Aplinka. Uraganų ir erozijos veikiamas Lietuvos pajūris jau netolimoje ateityje įgis naują veidą. Kurios šalies – Olandijos ar Lenkijos praktika bus pasiremta, dar svarstoma. Bet tuo, kad nuolatinį krantų papildymą smėliu keis apsauginiai pylimai ir betoninės krantinės, mokslininkai neabejoja.

Lietuva, kaip ir kitos šalys, dėl klimato kaitos, pasaulinio vandenyno lygio kilimo, pastarąjį dešimtmetį padažnėjusių audrų, smėlio sąnašų krante ir priekrantėje mažėjimo, kitų gamtinių ir antropogeninių priežasčių susiduria su intensyvios erozijos procesais krante.

„Tik ruošdamiesi blogiausiam scenarijui galime numatyti, ko iš tiesų prireiks Lietuvos  krantų apsaugai“, – aiškina studiją apie Baltijos jūros krantų erozijos problemas su kitais mokslininkais parengęs Klaipėdos universiteto mokslininkas dr. Petras Zemlys.

Priešingai nei kitos Baltijos šalys ar Lenkija, Lietuva iki šiol neturi rizikos prevencijos strategijos. Jūros poveikį šalies krantams apžvelgę mokslinės studijos bendraautoriai mano, kad tai būtina, nes jau per artimiausius dešimtmečius gali tekti keisti šiuo metu Baltijos pajūryje taikomas krantų apsaugos priemones.

„Mūsų šaliai būtinas ne tik ilgalaikio stebėjimo planas, bet ir nuolatiniai detalūs visos kranto zonos, tai yra paplūdimio ir priekrantės, skersinio profilio matavimai, uosto įtakos didėjimo kranto zonos gamtiniam karkasui vertinimas ir nemažos lėšos“, – vardija geomorfologė dr. Leonora Živilė Gelumbauskaitė.

Dėl klimato šiltėjimo vis labiau kylant vandens lygiui tikėtina, kad jau 2050-aisiais Klaipėdos miestui gali prireikti apsauginių pylimų, kuriuos Olandija stato nuo XVIII a.

Jos teigimu, Lietuvos mokslininkams, šiandien svarstantiems pajūrio problemas, besiremiantiems istoriniais ir archyviniais duomenimis, akivaizdžiai trūksta šiuolaikinių modernių tyrimo ir stebėjimo priemonių. Į kranto zoną kaip į bendrą geosistemą žvelgti siūlanti mokslininkė užsimena, kad greitų sprendimų reikalauja ne tik paplūdimyje bei apsauginiame kopagūbryje, bet ir povandeniniame šlaite vykstantys hidrodinaminiai procesai.

Paklausta, kokia praktika šioje srityje remiasi latviai ir estai, profesorė tikina, kad kiekvieni turi savitas, būtent jų regionui būdingas metodikas, tačiau Lietuvai labiau tiktų Lenkijos patirtis. Lenkai daugiau nei 40 metų turi krantų stebėsenos stotį, kurioje atliekami ilgalaikiai krantų būklės matavimai. „Reikėtų ir mums Lietuvos pajūryje turėti tokią stotį, tada žinotume, su kuo susiduriame ir kokią priemonę taikyti tikslingiausia“, – mano L.Ž.Gelumbauskaitė.

O štai Mokslinės studijos „Baltijos jūros krantų erozijos problemų analizė ir sprendimo būdai“ vadovo, Gamtos tyrimų centro profesoriaus akademiko Algimanto Grigelio teigimu, dėl klimato šiltėjimo vis labiau kylant vandens lygiui tikėtina, kad jau 2050-aisiais Klaipėdos miestui gali prireikti apsauginių pylimų, kuriuos Olandija stato nuo XVIII a. (žemiau jūros lygio esanti šalis taip išsaugojo savo teritoriją).

