Aleksandras RADCZENKO

Po kelių dienų prasidės Seimo pavasario sesija. Priešpaskutinė šios sudėties sesija, taigi ir vienas iš paskutinių šansų užbaigti nebaigtus teisėkūros darbus. Todėl ir nenuostabu, jog vėl pasigirdo kalbų, kad įsisenėjusi ir visiems jau įgrisusi nelietuviškų vardų ir pavardžių rašymo problema bus pagaliau išspręsta. Pats laikas, turint galvoje, kad šiuo metu giliai Seimo stalčiuose guli jau ne vienas ir ne du projektai, bandantys ją spręsti.

Dar prieš dvejus metus buvo įregistruotas socialdemokratų G.Kirkilo ir I.Šiaulienės Vardų ir pavardžių rašymo įstatymo projektas, kuris iš esmės leidžia originaliai oficialiuose dokumentuose užrašyti bet kurį nelietuvišką vardą ar pavardę lotyniškais rašmenimis (jį perrašant iš vadinamojo oficialaus šaltinio).

Konservatoriai V.Stundys, R.Kupčinskas, A.Ažubalis, A.Bilo­taitė ir kiti įregistravo alternatyvų Vardų ir pavardžių rašymo įstatymo projektą, kuris įteisina dabartinį status quo, o originalią nelietuviškų vardų ir pavardžių rašybą leidžia tik paso kitų įrašų skyriuje. Atsirado ir trečias, pateiktas piliečių iniciatyvinės grupės, surinkusios per 50 tūkst. parašų, – Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo pakeitimo įstatymo projektas, kuris panašus į konservatorių siūlymą: pase ir asmens tapatybės kortelėje piliečio vardas ir pavardė įrašomi lietuvių kalbos abėcėlės raidėmis ir pagal tarimą (dabartinė situacija), o paso kitų įrašų skyriaus pirmajame puslapyje ar asmens tapatybės kortelės kitoje pusėje piliečio pageidavimu gali būti užrašyti ir kita kalba lotyniško pagrindo rašmenimis.

Visi šie projektai – ne be ydų: įrašas paso kitų įrašų skyriuje ar kitoje asmens tapatybės kortelės pusėje neturi teisinės galios, taigi oficialiai nelietuviškas vardas ar pavardė ir toliau lieka iškraipyti. Kita vertus, nelietuviškais rašmenimis užrašytam vardui ar pavardei teisinės galios suteikimas kelia dešiniųjų pasipiktinimą, o dar ir ne visai atitinka Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rekomendaciją.

Komisija dar 2014 m. rekomendavo Lietuvos pilietybę įgijusių užsieniečių ir sutuoktinio užsieniečio pavardę priėmusių piliečių pavardes (taip pat ir jų vaikų pavardes) oficialiuose dokumentuose užrašyti nelietuviškais rašmenimis, o nelietuvių kilmės piliečių vardus ir pavardes ir toliau rašyti lietuviškais rašmenimis pagal tarimą.

Pats komisijos sprendimas taip pat kelia ne ką mažiau abejonių, nes asmenis, kurių teisinė padėtis iš esmės identiška, traktuoja skirtingai, o tai prieštarauja Konstitucijai principui.

Abejotina, ar tarp, pavyzdžiui, lenkų kilmės užsieniečio ir lenkų kilmės Lietuvos piliečio, o tuo labiau tarp lenkų kilmės Lietuvos piliečio, kuris yra užsieniečio sutuoktinis ar vaikas, ir lenkų kilmės Lietuvos piliečio, kuris nėra užsieniečio sutuoktinis ar vaikas, egzistuoja tokie dideli skirtumai, kurie leistų pateisinti skirtingų vardų ar pavardžių rašymo reikalavimų taikymą.

Žodžiu, kuo toliau į mišką – tuo daugiau medžių. Kai kas net siūlo šių problemų sprendimą atidėti bent jau tol, kol užaugs ir subręs nauja Lietuvos politikų karta. Tik ar tokių jaunų ir tolerantiškų politikų mes turime ir artimiausiu metu turėsime?

Daug kam vis dar atrodo, kad jaunimas turėtų būti liberalesnis, laisvesnis, tolerantiškesnis. Bet ar tikrai? Varšuvos universiteto Išankstinių nusistatymų tyrimų centro 18–30 metų lenkų nuotaikų tyrimas, atliktas likus savaitei iki Lenkijos Seimo rinkimų, parodė, kad bent jau Lenkijos jaunimas pastaraisiais metais, priešingai, tapo dar konservatyvesnis.

