1. Modernioji Lenkijos istorija kaip nacionalizmo istorija

Didžiąją 20 a. dalį Lenkija funkcionavo būtent kaip fašistoidinė, nacionalistinė valstybė. Šis Lenkijos raidos aspektas nebuvo (ir nėra) išdiskutuotas nei moksle, nei istorinėje publicistikoje. Patys lenkai savo istorijos nesugeba intelektualiai ir doroviškai perdirbti, vis neatsigauna nuo istorinių traumų. Vokiečiai savo nacistinę istoriją sugebėjo perdirbti, o lenkai savo skaudulių – ne. Kitų tautų istorikai Lenkijos atžvilgiu laikosi politinio korektiškumo ir elgiasi pagal principą – džentelmenai aukos nespardo. Juolab, kad Lenkija yra Dovydas, supurtęs bolševizmo Galijotą.

Kas nežino istorijos, visada lieka vaikais. Po pirmo pasaulinio karo nepriklausomybę lenkai tarsi dovaną atgavo iš bolševikų ir Antantės rankų. J. Pilsudskis iš karto ėmėsi restauruoti Didžiąją Lenkiją ir 1920 m. gegužę užėmė Kijevą. Tuomet L.Trockio ir V. Lenino palaiminta bolševikinė kavalerija, vadovaujama M. Tuchačevskio, 1920 m. vasarą išvijo lenkus ir įsiveržė į jos teritoriją. Pasaulinės revoliucijos saulę atrideno iki pat Varšuvos. Raudonųjų armijos tiekimo komunikacijos išsitęsė, Tuchačevskis suklydo, atidengė flangus ir vienu ryžtingu smūgiu buvo J. Pilsudskio sumuštas. Pakrikę bolševikų liekanos paniškai spruko atgal į rytus, tačiau, berods, apie šimtą tūkstančių pateko į lenkų nelaisvę. Per keletą žiemų didžioji dalis belaisvių raudonarmiečių sušalę ir nusividuriavę išmirė. Todėl priekaištus dėl Katynėje Stalino ir Berijos nužudytų 20 tūkst. lenkų karininkų šiandieninis rusų nacionalistas įžūliai atremia kontrargumentu: „o jūs sušaldėte ir badu numarinote 100 tūkst. mūsiškių raudonarmiečių“. Lenkai teisinasi: „niekas nieko nemarino, toks anuomet buvo pragyvenimo ir sanitarinių standartų lygis tik atsikūrusioje valstybėje“ Visgi negeras moralinis kvapelis lieka. Palikime šį klausimą giliau pasiaiškinti broliškoms slavų tautoms… Eikime Lenkijos nacionalizmo istorijos keliu toliau.

Įspūdinga pergalė prieš bolševikus atnešė Pilsudskiui karvedžio šlovę ir neribotą diktatoriaus valdžią. Lenkija tapo sanitarine Europos užtvara nuo bolševikų. Vakarai pradėjo į limitrofą ir „Versalio išsigimėlį“ (V. Molotovo terminas) žiūrėti pagarbiau. Lenkams Pilsudskis buvo neblogas diktatorius. Bent iš dalies atstatė Lenkijos didybę, suteikė saugumą, beje, kaip parodė vėlesni įvykiai – iliuzinį. Nusilpę, vidaus problemų kamuojami bolševikai pasirašė Rygos taikos sutartį, Lenkijai atiteko didelės Vakarų Ukrainos ir Baltarusijos teritorijos. Rytų Lietuvos teritorija buvo prijungta jėga Želigovskio pagalba. Lenkijai atiteko ir etniniais vokiečiais apgyvendintas Pamarys – Baltijos pakrantė su Dancigu.

Bemaž pusę ikikarinės Lenkijos valstybės piliečių sudarė ne lenkai, o ukrainiečiai, baltarusiai, rusai, vokiečiai, žydai, lietuviai. Tuometinė lenkų valdžia tautinių mažumų atžvilgiu vykdė brutalią diskriminavimo ir asimiliavimo politiką. Užtenka prisiminti, ką lenkų administracija išdarinėjo okupuotame Vilniaus krašte. Lenkų priespaudą kentė visos anuometinės valstybės mažumos – vokiečiai, ne lenkų kilmės slavai, žydai, lietuviai. Ypač brutaliai buvo elgiamasi su negausia rusų mažuma. Iki pirmojo pasaulinio karo Lenkija priklausė carinei Rusijai. Nors Lenkija turėjo šiokią tokią autonomiją, visgi esminiai postai vietos administracijose – žandaro, pašto viršininko, geležinkelio viršininko be išlygų priklausė rusų tautybės žmonėms. Buvo ir šiuos ponus aptarnaujančių paprastų rusų žmonių. Taigi, ne tik Rytų Lenkijoje, bet ir etninėje Lenkijoje natūraliai susiformavo stačiatikių parapijos, buvo pastatytos stačiatikių cerkvės. Pilsudskio Lenkijoje vietiniai nacionalistai plėšė, niokojo ir degino stačiatikių cerkves, persekiojo ir žudė popus, o vietos administracija į tai žiūrėjo pro pirštus. Atidžiau pasidairius tenka nustebti: pirmuoju fašistu Europoje regis buvo visai ne italų Dučė, o mūsų taip mylimas, Lietuvos bajorų kraujo turintis lenkų Juzefas.

Štai dar jums vienas užguitų tautinių mažumų meilės savo Tėvynei Lenkijai pavyzdys. Šiuo požiūriu iškalbingas Vakarų Ukrainos nacionalistų elgesys 1943-1944 metais. Paimtus į nelaisvę vokiečius jie nuginkluodavo ir paleisdavo, tačiau naikino raudonuosius partizanus ir raudonarmiečius. Jie netgi nukovė pafronte važinėjusį legendinį sovietų maršalą Vatutiną. Sovietai šį faktą slėpė, kadangi vaizdelis propagandai netinkamas: brolių ukrainiečiai nušauna maršalą išvaduotoją. Ypač nuožmiai ukrainiečių nacionalistai kovėsi būtent su Armija Krajowa. Paradoksas, ukrainiečių nacionalistai ir minėtos armijos kovotojai buvo tos pačios ikikarinės Lenkijos valstybės piliečiai. Matyt dėl karštos pilietinės meilės vieni kitiems ir pjovėsi. Kad ukrainiečiai bolševikus naikino, tai nenuostabu. 1940-1941 metais bolševikai Ukrainoje paliko daug daug „Rainių miškelių“, nes teritorija ten gerokai didesnė nei Lietuvos. O kodėl ukrainiečiai naikino Armijos Krajowos kovotojus lenkus – buvusius savo bendrapiliečius? Ogi todėl, kad atsikando Pilsudskio meilės, ogi todėl, kad juos pačius lenkų nacionalistai naikino, kaip šunis.

20 a. Lenkijos nacionalizmo istorija turi du neišpasakyto grožio „perlus“. Pirmas perlas – tai Tešino srities atsiėmimas. Prisijungęs 1938 m. vokiečių apgyventą Sudetų kraštą, Hitleris ilgainiui aneksavo ir visą Čekoslovakijos teritoriją. Prieš pasiųsdamas vokiečių „pancerius“ į Čekijos teritoriją, Adolfas garsiai sušuko: „ei, pilsudskininkai, eime į grobuonišką karą kartu, gausite už tai dovanų Tešino sritį“. Lenkai džiūgaudami prie šio banditinio išpuolio prisidėjo ir Tešino sritį atsiėmė. Vis mažytis žingsnelis didžiosios Lenkijos atstatymo link. Netrukus Hitleris sudorojo Lenkiją bemaž per tris savaites su visa Tešino sritimi. Vėliau 1939 m. panašų siūlymą – eiti kartu doroti Lenkijos ir susigrąžinti Vilnių – iš Hitlerio gavo ir smetoninė Lietuvos valdžia. Užteko jai politinės ir dorovinės nuovokos į tokią avantiūrą nesivelti.

Antras perlas. Nacių Vokietijoje nuolat blogėjo žydų padėtis. Daugelis bandė emigruoti, bėgti. Bandė bėgti ir į Lenkiją, kurioje nuo seno daug žydų būta. Žinia, pasienyje yra vadinamoji neutralioji zona – kelių šimtų metrų ar kelių kilometrų tarpas nuo vienos šalies užkardos šlagbaumo iki kito šlagbaumo. Vokiečiai praleido žydų pabėgėlius į neutralią teritoriją. Deja, pogromų subkultūroje išugdyti patriotiški lenkų pasieniečiai pasitiko pabėgėlius urzgiančiais bandšuniais ir šūviais. Pabėgėliai metėsi atgal į vokiečių pusę. O tie jau irgi užsikrėtė lenkų patriotų pavyzdžiu… Šis 1938 m. siužetas Lenkijos pasienyje vertas talentingo dramaturgo… Vienas žydų jaunuolis, sužinojęs koks likimas Vokietijos – Lenkijos pasienyje ištiko jo tėvus, Paryžiuje kerštaudamas nušovė vokiečių diplomatą. Šis įvykis tapo pretekstu masiniams žydų pogromams nacių Vokietijoje, kurie istorijon įėjo „Krištolinės nakties“ pavadinimu. Būtent nuo krištolinės nakties ir prasidėjo masinis, visuotinis holokausto kankinių kelias į konclagerius, į dujų kameras.