Tačiau L.Ž.Gelumbauskaitės nuomone, lyginti Olandijos ir Lietuvos krantų negalima, nes skiriasi jų geografinės sąlygos (Baltijos jūra yra viduržemyninė, o Šiaurės jūra – šelfinė). Tai reiškia, kad kranto zonoje vyksta gana skirtingi hidrodinaminiai procesai. Mokslininkės teigimu, skiriasi ir vidurkinės metinės erozijos reikšmės. Tarkime, Rygos įlankoje jos siekia 1,2 metro, ties Klaipėda – 0,5–1 metrą, Kuršių nerijoje – 1,3 ir 1,8 metro, o Olandijos krantuose – 3–4 metrus.

Kaip vieną svarbių veiksnių, lemiančių krantų eroziją, mokslininkai nurodo išilginio nuo Sambijos pusiasalio iš pietų į šiaurę einančio nešmenų srauto susilpnėjimą, dėl kurio sumažėja į Lietuvos pajūrį patenkančio smėlio kiekis. Mokslininkų teigimu, smėlio mažėja pirmiausia povandeniniame šlaite, todėl jūra jo pasiima iš pakrantės. Tai rodo, pavyzdžiui, 2014 m. rudenį krante prie Melnragės aptiktos senovinio medinio laivo liekanos.

Kaip žinoma, 2007–2013 m. Palangos paplūdimių maitinimas smėliu buvo finansuojamas iš Europos Sąjungos lėšų. Per pastaruosius trejus metus iš Aplinkos apsaugos rėmimo programos krantotvarkos priemonėms Baltijos jūros krante įgyvendinti skirta suma siekė 560 tūkst. eurų. Taigi stichijai žalojant krantus atstatomiesiems darbams prireikia nemažai lėšų. 2015 m. krantams tvarkyti numatyta apie 75 tūkst. eurų, tačiau svarstoma, kad to nepakaks nė audros padariniams pašalinti. Guodžia tik tai, kad aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas yra užsiminęs, jog bus ieškoma europinių lėšų.

Siekiant išsaugoti problemiškiausias pajūrio vietoves – Palangą ir Melnragę, Klaipėdos universiteto Geofizinių mokslų katedros profesorės Ingos Dailidienės nuomone, tikslingiausia taikyti kompleksines krantų apsaugos priemones, paremtas mokslinėmis studijomis. Pasaulinė praktika rodo, kad dažniausiai tokiomis aplinkybėmis pasitelkiamos vadinamosios minkštosios krantosaugos priemonės, o kietųjų imamasi tik tuomet, kai jau nebėra kitų galimybių sustabdyti krantuose plintančio erozijos proceso.

Mokslininkų nuomone, Lietuvos pajūrio maitinimo smėliu nepavadinsi ilgalaike efektyvia priemone, tačiau šiuo metu ji tinka.

Ir L.Ž.Gelumbauskaitės, ir P.Zemlio, ir daugumos kitų „Veido“ kalbintų mokslininkų nuomone, Lietuvos pajūrio maitinimo smėliu nepavadinsi ilgalaike efektyvia priemone, tačiau šiuo metu ji tinka. Praūžęs uraganas „Feliksas“, Klaipėdos universiteto Gamtos ir matematikos fakulteto Geofizinių mokslų katedros vedėjos doc. dr. Loretos Kelpšaitės teigimu, kaip tik ir yra reikiamas įrodymas, kad Palangos pakrančių papildymas smėliu pasiteisina: „1999 m. po uragano „Anatolijus“ labiausiai nukentėjo centrinis Palangos paplūdimys, o „Feliksas“, nors ir sumažinęs smėlio atsargas Palangoje, labiau kirto menkai apsaugotiems Melnragės, Smiltynės, Karklės bei piečiau esantiems Palangos paplūdimams. Dėl kylančio vandens lygio dar negalime tiksliai pasakyti, kokio pločio Palangos paplūdimiai pasitiks mus vasarą, bet tikimės, kad ne siauresni nei 2014 m.“

Akademiko A.Grigelio vertinimu, vadinamųjų minkštųjų priemonių ateityje tiesiog nebepakaks, todėl kai kuriose pajūrio vietose teks tvirtinti krantus, statyti pylimus ir bangolaužius. Trumpiau sakant, teks pasitelkti kietąsias apsaugos priemones.

