Šiuo metu Lietuvos santykiai su visomis kaimynėmis nėra puikūs, o su kai kuriomis – net ir visai apverktini. Ypač santykiai nesiklijuoja su Lenkija ir Rusija.

Čia kyla klausimas, kiek tai lemia objektyvios priežastys, o kiek esama mūsų pačių kaltės. „Veidas“ nusprendė pasidomėti, ką apie mūsų valstybės užsienio politiką mano Lietuvos gyventojai.
Taigi iš „Veido“ užsakymu tyrimų bendrovės „Prime consulting“ atliktos sociolognės apklausos sužinome, kad daugiau nei du penktadaliai apklaustųjų dabartinę Lietuvos užsienio politiką vertina vidutiniškai, o daugiau nei trečdalis – neigiamai. Pasidomėjus, koks šiuo metu svarbiausias Lietuvos užsienio politikos tikslas, daugiausiai, 37 proc., respondentų minėjo, kad šiuo metu svarbiausia gerinti santykius su Rusija. 17,8 proc. apklaustųjų pabrėžė, kad mums reikėtų aktyviau orientuotis į itin glaudų bendradarbiavimą su Skandinavijos šalimis, 12,8 proc. ragino siekti glaudesnių santykių su JAV, o 16,6 proc. linksta į tai, kad Lietuva aktyviau kovotų dėl didesnės Baltijos sesių vienybės.

Kaip vertinate dabartinę Lietuvos užsienio politiką? (proc.)

Vidutiniškai    41,6
Neigiamai    36,4
Teigiamai    21,4
Nežinau / neturiu nuomonės    0,6

Jūsų nuomone, koks šiuo metu svarbiausias Lietuvos užsienio politikos tikslas? (proc.)

Gerinti santykius su Rusija    37
Orientuotis į itin glaudų bendradarbiavimą su Skandinavijos šalimis    17,8
Siekti, kad didėtų Baltijos šalių vienybė    16,6
Siekti kuo glaudesnių santykių su JAV    12,8
Siekti kuo glaudesnių santykių su Vokietija ir Prancūzija    9,6
Kita    3,2
Gerinti santykius su Lenkija    1,8
Gerinti santykius su Baltarusija    0,6
Gerinti santykius su NVS šalimis    0,4
Nežinau / neturiu nuomonės    0,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. sausio 15–18 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas Italijos dienraščiui „Corriere della Sera“ pareiškė, jog negalima palikti Europos vairo Paryžiui ir Berlynui.

Ketvirtadienį paskelbtame interviu jis akcentavo glaudesnio Lenkijos ir Italijos bendradarbiavimo reikšmę.

Paklaustas, ar, jo manymu, Prancūzijos ir Vokietijos ašis Europos Sąjungoje kelia grėsmę, D. Tuskas atsakė: „Jau aišku, kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy perėmė vairą. Bet tai neturi virsti pastoviu politiniu monopoliu. Negalima palikti Europos dviem sostinėms“.

„Nerekia kritikuoti Paryžiaus ir Berlyno aktyvumo – tai mes turime būti labiau matomi ir nepalikti jiems iniciatyvos. Tai ne varžybos. Vyriausybės turi atsisakyti logikos, kai siekiama sudaryti sąjungą savo interesams ginti. Tokia dvasia norime atnaujinti politinę integraciją“, – paaiškino Lenkijos premjeras.

Komentuodamas Lenkijos vaidmenį diskusijose dėl euro zonos krizės sureguliavimo, D. Tuskas sakė: „Mums rūpi, kad neatsirastų išskirtinių klubų. Naujojo fiskalinio pakto detalės dar nesuderintos, tikimės atviro formato, kuris leis suinteresuotoms prisijungti prie euro zonos šalims dalyvauti jai priklausančių valstybių susitikimuose – be teisės balsuoti dėl konkrečių dokumentų, bet su galimybe prisidėti prie permainų“.

Premjeras pridūrė, kad Lenkijos prisijungimas prie euro zonos yra „kelerių metų klausimas“.

Prieš 90 metų mūsų valdžia galutinai atsisakė Tautų Sąjungos pasiūlymo sureguliuoti tarpusavio santykius su Lenkija belgų diplomato Paulio Hymanso parengto sutarties projekto pagrindu.

Pirmajame pasauliniame kare įveikusios Vokietiją ir jos sąjungininkus, Antantės valstybės garsiai deklaravo tautų apsisprendimo teisę. Tačiau praktikoje ją pripažino ne visiems: tarkime, suomiams ir lenkams apsisprendimo teisė galiojo, o lietuviams – ne.
Tiesą sakant, Antantės valstybės nelabai norėjo, kad Lietuva taptų nepriklausoma valstybe, ir tam buvo keletas rimtų priežasčių. Visų pirma lenkai įtikino daugelį Vakarų veikėjų, kad lietuviai yra tokie patys lenkai, tik kalba šiek tiek kitokia kalba. Be to, jie neturi savitos kultūros, nei inteligentų, todėl visai nepasiruošę savarankiškam politiniam gyvenimui. Itin svarbu buvo ir tai, jog Vakarai, ypač Prancūzija, siekė sukurti galingą Lenkijos valstybę, kad ši būtų tarsi Europos skydas nuo bolševikinės Rusijos. Todėl Lietuvą prijungti prie Lenkijos buvo stengiamasi kiekviena proga, įvairiomis priemonėmis ir formomis.
Viena tokių priemonių buvo vadinamasis Hymanso planas, kurį dabar, po 90 metų, prisiminti verta dar ir todėl, kad vis pasigirsta vertinimų, esą atsisakiusi šio plano tuometė mūsų valdžia skaudžiai apsiriko ir ilgainiui Lietuvai padarė didelę žalą.