Keletas nacionalizmo perliukų mėtosi ir pokarinėje Lenkijos istorijoje. 1944-1945 m. sovietai artėdami prie Berlyno užėmė svarbų placdarmą – Lenkiją. Sovietai ypač žiauriai elgėsi etninių vokiečių apgyventame Pamaryje ir Rytprūsiuose. Ne visi vietiniai spėjo pabėgti. Pasak šaltinių, vyrai buvo žudomi vietoje, o moterys masiškai prievartaujamos: nuo 3 mėn. kūdikių iki devyniasdešimties metų močiučių. Praėjo kelios teroro ir prievartavimų bangos, pirmieji atėjo priešakiniai sovietų fronto kariškiai, po to užfrontės kariškiai, užsiimantys technikos remontu, tiekimu, dar po to ilgam atėjo NKVD smogikai, kurie valė teritoriją ir padėjo lenkų proletariatui vykdyti „giluminius socialistinius pertvarkymus“. Ilgainiui sovietai buvo priversti iš lengvo valdžią užleisti vietiniams lenkų bolševikams. Kai teroru ir prievartavimais pasisotinę sovietai išėjo, tada į Pamarį atėjo keršto ištroškę broliukai – lenkų bolševikai. Vargas nugalėtiesiems. Lenkijoje likę iškankinti etniniai vokiečiai turėjo ant savo galvų priimti ketvirtą teroro bangą. Etninių vokiečių likučiai lenkų bolševikų buvo išvaromi iš namų, atimamas vokiečių išlikęs turtas, buvo visiškai ignoruojamos jų pilietinės teisės. Vargšai vokiečiai, nelyginant galvijų banda Argentinos pampoje, buvo pėsčiomis, nežiūrint amžiaus, sveikatos ar metų laiko nuvaryti už Oderio, į Vokietiją.

Griuvo Berlyno siena, Rytų Europoje įsiūbavo demokratijos ir istorinio teisingumo fiesta. Lenkija atgavo visišką nepriklausomybę. Anuometiniai Lenkijos vadovai ir lenkų kilmės popiežius buvo išmintingi, nacionalizmo korta nemojavo. O gal tiesiog Lenkijai reikėjo pavaizduoti katiną ant bedugnės krašto: „neturime problemų su kaimynais, su sienomis, tad priimkite kuo greičiau į NATO, į ES“? Kaip ten bebūtų, ar visai nuoširdžiai, ar makiavelizmo ir konjunktūros sumetimais, bet nacionalizmas atgimusioje Lenkijoje lyg ir buvo prigesęs. Nacionalizmas ir demokratinėje B. Jelcino bei A. Sobčiako Rusijoje buvo laikinai prigesęs. Deja, greitai vėl išbujojo. Ar nacionalizmas kartais nėra slavų tautų – rusų, lenkų, serbų – genetinė liga? Nacionalizmas yra Lenkijos dvasinio gyvenimo agregatinis būvis, ašis aplink kurią globalaus pakrikimo sąlygomis bandoma konsoliduoti visuomenę, sutelkti elektoratą, nusipenėti politinį įvaizdį, gauti politinių dividendų. Nenuostabu, kad dabartinės Lenkijos politikos ir žiniasklaidos lyderiai vėl atrajoja į mus nacionalizmo rūgėsiais. Kai vertinama istorinė ir politinė realybė, natūraliai atsiranda daug skirtingų požiūriu ir tiesų. Bet Lenkijos lyderiai šiandien viešai neigia Vilniaus okupaciją, falsifikuoja II Pasaulinio karo istoriją. Mes, lietuviai, dabar jaučiamės, kaip lenkai, kuomet sovietai ciniškai neigė žudynes Katynėje.

Apie lenkų nacionalizmą buvo išsakyti tik faktai. Moralinius ir politinius vertinimus palikime padaryti lenkų inteligentams. Nesikiškime į Lenkijos vidaus reikalus, todėl lietuvių tautinės mažumos būklę Seinuose, Punske ir Baltstogėje taip pat lietuvių kapų išniekinimą palikime svarstyti Lenkijos viešiesiems intelektualams. Žinoma, jei Lenkijoje tokių dar yra? Deja, bent jau Lenkijos politikų ir juos aptarnaujančių politologų tarpe inteligentų ir intelektualų ryškiai stinga.

Želigowskio dabar į Vilnių, į ES šalies sostinę, nepasiųsi, todėl veikiama atgaivinant polonizuotus jedinstvininkus, taip pat pasitelkiant juodąją propagandą. R. Sikorskio užsakyta ir profesoriaus Piotro Niwinskio sukurpta brošiūra – “Paneriai – žmonių skerdynių vieta” dar vienas spjūvis Lietuvai. Paradoksas tas, kad toje knygoje 98 proc. tiesos. Ant tos tiesos nesąžiningas autorius samdinys meistriškai uždeda kelis juodosios propagandos ir melo potėpius. Tekste ciniškai vartojama sąvoka „Vokiečių-lietuvių okupacija“. Istorinė tiesa ta, kad 20 a. Lietuva niekada neokupavo nei vieno aro Lenkijos teritorijos. Tuo metu, kai vyko skerdynės Paneriuose, jokios Lietuvos valstybės jau nebuvo, nei sovietinės, nei tautinės. Būrelis Impulevičiaus bataliono išsigimėlių brošiūroje kontekstualiai sulyginami su visa Lietuvių tauta ir Lietuvos valstybe. Skaitai brošiūrą ir supranti, kad visi lietuviai žudė, žudė ir dar kartą žudė. Ypač mėgo žudyti kūdikius. Kartu su vokiečiais, jų pavedimu ir netgi savo iniciatyva. O ką darė lenkai? Išdidžiai kentėjo ir žuvo. Didvyriškai priešinosi. Pasak brošiūros, visa lenkų pogrindžio ir Armijos krajowos veiklos esmė – Vilniaus geto žydų gelbėjimas. Lietuvių-vokiečių okupantai žydus žudė, o lenkų pogrindis gelbėjo. Požiūris į holokaustą Vakarų pasaulyje yra svarbus moralinis indikatorius. Ir čia, pasak brošiūros, lenkai tik teisuoliai, o lietuviai tik budeliai ir išsigimėliai.

Lietuviai ir Lietuva brošiūroje rodomi tik ir tik kaip ištikimiausi nacistinės Vokietijos valstybės sąjungininkai ir holokausto budeliai. Ciniškai ignoruojamas faktas, kad Lietuva buvo tokia pat okupuota ir engiama teritorija, kad Lietuva, priešingai nei Vengrija, Rumunija ar Bulgarija, niekada nebuvo pronacistinė satelitinė valstybė ir kare nedalyvavo.

Istorinė paralelė. Dar nepasibaigus 1941 metų blickrygo vasaros kampanijai Rusijoje, J. Gebelsas suorganizavo Vokietijoje etnografinį „bolševizmo muziejų“. Ištisos kolūkiečių trobos, darbininkų barakai su visais buities rakandais buvo išmontuoti, pergabenti į Vokietiją ir ten vėl išstatyti visuotinei biurgerių ir užsienio korespondentų apžiūrai. Statiniai, unikalios fotonuotraukos, filmuota medžiaga, autentiški kraštutinai skurdžios sovietų buities daiktai, vyžos, naginės, skarmaluotos šimtasiūlės ir kt. Paradoksas tas, kad muziejuje buvo eksponuojama tiesa. Gebelsas nieko neprimelavo, neprikūrė, ten, kaip ir Niwinskio knygoje, 98 proc. tiesos. Ant grynos tiesos

Gebelsas taip pat meistriškai uždėjo keletą nacistinės propagandos potėpių: „Hitleris ir reichas veda šventą karą, gelbėja europietiškąją civilizaciją nuo bolševikų ir azijatų“. Atsiprašant „politologas“ Niwinskis ir jo fundatorius ministras R. Sikorskis yra neblogi Gebelso mokiniai. Vakarų Pasaulyje istorikai ir politologai masiškai nagrinėja baisiausius nacių žiaurumus. Daro tai bent jau neprasčiau už lenkus. Ir kažkaip sugeba nepažeminti, neįskaudinti dabartinės Austrijos ir Vokietijos visuomenių, taip pat tų visuomenių, kurių valstybės aktyviai dalyvavo kare III Reicho pusėje (turima galvoje Vengrija, Rumunija, Italija, Bulgarija). Ne Panerių aukos rūpėjo brošiūros autoriams, o Lietuvos ir lietuvių pažeminimas. Pagrindinis tikslas – pasitelkiant istorijos suvulgarinimą ir falsifikavimą kilnaus lenkų pasipriešinimo naciams šviesoje pateikti Lietuvos valstybę ir lietuvius tik kaip nacistinius budelius ir holokausto pribuvėjus. Tarsi Lietuvoje niekas nesipriešino naciams, tarsi nebuvo žmonių, kurie Lietuvoje, rizikuodami savo šeimos gyvybe, gelbėjo žydus, tarsi nebuvo lietuvių aukų, vien nacių pakalikai ir kūdikių žudikai.

O mes pagerbkime Panerių aukas nuoširdžiai. Pasmerkime jų budelius, kad ir kokios tautybės jie bebūtų. Neleiskime, kad Panerių tragediją apgaubtų užmarštis. Ir būtinai atsiprašykime Panerių aukų už tai, kad šiandien jų kančia ir mirtis panaudojami tautinei nesantaikai kurstyti, 21 amžiuje, Europos sąjungos valstybėse, praėjus 70 metų po žudynių. Gebelso mokinių Lenkijoje veikla jau pažadino tautinę nesantaiką. Lietuvių apgyventose Lenkijos vietovėse jau niekinami lietuvių inteligentų kapai, vandalai plėšia, terlioja lietuviškus užrašus.

