžeto deficitas šioje šalyje jau negalės viršyti 2 proc. BVP, o 2015-aisiais turės prilygti naujoje fiskalinės drausmės sutartyje numatytam 1 proc. BVP.
Tarp konkrečių Lenkijai siūlomų žingsnių minimos ir mažesnės išlaidos įvairioms išmokoms, ūkininkų socialinės apsaugos sistemos reforma, viešojo sektoriaus efektyvumo didinimas. Be to, vyriausybė planuoja įgyvendinti profesinio rengimo reformą, mažinti biurokratines kliūtis verslui ir toliau įgyvendinti valstybinio turto privatizavimo programą.
Kartu Lenkijoje taip pat ketinama reformuoti ir sveikatos apsaugos sistemą, į kurią bus inkorporuotas ir privačių gydymo įstaigų sektorius.
Visos šios reformos Lenkijoje sutinkamos palankiai, išskyrus vieną – ypatingo gyventojų nepasitenkinimo sulaukė pensijų reforma.
Priminsime, kad visai neseniai, kovo pabaigoje, Lenkijoje vyko gyventojų protestai dėl to, kad parlamentas pritarė Donaldo Tusko centro – dešiniosios vyriausybės planams didinti pensinį amžių. Planuojama, kad 2040-aisiais tiek vyrai, tiek moterys į pensiją galės išeiti būdami 67 metų, nors dabar moterys į pensiją išeina 60 metų, vyrai – 65 metų. Sociologinės apklausos netgi liudija, kad pensinio amžiaus ilginimui pritaria vos 10 proc. šalies gyventojų, o likusieji nusiteikę itin priešiškai. Ir nors vyriausybė bando argumentuoti tuo, jog ir Vokietijoje tiek vyrai, tiek moterys į pensiją išeina 67 metų, lenkai atkerta, jog lenkai gyvena vidutiniškai 5 metais trumpiau nei vokiečiai, be to, dirba daugiau valandų per savaitę ir gauna mažesnius atlyginimus.

Ekologijos kaina bus didelė

Na, o dėl ko Lenkija sulaukia daugiausiai kritikos iš tarptautinės bendruomenės? Pasirodo, dėl ekologinių problemų ir dėl per didelės priklausomybės nuo  aplinką stipriai teršiančios askmens anglies.
Priminsime, kad Lenkijos anglies pramonės sektoriuje dirba per 100 tūkst. žmonių, nuo anglies tiesiogiai priklausomas kone visas šalies pramonė. Be to, anglis generuoja 93 proc. visos Lenkijoje pagaminamos elektros energijos, o net pusę jos pagamina centrinėje šalies dalyje esanti gamykla – “Elektrownia Belchatow”. Tai didžiausia elektros gamykla visoje Europoje. Bet kartu tai ir didžiausia Europos teršėja, kuri į aplinką pernai išmetė 39 mln. tonų anglies dvideginio – 31 proc. daugiau nei 2010-aisiais.
“Perėjimas prie didesnio atsinaujinančių energijos šaltinių vartojimo ir taršos mažinimas trumpuoju laikotarpiu gal ir nebus palankus Lenkijos ekonomikai, tačiau šia kryptimi eina visa Europa, ir Lenkijai negali būti daromos kokios nors išimtys. Šalis turės rasti kitų būdų, kaip kompensuoti didesnes išlaidas šioje srityje ir išlaikyti pavyzdingą ekonomikos augimą”, – apibendrina A.Guria.

Metinis BVP pokytis (proc.)
2008 m.    2009 m.    2010 m.    2011 m.    2012 m.*
Lenkija    5    2    3,9    4,3    3,2
Latvija    -4,6    -18    -4    5,5    1,3
Lietuva    2,8    -15    1,4    5,9    2,7
Estija    -3,8    -13,7    -0,1    7,6    3
Šaltinis: Europos Komisija
*Prognozė

Premjere, finansų ir verslo analitikus stebina Lietuvos pramonės augimas. Jis yra spartesnis nei tikėtasi. Pasak analitikų, galima laukti ir tolesnio nuosaikaus ekonomikos augimo. Lūkesčiai dėl eksporto rinkų augimo taip pat yra pagerėję. Statistikos departamento duomenimis, kovo mėnesį Lietuvos pramonė taip pat gamino daugiau. Koks būtų Jūsų komentaras, Premjere?

Iš tiesų, ekonomika atsigauna. Tai reiškia, kad problemas, kurių Lietuvos finansuose ir ekonomikoje dėl pasaulinės krizės per paskutinius tris metus buvo tikrai labai daug, mums – tiek dirbantiems Vyriausybėje, tiek Seime, tiek ir pačiam verslui – pavyko neblogai išspręsti. Mūsų verslas, persitvarkęs, sumažinęs sąnaudas, atgavo savo konkurencingumą ir sugebėjo grįžti į pasaulines, Europos rinkas, todėl turime tokį spartų pramonės augimą. Taip pat galime pasidžiaugti, kad Europos Komisijos, Europos centrinio banko pastangų dėka Europos bendros rinkos problemos, Europos pietinių šalių problemos, euro zonos problemos yra apmalšintos ir iš dalies išspręstos. Europos centrinis bankas per paskutinius keletą mėnesių į Europos finansų rinkas, banko sektorių turėjo investuoti milžinišką pinigų sumą – apie vieną trilijoną eurų. Tai sugrąžino stabilumą ir geresnes augimo perspektyvas visai Europos Sąjungai. Mes esame priklausomi nuo situacijos Europos Sąjungoje, euro zonoje. Pagerėjus situacijai ten, mūsų pramonė taip pat gali drąsiau žiūrėti į ateitį.

Šiandien Trišalėje taryboje ketinama svarstyti MMA didinimą. Vyriausybės pasitarime jau buvo svarstytos MMA didinimo perspektyvos. Kodėl MMA kyla tik 50 litų, nors ekonomikos rodikliai yra tokie geri?