Kodėl prireikė P.Hymanso pagalbos?
Lenkija niekada nebuvo paskelbusi Lietuvai karo, bet kariavo ir 1919, ir 1920 m. Nuo jos bandymų 1920 m. lapkritį užimti visą mūsų kraštą pavyko apsiginti. Tada, lapkričio 29 d., Kauno stotyje buvo sutarta nutraukti karo veiksmus Tautų Sąjungos karinei komisijai spaudžiant – tiesa, ne tam, kad Lietuva būtų apginta nuo agresijos, o tam, kad L.Želigovskio armija būtų išgelbėta nuo galutinio sutriuškinimo ir, labai galimas dalykas, nuo tolimesnio karo veiksmų išsiplėtimo. Bet tai nebuvo taikos sutartis ir normalių kaimyninių santykių pradžia. Todėl ir Lietuvai, ir Lenkijai rūpėjo tuos santykius normalizuoti, pasitelkus į pagalbą neseniai įkurtą tarpvalstybinę organizaciją tokiems klausimams spręsti – Tautų Sąjungą.
Ši visų pirma pasiūlė atsiklausti ginčijamų teritorijų gyventojų nuomonės, tai yra surengti plebiscitą. Tačiau tas nepatiko nei Lietuvai, nei Lenkijai. Tada Tautų Sąjungoje kilo idėja išspręsti lietuvių ir lenkų ginčą pasinaudojant Šveicarijos patirtimi: paversti Lietuvą federacine įvairiataute valstybe, kurioje lietuviai, lenkai, gal ir baltarusiai su žydais gražiai sugyventų, kaip vokiečiai, prancūzai, italai Alpių respublikoje, tik su, regis, menku papildymu – toje federacijoje lemiamas žodis kažkodėl priklausytų Lenkijai.
Tokį problemos sprendimo projektą parengti ir suderinti su Lietuvos ir Lenkijos vyriausybėmis buvo pavesta belgų diplomatui Pauliui Hymansui. 1921 m. gegužę Briuselyje surengtoje konferencijoje jis pateikė pirmąjį projekto variantą. Pagal jį Lietuvos valstybė turėjo būti pertvarkyta į federaciją, susidedančią iš dviejų autonominių kantonų, Kauno ir Vilniaus su centrine vyriausybe Vilniuje, kurios funkcijos ir teisės projekte visai nebuvo apibrėžtos, todėl ir jos galios, matyt, turėjo būti menkos, rimtus klausimus paliekant spręsti Varšuvai. Oficialios valstybinės kalbos federacijoje buvo numatytos dvi – lietuvių ir lenkų. O tai buvo labai pavojinga, žinant, kaip Lietuva iki tol jau buvo sulenkinta.
Projektas taip pat numatė sudaryti Lietuvos ir Lenkijos karinę konvenciją aiškiai nelygiateisėmis sąlygomis. Tai reiškė, kad mūsų kariams tektų guldyti savo galvas dėl Lenkijos interesų jos sukeltuose karuose. Visai nenaudingas šis projektas Lietuvai buvo ir ekonominiu požiūriu: būdama daug mažesnė ir silpnesnė valstybė, ji būtų tapusi visiškai priklausoma nuo Lenkijos. Būsimi tarpvalstybiniai Lietuvos ir Lenkijos santykiai projekte vėlgi nebuvo aiškiai aptarti, o tai kėlė didžiulį pavojų mūsų nepriklausomybei.
Savaime suprantama, toks dokumentas visiškai netiko mūsų valstybei, tačiau Antantė vertė tęsti derybas. Išklausęs priekaištų, P.Hymansas parengė antrąjį savo projekto variantą ir rugsėjį pateikė jį svarstyti. Jame nebeliko valstybės federacinės struktūros ir Kauno kantono, bet autonominis Vilniaus kantonas liko, dar buvo šiek tiek sumažintos galimybės Lenkijai kištis į Lietuvos reikalus. Iš karto po to Vakarų valstybės ėmė stipriai spausti mūsų valdžią, o P.Hymansas netgi grasino: „Jei sąlygas priimsite, didžiųjų valstybių palaikymas užtikrintas; kitaip Vilniaus negausite, nebūsite de jure pripažinti, turėsite karą.“
Ernesto Galvanausko vadovaujama Leituvos delegacija pateko į itin sunkią padėtį, bet bandė laviruoti ir pateikė savo parengtą kontrprojektą su didelėmis ir labai pavojingomis nuolaidomis lenkų naudai, tačiau siūlė neįvesti Lietuvoje lenkų kalbos ir apriboti lenkų privilegijas mūsų krašte.
O Lenkijai nepatiko nei Lietuvos, nei antrasis P.Hymanso parengtas projektas: jau šeimininkaudama Vilnijoje ir neatsisakydama planų prisijungti visą Lietuvą, ji visai nenorėjo atsisakyti Vilniaus krašto, tegul ir su plačios autonomijos teisėmis. Žymus to meto lenkų veikėjas Vladislavas Studnickis rašė: „Atsižvelgusi į Lenkijos valstybės interesus ir Vilniaus gyventojų valią Lenkijos vyriausybė turi atmesti Hymanso projektą.“