2. Kas kaltas ir ką lietuviams daryti?

Kodėl 21 amžiaus multikultūrinėje, liberalioje Europoje lenkų politinis elitas ištraukė purvinas ir krauju aplaistytas nacionalizmo kortas? Kodėl kortų kaladė tėškiama į veidą būtent mažajai sesei – Lietuvai? Kodėl lenkų politinis elitas net nebando nacionalizmo rūgėsiais papūsti į veidą Vokietijai, Austrijai ar bent Ukrainai? Iškėliau tik kelias pirmines hipotezes, gal tai neurotinis atsakas į globalizaciją, gal vidinių politinių problemų sprendimas, pasitelkiant nacionalizmą ir etnocentrizmą? Gal tai politinio lyderio negebėjimas perdirbti savo giminės istorijos? Dabartinio Prezidento B. Komarowskio dėdė – lenkų pasipriešinimo aktyvistas – taip pat buvo nužudytas Paneriuose. Gal tada reikia tiesiog rašyti giminės memuarus, dėlioti albumo nuotraukas, pamedituoti kartą metuose ant kapavietės ir neiti į ES valstybės vadovus 21 amžiuje, nesiundyti savo ministro, tarsi pitbulio, ant mažos kaimyninės šalies? Nerasi Rytų Europoje giminės, šeimos, kurios nebūtų pervažiavęs totalitarizmo volas, kur nebūtų kraujo ir nekaltų aukų kapų. Ekscelencija Komarowski, tai ką, vardan istorinės atminties ir draugystės, vardan demokratinės Europos pasimėtysim vieni į kitus protėvių kaulais?

NE. Aš kviečiu visus lietuvius ir Lietuvos valdžią šito kaulo nepakelti. Aš nežinau, kodėl Lenkijos pusė gaivina nacionalizmą, kurį kažkas iš Didžiųjų yra pavadinęs „dorovės sifiliu“? Bet aš tikrai žinau, ką ir kaip mums Lietuvoje reikia daryti.

Atmintyje iškilo poetės žodžiai: „priešas kirto kumštim geležine, o jisai kalbos gimtosios gražumu“. Čia apie Donelaitį ir Rytprūsių germanizaciją pasakyta. Į politinį smurtą ir juodąsias lenkiškojo nacionalizmo technologijas Lietuva privalo atsakyti tik civilizuotai – humanizmu, demokratija, tolerancija. Beje, tiesos sakymas tolerancijos nemenkina. Jei nėra tiesos, tai nėra ir tolerancijos, tik silpnesnės pusės baimė.

Dorovinį sifilį – nacionalizmą – savo valstybėje turi gydyti būtent tos šalies inteligentai ir intelektualai. Išsikuopti reikia mums patiems.

Mane erzina lėkšti istoriniai štampai ir politiniai stereotipai: „Lietuva labai draugiška tautinėms mažumoms…“, „čia nuo Gedimino laikų draugystėje gyvena gudai, žydai, totoriai… “. Kaip socialinis tyrinėtojas ir ekspertas sakau: Lietuva šiuo požiūriu yra valstybė, įtvirtinanti latentinio etnocentrizmo ir latentinio mažumų diskriminavimo praktikas. Būtent tatai ir davė Lenkijos nacionalistams formalų pretekstą mus puldinėti. Žinau, man bus kimbama į atlapus ir reikalaujama faktų. Štai Jums faktai.

1 Faktas. Liberalo G. Steponavičiaus tautinėms mažumoms pasiūlyta lietuvių (valstybinės) kalbos egzaminų tvarka yra diskriminacinė. Rusų mažuma karčią piliulę prarijo, o lenkai parodė dantukus. Abitūros egzamino užduotys ir vertinimo kriterijai yra priverstinai suvienodinti tiek lietuviškų, tiek tautinių mažumų mokyklų absolventams. Tai ne tik reali diskriminacija, bet ir edukacinio testavimo profanacija. Kuomet testuojamos psichologinės charakteristikos, tarkime, intelektas, neurotizmas, socialinė inteligencija, tai tokios savybės testuojamos kaip „daiktas savyje“. Edukacinis testavimas skiriasi iš principo, kadangi čia testuojama individo gebėjimų atitiktis konkrečiam edukaciniam standartui (arba profesijos standartui). Egzamino tvarką lietuviškoms ir nelietuviškoms mokykloms korektiška būtų suvienodinti tik tada, kuomet bus suvienodintas edukacinis standartas, kuris paprastai atspindimas valstybinėse dalyko programose. Lietuvaičiai pastarąjį dešimtmetį lietuvių kalbos teisėtai mokėsi pagal savo standartą, o lenkiukai ir rusiukai pagal savo palengvintą standartą. Jei abitūros egzaminų balas nebūtų susijęs su imatrikuliacija ir nemokama studijų vieta universitete, ta diskriminacija būtų simbolinė. Tiesiog tikimybė, kad rusiukas ar lenkiukas gaus tokį pat aukštą abitūros egzamino įvertį ir įsirėmins ant sienos tokį pat gražų atestatą, būtų truputį mažesnė ir tiek. Dabar gi diskriminacija yra reali, kadangi kovoje už nemokamą studijų vietą mažumų absolventas reitinge pastumiamas žemyn. Žinoma, gabiausi mažumų abiturientai išlaiko tą egzaminą žymiai geriau nei, tarkime, silpnesnioji lietuviukų dalis. Visgi čia eina kalba apie populiacijų vidurkius ir statistinę tikimybę.

G. Steponavičiaus prastumtą egzamino logiką iliustruoja analogija. Tarkime, pretendentas vairuotojo teisėms gauti laiko vairavimo egzaminą. Jam pasako: „valio, gerai pavažiavai, bet dabar parodyk, kad valdai dar ir šoninį automobilio slydimą…“ Egzaminuojamasis suglumęs sako: „to nebuvo mano mokymo standarte“. Jam atšaunama: „toks yra įstatymas, taip yra kitose šalyse“. Lygintis su kitomis šalimis yra cinizmas. Kitos šalys neleido išbujoti tautinėms mažumoms tiek, kad pastarosios tos valstybės kalbos mokytųsi pagal atskirą palengvintą standartą. Ten nėra palengvinto standarto, edukacinis standartas vienodas, vadinasi, ir valstybinės kalbos baigiamojo egzamino užduotys bei kriterijai vienodi visiems. Lietuvos mažumoms pasiūlyta egzaminų tvarka primena mačistiškai nusiteikusį sutuoktinį, kuris riboja žmonos teisę stoti, tarkime, į moterų partiją. Brutalų draudimą vyras grindžia kitais savo nuopelnais: „aš tau nupirkau kailinius, gėlių, be to, aš kas vakarą atlieku vyrišką pareigą…“ Šiuo atveju jokios antrajai pusei anksčiau suteiktos gėrybės niekaip nesisumuoja ir negali būti pateiktos kaip kompensacija, apribojant kitas teises. Jei tik egzamino klausimas pateks tikrai kompetentingiems ir nešališkiems užsienio ekspertams, Lietuva staigiai bus pastatyta į vietą. Paradoksas: Lietuva savo mažumoms iš tiesų suteikė pavyzdines švietimo sąlygas, bet su tuo egzaminu susimovė ir dabar tarptautinėje erdvėje yra dergiama pelnytai. Apmaudu, kad šie argumentai dar 2007 m. buvo raštu išdėstyti tyrimo ataskaitoje, kurį užsakė LR ŠMM. Turiu galvoje tyrimą: „Mokymosi prieinamumas Vilniaus rajono gyventojams“ Minėto tyrimo rezultatus turėjau garbės asmeniškai pristatyti Ekscelencijai V. Adamkui ir jo patarėjai V. Vėbraitei. Diskriminacinė praktika seniai galėjo ir turėjo būti užkardyta.

Euroatlantinės integracijos vardan Lietuva kadaise irgi bandė rodyti, esą, jokių problemų su Lenkija ir lenkų mažuma nėra. Su mažumomis nebuvo nuoširdžiai dirbama. Problemos buvo grūdamos giliai į maišą. Dabar atsipalaidavusius varžtus ėmė užsukinėti tiek entnocentriškai nusiteikę lenkai, tiek lietuviai. Tik jėgos nelygios, lenkų veržliaraktis – 10 kartų didesnis.

Teoriškai Lietuvai yra keli būdai, kaip išlįsti iš kilpos, kurią sau pati užsinėrė:

1. Atšaukti diskriminuojantį įstatymą, ramiai, evoliuciškai suvienodinti ugdymo standartus ir ilgainiui ateiti iki vienodų egzamino sąlygų be diskriminacijos.

1. Įstatymo neatšaukti, tačiau taikyti pozityvią diskriminaciją. Čia galimi keli variantai. A. Išsaugoti mažumoms tą nemokamų studijų vietų šalies universitetuose procentinę kvotą, kuri nusistovėjo per pastarąjį dešimtmetį. B. Rasti, koks yra egzamino rezultato faktinis populiacinis skirtumas ir tą skirtumą automatiškai pridėti kiekvienam mažumų abiturientui. Galima vienu metu taikyti abu diskriminaciją užkardančius rodiklius.

 

2 Faktas. Lietuva puikuojasi savita taikaus tautų ir kultūrų sambūvio istorija. Jei ta puikybė nuoširdi, ko mums dairytis svetur? Kam padarys realios žalos gatvių ar miestelių pavadinimai, parašyti tautinių mažumų kalbomis? Imkime ir pagerbkime Lietuvoje gyvenusias tautas, pagerbkime unikalų paveldą. Ar gaila lakšto skardos? Pirmą užrašą dėkime valstybine lietuvių kalba. Antrą užrašą dėkime gudų kalba. Gudų kalbą žudė sovietai, o visiškai pribaigė Lenkų rinkimų akcija tyliai pritariant Lietuvos valdžiai. Juk baltarusių šviesuolis P. Skorina iš širdgėlos karste vartosi, nuraminkime jo vėlę. Trečią užrašą dėkime jidiš kalba. Juk Vilnius – Lietuvos Jeruzalė. Iš litvakų berods visas būrelis Nobelio premijos laureatų paėjo, o mūsų mėgstamas savintis Č. Milošas tik vienas. Pagerbkime judėjų kilmės savo tėvynainius ir visai pelnytai prisiliesime prie pasaulinės jų šlovės. Paskutinę lentelę būtinai lenkų kalba reikėtų uždėti. Istorinės chronologijos požiūriu visai teisinga būtų. Judėjai Lietuvoje prie Gedimino atsirado, lenkai – prie Jogailos ar net po Liublino.