Jauni lenkai nusivylė liberalizmu. Nusivylė ir dogma, kad jeigu daug dirbsi, investuosi į save, mokėsi daug kalbų, pasieksi sėkmę. Daugumai jaunų Lenkijos gyventojų ši sėkmės formulė taip ir liko tik iliuzija. Nustoję ja tikėti jauni žmonės pradėjo ieškoti sėkmės recepto maištaudami prieš elitą.

„Negalima atmesti, kad neapykanta elitui užmaskuotas karjeros įmonėje troškimas: jaunimas gauna mažus atlyginimus ir nemato perspektyvų uždirbti daugiau ar pasiekti tokios kokybės gyvenimo, kuris užtikrintų jiems protingą minimumą: būsto kreditą, automobilį, keliones, tam tikrą komfortą. O elitas tai turi. Ir net turi daugiau“, – sako lenkų žurnalistas A.Leszczyńskis.

Šiaip ar taip, tarp Lenkijos jaunimo vis didesnį populiarumą įgyja ne liberalai, o kaip tik autoritariniai lyderiai bei jų idėjos, kad „stiprioji valdžia“ išspręs visas problemas, kad kritiška žinias­klaida yra blogis, nes kenkia „tautos vienybei“.

Apklausos dalyviai dažniausiai pasisakė prieš tos pačios lyties asmenų partnerystę, prieš pabėgėlių, ypač musulmonų, priėmimą, reikalavo grąžinti mirties bausmę ir šiaip degė noru parodyti pasauliui lenkų jėgą. Būtent tokios nuotaikos sugrąžino Lenkijoje į valdžią J.Kaczyńskio „Teisės ir teisingumo“ partiją ir atvedė į Seimą dar radikalesnius P.Kukizo endekus-tautininkus.

Nesu tikras, ar tokie tyrimai kada nors buvo atlikti Lietuvoje, bet vargu ar mūsų rezultatai labai skirtųsi. Nes ir be tyrimų matome, kad tendencijos mūsų šalyse yra panašios. Nacionalistų maršai kasmet surenka vis daugiau jaunų dalyvių, tarp jaunimo nemažėja mirties bausmės šalininkų, o nacionalistiniai, rasistiniai ir antisemitiniai proveržiai sulaukia visuotinio pritarimo.

Ši jaunimo neapykanta daug metų ir Lenkijoje, ir Lietuvoje buvo kanalizuojama su emigracijos pagalba. Nepatenkintieji tiesiog išvažiuodavo į Angliją, Airiją ar Norvegiją, dirbdavo, uždirbdavo ir visiškai nesidomėdavo vidiniu Lietuvos politiniu gyvenimu. Bet imigrantų krizė Europoje, prastėjantys ES šalių ekonominiai rodikliai neabejotinai jau artimiausiu metu apribos emigrantų iš Lietuvos skaičių. Ir tada piktus jaunuolius pamatysime prie balsadėžių.

Būtent jų balsų tikisi ir antisisteminiai maištininkai, ir nacionalinių partijų, ir V.Tomaševskio blokas. Vargu ar galima tikėtis, kad su jų pagalba atjaunėjęs Seimas ryšis ryžtingai gerinti santykius tarp lietuvių ir lenkų, kai tautinė nea­pykanta padės atsidurti valdžios olimpe.

Kaip tik dabar Lietuvoje turime pragmatiškų politikų kartą. Tai keturiasdešimtmečiai, kurių skaičius  politikoj didėja, kurie įgauna vis daugiau įtakos. Nors jų galvose irgi nestinga stereotipų ir kompleksų, tačiau bent jau jie yra pasiruošę kalbėtis ir ieškoti kompromisų.

Tai politikų karta, kuri dar pamena sovietinio autoritarizmo bjaurumą, bet užaugo jau nepriklausomoje Lietuvoje. Karta, kurios brendimo laikotarpis sutapo su laikotarpiu, kai pradėjome kritiškai vertinti savo istorijos stabus, perėmėme europines vertybes. Karta, kuri augo pakankamai stabilioje, liberalioje demokratijoje ir kuriai sėkmė nusišypsojo – jie padarė karjerą.

Paradoksalu, bet būtent ši jų sėkmė iš dalies ir ugdo jaunimo neapykantą elitui, nes tai ir pažadino apetitą, ir „užbetonavo“ karjeros liftą dar jaunesniems.

Būtent keturiasdešimtmečių karta dar gali šį tą pakeisti į gera Lietuvos ir Lenkijos santykiuose. Bijau, kad jaunų ir drąsių „revoliucionierių“, sprendžiant iš kai kurių jų pasisakymų, karta, jeigu tik jai pasiseks rinkimuose, šių santykių problemas „išspręs“ taip radikaliai, kad ilgai šių „sprendimų“ nepamiršime.