Visa Lietuva – prieš Hymanso planą
Gali kilti klausimas: kodėl belgų diplomatas, regis, taip pat nedidelės ir neimperialistinės šalies atstovas, pasiūlė tokį nenaudingą ir Lietuvai netgi klastingą problemos sprendimo variantą? Pirmoji versija: žymus mūsų tarpukario mokslininkas ir visuomenininkas prof. Viktoras Biržiška tvirtino, kad tas planas gimė visai ne Ženevoje ar Briuselyje, o Vilniuje, ir tikrieji jo autoriai – Vilniaus ir Kauno dvarininkų komitetas bei artimas J.Pilsudskiui žmogus, karštas Lietuvos ir Lenkijos unijos atkūrimo šalininkas generolas A.Babianskis. Dėl to planas ir įgavo tokią orientaciją. Kita vertus, P.Hymansas galėjo ir neįvertinti tokio paprasto fakto, kad lietuvių ir lenkų santykiai, ypač po L.Želigovskio agresijos, visai nepanašūs į vokiečių ir prancūzų santykius Šveicarijoje.
Tuo tarpu lenkų elgesys visai nekeistas – jiems įprastas mesianizmas, į kurį vienoje savo knygoje dėmesį atkreipė ir Česlovas Milošas: „Lenkų mesianizmas staigiai po savo gimimo tapo ryškiai aktyvia doktrina, tai yra išreiškiančia aktyvų lenkų tautos požiūrį į kitas, kurios ją engė (rusai, vokiečiai), tačiau visų pirma kaimynines silpnesnes tautybes (lietuvius, baltarusius, ukrainiečius), kurias būtent turėjo išgelbėti, apvalyti, ir perkurti jas asimiliuojant.“ Toks buvo svarbiausias unijos, sąjungos, federacijos, intensyviai peršamos ne tik lietuviams, bet ir kitiems kaimynams, tikslas, kuris ypač atkakliai buvo įgyvendinamas Vilnijoje 1920–1939 m.
Bet ko galbūt nežinojo belgų diplomatas, tą gerai suprato mūsų valstybės piliečiai, vieningai sukilę prieš Hymanso plano priėmimą, prieš bet kokias derybas šiuo klausimu. Šiandien tas gali mus gerokai nustebinti – juk Lietuvos valstybė buvo dar tokia jauna, tad iš kur tokia puiki politinė nuovoka, toks didžiulis politinis aktyvumas? Štai tik keletas to meto spaudos pranešimų.
Jau 1921 m. liepos 10 d. Kaune, Rotušės aikštėje, įvyko didelė demonstracija Lietuvos nepriklausomybei ginti. Dalyvavo per 9 tūkst. žmonių. Spalio 23 d. paskelbus antrąjį Hymanso plano variantą tūkstantis žmonių buvo susirinkę į mitingą liaudininkų partijos iniciatyva. Jie vieningai nutarė: „Priėmus Hymanso projektą ir pasirašius jį kaip sutartį su Lenkija, Lietuvos Respublika netektų nė savo nepriklausomybės, nė suverenumo.“
Penkių tūkstančių žmonių minia, susirinkusi Vilkaviškyje, pareikalavo „nedaryti su Lenkija jokių unijų, nevesti jokių derybų“, tokias pat rezoliucijas Vyriausybei ir Seimui atsiuntė Tauragės, Kauno, Panevėžio apskričių tarybos. Savo nerimą dėl galimo projekto priėmimo išreiškė Šaulių sąjungos centro valdyba: „Projekto priėmimas sukeltų Lietuvoje tokių suiručių, kurių pasekmes dabar yra sunku atspėti, o apie projekto įgyvendinimą be skaudaus konflikto su Lietuvos visuomene nė kalbos negali būti.“
Net Panevėžio mokinukai žadėjo ginti Lietuvos nepriklausomybę, išgirdę savo mokytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės pasakojimą apie derybas Briuselyje… Pagaliau rimtą moralinę paramą tuo sunkiu Lietuvai metu suteikė Latvija: visos jos politinės partijos pasmerkė projektą, nes jo priėmimas būtų sukėlęs pavojų ir kaimynams.

Ar mūsų valdžia nesuklydo?
1921 m. lapkritį–gruodį, Lietuva vėl pateko į kritišką padėtį, nes tiek priimti, tiek atmesti ultimatyvia forma peršamą sutartį su Lenkija buvo vienodai pavojinga. Atsisakyti Hymanso plano reiškė užsitraukti didžiųjų Vakarų valstybių rūstybę ir kerštą bei netekti savo sostinės. O sutikus priimti tą planą grėsė intensyvi polonizacija ir tautinio savitumo praradimas.
Todėl mūsų politikai šiuo klausimu nebuvo tokie vieningi kaip paprasti žmonės. Ministras pirmininkas Kazys Grinius buvo už projekto priėmimą, tokios pat pozicijos laikėsi ministrai E.Galvanauskas, Jonas Šimkus, o opozicijoje buvę socialdemokratai buvo kategoriškai prieš, nes tai esą paverstų Lietuvą Lenkijos provincija. Tokios pat tvirtos pozicijos laikėsi ir Seimo žydų frakcija bei tautininkai. Debatai Seime šiuo klausimu buvo labai aštrus, jų rezultatus, matyt, lėmė visuomenės nuomonė ir jos spaudimas valdžiai, panaudojant net kraštutines priemones: lapkričio 21-osios naktį ant E.Galvanausko buto palangės sprogo kažkieno padėta bomba, sužeisdama ministrą…
Todėl iš pradžių Vyriausybė, o vėliau, gruodžio 22-ąją, ir Seimas vienbalsiai atmetė Hymanso planą. Vėlesni įvykiai, istorija patvirtino šio sprendimo teisingumą: Lietuva tada išsaugojo savo nepriklausomybę.

Jonas Rudokas

BFL

Lietuva nepasiduos Lenkijos spaudimui ir visus klausimus dėl savo piliečių šalies Vyriausybė spręs savarankiškai, sakė užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis.