Dabar pasakysiu tai, dėl ko į mane tautiečiai paleis supuvusius pomidorus ir kiaušinius. Mąstau, ar nereikėtų kažkur tarp jidiš ir lenkiško užrašo dar ir rusišką pavadinimą įdėti. Lietuvių kunigaikščiai į žmonas rusų kunigaikštytes ėmė, atskirą metropolitą Lietuvos stačiatikiams bandė įtvirtinti. Kartu tokius šviesuolius kaip L. Karsavinas ar S. ir V. Zubovai pagerbtume. O kiaušinių mėtytojams štai ką pasakysiu. Helsinkyje stovi didingas paminklas. Kai jį pirmą kartą iš tolo pamačiau, buvau įsitikinęs, kad tai monumentas suomių maršalui ir didvyriui K. Manerheimui pagerbti. Kai supratau, kad paminklas skirtas Rusijos carui Aleksandrui II , pasijutau, kaip mazgote per veidą gavęs. Še tau, kad nori, paminklas okupantų carui. Nenusiaubtas, nenugriautas. Nepaisant 1939-1940 m. žiemos karo, nepaisant Karelijos ir kitų suomių žemių aneksijos. Spaudoje dėl paminklo nugriovimo niekas nevirkauja ir netgi vietos vandalai jo neteplioja. Atsigavęs supratau, suomiai sugebėjo mentaliai perdirbti savo istorijos skaudulius ir ateitį pasitinka oriai, o lietuviai, lenkai ir rusai ne. Supratau ir kitą dalyką. Suomija importuoja šiandien iš Rusijos 100 proc. dujų ir 70 proc. naftos. Kitaip tariant, Suomija irgi turi savo naftotiekį – „suomišką Družbą“. Priešingai nei Lietuvoje, kraneliai nėra užsukti ir naftotiekis netampa žaliava bulvinei tarkai. Energetinio saugumo isterijos Suomijoje taip pat nėra.

Girdžiu tautiečių klyksmą: „niekur Pasaulyje nėra gatvių pavadinimų 5 kalbomis….“. O kodėl mes turime eiti Pasaulio uodegoje ir plagijuoti socialines bei politines praktikas? Sukurkime ir padovanokime civilizacijai gražaus tautų sambūvio inovaciją, parodykime unikalų pavyzdį, tuo pačiu pagerbkime ir pagarsinkime savo tikrai unikalų paveldą. Įsivaizduokime kokią nors sankryžą Vilnijoje. Maloniai nustemba kirilica užrašus pamatę rusai. Jidiš užrašą išvydęs, ašarą išspaudžia litvakų ainis, atvykęs į protėvių žemę iš JAV ar Pietų Afrikos. Koks eurobiurokratas irgi žavisi: žinot, vengrai su slovakais iki šiol tebesiėda, o pažiūrėkit, kokie išmintingi humanistai yra tie lietuviai. Ketvirčiuokite mane, tik prieš tai išaiškinkite, kieno interesai bus pažeisti, kam ir kaip bus pakenkta? Draudimas rašyti užsieniečių pavardes originalo kalba taip pat yra profanacija. O dabar antstoliai nulupinės Vilnijoje lenkiškus užrašus, smaugs visus baudomis. Lenkai rėks: „vokiečių-lietuvių okupantų palikuonys terorizuoja lenkų mažumą“. Lietuvos vardas vėl bus dergiamas tarptautinėje erdvėje. Iš dalies pelnytai.

3 Faktas. Vidurio Lietuvoje, nuostabiose Labūnavos apylinkėse, stovi grakšti daugiau nei 400 metų senumo mečetė. Musulmonų dievo namams istorija buvo gailestinga: pastatas originalus, nesugriuvęs. Veltui ieškosite ant unikalaus pastato užrašo, kad čia Lietuvos musulmonų mečetė. Tik geležinis pusmėnulis statinio viršūnėje tai išduoda. Visgi, pastato sienoje įmūryta puikuojasi didžiulė šlifuoto akmens plokštė, primenanti, kad čia sovietai pokary nukankino lietuvių rezistentus partizanus. Jų net pavardės iškaltos. Pagarba žuvusiems už Lietuvos laisvę. Pamedituokime prie tos lentos, prisiminkime, pagerbkime tuo pačiu ir savo giminės rezistentus – žudytus, kalintus, ištremtus. Bet kodėl nėra užrašo apie tai, kad čia Lietuvos musulmonų mečetė, kad jai per 400 metų? Per du Nepriklausomybės dešimtmečius niekas tuo nepasirūpino. Visas tuntas paveldo bei kultūros valdininkų (sostinėje ir vietos savivaldybėje), dešimtmečiais penėjosi iš mokesčių mokėtojų rankų, o mažo, bet svarbaus darbelio nepadarė.

Nekalbėkite, nemeluokite, kad Lietuvoje nėra etnocentrizmo, kad tautinių mažumų klausimu viskas tobula. Nelaukime paraginančio europiečių niukso ar spyrio į užpakalį. Nacionalizmo ir etnocentrizmo likučius Lietuvoje išsikuopkime patys. Ir krikščioniškai mylėkime Lietuvos tautines mažumas, kaip dalelę savo Tėvynės, kaip Lietuvos vaikus.

Gediminas MERKYS

Reikia tikėtis, kad Lietuvos politikai ir diplomatai pasimokė iš žodžių karo su Rusija, vykusio 2004–2008 m., tad nesileis įtraukiami į analogišką apsižodžiavimą su Varšuva, į kurį stengiasi mus įvelti Lenkijos politikos “enfant terrible” Radoslawas Sikorskis.

Mat pastarųjų savaičių Lenkijos užsienio reikalų ministro R.Sikorskio veiksmai tiksliai atkartoja Rusijos užsienio reikalų ministerijos taktiką vykstant žodžių karui su Lietuva. Tuomet Maskvos diplomatai savo ministerijos interneto svetainėje skelbdavo įvairius Lietuvos ir SSRS santykių istoriją iškraipančius rašinius, sukurtus formaliai su diplomatine žinyba nesusijusių autorių, taip siekdami išprovokuoti emocingą oficialų Vilniaus atsaką. Jį gavę, rusai nedelsdami išplatindavo kartu su savais tendencingais komentarais.
Tokiomis priemonėmis Maskva siekė dviejų tikslų: parodyti Rusijos piliečiams, kad lietuviai yra “pribaltai fašistai”, kuriuos reikia dusinti; parodyti Europos Sąjungos šalims, kad Lietuva trukdo jų “konstruktyviam bendradarbiavimui” su Maskva, tad lietuvius reikia apeiti.
Nacionalinės atminties instituto bendradarbio Piotro Niwinskio parengtas bukletas apie žudynes Paneriuose, atsiradęs, kaip ypač pabrėžiama, R.Sikorskio asmenine iniciatyva, prieš mėnesį pristatytas Lenkijos užsienio reikalų ministerijoje bei paskelbtas jos interneto svetainėje, akivaizdžiai turi tik vieną tikslą – sukelti kaip galima audringesnę Lietuvos reakciją. Moksliniu darbu šio keliolikos puslapių leidinio (iki 48 p. apimties jis išaugo tik dėl trikalbio teksto ir iliustracijų) tikrai nepavadinsi. Juolab ką dar nauja galima pasakyti apie Antrojo pasaulinio karo tragediją Paneriuose po 2008-aisiais to paties Nacionalinės atminties instituto išleistos kapitalinės 480 p. Monikos Tomkiewicz monografijos?
Skaitydamas bukletą negali atsikratyti minties, kad jis labiau skirtas ne Panerių tragedijai atminti, bet trumpam Lietuvos ir Lenkijos tarpukario santykių aprašymui, šen bei ten prikaišiojant įvairių Lietuvą įžeidinėjančių frazių, kurios galėtų tapti tais kabliukais, ant kurių užkibtų Vilniaus politikai bei diplomatai.
Tiesa, planas, regis, neišdegė – beveik mėnesį po bukleto pristatymo Varšuvoje apie tai Vilniuje niekas negirdėjo, o kai žinia vis dėlto pasiekė Lietuvos žiniasklaidą, buvo ilgojo Žolinės savaitgalio išvakarės ir ne tai visiems rūpėjo. Neradę, kas iš oficialių asmenų iškeiktų R.Sikorskį ir Lenkiją, lenkų žurnalistai tenkinosi “Delfi” komentatorių “perlų” atpasakojimais. Tai nesutrukdė Lenkijos spaudai pasidabinti antraštėmis: “Lietuva pasipiktinusi lenkiška brošiūra”, “Sikorskis vėl puolamas – dar vienas diplomatinis skandalas”, “Nacionalinės atminties instituto publikacija supykdė Vilnių. URM: Lietuva prasimano abejones”.
Ko siekia R.Sikorskis, bandydamas atgaivinti įtampą tarp Vilniaus ir Varšuvos, kuri Lenkijos ir Lietuvos prezidentų bei premjerų pastangomis pastaruoju metu praktiškai išnyko? Pirmasis atsakymas prašosi savaime – spalį Lenkijoje vyks Seimo rinkimai ir R.Sikorskis mėgins pateikti save kaip nuoseklų “skriaudžiamų tautiečių užsienyje” interesų gynėją. Juoba jo atstovaujama partija daugiausiai balsų surenka tose Lenkijos vietovėse, kuriose didelę dalį sudaro persikėlėliai iš Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos. Apie tai, kad artėjant rinkimams Lietuva prisikentės nuo R.Sikorskio, mūsų diplomatai įspėjo politikus dar ankstyvą pavasarį.
Tačiau įmanomas ir kitoks, daug nemalonesnis atsakymas – gali būti, kad R.Sikorskis žaidžia ne savo žaidimą. Nors Varšuvoje apie tai nepriimta garsiai šnekėti, visi žino, kad dėl stebėtinų savo biografijos vingių R.Sikorskis 1992–1995 m. buvo stebimas kariuomenės kontržvalgybos, o tuometis prezidentas Lechas Kaczynskis laikė jį Rusijos agentu. R.Sikorskio užsienio politika, turėjusi paversti Lenkiją viena lygiaverčių Europos politinių žaidėjų, privedė prie to, kad Varšuva, dar neseniai buvusi neginčytina visos Vidurio Europos lyderė, šiandien yra praktiškai viena tarp Berlyno ir Maskvos, kaip 1939-aisiais.
Darydami tokią nemalonią prielaidą neturėtume stebėtis, kad, NATO svarstant Baltijos šalių gynybos planus, jiems labiausiai priešinosi Varšuva (kartu vertėtų prisiminti, jog šiuo požiūriu visiškai sutampa Varšuvos ir Lietuvos kraštutinių tautininkų požiūris: negalima, kad Lietuvą karo atveju gintų Lenkijos kariai). Taip pat nereikėtų stebėtis, kad bandymo rusiška maniera pateikti Lietuvą kaip Lenkijos priešę R.Sikorskis ėmėsi būtent tuomet, kai derybos dėl Visagino atominės elektrinės statybos eina į pabaigą ir vienintelis dalykas, kuris galėtų užkirsti tam kelią, būtų neigiama Varšuvos pozicija.
Lygiai nereikėtų stebėtis, kad kuriant “priešų puolamo” R.Sikorskio įvaizdį į pagalbą atskubėjo Rusijos atstovas prie NATO Dmitrijus Rogozinas, prieš keletą savaičių staiga užsipuolęs Lenkijos užsienio reikalų ministrą dėl prieš du dešimtmečius parašytos knygos apie karą Afganistane.
Dieve duok, kad šios prielaidos būtų klaidingos, tačiau bet kuriuo atveju Lietuvai nereikėtų netgi netiesiogiai veltis į Lenkijos rinkimų kampaniją.