Noriu priminti, kad tokį didinimą mes pasiūlėme dar praėjusiais metais. Didinimą, visų pirma, reikia sieti su ekonomikos augimo, ekonomikos atsigavimo prognozėmis. MMA didinimą 50 litų pasiūlėme praėjusių metų pirmą pusmetį, kai visi manėme, kad ekonomika nuosekliai augs visą laiką. Praėjusių metų antrasis pusmetis buvo labai sudėtingas. Šių metų bendros ekonomikos augimo prognozės yra  tarp 2,5 ir 3 proc. – ženkliai mažesnės, negu ekonomika augo praėjusiais metais. Prognozės  yra sumažintos dėl problemų euro zonoje ir visoje Europos Sąjungoje.  Atsargumas ir nuosaikumas yra  visuose vertinimuose.  Antra priežastis manyti, kad minimalios algos didinimas turi būti nuosaikus –  didinimą turime sieti su verslo galimybėmis kurti naujas darbo vietas,  įdarbinti daugiau žmonių ir taip spręsti nedarbo problemą.  Mes labai aiškiai sakome, kad minimalios algos didinimas turi labai glaudžiai sietis su darbo santykių lankstumo didinimu. Todėl ir Trišalėje taryboje yra svarstomi iš karto du klausimai: siekiama sutarimo dėl darbo santykių lankstumo, dėl pataisų Darbo kodekse, kurios turėtų garantuoti darbo santykių lankstumą  ir  padėtų verslui  drąsiau kurti daugiau darbo vietų. Tikiu, kad ir profesinės sąjungos supranta joms tenkančią atsakomybę rūpintis pagalba bedarbiams. Kartais susidaro įspūdis, kad profesinės sąjungos rūpinasi tik tais, kurie dirba. Natūralu, juk jų nariai yra dirbantieji.  Tačiau visi kartu turime pasirūpinti ir tais, kurie nedirba. Kad galėtume pasirūpinti nedirbančiaisiais, turime padėti verslui kurti naujas darbo vietas. Kaip rodo tarptautinė patirtis,  darbo vietos lengviau kuriamos tose šalyse, kuriose darbo santykiai yra lankstesni. Mes taip pat turime spręsti šią problemą, todėl ir sakome:  spręskime darbo santykių lankstumo klausimą. Jeigu verslui sudarysime galimybes kurti daugiau darbo vietų, tuomet galėsime galvoti ir apie spartesnį minimalios algos didinimą.

Trečiadienį Vyriausybė pradės svarstyti įstatymų projektų paketą dėl Visagino atominės elektrinės. Tarp kitų dokumentų – ir VAE verslo planą. Premjere, ar jau sulaukėte Finansų ministerijos  išvados dėl šio projekto?

Vakar Vyriausybei buvo pateikta Nacionalinė energetinės nepriklausomybės  strategija, jos nauja redakcija. Mano įsitikinimu – tai geros kokybės strateginis dokumentas, atsakantis į daug klausimų,  kaip atrodys mūsų energetika ateinančiais dešimtmečiais. Vakar taip pat buvo svarstoma elektros sistemų sinchroninio sujungimo su europinėmis sistemomis koncepcija, kuri, tikiuosi, artimiausiu metu taip pat bus patvirtinta. Ji atsako  į klausimus,  kaip mes pasieksime elektros reikaluose paties svarbiausio –  integralaus –  tikslo, kad Lietuvos elektros sistema veiktų kaip sudėtinė Europos sistemų dalis. Trečias vakar svarstytas projektas – tai Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo projektas. Jame apibrėžiama, kokiomis ekonominėmis sąlygomis veiks dabar statomas terminalas. Rytoj Vyriausybei bus pateiktas visas pluoštas dokumentų, susijusiu su VAE koncesijos sutartimi, verslo planu, Finansų ministerijos išvados. VAE projektas yra svarbus ne tik energetiniam Lietuvos saugumui. (Šiuo metu esame vienintelė šalis visoje Europos Sąjungoje net 70-75 proc. reikalingos elektros energijos importuojanti iš kaimynų, šiuo atvejų – Rusijos.) Jis leis Lietuvai trūkstamą elektros energiją pasigaminti pačiu pigiausiu būdų – dėl to neturiu jokių abejonių. Suomijos, Lenkijos pavyzdys rodo, kad atominėse elektrinėse pagaminta energija yra pigesnė už elektrą, pagamintą naudojant dujas ar atsinaujinančią energetiką. VAE projektas yra konkurencingas ir garantuoja pigiausią įmanomą elektros gamybą, leisiančią užpildyti elektros gamybos deficitą, kuris ilgalaikėje perspektyvoje yra pavojingas. Neturėdami elektros energijos gamybos pajėgumų Lietuvoje ar Baltijos regione, ateityje negalėtume planuoti Lietuvos energetinių sistemų įjungimo į europines sistemas ir sinchronizavimo su jomis, atsijungiant nuo senos sovietinės (dabar – rusiškos) elektros sistemos. Viena iš pagrindinių sąlygų jungiantis į Europines sistemas – pakankamas savo generacijos pajėgumų turėjimas.

Premjere, AB „Lietuvos dujos“ vakar pranešė, kad nuo liepos dujos brangs 22 proc. Ką tai reiškia?

Tikrai nežinau, ar tokios „Lietuvos dujų“ pretenzijos didinti kainą yra pagrįstos. Paskelbta, kad už praėjusius metus „Lietuvos dujų“ išsimoka sau didelius dividendus. Tokios paraiškos pagrįstumą turi įvertinti nepriklausoma Valstybinė kainų ir energetikos komisija. Manau tai – dar viena argumentas, kodėl turime neatidėliodami, galbūt dar sparčiau nei iki šiol planavom, statyti Suskystintų gamtinių dujų terminalą. Tai būtina, kad turėtume realią alternatyvą dujas įsigyti ne tik iš vieno vamzdžio – ne tiktai iš „Gazpromo“, bet ir iš pasaulio rinkų, kurios šiuo metu yra ženkliai pigesnės, negu mums „Gazpromas“, naudodamasis savo monopolistine padėtimi, parduoda per tą vienintelį vamzdį.

Premjere, ketvirtadienį vykstate vienos dienos darbo vizito į Lenkiją. Dalyvausite dideliame tarptautiniame ekonomikos forume su kolegomis iš Europos Sąjungos ir Kinijos, turėsite susitikimą su Kinijos premjeru. Ar turėsite galimybę su Lenkijos kolegomis aptarti dvišalius Lietuvos ir Lenkijos valstybių reikalus?

Tikiuosi, kad bus galimybė ir su Lenkijos kolega D. Tusku persimesti keletu žodžių.

Premjere, o kokia Jūsų vizija? Kaip reikėtų gerinti santykius su Lenkija?

Mano įsitikinimu, tie santykiai nėra ypatingai blogi. Gal juose kartais būna daugiau emocijų, negu reikėtų. Reikėtų koncentruotis į svarbiausius tikslus ir uždavinius šiame regione. Bendrų energetinės, transporto infrastruktūros projektų vystymas yra tai, į ką turėtumėm šiandien koncentruotis.