„Mūsų Vyriausybė labai aiškiai pasakė: įvairius klausimus su savo piliečiais, nesvarbu, ar jie priklauso tautinei mažumai, ar ne, mes spręsime patys. Mums nereikia „vyresniojo brolio“. Tai rami, ori pozicija“, – sakė ministras interviu žurnalui IQ.

Sausio mėnesio žurnalo numeryje paskelbtame interviu A. Ažubalis teigė, kad dėl atsiradusios įtampos kaltas ne Vilnius.

„Toks jausmas, kad mūsų partneriai įsistūmė į kampą, iš kurio išeiti bus labai sunku“, – kalbėjo ministras.

„Manoma, kad tam tikru spaudimu darant įtaką mūsų vidaus politikai galima kažką pasiekti. Jei Sovietų Sąjungai, Rusijai to nepavyko padaryti, niekam tai nepavyks. Mes esame sena valstybė, turime gilias valstybingumo tradicijas, tad, kol galėsime, tikrai nedarysime jokių nemotyvuotų nuolaidų“, – sakė A. Ažubalis.

Lenkija pastaruoju metu kaltino Lietuvą dėl naujų nuostatų švietime, pagal kurias tautinių mažumų mokyklose stiprinama lietuvių kalbos padėtis. Lietuva kaltinimus atmeta, sakydama, kad naujasis įstatymas atitinka Europos standartus ir yra analogiškas veikiančiam Lenkijoje, o lenkų kilmės Lietuvos piliečiams sudarytos lieka išskirtinai geros sąlygos mokytis lenkų kalba.

Scanpix

Lenkijos sprendimas stabdyti dalyvavimą Visagino atominės elektrinės (AE) projekte nekeičia Lietuvos strateginių tikslų ir ryžto turėti nuosavą atominę elektrinę, teigia Premjeras Andrius Kubilius.

“Tai yra bendrovės, veikiančios ekonominiais pagrindais, pranešimas, kurį mes dar analizuosime. Mūsų strateginiai tikslai nesikeičia”, – penktadienį žurnalistams Lenkijos kompanijos “Polska Grupa Energetyczna” (PGE) sprendimą sustabdyti dalyvavimą Visagino atominės elektrinės projekte komentavo A. Kubilius.

PGE taip pat atsisakė derybų dėl elektros energijos pirkimo iš Kaliningrado srities, primena ELTA.

“Turėdami omenyje sąlygas, kurios dabartiniame etape mums atrodo nepriimtinos, taip pat atsižvelgdami į kitus svarbius mūsų projektus, nusprendėme, kad dalyvavimas šiame projekte bus sustabdytas prieš prisiimant kokius nors formalius įsipareigojimus”, – pažymėjo GPE prezidentas Tomašas Zadroga (Tomasz Zadroga) penktadienį paskelbtame pranešime spaudai.

PGE savo komunikate taip pat informavo, jog šiuo metu ji netęsia derybų su Rusijos kompanija “Inter RAO” dėl galimo elektros energijos pirkimo iš Kaliningrado srities.

Dalyvaujant strateginiam investuotojui – japonų bendrovei “Hitachi-GE Nuclear Energy”- bei regioniniams partneriams – Latvijos, Estijos ir Lenkijos energetikos kompanijoms, regioninė atominė elektrinė Visagine turėjo būti pastatyta iki 2020 metų.

Sutartis su strateginiu investuotoju “Hitachi-GE Nuclear Energy” planuota pasirašyti 2011-2012 metų sandūroje. Tuo pačiu metu turėtų būti pasirašoma Akcininkų sutartis su Latvijos, Estijos ir Lenkijos energetikos įmonėmis.

Rinkimus laimėjusi Lenkijos premjero D.Tusko partija nutraukė virtinę valdančiųjų partijų pralaimėjimų Europoje ir šiemet tapo vienintele visame žemyne, perrinkta antrai kadencijai.

Lenkijos vyriausybė, kurioje daugumą sudaro premjero Donaldo Tusko partija „Piliečių platforma“, šiemet yra kol kas vienintelė iš naujo perrinkta vyriausybė visoje Europos Sąjungoje. Antrą kartą laimėti rinkėjų balsų daugumos nepavyko nei Portugalijos, nei Danijos, nei Airijos, nei mūsų kaimynės Latvijos valdantiesiems.
Tad ką vyriausybė turi padaryti, kad kelis kartus iš eilės pelnytų gyventojų pasitikėjimą ir ko iš D.Tusko turėtų pasimokyti kitų šalių vadovai?