Įdomu, ko siekia R.Sikorskis, bandydamas atgaivinti įtampą tarp Vilniaus ir Varšuvos.

2011 m. rugpjūčio 23 d. Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris išsiuntė laišką Lenkijos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkui Andžejui Halickiui (Andrzej Halicki), su kuriuo šių metų gegužės mėnesį yra pasirašęs bendrą pareiškimą dėl Lietuvos – Lenkijos santykių. Laiške E. Zingeris išreiškė savo rūpestį dėl vandalų išniekinto lietuvių teatro 100-sioms metinėms skirto paminklo bei užtepliotų lietuviškų miestelių pavadinimų užrašų Punske.

Pažymėdamas, jog moderniame pasaulyje niekas nėra apsaugotos nuo agresyvaus nacionalizmo ir radikalizmo, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas savo laiške padėkojo Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerijai, kuri nedelsiant pasmerkė šiuos vandalizmo aktus ir kuri lygiai kaip ir Seinų apskrities bei Punsko valsčiaus valdžia pasisakė už kuo spartesnį įvykių ištyrimą siekiant surasti ir nubausti įvykių kaltininkus.

Savo laiške E. Zingeris pabrėžė, jog Lietuvos ir Lenkijos politikai privalo stengtis užkirsti kelią radikalizmui ir nacionalizmui. Politikai savo žodžiais ir darbais privalėtų būti pavyzdžiu savo šalių piliečiams kuriant tolerantišką visuomenę.

E. Zingeris taip pat išreiškė įsitikinimą, jog Lenkijos valdžia padarys viską, kad vandalai, siekę tarpusavyje sukiršinti Lietuvos ir Lenkijos tautas ir kultūras, greitai bus surasti ir už savo veiksmus sulauks tinkamo ir viešo atpildo.

Algimantui Kasparavičiui, Lietuvos istorijos instituto XX amžiaus istorijos skyriaus vyresniajam mokslo darbuotojui
“VEIDAS”: Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM) jau kreipėsi paaiškinimo į Lenkijos kolegas, ar jų drauge su Lenkijos Nacionalinės atminties institutu išleista brošiūra, kurioje kalbama apie “lietuvišką Vilniaus okupaciją” sutampa su oficialiaja Varšuvos pozicija. Ar dviejų šalių istorikams nėra pavykę iki šiol suderinti bendros pozicijos dėl prieškario Vilniaus įvykių?
A.K.: Vargu ar kažkoks visiškai vienodas įvykių vertinimas įmanomas. Lenkijoje buvo ir bus istorikų, kurie 1939-ųjų metų įvykius vertina vienareikšmiškai – esą, Lietuva okupavo Vilnių. Tai – radikali nuomonė, ir jai pritaria tikrai ne visi Lenkijos istorikai, tarp jų nemažai žymiai racionalesnių žmonių. Tačiau šį kartą problemą įžvelgčiau tame, kad tokia istoriografinė perspektyva tapo oficialia Lenkijos užsienio politikos dalimi – kaip kitaip vertinti tai, kad vienu iš leidinio autorių oficialiai pristatoma Lenkijos URM?

“VEIDAS”: Kodėl, Jūsų manymu, ministerija parėmė tokių nevienareikšmiškų vertinimų leidinį?
A.K.: Gal nuskambės ir kontraversiškai, bet čia įžvelgčiau pačios Lietuvos neteisingos pastarojo dešimtmečio užsienio politikos pasekmes. Net tarpukario diplomatija, kurią taip pat galima dėl daug ko kritikuoti, buvo žymiai išmintingesnė, daugiabriaunė ir labiau subalansuota. O dabar buvo pasirinkta viena kryptis, viena strategija, vienas partneris, kuriam Lietuva, lyg ta nelabai daili nuotaka, save primygtinai siūlė. Driokstelėjo ekonominė krizė, paprastai apnuoginanti realybę, ir paaiškėjo, kad tam jaunikiui mūsų visai nereikia, o kad jau taip besąlygiškai save siūlome – kodėl nepradėjus kategoriškai kelti mums visokių reikalavimų – ir dėl pavardžių rašymo, ir dėl lenkiškųjų mokyklų, o dabar, štai, ir dėl istorinių įvykių vertinimo?
Lenkiškąjį leidinį “Paneriai – “žmonių skerdynių” vieta” vertinčiau kaip paslaugą Lietuvai: iki šiol galėjome nuspėti, nujausti, išgirsti neoficialiuose pokalbiuose, ką apie prieškario įvykius mano Lenkijos politikai, o dabar štai turime aiškų jų užsienio politikos išdėstymą.

“VEIDAS”: Ar galima istorinių įvykių interpretavimą laikytis šių dienų polikos įrankiu?
A.K.: Be menkiausios abejonės – taip. Istorija visada yra tarptautinės poltikos įrankis. Tiesa sakant, rodos, vien prieškario įvykiams skirtas leidinukas iš tiesų yra pats tikriausias šių dienų aktualijos veikėjas. Ar Jums nekyla klausimų, kodėl apie jau prieš kurį laiką Lenkijoje pasirodžiusį leidinį Lietuvos žiniasklaidoje pradėta kalbėti tik dabar, artėjant Molotovo-Ribentropo pakto metinių datai? Ir dar pabandykite įsivaizduoti, ką apie prievolę vykdyti Lietuvos teismo sprendimą nukabinti gatvių užrašus lenkų kalba dabar mano “lietuvių okupuotoje” teritorijoje gyvenantys Vilniaus rajono lenkai?

Lenkijoje visuotinis gyventojų surašymas vyksta nuo balandžio, tačiau kaip pastebi dienraštis “Gazeta Wyborcza”, surašinėtojai nenoriai klausia apie piliečių tautybę.

Viena Palenkės vaivadijos, kurioje gyvena daug baltarusių, gyventoja paklausė surašinėtojos, kodėl ši neklausianti apie tautybę.

“Čia Lenkija, todėl visi esame lenkai”, atkirto surašinėtoja. Dėl to kilus skandalui, ji buvo nušalinta nuo pareigų, tačiau panašūs atvejai nėra pavieniai.

Palenkės vaivadijoje, rašo dienraštis, pagal 2002 metų surašymą gyvena 50 tūkst. baltarusių, yra netgi kaimų, kur lenkų iš viso nėra.

“Gazeta Wyborcza” pažymi, kad šie skaičiai gali ir neatitikti tikrovės, nes, remiantis Ortodoksų Bažnyčios duomenimis, Palenkėje gyvena apie 150 tūkst. baltarusių.

Keturiuose valsčiuose lenkų iš viso nėra, o dar kai kuriuose, baltarusiai sudaro daugiau kaip 20 proc. gyventojų ir gali, pagal įstatymą, baltarusių kalbą vartoti kaip pagalbinę bei rašyti vietovių ir gatvių pavadinimus dviem kalbom, tačiau šito nėra.

Lenkijos baltarusių sąjungos valdybos narys istorikas Olegas Latyšonekas dienraščiui priminė, jog per 2002 metų surašymą, visi valdybos nariai ir jų šeimos buvo užrašyti lenkais.

Todėl iki šiol niekas negali pasakyti, kiek Palenkės vaivadijoje gyvena baltarusių, negali pasakyti ir Lenkijos baltarusių sąjungos vadovai.

Panašiai kalba ir lietuviai. Nors neoficialiai buvo tvirtinama, jog Lenkijoje gyvena apie 15 tūkst. lietuvių, per 2002 metų surašymą lietuvišką kilmę nurodė tik 5,8 tūkst. Lenkijos piliečių.

