Šią vasarą mokslinį pranešimą politologams ir ekonomistams Lenkijoje skaitęs vienas garsiausių šios šalies ekonomistų, šoko terapijos tėvu vadinamas Leszekas Balcerowiczius sulaukė tiesmuko studento iš Vokietijos klausimo: jei Lenkijos ekonomika tokia stipri, kodėl prekės pas jus kainuoja 30–40 proc. pigiau negu Vokietijoje? L.Balcerowiczius, žinoma, nesutriko: „Vokietija savo gerovę kūrė nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, o Lenkija – nuo Sovietų Sąjungos žlugimo. Duokite mums tiek pat metų, ir mes pasivysime Vokietiją.“
Rima JANUŽYTĖ
Lenkija – bene vienintelė pokomunistinė valstybė, kurioje pasiteisino šoko terapija. Ją valstybei paskyrusio L.Balcerowicziaus pastangomis šalyje buvo pakloti pamatai ekonominiam klestėjimui, kurio vaisius lenkai raškė ir pasigardžiuodami krimto net tuomet, kai visa Europa susigūžusi po stalu rinko sausus trupinius palūkanoms mokėti prasidėjus pasaulinei finansų krizei.
Bet ar Lenkijos ekonomikai būtų į naudą dar viena galinga elektros iškrova? Tokį receptą su neprognozuojamomis pasekmėmis žada dešiniąja save vadinanti nacionalpopulistinė katalikų partija „Teisė ir teisingumas“ (lenk. PiS), ketinanti smogti Lenkijos biudžetui iš peties.
Kitaip „Teisės ir teisingumo“ rinkimų pažado Lenkijoje trumpinti pensinį amžių nepavadinsi. Dar mažiau tai norisi vadinti dešiniuoju siūlymu, nors jis skamba būtent iš dešinę politikos kryptį pasirinkusių politikų lūpų.
Tikrieji dešinieji – kadenciją baigiantys liberalai iš „Piliečių platformos“ (PO) tokius siūlymus vadina grasinimais sužlugdyti Lenkijos ekonomiką.
Pragaištingais vadinami ir konservatorių užmojai naujais mokesčiais apkrauti bankus bei prekybos centrus ir pristabdyti ekonomikos liberalizavimą.
Vytauto Didžiojo universiteto docentas dr. Andžejus Pukšto pripažįsta, kad liberalai šalį į rinkimus atveda su tikrai neblogais ekonominiais rodikliais: sumažėjo nedarbas, ekonominė šalies būklė gerėja, atlyginimai kyla. Tačiau jeigu po rinkimų į valdžią ateis politinės jėgos, kurios bandys įgyvendinti populistines programas, ūkio kritimas, pasak A.Pukšto, gali būti net labai skausmingas.
Scena – dešiniųjų
Liberalai artėjant rinkimams perspėja lenkus, pasiryžusius balsuoti už katalikišką partiją, kuri nuo 2007 m. lindėjo opozicijoje, o naują kvėpavimą įgavo tik partijos viduje prasidėjus kartų kaitai – iš politikos olimpo pasitraukus jos veteranui Jaroslawui Kaczynskiui, užleidusiam vietą jaunajai kartai – prezidento rinkimus šiemet laimėjusiam jaunam ir žvitriam Andrzejui Dudai bei naujai partijos lyderei Beatai Szydlo, kuri po rinkimų greičiausiai užims Lenkijos premjero postą.
„Abi rankos dešinės būti negali, tad kažkuri viena apsimeta“, – sako liberalai, kaltindami partiją „Teisė ir teisingumas“ kvailais ir pavojingais pažadais.
Bet gal liberalų priekaištai – tik rinkimų kovos dalis, o dešiniosiomis save vadinančios Lenkijos partijos tikrai yra dešiniosios?
