Renata BALTRUŠAITYTĖ
Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta tarptautinė paroda „Levas Bakstas. Epocha ir kūryba“. Joje – ne tik paveikslai, bet ir margaspalviai menininko sukurtų raštų audiniai.
Lietuvoje Levo Baksto pavardę prisimena retas, nebent studijavęs scenografiją, mados istoriją, dailėtyrą ar teatrologiją. Šimtmečio atstumas įstengia nublukinti netgi ryškiausias prabėgusio laiko figūras, tik pats dailininkas dėl to menkai tesijaudintų.
„Yra tik vienas svarbus laikas – dabartis, vienintelė, šiuolaikinė ir reikšminga minutė. Galų gale man ne gėda prisipažinti, kad praeitis mane labai mažai domina, tačiau visų svarbiausia – man nusispjauti (!) ir į ateitį…“ – rašė pats L.Bakstas 1914 m.
Vis dėlto yra norinčiųjų plačiajai visuomenei prieš šimtmetį pasaulio garbinto menininko vardą priminti. UNESCO generalinė konferencija 150-ąsias L.Baksto gimimo metines įtraukė į šiais metais tarptautiniu lygiu minimų sukakčių sąrašą.
Galų gale man ne gėda prisipažinti, kad praeitis mane labai mažai domina, tačiau visų svarbiausia – man nusispjauti (!) ir į ateitį…
Turtingą savo kraštiečių dailininkų darbų kolekciją sukaupęs Baltarusijos bankas „Belgazprombank“ ėmėsi iniciatyvos įgyvendinti tarptautinį meninį projektą „Levas Bakstas. Epocha ir kūryba“. Vilniaus paveikslų galerijoje surengta paroda yra vienas tarptautinio projekto, taip pat aprėpiančio parodas Minske ir Rygoje, etapų.
Iš lietuviško žiūros taško galėtume vertinti ir kitaip: ši paroda pratęsia pažintį su kaimyniniame gudų krašte gimusiais menininkais, kuriuos prieš pusantrų metų parodoje „Paryžiaus mokyklos dailininkai iš Baltarusijos“ plačiai pristatė tas pats „Belgazprombank“. Jo kolekcijoje – ir aštuoni L.Baksto paveikslai, kurie rinkoje pasirodo ganėtinai retai, mat didžiausią dalį dailininko palikimo saugo žymūs Europos muziejai.
Vilniuje pristatomi šeši L.Baksto tapybos darbai iš banko kolekcijos, kuriuos supa ne mažiau įdomūs jo mokytojų, draugų ir amžininkų kūriniai. O tai – išties verta dėmesio draugija: Markas Šagalas, Valentinas Serovas, Nikolajus Rerichas, Michailas Vrubelis, Konstantinas Korovinas, Isakas Levitanas ir kiti garsiausi sidabro amžiaus menininkai. Parodą papildo keli L.Baksto darbai iš privačių Andrejaus Balykos ir Aleksandro Vasiljevo kolekcijų.
Šeimos peripetijos
Dailininkas gimė Gardine 1866 m. gegužės 9 d. Oficialiuose dokumentuose jo pavardė – Leiba Chaimas Izrailovičius Rozenbergas. Pagal tėvą pavardė turėjo būti Rabinovičius, tačiau šeima nutarė sužaisti įstatymais ir, gelbėdamas žentą nuo privalomo šaukimo į armiją, sūnų neturėjęs dailininko senelis iš motinos pusės Rozenbergas oficialiai įsisūnijo jo tėvą Rabinovičių, suteikdamas jam savo pavardę. Pagal to meto tvarką vienas sūnus šeimoje būdavo atleidžiamas nuo tarnybos kariuomenėje.
Mažasis Liova, mokydamasis gimnazijoje, noriai piešdavo ir vaidindavo, tačiau šeima dėl to labai nedžiūgavo, nes manė, kad menai atitraukia sūnų nuo rimtesnių užsiėmimų.
Pasaulį išvydus pirmagimiui, jauna šeima kartu su seneliu, kuris praturtėjo caro armijai tiekdamas gelumbę, persikraustė į Sankt Peterburgą. Senelė kraustytis atsisakė, nes bijojo kelionės traukiniu, kurį vadindavo „pabaisa“. Taigi ji pasiliko Gardine, o senelis didmiestyje greitai apsisuko ir vedė jauną moterį.