Lenkijoje gyvenantys lietuviai patiria sunkumų švietimo srityje, tačiau lieka lojalūs valstybei, kurioje gyvena, sako Lietuvos ambasadorė Lenkijoje Loreta Zarakevičienė.

“Jie turi problemų, bando jas spręsti, kartais pyksta, bet neina prieš valstybę. Labai norėčiau, kad taip būtų ir Lietuvoje su Lietuvos lenkais”, – interviu BNS teigė diplomatė.

Ambasadorė pripažino, kad pernai rudenį jos darbo pradžia Varšuvoje dėl eskaluotos įtampos buvo sudėtinga, tačiau pabrėžė, kad dvišaliai santykiai nėra tokie blogi, kaip kartais apibūdina spauda.

L.Zakarevičienės nuomone, Visagino atominės elektrinės projektą remianti Varšuva nedalyvaus Karaliaučiaus jėgainės projekte, o spekuliacijos, kad lenkai gali trauktis iš naftos perdirbimo gamyklos bendrovės Mažeikiuose, buvo kurstomos dirbtinai.

Buvo pranešimų, kad dar nepradėjusi dirbti Lenkijoje sulaukėte akibrokšto – teko ilgai laukti skiriamųjų raštų įteikimo. Ar matote, kad pastaruoju metu pasikeitė Varšuvoje požiūris į Lietuvą?

Kai tik atvažiavau, tikrai buvo sunku. Tuo metu buvo didžiausia įtampa, pats pikas. Dabar yra pakankamai normali atmosfera darbui. Man dabar yra šiek tiek lengviau negu buvo spalio arba lapkričio mėnesiais.

Kas sukėlė tą įtampą?

Vertinti galima įvairiai. Galima vertinti kaip rinkimų kampanijos pradžią – šiemet spalį Lenkijoje vyks rinkimai. Bet geriausiai atsakytų patys lenkai.

Tiesiog norėčiau pabrėžti, kad dvišaliai santykiai nėra tokie blogi, kaip jie kartais paišomi. Santykiai yra daugialypiai. Yra labai gražaus bendradarbiavimo – kultūros žmonės, istorikai, energetikos ministrai puikiai bendrauja, labai gera atmosfera regionuose, miestų ir regionų valdžios rodo didelį norą bendradarbiauti. Supaprastinti visą klausimą, kad santykiai labai geri arba labai blogi, yra nekorektiška.

Lenkijos politikai, užsienio reikalų ministras aiškina, kad požiūris pasikeitė, nes atsisakyta romantinio požiūrio į Lietuvą ir atėjo metas pareikalauti įvykdyti duotus pažadus, visų pirma dėl tautinių mažumų. Ar Lenkija objektyviai vertina lenkų kilmės Lietuvos piliečių padėtį?

Manau, kad iš to daroma šiek tiek politikos. Paties ministro R.Sikorskio pasakymų nenorėčiau komentuoti, tai nepriimtina diplomatinėje praktikoje.

Viskas susiveda į 1994 metų sutartį. Tai buvo labai svarbus dokumentas, kuris davė startą santykiams plėtotis. Sutartis numatė principinius dalykus, bet detales nustatyti yra ekspertų, ne politikų darbas.

Sutartis kalba apie tautinių mažumų padėtį. Tiek lenkai Lietuvoje, tiek lietuviai Lenkijoje iš esmės gali mokytis gimtąja kalba, gali plėtoti savo kultūrą. Problemų atsiranda, kai kyla klausimas, kaip tai daryti. Bet daug dalykų turi spręsti ekspertai, ne politikai – kiek reikia vadovėlių, kas juos turi leisti, kiek jie kainuoja.

Bet Jūsų minimos 1994 metų Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties nuostatas Vilnius ir Varšuva vertina skirtingai?

Taip. Lenkai sako, kad lietuviai sutarties nesilaiko.

Problema ta – kad kai kurie aukšti mūsų valstybės pareigūnai neatsakingai dalijo pažadus. Yra klausimų, kuriuos reikia sutvarkyti. Gedimino Kirkilo Vyriausybė stengėsi, Andriaus Kubiliaus Vyriausybė padarė daug. Parengtas įstatymas dėl pavardžių rašybos, bet Seime pritrūko balsų. ES Liuksemburgo teismas dėl pavardžių pasakė savo nuomonę. Lenkai priekaištaudavo, kad nesilaikome europinių standartų, laužome europines normas. Bet buvo pasakyta labai aiškiai, kad europinių standartų nėra, o kiekviena valstybė rašybą reguliuoja pagal savo įstatymus. Dabar dėl šito pretenzijų negirdime.

Bet iš principo aš, kaip moteris, manau, kad reikia sutvarkyti pavardes. Mūsų moterys teka už užsieniečių ir po to turi labai daug problemų. Man gaila tų moterų ir jų vaikų. Nekalbame apie lenkiškas pavardes – kalbame apskritai apie pavardes. Nuo 1990 metų labai daug kas pasikeitė – mes ES nariai, NATO nariai, Šengeno erdvės nariai. Bet dabar yra tokie galiojantys įstatymai ir jų reikia laikytis.

Mums priekaištaujama dėl vietovardžių rašybos. Kol turėjome Tautinių mažumų įstatymą, juo remiantis buvo galima kai kur pakabinti lenkiškas lenteles. Kai nustojo įstatymas galioti, vietovardžių rašymą reglamentuoja Lietuvių kalbos įstatymas, ir yra kaip yra. Mes, kaip teisinė valstybė, turime gerbti savo įstatymus. Bet ateityje apie tai bus šnekama, bus ieškoma sprendimų.

Pakomentavote lenkų skundus, norėčiau paklausti apie lietuvių reikalus Lenkijoje. Užsienio reikalų viceministras Janas Borkowskis (Janas Borkovskis) neseniai pareiškė, kad lietuvių vaikams Lenkijoje tetrūksta tik “gulbės pieno”. Tačiau patys lietuviai Punske ir Seinuose turi nusiskundimų – dėl vadovėlių, dėl mokyklų finansavimo. Ar turi lietuviai kaip tautinė mažuma Lenkijoje neišspręstų problemų?

Turi. Mažinamas mokyklų skaičius. Kita vertus, reikia pripažinti, kad mažėja vaikų, ir mokyklų optimizavimas vyksta tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje.

Vadovėlių iš tiesų trūksta. Lietuvoje gyvenantys lenkai turi visus vadovėlius nuo pirmos iki 12 klasės lenkų kalba, ir Lietuva finansuoja tų vadovėlių leidybą. Lenkijoje yra problema. Lietuviai gauna tam tikrą sumą, už kurią vadovėlius leidžia leidykla “Aušra”. Bet tų pinigų nepakanka. Tiražas nėra didelis, vadovėliai brangūs, ir vadovėlių tikrai trūksta.

Mums ir lietuviams Lenkijoje kelia nerimą naujovė – kompiuteriniai vadovėliai. Neaišku, kaip tai atrodys. Be abejo, jei kiekvienas vaikas kompiuterinį vadovėlį turės ant stalo mokykloje ir namuose, kodėl gi ne. Bet aš labai abejoju, ar tai realu. Manyčiau, kad tai nėra situacijos gerinimas švietime, nors lenkai teigia, kad jie viską daro labai gerai.

O šiaip ir Punske, ir Seinuose lietuviai yra lojalūs savo valstybei, kurioje gyvena. Jie turi problemų, bando jas spręsti, kartais pyksta, bet neina prieš valstybę. Labai norėčiau, kad taip būtų ir Lietuvoje su Lietuvos lenkais. Nes dabar man kartais susidaro įspūdis, kad jie kaip ne Lietuvos piliečiai. Turime rusų, baltarusių, žydų, bet jie labiau save laiko Lietuvos piliečiais negu mūsų lenkai.

Kaip vystosi Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas energetikos srityje, įgyvendinant strateginius projektus?

Energetikoje bendradarbiavimas puikus. Ministrai gerai supranta vienas kitą, kai reikia – susiskambina, susitinka Briuselyje. Lenkai suinteresuoti Visagino atomine elektrine. Jie planuoja pietinėje dalyje patys statyti dvi elektrines, ir jiems tos patirties labai reikia.

Elektros jungtis “LITPOL Link” puikiai juda į priekį, ir 2015 metais turi būti baigta. Dėl dujų jungties yra sutarimas, turi būti parengta galimybių studija. Energetikos projektai yra prioritetas tiek mums, tiek lenkams. Rengdamiesi pirmininkauti ES jie prioritetu paskelbė Europos saugumą. Po tuo patenka ir energetinis saugumas.

Ar realu, kad lenkai kokiu nors būdu jungtųsi prie Karaliaučiaus atominės elektrinės projekto?

Aš nemanau. Nors lenkai sako, kad jeigu Karaliaučiuje bus pastatyta elektrinė, jie skaičiuos, kas bus pigiau. Bet elektros perdavimo jungtis tarp Lietuvos ir Lenkijos yra statoma, o Karaliaučiuje pastačius elektrinę kibirais elektros juk nenešiosi. O jungtys yra brangus malonumas.

Ar išlieka reali galimybė, kad “Orlen” trauksis iš naftos perdirbimo gamyklos Mažeikiuose? Ar sulaukiama priekaištų, kad Lietuva pernelyg vangiai sprendžia logistikos problemas?

Manau, kad “Orlen” klausimas buvo eskaluojamas labai dirbtinai. Kažkam, matyt, reikėjo. Dabar bendrovės veikla yra pelninga. Neseniai girdėjau, kad rusai pareiškė, jog jie net neketina pirkti įmonės. O juk prieš metus Rusijos premjeras Vladimiras Putinas sakė mūsų premjerui, kad jau tuoj perka.

Tarifus “Orlen” gavo visai neblogus. Manau, kad ir 19 kilometrų bėgių po truputį atsiras.