Dar 2007 m. dėl Lietuvos pajūrio padėties surengtame tarptautiniame pasitarime pabrėžta, kad ir kitos šalys taiko panašius krantotvarkos metodus, kai pirmenybė teikiama minkštosioms krantotvarkos priemonėms (kranto ir priekrantės papildymui smėliu, apsauginio paplūdimio kopagūbrio tvirtinimui, želdinimui ir kt.).

Dėl kietųjų krantotvarkos priemonių – hidrotechninių įrenginių vėliau gali būti išplauti gretimi ruožai, todėl tai taikoma tik tuo atveju, kai kyla grėsmė gyventojams. Pildant krantą ir priekrantę atvežtiniu smėliu optimalus rezultatas pasiekiamas, kai 85 proc. smėlio yra skiriama priekrantei papildyti. Sutarta, kad ateityje būtina peržiūrėti Lietuvos Baltijos jūros krantotvarkos strategines nuostatas.

Svarstydamas, kas lemia prastėjančią Lietuvos pakrančių padėtį, A.Grigelis atkreipia dėmesį į tai, kad jūros krantų ardymą sukelia įprastai sausio mėnesį pajūryje siautėjantys uraganai. Iki pasiekdami Lietuvos pajūrį pakeliui jie siaubia kitų Vakarų Europos valstybių krantus, bet iki galo neišsikvepia.

Kasmet vandens lygiui kylant keturiais milimetrais žmogui įsikišti tiesiog būtina.

Kone keturias dešimtis metų Lietuvos pajūrio krantus tyrinėjantis prof. Rimas Žaromskis pajūryje siautėjančių uraganų pasekmės apibūdina kaip skaudžias ir pražūtingas. „Kasmet vandens lygiui kylant keturiais milimetrais žmogui įsikišti tiesiog būtina. Šiuo metu smėliu maitinami labiausiai nuo uraganų ir erozijos nukentėję paplūdimiai. Manau, ir ties Būtinge būtų galima statyti kopagūbrį, o esant reikalui – nuolat jį aukštinti. Ne mažiau rimtus klausimus tenka spręsti Melnragėje“, – pastebi specialistas.

Jam pritaria ir A.Grigelis: „Dar 2005 m. po „Ervino“ uragano juokavome, kad jei nieko nesiimsime, ateis diena, kai Palangos Meilės alėją valtele lankysime. Taigi po ilgų diskusijų buvo nuspręsta labiausiai stichijos nuskriaustus paplūdimius maitinti smėliu.“

Deja to, kas daroma šiandien, mokslininko įsitikinimu, nebepakanka. Neatliekami ilgalaikiai stebėjimai ir nėra sutarimo, kaip bus elgiamasi dėl vis labiau juntamos klimato kaitos kylant vandens lygiui. Politikai vis dar per menkai įsiklauso į mokslininkų rekomendacijas. „Toks įspūdis, kad Lietuva daug kur stokoja globalesnio žvilgsnio ir mąstymo. Niekas nesvarsto, kokį paplūdimį turės mūsų vaikai. Gyvenama tik šia diena. Bet juk galima rasti būdų, kaip nepakenkiant nei gamtai, nei žmogui išsaugoti tai, ką turime šiandien“, – teigia studijos apie krantų eroziją vadovas.

Žvelgdamas į ilgalaikę (iki 2050 m.) Lietuvos pajūrio perspektyvą A.Grigelis pabrėžia, kad vien smėlio papildymu pajūrio išsaugoti nebepavyks. Jo teigimu, jau šiandien esama nemažos grėsmės, kad tam tikri pajūrio plotai gali būti semiami jūros. Šiauriau Klaipėdos uosto esanti Pirmoji Melnragė įvardijama kaip bene labiausiai veikiama Klaipėdos jūrų uosto vartų, kurie ir stabdo smėlio judėjimą. Dėl šios priežasties minėta teritorija nuolat išplaunama. Gelbėjant šią zoną nuo erozijos, mokslininkų nuomone, ateityje gal ir reikėtų imtis kietųjų priemonių.

Niekas nesvarsto, kokį paplūdimį turės mūsų vaikai. Gyvenama tik šia diena.