Ko verta pasimokyti kitoms vyriausybėms

Už 54 metų premjero D.Tusko pergalę Lenkijos rinkimuose „sirgo“ ne tik 38,96 proc. už jį balsavusių rinkėjų, bet ir didelė dalis verslininkų, bankininkų, užsienio investuotojų, šalies įvaizdžiu besirūpinančių ekspertų. Paskelbus, kad ši partija gaus 207 vietas parlamente, lengviau atsikvėpė ir diplomatai, ir net užsienio šalių vadovai.
D.Tusko rinkimų rezultatai buvo laikomi tam tikru indikatoriumi, pagal kurį buvo sprendžiama, kaip toliau klostysis Lenkijos reikalai, pradedant šalies ekonomika, baigiant santykiais su kitomis valstybėmis. „Rinkų požiūriu, D.Tusko pergalė yra labai gera naujiena. Investuotojai nerimavo, kad gali atsirasti koalicija iš trijų partijų“, – tuoj po rinkimų teigė Lenkijos banko BRE vyriausiasis ekonomistas Ernestas Pytlarczykas.
Pasidžiaugti D.Tusko pergale nepasikuklino net ir retai kitų šalių rinkimus komentuojantis Vokietijos užsienio reikalų ministras Guido Westerwelle. Paskelbus oficialius rinkimų rezultatus jis pareiškė, esą jie dar kartą patvirtina puikių dvišalių santykių su Vokietija tęstinumą.
Priminsime, kad šiems santykiams pagalius į ratus prieš pat rinkimus buvo ėmęs kaišioti pagrindinis D.Tusko priešininkas, partijai „Teisė ir teisingumas“ vadovaujantis Jaroslawas Kaczynskis. 2006–2007 m. Lenkijos ministrų kabinetui vadovavęs politikas naujoje savo knygoje „Mūsų svajonių Lenkija“ (Polska naszych marzen) buvo pareiškęs, esą Vokietijos kanclerė Angela Merkel atstovauja Vokietijos politikų kartai, norinčiai atkurti vokiečių imperinę galią, ir net iškėlė prielaidą, neva ji yra organizacijos „Stasi“ statytinė. Tad šio politiko pergalė rinkimuose būtų gerokai komplikavusi Lenkijos ir Vokietijos santykius.
Tačiau ne investuotojų ir ne užsienio šalių vadovų liaupsės yra pagrindinė priežastis, dėl kurios lenkai savo balsus atidavė už D.Tuską. Beje, čia verta paminėti, kad dalis analitikų tvirtai laikosi nuomonės, kad D.Tuskas paprasčiausiai susirinko balsus tų, kurie balsavo ne už jį, o prieš J.Kaczynskį (šis gavo apie 30,3 proc. rinkėjų balsų). „Piliečių platforma“ gavo daug balsų dėl to, kad jos vadovas D.Tuskas nėra J.Kaczynskis“, – teigia labiau pralaimėjusį, o ne pergalę švenčiantį politiką palaikanti Lenkijos spauda.
Vis dėlto tokių nuomonių mažuma. Iš tiesų D.Tuskas ir jo partija yra ne tik Lenkijos, bet ir Europos Sąjungos „žvaigždė“. Ši centro dešinioji partija, kuri pasižymi liberalumu ekonomikoje, tačiau yra konservatyvi socialinėje bei etninėje srityje (pavyzdžiui, pasisako prieš abortus, vienos lyties santuokas, eutanaziją ir lengvųjų narkotikų legalizavimą), labiausiai liaupsinama už indėlį į tai, kad Lenkija tiesiog pavyzdingai išgyveno krizės laikotarpį.
Iš šios bei dar dviejų partijų sudarytas ministrų kabinetas apstulbino nepriekaištinga šalies vadyba, kuri padėjo Lenkijai tapti vienintele ES šalimi, nepatyrusia recesijos. Netgi priešingai – Lenkijos BVP sudėtingiausiu ir kritiškiausiu Europai metu augo daugiau nei 1 proc., o vyriausybė iš esmės nepadarė jokių didesnių klaidų.
Tarkime, didžioji dalis lenkų nesunkiai atleido D.Tuskui už kai kuriuos netesėtus pažadus. Pavyzdžiui, profesinės sąjungos piktinosi ir tebesipiktina, kad nepaisant ekonominių laimėjimų, kuriais taip didžiuojasi D.Tuskas, nebuvo įgyvendintas vyriausybės pažadas iki 1500 zlotų (1180 Lt) padidinti minimalų atlyginimą, šiuo metu siekiantį 1386 zlotus (1090 Lt).
D.Tuskas per daug kritikos nesulaukė netgi tada, kai sulaužė savo rinkimų pažadą nedidinti pridėtinės vertės mokesčio, – sunkmečiu jis išaugo nuo 22 iki 23 proc., tačiau net ir iš karto po šio nemalonaus vyriausybės žingsnio D.Tusko populiarumas Lenkijoje nenukrito žemiau nei 30 proc., nors būtent mokesčių didėjimą analitikai linkę laikyti pagrindine priežastimi, sutrukdžiusia rinkimus antrą kartą iš eilės šiemet laimėti Latvijos, Airijos, Portugalijos valdančiosioms partijoms.
Galiausiai už menkus nesklandumus lenkai, matyt, linkę atleisti ir dėl to, kad Lenkijos ekonomika šiemet sulaukia dar daugiau komplimentų. Štai Jungtinių Tautų prekybos ir plėtros konferencijos ataskaitoje „World Investment Report 2011“ Lenkija užėmė šeštą vietą investicijoms patraukliausių šalių sąraše, aplenkdama visas kitas ES valstybes. Be to, per devynis šių metų mėnesius Lenkija pritraukė 4,2 mlrd. eurų tiesioginių užsienio investicijų. Dar 172 vyriausybės rengiami projektai turėtų pritraukti 1,6 mlrd. eurų ir sukurti 47,5 tūkst. naujų darbo vietų, o tai – rimtas motyvas rinkėjams antrą kartą savo balsus atiduoti už tuos, kuriems ir priskiriami visi šie nuopelnai.