Lenkijos užsienio ministras sako, kad geresni santykiai su Lietuvos valstybe gali būti tik su nauja Vyriausybe, t.y. po spalį įvyksiančių rinkimų. Kaip Jūs galėtumėte komentuoti tokius žodžius?

Santykiai tarp valstybių nėra apibrėžiami vieno ar kito ministro kartais nelabai išmintingais žodžiais. Šiuo atveju santykiai tarp valstybių yra valstybių dideli interesai. Lenkai gali vaidinti labai svarbų vaidmenį visame regione, jeigu bus suvokta ir rasta būdų koncentruotis į visam regionui svarbius projektus. Šiame dešimtmetyje mūsų regiono – Baltijos šalių ir Lenkijos – svarbiausių infrastruktūrų pilnutinė ir gili integracija į europines infrastruktūras, jų sujungimas su europinėmis sistemomis yra neįmanomi neinant per Lenkiją ir šių projektų įgyvendinime aktyviai nedalyvaujant pačiai Lenkijai. Tikiu, kad ir Lenkijoje bus suprasta, kad tai yra  tikrai labai didelės svarbos uždaviniai, kuriuose Lenkija natūraliai gali ir turi vaidinti ypatingai svarbų vaidmenį. O tokio vaidmens suvokimas padės ir Lenkijai, ir  visiems mums  regione nepasiklysti smulkmenose ir koncentruotis į pačius svarbiausius dalykus bei stambiausius projektus.

Scanpix

Lenkijos centrinio banko vadovas Marekas Belka prognozuoja, kad dėl sumažėjusio eksporto ir vartojimo šalies ekonomika sulėtės- praneša agentūra PAP.

Nacionaliniai universitetų reitingai skelbiami daugelyje Europos šalių, įskaitant Vokietiją, Prancūziją, Skandinavijos šalis. Bet vienas seniausių tradicijų vertinant aukštųjų mokyklų pasiekimus turi mūsų kaimynė Lenkija.

Čia visuotinai pripažįstamas Lenkijos švietimo fondo “Perspektywy” nuo 2000-ųjų kasmet sudaromas ir gegužės mėnesį skelbiamas aukštųjų mokyklų bei mokymosi krypčių reitingas. Apie Lenkijos universitetų pažangą bei kasmet atliekamą jų vertinimą kalbame su Lietuvoje “Veido” kvietimu viešėjusiu fondo “Perspektyvi” vadovu bei tarptautinio universitetų reitingavimo stebėsenos ir audito organizacijos IREG viceprezidentu Waldemaru Siwinsky.