A.Pukšto įsitikinęs: tikrai ne. Kaip ir visoje Europoje, Lenkijoje klasikinis pasidalijimas į kairę ir dešinę daugeliu atvejų ištirpsta. „Jei pažiūrėtume į „Teisės ir teisingumo“ socialinę programą, taptų akivaizdu, kad jie labai socialiai orientuoti, o jei kalbėtume apie jų ekonomikos viziją, tai absoliučiai socialdemokratinė programa“, – neabejoja politologas, pabrėždamas, kad partijų etiketės arba „iškabos“ menkai atitinka turinį.
Kad ir kaip būtų, formaliai sekmadienį Lenkijoje susigrums dvi dešiniosios partijos – jau trečius parlamentinius rinkimus iš eilės. A.Pukšto tai vadina neabejotinu paradoksu.
Tiesa, rinkimuose dalyvauja senoji Socialdemokratų partija, vadinamoji SLD, kaip Lenkų kairiųjų susivienijimas, prisijungęs ir kitų mažų kairiųjų partijų. Tačiau jie smarkiai atsilieka nuo pagrindinių dešiniųjų varžovių ir net nuo lenkiškojo Arūno Valinsko – dabar jau pensininko roko atlikėjo Pawelo Kukizo, kurio politinis judėjimas „Kukiz ‘15“ yra trečioje vietoje, todėl jam gali pasisekti peržengti 5 proc. barjerą ir gauti kelias vietas Seime.
„Lenkiškoji kairė jau dešimt metų balansuoja ties išnykimo riba. Per praėjusius rinkimus kairieji vos peržengė 5 proc. slenkstį, o dabar klausimas, ar jiems iš viso bus atstovaujama naujajame Seime. Tai, kad didžiojoje politikoje žaidžia tik dešiniosios partijos, yra didžiausias – ar teigiamas, ar neigiamas, tegu kiekvienas pats nusprendžia – Lenkijos politinės scenos išskirtinumas“, – teigia politologas.
Taigi pagrindinė rinkimų kova sekmadienį vyks tarp dviejų „dešiniųjų“ rankų. Toji, kuri nustvers auksinį siūlų kamuoliuką, viena ar su partneriais, nuners ir naują Lenkijos vyriausybę. Didesnė tikimybė, kad su virbalais darbuosis kairioji dešinė – „Teisė ir teisingumas“.
Apklausų duomenys šiek tiek skiriasi, tačiau liudija iš esmės tą patį: kad spalio 25 d. daugiausia lenkų ketina balsuoti už PiS, šiek tiek mažiau – už PO. Pavyzdžiui, telefoninių apklausų agentūros „Millward Brown“ spalio 7–8 d. apklausa byloja, kad už PiS balsuotų 35 proc., už PO – 19 proc. lenkų.
Kita apklausa skelbia, kad už PiS balsuoti nusiteikę 34 proc., o už PO – 30 proc. Lenkijos rinkėjų. Tokius skaičius pateikiančio Lenkijos viešosios nuomonės tyrimų centro atstovai atkreipia dėmesį, kad „Teisės ir teisingumo“ partiją remiančių lenkų dalis per mėnesį sumažėjo keliais procentais, o „Piliečių platforma“, priešingai, 3 proc. padidino elektoratą, tačiau PiS vis tiek tebepirmauja.
Nepriklausoma Ipsos apklausa jai dar palankesnė ir liudija, kad PiS gali gauti net 243 vietas 460 vietų Lenkijos parlamente, o tai reikštų 13-os vietų persvarą ir teisę vieniems formuoti vyriausybę.
Tokios prognozės gerokai kaitina šiaip jau nebloga vidine pusiausvyra pasižyminčių lenkų kraują, o atmosfera nuo ginčų kaista ne tik turgavietėse ar parkeliuose prie daugiabučių, bet ir pačiame Seime.
Nebeišlaiko įtampos
Savo būdu lenkai yra maždaug per vidurį tarp šaltų skandinavų ir karštų pietiečių. Tačiau artėjant Seimo rinkimams ne tik į priešingas stovyklas susiskaldžiusioje visuomenėje, bet ir nuo emocijų kaistančioje Seimo plenarinių posėdžių salėje ėmė lietis necenzūriniai žodžiai, čia rodomi nepadorūs gestai ir skamba su aristokratiškas manieras puoselėjančių lenkų temperamentu sunkiai suderinami vienų parlamentarų ikirinkiminiai palinkėjimai kitiems.
