BFL

Europos Sąjungos (ES) Teisingumo teismas nenustatė tiesioginio pažeidimo dėl Lietuvoje galiojančios tvarkos, kuri reikalauja vardus ir pavardes dokumentuose rašyti tik lietuviškais rašmenimis, tačiau užsiminė, kad nacionaliniam teismui užfiksavus “rimtus nepatogumus” draudimas po santuokos įrašyti originalią nelietuvišką pavardę gali būti įvertintas ES pripažintų laisvių ribojimu.

Ketvirtadienį išvadoje Liuksemburge įsikūręs teismas pažymėjo, kad tvarka, jog piliečio vardas ir iki santuokos turėta pavardė nėra keičiama ir lieka užrašomi tik valstybine kalba, neriboja laisvo asmenų judėjimo.

“Tokios teisės nebuvimas negali atgrasinti Sąjungos piliečio nuo noro pasinaudoti Sutartimi pripažįstamomis judėjimo teisėmis ir tai šiuo atžvilgiu nelaikytina ribojimu”, – rašoma BNS atsiųstame teismo pranešime spaudai.

Tačiau nagrinėdamas prašymą pakeisti moters pavardę santuokos liudijime, ir įrašyti formą su raide w – Wardyn vietoje Vardyn, teismas paskelbė, kad ES pripažįstamos laisvės gali būti netinkamai apribotos, jei atsisakymas pakeisti pavardę gali sukelti “rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų”. Anot ES teismo, tai turi nustatyti nacionalinis teismas.

“Nacionalinis teismas turi nustatyti, ar atsisakymas pakeisti bendrą sutuoktinių pavardę suinteresuotiems asmenims gali sukelti tokių nepatogumų. Jei taip, tai yra Sutartyje kiekvienam Sąjungos piliečiui pripažintų laisvių ribojimas”, – nurodė teismas.

Anot  Liuksemburgo teismo, nacionalinis teismas taip pat turi įvertinti, ar tokiu atsisakymu yra užtikrinama interesų – viena vertus, sutuoktinių teisės į jų asmeninio ir šeimos gyvenimo gerbimą ir, kita vertus, teisėtos atitinkamos valstybės narės valstybinės kalbos ir jos tradicijų apsaugos – pusiausvyra.

ES Teismo nuomone, atsisakymo patenkinti sutuoktinių prašymus neproporcingumą galėtų įrodyti, pavyzdžiui, tai, kad Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyrius pavardę vyrui Wardyn užrašė pagal lenkų kalbos taisykles.

Liuksemburgo teismas taip pat aiškiai pasisakė, kad atsisakymas naudoti diakritinius ženklus, kurie egzistuoja tik Lenkijoje, o ne Lietuvoje, nepažeidžia ES garantuojamų teisių.

ES teismui klausimą pateikė Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas, kuris nagrinėjo lenkų kilmės Lietuvos pilietės Malgožatos Runevič-Vardyn skundą dėl civilinės metrikacijos skyriaus atsisakymo jos vardą ir pavardę gimimo ir santuokos liudijimuose pakeisti perrašant pagal lenkų kalbos taisykles – Magorzata Runiewicz-Wardyn. Bylos duomenimis, šiuo metu su sutuoktiniu Lenkijos piliečiu ji gyvena Belgijoje ir teigia dėl skirtingos pavardės susidurianti su dideliais sunkumais privačiame ir profesiniame gyvenime.

Lietuva šioje byloje laikosi pozicijos, kad ES teisė nėra pažeidžiama, o šalis turi visišką laisvę apsispręsti, kaip reglamentuoti pavardžių rašymo klausimus. Dabar Lietuvoje visos pavardės turi būti rašomos naudojant tik lietuvių kalbos abėcėlę, kurioje nėra tokių raidžių kaip w ar q.

"Veido" archyvas

Diplomatų ir politikų veidai bylojo apie prieštaringas nuotaikas

Pasak lenkų istoriko Adamo Michniko, pavardžių rašymas, atrodantis tarsi smulkmena, ilgainiui, kaip ir bet kuris iš pradžių smulkmeniškas rodęsis, bet nesprendžiamas reikalas gali tapti didelio skandalo priežastimi. “Mes negalime, neturime žodžių, kaip paaiškinti įvairiems lenkų radikalams, kodėl Lietuvoje gyvenantis lenkas negali rašyti savo pavardės lenkiškai, jeigu Lenkijoje gyvenantys lietuviai gali rašyti savo pavardes lietuviškai, – kalbėjo A.Michnikas. – Tų radikalų tarsi ir nedaug, bet jeigu plauki valtimi per banguotus vandenis, o radikalai sėdi ant valties borto, jie gali ir apversti tą valtį”.

Tad šiandien abiejų “strateginių partnerių” santykiai tokie, kad Lenkijos užsienio reikalų ministras nesikalba su kolegomis iš Lietuvos net per daugiašalius renginius. Apie dvišalius susitikimus nėra ko ir kalbėti: Lietuvos atstovams dabar iš esmės nepavyksta pasikalbėti su aukšto rango lenkų politikais. Per pastarąjį susitikimą su Lenkijos diplomatais Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas E.Zingeris patikino, kad kovoje dėl pavardžių sugrąžinimo lenkams pralaimėtas mūšis, bet ne karas, ir Lietuva tikrai įgyvendins savo pažadą.