Mažasis Liova, mokydamasis gimnazijoje, noriai piešdavo ir vaidindavo, tačiau šeima dėl to labai nedžiūgavo, nes manė, kad menai atitraukia sūnų nuo rimtesnių užsiėmimų. Vis dėlto nusprendė berniuko piešinius nusiųsti pažįstamam skulptoriui Markui Antokolskiui, tuo metu gyvenusiam Paryžiuje, ir pasiteirauti profesionalo, ar jų vyresnėlis turi meninių gabumų. Skulptoriaus atsakymas buvo teigiamas, tad Liovai buvo leista mokytis dailės.
1882 m. jaunuolis, dar nebaigęs gimnazijos, sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus į Sankt Peterburgo imperatoriškąją dailės akademiją ir po metų tapo jos laisvuoju klausytoju. Čia jo pirmuoju piešimo mokytoju tapo puikus dailininkas ir dar puikesnis pedagogas Pavelas Čistiakovas. Vėliau dėstė taip pat iš Gardino žydų bendruomenės kilęs biblinių siužetų tapytojas Isaakas Asknazis (Aškenazis). Tačiau paties mokinio bandymas tapyti šia tema sukėlė didelį sąmyšį akademijoje, nes Jėzaus motiną Mariją L.Rozenbergas pavaizdavo kaip seną apsiverkusią žydę paraudusiomis akimis. Po rektoriaus papeikimo 1887 m. jaunuolis nebelankė paskaitų, taktiškai nurodęs, kad to priežastis – progresuojanti akių liga. Jis pasitraukė po ketverių metų studijų, taip ir nebaigęs poros paskutinių akademijos kursų.
Dailininkas iki pat savo dienų galo jaus pareigą išlaikyti motiną ir jaunesnes seseris.
L.Rozenbergas įsidarbino leidykloje piešti iliustracijų žurnalams. Tai buvo neišvengiama, nes jo šeima iš pasiturinčios virto vis labiau skurstančia. Tėvai išsiskyrė, tėvas mirė, antrasis motinos vyras greitai iššvaistė visą jos turėtą turtą. Turtingasis senelis taip pat paliko šį pasaulį, ir didžioji jo palikimo dalis atiteko jaunajai žmonai. Dailininkas iki pat savo dienų galo jaus pareigą išlaikyti motiną ir jaunesnes seseris.
Pateko geron draugijon
Dirbdamas jis pradėjo lankytis ir „akvarelių penktadieniuose“, kuriuos organizavo dailininkas Albertas Benua. Čia rado naujų draugų, kurie įtraukė jį į elitinę to meto jaunų Peterburgo menininkų kompaniją, vėliau pasivadinusią draugija „Meno pasaulis“ ir iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios leidusią to paties pavadinimo žurnalą – vieną svarbiausių to meto meno leidinių Europoje. 1898 m. įkurtos draugijos, tapusios opozicija dailininkams peredvižnikams, nariais tapo Aleksandras Benua, Sergejus Diagilevas, Mstislavas Dobužinskis, V.Serovas, N.Rerichas, M.Vrubelis ir daugelis kitų žymių XIX–XX amžiaus sandūros menininkų, tuomet nė neįtarusių, kad netrukus kuklus atvykėlis iš Gardino provincijos sulauks pasaulinio pripažinimo.
Tyrinėtojai mano, kad ši pavardė savo ruožtu kilusi iš gyvenvietės Bakšty (Bokštas), esančios Gardino srityje.
Kai L.Rozenbergas rengėsi savo pirmajai parodai Sankt Peterburge, jos organizatoriai leido suprasti, kad Rozenbergo pavardė „neskamba“ taip, kad suviliotų rusų didmiesčio meno mėgėjus. Tada L.Rozenbergas pasirinko Baksto slapyvardį, kurį sukonstravo patrumpinęs Gardine likusios senelės mergautinę pavardę Bakster. Tyrinėtojai mano, kad ši pavardė savo ruožtu kilusi iš gyvenvietės Bakšty (Bokštas), esančios Gardino srityje.
Draugijos „Meno pasaulis“ nariai L.Bakstą Peterburge suvedė su čia apsistojusiu Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu. Juodu siejo menų sintezės idėja: L.Bakstas buvo neabejingas dailei ir teatrui (jau kūrė dekoracijas S.Diagilevo baleto gastrolėms Paryžiuje), atvykėlis iš Lietuvos – dailei ir muzikai. Draugystei tęstis sutrukdė M.K.Čiurlionio liga, privertusi jį palikti Peterburgą.
Po audringo romano pora 1910 m. išsiskyrė, nors dėl šios santuokos dailininkas buvo išsižadėjęs judaizmo ir virtęs liuteronu.