Lenkija nuo liepos 1 dienos perima pirmininkavimą ES. Kas Lietuvai aktualiausia pristatomoje darbotvarkėje?

Lenkijos programa labai ambicinga. Iš visos širdies linkiu, kad pavyktų ją realizuoti. Tai, ką Lenkija užsibrėžusi pasiekti, mums yra aktualu. Jie didelį dėmesį skirs Rytų partnerystės klausimui, ta tema numatyti 22 įvairūs renginiai. Tikrai šiais klausimais remsime lenkus.

Lenkai vienu iš prioritetų kelia Europos saugumo stiprinimą, ir energetinis saugumas patenka po šiuo skėčiu. Šiais klausimais Lietuvos ir Lenkijos pozicijos labai sutampa. Remsime kaimynus, kiek galėsime.

Ačiū už pokalbį.

Lenkijos valdžia buvo priversta pasikvieti tūkstančius paprastų juodadarbių kelininkų iš Kinijos. Jie gyvena vagonėliuose šalia darbo vietos.

Priežastis – laiku užbaigti nacionalinės (kartu ir neva „pusiau tranzitinės“) automagistralės A2 (Lodzė – Poznanė), statybą.

Pagal patvirtintus planus, A2 automagistralė turi būti baigta iki 2012 m birželio mėnesio. Konsorciumas „COVEC“ iš Kinijos, kuris laimėjo konkursą, stengiasi iš paskutiniųjų, kad darbas būtų atliktas laiku. Kol kas automagistralę stato vos 450 kinų. Bet dar šį mėnesį prie jų prisijungs apie 2000 jų tėvynainių. Daugiausia problemų kyla su tiltais bei viadukais. Kinai per vienerius metus turi pastatyti 39 tiltus ir 46 požemines perėjas. Tik 12 tiltų pamatus stato patys lenkai, – kitų darbų lenkai dirbti tiesiog nenori. Ir kitiems lengvesniems darbams vietiniai niekaip nepriviliojami. Dėl šių priežasčių kinų „COVEC“ ir laimėjo tarptautinį konkursą. Valstybinė lenkų kelių direkcija net neplanavo, kad sunkų kelininko darbą eis dirbti vietiniai. Išliko ir keletas problemų: Lenkijoje ne tik kelių inžinieriai, bet ir darbų vykdytojai privalo turėti atitinkamą lenkišką sertifikatą. O vietiniai inžinieriai įsitaisė “šiltesnėse“ vietelėse.

Kinai bandė papirkti lenkų atsakinguosius asmenis, bet jiems tai nepavyko.  Akivaizdžiai matyti, kad lenkai kartu su kinais dirbti niekada neis, nes „ne lygis!”

„COVEC“ už kilometrą nutiestos automagistralės gauna po 26,5 mln. zlotų ( (1 LT –   0,87 PLZ), o, pavyzdžiui, vietinė firma „Strabag“ už tokį pat darbą – 36 mln. zlotų. Kinai stato tiltus ir viadukus taip pat dempingo kainomis (už tiltą ar perėją po žeme“) už tuos pačius 26,5 mln., o štai Lenkijos „Mostostal Warszawa“  – už  49 mln. zlotų,  „Budimex“ įmonė ima dar daugiau – po 61 mln. zlotų už tiltą ar viaduką.  Europos  kelių statybos federacijos ekspertų nuomone, kinų pasiūlyta kaina yra dempinginė ir jie Lenkijoje ir kitose valstybėse gali prikrėsti „šunybių: mat kinai sutinka dirbti pusvelčiui. Vietiniai kelininkai kol kas uždirba beveik dvigubai daugiau.

Jeigu kinams nepavyks automagistralės užbaigti laiku, jie gali pamiršti apie būsimus tarptautinius konkursus ne tik Lenkijoje, bet ir visoje Europoje. Skverbimasis į Europos rinką – tokia ir buvo pagrindinė priežastis, dėl ko kinai sutiko dirbi Europoje itin mažomis kainomis. „COVEC“ yra viena iš didžiausių Kinijos kelių tiesimo kompanijų, Azijos žemyne jie jau nutiesė 3000 km greitkelių.

Beje, šiuo metu kinai tiesia dvi A2 atkarpas ir greitai planuoja pradėti Krokuvos aplinkkelį.

Priminsime, kad 91 kilometras automagistralės nuo Lodzės iki Varšuvos lenkams kainavo 3,2 mlrd zlotų.

Kai kalbama dėl mūsų krypčių (tarkime, kad ir Via Baltica“ projekto užbaigimo), tai lenkų valdininkai rėžia „tiesiai šviesiai“ – „jums reikia greitkelių, tai patys ir rūpinkitės, o Lenkija pagalvos, prisidėti ar ne.

Lenkijos valdžia buvo priversta pasikvieti tūkstančius paprastų juodadarbių kelininkų iš Kinijos. Jie gyvena vagonėliuose šalia darbo vietos.

Priežastis – laiku užbaigti nacionalinės (kartu ir neva „pusiau tranzitinės“) automagistralės A2 (Lodzė – Poznanė), statybą.

Pagal patvirtintus planus, A2 automagistralė turi būti baigta iki 2012 m birželio mėnesio. Konsorciumas „COVEC“ iš Kinijos, kuris laimėjo konkursą, stengiasi iš paskutiniųjų, kad darbas būtų atliktas laiku. Kol kas automagistralę stato vos 450 kinų. Bet dar šį mėnesį prie jų prisijungs apie 2000 jų tėvynainių. Daugiausia problemų kyla su tiltais bei viadukais. Kinai per vienerius metus turi pastatyti 39 tiltus ir 46 požemines perėjas. Tik 12 tiltų pamatus stato patys lenkai, – kitų darbų lenkai dirbti tiesiog nenori. Ir kitiems lengvesniems darbams vietiniai niekaip nepriviliojami. Dėl šių priežasčių kinų „COVEC“ ir laimėjo tarptautinį konkursą. Valstybinė lenkų kelių direkcija net neplanavo, kad sunkų kelininko darbą eis dirbti vietiniai. Išliko ir keletas problemų: Lenkijoje ne tik kelių inžinieriai, bet ir darbų vykdytojai privalo turėti atitinkamą lenkišką sertifikatą. O vietiniai inžinieriai įsitaisė “šiltesnėse“ vietelėse.

Kinai bandė papirkti lenkų atsakinguosius asmenis, bet jiems tai nepavyko.  Akivaizdžiai matyti, kad lenkai kartu su kinais dirbti niekada neis, nes „ne lygis!”

„COVEC“ už kilometrą nutiestos automagistralės gauna po 26,5 mln. zlotų ( (1 LT –   0,87 PLZ), o, pavyzdžiui, vietinė firma „Strabag“ už tokį pat darbą – 36 mln. zlotų. Kinai stato tiltus ir viadukus taip pat dempingo kainomis (už tiltą ar perėją po žeme“) už tuos pačius 26,5 mln., o štai Lenkijos „Mostostal Warszawa“  – už  nutiestą kilometrą automagstralės -  49 mln. zlotų,  „Budimex“ įmonė ima dar daugiau – po 61 mln. zlotų už kilomtetrą magisralės.  Europos  kelių statybos federacijos ekspertų nuomone, kinų pasiūlyta kaina yra dempinginė ir jie Lenkijoje ir kitose valstybėse gali prikrėsti „šunybių: mat kinai sutinka dirbti pusvelčiui. Vietiniai kelininkai kol kas uždirba beveik dvigubai daugiau.

Jeigu kinams nepavyks automagistralės užbaigti laiku, jie gali pamiršti apie būsimus tarptautinius konkursus ne tik Lenkijoje, bet ir visoje Europoje. Skverbimasis į Europos rinką – tokia ir buvo pagrindinė priežastis, dėl ko kinai sutiko dirbi Europoje itin mažomis kainomis. „COVEC“ yra viena iš didžiausių Kinijos kelių tiesimo kompanijų, Azijos žemyne jie jau nutiesė 3000 km greitkelių.

Beje, šiuo metu kinai tiesia dvi A2 atkarpas ir greitai planuoja pradėti Krokuvos aplinkkelį.

Priminsime, kad 91 kilometras automagistralės nuo Lodzės iki Varšuvos lenkams kainavo 3,2 mlrd zlotų. Kai kalbama dėl mūsų krypčių (tarkime, kad ir Via Baltica“ projekto užbaigimo), tai lenkų valdininkai rėžia „tiesiai šviesiai“ – „jums reikia greitkelių, tai patys ir rūpinkitės, o Lenkija pagalvos, prisidėti ar ne”.

Rusija siekia paleisti greitąjį traukinį Maskva-Berlynas per Lenkijos teritoriją. Tuomet kelionė traukiniu tarp Rusijos ir Vokietijos sostinių sutrumpėtų 10 valandų, rašo dienraštis “Gazeta Wyborcza”.

Šis planas turėtų būti paskelbtas birželio mėnesio pradžioje Lenkijos ir Rusijos regionų forumo metu. Greitąjį susisiekimą Rusija planuoja pradėti 2013 metais. Tada kelionė truktų ne 27 valandas, kaip yra dabar, o tik 16,5 valandos. Tačiau norint paleisti tokį traukinį, reikia modernizuoti Rusijos ir Baltarusijos geležinkelį.

Bene pati didžiausia problema yra bėgių pločio skirtumas tarp Rusijos ir Lenkijos. Šią problemą turėtų padėti spręsti ispaniška “Talgo” sistema, kuri automatiškai susiaurina ir praplatina tarpą tarp ratų.

Sovietmečiu per Lenkiją kursavo traukinys Leningradas- Berlynas. Ratai buvo keičiami Balstogės Kuznicoje, tai trukdavo kelias valandas.