Europiečiai blaškosi

Kaip pabrėžia Vokietijos dienraščio „Welt“ analitikai, iš liberalų ir liaudininkų partijų sudarytas Lenkijos ministrų kabinetas tapo viena stabiliausių vyriausybių visoje Europoje, nors stabilumas pastaraisiais metais nebūdingas nei Europos šalių politikams, nei rinkėjams.
Pavyzdžiui, D.Tuskas liaupsinamas už tai, kad laikosi užsibrėžto kurso: kad ir kokia nepavydėtina dabar yra euro zonos šalių padėtis, D.Tuskas aiškina, jog įsivesti eurą yra strateginis Lenkijos tikslas. Tačiau toks kietakaktiškumas, regis, patinka tik nuo zloto svyravimų pavargusiems lenkams, kurie, kaip ir D.Tusko vyriausybė, pasižymi pavydėtinu stabilumu.
Juk kitose ES šalyse, priešingai, politikai, tebeliaupsinantys eurą, bemat nukeliami nuo pjedestalo. Kaip ir apskritai bet kokio kito kurso besilaikantys politikai, kuriuos besiblaškantys rinkėjai lyg karuselėje keičia kardinaliai priešingų pažiūrų konkurentais.
Visoje Europoje, pradedant Pirėnų pusiasaliu, baigiant Skandinavijos šalimis, jau tapo įprasta, kad rinkimu kaskart laimi vis kitam flangui atstovaujančios partijos: dešiniuosius keičia kairieji, kairiuosius – radikalai, ir taip be pabaigos. Juk net socialdemokratų rojumi laikomose Suomijoje ar Švedijoje pastaruoju metu rinkėjai pateikia staigmenų – tai vienur, tai kitur kritinį balsų skaičių gauna ultradešiniosios, liberalios ir kitos politinės jėgos, anksčiau tūnojusios politinėse paraštėse.

Du „amžinieji“ konkurentai Lenkijos politikoje
D.Tuskas     J.Kaczynskis
38,96 proc. balsų    30,3 proc. balsų
Centro dešinioji partija „Pilietinė platforma“    Konservatyvi partija „Teisė ir teisingumas“
Liberali ekonomika, konservatyvi socialinė politika    Socialinis teisingumas, didesnis valdžios kišimasis į ekonomiką

EPA

Sekmadienį įvykusius Lenkijos parlamento rinkimus laimi pastaruosius ketverius metus šalį valdanti Piliečių platforma.
Suskaičiavusi 63 procentus biuletenių, Valstybinė rinkimų komisija pirmadienį pranešė, kad už šią partiją balsavo 37,5 procento rinkėjų. Opozicinę Teisės ir teisingumo partiją parėmė 30,6 procento teisę balsuoti turinčių Lenkijos piliečių. Trečiąją vietą užima Janušo Palikoto (Janusz Palikot) rėmimo judėjimas, surinkęs 9,8 procento balsų.
Valdančiajai koalicijai priklausiusi Lenkijos valstiečių partija kol kas turi 9,5 procento balsų. Kairiųjų demokratų sąjungą parėmė 8,2 procento balsavusiųjų. Kiti politiniai susivienijimai neįveikė 5 procentų barjero.
Rinkėjų aktyvumas siekė 47,25 procento.
Galutiniai oficialūs balsavimo rezultatai bus paskelbti antradienį antrojoje dienos pusėje. Lenkijos piliečiai sekmadienį rinko 460 Seimo deputatų ir 100 senatorių.

Lenkijoje sekmadienį prasidėjo visuotiniai rinkimai, kurie nulems, ar centro dešinės Pilietinė platforma gaus dar vieną kadenciją po ketverių ekonomikos augimo metų.

Šalies rinkėjai iš viso turi išrinkti 460 Seimo, žemųjų parlamento rūmų, deputatų ir šimtą Senato narių.

Paskutinės visuomenės apklausos rodė, kad premjero Donaldo Tusko Pilietinė platforma pirmauja ir gali tikėtis 35,5 proc. paramos, bet jai rimtą iššūkį meta Jaroslawo Kaczynskio konservatyvi partija „Teisė ir teisingumas“, už kurią nusiteikę balsuoti 29,1 proc. lenkų.

Dalį balsų turėtų gauti ir kelios nedidelės partijos, tačiau pagrindinėje kovoje dalyvauja verslui palanki proeuropietiška D.Tusko ir konservatyvi J.Kaczynskio vizijos.

J.Kaczynskis pirmenybę teikia tam, kad valstybė stipriai kontroliuotų ekonomiką, ir neseniai apkaltino Vokietiją bandymu pajungti Lenkiją.

D.Tuskas siekia įeiti į istoriją Pilietinės platformos centrinė figūra, 54 metų D.Tuskas siekia įeiti į istoriją kaip pirmasis antrą mandatą iš eilės gavęs Lenkijos premjeras nuo komunizmo žlugimo Lenkijoje 1989 metais.

Į premjerus jis iškilo 2007 metais, per pirmalaikius rinkimus, kurie buvo surengti žlugus J.Kaczynskio koalicinei vyriausybei.

Pilietinė platforma visus valdžios lygius kontroliuoja nuo 2010 metų liepos, kai jos kandidatas Bronislawas Komorowskis įveikė J.Kaczynskį prezidento rinkimuose, kurie buvo sušaukti per lėktuvo katastrofą Rusijoje žuvus J.Kaczynskio broliui dvyniui, prezidentui Lechui Kaczynskiui.

2005 metais D.Tuską prezidento rinkimuose įveikė L.Kaczynskis; tie rinkimai vyko kelios savaitės po visuotinių rinkimų, kuriuose D.Tusko judėjimas pralaimėjo dvynių „Teisei ir teisingumui“.

Nuo 2007 metų, kai stojo prie vyriausybės vairo, D.Tuskas stengėsi užglaistyti Kaczynskių laikų nesutarimus su sąjungininkėmis Europos Sąjungoje (ES).

Tačiau jis laikėsi griežtos linijos dėl Lenkijos nacionalinių interesų, kėlė klausimus dėl euro zonos finansinės pagalbos paketų ir atsisakė nustatyti euro įvedimo datą

D.Tuskas, kuris nuo jaunystės laikosi liberalių ekonominių pažiūrų, didžiuojasi savo darbu – jam vadovaujant Lenkija buvo vienintelė ES šalis, kurios ekonomika augo ir pasaulinės krizės metu.

D.Tuskas mėgsta žaisti futbolą, yra vedęs istorikę Malgorzatą ir turi du suaugusius vaikus – sūnų ir dukterį, kuri yra gerai žinoma mados tinklaraštininkė.