V.: Šiuo metu Lenkijoje savo paslaugas siūlo per 600 aukštojo mokslo įstaigų. Kaip vertinate jų lygį, kaip manote, ar toks universitetų skaičius nėra per didelis?
W.S.: Situacija Lenkijoje iš tiesų ypatinga, nes devintajame dešimtmetyje būta didžiulio gimstamumo padidėjimo. Dėl to per pastarąjį dešimtmetį staigiai išaugo studentų skaičius, tad vienas po kito steigėsi nauji universitetai. Iš viso per pastarąjį dešimtmetį buvo įsteigta apie 400 naujų universitetų, daugiausia privačių. Tačiau dabar, mažėjant studijuojančiųjų skaičiui, kai kurių jų egzistavimas yra pakibęs ant plauko. Tuo pat metu yra ir itin gerų, prestižinių, senas tradicijas turinčių universitetų. Kas ko vertas, padeda susigaudyti kasmet skelbiamas universitetų reitingas.
V.: Šį reitingą rengia fondas “Perspektywy”. Ar šioje srityje jis turi konkurentų?
W.S.: Aišku, turime ir konkurentų – kelis kartus reitingus mėgino atlikti kiti leidiniai, tačiau mūsų reitingas nuo 2000-ųjų, kai buvo publikuotas pirmasis reitingas, jau turi visuotinį pripažinimą.
Šia prasme mums labai pasitarnavo sumanymas įsteigti universitetų vertinimo tarybą, į kurią įeina labai gerbiami, pripažinti asmenys – rektoriai, politikai, teisininkai, visuomeninių organizacijų atstovai. Tokia taryba reitingams suteikia solidumo, reitingą pripažįsta ir studentai, ir patys universitetai.
V.: Tačiau tikriausiai vis tiek atsiranda nepatenkintų reitingo rezultatais, net jeigu jie visuotinai pripažįstami?
W.S.: Žinoma, juk pirma vieta – tik viena, o kartais tarp pirmosios ir antrosios vietos būna minimalus, 0,5 proc. skirtumas. Tačiau nors kartais ir nepatenkinti, patys universitetų rektoriai jau susitaikė su tuo, kad nors reitingavimas nėra malonus dalykas, bet jis jau nebeišvengiamas – universitetai reitinguojami visame pasaulyje, nori jie to ar nenori. Tad jie suinteresuoti, kad jei jau reitingai daromi, kad jie būtų tikrai profesionalūs. Štai jie ir džiaugiasi, kad reitingus atlieka tie, kas tikrai išmano šį darbą.
Pagaliau, rektoriai pripažįsta, kad reitingas padeda tobulinti universitetus, reformuoti juos, dėl to rektorių konferencijos kasmet diskutuoti ir tartis kviečia ir mus.
Beje, paskelbus reitingą, surengiame ir iškilmingą apdovanojimų ceremoniją. Tai didelė šventė universitetams, jų pasveikinti atvyksta aukšti asmenys. Aukštus įvertinimus gavę universitetai tuo labai didžiuojasi.
V.: Bet reitingas juk svarbus ne tik universitetams, bet ir būsimiems studentams, kurie dar tik renkasi, kur studijuoti?
W.S.: Reitingas ir yra skirtas pirmiausia būsimiems studentams, nes universiteto pasirinkimas yra ko gero svarbiausias sprendimas gyvenime. Reitingas būsimajam studentui padeda susigaudyti, kur studijuoti verta, o kur – rizikinga ar neprasminga. Tiesa, dažnai universitetų atstovai pyksta, kad reitinge mes viską suvedame į skaičius, labai supaprastiname, suabsoliutiname, jų manymu, sudėtingus dalykus. Tačiau būsimajam studentui, kaip tik to ir reikia – paprasto paaiškinimo, kas yra geriausias ir kurioje srityje.
V.: Šiuo atveju svarbiausias dalykas – reitingavimo kriterijai. Kiek jų yra vertinant Lenkijos universitetus?
W.S.: Kai tik pradėjome vertinti universitetus, turėjome 15 skirtingų kriterijų. Tačiau universitetai keičiasi, evoliucionuoja, turtingėja jų duomenų bazės. Iš viso universitetus vertiname remdamiesi šešiomis kriterijų grupėmis, kuriose iš viso yra 32 subkriterijai. Pats svariausias yra akademinio efektyvumo kriterijus, sudarantis 30 proc. viso vertinimo. Jo rėmuose vertinama fakultetų plėtra, moksliniai darbai, efektyvumas pritraukiant lėšas mokslinei tiriamajai veiklai ir kt. Dar 25 proc. vertinimo sudaro universiteto prestižas, kurį lemia, pavyzdžiui, tai, kiek šią aukštąją mokyklą studijoms linkę pasirinkti olimpiadų laimėtojai, kiek su šia aukštąja mokykla bendradarbiauja tarptautinės organizacijos ir kt. Kiti keturi kriterijai sudaro likusius 45 proc. vertinimo. Tai akademinio potencialo lygis, tarptautiškumas, mokymosi aplinka, ir, pagaliau, inovacijų diegimas ir taikymas.
V.: Ką jūs reitinguojate – universitetus ar atskiras studijų programas?
W.S.: Mes turime keletą skirtingų reitingų. Pagrindinis – tai akademinių institucijų, teikiančių doktorantūros studijas, reitingas. Jame vertinama 80 valstybinių ir 15 privačių universitetų. Atskirai vertiname dar ir privačius universitetus, teikiančius bent magistro studijas.
Taip pat vertiname magistro studijų kryptis, bet ne atskiras programas, nes jos dažnai yra nesulyginamos tarpusavyje. Vis dėlto keblumų visuomet buvo ir bus. Pavyzdžiui, yra labai didelių universitetų, yra labai mažų, ir juos tarpusavyje palyginti gana sudėtinga. Bet tai vienintelis būdas tiems universitetams būti įvertintiems, nes jokie tarptautiniai reitingai tų mažesnių mokymosi institucijų neįtraukia.
V.: Kaip manote, kokiems universitetams priklauso ateitis Lenkijoje – tiems didiesiems, ar savo nišą turės ir mažesni, labiau specializuoti?
W.S.: Išliks tikrai ne visi, nes universitetų skaičius tiesiogiai priklauso nuo studijuojančiųjų skaičiaus. Na o kadangi studentų skaičius laipsniškai mažėja, dalis universitetų priversti užsidaryti. Dabar jiems išgyvenimo klausimu tampa studentai iš užsienio, kurių kol kas tėra labai mažai – vos 1 proc. tarp 2 mln. visų aukštojo mokslo studentų Lenkijoje, ir daugelis jų, žinoma, studijuoja didžiuosiuose universitetuose.
V.: Kaip manote, ar didėjant universitetų tarptautiškumui, ateityje bus prasmingi tik pasauliniai ir regioniniai universitetų reitingai, ar svarbūs išliks ir atskiri nacionaliniai įvertinimai?
W.S.: Visų pirma, ES universitetų reitingas negali apimti absoliučiai visų universitetų 27 šalyse, nes tai būtų begalė skirtingų, sunkiai suvienodinamų duomenų. Be to, Europos Komisijai nacionaliniai reitingai gali pasitarnauti kaip netiesioginis būdas kontroliuoti švietimo lygį atskirose valstybėse, nes dabar nėra bendros švietimo politikos, ji – kiekvienos atskiros valstybės narės nacionalinis reikalas.
V.: Paskutinis klausimas – apie valstybių užmojus kuo labiau padidinti išsilavinusių žmonių skaičių ir negailėti lėšų aukštųjų mokyklų finansavimui. Ar turėtų egzistuoti išsilavinimo finansavimo lubos, ribos ir kada valstybei tai tampa nebepakeliama našta?
W.S.: Lenkijoje, kur sparčiai mažėja studijuojančiųjų skaičius, valstybė siekia bent jau užtikrinti valstybinių universitetų finansavimą, kur studijuojantiesiems nereikia nieko mokėti, tačiau privatiems universitetams lėšų visai neskiriama. Kitose šalyse, kiek žinau, ir Lietuvoje, veikia studentų krepšelių sistema. Finansavimo struktūra priklauso nuo nacionalinių prioritetų ir išgalių, bet manau, kad bet kuriuo atveju yra ir bus labai svarbu didinti išsilavinusių žmonių dalį visuomenėje.

Lietuvai Lenkijos partnerystė reikalingesnė nei Lenkijai Lietuvos. Ar tai reiškia, kad ir pastangų jai tvirtinti mums reikia dėti daugiau?

Lietuvos ir Lenkijos deklaracijos, įtvirtinusios pasiryžimą gyventi kaip sesėms, užmiršus kelių šimtmečių ar dešimtmečių senumo nesutarimus ir nuoskaudas, dvidešimtmetis paminėtas santūriais diplomatiniais pareiškimais apie viltis tęsti abipuse pagarba ir draugyste išreikštus santykius. Tačiau tokie santykiai – jau praeitis.
Štai lenkų spauda vėl užsipuolė Lietuvą, šįsyk dėl neva flirto su Rusija, nors žvelgiant iš Lietuvos pusės situacija atrodo diametraliai priešinga. Prof. Vytautas Landsbergis vėl pagąsdino lenkų kortos pavojais Lietuvos valstybei. Europos informacinio centro atidarymas Šalčininkuose virto vietos lenkų kaltinimų užsienio reikalų ministrui Audroniui Ažubaliui kruša – ir dėl Švietimo įstatymo, ir dėl lenkiškų pavardžių rašybos, ir dėl gatvių pavadinimų lentelių lenkų kalba. O „Delfi“ portalo planai vasario pabaigoje startuoti lenkiška versija sutikti įtarimais, ar tik tai nėra kokių politinių jėgų finansuojamas antilenkiškas projektas Seimo rinkimų metais. Kai kam sukėlė rimtą išgąstį, kad 212,4 tūkst. Lietuvos lenkų gimtąja kalba galės sužinoti naujienas ne tik iš lenkiškos Lietuvos žiniasklaidos.
Lenkų ir lietuvių abipusis įtarumas ir pretenzijos toli gražu neprimena prieš keletą metų buvusios bičiulystės, kai Europoje šnekėjome praktiškai vienu balsu, o tuometis Lenkijos prezidentas net prigriebdavo mūsiškį į savo lėktuvą nuskristi į kokį tarptautinį forumą. Ar dėl sumenkusios bičiulystės daug prarandame? Ir ar tie praradimai verti kompromisų dėl įsisenėjusių nesutarimų?