Remdamasis ilgamečiais stebėjimais Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Jūrinių prognozių skyriaus vedėjas Lionginas Pakštys atskleidžia, kad stiprūs vakarų bei pietvakarių vėjai ties Lietuvos pajūriu sukelia iki 4–6 m aukščio bangas. Vandens lygiui pakilus iki pusantro metro ir į krantą verčiantis 5,5 m bangoms, prieškopę jūros vanduo skalauja 4–4,5 m aukštyje. Rytinėje Baltijos pakrantėje siautėjantys ciklonai sukelia jūros vandenis. Dėl vadinamosios cikloninės jūros bangos uraganinių vakarų vėjų vandens lygis pakyla pusantro metro ir daugiau. Rekordinis vandens lygio pakilimas Klaipėdos uoste registruotas 1967 m. spalio 18 d. – 186 cm virš Baltijos sistemos „0“. Įsimintinas buvo ir pajūrį siaubusio uraganinio vėjo greitis – 40 m/s.

Šiek tiek menkesni, bet ne mažiau atšiaurūs vėjo gūsiai siautėjo ir 2005 m. šėlstant uraganui „Ervinas“ (32 m/s) bei 2015 m. įsismarkavus „Feliksui“ (29 m/s). Dėl pakrantei padarytos žalos minimi 1999 m. siautęs „Anatolijus“ bei 2007 m. bėdos pridaręs „Kirilas“.

Taigi įrodymų, nuo ko kenčia krantai, kur kas daugiau nei reikia.

L.Pakščio aiškinimu, ciklonai, slinkdami virš Baltijos jūros, sukelia smarkius vėjus, dėl kurių ne tik griūva pastatai, verčiami medžiai, išvartomi ir išlaužomi miškai, bet ir pasitaiko žmonių aukų. Šioje teritorijoje įsikūrę per 227,6 tūkst. gyventojų (Neringos, Klaipėdos miesto ir rajono, Palangos miesto savivaldybių teritorijose), o kur dar judrus Klaipėdos valstybinis jūrų uostas.

Nors mokslininkai ir sutaria, kad uraganų Lietuvoje nedaugėja, jų siautėjimo trukmė pastebimai išsitęsia (anksčiau tai trukdavo vos 4–5 valandas, o dabar užsitęsia ir iki kelių parų). Atsižvelgiant į Tarptautinės klimato kaitos komisijos prognozes, tikėtis gerų naujienų, bent jau artimiausiu metu, neverta. Dėl klimato kaitos vis labiau šylant Žemės temperatūrai ir kylant pasaulinio vandenyno lygiui uraganai tampa vis nuožmesni. Taigi tenka svarstyti, kaip būtų galima bent kiek sušvelninti neigiamą jų poveikį.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos skyriaus specialistas Justinas Kilpys mano, kad lietuviams teks apsiprasti su gyvenimu gerokai kitokiame pasaulyje, nei jie gimė: „Ateityje tikrai netrūks įtampos dėl gyventojų saugumo, dėl geriamojo vandens ir maisto atsargų.“

Ateityje tikrai netrūks įtampos dėl gyventojų saugumo, dėl geriamojo vandens ir maisto atsargų.

Su juo linkęs sutikti ir Floridos universiteto vandenynų atmosferos prognozavimo studijų vadovas Ericas Chassignetas. Jis pabrėžia, kad per pastarąjį dešimtmetį labai stipriai šilęs pasaulio klimatas skirtingoms šalims darė ir tebedaro vis kitokį sociologinį bei ekonominį poveikį.

Būtent dėl šios priežasties, klimatologės ir fizikos mokslų daktarės Audronės Galvonaitės manymu, pats laikas sukrusti ir pasvarstyti, ar sugebėtume išlikti be interneto ir elektros (klimato anomalijos žmones dažnai be to palieka), taip pat metas susiimti dėl neatsakingo ir itin patogaus gyvenimo  būdo (į aplinką išmetamo vis didesnio CO2 kiekio), nes klimatas dėl šių veiksnių kasdien ir įgauna vis didesnį pokyčių mastą.