Spalio 8-ąją prasidėjusioje paskutinėje Seimo sesijoje prieš rinkimus frustracijos apimti mažųjų partijų atstovai valdančiąją PO ėmė viešai kaltinti korupcija ir arogancija.
Į tribūną kalbėti išėjęs parlamentaras Jaroslawas Gromadzkis užsipuolė sprendimą kai kuriose rinkimų apygardose neleisti dalyvauti prieštaringai vertinamo verslininko Zbigniewo Stonogos partijai. J.Gromadzkis pareiškė, kad tai prilygsta rinkimų aferai, o valdančiuosius išvadino vagimis. Negana to, jis atsisakė palikti tribūną ir liko ten skeryčiotis net paskelbus pertrauką.
Po pertraukos „Piliečių platformos“ atstovas Marcinas Kierwinskis pridūrė, kad per rinkimus bus balsuojama už besivystančią ir augančią proeuropietišką Lenkiją, kokią siūlo jo partija, arba Lenkiją, kupiną „obsesijų ir įtarinėjimų“ – tokią, kokia ji buvo 2005–2007 m. valdant PiS, kuri „nieko kito nedarė, tik skyrė į aukštas pareigas komunistinių laikų veikėjus ir korumpuotus pareigūnus“.
Liežuvio nevaldė ir PiS kandidatė į premjerus B.Szydlo, pareikšdama, kad valdančioji partija ėmėsi neteisėtų veiksmų, paskutinę akimirką prieš rinkimus paskyrusi teisėjus, „griaunančius valstybę ir trukdančius prezidento darbą“.
Dar toliau nuėjo nedaug šansų į Seimą patekti turinčios partijos vadovas Januszas Korwinas-Mikke, priešais parlamentą paleidęs keturias kiaules su ant jų užrašytais didžiųjų partijų pavadinimais.
Ar PiS atėjimas į valdžią iš tiesų kvepia didžiule drama? Gal mažesnieji scenos žaidėjai be reikalo kelia paniką ir dreba ne dėl visos Lenkijos, o tik dėl savo kailio?
Analitikai ramina, kad po rinkimų nieko tikrai dramatiško Lenkijoje įvykti neturėtų, tačiau kai kurie pokyčiai gali Lenkiją gerokai perdislokuoti – bent jau kalbant apie jos reikšmę Europos politiniame gyvenime.
Veimaro trikampio pabaiga
Analitikai įžvelgia pavojų, kad Lenkija po PiS pergalės gali atitolti nuo kitų pagrindinių Europos Sąjungos aktorių, nors pastaruoju metu buvo susiformavęs savotiškas Veimaro trikampio formatas, kai svarbiausiais klausimais susitikdavo Lenkijos, Vokietijos ir Prancūzijos vadovai.
„Atrodo, kad katalikai konservatoriai gali atitraukti Lenkiją ir nuo Briuselio, ir nuo Berlyno“, – svarsto ir A.Pukšto.
Jo nuomone, tokios „sintezės“, kokią su Europos Komisijos vadovu Jeanu Claude’u Junckeriu ar su Vokietijos kanclere Angela Merkel demonstravo dabartinė premjerė Ewa Kopacz, gali nebelikti: „Tiek su EK vadovu, tiek su Vokietijos kanclere santykiai pastaruoju metu buvo labai geri, tiesiog be galo artimi. Dabar juose gali atsirasti šaltuko.“
A.Pukšto atkreipia dėmesį, kad baigiančių kadenciją liberalų ir į valdančiųjų krėslus nusitaikiusių konservatorių užsienio politikos vizijos nestipriai, bet skiriasi, ir labiausiai – dėl požiūrio į Lenkijos santykius su ES bei JAV.
„Skirtumai nėra labai dideli, bet jei PiS laimėtų rinkimus, tektų prisiminti, ką jie darė būdami valdžioje prieš 8–9 metus. Gali atsirasti daugiau šalčio su Vokietija, daugiau bendro euroskepticizmo. Be to, PiS bandys dar stipriau suartėti su JAV. Ar pačios JAV pasirengusios tokiam suartėjimui – kitas klausimas“, – pokyčius prognozuoja politologas.