Strateginiai projektai svarbesni mums
Besveriant, kas – lietuviai ar lenkai turi daugiau naudos iš dvišalio bendravimo, labai iliustratyvi tokia paralelė: ar mums labai skauda galvą, kad latviai ar estai dreifuoja su „Rail Baltica“ projektu? Tad gal be reikalo pykstame ant lenkų, kad jie – ne patys entuziastingiausi ir patikimiausi strateginiuose būtent Lietuvai, bet nebūtinai ir Lenkijai transporto ir energetikos projektuose.
„Mums tai ir politiškai, ir ekonomiškai labai svarbūs projektai, o lenkams – tik komerciškai. Mes – vos 3,1 mln. gyventojų, jie – 38,2 mln. valstybė, turinti didelę ekonomiką ir kaimynų su didelėmis rinkomis. Tad, natūralu, mums reikia didesnių pastangų, kad atsidurtume tarp Lenkijos prioritetų“, – neabejoja Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) generalinio direktoriaus pavaduotojas Gintaras Morkis.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, duodama interviu „Veidui“, taip pat atkreipė dėmesį, kad ankstesnis Lenkijos prezidentas energetikos projektuose įžvelgė geopolitinę reikšmę, o dabar Lenkijos vyriausybė mato tik pragmatišką. Tas naujasis lenkų pragmatizmas Lietuvai jau kainavo jų atsisakymą dalyvauti Visagino AE projekte. Galime ramintis, kad juo mažiau dalininkų, tuo su mažiau teks dalytis būsima gerove ir bus lengviau valdyti įmonę. Tačiau patys savęs neapgaudinėdami suprantame, kad tai reiškia ne tik didesnį finansinį indėlį ir riziką, bet ir paties projekto statusą, galų gale lenkų suinteresuotumą „LitPol Link“ elektros jungtimi.
Oficialiai neigiama, kad lenkai atsisakė dalyvauti Visagino AE dėl politinių priežasčių. „Mūsų žiniomis, Lenkijos valstybinės energetikos bendrovės PGE sprendimas Lenkijai stabdyti dalyvavimą Visagino AE projekte nėra politiškai motyvuotas ir nedaro jokios įtakos sėkmingam Visagino AE projekto įgyvendinimui. Svarbu ir tai, kad Lenkijos bendrovė kartu pareiškė nutraukusi derybas su Rusijos energetikos grupe „Inter RAO“ dėl galimybės pirkti elektros energiją iš Rusijos Kaliningrado srities. Be to, Lenkija turi planų pati statyti atominę elektrinę“, – aiškina užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas.
Jis neatmeta, kad oficiali Lenkijos pozicija dėl dalyvavimo Visagino AE projekte gali skirtis nuo PGE, juo labiau kad naujieną pranešęs PGE prezidentas Tomaszas Zadroga labai greitai atsistatydino. „Spekuliacijomis nenorime užsiimti, todėl manome, kad klausimą dėl Lenkijos pasitraukimo ar nepasitraukimo iš Visagino AE derėtų adresuoti šios šalies atstovams“, – pabrėžia E.Meilūnas.
Kitas strateginis projektas – „LitPol Link“ elektros jungtis – dabar vyksta pagal grafiką. „Kiek žinome, sėkmingu projekto įgyvendinimu suinteresuota ir Lenkija, nes tai ateityje atvertų galimybių eksportuoti elektros energiją į Baltijos šalis. Pagrindinė priežastis, kodėl projekto baigimo terminas gali nusikelti į 2016 m., yra žemės išpirkimo klausimai“, – dėsto E.Meilūnas.
Šiemet vasarį bus dvidešimt metų, kai dviejų šalių už energetiką atsakingi asmenys sutarė tiesti tokią jungtį, tačiau ji vis dar tik popieriuje. Tiesa, Lietuva turi prisiimti atsakomybę, kad 1997 m. nepasirašė sutarties, staiga imdama keisti sutartas sąlygas, bet vėlesniais metais jau lenkai prarado entuziazmą. Ekspertai baiminasi, kad jei šiame projekte dabar aktyvesnė Lietuva savo atšaką nuties anksčiau nei lenkai, tik įšaldysime milžiniškas lėšas. Tačiau Lietuvos viltis sėkmingai baigti projektą didina tai, kad ES pažadėjo milijardus eurų tiltams į ES energetines salas finansuoti, o tokios investicijos atsisakyti lenkams tikrai neapsimokėtų.
Dar viename strateginiame „Via Baltica“ projekte Lietuva irgi pasistūmėjusi daugiau nei lenkai, bet taip pat nėra užbaigusi visos atkarpos. Teikia vilties, kad po žaliųjų organizacijų protestų ir Europos Komisijos pradėtos teisinės procedūros sustoję darbai prie Augustavo dabar vėl paspartės, nes trasa nuo saugomo Rospudos slėnio paslinkta į šoną. Bent jau Lenkijos kelių tiesimo programoje 2011–2015 m. „Via Baltica“ modernizavimo darbai numatyti. O „Rail Baltica“ projekte pirma turime patys nusitiesti europinę vėžę, tik tada dairytis, ar lenkai modernizuoja savąją.
Taigi Lietuvai Lenkija būtina kaip strateginių projektų einant į Vakarus partnerė, o lenkams gal net labiau apsimoka dairytis į kitų, didesnių savo kaimynių rinkas. Tiesa, Lietuva vis deklaruoja naują vektorių – į Šiaurės šalis. „Tai ekonomiškai geros rinkos, šalys – stiprios partnerės, tačiau norai kartais neatitinka galimybių. Kol kas tai tik teorija, nes pasauliui bendras Baltijos ir Šiaurės šalių regionas dar neegzistuoja. Kad toks būtų, reikia daug darbo, o kol kas praktinių žingsnių nedaug ir iš politikų, ir iš verslo pusės“, – vertina G.Morkis.
Istorikas Vygantas Vareikis vertina dar kategoriškiau: „Negalima būti tuo, kuo nesi, – Lietuva nėra Šiaurės šalis.“ Jo manymu, Lietuvai reikia susikoncentruoti į puikių santykių su Lenkija atkūrimą, nors nebūtinai mes kalti, kad jie suprastėjo.