Bet susitikime dalyvavę Lietuvos diplomatai vėliau komentavo, kad nors jų kolegos lenkai diplomatiškai linksėjo galvomis, jų skeptiškos šypsenėlės ir pabrėžtinai šalta renginio atmosfera rodė, kad lietuvių pažadais jau nebetikima. Apie kitus klausimus, abi valstybes siejančias bendras vertybes Varšuvoje iš viso nekalbama. Per vieną Lietuvos ir Lenkijos vyriausybinių delegacijų susitikimą premjeras D.Tuskas, lietuviams pradėjus kalbėti apie vertybes, tik nusijuokė ir tarė: “Šiandieną pasaulyje yra tik dvi vertybės – nafta ir dujos”.

Viešėdami Varšuvoje apie žlungančią strateginę partnerystę atvirai prabilo ir Lietuvos politikai.

Lietuvos draugai žuvę

“Dabar ne sovietų laikai, tad nebeturime patys sau meluoti, – paprašytas įvertinti dabartinę Lietuvos ir Lenkijos santykių būklę “Veidui” sakė Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas E.Zingeris. – Stovime ties didelės duobės mūsų santykiuose pradžia. Dabar, po L.Kaczynskio ir užsienio politiką kūrusios jo komandos žūties, Lietuva prarado Lenkijoje savo svarbiausius užtarėjus. Šiandieniniai Lenkijos vadovai – tai praktiški ir pragmatiški žmonės, kurie apie valstybių santykius sprendžia pagal šių šalių ekonomikos dydį. Šiuo požiūriu vertinant, Lietuva atrodo be galo menka. Tuo tarpu tie žmonės Lenkijoje, kurie apie valstybių santykius sprendė pagal mūsų bendrą praeitį, pagal bendrus didvyrius, pradedant Tadu Kosciuška ir baigiant Emilija Pliateryte, pagal bendras europines vertybes, šiandien arba žuvę, arba atsidūrę opozicijoje”.

Pasak E.Zingerio, Lietuva, kurios netesėtus įvairiausius pažadus lenkų bendruomenei ir Lenkijai jau galima būtų leisti atskira knyga, šiandien pateko į nepavydėtiną padėtį. Greitai Lietuvos santykiai su Lenkija gali būti lyginami su visą Europą juokinančiais Vengrijos ir Slovakijos santykiais. Juk teko girdėti, kaip slovakai vežimu užtvėrė kelią į savo šalį vengrų prezidentui, nors formaliai Europos Sąjungoje jokių sienų nėra.

“Mes privalome turėti jėgų išspręsti pavardžių (ir ne tik lenkiškų) rašymo klausimą, – sakė E.Zingeris. – Lietuvos tapatybė nuo to tikrai nenukentės. Bet prieš tai turime lenkų kolegoms pasakyti, kad ir jie neturėtų susikoncentruoti vien į etnografinių klausimų sprendimą. O atlikę savo lig šiol nepadarytus namų darbus, apvalę Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus nuo radikalių elementų, mes turime susitikti su pagrindinių Lenkijos partijų vadais ir vienu smūgiu pribaigti visus ligšiolinius ir, deja, beveik sėkmingus bandymus sugriauti Lietuvos ir Lenkijos strateginę brolybę”.

E.Zingeris tiki, kad šitai pavyks padaryti gal net šiais metais.

"Veido" archyvas

Per vyriausybinių delegacijų susitikimus Lenkijos premjeras D.Tuskas jau nebenori girdėti lietuvių kalbų apie vertybes

Lietuvos politikai jau neslepia, kad dėl nepadarytų namų darbų, susijusių su lenkiškų pavardžių rašymu, santykiai su daugybe metų strategine partnere vadinta Varšuva pateko į aklavietę.

Praėjusią savaitę grupė senų Lietuvos sąjūdžio, Lenkijos “Solidarumo” veikėjų ir abiejų šalių istorikų mūsų ambasados pastangomis Varšuvoje susirinko aptarti bendrų darbų, kovos su abiejų tautų draugystei trukdančiais mitais ir stereotipais, prisiminti bendrų kovų dėl laisvės ir nepriklausomybės. Ta proga buvo pristatyta ir abiejų šalių istorikų parengta knyga: “Solidarnosc” – Sąjūdis: strateginės partnerystės pradžia”.

Deja, nors viešai liejosi kalbos apie draugystę ir tarpusavio supratimą, dalytasi prisiminimais, kaip kadaise bendromis jėgomis įveikta KGB klasta atskirti Vilniaus kraštą nuo Lietuvos, sunku buvo atsikratyti įspūdžio, kad politinių kovų veteranai kalba apie tuos puikius laikus, kuriems sugrįžti nelemta.