J.Kaczynskis sušvelnino savo retoriką

Po 2010 metų balandžio katastrofos Rusijoje, per kurią žuvo jo identiškas dvynys Lechas Kaczynskis ir dar 95 žmonės, tarp jų – pirmoji ponia Maria Kaczynska ir dešimtys prezidento artimų politinių sąjungininkų, J.Kaczynskis per kelias savaites grįžo į politinių varžybų sceną.

Šis 62 metų konservatorius dabar viliasi atvesti savo „Teisę ir teisingumą“ atgal į valdžią ir sušvelnino savo bekompromisę retoriką.

Jaroslawas, kuris yra 45 minutėmis vyresnis už dvynį, ir Lechas vaikystėje buvo kino žvaigždės – būdami 12 metų jiedu drauge suvaidino nenaudėlius lenkų 1962 metų filme „Apie du tokius, kurie pavogė mėnulį“ (“O dvoch takich, co ukradli ksiezyc”).

Jiedu mokėsi toje pačioje Varšuvos aukštojoje mokykloje ir abu apsigynė teisės daktaro disertacijas.

Komunistų laikais jie buvo opozicinio „Solidarumo“ aktyvistai, artimi jo charizmatiškajam lyderiui L.Walęsai, ir padėjo 1989 metais be kraujo praliejimo išstumti režimą iš valdžios.

Tačiau L.Walęsai 1990-aisiais tapus pirmuoju pokario demokratiniu prezidentu, jie su juo susipyko.

Po dešimtmečio politikos užribyje Jaroslawas vėl iškilo, kai su broliu 2001 metais įsteigė partiją „Teisė ir teisingumas“, suvienijusią dešiniosios pakraipos jėgas.

Lechas 2002-aisiais tapo sostinės Varšuvos meru, o 2005 metų gruodį Lenkijos prezidentu.

Abu dvyniai pačioje valdžios viršūnėje atsidūrė tada, kai Jaroslawas 2006 metų liepą, po vyriausybės performavimo, tapo premjeru

Jų tandemas erzino kitus Europos Sąjungos lyderius ir lygiai taip pat prieštaringai buvo vertinamas pačioje Lenkijoje.

Nors jų konservatyvi, nacionalistinė vizija subūrė nemažą itin katalikiškos Lenkijos visuomenės dalį, ypač – mažuose miesteliuose ir kaimuose, ji atstūmė daugelį miestiečių ir jaunesnio amžiaus rinkėjų.

Jaroslawo koalicija su viena ultrakraštutinių dešiniųjų partija ir populistiniu judėjimu 2007 metais galiausiai subyrėjo, o pirmalaikiuose rinkimuose jis pralaimėjo D.Tuskui.

J.Kaczynskis yra nevedęs ir gyvena su sergančia motina.

Vilniuje gali balsuoti apie pusę tūkstančio lenkų

Lenkijos ambasadoje Vilniuje sekmadienį parlamento rinkimuose gali balsuoti apie pusę tūkstančio Lenkijos piliečių.

Ambasadoje sudaromame rinkėjų sąraše užsiregistravo 201 Lenkijos pilietis. Tačiau diplomatai tikisi, jog mažiausiai dar tiek pat gali balsuoti Vilniuje viešinčių lenkų turistų.

„Per šiuos rinkimus turime vieną rinkiminę apygardą Lietuvoje, tai yra Lenkijos ambasados konsulinis skyrius Vilniuje. Esame gavę 201 paraišką“, – sakė S.Kargulas.

„Iš patirties galiu pasakyti, kad pačią rinkimų dieną tikimės, kad papildomai atvyks apie 200-400 asmenų. Tai gali būti turistai arba vienadieniai Vilniaus lankytojai. Norėdami balsuoti, jie privalo su savimi turėti pažymą apie balsavimo teisę. Tuomet rinkiminė apygarda Lenkijoje, kur jie yra įrašyti, išbrauks juos iš sąrašo ir jie pateks į mūsų sąrašą“, – sakė ambasados Vilniuje atstovas

Buvęs užsienio reikalų ministras ekonomistas Povilas Gylys sako, kad formalus Lietuvos politinis elitas negina valstybės interesų ir dėl to šalis tapo nereikšminga pėstininke Lenkijos rinkimų kampanijos kovose, – praneša naujienų agentūros.

Komentuodamas Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus poziciją esą Lietuva ir Lenkija iškilusias tarpusavio problemas gali išspręsti pačios ir Europos Sąjungos (ES) įsikišimas tikrai nesąs reikalingas, P. Gylys pabrėžė, kad šį, jau ilgai trunkantį, konfliktą reikėtų spręsti būtent europinėje arenoje.

“Manau, kad Premjeras Andrius Kubilius neadekvačiai reaguoja į esamą situaciją. Mūsų politikai apskritai užėmė ne tokio teisaus, mušamojo poziciją ir nuolat nuolaidžiauja. Lietuva tapo Lenkijos rinkimų proceso eiline figūra, “šaške”, kurią naudoja įvairios politinės jėgos. Praktiškai Lenkijoje sukelta antilietuviška isterija, ir ją sukėlė ne kas kitas kaip Lenkijos elitas”, – sakė P. Gylys ir pridėjo, kad neutralaus arbitro dalyvavimas leistų atremti nepagrįstus lenkų kaltinimus.

“Reikia ieškoti išeities, nes esame kaimynai. Kadangi Lenkija yra užėmusi teisiojo ir stipriojo poziciją, manau, kad Briuselis, neutrali trečioji šalis, mums padėtų išsiaiškinti, kaip iš tikrųjų yra”, – pabrėžė profesorius.