Lenkija staiga sunerimo dėl lenkų Lietuvoje
Didžiausi Lenkijos interesai, greičiau pretenzijos Lietuvai susijusios ne su strateginiais ar verslo reikalais, o su lenkų nacionaline mažuma, tad kartais sunku suvokti, su kuo nesutariame – su Lenkija ar su lenkais Lietuvoje.
Kas buvo pirmas akmuo į anksčiau taikesnius santykius? „Dabartinės valdančiosios daugumos valdymo metu baigėsi Tautinių mažumų įstatymo galiojimo laikas ir dabar tokio įstatymo nėra. Tai skandalinga valstybėje, kurioje 20 proc. gyventojų sudaro tautinės mažumos. Tas įstatymas buvo priimtas 1991 m. po tragiškų sausio įvykių, kai tautinės mažumos parėmė Lietuvos valstybės siekius. Jį pasirašė V.Landsbergis, o dabar toji pati politinė jėga nepratęsė jo galiojimo. Tai padaryta sąmoningai, taip formuojamas piliečių mąstymas. Antra, santykius pablogino Švietimo įstatymo pataisos. Tarptautinėse konvencijose užfiksuota, kad negalima bloginti esamos nacionalinių mažumų situacijos, o taip daroma. O lenkų mažumos problemos temdo tarpvalstybinius santykius“, – aiškina Lenkų rinkimų akcijos lyderis europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis.
Tačiau Rytų Europos studijų centro ekspertai, išanalizavę Lietuvos ir Lenkijos santykių pokyčius, padarė išvadą, kad pastaruoju metu staiga pakitusi Lietuvos lenkų organizacijų aktyvistų ir jų užtarėjų reakcija labiau sietina su tarptautinių santykių konjunktūros, taip pat Lenkijos užsienio ir vidaus politikos pokyčiais, o ne su neva staiga pablogėjusia Lietuvos lenkų padėtimi. Lietuvos lenkai sudaro vos 2,1 proc. svetur gyvenančių lenkų, bet turi beveik pusę visų už Lenkijos ribų veikiančių mokyklų. Vienintelėje Lietuvoje ne tėvynėje gyvenantys lenkai gimtąja kalba gali lavintis nuo darželio iki aukštosios mokyklos.
Vis dėlto kritikuodami Švietimo įstatymą lenkai ignoruoja tokius faktus: aukštąjį išsilavinimą turi 12,8 proc. lietuvių (skaičiuojant nuo visų lietuvių tautybės Lietuvos gyventojų, vyresnių nei dešimt metų) ir vos 6,3 proc. lenkų tautybės Lietuvos gyventojų. Tad sunku būtų nuginčyti, kad Švietimo įstatymo pokyčiais lenkų padėtis gerinama, o ne atvirkščiai. Kitas klausimas, kad tokį įstatymą neabejotinai reikėjo priimti anksčiau, bet su ilgesniu pereinamuoju laikotarpiu.
Rytų Europos studijų centro ekspertai taip pat atkreipė dėmesį, kad lenkų tankiai gyvenami rajonai labiau atsilikę ir socialiniu bei ekonominiu požiūriu: pavyzdžiui, tiesioginės užsienio investicijos vienam Šalčininkų rajono gyventojui 200 kartų mažesnis už Lietuvos vidurkį, nedarbas viršija Lietuvos vidurkį, Šalčininkuose rečiausias kelių tinklas Lietuvoje. Tai akivaizdus rezultatas, kas nutinka, kai susikoncentruojama ne į regiono raidą, o vien į bandymus išlaikyti lenkiškumą, kartais net bandant sulenkinti ir šiuose rajonuose gyvenančius lietuvius. Bet, kaip žinome, juo mažiau žmonės išsilavinę, juo skurdžiau gyvena, tuo lengviau jais manipuliuoti.
Deja, lenkų pusė jokių argumentų negirdi, kaip ir nenori lyginti savo ir lietuvių tautinės mažumos teisių Lenkijoje. „Toks lyginimas – nesusipratimas. Mes kalbame apie regresą, o sovietmečiu Lenkijoje lietuviškų mokyklų visai nebuvo. Be to, lietuvių tautinė mažuma nekelia pretenzijų dėl pamokų lietuvių kalba skaičiaus“, – sako V.Tomaševskis.
Vis dėlto, kaip parodė sudaryta dvišalė darbo grupė švietimo klausimais, lietuviai turi ne mažiau problemų nei lenkai. Tačiau darbo grupė pateko į akligatvį, nes nuolaidų neskuba daryti nė viena pusė.
„Tenka pripažinti, kad pastaraisiais metais kilo įtampa kalbantis apie tautinių mažumų reikalus, išsiskyrė tų pačių faktų interpretacija. Pavyzdžiui, visi pripažįsta, kad švietimo lenkų kalba padėtis Lietuvoje yra geriausia pasaulyje, bet tuo pat metu mėginama teigti, kad ji nuolat prastėja. Kita vertus, matome, jog lietuviai Lenkijoje praktiškai neturi vadovėlių lietuvių kalba, nors yra sakoma, kad lietuvių bendruomenė Lenkijoje nepatirianti jokių problemų“, – lygina E.Meilūnas.
Kodėl taip atsitiko? Užsienio reikalų viceministras sako, kad turime prisiimti dalį kaltės dėl kažkada lengva ranka dalytų pažadų iki galo neįvertinus nei teisinių, nei kitų galimybių, pavyzdžiui, dėl dvikalbių gatvių užrašų ar pavardžių rašybos. Ilgi svarstymai Seime, du Konstitucinio Teismo nutarimai dėl pavardžių rašybos parodė, kad šio klausimo sprendimas nėra toks paprastas, kaip kam nors atrodo. Antra, pastaraisiais metais Lenkija, palaikydama santykius su Lietuva, iki galo neapgalvojo poveikio priemonių ir spaudimo politika sukėlė priešingą reakciją. Prisiminkime, kad dar visai neseniai, kai vieni kitus traktavome kaip partnerius, pavykdavo išspręsti ir labai sudėtingas problemas, tarp jų ir tautinių mažumų klausimus. Trečia, pamatėme, kad skiriasi ir prioritetų suvokimas.
„Mūsų nuomone, labai svarbu kelti žmonių gyvenimo lygį, gerinti socialinę ir ekonominę padėtį Vilnijoje, o mūsų partneriai akcentuoja užrašų klausimus“, – požiūrių skirtumus įvardija E.Meilūnas.