1903 m. su garsaus meno kolekcininko Pavelo Tretjakovo dukra Liubove Tretjakova-Gricenko susituokęs L.Bakstas, siekdamas didesnių lėšų, mielai imdavosi tiek dailės užsakymų, tiek pedagoginės veiklos. 1906–1910 m. jis kartu su M.Dobužinskiu dėstė privačioje mecenatės Jelizavetos Zvancevos dailės mokykloje. Čia vienu iš L.Baksto mokinių tapo neturtingas kraštietis M.Šagalas. Įžvelgęs jame perspektyvų dailininką, L.Bakstas sutiko savo lėšomis apmokėti jaunuolio mokslus dailės mokykloje. Vėliau jie susitiko Paryžiuje, ir mokytojas pripažino, kad dėl M.Šagalo talento neapsiriko. L.Bakstas Paryžiuje padėjo ir talentingam, bet dar nepripažintam menininkui Amedeo Modigliani, užsakydamas jam savo portretą.
Tačiau L.Baksto santuoka ilgai netruko: po audringo romano pora 1910 m. išsiskyrė, nors dėl šios santuokos dailininkas buvo išsižadėjęs judaizmo ir virtęs liuteronu. Po skyrybų L.Bakstas grįžo į judaizmą, dėl ko buvo juodašimtininkų persekiojamas. 1907 m. gimęs poros sūnus Andrejus vėliau irgi tapo dailininku, daugiausia dirbo kino pramonėje. Nemažai tėvo kūrinių jis pardavė muziejams, o jo archyvą parvežė į Peterburgą ir perdavė savo senelio Tretjakovo įkurtai meno galerijai. Bet sovietiniais metais L.Baksto palikimas Rusijoje nesulaukė tinkamo įvertinimo.
Išgarsėti padėjo baletai
Kai S.Diagilevas 1909 m. nutarė savo baleto trupę pristatyti Paryžiuje, jis prisiminė L.Bakstą, anksčiau sėkmingai kūrusį spektaklių kostiumus. Tačiau šis pasiūlymu nesusižavėjo, nes Peterburge jau buvo žinomas kaip stiprus portretuotojas, gaudavo daug dosnių užsakymų. Vis dėlto atkaklusis S.Diagilevas sugebėjo įkalbėti draugą ryžtis avantiūrai, kuri galiausiai apvers jo gyvenimą.
Paryžiuje, kaip ir visoje Vakarų Europoje, baletas tuo metu išgyveno sunkius laikus ir buvo beprarandąs visuomenės dėmesį. Rusijoje – priešingai, tuo metu kilo avangardinio baleto banga. Todėl S.Diagilevo atvežtas spektaklis „Kleopatra“, jo šokėjai ir statytojai Paryžiuje sulaukė didžiulio pasisekimo. Ypač šiltai buvo sutikta klasikinio baleto mokyklos neturinti pagrindinio vaidmens atlikėja milijonierė Ida Rubinštein, kuriai suspindėti neabejotinai padėjo įspūdingi L.Baksto sukurti kostiumai. Jis sugebėjo nustebinti paryžiečių vaizduotę subtilia elegancija, atviru jausmingumu, neįtikėtina prabanga ir virtuozišku piešiniu. Ir tapo pirmuoju dailininku, kurio kurti teatro kostiumai bei scenografijos eskizai buvo eksponuojami parodose.
Tuo metu teatras buvo įtakingas instrumentas mados raidoje. Dailininko įtaka Paryžiaus mados sluoksniuose stiprėjo su kiekvienu nauju spektakliu. Kulminacija buvo pasiekta jau netrukus, 1910 m., Michailui Fokinui Paryžiaus operoje pastačius erotišką baletą „Šecherezada“ pagal Nikolajaus Rimskio-Korsakovo muziką. Tuomet Paryžius tarsi pamišęs atvėrė savo salonus ir drabužines orientalistiniams motyvams: drąsiausios damos vilkėjo šarovarais, ant galvos rišosi turbanus ir, rūkydamos kaljaną, gulinėjo ant otomanių. O dailininkas, Paryžiuje žinomas kaip Leon Bakst, tapo pasaulinio garso mados ikona. Jo vardas to meto visuomenei reiškė maždaug tą patį, ką mums – Giorgio Armani ar Pierre’o Cardino vardai. Dailininkas ėmėsi piešti audinių raštus pramoninei gamybai, modeliavo aprangos aksesuarus ir buitinius reikmenis. Didėjant šlovei, kilo ir jo dailės darbų įkainiai: tuo metu L.Baksto kūriniai buvo vertinami dešimteriopai brangiau už Pablo Picasso ar Henri Matisse’o paveikslus.