Raidės “w” problema

Kad ir kur krypdavo kalba, anksčiau ar vėliau būdavo grįžtama prie vieno ir to paties klausimo: kodėl lietuviai nenori tęsėti dar 1994-aisiais, pasirašant Lietuvos ir Lenkijos sutartį, iškilmingai duoto pažado leisti Lietuvos lenkams rašyti savo pavardes taip, kaip jos turi būti rašomos iš tikrųjų? Ypač skausminga ši tema lenkams tapo po šviesaus atminimo prezidento Lecho Kaczynskio žūties.

Likus vos kelioms dienoms iki katastrofos Vilniuje lankęsis L.Kaczynskis į Lietuvą vyko iš esmės tam, kad parvežtų į Varšuvą žinią, jog Lietuvos Seimas pritarė Vyriausybės siūlymui ir lenkai atgavo dar sovietų atimtas savo tikrąsias pavardes. Kartu L.Kaczynskis būtų neleidęs jo nekentusiam užsienio reikalų ministrui Radoslawui Sikorskiui pasipuošti “lietuvių nugalėtojo” laurais. Mat šis net kelis kartus viešai pakartojo, kad tol nekels kojos į Lietuvą, kol nebus išspręstas pavardžių rašymo klausimas.

Taip Lenkijos užsienio reikalų ministerija davė suprasti, kad “klausimas dėl raidės w” (kaip populiariai vadinama pavardžių rašymo problema) su Lietuva bus sprendžiamas ne derybomis ir įkalbinėjimu, bet iš jėgos pozicijų. O prezidentas L.Kaczynskis tikėjo galįs įrodyti savo politiniams priešininkams, kad su Lietuva galima susitarti broliškai ir kaimyniškai, nepamirštant strateginės partnerystės dvasios, kaip tą jam buvo prižadėjusi prezidentė Dalia Grybauskaitė. Bet Vilniuje jo laukė antausiui prilygstantis Seimo sprendimas premjero Andriaus Kubiliaus siūlytas pavardžių rašybos taisykles atmesti.

Kokią reikšmę plėtojant Lenkijos ir Lietuvos santykius įgavo pavardžių rašymo klausimas, susitikime su savo senais draugais, dabar įtakingais Lietuvos politikais ir visuomenės veikėjais – Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininku Emanueliu Zingeriu, premjero patarėju advokatu Czeslawu Okinczycu, istoriku Alvydu Nikžentaičiu ir kitais – per knygos “Solidarnosc” – Sąjūdis: strateginės partnerystės pradžia” pristatymą, kuris vyko įtakingiausio, šiuo metu premjerą Donaldą Tuską ir valdančiąją Piliečių platformos partiją remiančio dienraščio “Gazeta Wyborcza” redakcijoje, vaizdžiai aiškino vyriausiasis redaktorius Adamas Michnikas.

Europos Sąjungos (ES) Teisingumo Teismas gali atverti galimybę lenkų kilmės Lietuvos gyventojams pavardes rašyti lenkiškai, tikisi dienraštis “Rzeczpospolita”, aprašantis Lietuvos pilietės skundą.

Skundas Liuksemburge įsikūrusiam ES teismui pateiktas 2009 metų liepą. Jį savo ir žmonos Malgožatos Runevič-Vardyn vardu pateikė Europos Komisijoje Briuselyje teisininku dirbantis Lenkijos pilietis Lukaszas Wardynas (Lukašas Vardynas).

Vyras prašo nustatyti, ar Lietuvos įstatymai nediskriminuoja Lietuvos lenkų ir ar lenkiškų pavardžių pakeitimas nevaržo laisvo asmenų judėjimo. Skundo autorius pabrėžia, kad Lietuvos Konstitucija garantuoja lygų visų šios šalies piliečių traktavimą, o Civilinis kodeksas – teisę į nuosavą pavardę.

“Mūšis gali pasibaigti dar šiais metais, ir jo sėkmė atvers kelią į pavardės rašymą gimtąja kalba dar apie 240 tūkst. Lietuvoje gyvenančių lenkų”, – rašo “Rzeczpospolita”.

Dienraštis teigia, kad tai pirmas tokio pobūdžio skundas Liuksemburgo teisme dėl pavardžių rašymo.

“Jeigu Europos Teisingumo Teismas pripažins, kad Lietuvos lenkai diskriminuojami, Lietuva, būdama ES narė, turės leisti rašyti lenkams pavardes gimtąja kalba ir netgi pakeisti šalies Konstituciją”, – mano dienraštis.

Ginčas kilo po to, kai Vilniuje gimusi ir augusi Lietuvos pilietė Malgožata Runevič-Vardyn – taip įrašyta jos pase – išvažiavo studijuoti į Varšuvos aukštąją prekybos mokyklą, ją baigė ir čia apsigynė daktaratą. Visuose lenkiškuose dokumentuose ji egzistuoja kaip Malgorzata Runewicz-Wardyn.

Pasak skundo autorių, ieškant darbo, norint apsidrausti, apsistojant viešbutyje ir net pasirašant išspausdintus mokslinius darbus, kyla problemų aiškinantis, ar tai ta pati moteris.

Lietuvos Seimas šį mėnesį atmetė Vyriausybės siūlymą įteisinti pavardžių rašybą dokumentuose originalo kalba lotyniško pagrindo rašmenimis.