Verslo projektai – abiem pusėms sėkmingi
Kur kas geriau sekasi tose srityse, kuriose interesas tikrai abipusis: nepaisant lenkų ir lietuvių draugystės atvėsimo, 2011-ieji bus rekordiniai pagal užsienio prekybos rodiklius. „Lenkija užima pirmą vietą pagal tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje dydį, trečią pagal importą ir ketvirtą pagal eksportą, kelerius metus iš eilės apie 30 proc. didėja prekybos apimtis, daugėja turistų iš Lenkijos, aktyvus jaunimo bendradarbiavimas. Yra daugybė abiem pusėms naudingo bendradarbiavimo pavyzdžių, tarkim, lenkų grupės „Lotos“ atėjimas į Lietuvą, lenkų įmonės „Trakcja“ ir lietuvių „Tiltros“ susijungimas“, – džiaugiasi E.Meilūnas.
Nors Lenkijoje vandalai darko lietuviškai užrašytus vietovardžius, LPK generalinio direktoriaus pavaduotojas G.Morkis pasakoja, kad lietuviškų reklaminių užrašų niekas neniokoja. „Tiesiogiai verslui suprastėję santykiai neatsiliepia, bet, žinoma, negyvename atitrūkę nuo konteksto“, – tvirtina LPK atstovas.
Ar būtų pokyčių verslo srityje, jei santykiai pagerėtų? G.Morkio manymu, esminio postūmio nebūtų, tiesiog taptų maloniau bendradarbiauti. O rezervų abi pusės dar neišnaudojusios.
Antra vertus, esti simptomų, kad nesantaika kenkia verslui. Štai Druskininkų gydyklose akivaizdžiai sumažėjo lenkų. „Vakar „Eglėje“ tarp 700 svečių nebuvo nė vieno lenko. Pavyzdžiui, užpernai spalį buvo 56, o pernai – jau tik devyniolika. Lenkų sanatorijose mažėja jau kelinti metai. Jei jie atvyksta į Druskininkus, tai pasimaudo vandens parke, pavalgo ir vėl išvažiuoja“, – pastebi „Eglės“ sanatorijos direktorius Romualdas Domarkas.
Priežasčių, jo manymu, ne viena: lenkai patys pasistatė daug SPA centrų ir sanatorijų, lemia ir zloto santykis su litu. Tačiau negalima atmesti ir to, kad kenkia ir įsivyravusi priešprieša.
O vienos Vilniaus įmonės savininkas, beje, lenkas, pasakojo visai kuriozinį atvejį: paskambinus į vieną Lenkijos įmonę, malonus pokalbis lenkų kalba truko tol, kol jis pasisakė esąs iš Vilniaus. Lenkų verslininkas pasiūlė Vilniuje ir ieškoti tiekėjų, ir baigė pokalbį.

Santykius „atšildyti“ apsimoka
„Pagrindinis Lietuvos ir Lenkijos santykių trukdis – ne mažumų klausimas, o Lietuvos valdžios nekompetencija: juk gerų santykių dabar Lietuva praktiškai neturi nė su viena kaimyne“, – ironizuoja Lietuvos lenkų politinis lyderis V.Tomaševskis.
Tenka pripažinti, kad teisybės jo žodžiuose yra. Tiesa, URM oficiali pozicija – kad Lenkija buvo, yra ir bus svarbi Lietuvos užsienio politikos kryptis, ir mes puikiai bendraujame. Vis dėlto akivaizdu, kad prieš keletą metų tai sekėsi daryti geriau. V.Tomaševskis pabrėžia, kad bendraujant su ankstesne Lietuvos vyriausybe tokių problemų nekildavo. Reikėtų pridurti, kad ir Lietuvai geriau sekėsi bendrauti su ankstesniąja Lenkijos valdžia. Nors nereikia užsimiršti, kad šiltieji santykiai nei išjudino strateginių projektų darbų, nei prisidėjo prie nacionalinių mažumų gyvenimo kokybės gerinimo. Tad gal tie santykiai buvo labiau parodomieji?
Rytų Europos studijų centro ekspertai atkreipia dėmesį, kad po dvišalių santykių šiltojo laikotarpio, 1994–2004 m., daugelis dabar egzistuojančių nesutarimų priežasčių egzistavo, tačiau abi į ES besiveržiančios šalys jų tiesiog neeskaluodavo. O į ES priimta Lenkija, šešta pagal gyventojų skaičių ES, save ėmė pozicionuoti tarp didžiųjų valstybių, mažindama dėmesį Lietuvai, keitėsi ir Lenkijos santykiai su Rusija.
Pleištą į lietuvių ir lenkų santykius įkalė ir Lenkijos vidaus politikos permainos. 2008 m. vasarą Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis peržengė bet kokias objektyvaus situacijos vertinimo ribas, palygindamas lenkų tautinės mažumos padėtį Lietuvoje su Baltarusijoje persekiojamos lenkų tautinės mažumos padėtimi.
Lietuvos lenkų pretenzijos dažnai nesuprantamos net Lenkijos lenkams. Poznanės Adamo Mickiewicziaus universitete besistažuojantis vilnietis Vytautas Klimavičius Lenkijoje jaučiasi puikiai. „Būti lietuviu Lenkijoje yra pranašumas. Čia lietuvius myli, o Lietuva lenkams asocijuojasi su gera kokybe, aukštu išsivystymo lygiu. Pavyzdžiui, prekybos centre radę lietuvišką produktą, jį perka, nes žino, kad bus kokybiškas. Lenkai sako nesuprantantys, kodėl Lietuvos lenkai nenori geriau mokėti lietuvių kalbos, o jei gyventų Lietuvoje, sako, kad lenkų kalbos mokytųsi tik sekmadieninėse mokyklėlėse. Dauguma lenkų mano, kad lenkų ir lietuvių nesutarimai sugalvoti Maskvoje“, – mintimis dalijasi V.Klimavičius. Vienintelis dalykas, kuris vilniečio bičiuliams lenkams atrodo nelogiškas, tai drausti rašyti pavardes lenkiškais rašmenimis.
Rytų Europos studijų centro ekspertai taip pat daro išvadą, kad, išsprendus Lietuvoje gyvenančių lenkų lietuvių kalbos mokymo klausimus, reikėtų liberalizuoti asmenvardžių rašybą asmens dokumentuose ir galbūt leisti tankiai lenkų gyvenamuose rajonuose gatvių lenteles rašyti lietuviškai ir lenkiškai. Tai galėtų tapti Lietuvos geranoriškumo ženklu ir tam tikru dvišalių santykių darbotvarkės pertvarkymu, juolab kad panašūs dalykai bent formaliai yra įtvirtinti Lenkijoje. Bent jau pavojaus nacionaliniam saugumui, ekspertų manymu, tai nekelia.
Gal daugiau išloštume, jei sugebėtume atskirti principinius klausimus nuo ambicijų? „Tikrai didelių problemų tarp mūsų valstybių nėra – yra spręstinų klausimų, kurie kartais nepelnytai eskaluojami ir kuriuos, bent kiek pasitikėdami vieni kitais bei nevartodami emocijų kalbos, tikrai išspręsime“, – neabejoja viceministras E.Meilūnas.
Žinoma, galima svarstyti, ar kompromisai dėl pavardžių arba gatvių pavadinimų lentelių tikrai pagerintų santykius, tačiau bent jau nuolatinius dirgiklius pašalintume. Taip atimtume malonumą ir Maskvoje kai kam linksmintis matant, kaip dvi ES valstybės ant vieno tiltelio kaip žūtbūtiniame mūšyje ragus surėmusios dėl to, kas globalėjančiame pasaulyje – jokia problema. Nebent manome, kad lenkų ir lietuvių nesutarimai – ilgametė tradicija, kurios privalu laikytis.