Pasak P. Gylio, lenkiškuose Lietuvos rajonuose vykstantys procesai ne tik kelia grėsmę lietuviškumui, bet ir pažeidžia valstybės suverenumą.

“Pats matau, mūsų spauda rašo, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose praktiškai vyksta etninis valymas. Valymas pasireiškia polonizacija ir lietuvių spaudimu. Pavyzdžiui, daromas akivaizdus spaudimas lietuviškoms mokykloms. Iš Varšuvos ateina pinigai, jais iš lietuviškų mokyklų į lenkiškas viliojami vaikai. Kyla klausimas – ar esame suvereni valstybė, ar ne?”, – sakė P. Gylys.

Jo teigimu, lenkai Europos Parlamente jau vykdo savo antilietuviškas kampanijas, todėl ir lietuviai turėtų reaguoti ir atkreipti dėmesį į situaciją Lietuvoje.

“Bijau, kad vienas prieš vieną lenkams nieko neįrodysime. Jie per daug įsuko antilietuvišką ratą. Įdomu, kad ponas Buzekas, Europos Parlamento prezidentas, to nenori. Bet lenkų parlamentarai jau žengė žingsnį, metas ir mums. Tada paaiškėtų, kas ir kaip. Nes šiandien Lenkijos elgesys yra grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui “, – pažymėjo P. Gylys.

Buvęs užsienio reikalų ministras teigė, jog nesutarimai nėra vienadieniai ir nesibaigs kartu su rinkimais.

“Tokia tendencija tęsiasi jau dešimt metų. Tam tikros jėgos Lenkijoje puoselėja planus, susijusius su Vilniaus kraštu. Taip mano vis didesnė Lietuvos inteligentijos dalis. Premjeras A. Kubilius sakė, kad pasibaigus rinkimams padėtis normalizuosis. Tačiau Premjeras turi ginti mūsų interesus, negalime būti smulkia, neteisingai išnaudojama Lenkijos rinkimų figūra. Toks dalykas apskritai neleistinas. Kad ir kaip ten būtų, esame formalūs ES ir NATO partneriai. Įvairios kaimyninės mūsų partnerės partijos išnaudoja lietuvišką kortą siekdamos gauti daugiau rinkėjų balsų. Juk karai prasideda nuo žodžių”, – sakė P. Gylys.

Scanpix

Lenkijos valstybinė naftos ir dujų kompanija “Polskie Gornictwo Naftowe i Gazownictwo SA (PGNiG) pradėjo derybas su “Gazprom”, rašo “RBK daily”. Dabar kompanija siekia ne gauti vienkartinę dujų kainos nuolaidą, o iš esmės pakeisti dujų kainos skaičiavimo formulę, kad ji nepriklausytų nuo naftos kainų svyravimų.

Taigi PGNiG dabar reikalaus, kad būtų grąžinta pagrindinė formulė, galiojusi iki 2006 m. lapkričio.

Po 2006 metų formulė buvo pakeista, nes Lenkijai reikėjo papildomo dujų tiekimo. Galiausiai kaina už dujas šoktelėjo 11 proc. Lenkijos analitikų skaičiavimais, jeigu būtų sugrįžta prie senosios formulės, PGNiG išlaidos dujų pirkimams sumažėtų 10 proc. ir kompanija galėtų sutaupyti apie 300 mln. JAV dolerių.

Jeigu derybos bus nesėkmingos, Varšuva neatmeta galimybės kreiptis į tarptautinį arbitražą. “Gazprom”, kaip ir “PGNiG”, komentuoti situaciją atsisakė.

2010 metais Lenkija importavo iš Rusijos 9,9 mlrd. kubinių metrų dujų, dar apie 900 mln. kubinių metrų ji pirko Europoje. Kasmet šalyje suvartojama apie 13,7 mlrd. kubinių metrų dujų, 30 proc. šio kiekio šalis išgauna pati.

Lenkijos premjero Donaldo Tusko sekmadienio pasisakymai Lietuvoje Vilniuje ir Varšuvoje sulaukė prieštaringų vertinimų – abiejų šalių politikai išskyrė skirtingus pareiškimus, – praneša Lenkijos ir Lietuvos naujienų agentūros.

Lietuvos premjeras pabrėžė Lenkijos kolegos spaudos konferencijoje Palangoje išsakytas mintis, jog mažumų klausimų negalima politizuoti, o vietos lenkai turi gerai išmokti lietuvių kalbą, tuo tarpu Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis akcentavo vietos lenkams skirtą pareiškimą, jog Lenkijos santykiai su Lietuva bus tiek geri, kiek bus geri Lietuvos valdžios santykiai su lenkų mažuma.

Ne kartą Lietuvą aštriai kritikavęs Lenkijos užsienio reikalų ministras R.Sikorskis savo ruožtu akcentavo tik Aušros vartuose išsakytą D.Tusko kreipimąsi į Lietuvos lenkus: “Lenkijos santykiai su Lietuva bus tiek geri, kiek bus geri Lietuvos santykiai su Lenkijos mažuma”. Šį pareiškimą R.Sikorskis pakartojo “Twitter” socialiniame tinkle ir pirmadienį lenkų žiniasklaidai.

Anot PAP naujienų agentūros, R.Sikorskis pabrėžė, kad “Lietuvos valdžia turėtų pradėti dialogą su lenkų mažuma, nes Lenkija nori, kad Lietuva būtų laikoma valstybe, kuri gerbia tautinių mažu,ų įstatymus”.

Tuo tarpu Lenkijos Seimo pirmininkas Grzegorzas Schetyna pareiškė, kad sprendimas įkurti dvišalę darbo grupę analizuoti tautinių mažumų švietimo klausimus dvišaliams santykiams suteikė “naują kokybę”.