Jo žodžių teisingumą jau liudija ir PiS veikėjų pažadai NATO. Antai Jaroslawas Gowinas, kurį B.Szydlo pergalės atveju ketinama skirti naujuoju Lenkijos gynybos ministru, save spėjo pavadinti „didesnio NATO buvimo Lenkijoje ir visame regione advokatu“ ir pažadėjo gerokai padidinti gynybai skiriamų lėšų dalį – tiek, kad jos viršytų NATO būtinus 2 proc. BVP.
„Stratfor“ analitikai atkreipia dėmesį, kad Vokietiją į nepatogią padėtį gali pastatyti ne tik griežtas naujosios Lenkijos valdžios tonas kalbantis su Rusija, bet ir jos siekis Lenkijoje dislokuoti NATO karius. Be to, nesutarimų su Vokietija gali kilti ir dėl energetikos, o konkrečiai – dėl siekio bent jau nemažinti Lenkijoje akmens anglių naudojimo.
Kita vertus, PiS užsimena, kad Lenkija buvo per daug prisirišusi prie kelių ES valstybių ir pamiršusi platesnio bendradarbiavimo su kitomis galimybę, tad analitikai prognozuoja, kad Lenkija, šiek tiek nutoldama nuo Berlyno, gali labiau suartėti su Bukareštu. Be to, vienas A.Dudos patarėjų neseniai užsiminė ir apie ambicijas sukurti aljansą „Nuo Baltijos iki Adrijos“, tad PiS naujų artimų draugų sąraše greičiausiai yra ir Kroatija.
Santykiai su Lietuva pagerės?
Kokią vietą šiame aljanse nuo Baltijos iki Adrijos gali užimti Lietuva?
Politologų nuomone, tapti artimiausiais Lenkijos partneriais mes, be abejo, neturime šansų, tačiau šiokio tokio atšilimo dvišaliuose santykiuose laukti galima.
Tiesa, jeigu tuos dvišalius santykius vertintume pagal lietuvių padėtį Lenkijoje, tai pagerėjimo galima net nelaukti: konservatoriai atvirai demonstruoja nacionalistines pažiūras ir nežada jokių gėrybių mažumoms. Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos vicepirmininkas Petras Maksimavičius net užsimena, kad Lenkijoje gyvenantiems lietuviams, kurių pagal gyventojų surašymą likę vos 4,5 tūkst., po konservatorių pergalės verčiau sprukti į Lietuvą.
„Dalis katalikų veikėjų nusiteikę labai nacionalistiškai, be to, ketina skirti didesnę paramą lenkams, gyvenantiems užsienyje – buvusiose Lenkijos žemėse, tarp jų Rytų Lietuvoje. Bet yra didelė dalis politikų, kuri pasiruošusi – o tai deklaravo ne vienas iš jų – atkurti gerus kaimyninius santykius su Lietuva“, – optimistiškai perspektyvas vertina VDU politologas A.Pukšto.
Jo nuomone, vienareikšmio atsakymo pateikti kol kas neįmanoma, bet esama vilties, kad Lietuvos ir Lenkijos santykius bus bandoma „perkrauti“: „Jeigu PiS ateis į valdžią, tai, normalu, bandys keisti ankstesnę politiką, įskaitant ir užsienio.“
Nors Lietuvoje šoko terapijos tėvu L.Balcerowicziumi neretai žavimasi, jis pasisako prieš PiS, žadančią visiškai priešingą planą nei „Balcerowicziaus planas“. Kad ir kokius „restarto“ mygtukus šie maigytų, Lenkijos ekonomikai jų žadamas šaltas dušas garsųjį ekonomistą varo į neviltį. Jeigu lenkai balsuos už konservatorius, jie iš esmės balsuos prieš Balcerowiczių. O tada jau nebepakaks ir 80 metų, kad Lenkija pasivytų Vokietijos ekonomiką.