Lietuvių ir lenkų dvikova – dėl esminių principų ar dėl ambicijų?

Lietuvai Lenkijos partnerystė reikalingesnė nei Lenkijai Lietuvos. Ar tai reiškia, kad ir pastangų jai tvirtinti mums reikia dėti daugiau?

box
Ko lietuviai nori iš lenkų
Problema    Sprendimo realumas
Lenkai pasitraukė iš Visagino AE projekto.    Sprendimas tikriausiai negrįžtamas, projektas praranda platesnio regiono projekto statusą ir svarbą.
Daug metų vilkintas “LitPol Link” projektas.    Energetinių salų sujungimo su ES finansavimas iš ES fondų skatina Lenkiją aktyviau dalyvauti projekte.
“Via Baltica” Lenkijos pusėje tiesiama su trikdžiais.    Išsprendus aplinkosauginį ginčą dėl kelio tiesimo ties Augustavu, projektas tikriausiai judės sparčiau.
Vilniaus kraštas vis labiau tampa vienvaldės lenkų tautybės Lietuvos politikų, žiniasklaidos ir Lenkijos įtakos zona. Didėja priešinimasis valstybinei kalbai.    Kol kas abiejų pusių veiksmai tik stiprina priešpriešą.
Vilniaus krašto izoliuotumas privedė prie to, kad šis kraštas – vienas labiausiai atsilikusių: čia didelis nedarbas, mažai tiesioginių užsienio investicijų, menkesnis išsilavinimas.    Lenkų rinkimų akcija vienvaldė regiono savivaldybėse, padėtis negerėja.
Lietuvos Seimo nariai, turintys lenkų kortą, įsipareigoję būti lojalūs Lenkijos valstybei, o tai galbūt prieštarauja Seimo nario priesaikai Lietuvai.    Lietuvos politikai ketina tai aiškintis Konstituciniame Teisme. Lenkija ir toliau kasmet daugiau nei tūkstančiui Lietuvos piliečių išduoda lenko kortą.
Prastėja lietuvių mažumos Lenkijoje švietimo ir kitų sričių padėtis.    Kol kas abiejų pusių veiksmai priešpriešą tik stiprina.
Mažėja lenkų Lietuvos sanatorijose, tai mažina įplaukas į jų biudžetą.    Kol kas abiejų pusių veiksmai tik stiprina priešpriešą.

Ko  lenkai nori iš lietuvių
Problema    Sprendimo realumas
Lenkai protestuoja prieš Švietimo įstatymo pataisas, įteisinusias lenkiškose mokyklose Lietuvos geografijos, istorijos, pilietiškumo pagrindų dėstymą lietuvių kalba, o nuo 2013 m. bus suvienodintos lietuvių kalbos egzamino užduotys.    Įstatymas turėjo būti priimtas gerokai anksčiau, bet su ilgesniu įsigaliojimo laikotarpiu. Taisyti įstatymo nesirengiama.
Lenkų tankiai gyvenamuose regionuose gatvių pavadinimų iškabos – ir lenkų kalba, kas nenumatyta Lietuvos įstatymuose, taip pageidaujama rašyti ir vietovardžius.    Tai nekeltų pavojaus Lietuvos nacionaliniam saugumui. Lenkijoje vietovardžiai rašomi ir lietuviškai, nors paaštrėjus santykiams vandalų ir buvo užteplioti dažais.
Lenkai reikalauja pavardes rašyti lenkiškais rašmenimis.    Tai nekeltų pavojaus nacionaliniam saugumui.
Lenkai pasipiktino, kad pasibaigus Nacionalinių bendrijų įstatymo galiojimui nebeliko jų teises reglamentuojančio teisės akto.    Projektas buvo rengiamas, bet įstrigo Seimo stalčiuose.
Šaltinis: Rytų Europos studijų centras, “Veidas”

Lietuvos ir Lenkijos ekonominiai ryšiai
Lenkija užima pirmą vietą pagal tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje dydį, trečią pagal importą ir ketvirtą pagal eksportą.

Lenkijos tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje (mln. Lt)
410,6    390,2    6 698,1    3 732,4    3 480,5    3 782,8    4 824,5
2005 m.    2006 m.    2007 m.    2008 m.    2009 m.    2010 m.    2011 m.

Eksportas į Lenkiją (mln. Lt)
288,9    791,2    2 361,4    2 713,7    3 207,8    2 927,1     4 178,8
1995 m.    2000 m.    2006 m.    2007 m.    2008 m.    2009 m.    2010 m.

Importas iš Lenkijos (mln. Lt)
451,7    1 020,3    4 200,8    5 434,5    6 044,8    3 885,6    4 672,6
1995 m.    2000 m.    2006 m.    2007 m.    2008 m.    2009 m.    2010 m.
Šaltinis: Statistikos departamentas

Lenkiški rajonai – atsilikę

Asmenų, turinčių aukštąjį išsilavinimą (proc.):
Tarp lietuvių tautybės Lietuvos gyventojų    12,8
Tarp lenkų tautybės Lietuvos gyventojų    6,3

Registruotų bedarbių (proc.):
Lietuvos vidurkis 2012 m. sausio 1 d.      11
Vilniaus r.    14,5
Šalčininkų r.    13

Tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui (2010 m. pab., tūkst. Lt)
Lietuvos vidurkis    11
Vilniaus r.    2,8
Šalčininkų r.    0,05
Šaltinis: Statistikos departamentas, Lietuvos darbo birža