Pats L.Bakstas savo straipsnyje „Apie šiuolaikines madas“ mėgino aiškinti, kodėl jo teatriniai kostiumai turėjo įtakos madai: „Įžymieji suknelių skeltukai yra ne kas kita, kaip drąsesnių graikų pastatymų, kuriuos prieš trejus metus padariau S.Diagilevo baletui, parafrazės. Mėlyni, žali ir auksiniai plaukai dėl savo atsiradimo turi būti dėkingi baletui „Kleopatra“ ir tragedijai „Pizanella“. Spalvotą (mėlyną) peruką pirmoji užsidėjo Ida Rubinštein „Kleopatroje“. Spalvotų turbanų ir rytietiškų kostiumų mada kyla iš neregėtos „Šecherezados“ sėkmės. Tai, kas buvo padaryta išimtinai scenai: karštas pietietiškas grimas, kuriuo aprūpinau visas „Šecherezados“ artistes ir visus artistus, užkrėtė šiuolaikinį Paryžių, ir mes žinome, kad paryžiečiai net dieną visur vaikštinėja ryškiai rudai ir geltonai dažytais veidais…“
Paskui „Šecherezadą“ sekė taip pat pakylėtai sutikta „Ugnies paukštė“ pagal Igorio Stravinskio muziką. O štai 1912 m. pastatytas baletas „Fauno popietė“, kuriam panaudotas Claude’o Debussy simfoninis preliudas, publikos buvo nušvilptas dėl pernelyg atvirai demonstruojamo erotizmo. Spektaklio prodiuserio S.Diagilevo tai neišgąsdino: jis buvo įsitikinęs, kad „Fauno popietė“ taps reikšmingu darbu baleto istorijoje. Ir, žinoma, neklydo: istorijoje išliko ne tik baletas, bet ir jame pagrindinius vaidmenis atlikę šokėjai Vaclavas Nižinskis bei Vera Fokina, taip pat L.Baksto sukurti kostiumai. Tačiau tam, kad žiūrovų pasipiktinimas būtų kuo greičiau užmirštas, kitas S.Diagilevo trupės Paryžiuje parodytas spektaklis „Rožės spektras“ buvo pabrėžtinai klasikinio stiliaus.
Paveikslams pritrūko laiko
Deja, savo tėvynėje L.Bakstas jautėsi vienišas ir nepriimtinas. Kiekvieną kartą sugrįžus jam tekdavo teisintis dėl savo stulbinančios sėkmės, dėl to, kad užsiima mada ir apskritai dėl to, kad jis yra Bakstas. 1912 m., pasiremiant nepageidaujama žydų tautybe ir nenurodant kitų priežasčių, jis išsiunčiamas iš Peterburgo. Net čia dailininkas pralenkė savo laiką – vienas pirmųjų tėvynėje tapo nereikalingas dėl to, kad per daug gerai buvo priimtas Vakaruose.
Greitai dailininko šlovės aidai pasiekė JAV. Iš turtingos šeimos kilusi Alice Garrett, JAV konsulo pavaduotojo Prancūzijoje žmona, pakvietė L.Bakstą sukurti jos šeimos vasarnamio Baltimorėje interjero. Gyvendamas už Atlanto, dailininkas buvo kviečiamas skaityti mados istorijos paskaitų, kurių klausydavosi 3–5 tūkst. smalsuolių auditorija. Vietos tekstilės magnatams jis taip pat kūrė audinių raštus, kuriems dailininką įkvėpė indėnų meno motyvai. Šie audiniai buvo gerai įvertinti pirkėjų, todėl L.Bakstas tapo labai turtingu žmogumi. Ir tai paskatino 1924 m. sugrįžti į Paryžių, kur tikėjosi galėsiąs visą likusį gyvenimo laiką skirti audinių raštų eskizams bei paveikslams.
Tačiau grįžęs neatsispyrė I.Rubinštein įkalbinėjimams sukurti baleto „Istaras“ scenografiją. Šis bendradarbiavimas buvo nesėkmingas: įnoringos scenos žvaigždės įgeidžiai dailininkui kainavo nervų priepuolį. Gydytojai jam uždraudė dirbti ir liepė ilsėtis. L.Bakstas jų paklausė, bet vaikštinėdamas po rudeninį Paryžių peršalo ir susirgo plaučių uždegimu. Nuo šios ligos komplikacijų ir mirė 1924 m. gruodžio 27 d. Palaidotas Paryžiaus Batinjolio kapinėse.
Viešėdamas Vilniuje, Baltarusijos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Vladimiras Prokopcovas atskleidė, kad su Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriumi Romualdu Budriu jau aptarinėja dailininko Ferdinando Ruščico, augusio Ašmenos apskrityje, 150-osioms gimimo metinėms skirtą parodą, kuri abiejose šalyse planuojama 2020 m.