Kaip matyti iš atliktos Eurobarometro apklausos, beveik penktadaliui mūsų šalies gyventojų klimato kaita šiandien rūpi mažiausiai – jie visiškai nesistengia kovoti su jo kaita, o štai Vakarų europiečiai kur kas stropiau rūšiuoja atliekas, renkasi ne taip aplinką teršiančius automobilius, aktyviau prisideda prie atsinaujinančių energijos šaltinių plėtros. Kad ir kaip nesmagu pripažinti, nemaža dalis lietuvių tapo vartotojiškos visuomenės įkaitais, nenorinčiais mažinti savo poreikių, nepastebinčiais, kad dėl nesibaigiančio vartojimo kenčia mus supanti aplinka.

Ateities prognozes sudarinėjantys mokslininkai įprastai atsižvelgia į kelis scenarijus (optimistinį, realistinį ir pesimistinį), leidžiančius numatyti visus tikėtinus variantus. Taigi ir Lietuvos mokslininkų atliktoje studijoje aptariama, kas būtų, jei vandens lygis per šimtą metų kiltų dešimt, penkiasdešimt, devyniasdešimt ar trisdešimt, šešiasdešimt, šimtu centimetru. Tik šie pasvarstymai ir leidžia numatyti, kokiomis aplinkybėmis paplūdimiai gali būti semiami.

„Baltijos pajūris pagal atliktus matavimus patenka į zoną, kuri bus paveikta kylančio jūros vandens lygio. Tiesa, mūsų jūros lygio kilimas nėra didelis, palyginti su pasauliniu vandenynu. Pagal pesimistinį scenarijų skaičiuojama, kad per artimiausią šimtmetį jis šoktelės nuo pusės iki vieno metro. Ir nors mums tai neatrodo daug, to pakaks, kad kai kurios pasaulio salos panirtų po vandeniu. Lietuvoje didžiausias pavojus kils Klaipėdos uostui palei Danės upę, Nemuno deltai bei Ventės ragui“, – neabejoja A.Galvonaitė.

Tarpvyriausybinės klimato kaitos tarybos (angl. IPCC) ataskaitoje taip pat užsimenama, kad laikui bėgant neliks Amsterdamo, Venecijos ir Niujorko pakrančių. Taigi kalbos apie tai, kad kažkada gali nelikti ir Palangos, jau nėra tokios iš piršto laužtos.

Ekspertai vieningai atsako: kuo mažiau kenkti pajūrio augmenijai, neardyti kopų ir mažinti rekreacinę veiklą.

Svarstant apie pajūrio ateities perspektyvas, kurios neabejotinai bus nulemtos klimato kaitos, norisi klausti, ką dar šiandien galime padaryti. Ekspertai vieningai atsako: kuo mažiau kenkti pajūrio augmenijai, neardyti kopų ir mažinti rekreacinę veiklą. Jie taip pat ragina atsisakyti daugeliui patogaus ir įprasto gyvenimo būdo, pavyzdžiui, važinėjimą automobiliu keisti į viešąjį transportą ar dviratį. Tik reikėtų nuoširdžiai paklausti, kiek mūsų tam iš tikrųjų ryžtųsi.

Žinant, kad anglies dvideginio koncentracija atmosferoje šiuo metu didžiausia per pastaruosius 800 tūkst. metų, be abejo, vertėtų įsiklausyti. Klimatologai neabejoja, kad sumažinę šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą situaciją dar galėtume sušvelninti, tačiau vien tam, kad ji normalizuotųsi, prireiktų šimto metų.

Prisiminus tai, kad kone dvidešimt metų pasaulio valstybėms taip ir nepavyksta susitarti, kaip būtų galima apriboti atmosferos taršą anglies dvideginiu ir pristabdyti klimato kaitą, piliečių iniciatyva, matyt, ir telieka vienintelė efektyvi priemonė, turint omenyje maisto, pramonės, transporto ir energijos taupymą.

Jei kiekvienas iš septynių milijardų planetos  gyventojų žengtų bent po mažą žingsnį, pokyčius išvystume. Deja, kol kas stokojame žvilgsnio į ilgalaikę perspektyvą ir gyvename labiau šia diena.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas 2015 m. vasario mėnesį savaitraštyje “Veidas”