Rusijos geležinkelių vicepirmininkas Michailas Akulovas tvirtina, kad ispaniškos geležinkelių susisiekimo sistemos galėtų būti taikomos maršrutuose Maskva-Berlynas ir Maskva-Kijevas, taip pat Maskva-Praha.

Greitojo susisiekimo traukinių paleidimui ruošiasi ir Baltarusija. 2010 metais ji gavo iš Kinijos 3,5 mlrd. JAV dolerių paskolą geležinkelių transporto tinklo modernizavimui.

Maždaug 3 tūkst. žmonių dalyvauja mitinge prie prezidento rūmų Lenkijos sostinėje Varšuvoje, praneša sekmadienį Lenkijos radijas, remdamasi vietos policija.

Daugelis lenkų ragina surengti tarptautinį lėktuvo su aukštais Lenkijos pareigūnais katastrofos netoli Smolensko tyrimą.

Be to, jie reikalauja, kad šalies ministras pirmininkas Donaldas Tuskas atsistatydintų.

Kaip paskelbė opozicinės “Įstatymo ir teisingumo” partijos atstovas spaudai Adamas Hoffmanas (Adamas Hofmanas), policija neleido parlamentarams drauge padėti vainikų ir gėlių prie Prezidento rūmų, nes už apsauginio barjero buvo įleista tik dešimt Seimo deputatų ir žuvusio prezidento Lecho Kaczynskio (Lecho Kačynskio) brolis Jaroslawas (Jaroslavas).

TVN24 duomenimis, po demonstrantų susistumdymo su policininkais, pareigūnai sulaikė tris parlamentarus.

Lenkijos prezidento lėktuvo katastrofos prie Smolensko pirmųjų metinių išvakarėse Varšuvoje įvyko antivyriausybinė, antirusiška demonstracija, kurią surengė jėgos, susijusios su dienraščiu “Gazeta Polska”.

Maždaug du tūkstančiai žmonių žygiavo pro Belvederį, kur gyvena Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis (Bronislavas Komorovskis), pro Lenkijos vyriausybės rūmus, o vėlai vakare žygį baigė prie Rusijos ambasados Lenkijoje pastato, kur sudegino Rusijos premjero Vladimiro Putino iškamšą.

Demonstrantai nešė transparantus su užrašais “Katynės žudynės 1940, Smolensko žudynės 2010″, “Putinas – žudikas, Tuskas – išdavikas”, “Migla nepaslėps Lenkijos išdavikų”, “Smolenskas 2010. Tylėjimas yra melas”.

Dienraščio “Gazeta Polska” vyriausiasis redaktorius Tomaszas Sakiewiczius (Tomašas Sakevičius) Lenkijos spaudos agentūrai PAP sakė, jog “lenkai nori sužinoti, kodėl žuvo jų prezidentas, kuris vyko ne į karą, o pasimelsti prie lenkų didvyrių kapų”.

“Kodėl žuvo mūsų prezidentas, kuris niekam nenorėjo padaryti skriaudos, nes vyko su taikos misija. Jeigu rusai nori tikro susitaikymo, turi kada nors į šiuos klausimus atstakyti”, – rodydamas į Rusijos ambasadą kalbėjo redaktorius.

Pasak jo, demonstrantai reikalauja, kad Lenkijai būtų perduoti visi su Smolensko katastrofa susiję dokumentai, “juodosios dėžės”, lėktuvo nuolaužos.

Sekmadienį, minint Lenkijos prezidento lėktuvo katastrofos pirmąsias metines, Varšuvoje įvyks dar keturios demonstracijos.

Smolensko srities valdžia nusprendė pakeisti atminimo lentą, įrengtą Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio (Lecho Kačynskio) lėktuvo Tu-154 katastrofos vietoje, nes užrašas joje nebuvo suderintas su srities administracija ir miesto savivaldybės institucijomis.

Tai sekmadienį pareiškė Smolensko srities gubernatoriaus sekretorius spaudai Andrejus Jevsejenkovas.

“Kai prie atminimo akmens buvo pritvirtinta lentelė lenkų kalba, Smolensko svečiai, gyventojai ir visuomenės atstovai ne kartą pareiškė dėl to nusistebėjimą ir Smolensko srities gubernatoriui Sergejui Antufjevui, ir Smolensko miesto vadovams”, – sakė A.Jevsejenkovas.

“Atsižvelgdama į tai Smolensko administracija priėmė sprendimą pakeisti atminimo akmens lentelę, kad tekstas, parašytas joje, būtų suprantamas ir Rusijos gyventojams”, – pareiškė jis.

Gubernatoriaus sekretorius spaudai pabrėžė, kad “ir atminimo akmuo, ir teritorija, kurioje jis pastatytas – Smolensko miesto nuosavybė”.

Tuo tarpu radijo stotis “Echo Moskvy”, remdamasi Lenkijos žiniasklaida, praneša, kad dėl atminimo lentelės pakeitimo Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis (Bronislavas Komorovskis) galbūt nepadės gėlių prie memorialo lėktuvo katastrofos netoli Smolensko aukoms.

Atminimo lentą lenkų kalba įrengė lėktuvo katastrofos netoli Smolensko aukų giminaičiai.

Vietoj lentelės lenkų kalba dabar yra kita, dviem kalbomis – lenkų ir rusų, bet tai kitoks variantas. Lenkijos spaudos duomenimis, nėra paminėjimo, kad žuvusieji lėktuvo katastrofoje vyko į atminimo renginius, “skirtus sovietinio genocido Katynės miške, įvykdyto prieš belaisvius Lenkijos karininkus, 70-osioms metinėms”.

Kaip nurodė A.Jevsejenkovas, atminimo akmenį, pastatytą netoli Smolensko, per praėjusius metus aplankė tūkstančiai Rusijos gyventojų.

Smolenske negali būti “objektų, nesuprantamų jo gyventojams”, – pareiškė sekretorius spaudai.

Jokių pasikeitimų Lenkijos prezidento Bronislawo Komorowskio (Bronislavo Komorovskio) apsilankymo Smolenske programoje nebus, sekmadienį agentūrai “Interfax” pranešė Lenkijos URM darbuotojas.

“Kaip ir numatyta programoje, abu prezidentai – Bronislawas Komorowskis ir Dmitrijus Medvedevas – aplankys lėktuvo Tu-154 sudužimo vietą”, – sakė agentūros pašnekovas.

Anksčiau radijo stotis “Echo Moskvy”, remdamasis Lenkijos žiniasklaida, pranešė, kad dėl atminimo lentos pakeitimo pernai įvykusios lėktuvo su Lenkijos delegacija katastrofos vietoje Lenkijos prezidentas B.Komorowskis galbūt nepadės gėlių prie įrengto ten memorialo.

Smolensko srities gubernatoriaus sekretorius spaudai Andrejus Jevsejenkovas sakė, kad srities valdžia nusprendė pakeisti atminimo lentą, kurią įrengė lenkai Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio (Lecho Kačynskio) lėktuvo Tu-154 katastrofos vietoje, nes užrašas joje nebuvo suderintas su srities administracija ir miesto savivaldybės institucijomis.

“Kai prie atminimo akmens buvo pritvirtinta lentelė lenkų kalba, Smolensko svečiai, gyventojai ir visuomenės atstovai ne kartą pareiškė dėl to nusistebėjimą ir Smolensko srities gubernatoriui Sergejui Antufjevui, ir Smolensko miesto vadovams”, – sakė A.Jevsejenkovas.

“Atsižvelgdama į tai Smolensko administracija priėmė sprendimą pakeisti atminimo akmens lentelę, kad tekstas, parašytas joje, būtų suprantamas ir Rusijos gyventojams”, – pareiškė jis.

Atminimo lentą lenkų kalba įrengė lėktuvo katastrofos netoli Smolensko aukų giminaičiai

Dabar vietoj lentelės lenkų kalba yra kita, dviem kalbomis – lenkų ir rusų, bet tai kitoks variantas. Lenkijos spaudos duomenimis, joje nėra paminėjimo, kad žuvusieji lėktuvo katastrofoje vyko į atminimo renginius, “skirtus sovietinio genocido Katynės miške, įvykdyto prieš belaisvius Lenkijos karininkus, 70-osioms metinėms”.

Lėktuvas su oficialia Lenkijos delegacija sudužo netoli Smolensko 2010 metų balandžio 10 dieną. Jame buvo 96 žmonės, tarp jų L.Kaczynskis su žmona, daug žinomų politikų, religijos ir visuomenės veikėjų, kurie vyko į Katynę dalyvauti atminimo renginiuose. Visi jame buvę žmonės žuvo.

Rusijos prezidento žmona Svetlana Medvedeva atvažiavo į Lenkijos ambasadą Rusijoje tragedijos netoli Smolensko, per kurią žuvo Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis (Lechas Kačynskis), metinių dieną.

Ji paliko įrašą užuojautų knygoje.

S.Medvedeva, kurią prie ambasados durų pasitiko Lenkijos ambasadorius Rusijoje Wojciechas Zajaczkowskis (Voicechas Zajončkovskis) su žmona, padėjo vainiką prie L.Kaczynskio su žmona portreto, kuris pastatytas Lenkijos diplomatinės misijos Maskvoje pagrindinėje salėje.

Kalbėdamasi su ambasadoriumi ir jo žmona S.Medvedeva pareiškė nuoširdžią užuojautą žuvusiųjų katastrofoje netoli Smolensko giminaičiams ir artimiesiems, pabrėždama, kad Rusija sielojasi drauge su lenkų tauta.

S.Medvedeva pareiškė nuomonę, kad neigiami dalykai abiejų šalių santykiuose atsitraukė į antrą vietą, ir dabar “reikia žiūrėti į ateitį” Rusijos ir Lenkijos labui.

“Nors ir patirta labai sunki netektis, mūsų širdyse turi pasilikti meilė”, – sakė Rusijos prezidento žmona.